Administracinė byla Nr. eI3-418-596/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03247-2019-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 13.6.1;
13.7.2; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. liepos 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė,
dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui S. T.,
atsakovo atstovui L. R.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Transfina“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos teritorinei muitinei, uždarajai akcinei bendrovei ,,Arijus“, AAS ,,Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje dėl sprendimų panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Transfina“ (toliau – ir pareiškėja arba Bendrovė) pateikė skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Teritorinė muitinė) 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. l (LM18)-463 punktus: Nr. l, Nr. 2, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 8, Nr. 9 (toliau – ir Sprendimas1); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas arba atsakovas) 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 1A-189 (toliau – ir Sprendimas2) dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjos skundas dėl Teritorinės muitinės Sprendimo1 pareiškėjos atžvilgiu panaikinimo.
Paaiškina, kad 2019 m. gegužės 30 d. gavo Teritorinės muitinės priimtą Sprendimą1, kuriuo UAB ,,Arijus“ bei pareiškėja buvo pripažintos solidariomis skolininkėmis muitinei bei joms įregistruotos mokestinės prievolės. Nesutikdama su Teritorinės muitinės Sprendimu1 pareiškėja pateikė skundą Departamentui, kuris Sprendimu2 pakeitė Sprendimo1 9 punktą, jį išdėstydamas taip: ,,9. UAB ,,Arijus“ į apskaitą įtraukiama 619 Eur importo muito delspinigių, UAB ,,Arijus“ ir pareiškėjai (solidariesiems skolininkams) į apskaitą įtraukiama 13 684 Eur PVM delspinigių“, o kitą skundo dalį atmetė.
Nesutikdama su Teritorinės muitinės ir Departamento priimtais sprendimais nurodo, kad Departamentas iškraipo Sprendime1 nurodytas aplinkybes. Nors Sprendime1 pažymėta, jog Latvijos muitinė neturi įrodymų, kad prekės buvo pristatytos paskirties įstaigai ir nustatyta, jog prekės geležinkelių transportu konteineriais nebuvo išgabentos, nėra žinoma prekių buvimo vieta, tačiau skunde Departamentui buvo nurodyta, kad prekių reikėjo ieškoti ne konteineriuose, kuriais jos buvo atgabentos iki Latvijos. Akcentuoja, kad įrodymų neturėjimas ir nežinojimas yra subjektyvus faktorius, kurie negali būti pagrindu atsakomybės vežėjo atžvilgiu taikymui, t. y. tai, kad Latvijos muitinė dėl nenustatytų priežasčių po trijų metų nebeturi įrodymų ir kokių nors aplinkybių nežino, dar nereiškia, kad faktai dėl prekių pristatymo neegzistavo, todėl mano, jog Departamento Sprendime2 nurodyti argumentai yra nepagrįsti.
Nurodo, kad tarp vykdytojo ir pareiškėjos susiklostė vežimo teisiniai santykiai. Remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.808 straipsnio 1 dalimi pažymi, kad buvo pasamdyta tik krovinio pervežimui iš Lietuvos į Latviją į vykdytojo UAB ,,Arijus” nurodytą konkrečią vietą (vežimas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) viduje). Kas vykdė tolimesnį vežimą Latvijos teritorijoje ir už jos ribų, žino tik procedūros vykdytojas. Procedūras vykdė ir jas kontroliavo išimtinai UAB ,,Arijus”, t. y. ši įmonė įsipareigojo parinkti tinkamiausią transportą ir sudaryti optimalų maršrutą krovinio pervežimui, taigi, būtent UAB ,,Arijus” buvo atsakinga už krovinio tinkamą pervežimo organizavimą iki nurodytos vietos.
Pažymi, kad konteinerių Nr. MRKU5295891, Nr. MSKU0825007 ir Nr. UETU5028759 gabenimo maršrutai bei instrukcijos buvo vienodos, o jie visi buvo gabenami ta pačia seka. Krovinių pervežimas buvo atliekamas net 3 kartus. Užsakymai iš UAB ,,Arijus” buvo gauti elektroninėmis ryšio priemonėmis ir pristatymo instrukcijos pateiktos prie Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros, CMR ir kitų krovinį lydinčių dokumentų, kaip ir nustatyta Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – ir CMR konvencija) 11 straipsnyje. Pakrovus konteinerius Klaipėdos uoste kroviniai buvo iškart gabenami į UAB „Arijus“ nurodytą paskirties vietą adresu: (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina UAB „Arijus“ išduotos paskyros, 2015 m. spalio 1-31 d. kelionės lapas Nr. 82 ir Latvijos kelių mokesčio sumokėjimo faktai (2015 m. spalio 3 d. vinjetės Nr. 1610565, 2018 m. spalio 23 d. vinjetės Nr. 1675582 ir 2018 m. spalio 29 d. vinjetės Nr. 1695743).
Atkreipia dėmesį, jog nepagrįstai nurodoma, kad prekės turėjo būti pristatytos paskirties įstaigai - Rezeknes 2MKP (LV000742), būtent tik šiuo adresu: (duomenys neskelbtini). Pažymi, jog prekių vežimą įvykdė nepriekaištingai tiksliai pagal procedūros vykdytojo instrukcijas, t. y. vežimo sutartį įvykdė tinkamai ir gavo visišką atsiskaitymą. Tai parodo, kad prekes pareiškėja pristatė procedūros vykdytojo įgaliotam asmeniui ES viduje, todėl Sprendime2 nepagrįstai nurodoma, kad nežinoma prekių buvimo vieta. Būtent UAB „Arijus“ tranzito procedūros vykdymui Latvijoje pasitelkė kitą pareiškėjai nežinomą vežėją ir toliau vykdė procedūrą, todėl nepagrįstai teigiama, kad pareiškėja, kaip vežėjas, netinkamai atliko vežimą iki procedūros vykdytojo nurodytos prekių pristatymo vietos.
Pareiškėjos nuomone, ginčijamuose sprendimuose jokiais argumentais ar aplinkybėmis nėra pagrįsta išvada, jog šalia to paties geležinkelio kelių tinklo esantys prekių sandėliai adresu: (duomenys neskelbtini), nepatenka į Rezekne 2MKP (LV000742) priežiūros teritoriją, ir kad šiuo adresu negalėjo būti pristatomos prekės, o jos turėjo būti nuvežtos į patį punktą Rezekne 2MKP adresu: (duomenys neskelbtini). Atkreipia dėmesį, kad Latvijos muitinė tokios taisyklės taip pat nenurodė, be to, nėra jokių UAB „Arijus“ instrukcijų krovinį pristatyti į paskirties vietą adresu: (duomenys neskelbtini), kas tik patvirtina faktą, jog prekės buvo pristatytos tinkamai į Rezekne 2MKP (LV000742) aptarnaujamą paskirties vietos teritoriją.
Nurodo, kad Teritorinė muitinė neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių, o būtent, kad prekių sandėliai ir Latvijos muitinės punktas yra netoliese vieni nuo kitų (šalia to paties geležinkelių tinklo), o Rezekne muitinės punkto adresu yra tik pats punktas be prekių sandėlių. Paaiškina, kad įprastai įvežant prekę į trečiųjų šalių teritoriją reikia sumokėti muito mokestį, akcizą ar kitus mokesčius tam, kad prekė būtų legaliai įvežta į tą šalį, tačiau neretai į šalį įvežamos prekės čia nėra realizuojamos, tai tėra jų tarpinė stotelė, vėliau jos išskirstomos ir išvežamos į kitas vietas, kur patenka į mažmeninę ar didmeninę rinką, todėl tam, kad nereikėtų muitų mokėti du ar daugiau kartų, egzistuoja muitinės sandėliai arba akciziniai sandėliai.
Pažymi, kad nors Sprendime2 nurodoma, jog pareiškėjos motyvai apie prekių pristatymą adresu: (duomenys neskelbtini), patvirtina tik tai, jog prekės nebuvo pristatytos, kaip to reikalauja teisės aktai, šie teiginiai nėra pagrįsti. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas Sprendime2 nenurodo, kokiame teisės akte yra nustatyta, jog prekes būtina pristatyti būtent adresu: (duomenys neskelbtini). Prekių pristatymas į paskirties vietą nereiškia jų pristatymo muitinės administracinio pastato adresu, kadangi jos turi (gali) būti pristatomos į Rezeknes 2MKP (LV000742) aptarnaujamą teritoriją, kurioje to muitinės punkto pareigūnai kontroliuoja prekių judėjimą. Pareiškėjos nuomone, prekės pagrįstai buvo pristatytos atsižvelgiant į procedūros vykdytojo instrukcijas, t. y. adresu (duomenys neskelbtini). Atreipia dėmesį, kad UAB ,,Arijus” yra ilgametę ekspedijavimo bei krovinių pervežimo patirtį turinti įmonė, todėl puikiai žino, kur yra muitinės postai ir kur turi būti (gali būti) vežamos prekės muitiniam patikrinimui, taigi pareiškėja neturėjo jokių abejonių dėl vykdytojo nurodymų ir jo nurodytos paskirties vietos.
