Civilinė byla Nr. e2-361-464/2024

Teisminio proceso numeris 2-55-3-00265-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.2.1; 3.1.18.2.3; 3.3.1.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

        N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. S. (A. S.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo I. K. ieškinį atsakovui A. S. dėl nuostolių atlyginimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas I. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo A. S. 370 000 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 25 d. su atsakovu sudarė notarinį susitarimą dėl būsimo turto pardavimo (toliau – ir susitarimas), pagal kurį atsakovas įsipareigojo iki 2025 m. gruodžio 31 d. parduoti ieškovui iki 0,1200 ha ploto žemės sklypą Vilniaus mieste, į kurį bus atkurtos nuosavybės teisės atsakovo vardu, vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NMA) Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1840-(14.49.2.). Be to, pasirašydamas šį susitarimą atsakovas patvirtino, kad prieš jo sudarymą iš ieškovo gavo visą sutartą turto kainą – 50 000 Eur. Atsakovas 2024 m. vasario 7 d. pranešimu informavo ieškovą, kad vienašališkai nutraukia sutartį ir grąžiną ieškovui už turtą sumokėtus 50 000 Eur. Ieškovui tapo žinoma, kad atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 12 a ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė – 420 000 Eur, ir dėl kurio pardavimo atsakovas sudarė kitą preliminariąją sutartį su kitu pirkėju. Mano, kad atsakovas, be jokios priežasties nutraukdamas preliminariąją sutartį, kuria buvo prisiėmęs riziką, susijusią su tuo, į kokios vertės žemės sklypą jam bus atkurta nuosavybės teisė, elgėsi nesąžiningai ir pažeidė šalių susitarimą. Todėl prašo iš atsakovo priteisti 370 000 Eur nuostolių, lygių skirtumui tarp žemės sklypo vertės ir jo atsakovui sumokėtos turto kainos (420 000 Eur – 50 000 Eur), atlyginimą.

3.       Pareikšto reikalavimo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį arba trečiuosius asmenis, kurių vertė ar suma 370 000 Eur.

4.       Nurodė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, ieškinio suma atsakovui, fiziniam asmeniui, yra labai didelė, nes jo turimo nekilnojamojo turto bendra vertė yra apie 190 747,46 Eur. Tai, kad atsakovas gali elgtis nesąžiningai ir perleisti turimą nekilnojamąjį turtą, patvirtina ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės, susijusios su nesąžiningu preliminariosios sutarties vykdymu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. kovo 18 d. nutartimi ieškovo I. K. prašymą patenkino: (1) areštavo atsakovo A. S. nekilnojamuosius daiktus, jų nesant – kilnojamuosius daiktus ir turtines teises, o jų nesant ar nepakankant – pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, kurių vertė 370 000 Eur; (2) areštavus atsakovo pinigines lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, reikalavimo sumai, leido atsakovui disponuoti kitomis lėšomis, iš areštuotų piniginių lėšų ir turto leido atsakovui atsiskaityti su ieškovu; (3) nurodė antstoliui, kad areštuojant atsakovo pinigines lėšas, jis turi nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti.    

6.       Preliminariai įvertinęs ieškovo pateiktą ieškinį ir prie jo pridėtus įrodymus, teismas priėjo prie išvados, kad ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas, yra pateikti įrodymai, pagrindžiantys ieškovo reikalavimus. Taigi, pirma būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio tikėtinas pagrįstumas – yra įrodyta.

7.       Spręsdamas dėl grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui, kaip antros būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, teismas pažymėjo, kad duomenų apie atsakovo realią turtinę padėtį ir jo mokumą šiuo metu byloje nėra. Ieškovo pateikti duomenys apie atsakovo turtą ir jo vertę patvirtina, kad atsakovui priklausančio turto vertė yra žymiai mažesnė nei pareikšto ieškinio suma. Ieškovo ieškiniu prašoma priteisti 370 000 Eur suma yra didelė, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo. Tokios aplinkybės leido teismui konstatuoti, kad, patenkinus ieškovo ieškinį, teismo sprendimas gali būti neįvykdytas. Atsakovas, siekdamas išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo, gali bandyti slėpti arba perleisti savo turtą kitiems asmenims. Šią išvadą, teismo vertinimu, pagrindžia ir ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad atsakovas preliminariąją sutartį nutraukė gavęs visą turto kainą.

