Civilinė byla Nr. e2-1262-1098/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19645-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.1; 2.1.2.4.3; 2.1.2.7; 2.6.3; 2.6.7; 3.1.7.6; 3.2.6.1.

                                                                                                                                                           (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jelena Leščinskienė,

sekretoriaujant Anetai Jankovskai ir Vitalijai Martinkėnaitei,

dalyvaujant bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „BITOFIX“ atstovui advokatui Valdui Rakauskui,

atsakovui R. U. ir jo atstovui advokatui Dariui Stalioniui,

trečiajam asmeniui T. M. ir jo atstovui advokatui Arvydui Ražauskui,

liudytojui V. V.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „BITOFIX“ ieškinį atsakovui R. U. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – T. M. ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „4CT“.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Dalyvaujančių byloje asmenų reikalavimų, atsikirtimų ir paaiškinimų santrauka.

1.       ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „BITOFIX“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui R. U. (toliau – atsakovas), prašydama:

1.1.        pripažinti niekine ir negaliojančia 2018 m. balandžio 23 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. RU/BTF-01;

1.2.        pripažinti negaliojančiu 2018 m. balandžio 30 d. UAB „BITOFIX“ 20 000,00 Eur mokėjimo pavedimą atsakovui R. U., padarytą iš DNB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo ieškovė atsiskaitė už 2018 m. balandžio 23 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. RU/BTF-01 pagrindu įgytą 20 000,00 Eur reikalavimą į skolininkę UAB „4CT“;

1.3.        taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 20 000,00 Eur, o atsakovui grąžinti 20 000,00 Eur reikalavimą į UAB „4CT“;

1.4.        priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 5,00 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovė minėtus sandorius ginčija dviem pagrindais – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje (actio Pauliana) ir CK 1.82 straipsnyje (prieštaravimas juridinio asmens teisnumui) numatytais pagrindais.

3.       Ieškovė ieškinyje nurodo, kad ginčija sandorius, kurių pagrindu atsakovas R. U. perleido, o faktiškai nemoki ieškovė perėmė ir sumokėjo 20 000 Eur už 20 000 Eur pradelstą įvykdyti atsakovui reikalavimą į taip pat faktiškai nemokų skolininką UAB „4CT“.

4.       Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-4395-392/2018, iškelta bankroto byla trečiajam asmeniui UAB „4CT“, reikalavimas į kurią 2018 m. balandžio 23 d. perleistas ginčijamais sandoriais. Pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo dieną atsakovė buvo skolinga ieškovei 441 647,25 Eur: 1) 158 093,96 Eur, kurių mokėjimo terminas buvo pasibaigęs 2018 m. gegužės 31 d.; 2) 29 739,22 Eur metinių palūkanų pagal susitarimo 3 punktą; 3) 253 814,07 Eur pagal 2017 m. gegužės 31 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už klojimų nuomą. Iki iškeliant bankroto bylą UAB „4CT“, įmonė daugiau nei metus nevykdė įsipareigojimų itin ženkliomis sumomis.

5.       Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-3669-467/2019, bankroto byla buvo iškelta ieškovei UAB „BITOFIX“, bankroto administratoriumi paskirta UAB „TOP CONSULT“. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi buvo patvirtintas bankrutuojančios UAB ,,Bitofix“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 198 136,67 Eur sumai. Ginčijamais sandoriais 2018 m. balandžio 23 d. už 20 000 Eur kainą buvo perleistas 20 000 Eur nominalios vertės reikalavimas į UAB „4CT“, kuri po penkių mėnesių buvo pripažinta nemokia, o tokį reikalavimą į faktiškai nemokią įmonę UAB „4CT“ įsigijo UAB „BITOFIX“, kurios finansinė padėtis ir iki ginčijamų sandorių sudarymo buvo bloga, kas konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 30 d. nutartyje.

6.       Ginčijamais sandoriais ieškovė įgijo ir sumokėjo 20 000 Eur už tokio paties 20 000 Eur nominalaus dydžio reikalavimą. Tokiomis sąlygomis sudarytas sandoris negalėjo atnešti ieškovei naudos net tuo atveju, jei ginčijamais sandoriais būtų įgytas reikalavimas į neabejotinai mokų skolininką. t. y., net tuo atveju, jei UAB „4CT“ būtų buvusi ir išliktų moki, reikalavimo į įmonę įsigijimas už nominalą siekiančią kainą neturėtų teigiamos įtakos ieškovei.

7.       Ieškovės teigimu, nagrinėjamu atveju yra visos būtinos įstatymo numatytos sąlygos ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis). Ieškovė, veikdama per savo nemokumo administratorių, turi neabejotiną ir galiojančią kreditoriaus reikalavimo teisę, nes minėta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi buvo patvirtintas bankrutuojančios UAB „BITOFIX“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Šiuo atveju nėra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovės kreditorių teises, nes ginčijamais sandoriais iš atsakovo įsigijus faktiškai bevertį reikalavimą, 20 000 Eur suma buvo sumažinta galimybė atsiskaityti su jau tuo metu buvusiais sąžiningais ieškovės kreditoriais. Pažymi, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovės skola kreditoriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir partneriai sudarė net 162 698,83 Eur. Ieškovė turėjo ir kitų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams (duomenys neskelbtini), kurių interesai buvo pažeisti sudarius ginčijamus sandorius. Ieškovei atlikus 20 000 Eur mokėjimą atsakovei, atsakovė de facto įgijo privilegijuoto kreditoriaus statusą. Be to, nebuvo jokio būtinumo sudaryti tokį sandorį. Ieškovė neturėjo teisės atlikti ginčijamo atsiskaitymo su atsakovu, kadangi neturėjo pakankamai lėšų visiems jai pareikštiems reikalavimams.

8.       Ieškovė ginčijamą ieškovės atliktą mokėjimą atsakovui laiko vienašaliu sandoriu, todėl laiko, kad atsakovo nesąžiningumas šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga aplinkybė sprendžiant dėl vienašališkai ieškovės atlikto sandorio negaliojimo.

9.       Ginčijamų sandorių sudarymo metu nesąžiningi buvo tiek atsakovas, tiek ieškovė. Ieškovė buvo akivaizdžiai nesąžininga, nes žinojo, kad bendrovė turi pradelstų įsipareigojimų kitiems savo kreditoriams, be to, suprato, kad faktiškai beverčio reikalavimo įsigijimas į faktiškai nemokų skolininką už 20 000 Eur kainą neabejotinai dar labiau pablogins ieškovės finansinę būklę.