Akcentuoja, kad nebuvo įpareigota atlikti muito procedūras, šiam procesui vykdytoju buvo numačiusi kitą asmenį, nes nėra vieno specialaus subjekto, kuriam privalu pateikti paskirties muitinės įstaigai prekes, kurioms yra taikoma Bendrijos tranzito procedūra, o pareiga pateikti prekes gali kilti ne tik procedūros vykdytojui ar vežėjui, bet ir prekių gavėjui, kuris priima prekes žinodamas, kad jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą. Į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes muitinei gali pateikti ir asmuo, prisiėmęs atsakomybę už prekių vežimą po to, kai jos bus įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją. Šiuo atveju pareiškėjai buvo nustatyta pareiga tik nuvežti prekes į vykdytojo nurodytą konkrečią vietą, kur lauks įgaliotas asmuo, tačiau jai nebuvo pavesta gabenti prekes tranzitu, t. y. iš Latvijos ar už ES ribų. Paaiškina, jog atvykus į paskirties vietą adresu (duomenys neskelbtini), apie tai telefonu buvo informuojamas kontaktinis UAB ,,Arijus” asmuo, kaip tai buvo nurodyta UAB „Arijus“ pateiktose krovinio gabenimo instrukcijose. Atsakingas asmuo atvykdavo, paimdavo krovinį lydinčius dokumentus ir po maždaug dviejų valandų grįždavo su Latvijos Respublikos muitinės pareigūnu, dėvinčiu uniformą. Latvijos muitinės pareigūnai, atvykę prie automobilio, patys nuimdavo plombas ir paprašydavo atidaryti konteinerio duris, kad galėtų apžiūrėti prekes. Atlikęs šias procedūras atsakingas asmuo nurodydavo, prie kokios išsikrovimo aikštelės sustoti išsikrauti prekių. Iškrovus prekes buvo gauti pasirašyti CMR važtaraščiai (2015 m. spalio 3 d. - Nr. TF 0000653; 2015 m. spalio 22 d. - Nr. TF 0000644; 2015 m. spalio 28 d. - Nr. TF 0000640).
Nurodo, kad vadovaujantis CMR konvencijos 13 straipsnio 1 dalimi, pristačius krovinį į paskirties vietą, gavėjas turi teisę pareikalauti iš vežėjo jam perduoti antrąjį važtaraščio egzempliorių ir krovinį, parašu patvirtindamas apie krovinio gavimą bei Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros deklaracijas (2015 m. spalio 2 d. - 15LTLU900014B88C89; 2015 m. spalio 22 d. - 15LTLU900014BFF9D6; 2015 m. spalio 28 d. - 15LTLU900014C22EB2), patvirtintas Latvijos Respublikos muitinės spaudais. Atsižvelgdama į tai pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad nuvykus į nurodytą paskirties vietą, prekes pateikė muitinės pareigūnams, kurie įvedė duomenis į tranzito sistemą bei ant dokumentų uždėjo spaudus, todėl nėra pagrindo netikėti, kad Latvijos muitinės pareigūnai apžiūrėjo krovinį. Atkreipia dėmesį, kad pagal CMR konvencijos 13 straipsnio 1 dalį, tuo atveju, jei nustatoma, kad krovinys dingo ar buvo nepristatytas pasibaigus krovinio pristatymo terminui, nurodytam 19 straipsnyje, gavėjas, remdamasis vežimo sutartyje numatyta teise, gali savo vardu pateikti vežėjui reikalavimus, tačiau nagrinėjamu atveju tokie reikalavimai pareikšti nebuvo, vadinasi, krovinys buvo pristatytas, o muitinės procedūros atliktos tinkamai ir laiku pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, o jokių duomenų, jog prekės dingo, nėra.
Pažymi, kad prieigą prie naujosios kompiuterizuotos tranzito sistemos (toliau – ir NCTS) turi tik muitinės darbuotojai, todėl atsakomybė už galimai apgaulingą tranzito procedūros užbaigimą negali būti perkelta pareiškėjai. Pagal Bendrosios tranzito konvencijos 38 straipsnio 2 dalį, kompetentinga institucija baigia bendrą tranzito procedūrą, jeigu palyginus paskirties muitinės turimą informaciją su informacija, kurią turi išvykimo muitinė, galima teigti, kad tranzito procedūra įvykdyta sėkmingai. Tokiu atveju muitinės pareigūnas NCTS sistemoje įveda pranešimą apie procedūros užbaigimą. NCTS sistemoje nurodyta žyma, kad Bendrijos/bendroji tranzito procedūra yra būsenoje „Gabenimas užbaigtas“ pagrįstai patvirtina šios procedūros tinkamą atlikimą, t. y. pripažįstama (konstatuojama), kad su atitinkama procedūra susiję deklaranto (vykdytojo) įsipareigojimai laikytini įvykdytais. Nei Klaipėdos teritorinė muitinė, nei Departamentas, nei Latvijos muitinė nepateikė jokių įrodymų, jog Latvijos muitinės pareigūnai, atlikę įrašus muitinės duomenų sistemoje NCKS apie minėtos tranzito procedūros uždarymą, būtų pažeidę teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl nėra jokio pagrindo abejoti įrašų muitinės duomenų sistemoje NCKS apie minėtos tranzito procedūros uždarymą teisingumu. Latvijos muitinės pareigūno veiksmai, atlikti ir užfiksuoti kompiuterinėje NCKS sistemoje ir administruojamoje tik muitinės pareigūnų, laikytini teisėtais, kol neįrodyta priešingai. Pareiškėja turėjo teisę remtis Latvijos muitinės pareigūnų teisėtais veiksmais, kuriais buvo konstatuota, jog tranzitu gabenta prekė buvo pristatyta į muitinės paskirties įstaigą ir dėl to buvo uždaryta muitinės tranzito procedūra, ir šiuo pagrindu pareiškėjai atsirado teisėti lūkesčiai, jog Latvijos muitinės pareigūnui padarius įrašus muitinės NCTS sistemoje apie minėtos tranzito procedūros uždarymą pareiškėjai negali kilti neigiamų teisinių padarinių iš minėtos muitinės procedūros.
Atkreipia dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, jog NCKS sistemoje nepanaikintas pranešimas apie tranzito procedūros užbaigimą, formaliai pagal esančius duomenis tranzito procedūra yra užbaigta, o dėl užbaigtos procedūros pareiškėjai negali būti taikomos sankcijos. Be to, nėra duomenų, jog buvo pradėtas tyrimas dėl galimai aplaidžių (neteisėtų) Latvijos muitinės pareigūnų veiksmų ir galimai suklastoto antspaudo panaudojimo. Remdamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika pažymi, kad net ir nustačius galimai neteisėtus Latvijos muitinės pareigūnų veiksmus atsakomybė kiltų būtent vykdytojui, t. y. UAB ,,Arijus“, o ne pareiškėjai. UAB „Arijus” prisiėmė riziką gabenti prekes, kuris pasitelkė savo prievolių vykdymui įgaliotą asmenį Latvijoje, todėl kaip procedūros vykdytojas privalo įrodyti, kad tinkamai užbaigė tranzito procedūrą. Akcentuoja, kad niekaip nėra atsakinga už UAB ,,Arijus” pasitelkto įgalioto asmens veiksmus atliekant prekių pristatymo Latvijoje formalumus. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika pažymi, kad muitinio tranzito procedūra gali būti pripažinta užbaigta esant įrodymams, patvirtinantiems, kad tranzitu gabenamos prekės buvo pateiktos paskirties įstaigai arba trečiosios šalies muitinės įstaigai. Atsižvelgdama į tai, kad visi reikalingi dokumentai buvo pateikti, juos pateikė taip pat ir pareiškėja muitinės prašymu, jų tikrumas ir teisėtumas nėra nuginčytas, laikosi pozicijos, kad pareiga buvo įvykdyta tinkamai.
Nurodo, kad Teritorinė muitinė bei Departamentas išvadas, jog dokumentai nepateikti, grindžia ne faktiniais duomenimis, o tik Latvijos muitinės 2016 m. birželio 29 d. pateikta informacija apie tai, jog Latvijos muitinė neturi duomenų, kad prekės konteineriuose buvo išgabentos geležinkelių transportu. Atkreipia dėmesį, kad esminė tiek Latvijos, tiek Lietuvos muitinės klaida, lėmusi neteisingas išvadas apie prekių išgabenimą iš Latvijos, yra ta, kad patikrinimų metu prekių buvo ieškoma konteinerių (MRKU529589I, UETU5028759, MSKU0825007) išgabenimo dokumentuose, neatsižvelgiant į tai, jog prekės konteineriuose buvo gabenamos tik ES viduje iki Rezekne paskirties įstaigos prižiūrimos teritorijos adresu: (duomenys neskelbtini), kurioje buvo iškrautos iš minėtų konteinerių. Prekės niekur kitur konteineriuose nebuvo toliau gabenamos, todėl akivaizdu, jog tiek Kazachstano Respublika, tiek Latvijos muitinė pateikė informaciją, kad neturi duomenų apie prekių konteineriuose gabenimą Latvijoje geležinkelių transportu ar į Kazachstano Respubliką, tačiau tai nepaneigia fakto, jog prekės buvo įvežtos ir iškrautos Latvijos Respublikoje.
Pažymi, kad niekas netikrino, ar tabako žaliava ne konteineriais (MRKU5295891, UETU5028759, MSKU0825007), o kitomis priemonėmis (tara ar pakuotėmis) judėjo iš (duomenys neskelbtini), teritorijos. Nepaneigus duomenų, kad Latvijoje ir už jos ribų buvo gabenama tabako žaliava tik ne konteineriuose, negalima daryti išvados, kad prekės į paskirties vietą nebuvo pristatytos ir geležinkeliu ar kitu transportu nebuvo gabenamos iš Latvijos ar su jomis nebuvo vykdomos kitos Latvijos ar kitos šalies muitines procedūros.
Pažymi, jog neturi duomenų, kad prekės apskritai buvo paimtos iš muitinės priežiūros ir pati muitinė nenustatė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kas ir kada paėmė prekes iš Latvijos muitinės priežiūros, todėl nepagrįstai (be įrodymų) jos atžvilgiu taikoma 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 203 straipsnio 3 dalies 2 įtrauka. Atsižvelgdama į tai teigia, kad visi prekių gabenimo dokumentai, atsiskaitymo už vežimo paslaugas faktas ir ginčo dėl vežimo tarp pareiškėjos ir UAB „Arijus“ nebuvimas įrodo, kad pareiškėja įsipareigojimus įvykdė tinkamai, t. y. pristatė prekes į UAB „Arijus“ nurodytą paskirties vietą, nes pareiškėjai nebuvo pavesta už UAB „Arijus“ vykdyti ir kontroliuoti procedūras.
