Civilinė byla Nr. 3K-3-408/2013
Teisminio proceso Nr. 2-14-3-01034-2009-9
Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. liepos 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. B. ir J. M. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovams D. V., J. V., S. B., J. M. B. ir A. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. P. pareiškė Pauliano ieškinį (actio Pauliana), kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančiais 0,4129 ha žemės sklypo, 1/2 dalies 0,4058 ha žemės sklypo ir 0,4067 ha žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis bei priėmimo–perdavimo aktus, sudarytus atsakovų D. V. ir J. V. bei atsakovų S. B. ir J. M. B., ir taikyti restituciją; 2) pripažinti negaliojančia 4858/9544 dalių 0,9544 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 2008 m. lapkričio 7 d. dovanojimo sutartį bei priėmimo–perdavimo aktą, sudarytus atsakovų D. V. ir J. V. bei S. B., ir taikyti restituciją; 3) pripažinti negaliojančiu visų nurodytų žemės sklypų (jų dalių) 2008 m. gruodžio 11 d. sutartinės hipotekos lakštą, kuriuo šie žemės sklypai įkeisti kreditoriui A. B., ir taikyti restituciją.
Byloje nustatyta, kad atsakovas D. V. 2008 m. balandžio 12 d. pasirašė neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo 2009 m. sausio 20 d. ieškovui sumokėti 130 000 eurų. Šio įsipareigojimo atsakovas D. V. nustatytu terminu neįvykdė, todėl notaras padarė vykdomąjį įrašą dėl nesumokėtos sumos – 448 864 Lt skolos ir 6 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 2009 m. sausio 29 d. – išieškojimo. Antstolis ieškovui pranešė, kad negali nukreipti skolos išieškojimo į skolininkui priklausančius ginčo žemės sklypus, nes kreditoriaus nurodytas turtas perleistas atsakovams S. B. ir J. M. B. Šio turto, priklausiusio atsakovui D. V. ir jo sutuoktinei J. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, perleidimą atsakovas motyvavo tuo, kad vykdė prievolę grąžinti atsakovei S. B. dvi skolas: iki 2007 m. vasario 20 d. – 100 000 Lt, užtikrintą 2005 m. vasario 20 d. išrašytu vekseliu, ir iki 2008 m. spalio 5 d. – 50 000 Lt, užtikrintą 2008 m. sausio 5 d. išrašytu vekseliu. Nustatyta, kad atsakovai D. V. ir J. V. 2008 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimis atsakovams S. B. ir J. M. B. (J. V. tėvams) pardavė (duomenys neskelbtini) esančius du 0,4067 ha ir 0,4129 ha ploto žemės sklypus po 15 000 Lt ir 1/2 dalį 0,4058 ha ploto žemės sklypo už 26 000 Lt, o 2008 m. lapkričio 7 d. padovanojo S. B. 4858/9544 dalis 0,9544 ha ploto žemės sklypo, esančio toje pačioje vietovėje. Sudarius šiuos sandorius, S. B. išdavė raštišką pakvitavimą, kad pagal vekselius visiškai atsiskaityta. S. B. ir J. M. B. įsigytus žemės sklypus 2008 m. gruodžio 11 d. įkeitė savo sūnui A. B. už 2008 m. gruodžio 3 d. sutartimi šio suteiktą 280 000 Lt paskolą. 2008 m. spalio 29 d. atsakovams S. B., J. M. B., A. B. ir šio sutuoktinei N. B. buvo išduotas leidimas įsigytame žemės sklype pagal 2005 metais parengtą projektą statyti gyvenamąjį namą, pirtį ir lieptą, šie statiniai pripažinti tinkamais naudoti, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. J. V. 2010 m. balandžio 28 d. pareiškė ieškinį D. V. dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo. Nagrinėjant santuokos nutraukimo ir turto padalijimo bylą paaiškėjo, kad atsakovas D. V. turi apie dešimt kreditorių. J. V. ir D. V. teigia, kad nuo 2008 m. sausio 17 d. jie kartu nebegyvena ir netvarko bendrų reikalų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Panevėžio apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas sprendė, kad skolininkas D. V., sudarydamas ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningas, nes žinojo, jog jais suteikia pirmenybę vienam kreditoriui – atsakovei S. B., tačiau šiais sandoriais ieškovo, kaip D. V. kreditoriaus, teisės nebuvo pažeistos, o ginčijamą turtą įsigiję atsakovai S. B. ir J. M. B. buvo sąžiningi, nes atsakovas D. V. turėjo piniginių prievolių atsakovei S. B., kurias įvykdė parduodamas ir dovanodamas žemės sklypus. Tai, kad skolininko D. V. sutuoktinė J. V. yra atsakovų S. B. ir J. M. B. duktė, gali sudaryti prielaidą trečiųjų asmenų sąžiningumą vertinti kitaip, tačiau vien šios aplinkybės nepakanka, nes byloje nustatyta, kad J. V. neįsipareigojo ieškovui pagal vekselį, o ginčijamų sandorių sudarymo metu nežinojo apie savo sutuoktinio prievoles ieškovui. Žemės sklypo dovanojimo sutarties teismas nelaikė neatlygintiniu sandoriu, nes šia sutartimi D. V. įvykdė prievolę S. B. pagal 50 000 Lt vekselį. Nenustačius visų actio Pauliana taikymo sąlygų, ieškinys negali būti tenkinamas. Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo išvadai, jog žemės sklypų sandoriai sudaryti tik dėl akių, t. y. neketinant sukurti teisinių padarinių, nes atsakovai naudojasi įgytu nekilnojamuoju turtu, jį valdo ir juo disponuoja.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino: 1) pripažino negaliojančiomis 0,4129 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 1/2 dalies 0,4058 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 0,4067 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis bei priėmimo–perdavimo aktus, sudarytus atsakovų D. V. ir J. V. bei atsakovų S. B. ir J. M. B.; taikė restituciją ir šį turtą grąžino D. V. ir J. V. nuosavybėn, o juos įpareigojo grąžinti atsakovams S. B. ir J. M. B. 56 000 Lt; 2) pripažino negaliojančiais 4858/9544 dalių 0,9544 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 2008 m. lapkričio 7 d. dovanojimo sutartį bei priėmimo–perdavimo aktą, sudarytus atsakovų D. V. ir J. V. bei S. B., taikė restituciją ir šį turtą grąžino D. V. ir J. V. nuosavybėn; 3) pripažino negaliojančiu 0,4129 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 1/2 dalies 0,4058 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 0,4067 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 4858/9544 dalių 0,9544 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), 2008 m. gruodžio 11 d. sutartinės hipotekos lakštą, kuriuo šie žemės sklypai įkeisti kreditoriui A. B.
Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas D. V. 2008 m. balandžio 12 d. išdavė ieškovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo 2009 m. sausio 20 d. sumokėti 130 000 eurų, taigi ieškovas įgijo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į skolininką. Ši ieškovo reikalavimo teisė ginčijamais sandoriais buvo pažeista, nes dėl jų skolininko turtinė padėtis gerokai pablogėjo ir tai lėmė jo negalėjimą atsiskaityti su ieškovu (kreditoriumi). Iš antstolio 2009 m. birželio 10 d. rašto apie skolininko D. V. turtinę padėtį ir suvaržytą išieškojimo iš jo turto galimybę bei 2010 m. liepos 26 d. akto apie išieškojimo negalimumą teisėjų kolegija nustatė, kad būtent po ginčijamų sandorių sudarymo D. V. tapo nemokus. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas D. V. neprivalėjo sudaryti ginčijamų turto perleidimo sandorių, nes tam nebuvo įstatymu ar sutartimi pagrįstos prievolės.
Teisėjų kolegija nurodė, kad tais atvejais, kai ginčijamas sandoris yra atlygintinis, be pirmiau konstatuotų actio Pauliana taikymo sąlygų, turi būti nustatytas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Ginčijamus žemės sklypų perleidimo sandorius atsakovas D. V. (ir jo sutuoktinė J. V.) sudarė su sutuoktinės tėvais S. B. ir J. M. B., tačiau svainyste susiję asmenys nelaikomi artimaisiais giminaičiais CK 6.67 straipsnio 1 dalies prasme, todėl jiems nesąžiningumo prezumpcija netaikoma. Taigi vien tokio pobūdžio skolininko ir trečiųjų asmenų santykių nepakanka nesąžiningumui nustatyti. Teisėjų kolegija nurodė, kad nesąžiningumo prezumpcija galėtų būti taikoma nustačius, jog prievolė pagal ieškovui išduotą vekselį yra abiejų sutuoktinių turtinė prievolė, t. y. ne tik atsakovo D. V., bet ir jo sutuoktinės (turto pagal actio Pauliana ginčijamus sandorius įgijėjų S. B. ir J. M. B. dukters) J. V., tačiau ieškovas, kuriam tenka šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga, nepateikė įrodymų, kad vekselis buvo išduotas šeimos interesais ir kad J. V. apie tai buvo žinoma. Priešingai, ieškovas teismo posėdyje pripažino, kad J. V. išduodant vekselį nedalyvavo, su juo susitikusi niekada nebuvo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog sandoriai buvo sudaryti artimųjų giminaičių, ir taikyti nesąžiningumo prezumpciją, tačiau, remdamasi nagrinėjamoje byloje kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais, nurodė, jog svainystės santykiai vertintini kaip vienas sandorio šalių nesąžiningumo požymių. Vertindama atsakovės S. B. reikalavimo teisės atsakovui D. V. atsiradimo aplinkybes remdamasi sąžiningumo kriterijumi, teisėjų kolegija pažymėjo, kad S. B. reikalavimo teisę, be D. V. pasirašytų vekselių, įrodo byloje esantys S. B. įmonės „Svaja“ išduoti kasos išlaidų orderiai, patvirtinantys grynųjų pinigų D. V. išmokėjimą iš įmonės kasos, tačiau teismo posėdyje S. B. negalėjo paaiškinti ir nepateikė įrodymų, kaip jos individualioje įmonėje buvo apskaityti šie paskolinti pinigai ir kas galėtų patvirtinti jų išmokėjimą. Ji pripažino, kad finansinės atskaitomybės duomenų Valstybinei mokesčių inspekcijai neteikė, jos teiktose deklaracijose šių pinigų išmokėjimas taip pat neatsispindi. Finansų ministro 2005 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. 1K-040 ,,Dėl neribotos civilinės atskaitomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos dokumentų patvirtinimo“ 4 punkte nurodyta, kad ūkio subjektai, kurie yra PVM mokėtojai arba turi samdomų darbuotojų ataskaitiniais arba praėjusiais ataskaitiniais metais, buhalterinę apskaitą tvarko darydami dvejybinį įrašą. S. B. teigė, kad įmonė ginčo laikotarpiu buvo PVM mokėtoja ir darė dvejybinį įrašą, tačiau tam patvirtinti jokių duomenų nepateikė ir pinigų išmokėjimo D. V. jokiais finansinės atskaitomybės dokumentais nepagrindė. Be to, aiškinantis dėl pinigų paskolinimo D. V. tikslo, ji nurodė, kad pastarasis jų prašė ne savo ar šeimos reikmėms, o paskolinti draugui. Šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažino mažai tikėtina, ypač atsižvelgiant į tai, kad netrukus S. B. dukters J. V. ir D. V. šeima pradėjo irti ir buvo pradėta santuokos nutraukimo byla, kurioje sutuoktiniai teigė, jog nuo 2008 m. sausio 17 d. netvarko bendro ūkio ir kartu negyvena. Pagrindą abejonėms dėl atsakovės S. B. neginčijamo finansinio reikalavimo atsakovui D. V. buvimo teisėjų kolegijai sukėlė ir tai, kad netrukus po to, kai S. B. neva paskolino D. V. 150 000 Lt, ji su sutuoktiniu (atsakovu) J. M. B. pasiskolino iš savo sūnaus A. B. 280 000 Lt ir šios paskolos grąžinimą užtikrino ginčijamų žemės sklypų hipoteka. Teisėjų kolegija sprendė, kad tokio pobūdžio paskoliniai santykiai neatitinka apdairaus bei protingo asmens elgesio standarto ir sudaro prielaidas spręsti apie santykių dalyvių nesąžiningumą, siekiant apsaugoti turtą nuo kreditorių reikalavimų į jį nukreipimo. Tokią tikimybę sustiprina aplinkybė, kad, nors turtas (žemės sklypai) buvo perleisti pirkimo–pardavimo sandoriais (vienas – dovanojimo sutartimi), tačiau, kaip pripažino sandorių šalys, jokie pinigai pagal šiuos sandorius nebuvo mokėti, o buvo užskaityti kaip skolos grąžinimas. Iš nustatytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatavo, kad sudarant ginčijamus sandorius ne tik skolininkas D. V., bet ir tretieji asmenys S. B. ir J. M. B. buvo nesąžiningi, nes jais siekė išvengti skolos pagal vekselį grąžinimo ieškovui bei išsaugoti ir nuslėpti nuo kreditorių savo ir šeimos turtą.
