Civilinė byla Nr. e2-1461-241/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01616-2019-1
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens S. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-3243-560/2020 pagal pareiškėjos S. M.-R. pareiškimą dėl bankrutuojančios mažosios bendrijos „Laisima“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – S. G., A. G., N. V., A. R..
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja (kreditorė) S. M.-R. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti MB „Laisima“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 12 d. ji su MB „Laisima“ sudarė paskolos sutartį, pagal kurią suteikė MB „Laisima“ 49 239 Eur dydžio tikslinę paskolą. 2018 m. vasario 5 d. pareiškėja su MB „Laisima“ sudarė dar vieną paskolos sutartį, pagal kurią suteikė MB „Laisima“ 14 350,00 Eur dydžio tikslinę paskolą, kurią MB „Laisima“ įsipareigojo grąžinti iki 2018 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjos paskolos sutartimis MB „Laisima“ iš viso buvo paskolinta 63 589 Eur. Pareiškėja ir MB „Laisima“ buvo susitarusios, kad paskolos sutartimis paskolintas sumas MB „Laisima“ panaudos sporto klubo įrangos įsigijimui, o įsigyta įranga bus laikinai atlygintinai perduota naudotis (išnuomota) Baltarusijos bendrovei OOO „Desporte“, o iš nuomos gautos pajamos bus panaudotos grąžinti paskolą pareiškėjai. Jei šis verslo planas nebus sėkmingas, tai MB „Laisima“ grąžins pareiškėjai paskolą iš įsigytos sporto klubo įrangos vertės. Įrangos nuomos sutartis dėl dalies įrangos nuomos tarp MB „Laisima“ ir OOO „Desporte“ buvo sudaryta 2017 m. rugsėjo 12 d. Pareiškėjai skolos MB „Laisima“ negrąžino, kaip paaiškėjo, MB „Laisima“ 2018 m. liepos 27 d. sudarė įrangos pirkimo–pardavimo sutartį su Baltarusijos bendrove OOO „Fitlinija“, kuriai vadovavo ir kuri priklausė MB „Laisima” vadovės S. G. patėviui A. G. Šia sutartimi MB „Laisima“ už 110 000 Eur perleido visą įsigytą sporto klubo įrangą Baltarusijos bendrovei OOO „Fitlinija“. Nors įrangos pirkimo–pardavimo sutartyje numatytas atsiskaitymo terminas buvo 2018 m. gruodžio 31 d., tačiau praėjus dviem dienoms po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo buvo sudarytas susitarimas, kuriuo atsiskaitymo terminas pratęstas iki 2019 m. gruodžio 31 d.
2. Pareiškėja pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 8 d. iki 2019 m. gegužės 2 d. OOO „Fitlinija“ pagal įrangos pirkimo–pardavimo sutartį pervedė MB „Laisima“ iš viso 80 050 Eur. MB „Laisima“, gavusį nurodytą pinigų sumą, visiškai atsiskaitė su S. G. mama ir A. G. sutuoktine L. G., kurį įrangos įsigijimui 2017 m. rugsėjo 12 d. taip pat buvo suteikusi paskolą, o per laikotarpį nuo 2019 m. sausio mėn. iki 2019 m. vasario mėn. pareiškėjai grąžino tik 15 000 Eur. Pareiškėja 2019 m. liepos 29 d. išsiuntė MB „Laisima” pranešimą dėl skolos grąžinimo ir apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Neilgai trukus po to, kai baigėsi pranešimu nustatytas terminas prievolei įvykdyti, buvo pakeistas MB „Laisima“ vienintelis narys bei vadovas – nuo 2019 m. spalio 15 d. jais tapo Rusijos Federacijos pilietė N. V., kuri niekada nebuvo atvykusi į Lietuvos Respubliką. Taigi MB „Laisima“ bankrotą nulėmė kryptingi tyčiniai jos vadovų S. G., A. G. bei N. V. veiksmai ir neveikimas. MB „Laisima“ vadovė S. G. nesiėmė jokių veiksmų skolai už nuomą išieškoti. 2018 m. birželio 27 d. įmonės vadovė S. G., vietoje to, kad įrangą būtų išnuomojusi kitai nuomos mokestį galinčiai mokėti įmonei, su Baltarusijos bendrove OOO „Fitlinija“, kurios vadovas buvo A. G., sudarė įrangos pirkimo–pardavimo sutartį, kuri buvo nuostolingas, ir ekonomiškai nenaudingas sandoris. Įrangos vertė siekė 170 000 – 200 000 Eur, tačiau įranga buvo perleista už 110 000 Eur, nustatant neprotingai ilgą atsiskaitymo terminą. Pareiškėjos galimybės susigrąžinti visas paskolintas lėšas buvo panaikintos, nes vienintelio įmonės turto nebeliko, o beveik visos iš sandorio gautos lėšos kaip paskolos grąžinimas pervestos susijusiam asmeniui L. G., pažeidžiant kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą. Paskutinė įmonės vadovė N. V. nėra perdavusi administratoriui įmonės turto ir dokumentų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 28 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino – pripažino MB „Laisima” bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, punktų ir 3 dalies 1, 2 punktų pagrindais.
4. Teismas nurodė, kad MB „Laisima“ bankroto procedūros prasidėjo galiojant ĮBĮ normoms, t. y. bankroto byla įmonei iškelta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi, todėl sprendžiant klausimą dėl MB „Laisima” bankroto pripažinimo tyčiniu, taikomos ĮBĮ nuostatos.