Pareiškėjos nuomone, tyrimas dėl prekių išvežimo iš ES muitų teritorijos buvo atliktas formaliai, tik pateikiant užklausas Latvijos Respublikos ir Kazachstano Respublikos muitinėms, tačiau neatliekant jokių kitų papildomų tyrimo veiksmų, siekiant tinkamai ir objektyviai nustatyti (išsiaiškinti) reikšmingas aplinkybes. Akcentuoja, kad nėra jokių įrodymų, jog prekės liko Lietuvoje. Departamentas Sprendime2 pripažino, kad prekės iš muitinės priežiūros galimai buvo paimtos Latvijoje. Rašytiniai dokumentai apie prekių gabenimo į Latviją visišką įvykdymą įrodo, kad prekės buvo išvežtos iš Lietuvos, todėl PVM prievolė neatsirado, o jos nustatymas skundžiamais sprendimais, neįrodžius prekių palikimo Lietuvoje fakto, turėtų būti laikomas neteisėtu. Atkreipia dėmesį, kad nėra ginčo, jog prekės buvo pristatytos iš Lietuvos į Latviją, todėl tolimesnį prekių judėjimą Latvijoje ir už jos ribų Lietuvos muitinė nėra kompetentinga tirti ir tokio tyrimo neatliko. Latvijos muitinės procedūrų tyrimas ir jo rezultatas - sprendimų priėmimas (analogiškų, kaip skundžiamų šioje byloje) priskirtinas ne Lietuvos, o Latvijos muitinei.
Nurodo, kad nors Teritorinė muitinė, kuriai formaliai pritaria ir Departamentas, solidarią pareiškėjos atsakomybę kildina iš Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalies ir 203 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos, tačiau remiantis Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalimi, už prievolių, susijusių su išorine Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas, t. y. UAB ,,Arijus“. Atkreipia dėmesį, kad Teritorinė muitinė Sprendime1 nepagrindė 96 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų. t. y. neįrodė, kad prekės į paskirties vietą buvo pristatytos sugadintos ar ne per nustatytą terminą, kad buvo neprižiūrėtos iki iškrovimo ar kad iki atvykstant Latvijos muitinės pareigūnams muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės buvo pažeistos.
Akcentuoja, kad Departamentas savo Sprendime2 nurodo, jog būtent Latvijos pareigūnams galimai neteisėtai įvedant duomenis į NCTS sistemą įvyko prekių paėmimas iš priežiūros ir tokiu būdu susidarė skola muitinei. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad skolos susidarymo materialinis pagrindas yra Latvijos pareigūnų veiksmai, už kuriuos nėra ir negali būti atsakingas vežėjas. Vežėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos aplinkybės apie prekių paėmimą iš muitinės priežiūros, nes jis informacijos suvedime į NCTS nedalyvavo, jam nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad Latvijos pareigūnai elgiasi galimai neteisėtai, tariami pažeidimai paaiškėjo tik po trejų metų. Nesant tokių įrodymų, kad buvo visos vežėjo atsakomybės sąlygos, išvados apie tokių faktų egzistavimą yra laikytinos neįrodytomis, o Departamentas to tinkamai neištyrė, neįvertino ir tik formaliai taikydamas teisės aktų nuostatas pritarė Teritorinės muitinės Sprendimui1.
Nurodo, kad, kaip ir minėta, kiekvieno prekių atvežimo į paskirties vietą - (duomenys neskelbtini), atveju atvykdavo muitinės pareigūnai ir patys nuimdavo plombas, leisdavo pradėti prekių krovos darbus, todėl, jeigu būtų kokie nors pažeidimai, tai nedelsiant būtų atitinkamai užfiksuota, tačiau visus tris kartus Latvijos muitinės pareigūnai užbaigdavo procedūrą. Taip pat, jei dokumentai būtų buvę netikri, ar prekių paskirties vietoje nebūtų buvę, muitinės pareigūnai nebūtų turėję informacijos apie pačias prekes, prekių paskirties vietą ir nebūtų užbaigę procedūros. Nagrinėjamu atveju žymos sistemoje parodo, kad Latvijos muitinės pareigūnai valdė informaciją, t. y. prekės iš priežiūros nebuvo paimtos.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nėra įgaliota spręsti, ar Latvijos pareigūnai savo pareigas vykdė tinkamai, neturi jokių įgaliojimų kvestionuoti jų sprendimo užbaigti tranzito procedūrą tokiu būdu ir (ar) tvarka, kaip buvo padaryta, ir neturi jokių įgalinimų ir priemonių nustatyti ar užsienio muitinės pareigūnas ir muitinės antspaudai ar veiksmai atitinka vietos ar Bendrijos įstatymų reikalavimus, ar yra tikri. Pareiškėjos nuomone, sprendimuose nurodomos aplinkybės, jog pareigūnai ir antspaudai galimai yra ne tikri, turi būti priskirtos prie force majeure (lot. k. nenugalima jėga) aplinkybių, už kurias pareiškėja neatsako, nes jų negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti vežimo sutarties sudarymo metu, negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Akcentuoja, kad prekes pristatė UAB „Arijus” įgaliotam asmeniui, tiksliai pagal instrukcijas, būtent įgaliotas asmuo rūpinosi dokumentų sutvarkymu, todėl pareiškėjai negali kilti atsakomybė už UAB „Arijus” ar jo įgalioto asmens veiksmus.
Pažymi, jog tai, kad muitinės procedūra užbaigta elektroniniu būdu, savaime nereiškia, kad procedūra yra neva neteisėta. Atkreipia dėmesį, kad paskirties vietą ir procedūros eigą fiksuoti (keisti) pareiškėja neturi galimybių, o kadangi paskirties vieta buvo pakeista, parodo tai, kad Latvijos muitinės pareigūnai atliko prekių kontrolę ir prekės buvo iškraunamos su jų ir UAB „Arijus“ žinia bei priežiūra. Tai, kad Latvijos muitinė neturi duomenų apie tolimesnį į paskirties vietą atgabentų prekių likimą, nepanaikina jos pareigos ir atsakomybės dėl jos teritorijoje esančių įvežtų prekių priežiūros ir kontrolės. Duomenų, jog buvo atliekamas Latvijos muitinės tyrimas, siekiant tinkamai nustatyti šių prekių buvimo vietą bei galimus muitinės pareigūnų netinkamus (aplaidžius ar neteisėtus) veiksmus, nėra. Visą procesą vykdė ne pareiškėja, o UAB „Arijus“, todėl mano, kad nėra sąlygų Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos taikymui pareiškėjos atžvilgiu. Tuo atveju jei būtų pagrindas taikyti atsakomybę, ji turėtų būti taikoma išimtinai tik UAB „Arijus“ atžvilgiu pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalį. Pažymi, kad visuose tranzito lydinčiuosiuose dokumentuose (toliau – ir TLD) nurodytas tik UAB „Arijus“, kaip vykdytojas, taigi, UAB „Arijus“ prisiėmė visišką atsakomybę už tinkamą krovinio pergabenimą, todėl būtent UAB ,,Arijus“ yra atsakinga už procedūros tinkamumą, o ne vežėjas (pareiškėja), kuriam prekių judėjimo aplinkybės neatskleistos.
Teigia, kad tiek Teritorinė muitinė, tiek ir jai pritardamas Departamentas neteisingai taiko Bendrijos muitinės kodekso nuostatas dėl skolos susidarymo vietos. Skola muitinei atsiranda prekių paėmimo iš muitinės priežiūros momentu ir toje vietoje, kurioje įvykdomi jos atsiradimą lemiantys veiksmai. Nagrinėjamu atveju muitinės procedūra (faktas dėl prekių atgabenimo) buvo įforminti Latvijoje, tik keliamas ginčas dėl jos teisėtumo, nurodant, kad Latvijoje prekės buvo neva paimtos iš muitinės priežiūros. Taigi, mokestinę prievolę lemiantys ir ginčijami veiksniai atsirado Latvijoje. Atsižvelgdama į tai, mano, kad jei ir būtų nustatyta, jog skola atsirado, tai jos administravimo procedūras turėtų vykdyti ne Lietuvos, o Latvijos muitinė, kuri, neradusi dokumentų apie prekių išgabenimą nurodytais konteineriais (klaidingos informacijos), suklydo manydama, jog tranzito procedūra užbaigta neva neteisėtai.
Atkreipia dėmesį, kad pats Departamentas Sprendime2 nurodo, jog skola muitinei susidarė ir prekių paėmimas iš muitinės priežiūros buvo įvykdytas Latvijos muitininkams suvedus tariamai neteisingus duomenis į NCTS sistemą, būtent Latvijoje įvedant duomenis į NCTS sistemą įvyko prekių paėmimas iš priežiūros ir tokiu būdu susidarė skola muitinei. Taigi, tariamą pažeidimą ir skolos susidarymą lemiantys veiksmai įvyko Latvijoje. Atsižvelgdama į tai daro išvadą, kad skundžiamuose sprendimuose netinkamai pritaikytos Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 2 dalies, 215 straipsnio 1 dalies normos, lėmusios nepagrįstų ir neteisėtų sprendimų priėmimą.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde nurodytais argumentais. Pažymėjo, kad po ginčijamų sprendimų priėmimo Teritorinė muitinė 2023 m. gegužės 9 d. informaciniu pranešimu patvirtino, kad pareiškėja 2023 m. balandžio 30 d. mokestinių prievolių Teritorinei muitinei neturi, o turi 558 Eur muitinės administruojamų mokesčių permoką, kas patvirtina, kad pareiškėjos kaltės dėl priskaičiuotų mokesčių nėra.