Nustačiusi visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, teisėjų kolegija ginčijamus sandorius pripažino negaliojančiais ir taikė restituciją, grąžindama šalis į iki sandorių sudarymo buvusią padėtį (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Remdamasi argumentu, kad teismas negali ginti subjektinės teisės, kildinamos iš negaliojančio sandorio, teisėjų kolegija pripažino negaliojančiu ir hipotekos lakštą, kuriuo ginčijami žemės sklypai įkeisti kreditoriui A. B.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu atsakovai S. B. ir J. M. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį, kuria pripažintos negaliojančiomis ginčijamos žemės sklypų pirkimo–pardavimo bei dovanojimo sutartys ir priėmimo–perdavimo aktai bei taikyta restitucija, ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį, kuria šie reikalavimai atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl trečiojo asmens, sudariusio su skolininku ginčijamus sandorius, sąžiningumo, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų reikalavimus; tai lėmė netinkamą CK 6.66, 6.145 bei 6.146 straipsnių taikymą. Byloje nustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos, išskyrus vieną – trečiojo asmens, sudariusio su skolininku dvišalį atlygintinį sandorį, nesąžiningumą (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, reiškianti, kad asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Ieškovas ieškinyje bei kituose procesiniuose dokumentuose rėmėsi kasatorių (atsakovų) nesąžiningumo prezumpcija pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalį, todėl šios sąlygos neįrodinėjo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog vekselis buvo išduotas šeimos interesais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad actio Pauliana ginčijami sandoriai buvo sudaryti artimųjų giminaičių, t. y. CK 6.67 straipsnio 1 dalyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija kasatoriams (vekselį išdavusio atsakovo D. V. sutuoktinės tėvams) netaikytina. Taigi ieškovui teko kasatorių nesąžiningumo, kurio turinys CK 6.66 straipsnio 2 dalyje apibrėžtas kaip žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises, įrodinėjimo našta (CPK 178 straipsnis). Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų pirmiau nurodytas aplinkybes, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti kasatorių nesąžiningumą. Skolininko D. V. prievolė kreditoriui R. P. (ieškovui) atsirado iš vienašalio abstraktaus sandorio – vekselio išdavimo. Apie tokios prievolės buvimą kasatoriai neturėjo ir negalėjo sužinoti, juolab įvertinti, kad jų sudaryti sandoriai pažeis skolininko kreditoriaus teises. Teismai nustatė, kad net J. V., būdama skolininko D. V. sutuoktinė ir perleidžiamų žemės sklypų bendraturtė, nežinojo apie jo prievolę ieškovui pagal vekselį, taigi ji taip pat negalėjo atskleisti šios informacijos kasatoriams (savo tėvams). Taigi kasatoriai, net būdami atidūs ir rūpestingi, neturėjo jokios kitos galimybės sužinoti apie vekselio išdavimą, tik iš paties skolininko D. V., kuris tokios informacijos neatskleidė; tai, kad D. V. elgėsi nesąžiningai, nereiškia kasatorių nesąžiningumo.
2. Byloje esantys kasos išlaidų orderiai patvirtina, kad D. V. iš S. B. įmonės „Svaja“ buvo išmokėti grynieji pinigai pagal 2005 m. vasario 20 d. ir 2008 m. sausio 5 d. išduotus vekselius su įsipareigojimais sumokėti 100 000 Lt iki 2007 m. vasario 20 d. ir 50 000 Lt iki 2008 m. spalio 5 d. Jie įrodo D. V. prievolės kasatorei S. B. ir atitinkamai – S. B. reikalavimo teisės buvimo pagrindą bei atsiradimo momentą. Kasatorės reikalavimo, kuris buvo patenkintas sudarius ginčijamus žemės sklypų perleidimo sandorius, atsiradimo pagrindas ir galiojimas byloje nepaneigti. Ieškovas pats buvo neapdairus nereikalaudamas, kad skolininkas užtikrintų vekselio pagrindu prisiimtos prievolės įvykdymą, taigi jis veikė savo rizika ir turi prisiimti padarinius. Šioje byloje priimtoje 2012 m. liepos 4 d. nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad atsakovų nesąžiningumui vertinti gali būti reikšminga perleistų žemės sklypų rinkos vertė sandorių sudarymo metu, nes aiški perleisto turto vertės ir kainos neatitiktis yra pagrindas daryti išvadą apie sandorio šalių nesąžiningumą. Atsakovai pateikė ginčijamų žemės sklypų vertinimo ataskaitą, iš kurios matyti, kad perleistų sklypų rinkos vertė atitiko sandorių kainą, o ieškovas neteikė jokių duomenų apie turto rinkos vertę, nors būtent jam, besiremiančiam kasatorių nesąžiningumu, tenka pareiga įrodyti pirmiau nurodytas aplinkybes (CPK 178 straipsnis).
3. Įstatyme nedraudžiama skolininkui įvykdyti piniginę prievolę pagal vekselį kitu būdu, jeigu su tuo sutinka kreditorius (CK 6.39 straipsnis). Sudarius ginčijamus žemės sklypų perleidimo sandorius, kasatorė S. B. padarė įrašus D. V. išduotuose vekseliuose apie tai, kad skolininkas visiškai atsiskaitė su kreditore perleisdamas jai žemės sklypus. Tokie kreditorės įrašai atitinka Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatas dėl kreditoriaus pakvitavimo vekselyje apie prievolės įvykdymą ir patvirtina žemės perleidimo sandorių sudarymo realumą bei D. V. piniginės prievolės pagal vekselius, kurios terminas jau buvo suėjęs, įvykdymą. Taigi byloje nėra įrodymų, kurie leistų kasatorius pripažinti nesąžiningais. Nenustatyta, kad skolininkas, perleidęs žemės sklypus, toliau faktiškai juos valdo ar jais naudojasi. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad kasatoriai (turto įgijėjai) valdo įgytą turtą, juo naudojasi ir disponuoja: 2008 m. gruodžio 11 d. S. B., J. M. B. ir A. B. išduotas statybos leidimas gyvenamajam namui ir kitiems pastatams statyti, 2009 m. kovo 6 d. pastatyti statiniai pripažinti tinkamais naudoti, o 2009 m. kovo 25 d. įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Kasatorių nesąžiningumą turėjo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Jam nepateikus jokių įrodymų, ieškinys turi būti atmestas.
4. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino teismo posėdžio metu kasatorės duotus paaiškinimus dėl D. V. paskolintų pinigų apskaitos jos įmonės buhalterijoje. Kasatorė posėdžio metu nurodė, kad įmonė ginčo laikotarpiu buvo PVM mokėtoja ir darė dvejybinį įrašą, bei teigė, kad pinigų judėjimą patvirtinančius dokumentus gali pateikti. Šie paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnis), juose pateikti duomenys apie tai, kad dvejybinis įrašas įmonėje buvo daromas, byloje nepaneigti jokiu kitu įrodymu; ieškovas šių aplinkybių neįrodinėjo. S. B. įmonė neteikė Valstybinei mokesčių inspekcijai finansinės atskaitomybės ir įmonės balanso, nes tokios pareigos nenustatyta įstatymuose; buvo teikiamos tik metinės pelno mokesčio deklaracijos, kuriose atsispindi tik iš ūkinės veiklos gautos pajamos ir sąnaudos joms uždirbti. Įmonės savininko įnešti pinigai įmonės veiklai ar savininkui grąžintas įnašas fiksuojami tik įmonės vidaus apskaitos dokumentuose. Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas abejonių dėl kasatorės paaiškinimų ir nepažeisdamas dispozityvumo bei rungimosi principų, turėjo pasiūlyti šalims pateikti papildomų įrodymų apie dvejybinio įrašo darymą, tačiau baigė bylos nagrinėjimą nesurinkęs visų bylai svarbių dokumentų, t. y. nesiėmė visų būtinų priemonių ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Kita vertus, akivaizdu, kad įrodymų, jog finansinės operacijos su D. V. buvo apskaitytos įmonės buhalterinėje apskaitoje, pakako (tai įrodo S. B. įmonės išduota pažyma bei kasos išlaidų orderiai, kurie yra dalis dvejybinio įrašo, taigi patvirtina jo darymą), tačiau teismas be jokių motyvų suabejojo S. B. parodymais ir pateiktais duomenimis, kurių ieškovas jokiais įrodymais nepaneigė. Be to, D. V. paskolintų pinigų apskaita įmonės buhalterijoje patvirtintų tik buhalterinės apskaitos tinkamumą, tačiau nesusijusi su kasatorių nesąžiningumu sudarant ginčijamus sandorius, t. y. su tuo, ar jie žinojo ar turėjo žinoti, kad ginčijamais sandoriais pažeidžiami ieškovo interesai. Svarbu ir tai, kad D. V. kasatorei S. B. išduoti vekseliai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis D. V. ir S. B. paskolinių santykių tikslą, be jokio pagrindo pripažino mažai tikėtina šalių nurodytą aplinkybę, kad D. V. pinigus skolinosi norėdamas juos paskolinti draugui. Ši aplinkybė nepaneigta kitais įrodymais, todėl negalėjo būti atmesta nemotyvuotai. Teismas atsakovų nurodytas aplinkybes pripažino abejotinomis, tačiau nesiekė šių abejonių pašalinti iki teismo sprendimo priėmimo, bet priėmė nemotyvuotą sprendimą. Teismas taip pat netinkamai vertino aplinkybę, kad kasatoriai iš savo sūnaus atsakovo A. B. pasiskolino 280 000 Lt. Pirma, šie pinigai buvo pasiskolinti ne „netrukus“ po to, kai S. B. paskolino pinigus D. V., o po metų, antra, jie buvo pasiskolinti statyboms įsigytuose žemės sklypuose, nes pinigų nepakako – D. V. skolą grąžino ne pinigais, bet žemės sklypais.
6. Kasacinis teismas ne kartą yra plačiai pasisakęs įrodymų vertinimo klausimu ir nurodęs, kad, be kita ko, įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas jų lygybės principu, t. y. laikantis nuostatos, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir jog nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu; vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno iš jų įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010). Apeliacinės instancijos teismas šios praktikos nesilaikė, nes tinkamai ir visapusiškai neįvertino visų bylos aplinkybių bei įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nesivadovavo logikos dėsniais, be to, spręsdamas dėl trečiojo asmens nesąžiningumo kaip actio Pauliana sąlygos, netinkamai taikė įrodinėjimo naštos paskirstymo šalims taisykles, netyrė ir nevertino visų kasatorių pateiktų rašytinių įrodymų, susijusių su apdairiu jų elgesiu, skolų pagal vekselius buvimu ir pan. Apeliacinės instancijos teismo išvados teisiškai neargumentuotos, kai kurios iš jų išreikštos kaip abejonės, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. liepos 4 d. nutartimi grąžino šią bylą nagrinėti iš naujo tam, kad visos abejonės būtų pašalintos, surinkti ir tinkamai įvertinti visi bylai reikšmingi įrodymai, padarant pagrįstas ir neabejotinas išvadas.
7. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas restituciją natūra, pažeidė CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principus, kasatorių teises. Ginčijami žemės sklypai yra teisėtai užstatyti pastatais, be to, jų vertė po sutvarkymo yra pasikeitusi; į tai turėjo būti atsižvelgta taikant restituciją. Pritaikius restituciją natūra, kasatoriai negalėtų tinkamai įgyvendinti savo kaip pastatų savininkų teisių, jų teisės būtų neproporcingai pažeistos dar ir dėl to, kad, esant sunkiai atsakovo D. V. turtinei padėčiai ir jam turint kitų kreditorių, galimybė iš jo išieškoti teismo priteistus 56 000 Lt yra menka. Toks restitucijos būdas prieštarauja jos paskirčiai, nes nereiškia šalių grąžinimo į buvusią padėtį.
