Civilinė byla Nr. 2A-206-881/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-16851-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija: 30.10. 

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Danutės Kutrienės ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2842-728/2012 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui M. K. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys – V. N., D. N., R. L., I. G., O. K., Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

                                  I. Ginčo esmė

Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovą M. K. per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti savavališkai pastatytą pavėsinę (altaną) žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), bei sutraukyti statybvietę; atsakovui neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, pripažinti ieškovui teisę pačiam pašalinti savavališkos statybos padarinius, patirtas išlaidas išieškant iš atsakovo. Nurodė, kad atsakovas neturėdamas statybos techniniuose dokumentuose nurodyto privalomojo dokumento (rašytinio įgalioto valstybės tarnautojo pritarimo bei visų žemės sklypo savininkų rašytinio sutikimo) pasistatė pavėsinę. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį, tai atitinka savavališkų statybų sąvoką. 2010 m. gruodžio 20 d. atsakovui buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-101219-00090, o 2011 m. sausio 18 d. reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius. Iki nustatyto termino atsakovas reikalavimo neįvykdė, kas konstatuota patikrinimo akte Nr. FAK-545.

Atsakovas M. K. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovo išdėstyti reikalavimai nevisiškai atitinka esamą situaciją. 2010 m. gruodžio 20 d. atsakovas iš Kultūros paveldo departamento gavo statybos projekto pritarimą, 2011 m. sausio 21 d. apie projektą informavo priežiūros skyrių, pridėjo trečiųjų asmenų raštiškus sutikimus, tik nebuvo gautas I. G. sutikimas. Ieškovo reikalavimas pašalinti statybos padarinius prasilenkė su atsakovo raštu. Šiuo metu pavėsinės statyba nebaigta, uždengta tentu.

Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašė ieškinio pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad atsakovo pavėsinės supaprastintas projektas neprieštarauja imperatyviems paveldosaugos reikalavimams, departamentas neprieštarautų teismo sprendimui, leidžiančiam statytojui pabaigti statybą pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo procedūrą.

            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį patenkino – įpareigojo M. K. per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), esančios pavėsinės (altanos) projektinę dokumentaciją ir gauti šio statinio statybą leidžiančius dokumentus; atsakovui per nustatytą terminą minėto įpareigojimo neįvykdžius, nutarė įpareigoti atsakovą savo lėšomis per 3 mėnesius minėtą statinį nugriauti ir sutvarkyti statybvietę, o jei per nustatytą terminą šis reikalavimas nebus įvykdytas, leisti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti nurodytą statinį atsakovo lėšomis.

Teismas nustatė, kad siekdamas gauti statybą leidžiantį dokumentą atsakovas buvo aktyvus – gavęs 2010 m. spalio 25 d. patikrinimo aktą, kreipėsi į kultūros paveldą, 2010 m. gruodžio 20 d. buvo gautas projekto reg. Nr. 586 pritarimas, 2011 m. sausio 21 d. raštu informavo ieškovą, kad projektas suderintas su Kultūros paveldo departamentu bei pridėjo trečiųjų asmenų D. N., V. N., R. L., O. K., M. K. notaro patvirtintus raštiškus sutikimus. Teismas nurodė, kad statinį nugriovus, jo savininkas patirtų nuostolių ir nepatogumų. Duomenų, kad statinys keltų neigiamus padarinius aplinkai ar visuomenės interesams nėra. Visi žemės bendraturčiai sutinka dėl statinio statybos, išskyrus I. G., kuri nepateikė objektyvių nesutikimo argumentų, todėl svarstytinas klausimas dėl statinio įteisinimo galimumo nurodytų teisės aktų nustatyta tvarka atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes (LR statybos įstatymo 28 str. 8 d.). Duomenų, kaip minėto statinio įteisinimo sprendimas galėtų pažeisti visuomenės interesus, byloje nėra (CPK 178 str.). Taigi teismas sprendė, kad atsakovo atžvilgiu galėtų būti taikomas Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punktas numatytas savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas, negriaunant statinio, o leidžiant teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektą ir, sumokėjus įstatymo nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą (CK 1.5 str. 4 d., Statybos įstatymo 24 str. 4 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas M. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir bylą nutraukti. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad žemės sklypo savininkai yra pasirašę žemės sklypo naudojimosi tvarkos sutartį ir kiekvienas naudojasi atskiromis dalimis; pavėsinė yra nesudėtingas I grupės statinys, leidimo jai statyti nereikia, pavėsinė pastatyta atsakovo naudojamoje sklypo dalyje, netrukdo kitiems žemės naudotojams, savavališkos statybos aktas yra teisiškai nepagrįstas, todėl jo pagrindu sprendimai negali būti priimami. Teismui buvo pateiktas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos įgalioto asmens pritarimas, taip pat buvo gautas žemės sklypo savininkų rašytinis sutikimas, negautas tik vienos I. G. sutikimas, kuri nepateikia objektyvių nesutikimo argumentų. Atsakovo nuomone, toks sutikimas būtų reikalingas, jeigu būtų išduodamas statybos leidimas. Atsakovas buvo rūpestingas ir atidus, pagrįstai manė, kad pastatytos pavėsinės griauti neprivalo, ką savo sprendime pažymėjo ir teismas. Kadangi pavėsinė netrukdo kitiems sklypų savininkams, o valstybės įgaliotos institucijos rašytinis pritarimas yra gautas, galima daryti išvadą, kad reikalavimas ją nugriauti prasilenkia su teisingumo ir protingumo principais, neatitinka interesų derinimo principo ir taikomų priemonių proporcingumo.