Atsakovas Departamentas pateiktame atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Teritorinė muitinė, vykdydama Departamento 2019 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1A-15, atliko pakartotinį tyrimą dėl neteisėtai baigtos Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 (2015 m. spalio 2 d.), Nr. 15LTLU900014BFF9D6 (2015 m. spalio 22 d.) ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 (2015 m. spalio 28 d.), įformintus naudojantis NCTS priemonėmis ir Sprendimu1 pareiškėjai ir UAB „Arijus“ apskaičiavo ir įregistravo solidarią mokestinę prievolę - 34 748 Eur PVM, 13 705 Eur PVM delspinigių bei paskyrė 3 475 Eur baudą nuo apskaičiuoto PVM. Nesutikdama su Sprendimu1, pareiškėja su skundu kreipėsi į Departamentą, kuris Sprendimu2 pakeitė Teritorinės muitinės Sprendimo1 9 punktą, o likusią Teritorinės muitinės Sprendimą1 dalį patvirtino.
Pažymi, jog nagrinėjamu atveju skolos atsiradimo teisinis pagrindas, visų pirma, yra Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes. Remdamasis ESTT praktika atkreipia dėmesį, jog skola muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį atsiranda ir tuomet, kai prekių siuntos, kuriai įforminta Bendroji tranzito procedūra, nebuvo pateiktos paskirties įstaigai.
Nurodo, kad šiuo atveju pagal NCTS duomenis pareiškėja, būdama deklaruotų prekių pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89, Nr. 15LTLU900014BFF9D6 ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 vežėja, prekes turėjo pristatyti į Latvijos Respublikos muitinės Rezeknes 2 MKP (LV000742) postą, tačiau šios pareigos neįvykdė. Latvijos Respublikos muitinė patvirtino neturinti jokių duomenų apie deklaruotų prekių pagal minėtus TLD pateikimą paskirties įstaigai, o būtent Rezeknes 2 MKP (LV000742), adresu: (duomenys neskelbtini). Be to, Latvijos Respublikos muitinė pateikė informaciją, kad ant TLD Nr. 15LTLU900014B88C89, Nr. 15LTLU900014BFF9D6 ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 uždėtas Zilupes MKP (LV000723) (ne paskirties įstaigos) spaudas „Nr.014“ yra suklastotas ir 2016 m. birželio 29 d. raštu Nr. 27/20.1-2/10545 informavo Departamentą, kad tranzito procedūra pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89, Nr. 15LTLU900014BFF9D6 ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 buvo užbaigta elektoriniu būdu (be muitinės kontrolės), gavus informaciją apie deklaruotų prekių išvežimą iš Europos Sąjungos teritorijos geležinkelio transportu, tačiau prekių buvimo vieta jai nėra žinoma.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad NCTS nurodyta žyma apie gabenimo užbaigimą patvirtina minėtos procedūros tinkamą atlikimą bei tai, kad nei Teritorinė muitinė, nei Departamentas, nei Latvijos muitinė nepateikė jokių įrodymų, jog Latvijos muitinės pareigūnai, atlikę įrašus NCTS sistemoje, būtų pažeidę teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad tokie pareiškėjos motyvai iškreipia ginčo atveju surinktus įrodymus. Latvijos Respublikos muitinė patvirtino, kad tranzito procedūros pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89, Nr. 15LTLU900014BFF9D6 ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 buvo užbaigtos elektoriniu būdu (be muitinės kontrolės), gavus informaciją apie deklaruotų prekių išvežimą iš Europos Sąjungos teritorijos geležinkelio transportu. Šis patvirtinimas reiškia tik vieną - kad prekės muitinei kontrolei paskirties įstaigoje pateiktos nebuvo. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad remiantis 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau - Reglamentas (EEB) Nr. 2454/93) 363 straipsnio 3 dalimi pranešimas apie atvykimo patvirtinimą negali būti naudojamas kaip įrodymas apie procedūros užbaigimą.
Atkreipia dėmesį, kad nors ginčo, kaip teigia pareiškėja, tarp jos ir procedūros vykdytojo nėra dėl prekių pristatymo ir buvo įvykdyti visi susitarimo reikalavimai, tai nereiškia, kad nėra pažeisti Bendrijos tranzito procedūros vykdymą reglamentuojantys teisės aktai. Pareiškėjos deklaruotų prekių vežėjo atsakomybė kildinama iš Bendrijos muitinės kodekso. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalies b punktą, už nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi atsako procedūros vykdytojas, tačiau 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nepaisant šio straipsnio 1 dalyje nustatytų tranzito procedūros vykdytojo prievolių, prekių vežėjas arba gavėjas, priėmęs prekes ir žinantis, kad jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, taip pat atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės. Kai skola atsiranda pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnį, skolininku laikomas vienas iš asmenų arba keli asmenys, nurodyti to paties straipsnio 3 dalies 1-4 įtraukose. Šio straipsnio 3 dalies 2 įtrauka nustato, kad skolininkais taip pat laikomi bet kurie asmenys, dalyvavę paimant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės paimtos iš muitinės priežiūros. Remdamasis ESTT praktika nurodo, kad vežėjo atsakomybė skiriasi nuo tranzito procedūros vykdytojo atsakomybės tiek dėl pagrindo, tiek dėl apimties. Sąvoka „vežėjas“, kuris pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalį privalo pateikti nesugadintas prekes paskirties muitinės įstaigai, turi būti aiškinama kaip reiškianti asmenį, kuris faktiškai veža prekes, kurioms taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra, ir kuris sutiko jas vežti žinodamas, jog joms taikoma ši procedūra. Taigi vežėjo atsakomybė kyla, kai tenkinamos dvi sąlygos: 1) faktiškas prekių, kurioms taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra, gabenimas; 2) žinojimas, jog prekėms taikoma Bendrijos tranzito procedūra. Ginčo atveju minėtos sąlygos besąlygiškai tenkinamos. Pareiškėja, pasiimdama krovinį ir žinodama apie įformintas tranzito procedūras pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 (2015 m. spalio 2 d.), Nr. 15LTLU900014BFF9D6 (2015 m. spalio 22 d.) ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 (2015 m. spalio 28 d.), remiantis nurodytomis Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kaip ir tranzito procedūros vykdytoja, tapo atsakinga už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės.
Pabrėžia, kad vykdydamas Bendrijos tranzito procedūrą vežėjas yra saistomas ne tik susiklosčiusių teisinių santykių tarp jo ir procedūros vykdytojo ir visų iš vežimo paslaugų teikimo sutarties aptartų sąlygų vykdymo, bet ir teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių minėtos procedūros vykdymą, griežto laikymosi. Todėl skundo motyvai, grindžiami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsniu, kuriame yra įtvirtinti prievolių vykdymo principai, turi būti atmetami, kadangi mokestinės prievolės atsiradimo pagrindas yra ne susiklostę sutartiniai santykiai tarp vežėjo ir procedūros vykdytojo, o Bendrijos tranzito procedūros netinkamas vykdymas, kuris yra reglamentuotas Bendrijos muitinės kodekse, be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos netaikomas mokestiniams ginčams.
Atsakovas taip pat kritiškai vertina pareiškėjos skundo argumentą, kad jei Latvijos Respublikos muitinė neturi duomenų apie tolimesnį į paskirties vietą atgabentų prekių likimą, tai nepanaikina jos pareigos ir atsakomybės dėl jos teritorijoje esančių įvežtų prekių. Atkreipia dėmesį, kad tokiais skundo teiginiais bandoma suklaidinti teismą, kadangi Latvijos muitinė patvirtino, jog prekės paskirties įstaigai nebuvo pateiktos, todėl jų buvimo vieta jai nėra žinoma.
Pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja didelį dėmesį skiria aplinkybei, jog mokestinė prievolė buvo apskaičiuota dėl Latvijos Respublikos muitinės pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų. Atsakovas pakartotinai akcentuoja, kad jei vežėjas būtų tinkamai vykdęs savo pareigas, kildinamas iš Bendrijos muitinės kodekso, klausimas dėl prekių pristatymo paskirties nebūtų kilęs. Aplinkybė, kad pareiškėja prekes pristatė kažkur/kažkam pagal procedūros vykdytojo instrukcijas, bet ne pagal Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, t. y. TLD ir NCTS sistemoje nurodytą Rezeknes 2 MKP, neatleidžia jos nuo atsakomybės.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad Departamentas jokias argumentais nepagrindė, jog prekes reikėjo pristatyti būtent į Rezekne 2 MKP, adresu (duomenys neskelbtini). Atkreipia dėmesį, jog Sprendime2 yra nurodyta, jog vadovaujantis Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 340b straipsnio 3 punktu - „paskirties įstaiga: tai muitinės įstaiga, kuriai turi būti pateiktos prekės, kurioms buvo įforminta Bendrijos tranzito procedūra, norint užbaigti Bendrijos tranzito operaciją“. Pagal Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 361 straipsnio 1 dalį prekės ir reikalingi dokumentai pateikiami paskirties įstaigai jos paskirtomis darbo dienomis ir valandomis, be to, paskirties įstaiga susijusios šalies prašymu ir jos sąskaita gali leisti pateikti prekes ir reikalingus dokumentus bet kurioje kitoje vietoje. Nagrinėjamu atveju duomenų apie prašymo pateikimą prekes pateikti kitur nėra, todėl pareiškėjos motyvai apie prekių pristatymą adresu: (duomenys neskelbtini), patvirtina tik tai. kad prekės nebuvo pristatytos, kaip to reikalauja teisės aktai.
