Civilinė byla Nr. 2-192-157/2017

Teisminio proceso Nr. 2-5-3-00501-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.12.2.; 3.4.3.; 3.4.3.11.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotojo asmens Z. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties  civilinėje byloje Nr. B2-866-413/2016 pagal kreditorių uždarosios akcinės bendrovės ,,Skomė“ ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Arms“ prašymą dėl atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotasis asmuo Z. V., o taip pat kreditorių uždarosios akcinės bendrovės ,,Skomė” ir uždarosios akcinės bendrovės UAB ,,Baltic Arms”, atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,FF lizingas”, suinteresuotojo asmens Z. V. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. papildomos nutarties šioje byloje.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi buvo patenkinti pareiškėjų E. Š., UAB „Skomė“, Č. S. K., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, J. I. pareiškimai ir atsakovei UAB „FF lizingas“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Parex lizingas“) buvo iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi buvo paskirta UAB „Admivita“; ši teismo nutartis įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi atsisakius patenkinti kreditorės AB „GVK“ ir atsakovės atskiruosius skundus. Teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartimi ši teismo nutartis palikta nepakeista (civilinė byla Nr. B2-420-413/2017).
2. Kreditoriai UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti UAB „FF lizingas“ bankrotą tyčiniu (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1-4 punktų ir 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Nurodė, kad įmonės bankrotą nulėmė suinteresuotojo asmens buvusio bendrovės vadovo Z. V. tyčiniai veiksmai, kuriais daug metų kryptingai ir nuosekliai buvo siekiama ne tik išvengti įsipareigojimų daugumai kreditorių vykdymo, bet ir iššvaistyti bendrovės turtą. Pareiškėjų teigimu, nuo 2009 m. darbo užmokestis įmonės darbuotojams nebuvo mokamas ar mokamas tik iš dalies, iš teismo nutartimi patvirtintų 949 538,03 Lt finansinių reikalavimų 663 424,38 Lt sudarė darbo užmokestis ir kitos išmokos, susijusios su darbo santykiais. Įmonė, būdama skolinga darbuotojams, skolinosi dideles pinigų sumas (pvz.: 2010 m. sausio 27 d. iš UAB „Mabuta“ pasiskolino 500 000 Lt), kurias perskolino kitoms įmonėms ar fiziniams asmenims, ir iš kurių jų neatgavo. Pasak pareiškėjų, įmonės vadovas Z. V. nevykdė arba netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytų pareigų laiku mokėti valstybei pridėtinės vertės, gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčius. Taip pat teigė, kad buvo sudaromi įmonei nenaudingi, nuostolingi sandoriai: 2007 m. gruodžio 10 d. UAB „FF lizingas“ laidavimo sutartis su DNB banku UAB „Prie vingio“ naudai, – ją pasirašydamas vadovas Z. V. iš anksto žinojo, kad ši bendrovė jau yra laiku neįvykdžiusi savo įsipareigojimų; 2010 m. gruodžio 6 d. UAB „FF lizingas“ reikalavimo teisės perleidimo sutartis su AB „GVK“, – pastaroji atsakovei UAB „FF Lizingas“ perleido reikalavimą į UAB „Prie vingio“ skolą, nors šiai buvo žinoma, kad UAB „Prie vingio“ įsipareigojimai pradiniam kreditoriui AB „GVK“ nebuvo užtikrinti jokiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis; kad dar prieš sudarant minėtą sandorį – 2010 m. kovo 22 d., AB DNB bankas atsakovę raštu buvo informavęs, jog UAB „Prie vingio“ neįvykdė įsipareigojimų pagal 2005 m. lapkričio 25 d. kredito sutartį, jog atsakovei neįvykdžius savo įsipareigojimų pagal 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartį Nr. 326-07L bankas kreipsis į teismą dėl jos bankroto bylos iškėlimo, – taigi įmonės vadovui Z. V. iš anksto buvo žinoma, kad dėl šios sutarties įmonė patirs nuostolius; 2009 m. birželio 15 d. UAB „FF lizingas“ mainų sutartis su V. G. bei R. G., – atsakovė kitai mainų sutarties šaliai perdavė Vilniaus miesto centre esantį turtą ir reikalavimo teisę į skolininkę D. F., kurių vertė sandorio sudarymo metu buvo mažiausiai 749 685,76 Lt, o įgijo 850 vnt. UAB „Palviga“ akcijų (vienos akcijos nominali vertė 100 Lt), – taigi už išmainytą įmonės turtą įsigijo 6,1 karto mažesnės vertės turtą; 2009 m. liepos 24 d. UAB „FF lizingas“ reikalavimo teisės perleidimo sutartis su UAB „Palviga“, – už šį sandorį įmonė nieko negavo, patyrė tiesioginę žalą, jį sudarant vadovui neabejotinai buvo žinoma, kad UAB „RRD“ neįvykdys savo įsipareigojimų pagal 2009 m. liepos 24 d., nes ji nevykdė savo įsipareigojimų ir pagal anksčiau sudarytas 2004 m. rugsėjo 27 d. ir 2005 m. vasario 15 d. lizingo sutartis; paskolos sutartys, kurias UAB „FF lizingas“ sudarė su R. S., LUAB „Marigora“, I. V. – nuo 2011 m. sausio 1 d. Z. V. nesiėmė jokių priemonių dėl šiems asmenims suteiktų ir negrąžintų skolų išreikalavimo. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad bendrovės direktorius nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, – BUAB „FF lizingas“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai; nors į balansą įrašytos net 8 287 124 Lt (2 400 117,01 Eur) vertės atsargos, tačiau bankroto administratoriui jis nepateikė nei šių atsargų sąrašo, nei nurodė, kur jos faktiškai yra, todėl pareiškėjai tvirtino, kad yra pagrindas manyti, jog arba į atsakovės balansą buvo įrašytas didelės vertės turtas, kuris praktiškai neegzistuoja, arba – jeigu toks turtas ar jo dalis egzistavo, – pagal buhalterinės apskaitos duomenis nėra galimybės nustatyti nei turto sudėties, nei jo buvimo vietos. 
3. Atsiliepime į pareiškimą atsakovės BUAB „FF lizingas“ kreditoriai UAB „Mabuta“, R. I., E. Š., VSDFV, o taip pat bankroto administratorius sutiko su prašymu, prašė įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. 
4. Apibendrintu atsiliepimu ir jo papildymais į šį pareiškimą suinteresuotas asmuo Z. V. prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjai neįrodė, jog ginčo dalykas pažeidžia jų teises ir interesus, nes kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo. Nagrinėjamu atveju UAB „Baltic Arms“ reikalavimas atsakovei atsirado po bankroto bylos įmonei iškėlimo, todėl bankroto bylos iškėlimo faktas nepažeidžia šio kreditoriaus interesų, tuo tarpu UAB „Skomė“ yra ne atsakovės kreditorė, o skolininkė (debitorė). Pažymėjo, kad bankroto bylos iškėlimą lėmė bendrovės neatsiskaitymai su darbuotojais, tačiau tai įvyko ne dėl įmonės vadovo kaltės, o dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6773-516/2011 įmonės atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Pareiškėjų nurodytos sutartys, kurios neva bendrovei buvo nenaudingos, sudarytos vykdant bendrovės valdybos sprendimus. Pareiškėjo nuomone, nurodyti sandoriai nebuvo pagrindine įmonės bankroto bylos iškėlimo priežastimi, nes jos iškėlimą nulėmė nesąžiningi Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, UAB „Skomė“ ir AB DNB banko atstovų veiksmai, jų žinomai melagingi paaiškinimai. Pažymėjo, kad įmonė siekė gauti apyvartinių lėšų, todėl su UAB „Mabuta“ sudaryta paskolos sutartis su sąlyga, kad dalis lėšų bus perskolinta R. S., I. V. ir UAB „Marigora“, jog šie baigtų ruošti investicinį projektą, susijusį su ES lėšų pritraukimu. Civilinėje byloje Nr. 2-4818-603/2015 nagrinėjamas BUAB „FF Lizingas“ ieškinys dėl skolos iš R. S. priteisimo, o civilinėje byloje Nr. 2-24214-600/2015 – BUAB „FF Lizingas“ ieškinys dėl skolos iš I. V. priteisimo. Suinteresuoto asmens nuomone, kol nebus priimti įsiteisėję teismo sprendimai šiose bylose ir išieškotos priteistos skolos (jei jos bus priteistos), nėra pagrindo teigti, kad šie sandoriai buvo žalingi UAB „FF Lizingas“. Nepagrįstas pareiškimo argumentas, kad 2010 m. gruodžio 6 d. UAB „GVK“ ir UAB „FF Lizingas“ reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, pagal kurią įsigyta reikalavimo teisė į UAB „Prie vingio“, buvo padaryta įmonei žala, nes  po minėtos sutarties pasirašymo – 2010 m. gruodžio 28 d., atsakovė raštu Nr.01-1689, adresuotu UAB „Prie vingio“, dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, visiškai atsiskaitė su UAB „Prie vingio“ už pirktus sklypus ir išvengė sankcijų dėl vėluojančio atsiskaitymo. Suinteresuotas asmuo taip pat tvirtino, kad nepagrįsti pareiškėjų argumentai dėl įsipareigojimų nevykdymo VMI, Sodrai ir savivaldybėms bei kitiems tretiesiems asmenims –  iki pat bankroto bylos pradžios teisme nebuvo gauta jokių darbuotojų pretenzijų dėl vėluojančio darbo užmokesčio, nuolat vyko derybos su VSDFV Vilniaus skyriumi, buvo vykdomi patikrinimai, pasirašyta sutartis dėl vėluojančių mokėjimų atidėjimo, pasiūlytas ir areštuotas nekilnojamasis turtas įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui, siūlyta įstoti į antstolės R. V. vykdomąją bylą Nr. 0074/13/22154 ir skolą išsiieškoti šios vykdomo priverstinio turto pardavimo varžytynėse, kurio įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi šioje byloje neleido teisėjas Dainius Rinkevičius. Z. V. tvirtino, kad pareiškėjų argumentai dėl tyčinio bankroto yra nepagrįsti, nes teismui nepateikti visi atsakovės buhalterinės apskaitos duomenys – antstoliai vykdo išieškojimus bendrovės naudai iš skolininkų, o bankroto administratorius jų neapskaito; kad administratorius per dvejus metus kreipėsi į teismą tik dėl skolos priteisimo iš atsakovų R. S., I. V. ir UAB „Bana“, neteisėtai sutiko su nepagristais bei neteisėtais AB DNB banko, VĮ Turto banko, Finansų ministerijos, Č. S. K., Lingės, J. I., E. Š. ir AB „Klaipėdos energijos“ kreditoriniais reikalavimais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi UAB ,,FF  Lizingas“ bankrotą pripažino tyčiniu; įpareigojo bankroto administratorių patikrinti atsakovės UAB „FF lizingas“ sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad ši negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Nusprendė, kad įsiteisėjus šiai nutarčiai, apie tyčinio bankroto iškėlimą praneština Vilniaus apygardos prokuratūrai ir Vyriausybės įgaliotai institucijai.
