Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-9-746/2015

                                                        Teisminio proceso Nr. 4-68-3-02329-2014-4

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                        39.2;

                                                        45.4.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos I. Š. (ankstesnė pavardė – M.) prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą.

Teisėjų kolegija

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutarimu I. Š. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį nubausta 100 Lt (28 Eur) bauda, pagal 130 straipsnio 1 dalį, pritaikius ATPK 301 straipsnį, – 3000 Lt (868 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, nustatyta galutinė nuobauda – 3000 Lt (868 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams už tai, kad ji 2014 m. vasario 12 d., apie 17.00 val., pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 132 punktų reikalavimus, nes Vilniuje, Sakalų g. ties namu Nr. 22, automobiliu „Nissan Almera“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodama atbuline eiga, nepaliko tarpo iš šono, todėl kliudė stovintį automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir taip apgadino abu automobilius. Be to, pažeisdama KET 234 punkto nuostatas, nepranešusi apie eismo įvykį policijai, ji pasišalino iš eismo įvykio vietos.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos I. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos I. Š. prašymas priimtas ir jos administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

Pareiškėja, vadovaudamasi ATPK 30217, 30221 straipsnių nuostatomis, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarimą bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį jai nutraukti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarimo bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį jai paskirtos nuobaudos – sumažinti paskirtą baudą ir panaikinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą.

Pareiškėja nurodo, kad jos bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai laikėsi ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neišsamiai, šališkai įvertino įrodymus, todėl nepagrįstai ją nubaudė pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjos teigimu, teismai, nagrinėdami jos administracinio teisės pažeidimo bylą, nesivadovavo teismų praktika dėl pažeidėjo tyčios nustatymo, kad traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio pasitraukiama tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas išvengti atsakomybės už savo veiksmus, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Pasak pareiškėjos, nagrinėjant jos bylą, buvo nevertintas nei kontakto pobūdis, nei žalos mastas, nei jos elgesys po įvykio, nors sprendžiant klausimą dėl pažeidėjo tyčios tokios aplinkybės turi būti vertinamos.

Pareiškėjos tvirtinimu, ji iš eismo įvykio vietos išvažiavo, nes nepajuto bei nesuprato, kad vairuodama automobilį kliudė ir apgadino kelkraštyje stovėjusį kitą automobilį; jos padaryto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje nurodyto pažeidimo objektyvioji pusė pasireiškė KET 132 punkto reikalavimų nesilaikymu. Teismai pasišalinimą iš eismo įvykio vietos besąlygiškai grindė dviejų įvykį mačiusių liudytojų parodymais, tačiau, pareiškėjos nuomone, tai, kad liudytojos matė įvykį, pagrindžia jos padaryto pažeidimo objektyviąją pusę, o ne atskleidžia ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyto pažeidimo subjektyviąją pusę – tyčią. Anot pareiškėjos, teismai jos sąmoningą pasišalinimą iš eismo įvykio vietos motyvavo ir tuo, kad abi liudytojos rodė vienokius ar kitokius signalus (mojavo, pypsėjo, mirksėjo šviesomis), tačiau visiškai neįvertino jų teismo posėdžio metu nurodytos svarbios aplinkybės, kad nė viena iš jų nemanė, jog ji (pareiškėja) matė jų rodomus signalus ar būtų kaip nors sureagavusi į automobilių kontaktą. Kartu abi liudytojos pažymėjo, kad jos (pareiškėjos) manevravimas atbuline eiga buvo sudėtingas, lėtas, o liudytoja G. N.-K. taip pat parodė mačiusi, kad ji (pareiškėja) buvo labai susikaupusi. Be to, pareiškėjos teigimu, teismai nenagrinėjo ir kitos svarbios aplinkybės – kokiu momentu jai buvo rodomi minėti liudytojų signalai ir kiek kartų jie buvo kartoti. Pasak pareiškėjos, ji buvo susikoncentravusi į manevravimą važiuojant atbuline eiga, o ne žvalgymąsi aplinkui, ir jeigu ji liudytojų signalų nematė, vadinasi, jie buvo rodomi tuo metu, kai jos žvilgsnis buvo nukreiptas į kitą pusę.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ir paaiškinimus apie automobilių kontakto garsą, nes konstatavo, kad „garsas buvo stiprus ir girdimas net sėdint kituose automobiliuose“, nors vienintelė, girdėjusi automobilių kontakto garsą, buvo liudytoja G. N.-K. Pareiškėja teigia, kad liudytoja G. N.-K. laukė kelkraštyje, kol ji (pareiškėja) išvažiuos iš Sakalų gatvės, ir visas jos dėmesys buvo nukreiptas į ją (pareiškėją), jos manevravimą; galbūt liudytoja, priešingai nei ji (pareiškėja), buvo atsidariusi langą, negrojo muzika. Be to, anot pareiškėjos, liudytoja G. N.-K. viso bylos proceso metu negalėjo patvirtinti, kad tą garsą būtinai turėjo išgirsti ir ji (pareiškėja), bei teigė, jog tai yra subjektyvu. Kartu pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog kontaktas buvo nestiprus, o jos automobilio apgadinimai buvo nežymūs, jo dalys nėra įlenktos ar sudaužytos – nustatyta tik galinio bamperio dešinės pusės nedidelė braukimo žymė, o nukentėjusiosios automobiliui – tik priekinio bamperio braukimo žymė. Taigi, pareiškėjos nuomone, administracinio teisės pažeidimo byloje esančios automobilių nuotraukos ir transporto priemonės techninės apžiūros akto duomenys, kuriuose matyti nežymūs apgadinimai, neduoda pagrindo teigti, kad automobilių kontaktas buvo stiprus ir jos automobilyje turėjo būti jaučiamas.