Pažymi, kad muitinio tranzito procedūra gali būti pripažinta užbaigta tik esant įrodymams, patvirtinantiems, kad tranzitu gabentos prekės buvo pateiktos paskirties įstaigai arba trečiosios šalies muitinės įstaigai, tačiau nei UAB ,,Arijas“, nei pareiškėja nei iki muitinės nustatyto termino, nei vėliau nepateikė tinkamų dokumentų, kaip to reikalaujama Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 365 ir 366 straipsniuose.
Nurodo, kad nors pareiškėja ginčija skolos muitinei atsiradimo vietos nustatymą, tačiau vadovaujantis ESTT praktika, Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalimi, 215 straipsnio 1 dalimi bei Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 378 ir 379 straipsniais, atsižvelgiant į tai, kad prekės nebuvo pristatytos į paskirties įstaigą - Rezeknes 2MK.P (LV000742), ir jų buvimo vieta nėra žinoma, galima daryti išvadą, jog tiksli nusižengimo vieta nenustatyta, todėl kompetenciją išieškoti skolą turi ta valstybė, kuriai priklauso išvykimo įstaiga, t. y. Lietuvos Respublika.
Teismo posėdyje Departamento atstovas prašė pareiškėjos skundą atmesti, remdamasis atsiliepime nurodytais argumentais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Teritorinė muitinė atsiliepime nurodo, kad su skundu nesutinka, pritardama Departamento atsiliepime išdėstytiems argumentams.
Atkreipia dėmesį, kad Malkų įlankos jūrų uosto poste tabako žaliava konteineriuose Nr. MRKU5295891, Nr. UETU5028759, Nr. MSKU0825007, naudojantis NTKS priemonėmis buvo deklaruota Bendrijos/bendrajai tranzito procedūrai, kurios vykdytojas - UAB „Arijus“, o prekių vežėjas - pareiškėja. TLD nurodyta paskirties įstaiga - Zilupes MKP (LV000723). 2015 m. spalio 24 d. NCKS sistemoje paskirties įstaiga pakeista iš Zilupes MKP (LV000723) į Rezeknes 2 MKP (LV000742). NCKS sistemoje nurodyta Bendrijos/bendroji tranzito procedūra yra būsenoje „Gabenimas užbaigtas“. Latvijos Respublikos muitinė raštu informavo, kad nurodyta Bendrijos/bendroji tranzito procedūra muitinės poste Rezeknes 2 MKP (LV000742) NTKS sistemoje buvo užbaigta elektroniniu būdu (be muitinės kontrolės), nes paskirties įstaiga gavo informaciją, kad prekės eksportuotos iš Europos Sąjungos teritorijos geležinkelių transportu, tačiau vėliau Latvijos Respublikos muitinė atliko papildomą tyrimą ir nustatė, kad nurodytos prekės nebuvo išgabentos geležinkelių transportu ir nėra informacijos apie jų buvimo vietą. Latvijos Respublikos muitinė patvirtino, kad Bendrijos/bendroji tranzito procedūros yra užbaigtos neteisėtai ir Latvijos Respublikos muitinė neturi jokių įrodymų, kad nurodyti TLD ir deklaruotos prekės buvo pateiktos Latvijos Respublikos teritorijoje esančiai paskirties įstaigai. Latvijos Respublikos muitinė taip pat patvirtino, kad muitinės spaudas Nr. 014 (MKP 0723) ant CMR važtaraščių Nr. TF0000653, Nr. TF0000644 ir TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 ir Nr. 15LTLU900014BFF9D6 kopijų yra suklastotas, nes Latvijos muitinė neturi patvirtinto muitinės spaudo „Nr. 014“.
Laikosi pozicijos, kad pareiškėjos skunde išdėstyti motyvai, kuriais remiantis prašoma panaikinti Teritorinės muitinės ir Departamento sprendimus, yra nepagrįsti. Cituoja nagrinėjamu atveju aktualias Bendrijos muitinės kodekso bei Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 nuostatas ir nurodo, kad mano, jog priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o Departamentas, patvirtindamas Sprendimą1 ir pakeisdamas tik jo 9 punktą, įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, taip pat priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjos skundą nėra pagrindo.
Trečiojo suinteresuoto asmens Teritorinės muitinės atstovas teismo posėdyje, apie kurį buvo pranešta tinkamai, nedalyvavo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Arijus“ 2019 m. lapkričio 7 d. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog tiek Teritorinės muitinės Sprendimas1, tiek ir Departamento Sprendimas2 yra nepagrįsti ir neteisėti, kadangi buvo priimti išsamiai nesusipažinus su tyrimui pateikta medžiaga – tiek pareiškėjos, tiek ir UAB ,,Arijus“ pateiktais įrodymais bei paaiškinimais, jų tinkamai neįvertinus. Pažymėjo, kad Latvijos Respublikos muitinė neturi įgaliojimų savarankiškai konstatuoti dokumentų klastojimo fakto ar remdamasi vien prielaidomis daryti išvadas, jog tranzito procedūros užbaigimas yra neteisėtas. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Latvijos Respublikos muitinės pateikiama informacija neatitinka objektyvių duomenų, užfiksuotų NCTS sistemoje. Atkreipė dėmesį, kad NCTS išraše nurodoma apie visų ginčo krovinių gabenimo pabaigą ir priėmimą paskirties įstaigoje Rezekne (LV000723), Latvija, atitinkamai 2015 m spalio 2, 24 ir 30 d., t. y. nepraleidžiant TLD nurodytų krovinių pristatymo į paskirties įstaigą datų. UAB ,,Arijus“ iš gavėjo ir (ar) krovinio savininko nėra gavęs jokių duomenų apie tai, jog prekės būtų dingusios jas gabenant iš siuntėjo (Jungtinių Arabų Emyratų) į Latvijos Respubliką. Prekės pagal susitarimą buvo pristatytos į gavėjo nurodytą vietą Latvijos Respublikoje, o aplinkybė, jog prekių galutinė pristatymo vieta turėjo būti Kazachstano Respublika, išeina už šio ginčo ribų. Akcentavo, kad NCTS įrašus apie procedūros užbaigimą gali atlikti tik paskirties įstaigos muitinės pareigūnai ir tik po to, kai įsitikina, kad kroviniai (deklaruotos prekės) pristatyti į paskirties įstaigą. Latvijos Respublikos muitinė pripažino, kad nors ir be muitinės kontrolės prekės paskirties vietoje faktiškai buvo gautos, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių atsakomybę nori perkelti UAB ,,Arijus“ ir pareiškėjai. UAB ,,Arijus“ įsipareigojo organizuoti prekių pervežimą tik į paskirties vietą – Rezekne (LV000723), Latvija (ką patvirtina CMR važtaraščiai ir siuntėjo užsakymai apie krovinio pakrovimo ir iškrovimo vietą), ir tai buvo atlikta. Pažymi, kad UAB ,,Arijus“ nėra žinoma apie Latvijos Respublikos muitinės pareigūnų veiksmus pareiškėjai įvykdžius pervežimą bei sekančius prekių vežėjus iš Latvijos Respublikoje esančios paskirties įstaigos aplinkybes. Atkreipė dėmesį, kad būtina atsižvelgti į tai, jog tiek Latvijos Respublikos muitinė, tiek Kazachstano Respublikos muitinė, atsižvelgdamos į Teritorinės muitinės suformuotus paklausimus, akcentavo prekių išvežimą būtent konteineriuose Nr. MRKU5295891, Nr. UETU5028759, Nr. MSKU0825007, tačiau UAB ,,Arijus“ įsitikinimu, prekės, jei jos buvo išgabentos iš Latvijos Respublikos teritorijos, turėjo būti gabenamos ne minėtuose konteineriuose, kadangi po prekių pristatymo į paskirties vietą, prekės iš konteinerių buvo iškrautos, o nurodytus konteinerius pareiškėja grąžino į Klaipėdos uostą. Pažymėjo, kad sutinka su pareiškėja, jog skola muitinei atsirado (jei ji atsirado) Latvijos Respublikoje, o ne Lietuvoje, kai Latvijos muitinės darbuotojai įvedė galimai neteisingus duomenis į NCTS sistemą arba buvo padarytos nusikalstamos veikos galimai suklastojant atspaudą ant TLD.
Trečiojo suinteresuoto asmens UAB ,,Arijus“ atstovas teismo posėdyje, apie kurį buvo pranešta tinkamai, nedalyvavo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo AAS ,,Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė, jo atstovas teismo posėdyje, apie kurį buvo pranešta tinkamai, nedalyvavo.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Byloje ginčas kilo dėl Teritorinės muitinės 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. l (LM18)-463 punktų Nr. l, Nr. 2, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 8, Nr. 9 bei Departamento 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 1A-189 dalies, kuria buvo atmestas pareiškėjos skundas dėl Teritorinės muitinės sprendimo pareiškėjos atžvilgiu panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Proceso dalyvių paaiškinimais ir rašytine bylos medžiaga nustatyta, jog Malkų įlankos jūrų uosto poste tabako žaliava konteineriuose Nr. MRKU5295891, Nr. UETU5028759, Nr. MSKU 0825007, naudojantis NCTS priemonėmis, buvo deklaruota Bendrijos/bendrajai tranzito procedūrai. Procedūra pradėta įforminant TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 (2015 m. spalio 2 d.), Nr. 15LTLU900014BFF9D6 (2015 m. spalio 22 d.) ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 (2015 m. spalio 28 d.). Tranzito procedūros vykdytojas – UAB ,,Arijus“, prekių gavėja – Kazachstano Respublikoje registruota įmonė „Too Orient Eagle D. F.“, prekių vežėja – pareiškėja. TLD nurodyta krovinio paskirties muitinės įstaiga - Latvijos Respublikos muitinės Zilupes MKP (LV000723) postas. NCTS sistemoje paskirties įstaiga 2015 m. spalio 24 d. pakeista iš Zilupes MKP (LV000723) į Rezeknes 2 MPK (LV000742). NCTS sistemoje fiksuota Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros būsena – ,,Gabenimas užbaigtas“.