5. Teismas nustatė, kad 2018 m. birželio 27 d. MB „Laisima“, vadovaujant S. G., sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria Baltarusijos bendrovei OOO „Fitlinija“, atstovaujamai direktoriaus A. G., kuris yra S. G. patėvis, buvo perleista sporto klubo įranga už 110 000 Eur. Nors sporto klubo įranga pačios MB „Laisima“ buvo pirkta už 111 431,50 Eur, tačiau aplinkybė, jog papildomu susitarimu atsiskaitymo terminas pratęstas iki 2019 m. gruodžio 31 d., patvirtina sandorio nenaudingumą įmonei. Iš esmės MB „Laisima“ vadovės patėvio įmonei suteikė 110 000 Eur, kuriais Baltarusijos bendrovė OOO „Fitlinija“ galėjo neatlygintinai naudotis nuo 2018 m. birželio iki 2019 m. gruodžio, t. y. pusantrų metų. Tai visiškai neatitiko MB „Laisima“ interesų, kadangi už tokiam ilgam terminui atidėtą atsiskaitymą nebuvo numatyta jokių palūkanų. Taip pat sudarydama tokį sandorį MB „Laisima“ vadovė S. G. neužtikrino, jog 2018 m. gruodžio 31 d. suėjus paskolų grąžinimų terminui, MB „Laisima“ turės lėšų, iš kurių galės grąžinti iš pareiškėjos ir L. G. pasiskolintas lėšas. MB „Laisima“ sudarytu sandoriu sukūrė situaciją, kai pardavus turimą sporto įrangą, MB „Laisima“ neteko nei turimo turto, nei gavo pajamų. Byloje nėra duomenų, kad OOO „Fitlinija“ būtų visiškai atsiskaičiusi už įsigytą sporto įrangą.
6. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog iš MB „Laisima“ įrangą išsinuomojusi OOO „Desporte“ būtų atlikusi nors vieną mokėjimą už įrangą, todėl toks sandoris negali būti vertinamas kaip naudingas įmonei. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog tuometinė MB „Laisima“ vadovė S. G. ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų bandydama atgauti įsiskolinimą už nemokamą nuomos mokestį, užtikrinti, jog mokestis būtų mokamas, ar nutraukti tokią sutartį ir sporto įrangą išnuomoti kitai įmonei, kuri mokėtų nuomos mokestį. Tai, kad S. G. nereikalavo mokėti nuomos mokesčio už MB „Laisima“ įrangą, nesiėmė jokių veiksmų, jog nuomos mokestis būtų išieškotas, nenutraukė MB „Laisima“ interesų neužtikrinančios sutarties, buvo sąlygota aplinkybės, kad OOO „Desporte“ akcininkas ir vadovas buvo jos patėvis A. G.. Iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad galimai turtas vadovės patėvio įmonei buvo suteiktas naudotis neatlygintinai.
7. Teismas nurodė, kad MB „Laisima“ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. iki 2019 m. vasario 6 d. atskirais mokėjimo pavedimais pervedė L. G. 52 750 Eur kaip paskolos grąžinimą, o pareiškėjai buvo grąžinta tik nedidelė dalis paskolos. Teismas sprendė, kad šiuo atveju MB „Laisima” vadovas A. G., atlikdamas nurodytus mokėjimus, ne tik nesilaikė Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, bet ir sąmoningai pablogino įmonės finansinę būklę. Tokią išvadą leidžia daryti ir aplinkybė, kad MB „Laisima” vadovas savo sutuoktinei pervedė daugiau pinigų, negu būtų reikėję grąžinant suteiktą paskolą, t. y. jai pervesta 52 750 Eur, kai paskolinta tik 39 250 Eur. Taip pat šie pavedimai buvo atliekami neįvertinus to, kad MB „Laisima“ turi ir kitą kreditorę – pareiškėją, kuriai įsiskolinimas grąžintas nebuvo. Teismas kritiškai vertino atsiliepimų į pareiškimą argumentus, kad tarp šalių egzistavo susitarimas, jog įsiskolinimas bus pirmiausia grąžintas A. G. sutuoktinei L. G., kadangi byloje nėra jokių duomenų apie tokį susitarimą.
8. Teismas sprendė, kad aplinkybės, jog MB „Laisima“ visą turimą įrangą pardavė OOO „Fitlinija“, kurios akcininkas ir vadovas A. G. buvo tuometinės MB „Laisima vadovės S. G. patėvis, o praėjus keturioms dienoms po šio sandorio sudarymo pats tapo MB „Laisima“ vadovu, leidžia daryti išvadą, kad tokio sandorio tikslas buvo perkelti visą MB „Laisima“ turimą turtą į susijusio asmens įmonę. Taip pat aplinkybė, kad atsiskaitymas už prekių pirkimą buvo atidėtas neprotingai ilgam terminui (pusantrų metų) leidžia spręsti, kad šiuo sandoriu buvo siekiama iš esmės neatlygintinai perleisti MB „Laisima“ turtą.
9. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog įmonės dokumentai nemokumo administratoriui nėra perduoti. Bankroto bylos iškėlimo metu įmonė neturėjo nei vieno darbuotojo. Iš byloje esančio MB „Laisima” banko sąskaitos išrašo matyti, kad įmonėje nuo 2019 m. gegužės 17 d. nebuvo atlikta nei viena pinigų pervedimo ar mokėjimo operacija. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad 2019 m. spalio 15 d., kuomet MB „Laisima” vadove tapo N. V., jokia bendrovės veikla nebuvo vykdoma. Įmonės vadovas A. G. galimai perleido MB „Laisima” akcijas ir vadovo poziciją tik tada, kai gavo pareiškėjos pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
10. Teismas nurodė, kad byloje esanti medžiaga nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjo sutuoktinis A. R. buvo faktinis MB „Laisima“ vadovas, kaip atsiliepimuose nurodė suinteresuoti asmenys. Šalis siejo verslo santykiai, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad MB „Laisima“ būtų atidariusį sporto klubą. Kadangi šalys valdė ir kitus juridinius asmenis, tikėtina, kad byloje esantys susirašinėjimai yra susiję su kitų įmonių valdymu. Aplinkybė, kad A. R. galimai konsultavo MB „Laisima“ vadovus perkant sporto įrangą, nepatvirtina, jog jis buvo faktinis įmonės vadovas. Į bylą nėra pateikta duomenų, kad A. R. būtų priiminėjęs MB „Laisima“ verslo sprendimus, sprendęs dėl vykdomos veiklos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Suinteresuotas asmuo S. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti pareiškėjos prašymo dėl MB „Laisima” bankroto pripažinimo tyčiniu. Skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Įrangos pardavimo kaina leido iš jos atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais, t. y. iš 110 000 Eur turėjo pakakti atsiskaityti su abejomis paskolos davėjomis, t. y. sugrąžinti iš viso 102 839 Eur paskolą ir sumokėti metines palūkanas, kurios turėjo siekti apytiksliai 1 500 Eur. Visa tai S. G. leido pagrįstai tikėtis, kad su kreditorėmis bus pilnai atsiskaityta. Šiuo sandoriu įmonė nebuvo vedama į nemokumo situaciją, kadangi perleisdama įrangą, MB „Laisima“ įgijo reikalavimo teisę į OOO „Fitlinija“ gauti kainą už parduotą įrangą. Tai nebuvo neatlygintinis sandoris, kuriuo įmonė būtų tiesiog be jokio priešpriešinio turtinio patenkinimo praradusi savo turtą. Taip pat OOO „Fitlinija“ nebuvo nemoki įmonė, iš kurios nebūtų buvę galima atgauti skolos, o Baltarusija nepatenka į tokią jurisdikciją, kurioje nebūtų galima prisiteisti sporto įrangos kainos.
11.2. Skolos termino pratęsimas nevedė įmonės į nemokumą ir skolos termino pratęsimu nebuvo tyčia siekiama įmonės nemokumo. Skolos grąžinimo termino pratęsimas nėra tas pats, kas atleidimas nuo skolos sumokėjimo. Skolos termino pratęsimu nebuvo nustatytas skolos grąžinimo pradžios termino atidėjimas. OOO „Fitlinija“ atliko mokėjimus pagal sutartį ir nepasibaigus terminui, todėl skolos termino atidėjimu buvo pasinaudota iš dalies.
11.3. Nuomos sutarties sudarymo metu objektyviai nebuvo galima žinoti, kad OOO „Desporte“ nemokės nuomos mokesčio. Juo labiau MB „Laisima“ sportinį inventorių įsigijo būtent tam, kad perduotų jį Baltarusijoje veikusiam klubui, iš pradžių valdytam OOO „Desporte“, o vėliau – OOO „Fitlinija“. Būtent dėl to, kad OOO „Desporte“ nemokėjo nuomos mokesčio, sutartis buvo nutraukta ir sporto klubo įranga buvo parduota OOO „Fitlinija“, kuri sumokėjo kainos dalį ir didžiąja dalimi už įrangą yra atsiskaičiusi.
11.4. Teismo nutartis yra visiškai nemotyvuota tuo klausimu, kaip konkrečiai buvo nesilaikyta CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymo eiliškumo. L. G. reikalavimas pradėtas vykdyti suėjus kalendoriniam jos vykdymo terminui ir nesant jokių kliūčių tam. Su L. G. buvo pradėta atsiskaityti pirmiau sąžiningai tikint, kad ir su pareiškėja bus tinkamai atsiskaityta, kadangi tuo metu nebuvo žinoma, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis pradės kenkti sporto klubui Baltarusijoje, dėl to sutriks OOO „Fitlinija” atsiskaitymas su MB „Laisima“ ir, atitinkamai, pastarosios su pareiškėja.
11.5. Įstatymas nenumato draudimo su kreditoriais sudaryti susitarimo, nepriklausomai nuo jo formos (t. y. rašytinės ar žodinės), susitariant, kokiu eiliškumu bus atsiskaitoma su jais. Suinteresuotas asmuo A. G. paaiškino, kad dar pačioje MB „Laisima“ steigimo pradžioje buvo sutarta tarp naujo verslo sumanytojų, kad jeigu L. G. skolins pinigines lėšas, su ja bus atsiskaityta pirmiausia, kadangi ji nieko bendra su sporto klubų verslu neturi. Į bylą buvo pateikti ir netiesiogiai tokį susitarimą patvirtinantys įrodymai, t. y. paskolos sutartis, kurios pagrindu L. G. skolinosi pinigines lėšas, kad jas perskolintų įmonei, šeimos būsto įkeitimo hipoteka sandoris, susirašinėjimas, kuris netiesiogiai patvirtino, kad L. G. ypač rezervuotai žiūrėjo į dalyvavimą šiame versle. Pareiškėja tokio pirminio ir pamatinio susitarimo, kuris buvo esminė sąlyga L. G. skolintis ir MB „Laisima“ skolinti pinigines lėšas, neginčijo, t. y. byloje neįrodinėjo, kad tokio susitarimo nebuvo.
11.6. Apeliantės žiniomis, absoliučiai visus įmonės dokumentus turėjo pareiškėja ir jos sutuoktinis A. R. Juo labiau, kad į bylą pateikti įrodymai liudija, jog net bendrovės antspaudą savo namuose saugojo būtent pareiškėja. Šią aplinkybę pagrindžia dokumentai, pateikti kartu su pareikimu šioje byloje – visos sporto klubo įrangos įsigijimo buhalteriniai dokumentai, visos trys paskolos sutartys, išsamūs banko sąskaitos išrašai, turto pardavimo OOO „Fitlinija“ sutartis su priedu. Todėl šiuo atveju būtų sunku net nurodyti, kokių konkrečiai dokumentų nemokumo administratorius neturi, kadangi remiamasi tik bendro pobūdžio teiginiu, esą administratoriui nėra perduoti dokumentai.