6. Teismas nustatė, kad atsakovė UAB „FF lizingas“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Parex lizingas“) įsteigta 1997 m. gegužės 12 d.; pagrindinė įmonės veikla – finansinės išperkamosios nuomos ir lizingo paslaugų teikimas Lietuvos juridiniams ir fiziniams asmenims; įmonės vadovu nuo 1997 m. gegužės 12 d.  iki bankroto bylos iškėlimo buvo Z. V.; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi įmonei iškelta bankroto byla, ši nutartis įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 13 d., Lietuvos apeliaciniam teismui palikus pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą; Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas; teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2015 m. birželio 4 d., įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
7. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškimo argumentų, susijusių su atsiskaitymu pagal darbo santykius, pažymėjo, kad nuo 2009 m. darbo užmokestis darbuotojams nebuvo mokamas ar buvo mokama tik jo dalis; įmonė 2009 m. pabaigoje turėjo 101 222 Lt su darbo santykiais susijusių įsipareigojamų, 2010 m. pabaigoje – 142 645 Lt, 2011 m. pabaigoje – 375 340 Lt; kad 2012 m. pabaigoje įsipareigojimai darbuotojams išaugo iki 667 264 Lt; darbuotojų skaičius per paminėtą laikotarpį sumažėjo nuo 15 iki 11 asmenų; Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi įmonės bankroto byloje patvirtintų darbuotojų reikalavimų suma sudarė 949 538,03 Lt (275 005,22 Eur) (t. 1, b. l. 53-68, t. 4, b. l. 158-166). Teismas, įvertinęs įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotas aplinkybes, privalomą (imperatyvią) darbdavio pareigą mokėti darbo užmokestį ir su juo susijusias kitas išmokas taip, kaip numato įstatymas, įmonės balansinių duomenų apie įsipareigojimus darbuotojams kaitą nuo 2009 metų iki 2012 m. pabaigos, atsakovės bankroto byloje patvirtintų įmonės darbuotojų finansinių reikalavimų dydį, atsižvelgdamas į tai, kad bankroto bylos iškėlimą atsakovei iniciavo taip pat darbuotoja, – atmetė kaip nepagrįstus suinteresuoto asmens Z. V. atsiliepimo argumentus, jog atsiskaitymai sutriko dėl kitose bylose įmonės atžvilgiu taikytų laikinųjų pasaugos priemonių, jog su darbuotojais buvo atsiskaitoma kitais būdais. Pažymėjo tai, kad minėti darbo užmokesčio tvarkos pažeidimai buvo vienas iš savarankiškų ĮBĮ pagrindų iškelti įmonei bankroto bylą. Teismas taip pat atmetė kaip neapgrįstus suinteresuotojo asmens argumentus, kad atsiskaitymų su darbuotojais tvarkos pažeidimą lėmė ekonominė krizė, nurodęs, jog pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, nei įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nesuteikia pagrindo išvadai, kad ekonominės krizės situacija per se reiškia nenugalimos jėgos faktą, dėl kurio yra visuotinai atleidžiama nuo prievolės vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012). Įvertinęs paminėtas aplinkybes teismas konstatavo, kad įmonei neturint finansinių galimybių atsiskaityti su  darbuotojais, o vadovui Z. V. nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, toliau didinant įmonės įsipareigojimus, –  tokie jo veiksmai vertintini kaip siekimas tyčia privesti įmonę prie bankroto.  
8. Pasisakydamas dėl pareiškimo argumentų, susijusių su privalomų mokesčių valstybei nemokėjimu, pažymėjo, kad pagal bylos duomenis teismo 2014 m.  birželio 12 d. nutartimi buvo patvirtinti VMI 54 502,52 Lt ir VSDFV Vilniaus skyriaus – 311 708,59 Lt finansiniai reikalavimai; kad įmonė nuo 2010 m. birželio mėn. nesilaikė nustatytos įmokų mokėjimo tvarkos: nuo 2011 m. liepos mėn. mokėjimo nurodymai nebuvo vykdomi, taip pat nebuvo įvykdyta  2012 m. liepos 10 d. sudaryta skolos sumokėjimo atidėjimo sutartis Nr. 7-IĮ-821, pagal kurią atsakovė įsipareigojo skolą sumokėti dalimis, laiku mokėti einamąsias įmokas, ir dėl to VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu sutartis buvo nutraukta (t. 2, b. l. 50-52, 57; t. 19, b. l. 172-173); kad įmonės vadovas šiuo laikotarpiu skolino įmonės lėšas tretiesiems asmenims (R. S., UAB „Marigora“, I. V.); kad įmonės skolos VSDFV nuolat didėjo: 2012 m. liepos 1 d. skola siekė 78 253,86 Lt, 2013 m. sausio 1 d. – 132 010,17 Lt, 2013 m. rugsėjo 1 d. – 176 782,20 Lt, o iškėlus bankroto bylą – padidėjo iki 311 708,59 Lt; kad vien tik su advokatu M. Žilinsku sudaryto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), sandorio vertė siekė 585 000 Lt; kad jeigu šis turtas būtų parduotas rinkoje laisvai, gautų lėšų būtų pakakę atsiskaityti tiek su pirmos eilės (darbuotojais), tiek su antros eilės (VSDFV) kreditoriais. Įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatavo, kad toks įmonės valdymo organų elgesys, kai įmonė, būdama faktiškai nemoki ir didindama įsipareigojimus pirmosios ir antrosios eilės kreditoriams, atsiskaito su kreditoriais, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau, kai gavusi lėšas iš kitų asmenų, jas perskolina tretiesiems asmenims, bet neatsiskaito su darbuotojais, valstybe, – vertintinas kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto.   
9. Dėl atsakovės ir AB DNB banko 2007 m. gruodžio 10 d. sudarytos laidavimo sutarties. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų šiuo klausimu, pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi buvo patvirtintas  AB DNB banko 1 697 250,10 Lt finansinis reikalavimas; kad jo pagrindas –  UAB „Prie vingio“ ir šio banko 2005 m. lapkričio 25 d. kredito sutartis Nr. 5424-051L; jos įvykdymas buvo užtikrintas skolininkui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – 3,52 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)., hipoteka ir atsakovės UAB „FF lizingas“, atstovaujamos Z. V., 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartimi Nr. 326-07L, kuria ši įmonė įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jei skolininkas UAB „Prie vingio“ neįvykdys arba netinkamai įvykdys savo prievoles bankui pagal kredito sutartį (2, b. l. 3-19); minėtoje laidavimo sutartyje buvo nustatyta, jog ji pasirašoma su kredito sutarties pratęsimu iki 2008 m. lapkričio 22 d. (sutarties 4.3 punktas). Įvertinęs šias faktines aplinkybes teismas konstatavo pareiškėjų teiginių, kad atsakovės vadovui Z. V. iš anksto buvo žinoma, jog UAB „Prie vingio“ laiku neįvykdė savo įsipareigojimų bankui, pagrįstumą. Teismas taip pat pažymėjo, kad įvertinus tai, jog pagrindinė įmonės veikla – finansinės išperkamosios nuomos ir lizingo paslaugų teikimas – laiduodama 1,8 mln. Lt suma ši įmonė visiškai nepasirūpino savo turtinių interesų apsauga, t. y. nei hipoteka ar įkeitimu, nei trečiųjų asmenų garantijomis, nei kitomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, o tai nebūdinga įmonės veiklai ir jos tikslams, todėl yra pagrindas teigti, kad minėtu sandoriu buvo siekiama patenkinti ne įmonės, bet trečiojo asmens tikslus, o šio sandorio nuostolingumą patvirtina faktas, jog pardavus iš varžytynių UAB „Prie vingio“ AB DNB bankui įkeistą turtą už 865 200 Lt, bankui buvo gražinta tik dalis kredito, todėl didžiąją dalį bankroto byloje patvirtinto šio asmens finansinio reikalavimo sudaro ne skola, bet 1 047 036,98 Lt palūkanos ir 18 777,55 Lt delspinigiai už nesavalaikį prievolės įvykdymą.   