Atsakovas A. B. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, kuriame nurodo, kad sutinka su kasacinio skundo argumentais ir prašo jį patenkinti.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas R. P. prašo kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Kasatoriai klaidingai teigia, kad byloje nenustatyta jų nesąžiningumo požymių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje priimtoje 2012 m. liepos 4 d. nutartyje pažymėjo, kad vertinant įgijėjų sąžiningumą būtina atsižvelgti į asmenų, dalyvavusių sudarant ginčijamus sandorius, artimus ryšius, atitinkančius įtvirtintus CK 6.67 straipsnio 1 punkte (atsakovė J. V. CK 6.67 straipsnio 1 punkte įvardytais artimos giminystės ryšiais susijusi su skolininku kaip sutuoktinė, o su turto įgijėjais – kaip jų duktė). Tokie artimi ryšiai, pasak kasacinio teismo, padidina nesąžiningumo kreditoriaus atžvilgiu galimybes. Kasacinis teismas pripažino tikėtina, kad sutuoktiniai, būdami susiję artimais ryšiais, gali būti suinteresuoti išsaugoti ir šiuo tikslu nuslėpti nuo kreditorių turto dalį, esančią bendrąja jungtine nuosavybe, inicijuoti ar tarpininkauti sudarant sutuoktinio ir savo artimųjų giminaičių tariamąjį sandorį. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad nėra pagrindo taikyti CK 6.67 straipsnyje nustatytos prezumpcijos, pagrįstai pripažino, jog aplinkybė, kad ginčijamus sandorius sudarę asmenys susiję artimais ryšiais, gali būti vertinama kaip vienas sandorio šalių nesąžiningumo požymių. Ši aplinkybė savaime nelemia išvados apie sandorio šalių nesąžiningumą, ji vertintina kartu su kitais įrodymais. Kasacinis teismas šioje byloje taip pat konstatavo, kad J. V. nebuvo pasyvi žemės perleidimo sandorių, sudarytų su jos tėvais, dalyvė, ji žinojo sandorių sudarymo tikslą, taip pat sunkią savo sutuoktinio turtinę padėtį; nustatyta ir tai, kad sutuoktiniai vengė parduoti jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su kitais asmenimis priklausantį žemės sklypą už maksimalią kainą ir gautomis lėšomis atsiskaityti su kreditoriais, bet siekė sklypus perleisti būtent J. V. tėvams (pardavimo atveju sklypo bendraturčiai turėtų pirmumo teisę jį įsigyti, todėl buvo pasirinktas dovanojimo sandoris). Kasatorių pozicija, kad skolininkas D. V. jų neinformavo apie turimus įsipareigojimus, o jie, net ir norėdami, neturėjo galimybės apie tai sužinoti, yra deklaratyvi ir nepagrįsta įrodymais, jog jie ėmėsi kokių nors priemonių sužinoti apie D. V. turtinę padėtį. Be to, ši pozicija abejotina ir dėl to, kad šalis siejo artimi ryšiai (kasatoriai yra atsakovo D. V. uošviai). Tikėtina, kad kasatorė S. B., priimdama atsiskaitymą pagal vekselius pavėluotai ir ne pinigais, o natūra, galėjo žinoti, jog yra ir kitų kreditorių ir jog D. V. turtinė padėtis yra sunki. Be to, ginčijamus sandorius sudarė abu sutuoktiniai D. V. ir J. V. (kasatorių duktė), nors ši santuokos nutraukimo byloje teigė, kad su sutuoktiniu kartu negyvena nuo 2008 m. sausio 17 d.
2. Kasatorių nesąžiningumą patvirtina ir vekselių kasatorei S. B. išdavimo bei atsiskaitymo pagal juos aplinkybės. Terminas sumokėti skolą pagal 2005 m. vasario 20 d. vekselį suėjo 2007 m. vasario 20 d., tačiau reikalavimo teisė nebuvo įgyvendinta. Kasatoriai nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jie siekė atgauti pinigus, nepaisant to, kad vekselio pateikimo apmokėti terminai griežtai apibrėžti Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje. Be to, D. V. daugiau kaip metus uždelsus atsiskaityti pagal pirmąjį 100 000 Lt vekselį, kasatorė S. B. 2008 m. sausio 5 d. paskolino jam dar 50 000 Lt. Tai patvirtina D. V. nemokumą ir paneigia kasatorių protingą bei rūpestingą elgesį ir jų teiginius apie nežinojimą apie D. V. turtinę padėtį. Tikėtiną išvadą, kad kasatoriai iš tikrųjų nepaskolino D. V. 150 000 Lt, bet siekė padėti jam išvengti turtinių prievolių, patvirtina apeliacinės instancijos teismo pažymėta aplinkybė, jog netrukus po to, kai S. B. neva paskolino D. V. 150 00 Lt, ji su savo sutuoktiniu pasiskolino iš savo sūnaus atsakovo A. B. 280 000 Lt.
3. Kasacinis skundas nepagrįstai argumentuojamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Įrodymų vertinimas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris patvirtina didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Laisvo įrodymų vertinimo principo esmė yra ta, kad galutinai ir privalomai įvertinti įrodymus skirta teismo kompetencijai; ši procesinė nuostata siejasi su teisėjo nepriklausomumo principu; niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Kasatoriai teigia, kad ieškovas nepateikė jokių jų nesąžiningumo įrodymų, t. y. neįrodė, jog jie žinojo ar turėjo žinoti apie sunkią D. V. turtinę padėtį ar turimus įsipareigojimus kitiems asmenims. Akivaizdu, kad, atsižvelgiant į atsakovų artimus šeiminius ryšius, ieškovas neturėjo jokių galimybių gauti daugiau įrodymų, nei pateikė teismui. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad trečiojo asmens nesąžiningumas, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas ir nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių; užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006).
4. Kasacinio skundo argumentai, kad restitucijos natūra taikymas pažeidžia jų, kaip pastatų savininkų, teises, neatitinka principo ex injuria jus non oritur. Kasatoriai, sudarydami ginčijamus sandorius, turėjo žinoti apie J. V. sutuoktinio D. V. skolas, todėl rėmimasis argumentais, kad jie iš esmės padidino žemės sklypo vertę ir dėl to negali būti taikoma restitucija, yra nesąžiningas ir neteisėtas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas apibrėžia kasaciniame skunde keliami teisės klausimai, sudarantys kasacijos pagrindą (CPK 346, 353 straipsniai). Byloje nekonstatuota viešojo intereso buvimo, todėl nėra teisinio pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas. Kasatoriai skundą grindžia vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų – trečiųjų asmenų nesąžiningumo – nebuvimu, teigdami, kad apeliacinės instancijos teismas jų nesąžiningumą nustatė nepagrįstai, to nepatvirtina byloje esantys įrodymai ir jais nustatytos aplinkybės. Kasacinio teismo praktikoje asmens sąžiningumas ar nesąžiningumas pripažįstamas faktinio pobūdžio aplinkybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Neto“ v. S. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-365/2013; kt.), todėl šioje byloje teisėjų kolegija nesprendžia kasatorių sąžiningumo (nesąžiningumo) klausimo, bet patikrina, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo taisykles šiam faktui nustatyti, ir pasisako dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą, taikymo.