11.7. Teismas visiškai nepasisakė dėl priežasties, kurią MB „Laisima“ vadovai įvardijo kaip pagrindinę priežastį, lėmusią įmonės vėlavimą atsiskaityti su pareiškėja. Apeliantė savo atsiliepime į pareiškimą paaiškino, kad tikrąja įmonės finansinių sunkumų priežastimi tapo ne MB „Laisima“ sudaryti sandoriai, o tai, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis įtraukė įmonę į teisminį ginčą. Teisminiai ginčai buvo sąlygoti ne pačios MB „Laisima“ veiksmų, juo labiau, kad tuo metu dar net nebuvo suėjęs terminas grąžinti paskolą pareiškėjai, o dėl to, kad 2018 m. tarp A. R. ir A. G. kilo ginčas dėl Baltarusijoje įsteigtos bendrovės akcijų pasidalijimo. Dėl šio konflikto buvo inicijuota byla prieš MB „Laisima“, o pareiškimu šioje byloje buvo bandoma retrospektyviai teisėtus ir įmonei naudingus veiksmus pripažinti esą tyčia vedusiais prie bankroto, tokiu būdu darant spaudimą A. G. ir jo podukrai S. G. Teismo motyvų nebuvimas šiuo esminiu klausimu lemia absoliutų teismo nutarties negaliojimą, kadangi teismas iš esmės net nenustatė tikrosios įmonės finansinių sunkumų priežasties.
12. BMB „Laisima“ bankroto administratorius M. K. prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. MB „Laisima“ buvo tyčia privesta prie bankroto dėl buvusių įmonės vadovų veiksmų (neveikimo). MB „Laisima“, atstovaujama S. G., perleido sporto klubo įrangą savo patėvio A. G. vadovaujamai įmonei. Turtas buvo išnuomotas įmonei, kuri taip pat tiesiogiai susijusi su A. G. Už įrangą su MB „Laisima“ nebuvo atsiskaityta, nuomos mokestis nebuvo mokamas. MB „Laisima“ grąžino su vadovu susijusiam asmeniui L. G. pinigų sumą, kuri buvo ženkliai didesnė už L. G. suteiktą paskolą įmonei.
12.2. MB „Laisima“ vadovai nesiėmė jokių veiksmų, kad MB „Laisima“ įrangą išsinuomojusi įmonė OOO „Desporte“ vykdytų mokėjimus už įrangą, kad atgauti įsiskolinimą už nemokamą nuomos mokestį, užtikrinti, kad mokestis būtų mokamas, ar nutraukti tokią sutartį ir sporto įrangą išnuomoti kitai įmonei, kuri mokėtų nuomos mokestį už nuomojamą įrangą. Tačiau 2018 m. birželio 27 d. MB „Laisima“, vietoj to, kad įrangą būtų išnuomojusi kitai nuomos mokestį galinčiai mokėti įmonei, su Baltarusijos bendrove OOO „Fitlinija“ sudarė įrangos pirkimo – pardavimo sutartį. Tai buvo akivaizdžiai nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi ir privataus juridinio asmens tikslams siekti pelno prieštaraujantys įmonei sandoriai, pažeidžiantys ir įmonės kreditorių teises ir interesus.
12.3. Prieš pat bankroto bylos iškėlimą, t. y., nuo 2019 m. spalio 15 d. įmonės vadove buvo paskirta Rusijos Federacijos pilietė N. V., kuriai pagal iš Migracijos Departamento gautą atsakymą netgi nebuvo išduotas dokumentas, suteikiantis teisę atvykti į Lietuvos Respubliką. Iš to darytina išvada, kad A. G. perleido MB „Laisima“ nario teises ir įmonės vadovas buvo pakeistas fiktyviai, siekiant perkelti veiklą kitur, išvengti pareigos perduoti įmonės dokumentus nemokumo administratoriui, nuslėpti įmonės dokumentus ir turtą ir sutrukdyti išsiaiškinti tikrąsias bankroto priežastis, Vien tik ši aplinkybė, be visų kitų, kurias pagrįstai konstatavo teismas, pagal teismų praktiką sudaro pagrindą daryti išvadą, kad MB „Laisima“ bankrotas buvo tyčinis.
13. Pareiškėja S. M.-R. prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Sudaryta įrangos pirkimo–pardavimo sutartis bei papildomas susitarimas buvo nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi sandoriai, kuriais buvo siekiama MB „Laisima“ turto perkėlimo į kitą tuo metu A. G. vadovaujamą ir jam priklausančią įmonę – OOO „Fitlinija“. Atsižvelgiant į tai, kad S. G. puikiai žinojo, jog sporto įranga yra vienintelis MB „Laisima“ turtas, iš kurio buvo tikėtasi gauti pajamas šį turtą nuomojant, S. G. teiginiai, kad sudaryta įrangos pirkimo–pardavimo sutartis buvo atlygintinis sandoris, o pardavimo kaina būtų leidusi atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais, ne tik kad nepagrindžia jos, kaip įmonės vadovės rūpestingo ir apdairaus elgesio sudarant sandorius (pirkimo–pardavimo sutartį bei papildomą susitarimą), bet priešingai – parodo bendrovės vadovės pareigos veikti išimtinai bendrovės interesai nevykdymą bei siekį perleisti turtą susijusio asmens įmonei.
13.2. Šiuo atveju visiškai nesvarbu nei tai, kad sudarytas sandoris buvo atlygintinis, o pirkėjas iš dalies sumokėjo už įsigytą įrangą. Nei šios, nei kitos aplinkybės nepakeičia teisinio sudarytų sandorių vertinimo. Akivaizdu, kad vienintelio įmonės turimo turto, iš kurio buvo tikimasi gauti nuolatines pajamas jį nuomojant, pardavimas už faktiškai mažesnę kainą nei jo tikroji rinkos vertė, susitariant dėl galutinio atsiskaitymo termino už parduodamą įrangą atidėjimo net pusantrų metų terminui, nenumatant jokių palūkanų bei nereikalaujant jokių užtikrinimo priemonių (pavyzdžiui, nuosavybės teisės išsaugojimo iki visiško atsiskaitymo), prasilenkia su racionalumu bei sąžiningu bei apdairiu veikimu įmonės ir jos kreditorių interesais. Pardavusi turimą sporto įrangą MB „Laisima“ neteko vienintelio turimo turto, į kurį kreditoriai būtų galėję nukreipti išieškojimą, iš sudarytų sandorių negavo jokių pajamų, o pati OOO „Fitlinija“ net ir po to, kai atsiskaitymo terminas buvo atidėtas, visiškai neatsiskaitė už iš MB „Laisima“ įsigytą sporto įrangą.