8.       Pripažinęs, kad egzistuoja reali ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo ar apsunkinto vykdymo grėsmė, teismas priėjo prie išvados, kad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja abi būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Atsakovas A. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:   

9.1.                      Atsakovas nėra nesąžininga sandorio šalis, kadangi susitarimą nutraukė iki sklypo paskyrimo, t. y. dar nežinodamas, į kokį konkrečiai ir kokios vertės žemės sklypą jam buvo atkurta nuosavybės teisė. Be to, atsakovas grąžino ieškovui už žemės sklypą sumokėtus 50 000 Eur.

9.2.                      Pats ieškovas neatliko jokių aktyvių veiksmų, susijusių su nuosavybės teisės į žemės sklypą atkūrimu, nors atsakovas jam buvo išdavęs įgaliojimą veikti jo vardu. Ieškovas vengė bendrauti su atsakovu, nesidomėjo nuosavybės teisės atkūrimo procesu, todėl ieškovui iškilo pagrįstų abejonių dėl jo tikrųjų ketinimų ir noro ateityje sudaryti sutartį.

9.3.                      Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo nesąžiningumą ir grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Vien tai, kad pareikšto ieškinio suma yra didelė, nėra pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti.

10.       Ieškovas I. K. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:      

10.1.                      Atsakovo veiksmai – vienašališkas susitarimo dėl būsimo turto pardavimo nutraukimas, gavus visą turto kainą, be jokio paaiškinimo ir kitos preliminariosios sutarties sudarymas prieš pat dalyvavimą posėdyje dėl žemės sklypo pasirinkimo – patvirtina, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai. Dėl to yra rizika, kad kiti atsakovo veiksmai taip pat bus nesąžiningi. Juo labiau kad atsakovas neneigė ir nebandė paneigti, kad buvo (yra) sudaręs kitą preliminariąją sutartį dėl to paties turto pardavimo kitam pirkėjui.

10.2.                      Ieškovas buvo aktyvus ir domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Ieškovas bendravo tiek su atsakovu, tiek ir su Nacionalinės žemės tarnybos atstovais dėl nuosavybės teisių atsakovui į žemė sklypą atkūrimo.

10.3.                      Atsakovo pozicija yra prieštaringa ir nenuosekli. Atsakovas nurodo, kad negalėjo rizikuoti ir nedalyvauti susirinkime dėl sklypų skirstymo, nes kitaip būtų gavęs tik piniginę kompensaciją, kurios dydis esą buvo itin mažas ir todėl atsakovas negalėjo rizikuoti. Tačiau atsakovas nutylėjo faktą, kad pagal sutartį buvo gavęs visą turto kainą ir todėl jokios atsakovo įvardijamos rizikos objektyviai neegzistavo.

10.4.                      Priimdamas nutartį, teismas nesuabsoliutino ieškinio sumos, bet priešingai – šias aplinkybes įvertino kartu su atsakovo nesąžiningumą patvirtinančia aplinkybe dėl jo veiksmų nutraukiant preliminariąją sutartį.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

11.       Ieškovas I. K. kartu su atsiliepimu į apelianto A. S. atskirąjį skundą pateikė ištraukas iš 2024 m. sausio 17 d, 30 d. elektroninio susirašinėjimo ir nuotraukas, kuriose užfiksuotas susirinkimas.

12.       Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. birželio 7 d. gautas ieškovo prašymas priimti dar vieną rašytinį įrodymą – 2024 m. vasario 7 d. apelianto su kitais pirkėjais sudarytą preliminariąją sutartį dėl būsimo turto pirkimo. Prašyme nurodyta, kad ieškovas neturėjo galimybės šios sutarties pateikti anksčiau, nes ją gavo tik po to, kai pirmosios instancijos teismas 2024 m. gegužės 2 d. išdavė liudijimą šiam įrodymui iš notaro, tvirtinusio sandorį, gauti. Teigia, kad teikiamas naujas rašytinis įrodymas patvirtina, kad apeliantas yra nesąžiningas ne tik todėl, kad turtą dėl kurio pardavimo jau buvo sutaręs su ieškovu, nutarė parduoti kitiems pirkėjams, bet ir todėl, kad turtas parduodamas už keliolika kartų mažesnę nei jo rinkos vertė kainą.

13.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Asmuo, siekdamas pasinaudoti tokia išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti ir atitinkamą prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, ir pagrįsti šį prašymą svariais argumentais, dėl ko jam taikytina nurodyta išimtis iš bendrosios taisyklės.   

