Administracinė byla Nr. eAS-475-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02668-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. A. A. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas T. A. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 24S46523 (toliau – ir Sprendimas);
2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 21VD35128, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos bei jį išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti ir įtraukti į SIS sistemą perspėjimą – vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo. Pareiškėjas paaiškino, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, dar bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjas bus išsiųstas į kilmės valstybę ir tokiu būdu jam bus atimta teisė realizuoti savo teisę į gynybą: 1) pateikti paaiškinimus / kontrargumentus, dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, teikti paaiškinimus ir naudotis kitomis teisėmis; 2) paskyrus posėdį ir pripažinus pareiškėjo dalyvavimą jame būtinu, – jam neatvykus – skundas paliekamas nenagrinėtu; 3) net ir nepripažinus pareiškėjo dalyvavimo būtinu, pareiškėjui nesant Lietuvoje, jis netektų galimybės pasinaudoti ir valstybės garantuojama teisine advokato pagalba teismo posėdyje, kadangi asmeniui nesant Lietuvoje, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paslaugos neužsakomos. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismui priėmus teigiamą sprendimą, asmenį jau išsiuntus į (duomenys neskelbtini) bei įpareigojus atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą, tokio Sprendimo vykdymas būtų iš esmės neįmanomas, kadangi jo niekas iš jo kilmės valstybės (duomenys neskelbtini) negrąžins atgal į Lietuvą, o jo prieglobsčio prašymas Lietuvos Respublikoje būtų nutrauktas.

II.

Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 12 d. nutartimi netenkino T. A. A. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas inicijavo ginčą dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. 24S46523 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas neprašo reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo dėl minėto sprendimo. Teismas vertino, kad pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju teisiškai nėra galimas, nes nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl sprendimo nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio teisėtumo ir pagrįstumo, o ne dėl sprendimo išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo išvykimo iš šalies atveju jo interesus teismo proceso metu gali atstovauti jo pasirinktas advokatas. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas teise į atstovavimą teismo procese yra pasinaudojęs, skundą ir prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo administracinėje byloje pateikė pareiškėjo atstovė. Be to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 7 dalį proceso dalyvių, dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas, todėl pareiškėjo pageidavimu, jis galės ir pats asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu.

III.

Pareiškėjas T. A. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. nutartį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir išspręsti klausimą iš esmės – laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Nr. 21VD35128 vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo – skundžiamo Sprendimo teisėtumo.

Pareiškėjas atskirajame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui dėl pareiškėjo teisės į gynybą tinkamo realizavimo ir pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju šio sprendimo vykdymo negalimumo.

Pareiškėjas papildomai nurodo, kad vien tai, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra sprendimas, kuriame išsiuntimo klausimas nebesprendžiamas (ginčijame Sprendime nurodoma, kad išsiuntimo klausimas todėl ir nesprendžiamas, kadangi jau yra priimtas ankstesnis sprendimas asmenį išsiųsti ir jis yra vykdytinas), nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas negali stabdyti sprendimo išsiųsti asmenį vykdymo. Anot pareiškėjo, tokią praktiką patvirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eI2-2567-979/2023. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 21VD35128, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos bei jį išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti ir įtraukti į SIS sistemą perspėjimą – vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo – pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, konstatavęs, kad pareiškėjo prašomas stabdyti 2021 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 21VD35128 nėra susijęs su nagrinėjamoje byloje pareikštu reikalavimu (panaikinti Migracijos 2024 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 24S46523), todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde teigia, kad teismas neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių, teismų praktika leidžia sustabdyti sprendimą, kuris nėra skundžiamas nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sprendžia, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.

Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nebuvo ginčo, jog dėl pareiškėjo yra priimtas ir įsiteisėjęs Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 21VD35128, kuriuo be kita ko nusprendžiama pareiškėją išsiųsti į jo kilmės šalį, tačiau pareiškėjas Migracijos departamentui yra pateikęs paskesnį prašymą suteikti prieglobstį.  Nagrinėjamos bylos dalykas yra paskesnio prašymo nagrinėjimo Migracijos departamente rezultatas (šioje byloje skundžiamas Sprendimas, kuriuo nuspręsta nesuteikti asmeniui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr. 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018; 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku (žr., pvz., 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Šiuo aspektu pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip hipotetinio pobūdžio, susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017 ir kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad jis bus išsiųstas į kilmės šalį ir teigiamo teismo sprendimo atveju nebus grąžintas, be to, bus suvaržyta jo teisė į teisminę gynybą, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Aptariami pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai, ir neproporcingai, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Argumentai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjas negalės tinkamai ginti savo galbūt pažeistų teisių bylos teisme, nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėją byloje atstovauja advokatas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas negalės tinkamai ginti savo teisių ir interesų ar bus pažeisti bylų nagrinėjimo teismuose pagrindiniai principai. Juolab, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pagal ABTĮ 13 straipsnio 7 dalį proceso dalyvių dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip). Taigi, šiuo atveju nepaneigta galimybė pareiškėjui asmeniškai duoti paaiškinimus teismo posėdyje net ir tuo atveju, jei jis nebūtų Lietuvoje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašomas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir nurodytas priežastis, dėl kurių turi būti taikomos šios priemonės, atsižvelgdama į keliamo ginčo pobūdį, byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones, kaip iš esmės ir konstatavo pirmosios instancijos teismas. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. A. A. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Iveta Pelienė

           Rasa Ragulskytė-Markovienė

        Ernestas Spruogis