Pareiškėja teigia, kad ji viso bylos proceso metu nuosekliai tvirtino, jog visą ilgą (115 metrų) siaurą kelią važiuodama atbuline eiga daug kartų priartėdavo tai prie vieno, tai prie kito kelkraštyje pastatyto automobilio, todėl, kai privažiuodavo arti prie kito automobilio, pavažiuodavo į priekį, ištiesindavo vairą ir tuomet vėl įsijungusi atbulinę pavarą važiuodavo atbuline eiga; tokį manevrą atliko ne vieną kartą – taip darė ir kontakto, kurio nepajuto, metu. Pareiškėja taip pat nurodo, kad ji apie įvykį sužinojo tik jai apie tai pranešus policijos pareigūnams ir neneigė, kad nurodytu laiku bei vietoje buvo, apgadino automobilį „VW Golf“, sukėlė eismo įvykį, sutiko su eismo įvykio mechanizmu, taip pat nevengė pareigos atlyginti žalą. Pasak pareiškėjos, jos padarytą žalą nukentėjusiosios automobiliui draudikas įvertino 900 Lt ir ją jau atlygino, o ji (pareiškėja) regreso tvarka sumokėjo šią sumą draudikui, kai tik gavo reikalavimą.

Pareiškėjos tvirtinimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jos administracinio teisės pažeidimo bylą, nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos ir nesiaiškino jos pasišalinimo iš eismo įvykio tikslo bei motyvo. Anot pareiškėjos, jos automobilis apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju bei KASKO draudimais, ji vairavo blaivi ir turėdama teisę vairuoti transporto priemones. Be to, teismai, pasak pareiškėjos, neįvertino to, kad, jeigu ji būtų norėjusi išvengti administracinės atsakomybės, tai galėjo bandyti slėpti automobilį, pašalinti atsiradusius įbrėžimus, nes turėjo galimybę tai padaryti, kadangi policijos pareigūnų skambučio sulaukė tik po savaitės. Pareiškėjos nuomone, visa tai įrodo, kad ji neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir taip išvengti administracinės atsakomybės. Kartu pareiškėja atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismai neįvertino kitų svarbių aplinkybių, turėjusių įtakos jos nesuvokimui sukėlus eismo įvykį: jos vairavimo stažas tebuvo 10 mėnesių; ji manevravo ilgą – 115 metrų – atstumą atbuline eiga; pažeidimą padarė jau beveik baigusi išvažiuoti iš gatvės, kuria atbuline eiga važiavo beveik 15 minučių; gatvė, kurioje manevravo, buvo siaura; girdimumą mažino tai, kad ji buvo su žiemine kepure, taip pat pašaliniai garsai (automobilyje grojo muzika, gaudė variklis); buvo emociškai sutrikusi pakliuvusi į tokią dėl jos patirties stokos sunkiai įveikiamą situaciją; manevruodama pamatė du automobilius, kurie atitinkamai laukė įvažiuoti į gatvę ir išvažiuoti iš gatvės, kurioje ji manevravo, ir tai ją psichologiškai paveikė; buvo žiemos metas, vakarėjo ir krito šlapdriba. Be to, pareiškėjos teigimu, tai, kad ji nesuvokė sukėlusi eismo įvykio ir sąmoningai nepasišalino iš eismo įvykio vietos, patvirtina, kad ji matė abu liudytojų automobilius, eismo įvykis įvyko baigiantis darbo dienai, gatvė buvo apsupta gyvenamaisiais namais, todėl nebuvo jokios galimybės nuslėpti įvykio.