10. Dėl atsakovės ir V. G. bei R. G. 2009 m. birželio 15 d. mainų sutarties. Teismas nustatė, kad minėta sutartimi įmonė išmainė jai nuosavybės teise priklausantį 67,85 kv. m ploto butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bei 223 685,76 Lt reikalavimo teisę į įmonės skolininkę D. F. į V. G. ir R. G. priklausančias 850 vnt. UAB „Palviga“ akcijas (t. 28, b. l. 134-137); kad Sutartyje nurodyta perduodamo buto vertė – 300 000 Lt, reikalavimo teisė – 220 000 Lt, o akcijų vertė – 520 000 Lt; kad  įmonė įgijo 850 vnt. akcijų, kurių vienos akcijos nominali vertė 100 Lt (t. 28, b. l. 138); kad įgijo 85 000 Lt vertės turtą, kurio vertė 6,1 karto mažesnis už išmainyto įmonės turto vertę; kad iki minėto sandorio sudarymo ir po jo UAB „Palviga“ turtui viešame registre buvo įregistruoti 8 turto areštai (t. 28, b. l. 167-170); kad ši įmonė nuo 2011 m. neteikia Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų;  kad šios sutarties šalis V. G. buvo ne tik UAB „FF lizingas“ darbuotoja, bet ir UAB „Palviga“ direktorė bei akcininke; kad į bylą nepateikta duomenų, o ir suinteresuotas asmuo Z. V. konkrečiai nenurodė, kokią realią naudą iš šio sandorio turėjo atsakovė. Įvertinęs šias faktines aplinkybes teismas konstatavo, kad nuostolingai veikiančios ir praktiškai ūkinės veiklos nevykdančios bendrovės akcijų įsigijimas už kainą, kuri daugiau kaip 6 kartus viršijo jų nominalią vertę, buvo visiškai nebūdingas įprastai UAB „FF lizingas“ ūkinei – komercinei veiklai.     
11. Dėl atsakovės ir UAB ,,GVK“ 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi patvirtintas AB „GVK“ kreditorinis reikalavimas, (t. 9, b. l. 113-114, 203-204); pagal minėta sutartį AB „GVK“ atlygintinai, už reikalavimo nominalią vertę (149 892,75 Lt) perleido atsakovei 149 892,75 Lt reikalavimo teisę į UAB „Prie vingio“, kuria atsakovė besąlygiškai įsipareigojo iki 2011 m. sausio 15 d. šią pinigų sumą sumokėti reikalavimo teisės perleidėjai; UAB „Prie vingio“ įsipareigojimai pradiniam kreditoriui AB „GVK“ nebuvo užtikrinti jokiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis; UAB „FF lizingas“ prieš minėto sandorio sudarymą AB DNB banko 2010 m. kovo 22 d. raštu buvo informuota apie tai, jog UAB „Prie vingio“ nevykdo įsipareigojimų pagal 2005 m. lapkričio 25 d. kredito sutartį, o laiduotojui UAB „FF lizingas“ neįvykdžius savo įsipareigojimų pagal 2007 m. gruodžio 10 d. sutartį Nr. 326-07L bankas kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; UAB „FF lizingas“, UAB „Prie vingio“ ir AB „GVK“ buvo susiję asmenys – AB „GVK“ valdybos nariu yra UAB „FF lizingas“ akcininkas ir buvęs darbuotojas L. K., o UAB „FF lizingas“ akcininkas ir buvęs vadovas Z. V. – nuo 2005 m. rugpjūčio 8 d. iki 2009 m. kovo 5 d. (taigi ir sudarant 2007 m. gruodžio 10 d. sutartį Nr. 326-07L) buvo UAB „Prie Vingio“ valdybos nariu. Įvertinęs šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad įmonei (jos vadovui) iš anksto buvo / turėjo būti žinoma, jog dėl 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo bus patirti materialiniai nuostoliai, tačiau to nepaisant  sudarytas sandoris, kuris buvo nenaudingas ir nebūdingas įmonės veiklai ir jos tikslams, o jį sudarydamas suinteresuotas asmuo Z. V. veikė aiškaus interesų konflikto sąlygomis.   
12. Dėl atsakovės 2010 m. sausio 29 d., 2010 m. vasario 1 d. sudarytų paskolos sutarčių su R. S., UAB ,,Marigora“, I. V.. Teismas, įvertinęs tai, kad minėtomis sutartimis įmonė paskolino R. S. 150 000 Lt, UAB „Marigora“ – 100 000 Lt, o I. V. –  50 000 Lt; skolos iki nustatyto termino (2010 m. gruodžio 31 d.) nebuvo grąžintos; įmonės vadovas nesiėmė jokių priemonių jas išieškoti; šių sutarčių įvykdymas nebuvo užtikrintas jokiomis kreditoriaus reikalavimų užtikrinimo priemonėmis, konstatavo, jog yra pagrindas išvadai, kad įmonės vadovas minėtais sandoriais dar labiau pablogindamas įmonės finansinę padėtį ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais.  
13. Spręsdamas dėl pareiškėjų prašymo argumentų, susijusių su netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu teismas pažymėjo, kad atsiliepime į pareiškimą bankroto administratorius teigia, jog suinteresuotas asmuo Z. V. iki šiol nėra įvykdęs pareigos administratoriui perduoti visą įmonės turtą ir dokumentus; už minėtos pareigos neįvykdymą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d., 2014 m. liepos 10 d. ir 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartimis jam paskirtos baudos, atitinkamai – 3 000 Lt, 1 000 Lt ir 5 000 Lt, kurios apeliacinės instancijos paliktos nepakeistos; jis iki šiol nėra perdavęs atsakovės atsargų, kurių vertė, vadovaujantis  administratoriui perduotais įmonės balanso duomenimis, – 8 287 124 Lt; nėra perdavęs pirminių apskaitos dokumentų originalų, UAB „FF lizingas“ valdybos posėdžių, ir akcininkų susirinkimų protokolų, suteikęs  informacijos apie prisijungimo galimybes prie pagrindinėje įmonės buveinėje esančių kompiuterių, kuriuose privalo būti saugomi buhalterinės apskaitos dokumentai ir registrai (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1–7 punktai). Įvertinęs šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad įmonės vadovas netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
14. Apibendrindamas tai, kas nurodyta, teismas konstatavo, kad sąmoningas mokėjimų tvarkos pažeidimas ir nepateisinamai ilgas darbo išmokų darbuotojams bei socialinio draudimo įmokų mokėjimų vengimas, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymas ir neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, pažeidimas sudaro pagrindą pripažinti UAB „FF lizingas“ bankrotą tyčiniu. 
15. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą suinteresuotojo asmens prašymą sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėtos kitos civilinės bylos. Pažymėjo, kad toks prašymas tinkamai neargumentuotas, nenurodytos kitų bylų dalykas, faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai, kuriais šalys grindžia tam tikrus savo reikalavimus ir atsikirtimus, dėl ko negalima nuspręsti dėl nagrinėjamų bylų prejudicinio ryšio; civilinėje byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teismas vertina ne atskirą veiksmą (sandorį), bet aplinkybių visumą, kurių pagrindu konstatuoja ar yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu; trečia, esant vykdomai tyčinio bankroto procedūrai, ginčai dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams, paprastai inicijuojami po to, kai įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis).
16. Teismas taip pat nenustatė pagrindų, numatytų CPK 299 straipsnyje, todėl atmetė kaip nepagrįstą suinteresuoto asmens prašymą informuoti prokuratūrą apie nusikalstamą bankrotą.

17. Kauno apygardos tesimas 2016 m. rugsėjo 28 d. papildoma nutartimi iš dalies patenkino pareiškėjų UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ prašymą dėl tokios nutarties priėmimo, tai yra dėl teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties motyvuojamosios dalies papildymo ir atmetė suinteresuoto asmens Z. V. prašymus.

18. Prašyme UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ nurodė, kad jų pareiškimas dėl atsakovės BUAB „FF Lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, buvo grindžiamas taip pat ir kitomis aplinkybėmis, tai yra kitais faktiniais pagrindais, ir apie tai pažymėta minėtos teismo nutarties aprašomojoje dalyje. Tačiau teismas jų neišnagrinėjo. Teismas, iš dalies patenkindamas šį prašymą, vadovaudamasis CPK 177 straipsnio 2 dalimi papildė nutartį tokiais motyvais: „Pasisakant dėl pareiškėjų argumento, liečiančio 2009 m. liepos 24 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį, teismas pažymi, kad jų argumentas dėl atsakovei padarytos 80 000 Lt dydžio žalos, grindžiamas tik asmenine nuomone, jog UAB „Palviga“ nepareiškus finansinio (kreditorinio) reikalavimo atsakovės UAB „FF lizingas“ bankroto byloje, reiškia, kad 80 000 Lt šiai bendrovei buvo sumokėta iki 2009 m. liepos 31 d. , t. y. taip, kaip tai nurodyta sutartyje (t. 28, b. l. 139). Šalies paaiškinimai yra viena iš įrodinėjimo priemonių, numatytų CPK 177 straipsnio 2 dalyje. Tačiau jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus CPK numatytas išimtis), nes teismas vertina bylos įrodymų visetą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Suinteresuotas asmuo pateikė į bylą rašytinius įrodymus, iš kurių matyti, kad UAB „FF lizingas“ ir UAB „Palviga“ dar tą pačią 2009 m. liepos 24 d. – reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo dieną, sudarė kitą sutartį – Tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo aktą, kurio pagrindu šalys nusprendė įskaityti vienarūšius 80 000 Lt dydžio įsipareigojimus (t. 23, b. l. 179). Nei bankroto administratorius, nei pareiškėjai šio rašytinio įrodymo įrodomosios reikšmės kitomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė, jo nekvestionavo (neginčijo), dėl to spręstina, kad jų argumentai dėl realiai įmonei padarytos materialinės žalos UAB „Palviga“ sumokant grynais pinigais 80 000 Lt, neturi faktinio pagrindo ir laikytini nepagrįstais (CPK 178 straipsnis). Remiantis nurodytu, nėra pagrindo teigti, kad minėtas Reikalavimo teisės perleidimo sandoris turi požymių, dėl kurio įmonei buvo iškelta bankroto byla.