Atsiliepimu į atsakovo M. K. apeliacinį skundą ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad statydamas ginčo statinį atsakovas privalėjo turėti supaprastintą statybos projektą, suderintą teisės aktų nustatyta tvarka, kuris prilygsta statybą leidžiančiam dokumentui. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 17 dalies 1 ir 4 punktą, statinio projektui raštu turėjo pritarti savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotas valstybės tarnautojas ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos įgaliotas valstybės tarnautojas, kadangi ginčo objektas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje). Be to, Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 punkto 5 papunktyje įtvirtinta, kad rašytiniams pritarimams statinio projektui gauti statytojas privalo pateikti ir žemės sklypo bendraturčių sutikimą. Kadangi žemės sklypas, kuriame pastatytas ginčo statinys, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kitiems bendraturčiams, atsakovas turėjo pateikti visų žemės sklypo bendraturčių rašytinį sutikimą. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė I. G. sutikimo, o taip pat įrodymų, kad statinio projektui pritarė savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotas valstybės tarnautojas. Atsakovas neįrodė, kad ginčo statinys pastatytas teisėtai. Į atsakovo nurodomus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus teismas atsižvelgė spręsdamas savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo I. G. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nustatyta bendraturčių žemės sklypo naudojimosi tvarka nesuteikia atsakovui galimybės vykdyti statybos darbus bendraturčių žemės sklype. Pagal CK 4.75 straipsnį, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Statybą reglamentuojantys teisės aktai taip pat reikalauja gauti žemės sklypo bendraturčių sutikimus. Atsakovas yra savavališkai pastatęs jau ne vieną statinį, tuo pažeisdamas trečiųjų asmenų interesus. Atsakovo žmonos sesuo V. N. ir D. N., gyvenantys tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini) davė notariškai patvirtintus sutikimus jau po savavališkų statybų (pavėsine jie naudojasi bendrai). O. K. ir R. L. taip pat davė sutikimus po savavališkų statybų, kai ieškovė pareiškė ieškinį teisme. Visi išvardyti (duomenys neskelbtini) gyventojai vieni kitus palaiko. Atsakovas pavėsinėje rengia pokylius, sudaromas triukšmas vidury kiemo prie pat trečiojo asmens langų. Visas kiemas yra užstatomas automobiliais.

Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo dėl apeliacinio skundo tenkinimo spręsti teismo nuožiūra.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

            Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovės ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo tenkino (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl statybos, konkrečiai – pavėsinės, kvalifikavimo savavališka ir savavališkos statybos padarinių šalinimo.

Apeliantas tvirtina, kad jam surašytas savavališkos statybos aktas yra teisiškai nepagrįstas, todėl juo neturėtų būti vadovaujamasi. Tokią savo poziciją apeliantas motyvuoja tuo, jog pavėsinės statybai yra parengęs projektą, kuris yra suderintas su Kultūros paveldo departamentu, gavęs beveik visų, išskyrus vieną, žemės sklypo bendraturčių rašytinį sutikimą pavėsinės statybai, be to, pavėsinę pastatė pagal žemės sklypo savininkų pasirašytą naudojimosi žemės sklypu tvarką jam tenkančioje žemės sklypo dalyje.

Byloje nustatyta, kad atsakovo pastatyta pavėsinė yra nesudėtingas statinys, kurio statybai, pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra reikalingas statybos projektas bei rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas šiam projektui. Nagrinėjamu atveju ginčo pavėsinė pastatyta nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos zonoje, todėl, vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 17 dalies 1 ir 4 punktais, jos projektui turi pritarti tiek savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotas valstybės tarnautojas, tiek Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos įgaliotas valstybės tarnautojas. Be to, Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 punkto 5 papunktyje nustatyta, kad rašytiniams pritarimams statinio projektui gauti statytojas privalo pateikti ir žemės sklypo bendraturčių rašytinį sutikimą. Pastaroji nuostata visiškai atitinka CK 4.75 straipsnio normą, pagal kurią bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių sutarimu. Taigi tam, kad atsakovo pastatyta pavėsinė būtų pripažinta teisėta statyba, ji turi atitikti visus nurodytus teisės aktų keliamus reikalavimus. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nėra dviejų teisiškai reikšmingų faktų – savivaldybės administracijos direktoriaus įgalioto valstybės tarnautojo pritarimo statinio projektui (tokių įrodymų atsakovas nepateikė) bei visų žemės sklypo bendraturčių, konkrečiai – trečiojo asmens I. G., sutikimo. Pažymėtina, kad bendraturčių sudaryta žemės sklypo naudojimosi tvarka pastarojo neatstoja, nes joje jokie galimų statybų klausimai neaptarti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo savavališkos statybos faktą, o vėliau sprendė jos padarinių pašalinimo klausimą.

Apeliaciniame skunde apeliantas tvirtina, kad teismo įpareigojimas nugriauti ginčo pavėsinę neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamu sprendimu teismas pasirinko patį švelniausią savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą – leidimą apeliantui įteisinti statybą (SĮ 28 str. 7 d. 1 p.). Šiuo atveju nurodyti, kad per nustatytą terminą šio teismo reikalavimo neįvykdžius, statinys turi būti nugriautas, teismą imperatyviai įpareigoja Statybos įstatymo 28 straipsnio 9 dalis.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                              Virginijus Kairevičius 

            Danutė Kutrienė

            Vilija Mikuckienė