10.       Ieškovės teigimu, ginčijami sandoriai prieštarauja juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), kadangi jie ekonomiškai nenaudingi, priešingi veiklos tikslams, neatitinkantys sąžiningos ir protingos veiklos standartų.

11.       Taikant restituciją, ieškovė prašo 20 000 Eur sumą priteisti iš atsakovo ieškovei, o atsakovui grąžinti 20 000 Eur reikalavimą į trečiąjį asmenį UAB „4CT“. Laikosi pozicijos, kad ieškovės neteisėtai perleistos atsakovui lėšos grąžinamos bankrutavusiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamos atsiskaityti su visais kreditoriais Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka.

12.       Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

13.       Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kad pagal 2017 m. balandžio 10 d. nekilnojamojo turto paieškos sutartį Nr. 17/0410-A, sudarytą tarp atsakovės ir UAB „4CT“, atliko sutartyje apibrėžtus darbus ir suteikė numatytas paslaugas. Remiantis sutartimi UAB „4CT“ įsipareigojo jam už suteiktas paslaugas sumokėti 1/2 atlygio per 20 darbo dienų, o kitą 1/2 per 40 darbo dienų. Trečiasis asmuo UAB „4CT“ planavo imti iš AB „Šiaulių banko“ paskolą pastato pirkimui, remontui, o taip pat atsiskaityti ir už atsakovo suteiktas paslaugas. Siekiant gauti finansavimą iš banko UAB „4CT“ parengė verslo planą AB Šiaulių bankui, kuriame buvo numatytas atsiskaitymas su juo už suteiktas paslaugas. Sandoris buvo labai sudėtingas, pastatas buvo labai apleistas, todėl trečiasis asmuo UAB „4CT“ negalėjo vykdyti finansavimo verslo plano, kaip buvo numatyta, ir turėjo pastatą išpirkti bei pradėti remonto darbus iš įmonės apyvartinių lėšų. Atsakovo žiniomis, UAB „4CT“ įmonės apyvartinėmis lėšomis sumokėjus už pastatą ir remonto darbus, pritrūko pinigų atsiskaitymui su juo. Už jo suteiktas UAB „4CT“ paslaugas pinigai buvo įtraukti į paskolos verslo plano sąmatas, tačiau bankas tiesiogiai šių paslaugų finansuoti negalėjo, todėl teko jo atlygį įtraukti sąmatoje kaip darbus. Laikosi pozicijos, kad trečiojo asmens UAB 4CT vadovai jo atžvilgiu buvo sąžiningi bei stengėsi kuo greičiau atsiskaityti su juo. Trečiasis asmuo UAB 4CT buvo pastato savininkas, todėl negalėjo gauti tiesiai iš banko pinigų, galėjo tik juos gauti pagal darbų atlikimo aktus. Todėl tam buvo įtrauktos ir kitos įmonės, kurios glaudžiai bendradarbiavo su UAB 4CT. Kaip vėliau sužinojo, UAB 4CT tokia įmonė buvo ir UAB „BITOFIX“. Jo žiniomis UAB „BITOFIX“ atliko tik tarpinį vaidmenį gaunant pinigus iš AB Šiaulių banko ir turėjo gautus pinigus iš banko paskirstyti UAB „4CT“ nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Už šias finansines operacijas UAB „BITOFIX“ taip pat turėjo naudos, nes remonto darbai greičiausiai buvo atliekami pačios UAB „4CT“ resursais, o rodydavo, kad atliko UAB „BITOFIX“ ar kitos įmonės. Susidariusioje situacijoje UAB „BITOFIX“ akcininkai ir kreditoriai nenukentėjo, nes viskas buvo mokama iš AB Šiaulių banko gautų kredito lėšų. Visas šias operacijas derinosi UAB 4CT ir UAB BITOFIX vadovai tarpusavyje.

14.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, T. M. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė savo poziciją nagrinėjamoje civilinėje byloje.

15.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, T. M. rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad ieškovė, sudarydama ginčijamą sutartį, taip pat jos pagrindu atlikdama mokėjimą atsakovui, siekė ekonominės naudos iš verslo santykių su UAB „4CT“, dėl ko CK 6.66 straipsnio pagrindu šie sandoriai negali būti pripažįstami negaliojančiais. Trečiojo asmens teigimu, ieškovė, ginčydama sutartį, taip pat jos pagrindu atliktą mokėjimą, neįrodė ir nepagrindė, kad šių sandorių sudarymo metu ieškovė buvo ir (ar) tapo nemokia ir (ar) kitaip pažeidė kreditorių interesus. Trečiasis asmuo pareiškia, jog tiek sudarant ginčijamą sutartį, tiek ir atliekant mokėjimą ieškovė buvo mokus ir finansiškai stabiliai veikiantis juridinis asmuo, kuris turėjo teisę tokius sandorius sudaryti, o jų sudarymas niekaip nepaveikė nei bendrovės, nei jos kreditorių interesų. Sudarydami ginčijamą sutartį, taip pat jos pagrindu įvykdydami mokėjimą, ieškovė ir atsakovas, kaip sutarties šalys, veikė sąžiningai. Kadangi sutartis buvo sudaryta, taip pat mokėjimas atsakovui atliktas išimtinai siekiant padėti UAB „4CT“, kartu siekiant ir naudos ieškovei, akivaizdu, kad tokių sandorių sudarymo tikrųjų aplinkybių kontekste visiškai logiškai ir suprantamai atrodo ieškovės pagal sutartį už 20 000 Eur sumą iš atsakovo nupirktas 20 000 Eur vertės reikalavimas į UAB „4CT“. Trečiojo asmens vertinimu, tokia sutartis, vertinant ją atsietai nuo tikrųjų jos sudarymo aplinkybių bei tikslų, ir galėtų kelti klausimų dėl jos ekonominės logikos, tačiau trečiajam asmeniui paaiškinus tokios sutarties sudarymo aplinkybes ir tikslus, t. y. siekiant tiek padėti UAB „4CT“, tiek užsitikrinti sklandų darbų atlikimą pagal rangos sutartį ir savalaikį bei tinkamą atsiskaitymą už juos, galiausiai, siekiant ateityje įgyti galimybę atlikti remonto darbus UAB „4CT“ priklausančio pastato (duomenys neskelbtini) 1 ir 2 aukštuose, akivaizdu, kad sudarant tokią sutartį, taip pat jos pagrindu atliekant mokėjimą, ieškovė veikė sąžiningai ir teisėtai. Trečiasis asmuo atkreipia dėmesį, kad ginčijamas mokėjimas nėra savarankiškas sandoris, jis yra sudėtinė ir neatskiriama sutarties, kaip dvišalio sandorio, dalis, kurio nuginčijimui ieškovė neabejotinai privalo įrodyti atsakovo nesąžiningumą. Tuo tarpu savarankiško reikalavimo ieškinyje formulavimas dėl mokėjimo nuginčijimo yra akivaizdžiai neteisėtas ir nepagrįstas. Trečiojo asmens nuomone, atsakovas yra sąžiningas asmuo, kadangi, gaudamas pagal sutartį jam teisėtai priklausančius 20 000 Eur ir neturėdamas jokių dalykinių santykių su ieškove, atsakovas nei objektyviuoju sąžiningumo aspektu, nei subjektyviuoju aspektu tikrai negalėjo nei žinoti, nei tikėtis, jog po pusantrų metų nuo sutarties sudarymo ir mokėjimo gavimo ieškovė taps nemokia įmone ir jais bus iškelta bankroto byla. Trečiojo asmens teigimu, nei sutartis, nei mokėjimas, kaip ginčijami sandoriai, neprieštarauja ieškovės teisnumui, dėl ko CK 1.82 straipsnyje numatytu pagrindu šie sandoriai taip pat negali būti pripažįstami negaliojančiais. Ieškovė ir atsakovas, sudarant ginčo sandorius, buvo sąžiningi ir teisėtai veikiantys asmenys, dėl ko vien nesąžiningumo sąlygos nebuvimas ir neįrodymas automatiškai užkerta kelią pripažinti sandorius negaliojančiais CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu.