Latvijos Respublikos muitinė 2016 m. birželio 29 d. raštu Nr. 27/20.3 -2/10545 informavo Lietuvos mokesčių administratorių, kad tranzito procedūra pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 (2015 m. spalio 2 d.), Nr. 15LTLU900014BFF9D6 (2015 m. spalio 22 d.) ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 (2015 m. spalio 28 d.) buvo užbaigta elektoriniu būdu (be muitinės kontrolės), gavus informaciją apie deklaruotų prekių išvežimą iš ES teritorijos geležinkelio transportu. Atlikusi papildomą tyrimą Latvijos muitinė nustatė, kad nurodytos prekės nebuvo išgabentos geležinkelio transportu ir prekių buvimo vieta nėra žinoma. Latvijos Respublikos muitinė patvirtino, jog tranzito procedūra pagal nurodytuosius TLD yra užbaigta neteisėtai ir Latvijos Respublikos muitinė neturi jokių įrodymų, kad nurodyti TLD ir deklaruotos prekės buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, o muitinės spaudas ,,Nr. 014“ (MKP 0723) ant CMR važtaraščių Nr. TF0000653 ir Nr. TF0000644 ir TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 bei Nr. 15LTLU900014BFF9D6 kopijų yra suklastotas.
Teritorinė muitinė atliko tyrimą dėl neteisėtai baigtos Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros ir pareiškėjai 2019 m. kovo 7 d. išsiuntė pranešimą Nr. (8.1)11D-3582 apie numatomą priimti nepalankų sprendimą dėl mokestinės prievolės įregistravimo.
Pareiškėja 2019 m. balandžio 5 d. raštu ,,Dėl nuomonės pateikimo apie numatomą priimti nepalankų sprendimą“ informavo Teritorinę muitinę, kad tabako žaliavą konteineriuose Nr. MRKU5295891, Nr. UETU5028759 ir Nr. MSKU0825007 nugabeno procedūros vykdytojo UAB ,,Arijus“ nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad kritiškai vertina Latvijos muitinės teiginius, jog tranzito procedūros buvo užbaigtos neteisėtai, kadangi jie neparemti jokiais išsamiais duomenimis. Akcentavo, kad skolos atsiradimas Lietuvos muitinei, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 215 straipsnio 1 dalimi, yra tiesiog neįmanomas, nes išieškoti skolą, jei ji atsirado, turi kompetenciją tik Latvijos Respublika. Atkreipė dėmesį, kad Teritorinė muitinė nepateikė jokių įrodymų, jog prekės konteineriuose nebuvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Pasak pareiškėjos, nesant įrodymų, kad prekės buvo realizuotos Lietuvos Respublikos teritorijoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatomis, jos nėra PVM objektas, todėl ir pareiškėjos skola muitinei negali būti registruojama.
Klaipėdos teritorinė muitinė 2019 m. gegužės 24 d. priėmė sprendimą dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo Nr. 1(LM18)-463, kuriuo konstatavo, kad procedūros vykdytojas UAB ,,Arijus“ bei pareiškėja neįvykdė prievolių, susijusių su tranzito procedūros vykdymu, todėl nusprendė: 1) pripažinti, kad atsirado mokestinė prievolė muitinei dėl nebaigtos Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros, įformintos naudojantis NTKS priemonėmis (TLD Nr. 15LTLU900014B88C89, 2015 m. spalio 2 d., Nr. 15LTLU900014BFF9D6, 2015 m. spalio 22 d., Nr. 15LTLU900014C22EB2, 2015 m. spalio 28 d.): 15 042,00 Eur muito (įmokos kodas A00) ir 34 748,00 Eur PVM (įmokos kodas B00); 2) pripažinti solidariais skolininkais muitinei procedūros vykdytoją UAB „Arijus“ ir pareiškėją; 3) įregistruoti 15 042 Eur importo muito (įmokos kodas A00) mokestinę nepriemoką muitinei UAB „Arijus“; 4) įregistruoti 34 748 Eur PVM (įmokos kodas B00) mokestinę nepriemoką muitinei UAB „Arijus“ ir pareiškėjai; 5) nepranešti pareiškėjai apie 15 042 Eur muito (įmokos kodas A00) skolą muitinei, praėjus trejiems metams nuo tos dienos, kai atsirado skola muitinei ir neįtraukti šios sumos į apskaitą; 6) skirti solidariems skolininkams UAB „Arijus“ ir pareiškėjai 3 475 Eur baudą (įmokos kodas 894) nuo apskaičiuoto 34 748,00 Eur PVM; 7) skirti UAB „Arijus“ 1 504 Eur baudą (įmokos kodas 894) nuo apskaičiuoto 15 042,00 Eur muito mokesčio; 8) įpareigoti skolininkus UAB „Arijus“ ir pareiškėją sumokėti įregistruotus mokesčius ir baudą per 10 kalendorinių dienų nuo muitinės sprendimo gavimo dienos į vieną iš centralizuotų surenkamųjų sąskaitų; 9) apskaičiuoti ir įtraukti į apskaitą sprendimo priede nurodytus delspinigius (Sprendimo1 priede Nr. 1 nurodyta bendra delspinigių suma – 13 705 Eur).
Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu1, 2019 m. birželio 17 d. Departamentui pateikė skundą ,,Dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2019 05 24 sprendimo Nr. 1(LM18)-463“, kuriuo prašė panaikinti Teritorinės muitinė Sprendimą1. Skunde nurodė, jog Teritorinei muitinei pateikti dokumentai, atsiskaitymo už vežimo paslaugas faktas ir ginčo dėl vežimo tarp pareiškėjos ir ekspeditoriaus nebuvimas įrodo, kad pareiškėja savo įsipareigojimus įvykdė, t. y. pristatė prekes į paskirties vietą. Pažymėjo, kad Sprendime1 nepagrįstai nurodoma, jog prekės apskritai nebuvo išgabentos iš ES, kadangi muitinės įstaigos ieškojo duomenų, susijusių su tabako žaliavos gabenimu konteineriuose, tačiau nepatikrino, ar minėtos prekės galėjo būti išvežtos ne konteineriuose. Nurodė, kad Teritorinė muitinė Sprendime1 nepagrindė Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų, t. y. neįrodė, kad prekės į paskirties vietą buvo pristatytos sugadintos ar ne per nustatytą terminą, buvo neprižiūrėtos iki iškrovimo ar iki atvykstant Latvijos muitinės pareigūnams jų panaudotos prekių identifikavimo priemonės buvo pažeistos. Atkreipė dėmesį, kad kiekvieno prekių atvežimo į paskirties vietą atveju atvykdavo muitinės pareigūnai nuimdavo plombas ir leisdavo pradėti krovos darbus, todėl, jei būtų buvę kokių nors pažeidimų, tai nedelsiant būtų užfiksuota. Pažymėjo, kad apie tai, jog Latvijos muitinės pareigūnai ar jų panaudoti antspaudai gali būti netikri, pareiškėjai nebuvo ir negalėjo būti žinoma. Be to, pareiškėjos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo jos solidariai atsakomybei kilti, kadangi ji vežimą vykdė tik ES teritorijoje, t. y. nedalyvavo visoje procedūroje. Akcentavo, kad nepakanka duomenų konstatuoti, jog Bendrijos / bendroji tranzito procedūra buvo atlikta neteisėtai, nes NCTS yra užfiksuota, jog tranzito procedūra užbaigta, o muitininkai procedūras įformina tik patikrinę prekių pristatymo faktą, taigi, jei prekės būtų nepristatytos ar paimtos iš muitinės priežiūros, nebūtų įforminta procedūra, nebūtų keičiama paskirties vieta ir į sandėlius nebūtų atvykę Latvijos muitinės pareigūnai. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog muitinės procedūra buvo įforminta Latvijoje tik yra keliamas ginčas dėl jos teisėtumo, todėl mokestinę prievolę lemiantys, kad ir ginčijami veiksmai, atsirado Latvijoje, taigi jei būtų nustatyta, kad skola atsirado, jos administravimo procedūras turėtų vykdyti Latvijos muitinė.