Pareiškėja taip pat nesutinka ir su jai pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta nuobauda, nes, jos nuomone, atsižvelgus į jos padaryto pažeidimo pobūdį, jos asmenybę, elgesį iki pažeidimo ir po jo, teismų praktiką skiriant nuobaudas už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje padarytus pažeidimus, jai paskirta nuobauda yra neteisinga ir neproporcinga padarytam pažeidimui, jo pavojingumo laipsniui bei pobūdžiui.

Pasak pareiškėjos, teismai nepagrįstai nenustatė jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nuoširdaus gailėjimosi, nors ji viso bylos proceso metu ir gailėjosi dėl padaryto pažeidimo, taip pat neįvertino to, kad pats pasišalinimas iš eismo įvykio vietos savaime nesukėlė rimtų padarinių, neapsunkino eismo įvykio aplinkybių tyrimo ir pažeidėjo nustatymo; nebuvo sužaloti žmonės, taigi nereikėjo suteikti pagalbos žmonėms; nukentėjusiosios automobilis apgadintas nežymiai; pasitraukdama iš eismo įvykio ji nesutrukdė policijai išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes ir jos padarytus KET pažeidimus; byloje nėra duomenų, kad ji nebūtų geranoriškai bendradarbiavusi tiek su policija, tiek su nukentėjusiąja; jos vairavimo stažas buvo nedidelis; ji dirba ir automobilis reikalingas atliekant darbines pareigas; jos veiksmais nebuvo padaryta reikšminga žala eismo saugumui; ji apibūdinama teigiamai; ištekėjo ir pakeitė gyvenamąją vietą, kuri yra geografiškai nutolusi 15 km nuo Vilniaus; pripažino faktą, kad apgadino kitą automobilį; eismo įvykis įvyko ne intensyvioje gatvėje; kliudė ne važiuojantį, o stovintį automobilį; iki šio įvykio nebuvo bausta administracine tvarka, neteista. Kartu pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad jau tris mėnesius neturi teisės vairuoti ir per tą laiką patyrė daug suvaržymų kasdienėje veikloje, taip pat turėjo darbo pasiūlymą vasarai papildomai užsidirbti ir jau buvo susitarusi su darbdaviu dėl priėmimo į darbą, tačiau netekusi teisės vairuoti, neteko ir galimybės papildomai užsidirbti.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyresnysis specialistas Renatas Ivanauskas atsiliepimu į pareiškėjos prašymą prašo jį atmesti.

Pareigūnas, nesutikdamas su I. Š. prašymu, nurodo, kad pareiškėja jį grindžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išanalizuotų įrodymų įvertinimu ir kelia įrodymų pakankamumo klausimą. Pasak pareigūno, iš eismo įvykio bylos medžiagos ir priimtų teismų sprendimų matyti, kad įrodymai, kuriais vadovavosi teismai, buvo ištirti bei įvertinti dalyvaujant pareiškėjai ir nukentėjusiajai R. S. Byloje parodymus taip pat davė ir eismo įvykio liudytojos – G. N.-K. bei E. N. Pareigūno teigimu, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo vertindamas byloje esančius įrodymus ir pirmosios instancijos teismo nutarimo teisėtumą bei pagrįstumą, savo nutartyje pasisakė dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo ir išnagrinėjo iš esmės visas pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Anot pareigūno, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindė ne prielaidomis, o įrodymais.

Pareigūnas atsiliepime taip pat teigia, kad pareiškėja prašyme „rašytiniais dokumentais nepagrindė faktinių duomenų, bylojančių jos naudai, visumos“, ir mano, kad dar labiau švelninti jai paskirtą nuobaudą nėra pagrindo.

Administracinėn atsakomybėn patrauktos I. Š. prašymas atmestinas.

Dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo

Pareiškėja, neginčydama jos nubaudimo pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, ginčija jos nubaudimą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nes, pasak jos, ji susidūrimo su nukentėjusiosios automobiliu nepajuto, taigi jos veiksmuose nebuvo tyčios pasišalinti iš įvykio vietos.