16.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „4CT“, atstovaujama nemokumo administratorius UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“, atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

17.       Teismo posėdžių metu ieškovės atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją, prašė ieškinį tenkinti. Ieškovės atstovas papildomai paaiškino, kad mokėjimo pavedimą ginčija kaip savarankišką sandorį. Atsakovo nesąžiningumą grindžia vien tuo, kad atsakovas perleido reikalavimą į nemokią įmonę. Atstovo vertinimu, tai, kad reikalavimas buvo parduotas už tą pačią 20 000 Eur kainą, taip pat įmonei nebuvo naudinga.

18.       Teismo posėdžių metu atsakovas ir jo atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją, prašė ieškinį atmesti. Atsakovas papildomai paaiškino, kad perleidžiant reikalavimą 20 000 Eur suma jam buvo sumokėta ne iš UAB „BITOFIX“ lėšų, o iš UAB „4CT“ skolintų lėšų. Su UAB „4CT“ nuo 2017 m. jį siejo bendradarbiavimo santykiai, jis teikė šiai įmonei tarpininkavimo paslaugas. Ginčijamo sandorio sudarymą (sąlygas, atsiskaitymo tvarką) derino UAB „4CT“, t. y. bendrovės vadovas V. V., jis tik pasirašė jam pateiktą sutartį. Jam buvo pasiūlyta sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį tam, kad kita įmonė sumokėtų jam dalį skolos.

19.       Teismo posėdžių metu trečiasis asmuo T. M. ir jo atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją, prašė ieškinį atmesti. Trečiasis asmuo papildomai paaiškino, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas UAB „4CT“ vadovo V. V. iniciatyva, jis parengė šią sutartį. Po sandorio sudarymo UAB „BITOFIX“ gavo lėšas. Jo vertinimu, ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „4CT“ buvo moki, vykdė atsiskaitymus. Nemaža dalis UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytų sąskaitų buvo kreditinės. Iki bankroto UAB „BITOFIX“ dar metus vykdė veiklą, todėl ginčijamo sandorio sudarymas neturėjo esminės reikšmės bankrotui. Sandorio sudarymo metu su atsakovu tiesiogiai nebendravo.

20.       Liudytojas V. V. 2021 m. spalio 5 d. posėdyje parodė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ėjo UAB „4CT“ komercijos vadovo pareigas. Tuo metu bendrovė turėjo apie 50 000 Eur skolą atsakovui R. U. bei neturėjo galimybės su juo atsiskaityti. T. M. pažinojo iš ankstesnių darboviečių. Nusprendė iš jo paskolinti pinigų sudarant ginčijamą sandorį. UAB „4CT“ tuo metu buvo moki. Ginčijamo sandorio sudarymo tikslas buvo siekis paskolinti pinigų atsiskaitymui su atsakovu. Sudarant ginčijamą sandorį UAB „4CT“ planavo atsiskaityti su UAB „BITOFIX“. Po sandorio sudarymo UAB „4CT“ tęsė santykius su UAB „BITOFIX“. Bankrotas iš esmės buvo iškeltas dėl ginčų su kreditoriais, ko pasėkoje nebuvo gautos lėšos.

II. Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados

21.       Remiantis byloje ir teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančiais duomenimis, byloje dalyvaujančių asmenų, jų atstovų paaiškinimais, liudytojo parodymais nustatyta, kad:

21.1.       Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-4395-392/2018, nutarta iškelti UAB „4CT“ bankroto bylą, įmonės administratore paskirti UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. spalio 3 d. Bankroto byloje teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios UAB „4CT“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas bendrai 2 170 188,37 Eur sumai.

21.2.       Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-3669-467/2019, nutarta iškelti bankroto bylą UAB „BITOFIX“, įmonės bankroto administratoriumi paskirti UAB „Top consult“. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. rugpjūčio 10 d. Bankroto byloje 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios UAB “BITOFIX“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 198 136,67 Eur sumai.

21.3.       UAB „BITOFIX“ (pirminis kreditorius) ir R. U. (naujas kreditorius) 2018 m. balandžio 23 d. sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. RU/BTF-01, remiantis kuria sutartyje aptartomis sąlygomis ir tvarka pirminis kreditorius perleido naujajam kreditoriui, o naujasis kreditorius perėmė kreditoriaus turimą skolininko UAB „4CT“ atžvilgiu 20 000 Eur kreditorinį reikalavimą, kylantį iš sutarties Nr. 17/0410-A, sudarytos 2017 m. balandžio 10 d. tarp kreditoriaus R. U. ir skolininko UAB „4CT“ (sutarties 1.1. punktas). Už kreditorinio reikalavimo perleidimą naujasis kreditorius įsipareigojo sumokėti kreditoriui 20 000 Eur sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (sutarties 2.1. punktas). Sutartį pasirašė kreditorius R. U. ir UAB „BITOFIX“ direktorius T. M..