Departamentas 2019 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 1A-189 ,,Dėl UAB ,,Transfina“ skundo“, kuriuo nusprendė pakeisti Teritorinės muitinės Sprendimo1 9 punktą ir jį išdėstyti taip: ,,9. UAB ,,Arijus“ į apskaitą įtraukiama 619 Eur importo muito delspinigių, UAB ,,Arijus“ ir UAB ,,Transfina“ (solidariems skolininkams) į apskaitą įtraukiama 13 684 Eur PVM delspinigių“, o kitą Spremdimo1 dalį paliko nepakeistą. Sprendime2 nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra tenkinamos Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalies nuostatos: 1) Latvijos Respublikos muitinė patvirtino neturinti jokių duomenų apie TLD ir deklaruotų prekių pateikimą paskirties įstaigai, o būtent - Rezeknes 2 MKP, adresu (duomenys neskelbtini); 2) Teritorinei muitinei Bendrovės pateikti TLD su Latvijos muitinės spaudais ,,Nr. 014“ pagrįstai buvo atmesti, kaip nepatvirtinantys tranzito procedūros užbaigimo fakto, nes Latvijos muitinė, disponuojanti informacija apie turimus ir naudojamus spaudus informavo, kad Zilupes MKP (LV000723) spaudas ,,Nr. 014“ yra suklastotas. Atkreipė dėmesį, kad, priešingai nei skunde nurodo pareiškėja, NCTS sistemoje suvesti duomenys apie tranzito procedūros užbaigimą nepatvirtina fakto, kad prekės buvo pristatytos paskirties įstaigai, kadangi remiantis Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 363 straipsnio 3 dalimi, pranešimas apie atvykimo patvirtinimą negali būti naudojamas kaip įrodymas apie procedūros užbaigimą. Be to, Latvijos Respublikos muitinė 2016 m. birželio 29 d. raštu Nr. 27/20.1-2/10545 informavo Departamentą, kad tranzito procedūra pagal TLD 2015 m. spalio 22 d. Nr.15LTLU900014B88C89, 2015 m. spalio 22 d. Nr. 15LTLU900014BFF9D6 ir 2015 m. spalio 28 d. Nr. 15LTLU900014C22EB2 buvo užbaigta elektroniniu būdu (be muitinės kontrolės), gavus informaciją apie deklaruotų prekių išvežimą iš ES teritorijos geležinkelio transportu, tačiau prekių buvimo vieta jai nėra žinoma. Pažymėjo, kad Teritorinė muitinė Sprendime1 pagrįstai pripažino pareiškėją solidariai atsakinga skolininke muitinei, nes pareiškėja, pasiimdama krovinį ir žinodama apie įformintas tranzito procedūras, kaip ir vykdytoja, tapo atsakinga už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog prekės nebuvo pristatytos į paskirties įstaigą Rezeknes 2MKP (LV000742) ir jų buvimo vieta nėra žinoma, galima daryti išvadą, kad tiksli nusižengimo vieta nenustatyta, todėl kompetenciją išieškoti skolą turi ta valstybė, kuriai priklauso išvykimo įstaiga, t. y. Lietuvos Respublika.
Pareiškėja, nesutikdama su Departamento Sprendimu2, kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Teritorinės muitinės ir Departamento priimtus sprendimus kaip nepagrįstus.
Nuo 2016 m. gegužės 1 d. taikomas Europos Sąjungos muitinės kodeksas, patvirtintas 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013, nustatantis bendrąsias taisykles ir procedūras, taikomas į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms prekėms (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas). Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447 349 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jei prekės buvo išleistos tranzito operacijai atlikti iki 2016 m. gegužės 1 d. ir ta operacija iki tos dienos nebuvo pripažinta įvykdyta, ji pripažįstama įvykdyta vadovaujantis atitinkamomis Bendrijos muitinės kodekso ir Komisijos Reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Reglamentas (EEB) Nr. 2454/93), nuostatomis. Taigi sprendžiant dėl to, ar tranzito procedūra buvo tinkamai užbaigta, taikytinas Bendrijos muitinės kodeksas.
Pagal Bendrijos muitinės kodekso 91 straipsnio l dalies a punktą taikant išorinio tranzito procedūrą iš vienos Bendrijos muitų teritorijos vietos į kitą gali būti gabenamos ne Bendrijos prekės, kurios neapmokestinamos importo muitais bei kitais privalomaisiais mokėjimais ir kurioms netaikomos prekybos politikos priemonės. Pagal 92 straipsnio 1 dalį išorinio tranzito procedūra baigiama ir jos vykdytojo įsipareigojimai įvykdomi, kai prekės, kurioms buvo įforminta procedūra, ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai, vadovaujantis atitinkamos procedūros nuostatomis. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 37 straipsnio 1 dalies nuostatas į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo momento yra muitinės prižiūrimos.
Pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį importo skola muitinei atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes. Tokiu atveju skolininkais muitinei yra laikomi asmenys, nurodyti Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 1-4 įtraukose. Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalis nustato, kad už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas. Jis atsako: a) už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą, deramai prižiūrint, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės; b) už nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi. Nepaisant 1 dalyje nustatytų tranzito procedūros vykdytojo prievolių, prekių vežėjas arba gavėjas, priėmęs prekes ir žinantis, kad jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, taip pat atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės.
Kaip ir minėta, pareiškėja skunde nurodo, kad prekių vežimas buvo įvykdytas tiksliai pagal vykdytojo instrukcijas, prekės buvo pristatytos tinkamai į Rezekne 2MKP (LV000742) aptarnaujamą paskirties vietos teritoriją, kurioje to muitinės punkto pareigūnai kontroliuoja prekių judėjimą. Akcentuoja, kad nebuvo įpareigota atlikti muitinės procedūras ar gabenti prekes tranzitu, t. y. gabenti jas iš Latvijos už ES ribų, kadangi šiems procesams vykdytojas buvo numatęs kitą asmenį. Pareiškėjos nuomone, atsižvelgiant į tai, jog NCTS nepanaikintas pranešimas, reiškiantis tranzito procedūros užbaigimą, formaliai, pagal esančius duomenis, tranzito procedūra yra užbaigta, o dėl užbaigtos procedūros pareiškėjai negali būti taikomos sankcijos.
Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis Reglamento Nr. 2454/93 363 straipsnio 3 dalimi, pranešimas apie atvykimo patvirtinimą negali būti naudojamas kaip įrodymas, kad procedūra užbaigta, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 2454/93 366 straipsnio 1 dalyje, kurioje pateikta bendroji taisyklė, pagal kurią tinkamu dokumentu (įrodymu), patvirtinančiu Bendrijos tranzito procedūros užbaigimą, yra muitinės paskirties įstaigos patvirtintas dokumentas apie šios procedūros užbaigimą. Aptariamo straipsnio 2 dalyje išvardinti dokumentai (įrodymai), kurie tinkamumo aspektu galėtų būti prilyginami straipsnio 1 dalyje nurodytiems dokumentams. Pagal ją Bendrijos tranzito procedūra taip pat laikoma užbaigta, jei vykdytojas muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų: a) trečiojoje šalyje išduotą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekėms įforminamas muitinės sankcionuotas veiksmas; b) trečiojoje šalyje išduotą ir šios šalies muitinės antspaudu patvirtintą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą atitinkamoje trečiojoje šalyje. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vietoje 2 dalyje išvardytų dokumentų galima pateikti jų kopijas arba fotokopijas, kurių tikrumą turi patvirtinti dokumentų originalus patvirtinusi institucija, atitinkamų trečiųjų šalių institucijos arba vienos iš valstybių narių institucijos. Taigi, minėto straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų sąrašas yra baigtinis, o tai reiškia, kad jokie kiti įrodymai, kurie neatitinka šioje straipsnio dalyje nustatytų reikalavimų, Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 nuostatų taikymo požiūriu negali būti pripažinti tinkamais ta prasme, kad jais (ir tik jais) būtų galima remtis, pripažįstant, jog Bendrijos tranzito procedūra buvo užbaigta. Šių dokumentų įrodomoji reikšmė siejama su prekių pateikimu muitinės sankcionuotam veiksmui. Tai reiškia, kad toks dokumentas turi būti išduotas (ar patvirtintas) arba atitinkamos trečiosios šalies muitinės įstaigos arba jis neturėtų kelti jokių abejonių, kad jame nurodytai prekei buvo įformintas muitinės sankcionuotas veiksmas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A143-1226/2012; 2013 m. kovo 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-453/2013; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2182-575/2020).
Pareiškėjos teiginius apie prekių pristatymą į paskirties muitinės įstaigą iš esmės paneigia Latvijos Respublikos Valstybės pajamų tarnybos Nacionalinės muitinės valdybos 2016 m. birželio 29 d. raštas Nr. 27.20.1-2/10545, kuriame ji patvirtinta, jog tranzito procedūros pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 (2015 m. spalio 2 d.), Nr. 15LTLU900014BFF9D6 (2015 m. spalio 22 d.) ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 (2015 m. spalio 28 d.) buvo užbaigtos elektroniniu būdu (be muitinės kontrolės), gavus informaciją apie deklaruotų prekių išvežimą iš ES teritorijos geležinkelio transportu. Kitaip tariant, Latvijos Respublikos muitinė patvirtino, kad prekės muitinei kontrolei paskirties įstaigoje pateiktos nebuvo bei nurodė, jog tranzito procedūra užbaigta neteisingai, tačiau pareiškėja šių aplinkybių nepaneigė jokiais papildomais duomenimis. Nors byloje yra pateiktos CMR važtaraščių Nr. TF 0000653, TF 0000644, TF 0000640 ir tranzito deklaracijos T1 MRN Nr. 15LTLU9000014BFF9D6, 15LTLU9000014B88C89, 15LTLU9000014C22EB2 (su Latvijos muitinės posto – MKP 0723 2015 m. spalio 4, 24 d. spaudais Nr. 014), tačiau Latvijos kompetentinga institucija nepatvirtino šių dokumentų autentiškumo ir tinkamumo Bendrijos tranzito procedūros užbaigimui patvirtinti, savo atsakyme nurodydama, kad tokio antspaudo minėtas Latvijos muitinės postas neturi, todėl padaryta išvada, kad „Zilupe CCC“ antspaudas ,,Nr. 014“ ant dokumentų kopijų buvo akivaizdžiai suklastotas. Pareiškėja nepateikė jokių kitų tinkamų įrodymų apie prekių pristatymą į paskirties vietą. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjos nurodyti duomenys (informacija), atsižvelgiant į cituotas Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 nuostatas, negali būti laikomi užbaigtos Bendrijos tranzito procedūros įrodymu. Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad atlikus papildomus patikrinimus padaryta išvada, kad prekės, kurioms buvo įformintos aukščiau nurodytos tranzito procedūros, nebuvo gabenamos su geležinkelio važtaraščiais. Taigi muitinio tranzito procedūros eigoje atžymos NCTS sistemoje atsirado remiantis aplinkybe, kad prekės išvyko iš Europos Sąjungos muitų teritorijos (kaip pirmine aplinkybe, kurios pagal Reglamento (EEB) Nr. 9545/93 366 straipsnio 2 dalį pakanka, kad tranzito procedūra būtų laikoma baigta), tačiau vėliau paaiškėjo, kad taip neįvyko. Taigi neliko ir pagrindo atžymai apie prekių pristatymą į paskirties įstaigą Rezeknėje. Be to, kaip teisingai atsiliepime nurodo atsakovas, nors ginčo, kaip teigia pareiškėja, tarp jos ir procedūros vykdytojo dėl prekių pristatymo nėra, tai negali būti pagrindu pripažinti, jog nebuvo pažeisti Bendrijos tranzito procedūros vykdymą reglamentuojantys teisės aktai. Taigi, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Latvijos Respublikos muitinės raštas, kurio turinys yra vienareikšmis ir aiškus, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, yra pakankamas daryti išvadą, kad tranzito procedūra nebuvo baigta, t. y. kad Teritorinės muitinės ir Departamento sprendimuose pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėja neįvykdė prievolių, susijusių su tranzito procedūros taikymu.
Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalimi, nepaisant to paties straipsnio 1 dalyje nustatytų tranzito procedūros vykdytojo prievolių, prekių vežėjas arba gavėjas, priėmęs prekes ir žinantis, kad jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, taip pat atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės. ESTT byloje Nr. C-547/15 (Interservice d. o. o. Koper prieš Sandor Horvath) yra išaiškinęs, kad tam, jog „vežėjui“ būtų taikoma pareiga pateikti nesugadintas prekes paskirties muitinės įstaigai, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalį, nustatytos dvi sąlygos. Pirmoji sąlyga – tai prekių priėmimas, kuris reiškia fizinę šių prekių kontrolę ir disponavimą jomis, o antroji – žinojimas priimant prekes, kad joms taikoma Bendrijos tranzito procedūra. Vežėjas atsako kartu su tranzito procedūros vykdytoju. Vis dėlto vežėjo atsakomybė skiriasi nuo tranzito procedūros vykdytojo atsakomybės tiek dėl pagrindo, tiek dėl apimties. Tranzito procedūros vykdytojo atsakomybė grindžiama tuo, kad jis yra muitinės procedūros „vykdytojas“, o šis Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 21 punkte apibrėžtas kaip asmuo, kurio vardu buvo pateikta muitinės deklaracija, arba asmuo, kuriam buvo perduotos su muitinės procedūra susijusios pirmiau minėto asmens teisės ir prievolės. Kaip tranzito procedūrą vykdantis asmuo, tranzito procedūros vykdytojas pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalies b punktą atsako už nuostatų, susijusių su šia procedūra, laikymąsi. Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta vežėjo atsakomybė grindžiama fiziniu prekių turėjimu ir žinojimu, kad joms taikoma Bendrijos tranzito procedūra. Pagal šią nuostatą vežėjas, kuris priima prekes žinodamas, kad joms taikoma tokia procedūra, kaip faktinis šių prekių turėtojas privalo per nustatytą terminą ir nepažeidęs muitinės panaudotų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių pateikti jas nesugadintas paskirties mokesčių įstaigai.
Teismo įsitkinimu, pareiškėja, prisiimdama krovinį ir žinodama apie įformintas tranzito procedūras pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89, Nr. 15LTLU900014BFF9D6 ir Nr. 15LTLU900014C22EB2, kaip ir tranzito procedūros vykdytoja, tapo atsakinga už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą bei už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės. Pareiškėja neginčija aplinkybės, kad jai buvo žinoma, jog ginčo prekės bus gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, jai buvo perduoti tranzito dokumentai, buvo matyti prekių gavėjai, muitinės paskirties įstaigos, todėl laikytina, kad pareiškėja, būdama vežėja, tapo atsakinga už jai nustatytų pareigų vykdymą, tačiau ėmėsi nepakankamai priemonių, kad užtikrintų krovinių pristatymą į muitinės įstaigą. Nors pareiškėja skunde akcentuoja, kad ji buvo atsakinga tik už prekių pervežimą į vykdytojo nurodytą, konkrečią vietą ((duomenys neskelbtini), kur laukė įgaliotas asmuo ir visa tai atliko tinkamai, todėl skolos susidarymo materialinis pagrindas yra Latvijos pareigūnų veiksmai, už kuriuos nėra ir negali būti atsakingas vežėjas, pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie sukėlė arba galėjo sukelti mokestinių teisinių santykių subjektui mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų taikymo prasme, nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių subjektai ir jie savo galimai nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Šie tokių asmenų veiksmai mokestinių teisinių santykių subjektui (mokesčių mokėtojui) galėtų sudaryti prielaidas reikalauti iš šių asmenų atlyginti žalą remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis, arba šie asmenys galėtų atsiradusias įmonei mokestines nepriemokas sumokėti valstybės biudžetui už šią įmonę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka (žr., pvz., LVAT 2008 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-59/2008, 2009 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-521-09). Kitaip tariant, nei procedūros vykdytojo, nei vežėjo pareigos tinkamai užbaigti prekių muitinės procedūrą bei vykdyti mokestinę prievolę nešalina galimi kitų asmenų neteisėti veiksmai.
Atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką, aiškinančią Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalį, pagal kurią prekių vežėjui, priėmusiam prekes ir žinančiam, kad jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, taikoma objektyvaus pobūdžio prievolė, kuriai atsirasti pakanka fakto, kad prekės paskirties vietoje nebuvo tinkamai pateiktos muitinei, pareiškėja pagrįstai buvo pripažinta solidaria skolininke.
Pareiškėja skunde remiasi argumentu, kad tyrimas buvo atliktas formaliai, tik pateikiant užklausas Latvijos ir Kazachstano muitinėms, tačiau neatliekant jokių papildomų tyrimo veiksmų, tam, kad būtų tinkamai ir objektyviai išsiaiškintos visos nagrinėjamu atveju reikšmingos aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys, kad pati pareiškėja nenurodo jokių konkrečių duomenų, kuriuos muitinė galėjo surinkti atlikdama tyrimą, taip pat nepateikia įrodymų, kurie paneigtų nagrinėjamu atveju surinktus duomenis ar jų pagrindu skundžiamuose sprendimuose padarytas išvadas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentu, jog nagrinėjamu atveju tyrimas buvo atliktas neobjektyviai ar neišsamiai.
Pareiškėja skunde taip pat nurodo, kad tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad skola muitinei vis dėlto atsirado, jos administravimo procedūras turėtų vykdyti ne Lietuvos, o Latvijos muitinė, kuri, neradusi dokumentų apie prekių išgabenimą konteineriais, suklydo manydama, jog tranzito procedūra užbaigta neva neteisėtai. Teigia, kad muitinės procedūra (faktas dėl prekių atgabenimo) buvo įforminta Latvijoje, tik yra keliamas ginčas dėl jos teisėtumo, taigi mokestinę prievolę lemiantys, kad ir ginčijami, veiksniai atsirado Latvijoje.
Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad skola muitinei atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes prekių paėmimo iš muitinės priežiūros momentu. ESTT (bylose Nr. C-300/03, C-230/06, kt.) išaiškinta, kad skola muitinei pagal Bendrijos kodekso 203 straipsnio 1 dalį atsiranda ir nepateikus prekių paskirties įstaigai. Bendrijos muitinės kodekso 215 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skola muitinei atsiranda: toje vietoje, kurioje įvykdomi jos atsiradimą lemiantys veiksmai; jeigu tos vietos nustatyti negalima, toje vietoje, kurioje muitinė prekes pripažino esant tokioje padėtyje, kuriai susidarius atsiranda skola muitinei; jeigu prekėms įforminta muitinės procedūra nėra baigta ir jeigu tos vietos negalima nustatyti per nustatytą laikotarpį pagal pirmą ir antrą įtraukas, jei reikia, taikant Komiteto procedūrą, toje vietoje, kurioje šioms prekėms buvo įforminta atitinkama procedūra arba šios prekės buvo įvežtos į Bendriją taikant atitinkamą procedūrą. Šioje byloje skolos muitinei atsiradimo pagrindas buvo objektyvi aplinkybė, kad prekės nepristatytos į paskirties įstaigą. Byloje yra pateiktas Latvijos Respublikos muitinės 2017 m. vasario 10 d. raštas Nr. 27.20.2-2/2240 ,,Dėl informacijos suteikimo“, kuriame nurodyta, jog, atsižvelgiant į tai, kad duomenų apie prekių pristatymą muitinės įtaigai, kaip ir duomenų apie siuntos importavimą ar išvežimą iš muitinės priežiūros Latvijos Respublikoje, nėra, Latvijos Respublika nėra ta valstybė narė, kurios jurisdikcijai priklauso išieškoti skolą muitinei. Remiantis paminėtomis nuostatomis, įvertinus paminėtas aplinkybėmis, sutiktina su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, jog, atsižvelgiant į tai, kad prekės nebuvo pristatytos į paskirties įstaigą Rezeknes 2MKP (LV000742) ir jų buvimo vieta nėra žinoma, galima daryti išvadą, jog tiksli nusižengimo vieta nenustatyta, todėl kompetenciją išieškoti skolą turi ta valstybė, kuriai priklauso išvykimo įstaiga, t. y. Lietuvos Respublika.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijami Teritorinės muitinės Sprendimas1 bei Departamento Sprendimas2 priimti įvertinus visas su ginču susijusias aplinkybes, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie yra nepagrįsti ar neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, objektyvumo ir teisės viršenybės principų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl ji neįgyja teisės į teismo išlaidų atlyginimą.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Euroepos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Transfina“ skundą atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jolita Rasiukevičienė