Civilinė byla Nr. 2-1680/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01390-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. J., Ž. D., A. Š., R. Š., J. Š. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-4991-258/2014 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Virtualios pramogos“ ieškinį atsakovams A. Š., R. Š., J. Š., A. Š., G. J., Ž. D., uždarajai akcinei bendrovei ,,Neogrupė“ dėl pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė ,,Swedbank lizingas“).

Išnagrinėjus bylą pagal atskirąjį skundą

n u s t a t y t a :

1. Ginčo esmė

Ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) ,,Virtualios pramogos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis ab initio 2008 m. rugsėjo 26 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 7040-7) ir 2008 m. rugsėjo 26 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 7041-7), taikyti restituciją ir ieškovui iš atsakovų A. Š. bei R. Š. solidariai priteisti 2 317 479,93 Lt ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; teismui nusprendus, kad pirmiau nurodytos pirkimo–pardavimo sutartys yra teisėtos, atsakovams M. B., J. Š., A. Š., G. J., Ž. D. ir uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) ,,Neogrupė“ taikyti civilinę atsakomybę bei ieškovui solidariai iš šių asmenų priteisti 983 400,73 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti A. Š. ir R. Š. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, lėšas ar turtines teises, priklausančias ir esančias pas minėtus atsakovus ar trečiuosius asmenis, pavedant turtą surasti ir aprašyti ieškovo pasirinktam antstoliui, už 2 317 479,93 Lt sumą (kiekvienam atsakovui atskirai); areštuoti M. B., J. Š., A. Š., G. J., Ž. D., UAB „Neogrupė“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, lėšas ar turtines teises, priklausančias ir esančias pas minėtus atsakovus ar trečiuosius asmenis, pavedant turtą surasti ir aprašyti ieškovo pasirinktam antstoliui, už 983 400,73 Lt sumą (kiekvienam atsakovui atskirai).

Ieškovas nurodė, kad ieškinio reikalavimo suma atsakovams (fiziniams asmenims) yra didelė, todėl egzistuoja reali grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali kilti reali grėsmė būsimam ieškovui tikėtinai palankiam teismo sprendimui įvykdyti. Juridinis asmuo UAB „Neogrupė“ pagal viešai pateikiamus duomenis neturėtų pakankamai lėšų įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą. Teismo pareigą taikyti laikinąsias apsaugos priemones lemia ir viešasis interesas, nes ieškinio patenkinimo atveju priteistos lėšos būtų naudojamos ieškovo kreditorių reikalavimams patenkinti.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 30 d. nutartimi ieškovo BUAB ,,Virtualios pramogos“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies, t. y. areštavo solidariųjų atsakovų fizinių asmenų A. Š. ir R. Š. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nepakankant – lėšas ar turtines teises, priklausančias ir esančias pas minėtus atsakovus ar trečiuosius asmenis, už 2 317 479,93 Lt sumą, nurodydamas, kad turto arešto mastas negali viršyti solidariems atsakovams reiškiamo reikalavimo (2 317 479,93 Lt) sumos; areštavo solidariųjų atsakovų J. Š., A. Š., G. J., Ž. D. ir UAB ,,Neogrupė“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nepakankant – lėšas ar turtines teises, esančias pas atsakovus ir/ar trečiuosius asmenis, už 983 400 Lt sumą, nurodydamas, kad šių solidarių atsakovų turto areštas negali viršyti 983 400 Lt sumos; leido atsakovams A. Š., R. Š., J. Š., A. Š., G. J. ir Ž. D. iš areštuotų lėšų naudoti vieną minimalią mėnesinę algą neviršijančią sumą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ir teismo sprendimo įsiteisėjimo, taip pat leido atsakovui UAB ,,Neogrupė“ iš areštuotų lėšų atlikti operacijas su atsiskaitomosiose sąskaitose ar įmonės kasoje esančiomis lėšomis, išmokant įmonės darbuotojams su darbo santykiais susijusias išmokas ir mokant mokesčius valstybei bei atsiskaitant su ieškovu.

