Baudžiamoji byla Nr. 1A-437-327/2016

              Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00859-2015-6

              Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

(S)

Kauno apygardos teismas

N u T A R T i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 18 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės,Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas) ir Gyčio Večersko,

sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei,

dalyvaujant prokurorui Vytautui Turauskiui,

nuteistajam R. J., jo gy­nėjai ad­vo­ka­tei Jolantai Danišauskienei,

viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nu­teis­tojo R. J. gynėjos advokatės Jolantos Danišauskienės ape­liacinį skundą dėl Alytaus ra­jono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 18 d. nuos­prendžio, kuriuo R. J. pri­pa­žintas kaltu ir nuteistas pagal Lie­tu­vos Res­publikos bau­džia­mo­jo ko­dek­so (toliau – BK) 284 str. 1 d. 8 MGL (301,28 Eur) dydžio bauda.

Iš R. J. nukentėjusiajam A. Ž. priteista 200 eurų nusikaltimu pa­da­rytai neturtinei žalai atlyginti ir 200 eurų advokato išlaidoms apmokėti, likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. R. J. nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 24 d. apie 13 val. viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, kuris pareiškė tuo, kad nukentėjusiojo A. Ž. atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą, nukentėjusiajam A. Ž. ranka suduodamas ne mažiau vieną kartą į kairę galvos ir veido sritis, tuo padarydamas nukentėjusiajam  nežymų svei­ka­tos sutrikdymą, dėl veido sumušimo, poodinės kraujosruvos kairio skruosto srityje, ir tokiais  veiksmais demonstravo  nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
2. Alytaus rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad konf­lik­­tas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo iš asmeninių paskatų. Tačiau atsižvelgiant į for­muo­ja­mą teisminę praktiką, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos prie­šin­gumą viešajai tvarkai. Teismas sprendė, kad savo asmeninių santykių aiškinimuisi šiuo atveju buvo pasirinktas netinkamas būdas ir netinkama vieta, ir dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka.
1. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino, kad ieškinyje nurodytos neturtinės žalos dy­džio nukentėjusysis pilnai nepagrindė, todėl ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo mažino. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavo­jin­gu­mo laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę.
3. Apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – R. J. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nu­sikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių.
1. Nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje vertindamas bylos įrodymus, teismas nepa­grįs­tai padarė išvadą, jog R. J. veikos pagrindinis objektas buvo viešoji tvarka ir jo veiksmai tiesiogiai buvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, nes jis neturėjo tyčios sutrikdyti viešąją tvarką. Byloje taip pat nėra patikimų įrodymų, neginčijamai patvir­ti­nan­čių R. J. kaltę dėl BK 284 straipsnio 1 dalies numatytos veikos padarymo. Teismas pagrindinį dėmesį teikė fizinio smurto panaudojimo apimčiai, intensyvumui, tačiau neana­li­za­vo konflikto tarp nuteistojo šioje byloje ir nukentėjusiojo priežasčių (konfliktą išpro­vo­ka­vo nuteistojo A. Ž. elgesys), bei formaliai deklaravo nuteistojo tiesioginę tyčią pada­rant jam inkriminuotą veiką. Gynėja teigia, kad jokio konflikto, kuris, kaip teigiama nuos­prendyje, peraugo į fizinio smurto naudojimą, nebuvo. Skunde akcentuota, jog nuteistasis R. J., išvykus policijos pareigūnams, įsė­do į savo automobilį ir ruošiesi išvažiuoti. Tuo metu jis pamatė kaip nukentėjusysis A. Ž. „kolioja“ jo motiną ir rodo špygas. Toks moralės normoms prieštaraujantis A. Ž. elgesys įžeidė ne tik nuteistąjį, bei ir jo motiną, išprovokavo