Dėl actio Pauliana ginčijamais sandoriais turtą įgijusių trečiųjų asmenų sąžiningumo (nesąžiningumo) įrodinėjimo
Kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana) reglamentuojama CK 6.66 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, be kitų sąlygų, galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Taigi ginčijamo sandorio pagrindu turtą įgijusio asmens (asmenų) nesąžiningumas yra viena iš būtinų actio Pauliana patenkinimo sąlygų. Asmuo pripažįstamas nesąžiningu, jeigu konstatuojama, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Šias aplinkybes privalo įrodyti kreditorius, ginčijantis skolininko sudarytą sandorį (CPK 178 straipsnis), išskyrus tuos atvejus, kai įstatyme nustatyta trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcija, įrodinėjimo naštą perkelianti priešingai šaliai (tokiu atveju trečiasis asmuo, siekdamas paneigti preziumuojamą savo nesąžiningumą, turi pateikti įrodymų, kad jis buvo sąžiningas įgijėjas).
Aplinkybių, kurios sudaro pagrindą preziumuoti kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumą, baigtinis sąrašas išvardytas CK 6.67 straipsnyje. Šio straipsnio 1 punkte nesąžiningomis sandorio šalimis, kol neįrodyta kitaip, pripažįstami skolininko sutuoktiniai, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai. Nagrinėjamoje byloje teismai teisingai konstatavo, kad atsakovams S. B. ir J. M. B. (kasatoriams) CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatyta nesąžiningumo prezumpcija netaikoma, nes šioje normoje nustatyti artimieji giminaičiai neapima asmenų, su skolininku susijusių svainystės santykiais. Taigi ieškovas, siekdamas actio Pauliana pagrindu nuginčyti jo teises galbūt pažeidžiančius skolininko sudarytus sandorius, be kitų įstatyme nurodytų sąlygų, turi įrodyti ir trečiųjų asmenų (kasatorių), šių sandorių pagrindu įgijusių skolininko turtą, nesąžiningumą.
Ši byla kasacine tvarka nagrinėjama antrą kartą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija 2012 m. liepos 4 d. nutartyje, grąžindama bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, pažymėjo, kad tais atvejais, kai kreditoriaus ginčijamą sandorį sudariusius asmenis siejantys artimi ryšiai neatitinka nurodytų CK 6.67 straipsnio 1 punkte ir nesąžiningumo prezumpcija netaikoma, ši faktinė artimų santykių buvimo aplinkybė gali būti vertinama kaip vienas sandorio šalių nesąžiningumo požymių. Tokią išvadą kasacinio teismo teisėjų kolegija grindė argumentais, kad ginčijamus sandorius su skolininku sudariusių asmenų artimi tarpusavio ryšiai (skolininko D. V. sutuoktinė J. V. yra turtą sandoriais įgijusių trečiųjų asmenų (kasatorių) S. B. ir J. M. B. duktė) padidina nesąžiningumo kreditoriaus atžvilgiu galimybes, nes sudaro sąlygas jais susijusių asmenų artimam bendravimui, tarpusavio pasitikėjimui; tai sukuria prielaidas tarpusavyje keistis neviešintina informacija, tokia kaip asmens finansinė padėtis, kylančios šio pobūdžio problemos ir jų sprendimo būdai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažino tikėtina, kad sutuoktiniai, būdami susiję artimais ryšiais, gali būti suinteresuoti išsaugoti ir šiuo tikslu nuslėpti nuo kreditorių ne tik savo, bet ir sutuoktinio dalį, esančią bendrąja jungtine nuosavybe, inicijuoti ar tarpininkauti sudarant sutuoktinio ir savo artimųjų giminaičių tariamąjį sandorį.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nagrinėjant šią bylą priimtoje nutartyje išdėstytus kasacinio teismo motyvus, pažymi, jog artimi šeiminiai sandorio šalių tarpusavio santykiai, tikėtinas jų interesų bendrumas ir tam tikras šių santykių uždarumas ne tik vertintini kaip vienas iš jų nesąžiningumo įrodymų, bet ir yra aplinkybė, gerokai suvaržanti šių santykių šalių tikrosios valios, jų veiksmų motyvų ir tikslų įrodinėjimo galimybes. Teismas, spręsdamas dėl tokių asmenų nesąžiningumui patvirtinti teikiamų įrodymų pakankamumo ir jais patvirtintų aplinkybių įrodytinumo, turi atsižvelgti į tai, kad kreditoriui gali būti sunku arba apskritai neįmanoma gauti ir pateikti teismui tiesioginių sandorio šalių nesąžiningumo įrodymų, todėl netiesioginių įrodymų pateikimas turi būti pripažįstamas tinkamu įrodinėjimo pareigos vykdymu, o pateikti įrodymai vertinami atsižvelgiant į įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais ypatumus, laikantis CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. K. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-540/2009). Kasacinis teismas taip pat pripažįsta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-552/2010).
Taigi netiesioginiai įrodymai yra tokie duomenys, kurie tiesiogiai vienareikšmiškai nepatvirtina byloje įrodinėtinų aplinkybių (šiuo atveju – trečiųjų asmenų žinojimo ar turėjimo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia skolininko kreditorių interesus), tačiau jie gali patvirtinti kitokias, su įrodinėjimo dalyku betarpiškai susijusias, aplinkybes, kurių visetas gali leisti teismui daryti išvadas apie įrodinėtinų aplinkybių buvimą arba nebuvimą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas kasatorių nesąžiningumą grindė tuo, kad iš kasatorių ir kitų atsakovų veiksmų vidinės logikos stokos ir nenuoseklumo kyla pagrįsta abejonė, jog jais buvo siekiama ne viešai deklaruotų teisėtų tikslų, bet išvengti skolininko D. V. kreditorių reikalavimų nukreipimo į sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą ir išsaugoti jį šeimoje. O iš šių aplinkybių išplaukia išvada, kad kasatoriai žinojo apie skolininko D. V. turtinę padėtį ir apie tai, jog jis turi kreditorių, su kuriais nepajėgus atsiskaityti. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, jog trečiasis asmuo žinotų, kad sudaromas sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Alginsta“ v. G. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-341/2013; kt.). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytų aplinkybių pakanka kasatorių nesąžiningumui konstatuoti. Teisėjų kolegija tokį byloje pateiktų įrodymų ir jais nustatytų aplinkybių vertinimą pripažįsta teisingu ir pagrįstu, atitinkančiu pirmiau išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles ir įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais ypatumus siekiant nustatyti tikruosius artimais ryšiais susijusių asmenų veiksmų motyvus.