19. Prašyme dėl papildomos nutarties priėmimo suinteresuotas asmuo Z. V. nurodė, kad teismas neišnagrinėjo jo pareikštų prašymų dėl jų nepasisakė. Tvirtino, kad visų pirma liko neišnagrinėtas prašymas dėl galimai nusikalstamai suorganizuoto atsakovės UAB „FF lizingas“ bankroto, o taip pat dėl kitų esminių procesinių prašymų – reikalavimų, t. y. 1) dėl 2016 m. liepos 20 d. prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą dėl pasikeitusios teismo sudėties; 2) dėl neteisėto šios bankroto bylos naudojimo UAB „Skomė“ akcininkų tarpusavio ginčams spręsti ir UAB „Admivita“ piktnaudžiavimo bankroto administratoriaus pareigomis; 3) dėl 2016 m. vasario 3 d. ir 2016 m. vasario 22 d. prašymų išreikalauti iš UAB „Admivita“, antstolių D. Blizniko ir R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus; 4) dėl bankroto administratoriaus UAB „Admivita“ nubaudimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis); 5) dėl prašymų įpareigoti bankroto administratorių pateikti teismui ir suinteresuotam asmeniui konkrečių įmonės klientų bylas, sutarčių vykdymo ir administratoriaus vykdomo skolų išieškojimo iš įmonės skolininkų (debitorių) dokumentus; UAB „FF lizingas” ir UAB „Gelminija“ nuomos sutartį ir visus su jos vykdymu susijusius dokumentus; 6) dėl prašymo išreikalauti iš pareiškėjos UAB „Skomė“ jos susirašinėjimo su VĮ Turto bankas ir AB DNB bankas medžiagą ir dokumentus, susijusius su šių asmenų ir UAB „FF lizingas“ ginčais civilinėse bylose; 7) dėl bankroto administratoriaus UAB „Admivita“ atvirai šališko veikimo pareiškėjų UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Ams“ naudai patvirtinančių įrodymų, pateiktų Z. V. su prašymu Nr. 01-65; 8) dėl įrodymų apie bendrininkų – J. M. vadovaujamų UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ bei bankroto administratoriaus bendrų sąsajų ir neteisėto veikimo prieš Z. V., naudojant šią bankroto bylą kitiems tikslams – ginčams tarp UAB „Skomė“ akcininkų apsunkinti; 9) dėl prašymo išreikalauti iš pareiškėjo UAB „Skomė“ duomenis apie E. J. darbą šioje bendrovėje ir UAB „Skomė“ bei UAB „Baltic Arms“ direktoriaus J. M. sutuoktinės advokatės J. M. darbą advokatų kontoroje „In corpore“; 10) dėl argumentų, išdėstytų apibendrintame 2016 m. vasario 22 d. atsiliepime į pareiškėjų pareiškimą dėl tyčinio bankroto Nr. 01-54, kad UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ neturi teisės reikšti tokio pareiškimo, nes jų nurodyti sandoriai niekaip nepažeidžia pareiškėjų interesų; 11) dėl pareiškėjų nubaudimo maksimaliomis baudomis už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis); 12) dėl teisėjo Dainiaus Rinkevičiaus, V. G., R. S., I. V., L. K. apklausimo liudytojais; 13) dėl civilinių bylų Nr. 2-2690-262/2013; Nr. 2-2068-798/2014; Nr. 2-1393-567/2013; Nr. 2-44-160/2014; 2-3366-232/2014 prijungimo; 14) dėl UAB „FF Lizingas“ valdybos narių ir buvusio UAB „Parex lizingas“ turto administratoriaus UAB „Tigesta“ įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis; 15) dėl draudimo advokatui P. Viščiniui ir I. K. atstovauti BUAB „FF lizingas“ šioje byloje, dėl advokato P. Viščinio atstovavimo išlaidų šioje byloje nepripažinimo ir informavimo apie jo galimai nusikalstamus veiksmus, dėl UAB „Admivita“ atstovės I. D. netinkamų įgaliojimų; 16) dėl UAB „Admivita“ šioje byloje teiktų žinomai melagingų paaiškinimų apie Z. V. neva neperduotą bankroto administratoriui įmonės atitinkamą turto dalį; 17) dėl bankroto administratoriaus UAB „Admivita“ ir teisėjo D. Rinkevičiaus galimai nusikalstamais veiksmais atsakovei (UAB „FF lizingas“) padarytos didelės žalos pripažįstant AB DNB banko ir VĮ Turto banko kreditorinius reikalavimus; 18) dėl prašymo įvertinti advokato V. Barkausko, teismo posėdyje pavadinusio UAB „FF lizingas“ darbuotojas nereprodukcinio amžiaus moteriškėmis, elgesį; 19) dėl bankroto administratoriaus UAB „Admivita“ veiksmų, pavedant BUAB „FF lizingas“ apskaitos ir korespondencijos tvarkymą, t. y. esmines bankroto administratoriaus funkcijas,  atlikti pagal sutartį UAB „Finvita“.
20. Vertindamas suinteresuoto asmens Z. V. prašymo pagrįstumą teismas pažymėjo, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės jo procesinio pobūdžio prašymai kito, t. y. 2016 m. vasario 22 d. atsiliepime į pareiškėjų pareiškimą Nr. 01-54 suinteresuotas asmuo pateikė 17 (septyniolika), 2016 m. gegužės 30 d. paaiškinimuose Nr. 01-64 pateikė 7 (septynis), o pareiškime dėl papildomos nutarties priėmimo nurodė, kad teismas neišsprendė 19 (devyniolikos) jo prašymų (t. 23, b. l. 12-149, t. 28, b. l. 70-80, t. 31, b. l. 131-132). Remdamasis tuo teismas suinteresuoto asmens pozicija teismas vertino kaip prieštaringą ir nenuoseklią ir pažymėjo, kad jo tvirtinimu nebuvo išspręsti trejopo pobūdžio procesiniai klausimai: 1) pareiškėjų teisės pareikšti tokio pobūdžio reikalavimą; bylos atnaujinimo pasikeitus teismo sudėčiai (teisėjui); kitų asmenų įtraukimo į bylą dalyvaujančiais asmenimis; 2) įrodymų išreikalavimo; 3) etikos, civilinio bei baudžiamojo pobūdžio prievartos priemonių (sankcijų) taikymo pareiškėjų ir atsakovės atstovams. Pasisakydamas dėl pirmosios jo prašymų grupės teismas pažymėjo, kad pareiškėjai, inicijavę procesą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, yra įmonės kreditoriai, todėl turi teisę reikšti tokio pobūdžio prašymą (ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalis, 21 straipsnio 2 dalies 3 punktas); kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartimi BUAB „FF lizingas“ bankroto bylą perdavus iš Vilniaus apygardos teismo į Kauno apygardos teismą, ši byla 2016 m. birželio 29 d. buvo paskirta ir atiduota nagrinėti  Kauno apygardos teismo teisėjui Gintautui Koriaginui (t. 16, b. l. 36-38, t. 17, b. l. 3); kad bylą nagrinėjančio teismo sudėtis (teisėjas) nebuvo pakeista, o teisėjai R. P. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2016 m. birželio 14 d. potvarkiu Nr. CBR 4-61 buvo pavesta atlikti tik konkrečius skubius veiksmus civilinėje byloje Nr. B2-866-413/2013 (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, t. 30, b. l. 120); kad trečiųjų (suinteresuotų) asmenų įtraukimas į bylą teismo iniciatyva (šalys tokio prašymo nebuvo pareiškusios) yra teismo teisė, bet ne pareiga; kad atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo dalyką ir pobūdį, kitus asmenis įtraukti į bylą nėra tikslinga. Teismas, pasisakydamas dėl antrosios prašymų grupės, pažymėjo, kad šio asmens 2016 m. vasario 22 d. atsiliepime į pareiškėjų pareiškimą Nr. 01-54 išdėstyti procesiniai prašymai buvo išspręsti ir nepatenkinti 2016 m. kovo 7 d. žodine (protokoline) teismo nutartimi (t. 25, 112-114). Pasisakydamas dėl trečiosios prašymų grupės teismas pažymėjo, kad CPK 95 straipsnio prasme piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą; kad nesąžiningai pareikštu nepagrįstu reikalavimu, pripažintinas tik toks, kurį išnagrinėjus teisme galima padaryti išvadą, jog normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrą reikalų padėtį, panašioje situacijoje teisinės padėties negalėtų įvertinti kaip savo materialinės subjektinės teisės ar įstatymo saugomų interesų pažeidimo ar ginčijimo ir reikalauti ją ginti teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010); kad šiuo atveju pareiškėjų prašymas buvo patenkintas, todėl Z. V. nurodytų asmenų atžvilgiu taikyti civilinio pobūdžio sankcijas, numatytas CPK 95 straipsnyje, nebuvo pagrindo. Čia pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje dėl papildomos nutarties priėmimo taip pat konstatuota, jog Z. V. nurodyti galimai nusikalstami UAB „Admivita“, jos bendrininkų (bendrininkai nenurodomi) ir advokato P. Viščinio veiksmai bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti, todėl apie tai pranešti prokurorui CPK 300 straipsnio tvarka nebuvo pagrindo (t. 31, b. l. 143-145).