Teismas, įvertinęs ieškinio dalyką ir pagrindą, sprendė, kad šioje proceso stadijoje negalima daryti išvados, jog ieškinys yra aiškiai nepagrįstas.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys reiškiamas atsakovams fiziniams asmenims, kad prašomos priteisti sumos yra didelės, sprendė, jog ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas. Teismo vertinimu, valstybės įmonės Registrų centro duomenys už 2013 m. ataskaitinius finansinius metus patvirtina, kad atsakovas UAB „Neogrupė“ teismui priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą nebūtų pajėgus jį įvykdyti. Dėl šios priežasties teismas ir šiam atsakovui taikė ieškovo prašomus suvaržymus už 983 400 Lt sumą solidariai su atsakovais J. Š., A. Š., G. J. ir Ž. D., t. y. areštavo bendrovės turtą ir lėšas bei turtines teises.

Teismas nesutiko su ieškovo reikalavimu areštuoti M. B. turtą ir lėšas solidariai su kitais atsakovas, nes ieškovas neatskleidė šio asmens sąsajų su byla ir joje pareikštais ieškinio reikalavimais.

3. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliantai (atsakovai) A. Š., R. Š. ir J. Š. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties dalį, kuria areštuotas A. Š., R. Š. ir J. Š. turtas, ir dėl šios dalies klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šiems atsakovams atmesti; tuo atveju, jei nutartis nebūtų panaikinta, tai nutarties dalį, kuria teismas nustatė areštuotino turto eiliškumą, pakeisti, nustatant, jog pirmiausia areštuojamas nekilnojamasis turtas, jo nepakankant – kilnojamasis turtas, jo nepakankant – turtinės teisės, o tik paskutinėje eilėje areštuojamos lėšos. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas taikė neproporcingai dideles, ieškinio reikalavimų neatitinkančias laikinąsias apsaugos priemones. Teismas areštavo iš viso 3 300 880,66 Lt vertės turtą, o tai žymiai viršija ieškovo reikalavimus. Iš ieškinio reikalavimų matyti, kad ieškovas siekia prisiteisti arba 2 317 479,93 Lt iš A. Š. ir R. Š., arba 983 440,73 Lt sumą iš J. Š., M. B., A. Š., G. J., Ž. D. ir UAB ,,Neogrupė“ (tuo atveju, jei nebūtų priteista 2 317 479,93 Lt suma iš A. Š. ir R. Š.). Šios reikalaujamos priteisti sumos negali būti sudedamos, todėl maksimali ieškovo reikalaujama priteisti suma yra ne 3 300 880,66 Lt, o 2 317 479,93 Lt.
2. Teismas tik apsiribojo konstatavimu, kad prašoma priteisti suma yra didelė, tačiau šios savo išvados nemotyvavo, nors atsakovai yra šeši fiziniai asmenys ir vienas juridinis asmuo.
3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškinys turi esminių trūkumų, kurių nepašalinus ne tik kad negalima taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau negalima ir priimti paties ieškinio. Formuluojant reikalavimą nėra nurodytos ginčijamo sandorio šalys, be to, UAB „Swedbank lizingas“ yra tiesioginis ginčijamo materialinio–teisinio santykio dalyvis, ginčijamos sutarties šalis, tačiau šis asmuo atsakovu ieškinyje nenurodytas. Ginčo nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartys yra išvestinės sutartys iš 2008 m. rugsėjo 18 d. lizingo sutarties Nr. LT78955, sudarytos tarp ieškovo ir UAB „Swedbank lizingas“. Pagal 2008 m. rugsėjo 18 d. lizingo sutartį Nr. 078955 UAB „Swedbank lizingas“ įsipareigojo perduoti ieškovui 926 784,06 eurų vertės administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), tačiau ieškiniu 2008 m. rugsėjo 18 d. lizingo sutartis tarp ieškovo ir UAB „Swedbank lizingas“ nėra ginčijama. Neįmanoma suderinti to, kad prašoma pripažinti negaliojančia išvestinę sutartį, inter alia motyvuojant tuo, jog nekilnojamieji daiktai buvo pirkti už pernelyg didelę kainą, neginčijant pradinės lizingo sutarties, kurioje ir buvo nustatyta tokia pirkimo - pardavimo kaina. Iš ieškinio turinio neaišku, kodėl J. Š., A. Š. prašoma taikyti civilinę atsakomybę, nors Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį bendrovės akcininko atsakomybė yra subsidiari, todėl jis negali solidariai atsakyti kartu su kitais asmenims, kuriems ieškinio reikalavimai reiškiami kitais pagrindais. Be to, ieškovas netinkamai suformulavo prašymą dėl restitucijos.
4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl atmetus ieškinį apeliantai neturėtų galimybės realiai pasinaudoti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 146 straipsnio 2 dalyje numatyta teise gauti iš ieškovo nuostolių, kuriuos apeliantai patirtų dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimą. Dėl šios priežasties teismo nutartis neatitinka ne tik ekonomiškumo, bet ir proceso šalių lygiateisiškumo principo.
5. Teismas nepagrįstai nustatė areštuotino turto eiliškumą, areštuodamas pirmiausia kilnojamąjį turtą. Teismų praktikoje įprasta, jog pirmiausia areštuojamas nekilnojamasis turtas, nes apribojus disponavimo teisę nekilnojamuoju turtu mažiau suvaržomos skolininko teisės ir teisėti interesai, ir tik jei nepakanka tokio turto, areštuojamas kilnojamasis turtas. Be to, teismas lėšų ir turtinių teisių areštą pateikė kaip alternatyvą, nors teismų praktikoje įprasta, kad lėšos areštuojamos paskutinėje eilėje, nes jų areštas sukelia didžiausias neigiamas pasekmes.