13.3. 2017 m. rugsėjo 12 d. tarp MB „Laisima“, atstovaujamos S. G. ir OOO „Desporte“, atstovaujamos S. G. patėvio A. G., buvo sudaryta pirmoji įrangos nuomos sutartis. Pagal šios sutarties 2.1. punktą OOO „Desporte“ kas mėnesį turėjo mokėti nuomotojai MB „Laisima“ 2 180 Eur dydžio nuomos mokestį, tačiau, vadovaujantis byloje esančiais įrodymais, pagal nuomos sutartį OOO „Desporte“ nesumokėjo nei vienos nuomos įmokos už įrangos nuomą, nepaisant to, kad, pareiškėjos žiniomis, OOO „Desporte“ tuo metu buvo pelningai veikianti įmonė.
13.4. Nepaisydama to, kad OOO „Desporte“ už įrangos nuomą nieko nemokėjo, MB „Laisima“ vadovė nesiėmė jokių veiksmų skolai už nuomą išieškoti. Vietoj to, kad įrangą būtų išnuomojusi kitai nuomos mokestį galinčiai mokėti įmonei, S. G. 2018 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido įrangą kitai jos patėvio valdomai įmonei OOO „Fitlinija“ visiškai nenaudingomis MB „Laisima“ sąlygomis.
13.5. Šiai dienai išieškoti skolos iš OOO „Desporte“ taip pat nėra galimybių ne tik dėl to, kad buvę MB „Laisima“ vadovai neperdavė nemokumo administratoriui jokių įmonės dokumentų, bet ir dėl to, kad S. G. patėvis A. G. 2018 m. liepos 27 d. perleido visas OOO „Desporte“ akcijas Ukrainos pilietei, kuri yra paskirta ir OOO „Desporte“ vadove, tačiau ji niekada Baltarusijoje nėra buvusi, su ja nėra jokios galimybės susisiekti, o pati OOO „Desporte“ nebeturi jokio turto. Ši informacija pareiškėjai yra žinoma dėl to, kad OOO „Desporte“ taip pat yra skolinga beveik 30 000 Eur sumą pareiškėjos sutuoktiniui A. R.. Nors ši suma ir buvo priteista Pareiškėjos sutuoktinio naudai, tačiau jos taip niekada ir nepavyko išieškoti, nes OOO „Desporte“ nebeturi jokio turto ir nėra galimybės susisiekti su jos tariama vadove.
13.6. 2018 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjai teisėtai nutraukus paskolos sutartis, MB „Laisima“ atsirado pareiga grąžinti paskolintas lėšas ir sumokėti mokėjimo palūkanas. Tai, kad būtent nuo 2018 m. rugpjūčio 21 d. MB „Laisima“ atsirado pareiga grąžinti suteiktas paskolas su priskaičiuotomis mokėjimo palūkanomis patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimas c. b. Nr. e2-579-258/2019, kuriuo buvo priteistos negražintos paskolos bei mokėjimo palūkanos iki paskolos sutarčių nutraukimo ir pripažinta, kad paskolos sutartys nuo 2018 m. rugpjūčio 21 d. yra nutrauktos teisėtai.
13.7. Nepaisant to, kad pareiškėjai vienašališkai nutraukus paskolų sutartis, MB „Laisima“ jau 2018 m. rugpjūčio 21 d. turėjo pareigą grąžinti pareiškėjai pastarosios paskolintas lėšas su priskaičiuotomis mokėjimo palūkanomis, tuometinis MB „Laisima“ vadovas nei paskolos sumų, nei palūkanų nesumokėjo. Priešingai, kaip matyti iš byloje esančio MB „Laisima“ banko sąskaitos išrašo, tuometinis MB „Laisima“ vadovas A. G. jau nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. pradėjo skubiai grąžinti paskolą savo sutuoktinei, nepaisydamas to, kad paskolos grąžinimo terminas dar net nebuvo suėjęs, t. y. sutartyje numatytas paskolos grąžinimo terminas buvo 2018 m. gruodžio 31 d.
13.8. Atsiskaitymo su L. G. metu MB „Laisima“ nebuvo pajėgi vykdyti visų prievolių, kadangi jokios veiklos nevykdė, o vienintelis turėtas materialus turtas, galėjęs užtikrinti atsiskaitymą su kreditoriais, buvo perleistas susijusiai įmonei dar 2018 m. birželio 27 d. sutartimi. Atsiskaitymo metu vienintelis įmonės turėtas turtas buvo debitoriniai įsiskolinimai, t. y. OOO „Fitlinija“ įsiskolinimas už įsigytą įrangą ir OOO „Desporte“ įsiskolinimas už įrangos nuomą. 2018 m. rugpjūčio 21 d., kai suėjo MB „Laisima“ pareigos atsiskaityti su pareiškėja terminas, MB „Laisima“ įsipareigojimai jau siekė 63 589 Eur. Taigi MB „Laisima“ finansinei situacijai esant sudėtingai, MB „Laisima“ privalėjo laikytis CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos ir gautas lėšas pirmiau skirti atsiskaitymui su pareiškėja, o suėjus atsiskaitymo su L. G. terminui – lėšas paskirstyti proporcingai abiem kreditorėms.