21. Suinteresuoto asmens Z. V. pareikšto prašymo dėl papildomos nutarties priėmimo CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punkto kontekste teismas pažymėjo, kad minėta teisės norma paprastai taikoma ne procesinio, bet materialinio pobūdžio reikalavimams spręsti, kadangi procesinio pobūdžio klausimai turi būti išspręsti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsni, 253 straipsnio 1 dalis). Pastebėtina, kad didžioji dalis klausimų (prašymų), dėl kurių prašoma priimti papildomą nutartį, yra įtraukta į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą, kuris teismo 2016 m. rugsėjo 20 d.  nutartimi priimtas tolimesniam nagrinėjimui (t. 31, b. l. 135-164, t. 32, b. l. 26-27). Todėl spręstina, kad pakartotinio suinteresuoto asmens klausimų nagrinėjimo siekiama skirtingomis procesinėmis formomis, t. y.  tiek atskiruoju skundu, tiek prašymu dėl papildomos nutarties priėmimo, nors tokia alternatyvi galimybė CPK nenumatyta.
22. Taigi teismas papildomoje nutartyje atsisakė priimti pirmiau nurodytą suinteresuoto asmens Z. V. prašymą dėl papildomos nutarties priėmimo. 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį  argumentai

23. Suinteresuotas asmuo Z. V. atskirajame skunde dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria atsakovės BUAB „FF lizingas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, prašo ją panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taip pat prašo įtraukti į bylą dalyvaujančiais asmenimis visus įmonės kreditorius, valdybos narius, prijungti jo 2016 m. rugpjūčio 4 d. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. ir 2016 m. liepos 29 d. nutarčių ir jų papildymą (2016-08-06 Z. V. papildymą Nr.01-265), 2016 m. rugpjūčio 4 d. jo atskirąjį skundą ir 2016 m. rugpjūčio 6 d. papildymą laikyti sudėtinėmis šio atskirojo skundo dalimis, prijungti juos ir jų priedus prie šios bylos; išreikalauti papildomus įrodymus ir prijungti prašomas civilines bylas; bylos dalį dėl galimai nusikalstamų veikų organizuojant UAB ,,FF Lizingas“ bankroto bylos iškėlimą išspręsti iš esmės, t. y. esant nusikalstamo bankroto požymiams priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui; vadovaujantis CPK 332 straipsniu dėl galimai nusikalstamų veikų priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; vadovaujantis CPK 95 straipsniu skirti atsakovės bankroto administratorei UAB „Admivita“ maksimalią baudą, pusę jos skiriant Z. V.; teisėjui Gintautui Koriaginui pačiam nusišalinti nuo šio atskirojo skundo priėmimo ir sprendimo klausimų.
24. Apeliantas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:  
1. Bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Internetiniame tinklapyje www.teismai.lt 2016 m. liepos 20 d. buvo paskelbta apie pasikeitusią civilinės bylos Nr. B2-866-413/2016 teisėjų sudėtį, be teisėjo Gintauto Koriagino paskirta bylą nagrinėti ir teisėja R. P.. Todėl teismui buvo pateiktas 2016 m. liepos 20 d. prašymas Nr. 01-240 dėl pasikeitusios teismo sudėties atnaujinti bylos nagrinėjimą dėl klausimų, susijusių su bankroto administratoriaus pakeitimu bei administratorės išlaidų nepripažinimo susijusių su  bankroto procesu. Tačiau teismas šį prašymą ignoravo ir www.teismai.lt paskelbė, kad procesinius sprendimus šiais klausimais skelbs 2016 m. liepos 27 d. 15 val. 30 min. bei 16 val. dar kartą pasikeitusios sudėties teismas – teisėjas Gintautas Koriaginas. Tokiais teismo veiksmais pažeista CPK 21 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas.
2. Teismas sprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismo sprendimas dėl tyčinio ar galimai nusikalstami suorganizuoto atsakovės UAB „FF Lizingas“ bankroto turės tiesioginės įtakos visų bylos dalyvių (kreditorių) teisėms ir pareigoms. Tačiau nei teismas, nei bankroto administratorius apie šių bylų nagrinėjimą nepranešė kitiems įmonės kreditoriams, nepateikė jiems procesinių dokumentų, nesuteikė teisės pateikti atsiliepimus. Bankroto administratorė UAB „Admivita“ šiame ginče sąmoningai veikė tik su šališkais kreditoriais UAB „Baltic Arms” ir UAB „Skomė“. 
3. Teismas ignoravo suinteresuotojo asmens procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu išsakytus prašymus pirmiausia išnagrinėti bankroto administratoriaus nušalinimo klausimą ir tokiu būdu pažeidė CPK 21 straipsnio imperatyvą. 
4. Teismas procesinius dokumentus taip pat ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pradėjo siųsti tik po 2016 m. birželio 11 d. pateikto prašymo nušalinti šią bylą nagrinėjantį teisėją. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. liepos 20 d. nutartimi išsprendęs klausimą dėl šią bylą nagrinėjančio teisėjo nušalinimo nepasisakė dėl naujų nurodytų nušalinimo pagrindų, tokiu būdu toleruojamas šališkas teisėjas, o jo šališkumą patvirtina ir aplinkybė, kad pareiškėjams buvo suteikta galimybė pateikti atsiliepimus į suinteresuotojo asmens pateiktą atsiliepimą į prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, t. y. faktiškai suteikta teisę į dubliką, tačiau jam nebuvo suteikta teisė pateikti tripliką. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbia laikytina aplinkybė, kad dėl šią bylą nagrinėjančio teisėjo veiksmų pripažinimo neteisėtais suinteresuotasis asmuo pateikė ieškinį (civilinė byla Nr. 2-27724-465/2016), todėl šis teisėjas negali užtikrinti nepriklausomo ir nešališko šios bankroto bylos nagrinėjimo.
5. Teismas išsprendė ne visus byloje jo pareikštus reikalavimus (CPK 14 straipsnis, 235 straipsnio 1 dalis,  245 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas), o būtent:  dėl 2016 m. liepos 20 d. prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą dėl pasikeitusios teismo sudėties ir pakeisti šią bylą nagrinėjančio teismo sudėtį; dėl 2016 m. vasario 3 d. ir 2016 m. vasario 22 d. prašymų išreikalauti iš UAB ,,Admivita“, antstolių D. Blizniko ir R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų video įrašus, darytus UAB „FF Lizingas“ užsakymu; dėl Z. V. susipažinimo su atsakovės dokumentais (konkrečių klientų bylos su dokumentais, sutarčių vykdymo dokumentai, susirašinėjimai, apskaitos duomenys apie šių klientų galimas skolas šiuo metu; duomenys apie išieškojimus iš debitorių ir kreipimusis į teismą dėl skolų atsakovės naudai po 2013 m. lapkričio 13 d.; atsakovės ir UAB „Gelminija“ nuomos sutartis ir visi jos vykdymo dokumentai; susirašinėjimas su VĮ Turto banku ir AB DNB banko atstovais etc.); dėl iš UAB „Baltic Arms“ išsireikalautinų duomenų apie E. J. darbą šioje bendrovėje; dėl UAB „Admivita“ baudos skyrimo už piktnaudžiavimą suteiktomis proceso teisėmis; dėl su 2016 m. kovo 7 d. prašymu Nr.01-65 pateiktų įrodymų; dėl Z. V. pateiktų gausių įrodymų dėl bendrininkų – J. M. vadovaujamų UAB ,,Skomė” ir UAB „Baltic Arms“ bei UAB „Admivita“ – bendrų sąsajų ir neteisėto veikimo prieš jį; dėl argumentų, išdėstytų apibendrintame 2016 m. vasario 22 d. atsiliepime dėl pareiškėjų pareiškimo dėl tyčinio bankroto, kad UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ neturi teisės teikti tokį pareiškimą, nes jų nurodyti sandoriai niekaip nepažeidžia jų interesų (UAB „Baltic Arms“ 71 737,30 Lt reikalavimas, grindžiamas 2013 m. lapkričio 21 d. M. M. ir UAB „Baltic Arms“ reikalavimo perleidimo sutartimi, kuri pasirašyta po Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo, UAB „Skomė“ faktiškai yra ne UAB „FF Lizingas“ kreditorius, o debitorius, kuris iki šios bankroto bylos iškėlimo aibėje ginčų teismuose su atsakove žinomai melagingai teigė, kad yra priešingai); dėl baudos abiems pareiškėjams skyrimo (CPK 95 straipsnis); dėl teisėjo Dainiaus Rinkevičiaus, V. G., R. S., I. V. L. K. apklausimo liudytojais; dėl civilinių bylų Nr. 2-2690-262/2013, Nr. 2-2068-798/2014, Nr. 2-1393-567/2013, Nr. 2-3366-232/2014 prijungimo; dėl UAB „FF Lizingas“ valdybos narių ir buvusio UAB ,,Parex lizingas“ turto administratoriaus UAB ,,Tigesta“ įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis; dėl negalėjimo advokatams P. Viščiniui ir I. K. atstovauti atsakovei kilus konfliktams su suinteresuotuoju asmeniu; dėl P. Viščinio atstovavimo išlaidų nepripažinimo ir dėl pranešimo apie šio advokato neetiškus, galimai nusikalstamus veiksmus Lietuvos advokatūrai; dėl pranešimo ĮBVD apie I. K. atstovavimo šioje byloje; dėl UAB ,,FF Lizingas" procesinių dokumentų, pasirašytus UAB ,,Admivita“ atstovės I. D. pateiktų teismui, grąžinimo UAB ,,Admivita“ ir nesivadovavimo jais, nes ji neturi aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo; dėl galimai nusikalstamų veikų organizuojant UAB ,,FF Lizingas“ bankroto bylos iškėlimą, t. y. esant nusikalstamo bankroto požymiams priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui; dėl galimai nusikalstamais veiksmais atsakovui padarytos didelės žalos bankroto administratoriaus UAB Admivita“ ir teisėjo Dainiaus Rinkevičiaus veiksmais pripažįstant nepagrįstą AB DNB banko kreditorinį reikalavimą, taip pat UAB „Admivita“ veiksmais pripažįstant nepagrįstą VĮ Turto banko kreditorinį reikalavimą.