Apeliantas (atsakovas) G. J. atskirajame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties dalį, kuri areštuotas G. J. turtas, ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių G. J. atmesti bei leisti teismo nutartį vykdyti skubiai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas G. J. dar 2006 m. balandžio 4 d. turimas UAB „Intervid pramogos“ (dabartinis pavadinimas „Virtualios pramogos“) akcijas pardavė M. B., todėl sudarant ginčijamus sandorius atsakovas G. J. jau nebuvo bendrovės akcininku, todėl jo, kaip akcininko, atsakomybės klausimas šioje byloje negali būti keliamas.
2. Tenkindamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nevertino fakto, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie atsakovo G. J. ryšį su iškelta byla, todėl šio atsakovo atžvilgiu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.

Apeliantė (atsakovė) Ž. D. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties dalį, kuri areštuotas Ž. D. turtas, ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Ž. D. atmesti bei leisti teismo nutartį vykdyti skubiai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovas kelia BUAB „Virtualios pramogos“ vadovų ir akcininkų atsakomybės klausimus, susijusius su blogu bendrovės valdymu, nesąžiningumu bei netinkamu bendrovės lėšų naudojimu, padarant žalą juridinio asmens interesams, tačiau šie reikalavimai grindžiami tik ieškovo deklaratyviais teiginiais ir prielaidomis. Ieškinyje išdėstyti teiginiai apie tai, kad bankroto administratoriui nėra žinoma, ar buvo gautas akcininkų susirinkimo pritarimas prieš sudarant ginčijamas sutartis, nes bankroto administratoriui iki šiol nesą perduoti įmonės dokumentai; kad nėra jokių duomenų, ar akcininkai G. J., Ž. D. ir UAB „Neogrupė“ ginčijo sutartis, kaip sudarytas viršijant įmonės direktoriaus įgaliojimus ir kaip prieštaraujančias įmonės veiklos tikslams. Tokie duomenys nėra patikimi, pakankami ir pagrindžiantys laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę. Ieškovas, keldamas įmonės akcininkų atsakomybės klausimą, pasinaudodamas jam įstatymo suteikta teise gauti informaciją tiek iš sandorių šalies UAB „Swedbank lizingas“, tiek iš notaro, tvirtinusio ginčijamas sutartis, galėjo gauti duomenis apie tai, ar buvo sušauktas visuotinis akcininkų susirinkimas, kokie akcininkai dalyvavo susirinkime, ar buvo gautas akcininkų susirinkimo pritarimas. Neįmanoma ginčyti sandorio, apie kurį nežinai, todėl ir pritarti tokiam sandoriui neįmanoma. Dėl to ieškinio pagrindas negali būti laikomas bent minimaliai pagrįstu, nes ieškovo išvados apie atsakovės Ž. D. elgesį yra nelogiškos, prieštaringos bei grįstos tik spėliojimais ir prielaidomis. Atsakovė Ž. D. nuo 2005 m. lapkričio 17 d. nutraukė darbo sutartį su UAB „Intervid pramogos“ (dabartinis pavadinimas „Virtualios pramogos“), nedalyvavo visuotiniuose akcininkų susirinkimuose priimant atitinkamus juridinio asmens dalyvių sprendimus. Dėl tokios priežasties laikytina, kad ieškovas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo šiai atsakovei. Ieškovas nepasinaudojo viešaisiais registrais bei jam žinoma informacija, kad nustatytų ratą asmenų, kurie gali būti atsakovais šioje byloje. Ieškinį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovei Ž. D. ieškovas pareiškė nežinodamas, ar ji dalyvavo visuotiniame akcininkų susirinkime, kuriame buvo pritarta ginčo sandorių sudarymui, o jeigu ji dalyvavo tokiame susirinkime – ar balsavo „už“ arba „prieš“, ar apskritai Ž. D. buvo kviesta į tokį akcininkų susirinkimą. Tokia informacija ieškovui buvo prieinama, tačiau jis jos nerinko.
2. Ieškovas, siekdamas suklaidinti teismą, sąmoningai nurodė, kad nežino, ar akcininkų susirinkimas dėl pritarimo ginčo sandoriams iš viso įvyko, tačiau su ieškiniu pateikė ginčijamus sandorius, kuriuose nurodyta, jog sandoris sudaromas pritarus visuotiniam akcininkų susirinkimui, įvykusiam 2008 m. rugsėjo 8 d.