Sąžiningumo principas neatskiriamas nuo teisingumo ir protingumo principų. Preziumuojama, kad sąžiningas asmuo civiliniuose santykiuose elgiasi protingai, atidžiai ir rūpestingai, savo subjektines teises įgydamas ir įgyvendindamas teisėtais būdais, neprisiimdamas nepagrįstos rizikos ir naudodamasis ekonomiškomis, mažiausiai finansinių ir žmogiškųjų sąnaudų reikalaujančiomis teisinėmis priemonėmis. Tais atvejais, kai asmens veiksmai neatitinka protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens veiksmų standarto, kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar jis tikrai veikė skatinamas tų motyvų, kuriuos išviešino, ar turėjo kitokių, sąžiningumui prieštaraujančių tikslų. Nagrinėjamoje byloje aplinkybės, patvirtinančios kasatorių ir kitų atsakovų neracionalų, prieštaringą ir nuoseklumo stokojantį elgesį, ypač atsižvelgiant į tai, kad tiek skolininkas D. V., tiek kasatorė S. B. ne vienerius metus užsiėmė verslu, taigi turėjo išmanyti civilinius santykius reglamentuojančius įstatymus, apeliacinės instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintos kaip vienas jų nesąžiningumo, t. y. siekio apsaugoti turtą nuo kreditorių reikalavimų į jį nukreipimo, kartu patvirtinančio jų informuotumą apie skolininko D. V. kreditorius, įrodymų. Pažymėtina, kad tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė ne iš kurios nors vienos aplinkybės, bet iš visų byloje nustatytų aplinkybių visumos, jas lygindamas tarpusavyje ir taip siekdamas išsiaiškinti tikruosius kasatorių bei kitų atsakovų sandorių sudarymo motyvus.
Byloje nustatyta, kad skolininkas D. V. 2005 m. vasario 20 d. vekseliu įsipareigojo 2007 m. vasario 20 d. sumokėti kasatorei S. B. 100 000 Lt. Atsakovai vieningai nurodė, kad šis vekselis reiškė D. V. įsipareigojimą grąžinti 100 000 Lt paskolą, kurią jam suteikė S. B. IĮ „Svaja“, tačiau skirtingai aiškino šios paskolos paėmimo tikslą. D. V. ir jo sutuoktinė J. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad pinigai buvo skirti sklypams pirkti, o kasatorė S. B. teigė, jog D. V. skolinosi pinigus tam, kad juos perskolintų draugui. Šalys nusprendė paskolą įforminti ne paskolos sutartimi, bet vekseliu, iš ko spręstina, kad joms buvo žinomos vekselio kaip vertybinio popieriaus savybės bei įstatymų reglamentuojama atsiskaitymų pagal vekselius tvarka, o neatsiskaičius – galimybė išieškoti skolą ne ginčo tvarka. Tačiau suėjus vekselio apmokėjimo terminui (2007 m. vasario 20 d.) S. B. nepateikė vekselio apmokėti, nepranešė skolininkui apie vekselio neapmokėjimą ir per Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje nustatytą vienerių metų terminą nuo mokėjimo termino dienos neįgyvendino savo teisės reikalauti vekselio apmokėjimo ne ginčo tvarka, taip šią teisę prarasdama, nes suėjus įstatyme nustatytam terminui vekselis praranda vertybinio popieriaus statusą, kuris gerokai supaprastina kreditoriaus teisės gauti savo reikalavimo patenkinimą įgyvendinimą. Taigi kasatorė nesirūpino savo kaip kreditorės teisių įgyvendinimu, be to, ne tik nereikalavo grąžinti skolą, bet ir, esant negrąžintai pirmajai 100 000 Lt paskolai, suteikė D. V. naują 50 000 Lt paskolą ir priėmė iš jo 2008 m. sausio 5 d. vekselį, pagal kurį D. V. įsipareigojo grąžinti skolą iki 2008 m. spalio 5 d. Šios paskolos suteikimo tikslą šalys taip pat aiškino skirtingai; D. V. nurodė, kad skolinosi pinigus „asmeniniams“ (t. y. verslo, o ne šeimos) reikalams tvarkyti, o S. B. – taip pat kad reikia „žento draugui“. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai suabejojo tokio dydžio paskolos suteikimo motyvo „paskolinti draugui“ realumu ir atitinkamai – paskolos buvimu, ypač atsižvelgiant į tai, kad antrąją paskolą S. B. suteikė dukters sutuoktiniui vos kelios dienos prieš išyrant D. V. ir J. V. šeiminiams santykiams (santuokos nutraukimo byloje sutuoktiniai nurodė, kad nuo 2008 m. sausio 17 d. kartu nebegyvena ir netvarko bendro ūkio). Šalių deklaruotų paskolinių santykių buvimo abejones sustiprina aplinkybė, kad nepraėjus nė metams po to, kai S. B. suteikė D. V. 50 000 Lt paskolą, jos teigimu, skirtą perskolinti draugui, patys sutuoktiniai B. 2008 m. gruodžio 11 d. pasiskolino iš savo sūnaus A. B. 280 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad šalių elgesys paskolos santykiuose pasikeitė: skolindama pakankamai dideles sumas grynaisiais pinigais D. V., S. B. elgėsi nerūpestingai ir nesirūpino savo teisių apsauga ir gynimu, o kasatorių paskolos sutartis su jų sūnumi atsakovu A. B. jau buvo įforminta notarine tvarka, skolos grąžinimui užtikrinti įkeičiant iš D. V. įsigytus šioje byloje ginčijamus žemės sklypus. Toks elgesys paskoliniuose santykiuose nėra nuoseklus bei racionalus ir kelia abejonių dėl jo tikrųjų motyvų.