21.4.       UAB „BITOFIX“ 2018 m. balandžio 30 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo R. U. 20 000 Eur pagal Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. RU/BTF-01.

21.5.       Bankrutavusios UAB „BITOFIX“ bankroto administratorius ginčija 2018 m. balandžio 23 d. sudarytą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. RU/BTF-01 ir šios sutarties pagrindu atliktą mokėjimą kaip du savarankiškus sandorius CK 6.66 straipsnyje (actio Pauliana) ir CK 1.82 straipsnyje (prieštaravimas juridinio asmens teisnumui) numatytais pagrindais.

22.       Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktą ir kt.).

23.       Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama proporcingumo principo ir teisingo civilinių santykių subjektų priešingų interesų derinimo svarba sprendžiant su CK 6.66 straipsnio taikymu susijusius ginčus, nurodant, kad actio Pauliana suteikia teisę ne sandorio šaliai – kreditoriui – ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorio negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio asmens interesų pusiausvyrą. Taikant šį civilinės teisės institutą kreditoriaus teisės neturi būti suabsoliutinamos, t. y. kreditoriams neturi būti suteikiamos privilegijos skolininko ir trečiojo asmens atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

24.       Actio Pauliana taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. institutas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Kreditorius turi pareigą įrodyti byloje, kad jis turi tokią, t. y. neabejotiną ir galiojančią, reikalavimo teisę, kad ši egzistuoja, nėra tariama, pasibaigusi ir pan. Kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).

25.       Nagrinėjamu atveju byloje iš esmės nėra ginčo (nevertinant reikalavimų apimties), kad ieškovės BUAB „BITOFIX“ kreditoriai ginčijamų sandorių sudarymo metu (2018 m. balandžio 23 d. ir 2018 m. balandžio 30 d.) turėjo ir šiuo metu turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Šalys iš esmės neginčija, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo ir mokėjimo atlikimo dieną ieškovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, tik nesutaria dėl jų apimties ir reikšmės bendrovės mokumui ginčijamų sandorių sudarymo metu. Kaip minėta, BUAB „BITOFIX“ bankroto byloje teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios UAB “BITOFIX“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 198 136,67 Eur sumai. Ieškovės bankroto administratorius, gindamas byloje visų ieškovės kreditorių interesus, veikia kaip įmonės kreditorius bendrąja prasme. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ieškovė tinkamai įrodė pirmąją actio Pauliana instituto taikymo sąlygą.

26.       CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-3669-467/2019, nutarta iškelti bankroto bylą UAB „BITOFIX“, įmonės bankroto administratoriumi paskirti UAB „Top consult“. Minėta nutartis įsiteisėjo 2019 m. rugpjūčio 10 d. Bankroto administratorius su ieškiniu dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais kreipėsi į teismą 2020 m. liepos 9 d., ieškinio priėmimo klausimas išspręstas 2020 m. liepos 20 d. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas ir tretieji asmenys neginčijo aplinkybių, kad ieškinys pareikštas laiku. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovę atstovaujantis bankroto administratorius nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino.

27.       CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

28.       Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, jog kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).

29.       Ieškovės bankroto administratoriaus teigimu, ginčijami sandoriai pažeidė kreditorių teises ir interesus, nes ieškovė, faktiškai būdama nemoki, perėmė 20 000 Eur dydžio reikalavimo teisę už tą pačią sumą taip pat į faktiškai nemokią UAB „4CT“, tokiais veiksmais sumažino savo turto masę ir pažeidė kitų kreditorių interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą šia apimtimi. Atsakovas ir trečiasis asmuo T. M. nesutinka su tokia bankroto administratoriaus pozicija ir laikosi nuomonės, kad tiek Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymas, tiek mokėjimo atlikimas buvo ekonomiškai naudingi sandoriai ieškovei, teisėti ir logiški, dėl ko negali būti pripažįstami negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu.

30.       Siekiant nustatyti, ar ginčijami sandoriai pažeidė kreditorių teises ir interesus, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorių sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorius buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininkės turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka ieškovei, atstovaujamai bankroto administratoriaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 56 punktas; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-611/2021, 22 punktas).

31.       Kaip matyti iš ieškovės procesinių dokumentų ir jos atstovo paaiškinimų bylos nagrinėjimo metu, ieškovės nemokumas ginčijamų sandorių sudarymo metu siejamas su įsipareigojimais (duomenys neskelbtini). Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovė pateikė išrašą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos programos, kuriame fiksuojama 162 698,83 Eur skola UAB „BITOFIX“.

32.       Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės argumentų, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „4CT“ faktiškai buvo nemokios, pažymi, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju ginčijamų sandorių sudarymo metu suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Ši teismų praktikos nuostata suformuluota atsižvelgiant ne į šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ), bet į ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą įmonės nemokumo sąvoką, galiojusią ginčijamų sandorių sudarymo metu, todėl aktualią nagrinėjamoje civilinėje byloje.

33.       Taigi, vien bankroto administratoriaus nurodyti ieškovės galimai pradelsti 162 698,83 Eur įsipareigojimai UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei 4 895,60 Eur kitiems ieškovės nurodytiems kreditoriams nesudaro pagrindo išvadai, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu minėti įsipareigojimai viršijo pusę į ieškovės balansą įrašyto turto vertės.