14.       Sprendžiant dėl su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų įrodymų priėmimo, pažymėtina, kad ieškovas nepateikė prašymo priimti šių rašytinių įrodymų ir nenurodė aplinkybių ar argumentų, kodėl prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pridėtų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo būtent šioje bylos proceso stadijoje. Kita vertus, tokie rašytiniai įrodymai buvo pateikti kartu su ieškovo dubliku (2 t., b. l. 121–124) ir bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjančios teisėjos 2024 m. balandžio 24 d. rezoliucija priimti. Vadinasi, jie jau yra civilinės bylos dalimi ir neatitinka tik apeliacinės instancijos teismui teikiamų įrodymo naujumo reikalavimo. Pakartotinai tų pačių, t. y. jau byloje esančių, dokumentų priėmimo klausimas nesprendžiamas.

15.       Ieškovas, 2024 m. birželio 7 d. pateikdamas prašymą dėl naujų įrodymų – apelianto 2024 m. vasario 7 d. sudarytos preliminariosios sutarties – priėmimo, nurodė objektyvias aplinkybes, lėmusias tai, kad šis įrodymas negalėjo būti pateiktas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, ir šis įrodymas neatitinka jam keliamo naujumo reikalavimo. Iš nagrinėjamos civilinės bylos medžiagos matyti, kad 2024 m. vasario 7 d. preliminarioji sutartis taip pat jau yra nagrinėjamos bylos dalis (3 t., b. l. 63–66), kadangi šis įrodymas, kartu su kitais ieškovo 2024 m. birželio 5 d. pateiktais įrodymais, teisėjos 2024 m. birželio 6 d. rezoliucija yra priimtas į bylą.  

16.       Konstatuotina, kad ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateiktų rašytinių įrodymų priėmimo klausimas nėra aktualus, kadangi tiek su atsiliepimu į atskirąjį skundą, tiek ir su prašymu pateikti rašytiniai įrodymai jau yra nagrinėjamos bylos dalimi, jie galės būti vertinami kartu su kitais įrodymais, tikrinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą.

Dėl grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui     

17.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip matyti, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs dvi būtinąsias sąlygas, kurių visuma ir sudaro prielaidas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) turi būti nustatyta grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.

18.       Atskirasis skundas yra grindžiamas tik argumentais dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, o klausimas dėl ieškinio reikalavimo prima facie (preliminaraus) pagrįstumo nekeliamas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas (CPK 320, 338 straipsniai), pasisakys tik dėl grėsmės teismo sprendimo vykdymui.  

19.       Apeliantas yra teisus, teigdamas, kad Lietuvos apeliacinio teismo jau suformuotoje praktikoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu akcentuojama, kad šio itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kuriais siekiama išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2021 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-183-407/2021; 2023 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-521-464/2023).

20.       Asmens nesąžiningumas, sprendžiant šį procesinį klausimą, nėra preziumuojamas, todėl asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga jį įrodyti. Įstatymo leidėjas nėra įtvirtinęs asmens veiksmų sąrašo, kurie galėtų būti vertinami kaip nesąžiningi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Aiškinant šią laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą teismų praktikoje yra pasisakyta, kad nesąžiningumas gali būti konstatuojamas, kai atsakovas siekia paslėpti, perleisti kitiems asmenims savo turtą, jį įkeisti arba kitokiu būdu siekti apsunkinti ieškovui galimybę įvykdyti galbūt jam palankų teismo sprendimą. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai, atlikti iki bylos iškėlimo, tiek ir atlikti bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-669-790/2021; 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-230-464/2023; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-266-854/2024).

21.       Kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais galėtų būti siekiama išvengti išieškojimo pagal byloje priimtą jam nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020; 2021 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-570-553/2021; 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-962-912/2022).

22.       Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, sutiktina ir su tokiais apelianto atskirojo skundo argumentais, kad vien didelė pareikšto ieškinio suma nėra savaime pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti. Kita vertus, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, poreikis laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti gali būti konstatuojamas tuo atveju, jeigu yra pagrindas abejoti atsakovo sąžiningumu, manant, kad jis gali imtis veiksmų, nukreiptų apsunkinti būsimo galbūt jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą. Ir nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės akcentavo tik pareikšto reikalavimo dydžio bei apelianto turtinės padėties santykį, vien skundžiamos nutarties argumentavimas negali paneigti aplinkybės, kad šiuo konkrečiu atveju grėsmė teismo sprendimo tinkamam įvykdymui visgi egzistuoja, o ją patvirtina byloje esantys įrodymai dėl apelianto atliekamų veiksmų, kuriuos galima laikyti nesąžiningais.   