S. B. įmonės „Svaja“ atsakovui D. V. suteiktos 100 000 Lt ir 50 000 Lt paskolos buvo įformintos išrašant įmonės kasos išlaidų orderius dėl grynųjų pinigų išmokėjimo. Be to, kad šių paskolų išdavimo tikslas neatrodo tikėtinas ir šalių aiškinamas prieštaringai, kelia abejonių ir tokio dydžio paskolos suteikimo grynaisiais pinigais faktas, kuris atskleidžia šalių nerūpestingumą ir neapdairumą, nepagrįstos rizikos prarasti pinigus prisiėmimą. Šias abejones papildomai sustiprina aplinkybė, kad tai galėjo būti paskutinės S. B. laisvai disponuojamos lėšos, nes, jas paskolinusi, ji pritrūko lėšų savo poreikiams patenkinti ir nepraėjus nė metams skolinosi 280 000 Lt iš savo sūnaus atsakovo A. B. Kasacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti S. B. ir D. V. paskolinius santykius patvirtinančių aplinkybių prieštaravimus, 2012 m. liepos 4 d. nutartyje, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nurodė, jog teismai nesiaiškino, ar S. B. įmonės „Svaja“ finansinėje atskaitomybėje yra duomenų, patvirtinančių kasos išlaidų orderiuose nurodytų sumų išmokėjimą. Kasatorė S. B. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad jos įmonėje finansinė atskaitomybė nebuvo sudaroma, tačiau patvirtino, jog apskaita buvo tvarkoma dvejybinio įrašo būdu (Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, finansų ministro 2005 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintų Neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos taisyklių 4 punktas), t. y. ūkines operacijas ir ūkinius įvykius registruojant taip, kad kiekvienos ūkinės operacijos arba kiekvieno ūkinio įvykio vertė įrašoma į sąskaitos debetą, o jai lygi suma – į kitos sąskaitos kreditą. Ji teigė, kad atsakovui D. V. paskola suteikta pagal kasos išlaidų orderius iš įmonės kasos išimant jos, kaip savininkės, įnašus, o pinigų įnešimą įmonės veiklai patvirtina kasos pajamų orderiai, tačiau šių orderių teismui nepateikė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą kritiškai vertinti jos paaiškinimus teismo posėdžio metu. Tai, kad kasatorė suvokė iš kasacinio teismo 2012 m. liepos 4 d. nutarties motyvų kylančią būtinybę pateikti įrodymus, patvirtinančius jos įmonės išmokėtų 150 000 Lt apskaitą, patvirtina jos prašymas apeliacinės instancijos teismui priimti papildomus įrodymus, prie kurio ji pridėjo tik mažiau reikšmingus duomenis (T. 3, b. l. 16), todėl kasacinio skundo argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino jos paaiškinimus paskolai suteiktos sumos apskaitos klausimu atmestini kaip nepagrįsti.
Ginčijamų žemės sklypų perleidimo sandorių sudarymo aplinkybės taip pat nepatvirtina šalių sąžiningo, protingo ir apdairaus elgesio. Atsakovai teigė, kad žemės sklypai buvo perleisti S. B. ir J. M. B. siekiant jais atsiskaityti pagal D. V. išrašytus vekselius. Tačiau iš sandorių sudarymo aplinkybių šis motyvas mažai tikėtinas. Kasatoriai pagrįstai nurodo, kad pagal CK 6.39 straipsnį kreditoriui sutinkant prievolė gali būti įvykdoma ir kitu būdu, tačiau teigdami, jog žemės sklypai buvo perleisti turtu dengiant paskolą, su skolininku sudarė ne skolos padengimo sutartį (CK 6.436 straipsnis), bet pirkimo–pardavimo ir dovanojimo sandorius. Pirkimo–pardavimo sutartyse, patvirtintose notarine tvarka, nurodyta, kad pirkėjai gavo pinigus prieš pasirašant sutartis, tačiau atsakovai pripažino, jog pinigų pagal sutartis pardavėjams D. V. ir J. V. nemokėjo. Tai reiškia, kad sudarydami pirkimo–pardavimo sandorius jie elgėsi nesąžiningai, nes sutartyse įtvirtintos sąlygos neatitinka tikrovės. 4858/9544 dalių 0,9544 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimas buvo įformintas ne pirkimo–pardavimo, o dovanojimo sandoriu siekiant išvengti žemės sklypo bendraturčių pirmumo teisės įsigyti perleidžiamą bendro turto dalį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija 2012 m. liepos 4 d. nutartyje pažymėjo, kad sandorio šalių pasirinkimas sudaryti pirkimo–pardavimo ir dovanojimo sandorius reiškė sutuoktinių vengimą parduoti jiems priklausantį žemės sklypą bet kuriems galimiems pirkėjams už maksimalią kainą ir gautomis lėšomis atsiskaityti su kreditoriais bei siekį sklypus perleisti būtent J. V. tėvams. Pažymėtina, kad atsakovų teiginys, jog sklypų perleidimo kasatoriams sandoriai buvo sudaryti siekiant atsiskaityti pagal D. V. išrašytus vekselius, nepaaiškina, kodėl šiuos sandorius sudarė J. V., kuri nebuvo kasatorių skolininkė, o ginčijamais sandoriais savo turto dalį perleido kasatoriams veltui, taip atsisakydama savo nuosavybės teisių į turtą. Ši aplinkybė dar labiau sustiprina įsitikinimą, kad sandoriai buvo sudaryti siekiant išlaikyti turtą šeimos narių nuosavybėje ir apsaugoti nuo D. V. kreditorių reikalavimų.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nereikšmingus kasacinio skundo argumentus dėl perleistų žemės sklypų vertės, nes kasatorių teiginiams, kad ginčijamų žemės sklypų vertę patvirtina jų pateikta žemės sklypų vertinimo ataskaita, prieštarauja jų pačių veiksmai – turto įkeitimas kelis kartus didesne verte užtikrinant 280 000 Lt paskolos A. B. grąžinimą.
Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo restitucijos taikymo atmestini kaip nepagrįsti. Konstatavus kasatorių (trečiųjų asmenų) nesąžiningumą įsigyjant ginčijamus žemės sklypus, jų motyvai dėl restitucijos netaikymo natūra, grindžiami teisėtų lūkesčių apsauga, teisių naudotis pastatais pažeidimu ir pan., nesudaro pagrindo keisti restitucijos taikymo būdą (CK 1.137 straipsnis).
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai remdamasis protingo ir apdairaus asmens etalonu ir atsižvelgdamas į ginčijamų sandorių šalis siejančius artimus giminystės bei svainystės ryšius, kompleksiškai vertino byloje pateiktais įrodymais patvirtintas pirmiau nurodytas aplinkybes, nustatė jų tarpusavio ryšius ir iš jų visumos padarė išvadą, kad šių aplinkybių pakanka kasatorių nesąžiningumui konstatuoti. Teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo argumentaciją bei išvadas pripažįsta pagrįstomis ir atitinkančiomis proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, reikalavimus. Nenustačiusi įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, kuris būtų galėjęs lemti neteisingas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuris pripažintinas teisėtu bei pagrįstu ir paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į tai, kurios šalies naudai priimtas kasacinio teismo sprendimas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
Atmetus kasacinį skundą, valstybei iš kasatorių lygiomis dalimis priteistina 91,85 Lt kasaciniame teisme patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, taigi iš kiekvieno po 45,92 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šių išlaidų dydis patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. liepos 11 d. pažyma.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovų S. B. (duomenys neskelbtini) ir J. M. B. (duomenys neskelbtini) po 45,92 Lt (keturiasdešimt penkis litus 92 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Birutė Janavičiūtė
Antanas Simniškis