6. Teismas, iš esmės nagrinėdamas bei spręsdamas klausimą dėl atsakovės BUAB „FF lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, be pagrindo nevertino priežasčių, nulėmusių atsakovės bankrotą, ir vertino tik pasekmes. Bankroto byla įmonei iškelta tik dėl vėluojamų mokėti atlyginimų darbuotojams, tuo tarpu balanso duomenimis įmonės turimi įsipareigojimai kreditoriams nesudarė pusės į balansą įrašytos turto vertės (įmonė turėjo turto už 13,34 mln. Lt, įsipareigojimų už 2,248 mln. Lt); administratoriui paskelbus įmonės turto varžytynes, buvo nustatyta, kad jo rinkos kaina yra 16,584 mln. Lt. Netgi UAB „Admivita“ sudaryti  2013 m. ir 2014 m. metiniai balansai, tai yra po bankroto bylos iškėlimo – patvirtina, kad įmonė dirba nenuostolingai – turtas (nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai) praktiškai nemažėjo: 2013 m. sumažėjo 170 602 Lt, o 2014 m. padidėjo 25 249 Lt. Šios aplinkybės patvirtina, kad bankroto byla buvo iškelta nepagrįstai. Byla iškelta dėl bendrų nusikalstamų UAB „Skomė“, atstovaujamos direktoriaus J. M., Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovo civilinėje byloje  Nr.2-44-160/2014, VĮ Turto banko, AB DNB banko atstovų, būsimo bankroto administratoriaus UAB „Admivita“ – trukdymo parduoti įmonei priklausantį turtą, nes civilinėje byloje Nr. 2-44-160/2014 pagal teismui pateiktus žinomai melagingus VĮ Turto banko atstovų paaiškinimus ir prašymą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – 6,911 mln. Lt vertės įmonės turto areštas. Šią aplinkybę, t. y. tikrąją bankroto priežastį, kuri yra galimai nusikalstamų veikų visumos rezultatas, skundžiamoje nutartyje teismas tik paminėjo, tačiau jos nevertino ir dėl jos nepasisakė.
7. Dėl įsiskolinimo darbuotojams. Teismas ignoravo aplinkybę, kad su darbuotojais buvo susitarta, kad jų darbo užmokestis ekonominės krizės metu nebus ­mažinamas, o pardavus bendrovės turtą bus atsiskaityta su jais ir kitais kreditoriais. Šie argumentai nevertinti, neapklausti įmonės darbuotojai, neišreikalautos kolektyvinės sutartys. Vienam mėnesiui atidėjus bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimą antstolė R. V. būtų pardavusi įmonės turtą, ir būtų atsiskaityta ne tik su pirmosios, bet ir su antrosios eilės kreditoriais. Teismas nevertino argumentų, kad 2006 m. rugpjūčio 25 d. protokolu UAB „Parex lizingas“ valdyba buvo jį įpareigojusi padidinti bendrovėje likusių darbuotojų darbo užmokestį, atsižvelgiant į darbo patirtį, kvalifikaciją, kad darbuotojai korektiškai, kantriai laukė atsiskaitymo ir iki pat pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo nereiškė pretenzijų dėl vėluojančio darbo užmokesčio.
8. Dėl skolų VMI, Sodrai, savivaldybėms, kitiems tretiesiems asmenims. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjų argumentus dėl nurodytų skolų, be pagrindo neišreikalavo iš UAB „Admivita“ atsakovės apskaitos duomenų apie šias skolas, nevertino jo pateiktų argumentų ir įrodymų – susirašinėjimo su šiais asmenimis, kurie patvirtina įmonės ir jo vadovo darbą, sutartis dėl šių skolų dengimo, ginčus teisme dėl skolų dydžio. Be to, UAB „Admivita“ jo iki šiol nesupažindino su visais šiais dokumentais. Teismas taip pat nevertino aplinkybių, kad buvo vedamos derybos su VSDFV Vilniaus skyriumi, VMI; susirašinėjimo su Mažeikių raj. savivaldybe ir pasirašyto bei vykdyto susitarimo dėl skolos; žemės nuomos mokėjimo grafiko, rinktos medžiagos dėl rinkliavos už šiukšles sumažinimo; susirašinėjimo su Klaipėdos miesto savivaldybės administracija dėl žemės nuomos mokesčių; derybų dėl taikos ginčuose teisme, to, kad UAB „Admivita“ šio darbo netęsė, tik pripažino visus kreditorinius reikalavimus; ginčų su Palangos miesto savivaldybės administracija dėl žemės nuomos mokesčio.
9. Dėl laidavimo sutarties, sudarytos su AB DNB banku 2007 m. gruodžio 10 d. Teismas ignoravo aplinkybę, kad bankas paskolą skolininkui UAB „Prie vingio“ išdavė ne pagal 2005 m. lapkričio 25 d. kredito sutartį (II t. b. l. 8-16), už kurios įvykdymą laidavo atsakovė, tačiau pagal kitą sandorį – Nr. P24-201158, už kurio įvykdymą ji nelaidavo, o tai patvirtina banko Utenos skyriaus 2005 m. gruodžio 7 d. suvestinis memorialinis orderis Nr.07100645, pateiktas Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-3366-232/2014. Skundžiamoje nutartyje teismas neteisėtai jam perkėlė įrodinėjimo naštą dėl šio sandorio, už kurį įmonė nelaidavo, nors civilinėje byloje Nr. 2-3366-232/2014 teismo prašė šį įrodymą išreikalauti iš AB DNB banko, tačiau pastarasis atsisakė pateikti tokią medžiagą.
10. Dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties, sudarytos 2010 m. gruodžio 6 d. tarp AB GVK ir atsakovės. Nėra pagrindo sutikti su teismo nuomone, kad šiuo sandoriu atsakovei padaryta žala, nes atsakovė 2010 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 01-1689, adresuotu UAB „Prie vingio“, dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo pranešė visiškai atsiskaičiusi su šia įmone už pirktus sklypus. Įskaitymu buvo išvengta sankcijų dėl vėluojančio atsiskaitymo. Teismas neišreikalavo įrodymų ir apskaitos duomenų nei iš atsakovės, nei iš UAB „Prie vingio“ bei AB ,,GVK”. Nei grynaisiais, nei banko mokėjimu nebuvo atsiskaitoma.
11. Dėl atsakovės ir UAB „Palviga“ 2009 m. liepos 24 d. sudarytos sutarties. Teismas nevertino esminių šios sutarties sudarymo aplinkybių. Visų pirma tai yra atsakovės dukterinė įmonė, todėl nėra jokio skirtumo, ar motininė, ar dukterinė įmonė turi reikalavimo teisę į skolininką UAB „RRD“. Tai, kad šį reikalavimą iš UAB „Palviga“ perėmė jos motininė įmonė, tik palengvina skolos išieškojimą, nes atsakovė su šia įmone buvo sudariusi ir kitas sutartis, o toks sutarčių surišimas padeda skolų išieškojimui. Šis sandoris įmonei buvo ne tik pelningas (įsigytas 85 000 Lt reikalavimas už 80 000 Lt), bet ir išsprendė tarpusavio atsiskaitymų su UAB „Palviga“ klausimą. Piniginės lėšos pagal šią sutartį nebuvo mokamos, tik atlikta priešpriešinių įsipareigojimų užskaita, todėl nebuvo pažeistas mokėjimų eiliškumas. Nebuvo vertinami jo argumentai bei įrodymai dėl UAB „Palviga“, įgytos mainų sutartimi, turto vertės.       
12. Teismas nevertino jo argumentų, susijusių su dokumentų bei turto bankroto administratoriui perdavimo, kurie buvo nurodyti 2016 m. rugpjūčio 4 d. atskirajame skunde dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarčių ir jo papildyme (2016-08-06 papildymas Nr.01-26), todėl šie skundai laikyti sudėtinėmis šio atskirojo skundo dalimis. Teismas nevertino argumentų ir įrodymų dėl dokumentų bei turto bankroto administratoriui perdavimo, apsiribojo tik samprotavimu, kad jis ne viską perdavė, remdamasis vien tuo, kad dėl šių priežasčių jam buvo skirtos teismo baudos; neatsižvelgė į šias reikšmingas aplinkybes: bankroto administratorius melagingai aiškino, kad jis neperdavė akcininkų susirinkimų ir valdybos protokolų, trumpalaikio turto sąrašo; kad vėliau nagrinėjant šią bylą UAB „Admivita“ atstovė I. K. patvirtino, jog šiuos dokumentus „surado“, antrą kartą ,,painventorizavus“ vienašališkai ir nepersėjus apie perimtą UAB „FF Lizingas“ buveinę; kad šias aplinkybes fiksavo šališkas antstolis D. Bliznikas; kad UAB „Admivita“ nepaaiškino, kodėl pasiūlius bankroto administratoriui 2014 m. lapkritį kartu vykti į Šiaulius, o lapkričio 7 d. – į Klaipėdą, perimti ten esantį turtą, tai nebuvo padaryta; kad laiku jo neperspėjus 2014 m. lapkričio 6 d. vienašališkai perimta įmonės buveinė su ten buvusiu UAB „FF Lizingas“ turtu ir dokumentais; kad bankroto administratorius teismui nenurodė pasirašytų turto ir dokumentų perdavimo-priėmimo dokumentų; melagingai teigė, kad UAB ,,Admivita“ dar neperėmė likusio įmonės turto ir dokumentų, esančių buveinėje, adresu (duomenys neskelbtini); kad dalį trumpalaikio turto (nekilnojamąjį turtą, skirtą perpardavimui) UAB „Admivita“ yra perėmusi ir jį viešai pardavinėja; kad UAB „Admivita“ žino, jog jis negali perduoti kilnojamojo trumpalaikio turto, esančio Mažeikiuose, adresu Ventos g. 8,  kuris pavogtas galimai dalyvaujant ir UAB „Admivita“ įgaliotam atstovui A. G.. Teismas neargumentavo savo pozicijos, kad I. D. yra tinkamai įgaliotas UAB „Admivita“ asmuo.    