34.       Kaip matyti iš byloje esančio UAB „BITOFIX“ 2018 m. balanso duomenų, 2018 m. bendrovės turtą sudarė 551 148 Eur, iš jų 31 594 Eur ilgalaikis turtas, 513 519 Eur trumpalaikis turtas, 6 035 Eur ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovės bankroto administratorius neginčijo 2018 m. UAB ‚BITOFIX“ turėto turto vertės. Taigi, faktiškai ieškovės bankroto administratoriaus nurodomi ginčijamų sandorių sudarymo metu galimai buvę pradelsti įsipareigojimai (167 594,43 Eur) UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei kitiems kreditoriams neviršijo pusės į ieškovės balansą įrašyto turto vertės. Kaip matyti iš UAB „BITOFIX“ 2018 m. gruodžio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenų, 2018 m. bendrovės pardavimo pajamas sudarė 1 598 283,00 Eur, bendrąjį pelną sudarė 156 697 Eur, kas patvirtina, jog bendrovė 2018 m. užbaigė pelningai. Kaip matyti iš 2019 m. birželio 20 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ataskaitos apie UAB „BITOFIX“, 2018 m. bendrovės apyvartą sudarė 1 598 283,00 Eur, tuo tarpu vertinant ataskaitoje esantį apyvartos grafiką nuo 2008 m. iki 2018 m., matyti, kad bendrovės apyvarta nuo pat jos įsteigimo sistemingai augo, bendrovė buvo sėkmingai komercinę ūkinę veiklą vykdantis subjektas, turėjo pakankamai įvairaus turto. Be to, vertinant ieškovės bankroto administratoriaus deklaruojamą galimai pradelstą 162 698,83 Eur dydžio įsipareigojimą kreditoriui UAB „(duomenys neskelbtini)“, pažymėtina, kad iš bankroto administratoriaus pateikto buhalterinės apskaitos programos išrašo yra neaišku, kokiu laikotarpiu susidarė fiksuojama skola. Bylos nagrinėjimo metu bankroto administratoriui buvo pasiūlyta pateikti papildomus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius šio įsiskolinimo susidarymo ir kitas aplinkybes. Bankroto administratorius pateikė teismui UAB „BITOFIX“ pirkimo sąskaitų registro duomenis už 2018-2019 m., banko sąskaitų išrašus, tačiau jokių išsamių paaiškinimų dėl šiuose registruose ir išrašuose esančių duomenų reikšmės bendrovės (ne)mokumui ginčijamų sandorių sudarymo metu nepateikė. Bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo T. M. pateikė į bylą kreditoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ kartu su pareiškimu iškelti ieškovei bankroto bylą pateiktus banko sąskaitos išrašus, iš kurių matyti, jog po ginčijamų sandorių sudarymo, laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 4 d. – 2018 m. lapkričio 2 d. ieškovė pervedė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą 66 073,34 Eur sumą, kas sudaro pagrindą išvadai, jog ginčijamos sutarties sudarymas ir mokėjimo atlikimas iš esmės nepaveikė UAB „BITOFIX“ mokumo, finansinės padėties ir tolimesnių mokėjimų UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdymo. Be to, kaip matyti iš kartu su ieškiniu pateikto UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorinio reikalavimo, ieškovės nesumokėtą skolos sumą bankroto bylos iškėlimo metu sudarė ne buhalterinės apskaitos programos išraše nurodyta 162 698,83 Eur suma, o 98 367,80 Eur pagrindinės skolos suma bei nuo šios skolos sumos apskaičiuotos net 45 279,13 Eur netesybos.

35.       Kas liečia ieškovės bankroto administratoriaus nurodytus galimai pradelstus įsipareigojimus kitiems kreditoriams, kurie bendrai sudaro 4 895,60 Eur, pažymėtina, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti 2018 m. balandžio 23 ir 30 d., tuo tarpu bankroto byla ieškovei buvo iškelta tik po 1,5 metų, t. y. 2019 m. liepos 30 d. Kaip jau buvo minėta, po ginčijamų sandorių sudarymo ieškovė toliau veikė ir vykdė komercinę ūkinę veiklą, mokėjo mokesčius, vykdė mokėjimus kontrahentams ir kitiems asmenims. Teismo vertinimu, tai, kad bendrovė, 2018 m. generuodama 1 598 283,00 Eur apyvartą, galimai, per neatidumą ar užmiršimą, taip pat galimą konfliktą su kai kurias iš minėtų kreditorių, nesumokėjo jiems 4 895,60 Eur dydžio bendros skolos, niekaip nepagrindžia ir neįrodo, jog su šiais kreditoriais nebuvo atsiskaityta išimtinai dėl ginčijamų sandorių sudarymo, taip pat, jog būtent ginčijami sandoriai apribojo ieškovei galimybę atsiskaityti su minėtais asmenimis.

36.       Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, taip pat vadovaudamasis galiojančia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aktualiu klausimu, daro išvadą, kad atsižvelgiant į bendrovės vykdytą veiklą ir generuojamas pajamas, turimo turto apimtį ir jo santykį su ieškovės įrodinėjamais pradelstais įsipareigojimais, bendrovė ginčijamų sandorių sudarymo metu faktiškai buvo moki ir, įsigydama iš atsakovo reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį, nepažeidė kreditorių teisių ir interesų. Kaip nurodo kasacinis teismas, actio Pauliana institutas nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Pritartina atsakovo ir trečiojo asmens T. M. argumentams, kad nagrinėjamu atveju ieškovės nemokumą lėmė galimai jau po ginčijamų sandorių atsiradusios aplinkybės. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad būtent ginčijamos reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymas ir šios sutarties pagrindu atliktas mokėjimas priežastiniu ryšiu nulėmė ieškovės bankrotą, taip pat apribojo galimybę atsiskaityti su ieškinyje nurodytais kreditoriais (CPK 178 straipsnis). Nenustačius šios būtinosios CK 6.66 straipsnyje nurodytos actio Pauliana sąlygos (ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises), jau šiuo pagrindu ieškinys atmetamas.

37.       Kitos CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos actio Pauliana taikymo sąlygos yra skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas, t. y. kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad: skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Taigi, taikant actio Pauliana turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys).

38.       Ieškovės bankroto administratorius nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu nenurodė CK 6.67 straipsnyje numatytų aplinkybių, kurioms esant sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, todėl jam teko pareiga sandorio šalių nesąžiningumą įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

39.       Ieškovės bankroto administratoriaus teigimu, tiek ieškovė, tiek atsakovas, sudarydami ginčijamą Reikalavimo teisių perleidimo sandorį, buvo nesąžiningi. Anot ieškovės atstovo, atsakovo nesąžiningumą įrodo tai, kad atsakovas, vykdydamas ekonominę veiklą, turėjo suprasti, kad 20 000 Eur nominalios vertės reikalavimo įsigijimas už tokią pačią kainą nėra ekonomiškai pagrįstas tuo aspektu, kad skolininkas yra nemokus. Tuo tarpu ieškovės nesąžiningumą įrodo tai, kad ji žinodama, kad bendrovė turi pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, bevertį reikalavimą įsigijo į faktiškai nemokų skolininką už 20 000 Eur kainą, tokiais veiksmais dar labiau pablogindama bendrovės finansinę būklę.