13.9. Nors pirmenybės suteikimą vienai iš kreditorių S. G. siekia pateisinti paskolų sudarymo datomis bei žodiniu susitarimu dėl to, kad įsiskolinimas bus pirmiausia grąžintas A. G. sutuoktinei, dalis tokių S. G. teiginių prasilenkia su elementaria logika, t. y. atsiskaitymo su viena kreditore pateisinimas sutarčių sudarymo datomis, o ne paskolų grąžinimo terminais. Apie tariamo susitarimo, kuris bet kokiu atveju negalėjo pakeisti imperatyvia norma nustatyto eiliškumo, egzistavimą byloje jokių duomenų apskritai nėra, išskyrus buvusių vadovų paaiškinimus.
13.10. Pareiškėja į bylą pateikė tuos įrodymus, kurie jai buvo prieinami jos sutartinių santykių su MB „Laisima“ atsiradimo ir vykdymo metu bei kuriuos pavyko surinkti iš trečiųjų asmenų ir bylos medžiagos kitose tarp pareiškėjos ir MB „Laisima“ vykusiose bylose. Visi į bylą pateikti įrodymai buvo pareiškėjai prieinami tik dėl nurodytų priežasčių, o ne todėl, kad ji ar jos sutuoktinis būtų turėję MB „Laisima“ dokumentus. Nėra pagrindo tikėti ir S. G. teiginiu dėl MB „Laisima“ antspaudo buvimo pareiškėjos dispozicijoje. Byloje esanti 2018 m. birželio 27 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutartis bei papildomas susitarimas prie jos patvirtina, kad MB „Laisima“ antspaudas buvo tuometinės MB „Laisima“ vadovės S. G. žinioje, kadangi ši, pasirašydama sutartį bei papildomą susitarimą MB „Laisima“ vardu, uždėjo ir MB „Laisima“ spaudą.
13.11. A. R. ir A. G. ginčas dėl OOO „Desporte“ akcijų negalėjo būti MB „Laisima“ nemokumą nulėmusi priežastis vien dėl to, kad už parduotą įrangą turėjo atsiskaityti ne OOO „Desporte“, bet OOO „Fitlinija“, dėl kurios akcijų ar valdymo jokių ginčų nebuvo, nes šį įmonė priklausė ir buvo vadovaujama išimtinai A. G. Vienintelė tiesioginė MB „Laisima“ nemokumą bei negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais nulėmusi priežastis buvo tyčiniai MB „Laisima“ vadovų veiksmai (neveikimas), o ne teisminiai ginčai, kurie yra pernelyg nutolę priežastiniu ryšiu nuo sukeltų padarinių, t. y. įmonės nemokumo, negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl absoliučių nutarties negaliojimų pagrindų
14. Atskirųjų skundų nagrinėjimui taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Atskirajame skunde nurodoma, kad teismas visiškai nepasisakė dėl priežasties, kurią MB „Laisima“ vadovai įvardijo kaip pagrindinę priežastį, lėmusią įmonės vėlavimą atsiskaityti su pareiškėja, t. y. apeliantė savo atsiliepime į pareiškimą paaiškino, kad tikrąja įmonės finansinių sunkumų priežastimi tapo ne MB „Laisima“ sudaryti sandoriai, o tai, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis įtraukė įmonę į teisminį ginčą. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo motyvų nebuvimas šiuo esminiu klausimu lemia absoliutų teismo nutarties negaliojimą.
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019). Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018).
17. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai dėl teismo procesinio sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pagrindinių (esminių) bylos faktinių aplinkybių (sudarytų sandorių, vadovų priimtų sprendimų) ir jų teisinio vertinimo (tyčinio bankroto požymių). Todėl apeliantės tam tikros atsiliepimo į pareiškimą dalies argumentų neaptarimas skundžiamoje nutartyje negali lemti absoliutaus jos negaliojimo pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neaptartos aplinkybės, t. y. asmeniniai nesutarimai tarp byloje dalyvaujančių asmenų, priešingai nei teigia apeliantė, nelaikytinos esminėmis, sprendžiant klausimą dėl tyčinio įmonės bankroto.
Dėl prisidėjimų prie atskirojo skundo
18. Pagal CPK 309 straipsnį asmenys, turintys teisę paduoti apeliacinį (atskirąjį) skundą, per terminą, nustatytą atsiliepimams į apeliacinį (atskirąjį) skundą pareikšti, gali rašytiniu pareiškimu prisidėti prie paduoto apeliacinio (atskirojo) skundo. Už pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio (atskirojo) skundo žyminis mokestis neimamas. Pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio (atskirojo) skundo prisidedantis asmuo negali reikšti savarankiškų reikalavimų ir nurodyti savarankiškų apskųsto sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų. Pareiškimai dėl prisidėjimo prie apeliacinio (atskirojo) skundo paduodami per pirmosios instancijos teismą.
19. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad prisidėjimas prie apeliacinio (atskirojo) skundo reiškia byloje dalyvaujančio asmens pritarimą apeliaciniame (atskirajame) skunde reiškiamiems apelianto reikalavimams. Pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio (atskirojo) skundo negalima reikšti reikalavimų ir apskųsto sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame (atskirajame) skunde, prie kurio prisidedama. Tokios nuostatos yra imperatyviai įtvirtintos CPK 309 straipsnyje. Byloje dalyvaujantis asmuo, norėdamas nurodyti kitus ginčijamo teismo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindus bei pareikšti naujus reikalavimus, turi kreiptis su apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-521/2010).