13. Skundžiamoje nutartyje teismas neteisingai vertino UAB „FF Lizingas“ sutartį su UAB „Mabuta“ – turtas neįkeistas, nes pagal sutartį tai daroma, jei atsakovė būtų pasiskolinusi visą sutartą sumą – dar papildomai 300 000 Lt, o tai nebuvo padaryta. Nesąžiningas bankroto administratorius ne tik pateikė teismui neteisingus duomenis, dėl ko UAB „Mabuta“ patvirtinta hipotekiniu atsakovės kreditoriumi, bet ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi UAB „Admivita“ teikimu šiam kreditoriui buvo patvirtintas net 180 000 Lt nesąžiningai padidintas finansinis reikalavimas. Ši afera buvo atskleista ir toks kreditorinio reikalavimo padidinimas buvo panaikintas, tenkinus jo atskirąjį skundą.
14. Teismas taip pat nevertino aplinkybių, kad atsakovės veikla buvo žinoma pareiškėjų direktoriui  J. M., nes jis ir jo sūnus M. M. aktyviai ja domėjosi, reikalavo dokumentų ir juos gaudavo iš įmonės. Šie akcininkai dalyvavo visuose atsakovės akcininkų susirinkimuose, disponavo metinėmis veiklos medžiagomis, finansinių atskaitomybių dokumentais ir paaiškinimais, kurie pateikti VĮ RC ir viešai skelbiami, dokumentų reikalavo ir administracinėmis bylomis prieš jį teisme. Jokių pretenzijų dėl atsakovės veiklos akcininkas J. M. ir kiti akcininkai iki šiol nėra pareiškė.
15. Teismas nepasisakė dėl jo argumentų, susijusių su pareiškėjų įrodymais nepagrįstų ir tikrovės neatitinkančių teiginių, kad UAB „Gelminija“ (anksčiau – UAB „Saugus tiekimas“) direktorė yra R. S. žmona; nepasisakė ir neišreikalavo įrodymų iš UAB ,,Admivita“, kiek ši bendrovė, kuri nuomojosi iš UAB „FF Lizingas“ patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), pagal nuomos sutarties sąlygas investavo lėšų į šių patalpų rekonstrukciją ir pritaikymą stomatologinei veiklai be UAB „FF Lizingas“ atsakomybės už šio nuomininko investuotas lėšas, nes šis atsakovės turtas buvo suremontuotas ir pagerintas; teismas neišreikalavo investicijas ir projektą bei jo įgyvendinimą patvirtinančių dokumentų iš UAB ,,Admivita“, kuri vienašališkai perėmė ne tik atsakovės buveinę Vilniuje, bet ir šias patalpas Klaipėdoje, kuriose prieš bankroto bylos iškėlimą veikė atsakovės Klaipėdos ofisas ir kurias 2014 m. sausio 10 d. iš jos vadybininkės V. G. su patalpų raktu perėmė UAB „Admivita“ įgaliotas asmuo A. G..
16. Teismas be pagrindo nevertino aplinkybės, kad jo vadovaujama įmonė nepaisant sudėtingos padėties praktiškai be advokatų pagalbos ir finansinių išteklių gynėsi teismuose, teikė ieškininius dokumentus teismams dėl skolų priteisimo, pagal finansines galimybes teikė vykdomuosius dokumentus antstoliams dėl skolų išieškojimo atsakovės naudai. 

25. Pareiškėjos UAB ,,Skomė“ ir UAB ,,Baltic Arms“ su skundu nesutiko, skundžiamą teismo nutartį prašė palikti nepakeistą.  
26. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:  
1. Apeliacijos dalyką sudaro tik teismo nutarties dalis, kuria išspręstas įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas, o dėl kitos nutarties dalies apeliacinis procesas negalimas. Atskirajame skunde ginčijamas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutarties dėl bankroto bylos atsakovei UAB „FF lizingas“ iškėlimo teisėtumas, aptariami Vilniaus apygardos teismo teisėjo Dainiaus Rinkevičiaus veiksmai ir asmenybė nors nutartis iškelti bankroto bylą yra įsiteisėjusi, o teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartimi nuspręsta įmonę likviduoti. Skunde daug dėmesio skiriama įmonės bankroto procedūrai, administratoriaus UAB „Admivita“ veiksmams, taip pat neskundžiamai Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarčiai, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto prašymą ir neatstatydino įmonės administratoriaus. Visi šie klausimai, susiję su atsakovo likvidavimo procedūra, pagal kompetenciją turi būti sprendžiami arba bankroto  administratoriaus, arba kreditorių komiteto, arba Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-866-413/2016, tačiau ne nagrinėjant kreditorių prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Dalis atskirojo skundo motyvų, susiję su klausimais, kurie išspręsti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais šioje ar kitose civilinėse bylose (dėl apelianto samprotavimų, susijusių su jo ir pareiškėjos UAB „Skomė“ santykiais; dėl AB DNB bankas, VĮ Turto bankas ir kitų kreditorių reikalavimų dydžio, patvirtinimo etc.).   
2. Nepagrįsti skundo teiginiai, kad teismas ištyrė tik pareiškėjų UAB „Skomė“, UAB „Baltic Arms“ argumentus ir neištyrė nė vieno apelianto argumento, pateiktų įrodymų ir tokiu būdu buvo pažeistos CPK 14 straipsnio 1 dalis, 235 straipsnio 1 dalis. Teismas tyrė ir įvertino visų byloje dalyvaujančių asmenų argumentus ir įrodymus, susijusius su klausimo dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu išsprendimu. Atskirajame skunde konkrečiai nenurodoma, kokių apelianto argumentų ir / ar įrodymų teismas tariamai neištyrė ir kokią tai būtų turėję reikšmę šios teismo nutarties teisėtumui.
3. Nepagrįsti skundo argumentai, kad teismas, nepasisakydamas dėl apelianto prašymų pažeidė CPK 245 straipsnio 2 dalį, nes šios bylos nagrinėjimo dalykas yra įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu. 
4. Nepagrįsti skundo argumentai, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Kauno apygardos teismo teisėjas Gintautas Koriaginas turėjo pareigą ir teisę priimti ginčijamą nutartį, nes nuo 2015 m. vidurio nagrinėja šios įmonės bankroto bylą, o jo atostogų metu Kauno apygardos teismo CBS pirmininko 2016 m. birželio 14 d. potvarkiu teisėjai R. P. buvo pavesta atlikti tik skubius procesinius veiksmus, tačiau nebuvo pavesta išnagrinėti civilinę bylą iš esmės. Duomenų, kad apelianto ieškinys dėl šio teisėjo neteisėtų veiksmų  buvo priimtas, apeliantas nepateikė. Priešingai, viešos paieškos sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartimi atsisakė priimti jo ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-27724-465/2016.  
5. Nepagrįsti skundo argumentai, kad teismas sprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nes byloje buvo sprendžiamas tik įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas (nebuvo sprendžiama dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo, panaikinimo, jų modifikavimo ar kt.). Skunde konkrečiai nenurodoma, dėl kokių įmonės kreditorių materialinių teisių ir / ar pareigų ginčijama nutartimi teismas tariamai nusprendė.  Skundo  argumentas, esą į atsakovo bankroto bylą ar ad hoc į klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimą turėjo būti įtraukti buvę atsakovo valdybos nariai, taip pat nepagrįstas, nes jokie klausimai, susiję su atsakovo valdybos narių veikla, nebuvo sprendžiami, todėl ir dėl valdybos narių teisių / pareigų nebuvo nuspręsta.   