Ieškovas BUAB „Virtualios pramogos“ atsiliepime į atsakovų A. Š., R. Š. ir J. Š. atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas atitinka pareikštus reikalavimus.
2. Apeliantai, paduodami atskirąjį skundą, nepateikė jokių duomenų, įrodančių gerą jų finansinę padėtį ir galimybes įvykdyti ieškovo reikalavimą. Nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo teigti, jog grėsmė tinkamam teismo sprendimo įvykdymui esą neegzistuoja ir kad yra pagrindas panaikinti apeliantams pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
3. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad UAB „Swedbank lizingas“ turėjo būti įtrauktas į bylą ne trečiuoju asmeniu, o atsakovu, kad ieškinys paduotas su trūkumais. Teismui pripažinus ginčo sutartis negaliojančiomis ab initio ir taikius ieškovo prašomą restitucijos būdą, tiesioginiai teisiniai padariniai atsiras ieškovui bei atsakovams A. Š. ir R. Š., tačiau lizingo davėjo, kuris į bylą įtrauktas trečiuoju asmeniu, materialiosioms teisėms ir pareigoms nagrinėjama civilinė byla tiesioginės įtakos neturės. Atsižvelgiant į pirkimo–pardavimo sutarties ir lizingo sutarties tarpusavio santykį, taip pat į lizingo davėjo ir lizingo gavėjo teisių ir pareigų apimtį, nepagrįstais laikytini apeliantų teiginiai, kad ieškovas, ginčydamas pirkimo–pardavimo sutartis, nepagrįstai neginčija lizingo sutarties. Bet kuriuo atveju apeliantų teiginiai, susiję su ieškinio trūkumais, nėra sietini su klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių apeliantams taikymo pagrįstumo.
4. Apeliantai tik deklaratyviai pareiškė, kad areštuotino turto eiliškumas turi būti pakeistas, tačiau nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, kad egzistuoja objektyvus pagrindas pakeisti areštuotino turto eiliškumą, kad skundžiama nutartimi nustatytas arešto eiliškumas pažeidžia apeliantų teises, taip pat ekonomiškumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Ieškovas BUAB „Virtualios pramogos“ atsiliepime į atsakovo G. J. atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Į bylą atsakovais buvo įtraukti tie asmenys, kurie VĮ Registrų centro duomenų registre buvo nurodyti kaip įmonės akcininkai ginčijamų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu. Tą aplinkybę, kad apeliantas ginčo sutarčių sudarymo metu buvo vienas iš ieškovo akcininkų, įrodo 2004 m. rugpjūčio 25 d. steigimo sutartis, ieškovo įstatai.
2. Pagal VĮ Registrų centro duomenis ieškovo akcininkų sąrašo pakeitimai užregistruoti tik 2010 m. lapkričio 4 d., kai VĮ Registrų centrui buvo pateiktas 2010 m. liepos 23 d. ieškovo akcininkų sąrašas. Šio sąrašo kopiją pateikė Ž. D. su atskiruoju skundu ir iš kurio matyti, kad akcininkai ir/ar jų turimų akcijų skaičius keitėsi tik laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 18 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. Viešame registre nėra įregistruota duomenų, kad apeliantas 2006 metais perleido jam priklausiusias ieškovo akcijas M. B.. Apeliantas pateikė tik akcijų pirkimo–pardavimo sutarties kopiją, tačiau tam, kad būtų patvirtinta aplinkybė, jog apeliantas nebuvo akcininku, turėjo būti pateiktas šios sutarties originalas, apelianto rašytinis pranešimas kitiems įmonės akcininkas apie ketinimą parduoti jam priklausančias akcijas, tokio pranešimo įteikimo kitiems įmonės akcininkams faktą patvirtinantys įrodymai.