20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs suinteresuotų asmenų A. G. ir N. V. pareiškimų dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo turinį, sprendžia, kad jie neatitinka imperatyvių CPK 309 straipsnio reikalavimų. Suinteresuoto asmens A. G. pareiškime dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo dėstomi tokie nesutikimo su skundžiama teismo nutartimi pagrindai (motyvai), kurie nėra nurodyti S. G. atskirajame skunde. Didžiąją dalį A. G. pareiškime dėstomų argumentų sudaro aplinkybės, susijusios su suinteresuoto asmens A. R. buvimu faktiniu MB „Laisima“ vadovu, jo (ne)atliktais veiksmais įmonės atžvilgiu, pasisakyta dėl verslo sprendimo taisyklės taikymo buvusiems MB „Laisima“ vadovams, pan. Suinteresuoto asmens N. V. pareiškime dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo nurodomos aplinkybės, susijusios su jos atliktais veiksmais įsigyjant MB „Laisima“, perimant įmonės vadovės pareigas ir valdant įmonę. Kadangi visos šios aplinkybės, esančios pareiškimų dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo pagrindu, nėra nurodomos atskirajame skunde, prie kurio prisidedama, apeliacinės instancijos teismas tokių suinteresuotų asmenų pareiškimų nepriima ir nevertina.
21. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo priimti ir suinteresuoto asmens A. R. 2020 m. rugsėjo 16 d. pateiktų rašytinių paaiškinimų, kuriais atsikertama į A. G. pareiškimo dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo argumentus. Atskirai pažymėtina, kad civilinio proceso normos byloje dalyvaujantiems asmenims apskritai nenumato galimybės apeliaciniame procese teikti rašytinius paaiškinimus, kuriais siekiama atsikirsti į apeliacinio (atskirojo) skundo ar prisidėjimo prie jo argumentus.
Dėl ginčui taikytinos teisės
22. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ) ir neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais ir papildymais. JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ.
23. Lingvistinis bei loginis šios normos vertinimas patvirtina, kad įgyvendinant atitinkamas teises juridinio asmens bankroto procese nuo 2020 m. sausio 1 d., nepaisant to, jog bankroto procesas buvo pradėtas dar iki 2019 m. gruodžio 31 d., taikytinos JANĮ nuostatos, išskyrus tam tikras išimtis, nustatytas JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje. Teisė pateikti pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nepatenka į paminėtoje normoje nustatytą išimčių sąrašą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020).
24. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl MB „Laisima“ bankroto pripažinimo tyčiniu teismui pateiktas 2020 m. gegužės 12 d., todėl šis klausimas turėjo būti sprendžiamas, remiantis JANĮ, o ne ĮBĮ nuostatomis. Pažymėtina, kad pasikeitus įstatyminiam juridinių asmenų bankroto teisinių santykių reglamentavimui, atitinkamai pasikeitė ir tyčinio bankroto instituto nuostatos. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nusprendęs pareiškimo dėl MB „Laisima“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui taikyti ĮBĮ, skundžiama nutartimi neįvertino atitinkamų korekcijų, susijusių su tyčinio bankroto instituto taikymu. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir jų pagrindu padarytų teisinių išvadų, vadovaudamasis ginčui aktualiu reglamentavimu, įtvirtintu JANĮ.
Dėl tyčinio bankroto požymių
25. JANĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
26. JANĮ 70 straipsnio 2 dalis nustato požymius, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.
27. Sistemiškai aiškinant JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad pagal naująjį reglamentavimą, tyčiniu bankrotas gali būti pripažintas nustačius, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Taigi vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių interesus (žr. šios nutarties 23 punkte nurodytą Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartį).
28. Naujasis tyčinio bankroto instituto reglamentavimas iš esmės atitinka kasacinio teismo praktiką, suformuotą pagal anksčiau galiojusį ĮBĮ, kurioje pasakyta, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, kt.).
29. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl MB „Laisima“ bankroto pripažinimo tyčiniu, taikė ginčui neaktualų įstatymą, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia pritarti skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja įrodė, jog įmonės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jos valdymo ir juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai įmonės vadovams buvo žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis). Į bylą pateiktais įrodymais ir šalių paaiškinimais buvo pagrįsti JANĮ 70 straipsnio 2 dalis 1, 2, 3 ir 5 punktuose įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai.
30. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino 2018 m. birželio 27 d. sudarytos įrangos pirkimo–pardavimo sutartį ir 2018 m. birželio 29 d. papildomo susitarimo prie sutarties reikšmę MB „Laisima“ mokumui. Nurodyta pirkimo–pardavimo sutartimi buvo perleistas visas MB „Laisima“ už skolintas lėšas įsigytas turtas susijusiai įmonei OOO „Fitlinija“, papildomu susitarimu atsiskaitymo už perleistą turtą terminas buvo atidėtas pusantrų metų terminui, nenustatant mokėtinų palūkanų. Tokio pobūdžio sandoris, kaip pagrįstai sprendė teismas, neatitiko juridinio asmens ir jo kreditorių interesų. Po šio sandorio sudarymo įmonė ne tik neteko viso turėto turto, tačiau ir negavo (iki šiol neatgavo) visos sutartimi sulygtos kainos (piniginių lėšų), kurios galėjo būti naudojamas tolesniam veiklos vykdymui ir (ar) atsiskaitymui su kreditoriais, iš kurių skolintų lėšų buvo įsigytas turtas. Nors atskirajame skunde nurodoma, kad MB „Laisima“ įgijo įrangos vertę atitinkančią reikalavimo teisę į OOO „Fitlinija“, tačiau kaip pagrindžia bylos duomenys, reikalavimo teisė dėl papildomo susitarimo negalėjo būti įgyvendinama iš karto ir visa apimtimi, todėl negali būti prilyginama disponavimui likvidžiu turtu. Apeliantė nepaaiškino, kokią naudą jos valdomai MB „Laisima“ suteikė sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis ir papildomas susitarimas, kodėl įranga buvo parduota ne visą sumą iš karto galinčiam mokėti pirkėjui, tačiau su vadove susijusio asmens įmonei. Taigi nurodyti sandoriai iš esmės atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalis 2 ir 5 punktuose įtvirtintus tyčinio bankroto požymius, t. y. byloje nustatytos aplinkybės, kad atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui; turtas buvo perkeltas į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai liko turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.