nuteistojo R. J. pyktį. Nuteistasis R. J. priėjo prie nu­ken­tėjusiojo A. Ž. norėdamas ji sudrausminti, tačiau jokio smurto nenaudojo. Pamatęs, kad pastarasis stojasi nuo suoliuko, išsigando, kad jis gali jį mušti, todėl siekdamas išvengti galimo smūgio ir išlaikyti atstumą, ištiesė ranką. Tokie nuteistojo veiksmai buvo nepagrįs­tai įvertinti kaip nuteistojo įžūlus elgesys pasireiškęs smurto naudojimu viešoje vietoje. Advokatės teigimu, teismas selektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, teikė prioritetą R. J. kaltinamiems įrodymams, tinkamai neaiškino ir nevertino aplinkybių, lėmusių konfliktą tarp nukentėjusio ir nuteistojo, neanalizavo kokie nuteistojo elgesio motyvai buvo lemiami tariamai panaudojant smurtą prieš nukentėjusįjį, nesprendė nukentėjusio elgesio įtakos veikos kvalifikavimui.
2. Skunde taip pat teigiama, kad nuteistojo R. J. veika neturėjo neigiamų padarinių vi­suo­menei. Iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktai dėl automobilių statymo minėtoje aikš­telėje vyksta dažnai, konfliktas tarp R. J. ir A. Ž. vyko trumpą laiko tarpą - vos kelias minutes, todėl pagal savo veiksmų trukmę negalėjo atitraukti namo gyventojų nuo jų įprastinės veiklos, sutrikdyti jų darbo ar poilsio, byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis R. J. panaudojo fizinį smurtą prieš A. Ž.. Skunde pažymėta, kad apklausti liudytojai negalėjo konkretizuoti tariamai A. Ž. suduotų smū­gių lokalizacijos ir suduotų smūgių skaičiaus, o byloje esantis faktinių aplinkybių kons­ta­ta­vi­mo protokolas, leidžia pagrįstai abejoti konkrečių liudytojų (O. J., J. Š.) galimybe stebėti įvykusį konfliktą. Be to, advokatės teigimu, liudytojas R. V., tei­kė skirtingus parodymus, pvz. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad matė sužalojimus ant nu­ken­tėjusiojo veido, tačiau teismo posėdžio metu jau teigė, kad sužalojimų nematė. Nuken­tė­jusysis dėl apytiksliai 13 val. jam sukeltų sužalojimų į gydymo įstaigą kreipėsi tik 17.05 val. Be to, policijos pareigūnai atskubėję pagal antrą tą pačią dieną gautą A. Ž. krei­pi­mąsi, jokių smurto žymių ant nukentėjusio kūno nematė.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
5. Nuteistojo R. J. gynėjos advokatės J. Danišauskienės skundas atmetamas.
6. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teis­tas. Lietuvos Respublikos bau­džiamojo pro­ceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nu­sta­tyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nus­tatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir neša­lišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įro­dymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos ap­lin­kybių išnagrinėjimu. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame pa­da­rytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos iš­sa­miai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įsta­ty­mą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tai, jog apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija nesutampa su teismo vertinimu, nėra pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį.
7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis ir savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuos­­pren­dy­je, pagrindė išsamia įro­dy­mų vi­su­mos analize bei išdėstė motyvus, kuriais rem­da­ma­sis at­me­tė kitus įrodymus. Apylinkės teismas teisingai kvalifikavo nusikalstamą vei­ką ir skir­da­mas R. J. bausmę laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straips­nyje, nepažeidė įstatymo reikalavimų, savo sprendimą tinkamai motyvavo.
8. Skundžiamu nuos­pren­džiu pripažindamas R. J. kaltu teismas rėmėsi įstatymo nu­s­ta­tyta tvarka teis­minio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duo­menimis. Teismas nuos­prendyje nuo­sek­liai išdėstė, išanalizavo ir įver­tino įro­dymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines aplin­ky­bes.
9. BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti pada­ir­nius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014). Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkš­čiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė mate­ria­li­nė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo su­maištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-397-895/2015). Nors skunde teigiama, jog R. J. neturėjo tyčios sutrikdyti viešąją tvarką, tačiau fizinio smur­to panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmo­nių tarpusavio bendravimo normoms ir tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2008, 2K-136/2010, 2K-447/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012, 2K-719/2013, 2K-120/2014, Nr. 2K-229/2014, 2K-164-976/2015). Būtent šių pada­ir­nių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams.
10. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. J. fizinio smurto nevartojo, tačiau teismas šiuos skundo argumentus vertina kaip gynybinę poziciją, kuri paneigta byloje surinktais ir ištir­tais įrodymais. Nagrinėjant byla teisme nustatyta, kad 2015 m. spalio 24 d. apie 13 val. tarp kal­ti­namojo R. J. ir A. Ž. įvyko konfliktas dėl automobilio pastatymo rezervuotoje aikš­telės stovėjimo vietoje. Nuteistasis R. J. parodė, kad atvykęs pas motiną automobilį pa­liko aikštelės rezervuotoje vietoje. Prie namo tarp jo ir A. Ž. įvyko žodinis konfliktas. Nu­kentėjusysis A. Ž. iškvietė policiją. Atvykus policijos pareigūnams R. J. išėjo į lau­ką, pradėjo grasinti nukentėjusiajam. Kad abu asmenys buvo nusiteikę priešiškai patvirtino policijos pareigūnai K. D. ir V. L.. Nukentėjusysis parodė, kad kai policija iš­va­žiavo, nuteistasis automobiliu privažiavo prie laiptinės, išlipo, priėjo prie A. Ž. ir pra­dė­jo jį daužyti, griebė už gerklės, du kartus kirto per veidą. Šiuos nukentėjusiojo parodymus pa­tvirtina ir liudytojų J. Š., O. J., R. V. ir iš dalies B. A. J. pa­ro­dymai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi aptartus parodymus, daro išva­dą, jog minėtų liudytojų parodymai, tiek duoti ikiteisminio tyrimo metu tiek teisme, esminėse aplinkybėse sutampa, yra nuoseklūs, todėl nėra pagrindo jais netikėti. Pirmosios instancijos teis­mas pagrįstai jais vadovavosi atmesdamas nuteistojo versiją, jog fizinis smurtas konflikto metu nebuvo naudojamas.
11. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog nukentėjusiojo parodymus, kad buvo panaudotas fizinis smurtas, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kad A. Ž. nustatytas sužalojimas - veido sumušimas, poodinė kraujosruva kairio skruos­to srityje galėjo būti padarytas kieto buko daikto poveikyje galimai prie nurodytų aplin­kybių ir laiko. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad Iš specialisto išvados tiriamosios dalies matyti, kad A. Ž. (duomenys neskelbtini) ligoninėje buvo ap­žiū­rėtas 2015 m. spalio 24 d. 17.05 val., tai patvirtina nukentėjusiojo parodymus dėl jo sužalojimo aplinkybių laiko, taip pat dėl kreipimosi į medicinos įstaigą.
1. Skunde taip pat pažymėta, jog pareigūnai parodė, kad nematė sužalojimų ant nu­ken­tė­ju­siojo veido, liudytojas R. V. davė skirtingus parodymus apie tai, ar matė A. Ž. sužalojimą. Atmesdama šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog A. Ž. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, žymės iškart po smūgio sudavimo galėjo neat­sirasti, Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), atliktoje praėjus dviem dienoms po įvykio, nurodyta, kad matoma blyški 1,5x1 cm kraujosruva. Taigi, kaip matyti nuken­tė­ju­sy­sis nebuvo sunkiai sužalotas, todėl aplinkybė, kad iš karto po įvykio atvykus pareigūnams smurto žymių ant nukentėjusiojo veido nesimatė, nepaneigia aplinkybės, kad prieš nuken­tė­ju­sįjį buvo panaudotas fizinis smurtas. Įvertinęs aptartus įrodymus, teismas neturi pagrindo abe­joti, jog R. J. sudavė smūgius A. Ž..