23.       Šalių ginčo pagrindu tapo jų 2019 m. rugsėjo 25 d. sudarytas susitarimas dėl būsimo turto pardavimo. Šiuo susitarimu apeliantas ne vėliau kaip iki 2025 m. gruodžio 31 d. įsipareigojo parduoti ieškovui žemės sklypą iki 0,1200 ha ploto Vilniaus mieste, į kurį bus atkurtos nuosavybės teisės apelianto vardu, vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1840-(14.49.2.). Be to, šalys susitarė ir dėl to, kad turto kaina yra 50 000 Eur, nepriklausomai nuo suformuoto žemės sklypo ploto, ši kaina yra galutinė ir nebus keičiama nei atsižvelgiant į galimus nekilnojamojo turto rinkos pokyčius, nei į atkurto žemės sklypo buvimo vietą ir kt., taip pat yra patvirtinama, kad šią kainą ieškovas jau yra sumokėjęs apeliantui. Ieškovas įrodinėja, kad apeliantas, 2024 m. vasario 7 d. pranešimu vienašališkai ir be jokios priežasties nutraukdamas 2019 m. rugsėjo 25 d. susitarimą bei grąžindamas jau sumokėtą visą turto kainą (50 000 Eur), ir tą pačią dieną – 2024 m. vasario 7 d. sudarydamas su kitais pirkėjais preliminariąją sutartį dėl to paties turto pardavimo, elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai.

24.       Nors nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su šalių 2019 m. rugsėjo 25 d. sudaryto susitarimo vienašališku nutraukimu, ir apelianto elgesio vertinimas teisėtumo ir sąžiningumo aspektu sudarys bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką, o šių įrodinėjamų aplinkybių pagrįstumas ar nepagrįstumas bus nustatytas tik pirmosios instancijos teismui ištyrus ir įvertinus abiejų šalių pozicijas bei įrodymus, toks faktas, kad apeliantas pranešimo apie vienašališką susitarimo nutraukimo dieną su kitais pirkėjais pasirašė to paties turto preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, sudaro pagrindą tokį jo elgesį vertinti kaip nesąžiningą ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste – kaip siekį išvengti jam galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo. Tokia išvada darytina, be kita ko, atsižvelgiant ir į jo turimo turto bei nukreipto per teismą ieškovo reikalavimo santykį.

25.       Asmenys, sudarydami sandorius dėl jiems priklausančio turto perleidimo, gali tenkinti įvairius savo poreikius ar ekonominius interesus, todėl vien tokių sandorių sudarymo faktas savaime nėra pakankamas pagrindas jų nesąžiningumui konstatuoti. Tačiau šiuo konkrečiu atveju apelianto elgesys, kai nauja preliminarioji sutartis buvo sudaryta iš karto po atitinkamo susitarimo su ieškovu nutraukimo, nors dėl sutarties nutraukimo galėjo kilti ginčas teisme, sudaro pagrindą tokį elgesį vertinti kaip siekį sumažinti turimo turto masę. Nėra jokių abejonių, kad apeliantui buvo (turėjo būti) suprantama, kad ieškovo lūkestis buvo atitinkamą turtą iš jo įsigyti, o šio lūkesčio pažeidimo gynimas galimas ir teisme, pareiškiant apeliantui turtinius reikalavimus, todėl nuo ginčo turto perleidimo veiksmų apeliantas kurį laiką turėjo susilaikyti vien tam, kad skubotas sandorio sudarymas nebūtų įvertintas kaip jo nesąžiningas elgesys.

26.       Atskirojo skundo argumentai, kad ieškovas nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesu, todėl apelianto nugąstavimas, jog turto jam nepavyks parduoti, ir lėmė susitarimo su ieškovu nutraukimą, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo nepaneigia. Visų pirma, pats apeliantas pripažino, kad sulygta visa turto kaina jam buvo sumokėta dar iki susitarimo pasirašymo. Vadinasi, ir aplinkybė, susijusi su ieškovo domėjimusi nuosavybės teisų atkūrimo procesu, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės. Aplinkybė, kad apeliantas grąžino turto kainą ieškovui, taip pat nesudaro pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms panaikinti, nes reikalavimas, kurio įvykdymui užtikrinti ir buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, jam yra pareikštas ne dėl šios sumos negrąžinimo.      

27.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentais pirmosios instancijos teismo pozicija dėl grėsmės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimo, kaip vienos iš sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių institutui taikyti, nėra paneigta. Kartu pažymėtina, kad šalis, kuri prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o teismas vėliau pripažįsta reikalavimus nepagrįstais, kartu prisiima ir šalies, kuriai tokios priemonės buvo taikytos, nuostolių atlyginimo riziką. Savo interesą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo apeliantas gali realizuoti prašydamas CPK 146 straipsnyje nurodytų priemonių taikymo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                Dalia Kačinskienė