Pirmiausia nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos kontekste pažymėtina tai, kad pagal ATPK 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinama dėl padarytų esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, jeigu šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto nutarimo ar nutarties priėmimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą, teisės taikymo aspektu patikrina byloje priimtus žemesnių instancijų teismų nutarimus ar nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme, ir yra saistoma toje administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių (ATPK 30221 straipsnio 13 dalis). Taigi nagrinėjant atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme įrodymai nerenkami, iš naujo netiriami ir nevertinami, faktinės aplinkybės nenustatinėjamos. Dėl to pareiškėjos teiginiai, kuriais iš esmės neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo, pvz., kad ji kontakto su kitu automobiliu nepajuto, susidūrimo garso negirdėjo ir nesuprato, kad įvyko eismo įvykis; liudytoja G. N.-K. viso bylos proceso metu negalėjo patvirtinti, kad susidūrimo garsą būtinai turėjo išgirsti ir ji (pareiškėja) bei tvirtino, jog tai yra subjektyvu; teismai jos sąmoningą pasišalinimą iš eismo įvykio vietos motyvavo ir tuo, kad abi liudytojos rodė vienokius ar kitokius signalus (mojavo, pypsėjo, mirksėjo šviesomis), tačiau visiškai neįvertino jų teismo posėdžio metu nurodytos svarbios aplinkybės, kad nė viena iš jų nemanė, ar ji (pareiškėja) matė jų rodomus signalus ir ar būtų kaip nors sureagavusi į automobilių kontaktą; jos automobilio apgadinimai buvo nežymūs, jo dalys nėra įlenktos ar sudaužytos – nustatyta tik galinio bamperio dešinės pusės nedidelė braukimo žymė, o nukentėjusiosios automobiliui – tik priekinio bamperio braukimo žymė; kad ji nesuvokė sukėlusi eismo įvykio ir sąmoningai nepasišalino iš eismo įvykio vietos, patvirtina tai, kad ji matė abu liudytojų automobilius, eismo įvykis įvyko baigiantis darbo dienai, gatvė buvo apsupta gyvenamaisiais namais, todėl nebuvo jokios galimybės nuslėpti įvykio, ir kiti panašūs teiginiai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su netinkamu ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymu.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę, be kita ko, užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Vadinasi, teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio, taip pat išsiaiškinamas pasišalinimo iš įvykio vietos motyvas, tikslas ir kt. Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, turi būti atskleidžiamas kaltės – tiesioginės tyčios – turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-70-2014). Kartu nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad eismo įvykį sukėlusio asmens motyvas, tikslas, dėl kurių jis pasišalino iš eismo įvykio vietos, nėra būtinas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyto pažeidimo sudėties požymis. Be to, pažymėtina, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį teisės pažeidimą, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio teisės pažeidimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatė, kad I. Š. pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo ji kaip vairuotoja buvo susijusi ir kurio metu buvo apgadintos nukentėjusiosios R. S. automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinės kairės pusės durelės bei kairysis galinio vaizdo veidrodėlis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nurodė, kad I. Š. paaiškinimus, jog ji nepajuto kontakto su kitu automobiliu, nes jis buvo nestiprus, ne smūgio, o slystamo pobūdžio, todėl ji nesuprato, kad įvyko eismo įvykis, paneigia įvykį mačiusių liudytojų G. N.-K., E. N. parodymai, vaizdo lentelės su nuotraukomis, kuriose užfiksuoti pareiškėjos ir nukentėjusiosios automobilių apgadinimai. Teismai, laikydamiesi ATPK 257 straipsnio reikalavimų, išsamiai, visapusiškai, objektyviai ištyrę, išanalizavę ir įvertinę nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus tiek atskirai vienus nuo kitų, tiek palyginę tarpusavyje ir susieję juos į vientisą loginę grandinę, nurodę, kad įvykio metu buvo girdimas susidūrimo garsas, suveikė užkliudyto nukentėjusiosios automobilio signalizacija, įvykį mačiusios liudytojos įvairiais būdais (signalizuodamos, mojuodamos rankomis, mirksėdamos automobilių šviesomis) bandė perspėti vairuotoją, kad ji susidūrė su kita transporto priemone, po susidūrimo I. Š. pavažiavo į priekį, ištiesino automobilio vairą ir tuomet išvažiavo, padarė pagrįstą išvadą, kad I. Š. automobilių kontaktą pajuto. Taigi pagal administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai motyvuotai konstatavo, kad I. Š. suprato kliudžiusi bei apgadinusi kitą automobilį, tačiau, nesilaikydama KET reikalavimų, išvažiavo iš įvykio vietos, t. y. pasišalino iš jos tyčia. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos administracinio teisės pažeidimo bylą apeliacine tvarka, teisingai pažymėjo, kad tai, jog pareiškėja negirdėjo veikiančios automobilio signalizacijos, nepajuto, nors ir nestipraus automobilių kontakto, po kurio akivaizdžiai buvo apgadinti (nubraižyti) automobiliai, taip pat tai, kad ji nematė bei negirdėjo liudytojų jai skirtų garso bei šviesos perspėjimo signalų, negali būti pateisinama jos vairavimo patirties stoka, o „nestipraus kontakto tarp automobilių buvimas negali būti vertinamas kaip besąlygiškai pateisinantis nubaustosios veiksmus dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, laikant, kad ji nepajuto smūgio“, nes šios aplinkybės vertinamos visų byloje esančių įrodymų kontekste. Apeliacinės instancijos teismas taip pat teisingai nurodė, kad tai, jog I. Š., išvažiuodama iš eismo įvykio vietos, nesiekė sukliudyti išsiaiškinti įvykio aplinkybes, pati atvyko į kelių policijos valdybą, sutiko dėl jos automobilio apžiūros, nepašalino įvykio metu jos automobiliui padarytų apgadinimų, negali būti vertinami kaip padėjimas policijos pareigūnams išsiaiškinti įvykio aplinkybes, nes šiuos veiksmus ji atliko tik po to, „kai administraciniai teisės pažeidimai policijos pareigūnų jau buvo nustatyti įvykį mačiusių liudytojų parodymų pagalba“, o tai, kad jos automobilis buvo draustas civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir kad jam buvo atlikta techninė apžiūra, nesumažina jos atsakomybės dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad I. Š. kaltė padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį teisės pažeidimą yra tinkamai įrodyta ir šis jos padarytas administracinis teisės pažeidimas teisingai kvalifikuotas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Dėl pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtos nuobaudos