12. Nors skunde teigiama, jog liudytojos J. Š. ir O. J. žiūrėdamos per langus konflikto matyti negalėjo, remiamasi faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, antstolis nebuvo užėjęs į butus, kuriuose gyvena minėtos liudytojos, nuotraukos buvo daromos iš lauko, iš aptariamo protokolo negalima spręsti, koks vaizdas yra matomas pro liudytojų buto langus. Teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti šių liudytojų paro­dy­mų patikimumu, todėl sprendžia, kad teismas minėtu protokolu, kaip paneigiančių liudytojų J. Š. ir O. J. parodymus, pagrįstai nesivadovavo.
13. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog A. Ž. elgesys išprovokavo R. J. pykti, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į formuojamą prak­tiką, BK 284 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tiek dėl chu­li­ga­niš­kų, tiek dėl asmeninio pobūdžio paskatų ir motyvų. Kasacinis teismas savo nu­tartyse ne kartą yra pasisakęs, kad nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos su­dėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos su­dėtį, dispozicijoje, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos motyvas, nei tikslas nenurodyti, ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui nurodyti požymiai reikšmės neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-652/2007. 2K-386/2013).
14. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad visuomenės rimtis dėl nuteistojo veiksmų nebuvo sutrikdyta, tačiau šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje (daugiabučio namo automobilių stovėjimo aikš­telėje), naudojant įžūlius smurtinius veiksmus (suduodant smūgius į galvą), nuo smurtinių veiksmų nukentėjusysis patyrė sužalojimą, nusikalstama veika buvo padaryta matant kitiems asmenims (J. Š., O. J., R. V., B. A. J.). Taigi dėl šio konflikto buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Liudytoja J. Š. parodė, kad dėl įvykio susinervino, verkė, ją sujaudino toks kaltinamojo elgesys. Liudytoja O. J. parodė, kad po įvykio buvo išsigandusi. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šių liudytojų poilsis ir ramybė dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų buvo sutrikdyta.
1. Skunde taip pat teigiama, kad konfliktas vyko trumpą laiką. Tačiau teisėjų kolegija pritaria skundžiamo nuosprendžio išvadai, jog konfliktas prasidėjo anksčiau, kai buvo iš­kvies­ti policijos pareigūnai, konfliktas iš pradžių vyko žodine forma, ir tęsėsi iki to laiko, kai buvo atlikti smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį, įvykęs smurtas buvo viso konflikto pasekmė. Todėl laikytina, kad konfliktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo, kurį stebėjo pa­ša­liniai asmenys, vyko pakankamą laiko tarpą, sudarantį pagrindą vertinti jį baudžiamosios at­sakomybės prasme.
15. Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teis­mi­nio tyrimo ir teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų pa­da­ry­ti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų su­var­žytos įstatymų garan­tuotos nu­teistojo tei­sės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apy­lin­kės teismas ap­kal­tinamajame nuosprendyje išva­das dėl nuteistojo kal­tės, bausmės rūšies, jos dy­džio pagrindė bylos duomenimis ir pakankamai moty­vavo, todėl nuos­pren­dis pa­lie­kamas ga­lioti nepa­keistas, o ape­lia­ci­nis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų

16. Pagal BPK 105 straipsnio 5 dalį, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, pro­ceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Šioje byloje apeliacinį skundą buvo padavusi nuteistojo gynėja. Kadangi apeliacinio skundo apeliacinės instancijos teis­mas netenkina, todėl nėra pagrindo priteisti nuteistojo naudai išlaidas advokato paslaugoms ap­mokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo R. J. gynėjos advokatės Jolantos Danišauskienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai              Jūratė Jakubonienė

              Viktoras Preikšas

              Gytis Večerskas