31. CK 6.9301 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 2 dalis).
32. Ginčui aktualioje teismų praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019).
33. Nagrinėjamu atveju vienintelis MB „Laisima“ turėtas materialus turtas buvo perleistas susijusiai įmonei 2018 m. birželio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Taigi esant sudėtingai MB „Laisima“ finansinei situacijai (neturint jokio turto), įmonė dalimis gaudama lėšas iš kontrahentės OOO „Fitlinija“ ir norėdama atsiskaityti su savo kreditoriais, privalėjo laikytis CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos. Pareiškėjai 2018 m. rugpjūčio 21 d. vienašališkai nutraukus paskolų sutartis (sutarties nutraukimas pripažintas teisėtu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-579-258/2019, kuris įsitesėjo 2020 m. vasario 27 d.), MB „Laisima“ nuo 2018 m. rugpjūčio 21 d. atsirado pareiga grąžinti skolą pareiškėjai. Tačiau tuometinis MB „Laisima“ vadovas A. G. iš įmonės gautų lėšų pagal 2018 m. birželio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. pradėjo vykdyti atsiskaitymus su savo sutuoktine L. G., nepaisydamas to, kad paskolos grąžinimo terminas šiai kreditoriai nebuvo suėjęs (nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d.). Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad tarp MB „Laisima“ ir L. G. egzistavo susitarimas, kuriuo buvo pakeista prievolės vykdymo data. Atskirajame skunde nenurodomos aplinkybės, taip pat nepateikti įrodymai, kad vykdant atsiskaitymus su L. G. buvo siekiama tam tikrų vertingų (sąžiningų) tikslų. Priešingai, pagal byloje esančius duomenis, L. G. buvo pervesta (grąžinta) didesnė pinigų suma (52 750 Eur), nei ji buvo paskolinusi MB „Laisima“ (39 250 Eur). Kokiu pagrindu L. G. buvo pervesta daugiau piniginių lėšų nei priklausė pagal paskolos sutartį, atskirajame skunde nepaaiškinta.
34. Taigi pažeidus atsiskaitymo su kreditoriais eilę, nebuvo visiškai atsiskaityta su pareiškėja, nepaisant to, kad jos reikalavimo terminas suėjo anksčiau nei L. G. Įvertinus MB „Laisima“ iš kontrahentės gautų (80 500 Eur) ir L. G. išmokėtų (52 750 Eur) pinigų sumas, taip pat pareiškėjos iki šiol nepatenkinto reikalavimo dalį (32 683,18 Eur), atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas laikytinas reikšmingu. Tai teismui leidžia spręsti apie tyčinio bankroto požymius, numatytus JANĮ 70 straipsnio 2 dalis 1 ir 3 punktuose, t. y. priimti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai (be pagrindo išmokėtos lėšos su įmonės vadovais susijusiam asmeniui); kreditorės (šiuo atveju pareiškėjos) galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.
35. Nesant atskirojo skundo argumentų, kuriais būtų ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados, jog prie tyčinio bankroto savo neveikimu prisidėjo ir paskutinė įmonės vadovė N. V., t. y. nesiėmė veiksmų atkurti įmonės mokumą, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti ir plačiau pasisakyti dėl šių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų pagrįstumo.
36. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad MB „Laisima“ nemokumas, atitinkamai negalėjimas tinkamai ir laiku atsiskaityti su vienintele bankroto byloje esančia kreditore – pareiškėja S. M.-R., kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo ir juridinio asmens vardu sudarytų sandorių. Būtent 2018 m. birželio 27 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutarties ir 2018 m. birželio 29 d. papildomo susitarimo prie sutarties sudarymas su susijusiu juridiniu asmeniu, šios sutarties pagrindu gautų lėšų netinkamas paskirstymas lėmė aplinkybę, kad MB „Laisima“ nevykdo veiklos ir neturi galimybės savo turtu patenkinti visų kreditorių reikalavimų (yra nemoki), nepaisant to, kad turėto materialaus turto vertė viršijo buvusią įsipareigojimų kreditoriams bendrą sumą (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis).
37. Pagal JANĮ 70 straipsnio 3 dalį teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos prašymas pripažinti MB „Laisima“ bankrotą tyčiniu buvo pareikštas pagal JANĮ nuostatas, atitinkamai suformulavus reikalavimą pripažinti suinteresuotus asmenis S. G., A. G., N. V. sukėlusiais tyčinį bankrotą. Nors pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą įstatymą, tačiau nurodytą pareiškėjos reikalavimą iš esmės išsprendė skundžiamos nutarties 32 punkte, t. y. pripažino, kad S. G. vykdė blogą įmonės valdymą ir sudarė ekonomiškai nenaudingus sandorius, A. G. nesilaikė CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo ir pablogino įmonės finansinę būklę, N. V. žinodama, kad įmonė nemoki, nesiėmė veiksmų atkurti įmonės mokumą, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo.
Dėl bylos procesinės baigties
38. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, dėl to priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti suinteresuoto asmens S. G. atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties 24 punkte konstatuota ir apeliacinės instancijos teismo ištaisyta teisės taikymo klaida neturi esminės reikšmės teisingo ginčo išsprendimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
39. Apeliantės S. G. atskirąjį skundą atmetus, suinteresuotų asmenų A. G. ir N. V. pareiškimus dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo atsisakius priimti, taip pat atsisakius priimti suinteresuoto asmens A. R. rašytinius paaiškinimus, nurodyti asmenys laikomi neįgijusiais teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.
40. Pareiškėjos S. M.-R. patirtos 800 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintų rekomendacijų „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“ 8.16 punkte nustatytą maksimalią sumą (0,4 koef. x 1 358 Eur vidutinis darbo užmokestis bruto = 543,20 Eur), todėl jos mažintinos iki 543,20 Eur. Šios išlaidos priteisiamos iš apeliantės S. G., inicijavusios apeliacinį procesą (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjai S. M.-R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš apeliantės S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 543,20 Eur (penkių šimtų keturiasdešimt trijų eurų 20 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Teisėja Danutė Gasiūnienė