Ieškovas BUAB „Virtualios pramogos“ atsiliepime į atsakovės Ž. D. atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantė nepaneigė, kad ginčo sutarčių sudarymo metu ji buvo UAB „Virtualios pramogos“ akcininkė. Apeliantė nepagrįstai siekia įrodinėjimo naštą perkelti ieškovui, tačiau būtent apeliantė turėtų pateikti įrodymus, paneigiančius viešajame registre esančius duomenis, kad ji ginčo sutarčių sudarymo metu buvo įmonės akcininkė.
2. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantė buvo dalies įmonės akcijų savininkė ginčo sutarčių sudarymo metu, todėl buvo pagrįstai įtraukta į bylą, o teismas turėjo pagrindą  taikyti Ž. D. laikinąsias apsaugos priemones.

4. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Pažymėtina, kad procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, jog: 1) laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo; 2) tokios priemonės taikomos turint prevencinį tikslą, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo; 3) laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1646/2013). CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė abi sąlygas, būtinas laikinosioms apsaugos priemonės taikyti.

Dėl atsakovų A. Š., R. Š. ir J. Š. atskirojo skundo

Apeliantai visų pirma teigia, kad pirmosios instancijos teismas taikė neproporcingai dideles, ieškinio reikalavimo neatitinkančias laikinąsias apsaugos priemones. Tokį teiginį jie sieja su tuo, jog byloje pareikšti du alternatyvūs reikalavimai, o tokių reikalavimų sumos negali būti sudedamos taikant laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantų tvirtinimu, maksimali ieškovo reikalaujama priteisti suma yra ne 3 300 880,66 Lt, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o 2 317 479,93 Lt, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo areštuoti turto už 3 300 880,66 Lt.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančiomis ab initio dvi 2008 m. rugsėjo 26 d. sudarytas nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis bei taikyti restituciją, priteisiant ieškovui iš atsakovų A. Š. ir R. Š. solidariai 2 317 479,93 Lt ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Antruoju reikalavimu, alternatyviu pirmajam, ieškovas prašo taikyti civilinę atsakomybę ir ieškovui priteisti solidariai iš atsakovų (akcininkų ir vadovo) M. B., J. Š., A. Š., G. J., Ž. D. ir UAB „Neogrupė“ 983 400,73 Lt nuostolių atlyginimą bei 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šie alternatyvūs ieškinio reikalavimai yra nukreipti skirtingiems atsakovams, taigi pirmosios instancijos teismas atitinkamai taikė ir laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštavo solidariųjų atsakovų A. Š. ir R. Š. turtą už 2 317 479,93 Lt sumą, nurodydamas, kad turto arešto mastas negali viršyti šiems asmenims reiškiamo ieškinio reikalavimo (2 317 479,93 Lt) sumos, taip pat areštavo J. Š. turtą už 983 400 Lt sumą solidariai su kitais atsakovais, kuriems pareikštas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, nurodydamas, jog solidariųjų atsakovų turto areštas negali viršyti 983 400 Lt sumos. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos atsižvelgiant į kiekvieno iš pareikštų reikalavimų sumą ir pagal juos (alternatyvius savarankiškus reikalavimus) ieškovo nurodytus atsakingus asmenis, todėl nė vienam atsakovui nėra pritaikytas turto areštas mastas už 3 300 880,66 Lt sumą, taigi ir nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentu, jog teismas taikė ieškinio reikalavimų neatitinkančias (nepagrįstai didelio masto) laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliantai taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo konstatavimu, jog prašoma priteisti suma apeliantams – fiziniams asmenims yra didelė, tačiau nemotyvavo, kodėl daroma tokia išvada, nors atsakovais nurodyti net septyni fiziniai ir vienas juridinis asmuo. Kaip jau buvo minėta pirmiau, atsakingais pagal ieškinio reikalavimą dėl pirkimo–pardavimo sutarčių nuginčijimo ir restitucijos taikymo ieškovas įvardijo tik apeliantus Aną ir R. Š., todėl apeliantų akcentuota aplinkybė, jog ieškinyje nurodyti net aštuoni atsakovai, iš kurių vienas yra juridinis asmuo, šiuo atveju nėra reikšminga. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas priklauso nuo to, ar yra objektyvi grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nuoseklioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje suformuota pozicija, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2007/2013; 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; kt.). Visgi prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Ieškinio didelė suma per se nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovų turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Priešingu atveju šio klausimo teisingas išsprendimas, vien tik esant ieškinio didelei sumai, kurią savo nuožiūra nustato ieškovas, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą. Teisingumas turi būti vykdomas konkrečioje byloje teisiškai pagrįstais argumentais įvertinus įrodinėjamas faktines aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis). Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovų finansines galimybes, t. y. ar jiems ši ieškinio suma yra didelė. Analizuojamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nustatęs, kad ieškinio suma yra didelė ir tai kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, reiškiantis, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12staripsnis). Minėta, jog didelė ieškinio suma nėra besąlygiškas pagrindas konstatuoti grėsmę ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Ši grėsmė gali būti paneigta įrodžius atsakovų gerą turtinę padėtį, t. y. kad atsakovams konkreti ieškovo reikalaujama suma nėra didelė. Atsakovams įrodžius, kad priteistina pinigų suma jiems nėra didelė, kad neegzistuoja grėsmė, jog gali būti neįvykdytas ieškovui tikėtinai palankus sprendimas, teismas neturėtų taikyti atsakovų turto arešto. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovai A. Š., R. Š. ir J. Š. apeliacinės instancijos teismui įrodymų, apibūdinančių jų gerą turtinę padėtį, nepateikė (CPK 178 ir 314 straipsniai), todėl sprendžiama, kad apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados dėl grėsmės galimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo (CPK 144 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio dalyką ir pagrindą, nusprendė, kad šioje proceso stadijoje negalima daryti išvados, jog ieškinys yra aiškiai nepagrįstas. Apeliantai nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Tokią savo poziciją jie sieja su tuo, kad pareikštas ieškinys turi esminių trūkumų, kurių nepašalinus nebuvo galima ne tik taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bet ir apskritai priimti ieškinį, ogi pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik išsprendus ieškinio priėmimo klausimą.

Nagrinėjamo dalyko kontekste akcentuotina, kad Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, jog svarstant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą nesprendžiama, ar ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti yra prašoma taikyti tokias priemones, yra pagrįstas ir tenkintinas, nes ieškinio pagrįstumo klausimas sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Išanalizavęs apeliantų argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ieškinio prima facie pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo su jais sutikti. Ieškinio turinio įvertinimas apeliaciniam teismui neteikia pagrindo formuoti išvadą, kad pareikšti reikalavimai (ieškinio dalykas), jei būtų pripažintos įrodytomis ieškovo nurodomos aplinkybės (ieškinio pagrindas), negalėtų būti visiškai ar iš dalies patenkinti. Šioje byloje sprendžiamas tik procesinio teisinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau pats materialusis teisinis ginčas nėra sprendžiamas iš esmės, visi ieškinyje nurodyti teisiniai bei faktiniai aspektai bus išanalizuoti išnagrinėjus bylą iš esmės. Tik išsprendus bylą iš esmės bus galima daryti išvadą, ar tikrai buvo pažeistos ieškovo (bankrutavusios įmonės) teisės ir interesai bei ar yra teisinis pagrindas patenkinti ieškinį (vieną iš alternatyvių reikalavimų). Be to, apeliantai ieškinio nepagrįstumą sieja su ieškinio trūkumais, įrodinėdami, kad ieškinys dėl savo trūkumų apskritai negalėjo būti priimtas. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškinys pirmosios instancijos teisme buvo gautas 2014 m. birželio 26 d. ir teisėjo rezoliucija priimtas 2014 m. birželio 30 d. CPK 115 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad teismas, nustatęs, jog pateikto procesinio dokumento forma ir turinys atitinka keliamus reikalavimus, procesinio dokumento priėmimo klausimą gali išspręsti rezoliucija, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Taigi šiuo atveju ieškinio priėmimo klausimas buvo išspręstas, ieškinys priimtas nenustačius trūkumų (CPK 115 straipsnio 2 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo įstatymo nustatytu terminu spręsti ieškinyje pareikštą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad bet kokiu atveju apeliantų argumentai dėl ieškinio trūkumų nėra tiesiogiai susiję su klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (neaiškumai dėl ieškinio elementų gali būti šalinami ne tik ieškinio priėmimo metu, bet ir pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu arba bylos nagrinėjimo teisme proceso stadijoje).