40.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įgijėjo pareiga domėtis skolininko kitais kreditoriais negali būti absoliutinama: ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne ex post (po fakto) – pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, be kita ko, skolininko bankroto situaciją. Kai sandorį kreditorių interesais ginčija įmonės bankroto administratorius, aktualu išsiaiškinti buvusių įmonės valdymo organų poziciją dėl sandorio sudarymo paskatų. Objektyvusis sąžiningumo kriterijus actio Pauliana bylose sprendžiant dėl trečiojo asmens sąžiningumo turi būti taikomas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, atsižvelgiant į nagrinėjamo sandorio pobūdį, tame verslo sektoriuje egzistavusią sąžiningą dalykinę praktiką bei ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes. Sutartinių įsipareigojimų pažeidimas (vėlavimas atsiskaityti, atlikti darbus, patiekti prekes ir pan.) yra gana dažnas reiškinys verslo praktikoje ir nėra būdingas tik nemokumo situacijoje esantiems ūkio subjektams, jis pats savaime neturėtų būti vertinamas kaip suponuojantis skolininko kontrahento – trečiojo asmens pareigą veikti aktyviai – rinkti informaciją apie skolininko finansinę būklę ir kitus kreditorius; dėl šios aplinkybės reikšmės turi būti sprendžiama įvertinus bylos aplinkybių visumą. Sutartinių įsipareigojimų pažeidimas (vėlavimas atsiskaityti, atlikti darbus, patiekti prekes ir pan.) yra gana dažnas reiškinys verslo praktikoje ir nėra būdingas tik nemokumo situacijoje esantiems ūkio subjektams, jis pats savaime neturėtų būti vertinamas kaip suponuojantis skolininko kontrahento – trečiojo asmens pareigą veikti aktyviai – rinkti informaciją apie skolininko finansinę būklę ir kitus kreditorius; dėl šios aplinkybės reikšmės turi būti sprendžiama įvertinus bylos aplinkybių visumą. Spręsdamas dėl actio Pauliana pagrindu ginčijamo pirmenybinio sandorio šalių sąžiningumo, teismas turi vertinti ne tik tai, ar ginčijamas sandoris pažeidė kitų skolininko kreditorių interesus, bet ir tai, kokioje verslo aplinkoje veikė šalys, ar faktinės aplinkybės nesuponavo būtinumo skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį, kokius interesus patenkinti siekė sandorį sudaręs trečiasis asmuo, atsisakymo sudaryti sandorį galimą poveikį jam, kaip verslo subjektui, bei jo paties kreditorių interesams; galimos situacijos, kai kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio sudarymas būtų pateisinamas tuo pagrindu, kad jo nesudarymas lemtų analogiškas arba dar sunkesnes pasekmes trečiojo asmens ar jo kreditorių turtiniams interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).

41.       Teismo vertinimu, vertinant šalių elgesį (ne)sąžiningumo aspektu, būtina pasisakyti dėl ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių.

42.       Bylos nagrinėjimo metu, remiantis atsakovo, trečiojo asmens T. M. rašytiniais ir žodiniais paaiškinimais, taip pat liudytojo V. V. parodymais, nustatyta, kad ieškovė UAB „BITOFIX“ su UAB „4CT“ buvo sudariusios rangos sutartį, kurios pagrindu minėtai bendrovei priklausančiame pastate (pastato 3-4 aukšte), esančiame (duomenys neskelbtini), atlikinėjo didelės apimties remonto darbus. Bylos nagrinėjimo metu bankroto administratorius šių aplinkybių neginčijo (CPK 178 straipsnis). 2018 m. balandžio mėnesį į trečiąjį asmenį T. M., kaip tuo metu buvusį ieškovės vadovą ir verslo partnerį, kreipėsi UAB „4CT“ atstovas V. V., nurodydamas, kad UAB „4CT“ turi 43 893,90 Eur skolą atsakovui, kurios laikinai dėl suplanuotų mokėjimų keliems mėnesiams į priekį negali padengti. Kaip bylos nagrinėjimo metu paaiškino atsakovas bei liudytojas (buvęs UAB „4CT vadovas V. V.), atsakovas atkakliai reikalavo su juo kuo greičiau atsiskaityti, priešingu atveju planavo kreiptis į teismą. UAB „4CT“ toks veiksmas tuo metu būtų buvęs itin nenaudingas ir netgi žalingas, kadangi tuo metu bendrovė buvo sudariusi su banku kreditavimo sutartį dėl pastato (duomenys neskelbtini) remonto. Atsakovo kreipimasis į teismą ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, pasak V. V., galėjo nulemti tai, kad bankas būtų nutraukęs finansavimo teikimą UAB „4CT“, pastarajai pagal sudarytą kredito sutartį neatitinkant finansavimo kriterijų. UAB „4CT“ buvęs vadovas V. V. kreipėsi į ieškovę su prašymu paskolinti pinigų atsiskaitymui su atsakovu, jo iniciatyva buvo nuspręsta sudaryti ginčijamą reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Ieškovė, atstovaujama trečiojo asmens T. M. ir žinodama, kad UAB „4CT“ neseniai įsigijusi didelės vertės nekilnojamąjį turtą – minėtą pastatą, taip pat trečiajam asmeniui palaikant gerus dalykinius santykius su V. V., sutiko padėti UAB „4CT“, pasiūlydama keletui mėnesių paskolinti 20 000 Eur sumą, jog UAB „4CT“ galėtų bent iš dalies atsiskaityti su atsakovu už jo suteiktas paslaugas. Kaip parodė byloje apklaustas liudytojas, tuo metu trečiasis asmuo UAB „4CT“ negalėjo sudaryti naujų kredito sutarčių bei didinti savo finansinių įsipareigojimų be banko leidimo, todėl jis pasiūlė ieškovei tiesiogiai padengti dalį skolos atsakovui, pervedant į jo banko sąskaitą 20 000 Eur sumą už UAB „4CT“. Anot liudytojo, ieškovei toks sandoris netiko, nes ji nenorėjo pervedinėti pinigų atsakovui, su kuriuo neturėjo jokių verslo santykių. Ieškant galimų situacijos sprendimo būdų, UAB „4CT“ vadovas pasiūlė ieškovei įsigyti iš atsakovo dalį reikalavimo teisių į UAB „4CT“. Toks sandoris Ieškovei pasirodė priimtinas, juolab, kad juo buvo užtikrinamos ir ieškovės teisės ateityje atgauti pinigus, įgyjant konkretų garantą –reikalavimo teises į UAB „4CT“, kurios galėjo būti realizuotos teisės aktų nustatyta tvarka, dėl ko šis sandoris, atsakovui sutinkant ir neprieštaraujant, buvo sudarytas, o UAB „4CT“ įsipareigojo ieškovei po keleto mėnesių atsiskaityti su ieškove pagal įgytą reikalavimą. Bylos nagrinėjimo metu bankroto administratorius neginčijo aplinkybių, kad po ginčijamos Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo trečiasis asmuo UAB „4CT“ atsiskaitė su ieškove pagal įgytą reikalavimą. Be to, kaip bylos narinėjimo metu paaiškino trečiasis asmuo T. M. bei liudytojas V. V., šiuo sandoriu buvo siekiama užtikrintų ieškovei tolimesnį sklandų statybos rangos darbų vykdymą minėto pastato 3-4 aukšte ir savalaikį apmokėjimą už juos pagal šalių sudarytą ir vykdomą rangos sutartį, taip pat sudaryti sąlygas ieškovei dalyvauti vėlesniuose statybos rangos darbuose, UAB „4CT“ perėjus prie pastato 1 ir 2 aukšto remonto darbų. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys duomenys apie po ginčijamos sutarties sudarymo ieškovės trečiajam asmeniui UAB „4CT“ išrašytas sąskaitas už darbus pagal rangos sutartį, taip pat apie šių sąskaitų pagrindu ieškovės gautas pajamas.