Pareiškėja nesutinka ir su jai pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta nuobauda, nes, jos nuomone, atsižvelgus į jos padaryto pažeidimo pobūdį, asmenybę, elgesį iki pažeidimo ir po jo, teismų praktiką skiriant nuobaudas už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje padarytus pažeidimus, jai paskirta nuobauda yra neteisinga ir neproporcinga padarytam pažeidimui, jo pavojingumo laipsniui bei pobūdžiui.

Pagal ATPK 20 straipsnį administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis ATPK ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ATPK 30 straipsnis). Tačiau tais atvejais, kai padaryto administracinio teisės pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. Tokią galimybę numato ATPK 301 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į 31 straipsnyje nustatytas bei kitas įstatymų nenurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ATPK 301 straipsnyje numatyta išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-29-2013, 2AT-41-2014). Kartu nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos kontekste pažymėtina, kad tai, jog nuobauda asmeniui, kuriam ji paskirta, sukels tam tikrų nepatogumų, savaime nėra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą jos neskirti ar žymiai švelninti.

Už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį teisės pažeidimą baudžiama bauda nuo 3000 Lt (868 Eur) iki 4000 Lt (1158 Eur) su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administraciniu areštu nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų. Iš pirmosios instancijos teismo nutarimo nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje matyti, kad teismas, įvertinęs tai, kad byloje nenustatyta I. Š. atsakomybę lengvinančių (priešingai, nei tvirtinama pareiškime, ji dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo, kalta neprisipažino) ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitas ATPK 30 straipsnyje nurodytas nuobaudos skyrimui svarbias aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo trejų iki penkerių metų akivaizdžiai neproporcinga jos padarytam pažeidimui ir juo sukeltai žalai, pritaikė ATPK 301 straipsnio nuostatas ir I. Š. pagal 130 straipsnio 1 dalį paskyrė teisės vairuoti transporto priemones atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams. Be to, pirmosios instancijos teismas pareiškėjai paskyrė ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodytą minimalią baudą – 3000 Lt (868 Eur).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje I. Š. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį skiriant nuobaudą ATPK 30 straipsnio 1 dalies nuostatos pritaikytos tinkamai ir dar labiau švelninti jai pagal šį ATPK straipsnį paskirtą nuobaudą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies punktu,

n u t a r i a :

Administracinėn atsakomybėn patrauktos I. Š. prašymą atnaujinti bylą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Armanas Abramavičius

                                                                                                                              Vytautas Piesliakas

                                                                                                                              Jonas Prapiestis