Apeliantų teigimu, skundžiama nutartis neatitinka asmenų lygiateisiškumo principo, nes ieškovas, kuris yra bankrutuojanti įmonė, reikšdamas nepagrįstus reikalavimus, niekuo nerizikuoja, o apeliantai negalės pasinaudoti CPK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta teise ir reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovai patirs dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad apeliantų teiginys dėl  galimų nuostolių atsiradimo ir jų atlyginimo yra deklaratyvus, atskirajame skunde visiškai nekonkretizuota, kokių ir kokio masto nuostolių apeliantai galėtų patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliantams hipotetiškai išsakius deklaratyvaus pobūdžio teiginį dėl esą pažeisto šalių lygiateisiškumo principo, apeliacinės instancijos teismas su juo sutikti neturi pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų atskirojo skundo argumentu dėl areštuotino turto eiliškumo nustatymo. Įvertinant tai, kad lėšų ir turtinių teisių areštas labiausiai suvaržo fizinį asmenį (kasdienę veiklą, buitinių poreikių tenkinimą), vadovaujantis proceso ekonomiškumo, interesų pusiausvyros principais tikslintina pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto ir turtinių teisių arešto atsakovams A. Š., R. Š. ir J. Š. eiliškumo, nustatant, kad visų pirma areštuotinas šiems atsakovams priklausantis nekilnojamasis turtas, šio nesant ar nepakankant – kilnojamasis turtas, nesant ar nepakankant nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštuotinos atsakovų turtinės teisės, o tik nesant ar nepakankant nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei turtinių teisių, areštuotinos atsakovams priklausančios piniginės lėšos. Siekiant, kad nekiltų neaiškumų vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tikslintina nutarties dalis dėl leidimo atsakovams naudotis areštuotų lėšų dalimi, nurodant, jog leidžiama kiekvieną mėnesį naudotis teismo nutartyje nurodyto dydžio lėšomis. 

Dėl atsakovės Ž. D. atskirojo skundo

Apeliantė Ž. D. atskirajame skunde teigia, kad ieškovas reikalavimus jos atžvilgiu grindžia deklaratyviais teiginiais ir prielaidomis, nepatvirtintomis objektyviais duomenimis, akcentuodama, jog bankroto administratorius nepasinaudojo teise gauti informaciją apie tai, ar buvo sušauktas visuotinis akcininkų susirinkimas, kokie akcininkai dalyvavo susirinkime, ar buvo gautas akcininkų susirinkimo pritarimas dėl ginčijamų sandorių sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šie apeliantės argumentai nėra susiję su klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nes tokios aplinkybės bus nustatinėjamos ir vertinamos bylą nagrinėjant iš esmės. Aptariamu atveju reikalavimas atsakovei Ž. D. dėl nuostolių  atlyginimo priteisimo pareikštas kaip BUAB „Virtualios pramogos“ akcininkei. Ieškinio faktinis pagrindas bei pateikti įrodymai pirmosios instancijos teismui leido preliminariai įvertinti, kad galėjo būti padaryti neteisėti veiksmai, dėl kurių, bylos nagrinėjimo metu pasitvirtinus ir kitoms civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygoms, atsakovei gali kilti teisinė atsakomybė. Apeliantė nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad ginčijamų sutarčių sudarymo metu ji nebuvo UAB „Virtualios pramogos“ akcininkė (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantės išdėstytos aplinkybės bei pateikti įrodymai apie tai, kad ji nuo 2005 m. lapkričio 17 d. nutraukė darbo sutartį su UAB „Intervid pramogos“, kad 2010 m. liepos 23 d. įvyko akcininkų pasikeitimas ir kad 2010 m. liepos 23 d. UAB „Intervid pramogos“ akcininkų sąraše Ž. D. nėra nurodyta kaip akcininkė, neleidžia daryti išvados, kad 2008 m. rugsėjo 26 d., t. y. sandorių, su kuriais ieškinyje siejamas žalos atsiradimas, sudarymo metu Ž. D. nebuvo UAB „Virtualios pramogos“ akcininke. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas pagal apeliantės atskirajame skunde išdėstytus motyvus neturi pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl Ž. D. pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Dėl atsakovo G. J. atskirojo skundo

Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. rugsėjo 10 d. buvo gautas apelianto G. J. pareiškimas, kuriuo jis atsisakė atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties. Apeliantas nurodė, kad ieškovas atsiėmė atsakovui G. J. pareikštą ieškinį, o Vilniaus apygardos teismas panaikino G. J. pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Šią apelianto nurodomą aplinkybę patvirtina ir pirmosios instancijos teismo atsiųsta 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartis, kuria ieškovo BUAB „Virtualios pramogos“ bankroto administratoriaus ieškinys atsakovui G. J. dėl pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis paliktas nenagrinėtas ir panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. ir liepos 4 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. 2-4991-258/2014 G. J. taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Apeliantas taip pat nurodė, kad atskirojo skundo atsisakymo pasekmės jam yra žinomos.

CPK 308 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę skundo atsisakyti iki baigiamųjų kalbų, o jeigu skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka – iki skundo nagrinėjimo iš esmės pradžios. Teismas gali nepriimti apeliacinio (atskirojo) skundo atsisakymo, jei yra CPK 42 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos. Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo jį paduoti pakartotinai neturi teisės (CPK 308 straipsnio 3 dalis). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis sprendžia, kad apelianto G. J. pateiktas atskirojo skundo atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis). Iki atskirojo skundo nagrinėjimo iš esmės teismo posėdyje pradžios apeliantas neatšaukė savo atsisakymo nuo atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties, todėl atskirojo skundo atsisakymas priimtinas, o pradėtas apeliacinis procesas pagal G. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties nutrauktinas (CPK 308, 338 straipsniai). Apeliantas paduodamas atskirąjį skundą sumokėjo 75 Lt žyminio mokesčio (II t., 7 b. l.), todėl atsisakius atskirojo skundo, sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas (CPK 87 straipsnio 2 dalis).

Apibendrindamas pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti atskiruosiuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo, interesų pusiausvyros principus, procesinių dokumentų aiškumo reikalavimus, tikslintinos pirmosios instancijos teismo nutarties dalys dėl arešto atsakovų A. Š., R. Š. ir J. Š. turtui ir turtinėms teisėms eiliškumo, taip pat dėl teisės naudotis areštuotų lėšų dalimi.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pasikeitus aplinkybėms, proceso šalis įstatymo nustatyta tvarka gali kreiptis į teismą su prašymu pakeisti ar panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 148, 149 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 302, 308 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Priimti G. J. atsisakymą atskirojo skundo ir nutraukti apeliacinį procesą pagal jo paduotą atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą,  patikslinant, kad: 1) atsakovams A. Š., R. Š. ir J. Š. priklausančiam turtui bei turtinėms teisėms taikomas areštas laikantis tokio eiliškumo: pirmiausiai areštuojami nekilnojamieji daiktai, o jų nesant ar nepakankant, areštuojami kilnojamieji daiktai; nesant ar nepakankant nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, areštuojamos turtinės teisės, o nesant ar nepakankant nekilnojamųjų daiktų, kilnojamųjų daiktų ir turtinių teisių, areštuojamos piniginės lėšos; 2) leidžiama atsakovams A. Š., R. Š., J. Š. iš areštuotų lėšų kiekvienam per mėnesį naudoti vienos minimalios mėnesinės algos dydžio neviršijančią sumą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ir teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Grąžinti G. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 75 Lt žyminį mokestį, sumokėtą 2014 m. liepos 10 d. mokėjimo nurodymu Nr. 452 akcinėje bendrovėje SEB banke už atskirojo skundo padavimą.

Teisėjas                                                                                        Gintaras Pečiulis