43.       Nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškovei sudarant ginčijamą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį bei jos pagrindu atliekant mokėjimą, ji turėjo ar ne pradelstų įsipareigojimų, šių sandorių sudarymo metu ieškovė siekė ekonominės naudos ir pagalbos ne tik trečiajam asmeniui UAB „4CT“, bet ir sau. Šios išvados pagrindu atmestini kaip nepagrįsti ieškovės argumentai, kad ginčijama Reikalavimo teisių perleidimo sutartis bendrovei neturėjo jokios ekonominės naudos, nes 20 000 Eur dydžio reikalavimo teisė į UAB „4CT“ iš atsakovo buvo nupirkta už tą pačią kainą. Teismo vertinimu, tokių sandorių sudarymo tikrųjų aplinkybių kontekste visiškai logiškai ir suprantamai atrodo ieškovės pagal sutartį už 20 000 Eur sumą iš atsakovo nupirktas 20 000 Eur vertės reikalavimas į UAB „4CT“. Sutiktina su trečiojo asmens T. M. atstovo pozicija, kad tokia sutartis, vertinant ją atsietai nuo tikrųjų jos sudarymo aplinkybių bei tikslų, galėtų kelti klausimų dėl jos ekonominės logikos, tačiau trečiajam asmeniui ir liudytojui paaiškinus tokios sutarties sudarymo aplinkybes ir tikslus, o bankroto administratoriui jų nepaneigus, akivaizdu, kad sudarant tokią sutartį, taip pat jos pagrindu atliekant mokėjimą, ieškovė veikė sąžiningai ir teisėtai.

44.       Pasisakant dėl atsakovo nesąžiningumo, ieškinyje teigiama, kad jis, kaip verslininkas, turėjo suprasti, jog ieškovė sudaro sau nenaudingą sandorį, pirkdama 20 000 Eur reikalavimo teisę už tokią pat kainą. Šioms aplinkybėms pagrįsti bankroto administratorius nepateikė jokių rašytinių įrodymų, savo poziciją grindžia prielaidomis.

45.       Be to, ieškovės bankroto administratorius, ginčydamas ieškovės atliktą mokėjimą, laikosi pozicijos, kad šiuo atveju nesąžininga buvo ieškovė. Anot ieškovės atstovo, šis ginčijamas sandoris yra vienašalis, todėl atsakovo nesąžiningumas šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga aplinkybė. Teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo sutikti su tokia bankroto administratoriaus pozicija. Nagrinėjamu atveju ginčijamas mokėjimas nėra savarankiškas sandoris, jis yra sudėtinė ir neatskiriama ginčijamos Reikalavimo teisių perleidimo sutarties, kaip dvišalio sandorio, dalis, kurio nuginčijimui ieškovė neabejotinai privalėjo įrodyti atsakovo nesąžiningumą.

46.       Kaip bylos nagrinėjimo metu paaiškino atsakovas, jis nei iki ginčijamos sutarties sudarymo, nei po jos sudarymo, neturėjo jokių santykių su UAB ‚BITOFIX“. Kaip jau buvo minėta, dėl reikalavimo teisių išpirkimo iš šio asmens su ieškove kontaktavo išimtinai UAB „4CT“ atstovas V. V.. Atsakovas, gaudamas pagal sutartį jam teisėtai priklausančius 20 000 Eur ir neturėdamas jokių dalykinių santykių su ieškove, nei objektyviuoju sąžiningumo aspektu, nei subjektyviuoju aspektu negalėjo nei žinoti, nei tikėtis, jog po pusantrų metų nuo sutarties sudarymo ir mokėjimo gavimo ieškovė taps nemokia įmone ir jai bus iškelta bankroto byla. Kita vertus, negalima spręsti, kad pagal ginčijamų sandorių sudarymo metu buvusias faktines aplinkybes atsakovui apskritai kilo pareiga veikti aktyviai ir rinkti informaciją apie ieškovę. Kaip jau minėta, ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė vykdė jai būdingą ūkinę – komercinę veiklą, sudarinėjo sandorius, atsiskaitinėjo su kreditoriais, iš savo veiklos gavo pajamas.

47.       Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei padarytas išvadas, sprendžia, kad ieškovė taip pat neįrodė actio Pauliana taikymo sąlygos – ginčo sandorio šalių nesąžiningumo.

48.       Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga paprastai visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010, 2016 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 20, 22 punktai; 2018 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018, 42, 43 punktai).

49.       Teismo vertinimu, šio sprendimo 42 punkte išdėstytos faktinės aplinkybės, iš esmės nulėmusios ginčijamos Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymą, yra pakankamos konstatuoti, kad BUAB „BITOFIX“ veiksmai, sudarant ginčijamą sutartį, atitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais tomis aplinkybėmis, elgesį, nulemtą susiklosčiusių faktinių aplinkybių, tačiau jos nėra pakankamos ginčo sutarties privalomumui pagrįsti. Tačiau bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai, ginčijamos sutarties privalomumo nekonstatavimas jokios įtakos šio sandorio ir jo pagrindu atlikto mokėjimo galiojimui neturi.

50.       Ieškovės bankroto administratorius taip pat prašo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.82 straipsnyje nustatytu pagrindu.

51.       Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis)) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007; 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2012; 2013 m. gruodžio11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2013 ir kt.).

52.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2013 ir kt.).

53.       Taigi, pagal teisinį reglamentavimą privataus juridinio asmens galimybė nuginčyti savo sudarytus sandorius, motyvuojant jų prieštaravimu juridinio asmens teisnumui, įstatymo yra ribojama: sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia to privataus juridinio asmens valdymo organų kompetenciją, nustatytą jo veiklos dokumentuose, ar prieštarauja to juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnio 1 dalis). Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu. Kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese (CPK 177, 178, 185 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2012).

54.       Atsižvelgiant į tai, kad siekdamas nuginčyti Reikalavimo teisių perleidimo sutartį bei jos pagrindu atliktą mokėjimą ieškovės bankroto administratorius iš esmės remiasi tais pačiais motyvais, susijusiais su šalių (ne)sąžiningumu ir sandorių ekonominiu (ne)naudingumu, kurių pagrindu ginčijo sandorius CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, teismas šiais aspektais pakartotinai nepasisako.

55.       Teismas, vadovaudamasis aukščiau pateikta kasacinio teismo praktika, sprendžia, kad ginčijama Reikalavimo perleidimo sutartis, kurios sudarymas buvo siejamas ne tik su ekonomine nauda ir pagalba trečiajam asmeniui UAB „4CT“ (ieškovės partneriui), bet ir ieškovei UAB „BITOFIX“, kuri sudarydama šį sandorį siekė užtikrinti tolimesnį sklandų statybos rangos darbų vykdymą trečiajam asmeniui priklausančiame pastate ir savalaikį apmokėjimą už juos pagal šalių sudarytą ir vykdomą rangos sutartį, taip pat sudaryti sąlygas dalyvauti vėlesniuose statybos rangos darbuose, neprieštaravo privataus juridinio asmens BUAB „BITOFIX“ veiklos tikslui – gauti pelną.

56.       Byloje kitais leistinais įrodymais nepaneigti jau aptarti faktiniai duomenys sudaro pagrindą spręsti, kad ginčijamas sandoris iš esmės buvo naudingas ieškovei, buvo planuojama iš jo panaudojimo gauti pelną. Kitaip tariant, ginčijamas sandoris, skirtingai negu tvirtina ieškovė, buvo sudarytas siekiant gauti pelną, vykdant įstatuose numatytą komercinę–ūkinę veiklą.

57.       Be to, kaip minėta, CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai taikomi tik kuomet egzistuoja aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės, paneigiančios šalių nesąžiningumą ginčijamų sandorių sudarymo metu, nesudaro pagrindo konstatuoti akivaizdaus sandorio nenaudingumo.

58.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškinio reikalavimas pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 1.82 straipsnio pagrindu atmestinas kaip neįrodytas.

59.       Dėl kitų byloje dalyvaujančių asmenų argumentų teismas nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės priimam sprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo.

60.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 80 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis). Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas reglamentuojamas CPK 98 straipsnyje, kuriame įtvirtinama ta pati bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas.

61.       Nagrinėjamu atveju priimamas atsakovui palankus sprendimas, todėl sprendžiamas klausimas dėl jo ir trečiojo asmens T. M. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

62.       Atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 900,00 Eur (konsultacijos, atsiliepimo į ieškinį parengimas, atstovavimas teismo posėdžiuose). Atsakovas tinkamai ir laiku pateikė į bylą patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį ir sumokėjimą pagrindžiančius rašytinius įrodymus (CPK 88 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

63.       Trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 2 480,50 Eur (1 391,50 Eur advokato pagalbai apmokėti už civilinės bylos medžiagos analizę, rašytinių paaiškinimų parengimą bei pateikimą, už advokato pasirengimą 2021 m. gegužės 25 d. ir 2021 m. rugpjūčio 4 d. numatytiems teismo posėdžiams, taip pat už trečiojo asmens atstovavimą teismo posėdžiuose). Trečiasis asmuo tinkamai ir laiku pateikė į bylą patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį ir sumokėjimą pagrindžiančius rašytinius įrodymus (CPK 88 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

64.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimu, kuomet pareigą sumokėti bylinėjimosi išlaidas turi bankrutuojanti bendrovė, tokios išlaidos yra priteisiamos iš bankrutuojančios bendrovės administravimo išlaidoms skirtų lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013, Lietuvos Apeliacinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1002/2014, 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2097/2012). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad iš bankrutuojančios įmonės priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinka administravimo išlaidų sampratą pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį. Toks aiškinimas taikytinas ir tais atvejais, kai ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu reiškia bankroto administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2014). Priešingu atveju, atsakovas ir trečiasis asmuo turėtų nepagrįstai prisiimti ieškovės prievolių dėl pareigos atlyginti jos bylinėjimosi išlaidas neįvykdymo riziką, o bankrutuojanti įmonė turėtų nepateisinamą galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi, reikšdama nepagrįstus reikalavimus.

65.       Nagrinėjamu atveju atsakovo ir trečiojo asmens T. M. patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis už suteiktas teisines paslaugas iš esmės neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytų dydžių, patirtos išlaidos tinkamai ir laiku pagrįstos rašytiniais įrodymais. Teismas, įvertinęs byloje sprendžiamo ginčo pobūdį ir sudėtingumą, atsakovo ir trečiojo asmens atstovų parengtų procesinių dokumentų skaičių ir jų turinį, kitų atstovų suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, advokatų darbo ir laiko sąnaudas, nurodytą kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad atsakovui R. U. ir trečiajam asmeniui T. M. atlygintinos visos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiant jų atlyginimą priteisinat iš ieškovei administravimui skirtų lėšų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „BITOFIX“ (juridinio asmens kodas 301817741) administravimo išlaidų atsakovui R. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 900,00 Eur (devynių šimtų eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „BITOFIX“ (juridinio asmens kodas 301817741) administravimo išlaidų trečiajam asmeniui T. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 480,50 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų aštuoniasdešimties eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo (sprendimo) priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                            Jelena Leščinskienė