6. Atsakovo bankrotas pagrįstai buvo pripažintas tyčiniu dėl to, kad bendrovės valdymo organas – administracijos vadovas, nevykdė / netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, kadangi: (i) darbuotojams neteisėtai nemokėtas darbo užmokestis ir (ii) nesikreipta į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Teismas teisingai nustatė, kad nuo 2007 m. darbuotojams buvo mokama tik dalis jiems priklausančio darbo užmokesčio arba jis nemokamas visiškai; kad iš pagal įmonės 2012 m. balansą 2007 m. pabaigoje ji turėjo 145 165 Lt su darbo santykiais susijusių įsipareigojamų; 2008 m. pabaigoje – 120 768 Lt; 2009 m. pabaigoje – 101 222 Lt; 2010 m. pabaigoje  - 142 645 Lt; 2011 m. pabaigoje  - 375 340 Lt; o 2012 m. pabaigoje – 667 264 Lt; kad įmonėje dirbo apie dešimt darbuotojų. Teismas teisingai konstatavo, kad  toks didelis darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų įsiskolinimas reiškia, jog darbuotojams daug metų  praktiškai nebuvo mokamas darbo užmokestis arba buvo mokamas tik ypatingais atvejais. Įstatymų leidėjas ne tik imperatyviai nustatė griežtą darbo užmokesčio mokėjimo tvarką, bet ir nustatė administracinę ir civilinę atsakomybę už darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimus (DK 141 straipsnio 1,2 dalys, 201 straipsnio 1 dalis, 2016 straipsnio 1 dalis, 207 straipsnio 1 dalis, ATPK 414 straipsnio 1 dalis). Imperatyvi darbdavio pareiga mokėti darbo užmokestį ne rečiau, kaip vieną kartą per mėnesį yra vienareikšmiškai aiški, visuotinai žinoma, todėl nemokėti darbo užmokesčio galima tik tyčia, dėl ko darbuotojų naudai buvo priskaičiuoti delspinigiai bei vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką, taip pat Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 207 straipsnio 1 dalyje ir LR DNUISSDSPMĮ numatyti delspinigiai. Darbdavio pareiga mokėti darbo užmokestį yra nustatyta įstatymų leidėjo, todėl ši pareiga  nėra sąlygojama darbuotojų prašymų, pretenzijų reiškimo ir pan., atitinkamai teisiškai neįmanomi ir darbuotojo prašymai nemokėti darbo užmokesčio, jeigu tokie ir būtų buvę (apeliantas tokių įrodymų nepateikė). Nors su darbuotojais nebuvo atsiskaitoma, tačiau advokatui M. Žilinskui 2011 m. buvo sumokėta net 585 000 Lt. Apelianto argumentai, kad su darbuotojais nebuvo atsiskaitoma dėl pasaulinės krizės ir pan., taip pat nepagrįsti.    
7. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad atsakovė nemokėjo mokesčių, o apeliantas nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su mokesčių mokėjimu.  
8. Dėl 2007 m. gruodžio 10 d. atsakovės ir DNB banko laidavimo sutarties. Sudarant minėtą sutartį buvo aišku, kad atsakovė gali patirti tik žalą, todėl joks protingas ir apdairus bendrovės vadovas analogiškomis sąlygomis tokio sandorio nebūtų sudaręs. Apeliantui neabejotinai buvo žinoma, kad UAB „Prie vingio“ neįvykdė įsipareigojimų AB DNB bankui ir kad nustatytu (ir pratęstu) terminu negrąžino paskolos pagal 2005 m. lapkričio 25 d. sutartį Nr. 5424-051L. Atsakovas, kaip solidarus skolininkas, laidavo bankui už kito solidaraus skolininko – UAB „Prie vingio“ įsipareigojimų beveik dviejų milijonų litų sumai, nors nebuvo nei hipotekos ar įkeitimo, nei trečiųjų asmenų garantijos ar laidavimo, nei kitų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių. Toks aplaidumas negali būti niekaip pateisinamas, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintas kaip tyčinis veiksmas, siekiant įmonę privesti prie bankroto.
9. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į atsakovo ir AB „GVK“ 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo, vykdymo aplinkybes – joks sąžiningas, protingas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas nebūtų sudaręs šios sutarties, kadangi ex ante buvo aišku, jog jokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis ši sutartis laiduotojui negali duoti jokios ekvivalentiškos ekonominės naudos, buvo vienareikšmiškai aišku, kad dėl šios sutarties sudarymo atsakovas įmonė patirs materialinės žalos, tačiau to nepaisydamas, apeliantas vis tiek sudarė sutartį ir įsigijo reikalavimo teisę į prievolių bankui nevykdantį ūkio subjektą, už kurį atsakovė jau buvo laidavusi AB DNB bankui pagal 2007 m. gruodžio 10 d. sutartį Nr. 326-07L be jokių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių ir pan.  
10. Dėl atsakovės UAB „Prie vingio“ ir AB „GVK“ sąsajumo. Nors nei CK, nei kituose teisės aktuose nėra draudimo įmonei sudaryti sandorius su tiesiogiai ar netiesiogiai susijusiais asmenimis ir tokie sandoriai savaime nėra niekiniai, šiuo atveju sandoriai tarp tiesiogiai ir / ar netiesiogiai susijusių asmenų buvo sudaryti siekiant sužlugdyti atsakovą ir taip išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Todėl šių sandorių sudarymas pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintas kaip sąmoningas apelianto siekis  privesti atsakovą LUAB „FF lizingas“ prie bankroto, kurį jam pavyko įgyvendinti.  
11. Teismas 2009 m. birželio 15 d. mainų sutarties sudarymą pagrįstai įvertinta kaip dar vieną pagrindą atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu – pagal minėtą sutartį, kuriai taikomos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojančios normos (CK 6.432 straipsnio 2 dalis), atsakovo turtas buvo perduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, o su atsakovu atsiskaityta veiklos nevykdančios UAB „Palviga“ bevertėmis akcijomis.
12. Nors apeliantas nurodo, esą atsargos ar jų dalis buvo Mažeikiuose, kur jas kažkas pavogė, dėl ko pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūroje paaiškėjo, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesant veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Padėtis nėra pasikeitusi, nors Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi buvo panaikintas  prokuroro nutarimas, kuriuo apelianto skundas dėl 2015 m. vasario 12 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą paliktas nenagrinėtu.    Sutiktina su teismu, kad ir atsakovės su UAB ,,Palviga“ 2009 m. liepos 24 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis jai nebuvo naudinga, o buvo padaryta žala. Joks sąžiningas, protingas ir rūpestingas ūkio subjekto vadovas nebūtų sudaręs 2009 m. liepos 24 d. cesijos sutarties, kadangi ex ante buvo aišku, kad jokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis ši sutartis atsakovui negalėjo duoti jokios ekonominės naudos, nes  jau sudarant 2009 m. liepos 24 d. cesijos sutartį, neabejotinai buvo aišku, kad LUAB „RRD“ neįvykdys savo įsipareigojimų ir kad dėl šios sutarties sudarymo atsakovas patirs tik žalos, kadangi LUAB „RRD“ jau anksčiau neįvykdė finansinių įsipareigojimų atsakovui. 
13. Teismas, pripažindamas LUAB „FF lizingas“ bankrotą tyčiniu, pagrįstai atsižvelgė į atsakovės sudarytas paskolos sutartis su R. S. (dar žinomu kaip Vokietijos pilietis R. B. S.), I. V. ir kt. Ūkinėje komercinėje veikloje yra įprasta, kad skolininko įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas įvairiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis – hipoteka ar įkeitimu, trečiųjų asmenų garantija ar laidavimu ir kt. Tuo tarpu nei 2010 m. sausio 29 d. (su R. S.), nei 2010 m. vasario 1 d. (su LUAB „Marigora“ ir I. V.) sutartyse jų įsipareigojimų įvykdymas nebuvo niekaip užtikrintas (hipoteka, įkeitimas, garantijos, laidavimas etc.). Nors paskolos turėjo būti grąžintos iki 2010 m. gruodžio 31 d., tačiau atsakovas nesiėmė priemonių joms išieškoti.  
14. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad atsakovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Atsakovo valdymo organas – direktorius Z. V., nevykdė / netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, nors į bendrovės balansą įrašytos net 8 287 124 Lt (2 400 117,01 Eur) vertės atsargos, tačiau apeliantas nepateikė
15. Nepagrįsti skundo argumentai, kad įmonės bankroto priežastimi buvo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-44-160/2014 įmonės turto atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nes šios priemonės pritaikytos 2011 m. rugpjūčio mėn. iki tol įmonė galėjo laisvai disponuoti turtu, tuo tarpu įsiskolinimai darbuotojams susidarė dar 2007 m. Visos įmonei nenaudingos sutartys taip pat sudarytos iki minėtų apribojimų turtui pritaikymo.
16. Nors atskirajame skunde apeliuojama į paties atsakovės BUAB „FF lizingas“ vadovo Z. V. parengtą balansą bankroto bylos iškėlimo dienai, t. y. 2013 m. lapkričio 13 d., kuriame atsakovo turto vertė nurodoma 13 377 698 Lt, šis neatspindi tikrosios įmonės padėties.    
17. Negali būti tenkinamas apelianto prašymas prijungti jo 2016 m. rugpjūčio 4 d. atskirąjį skundą dėl 2016 m. liepos 27 d. ir 2016 m. liepos 29 d. Kauno apygardos teismo nutarčių ir jo papildymą (2016-08-06 Z. V. papildymą Nr. 01-265) šioje byloje, ir 2016 m. rugpjūčio 4 d. atskirąjį skundą ir jo 2016 m. rugpjūčio 6 d. papildymą laikyti sudėtinėmis šio atskirojo skundo dalimis, prijungti juos ir jų priedus prie šios bylos, nes atskirasis skundas teikiamas dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria atsakovo bankrotas pripažintas tyčiniu, todėl apeliacijos dalyku yra šios nutarties, o ne kitų teismo procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas.
18. Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartis, kuria atmestas apelianto procesinis prašymas dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, neskundžiama atskiruoju skundu. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi atsisakė priimti apelianto atskirąjį skundą dėl 2016 m. liepos 27 d. nutarties ir dėl 2016 m. liepos 29 d. nutarties. Apeliantas dėl 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarties yra padavęs atskirąjį skundą, kuris nėra išnagrinėtas. Apeliantas prašo, kad apeliacinės instancijos teismas priimtų jo atskirąjį skundą su papildymu dėl teismo nutarties, kuri iš viso negali būti skundžiama atskiruoju skundu. Toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas.      
19. Nepagrįstas prašymas išreikalauti naujus įrodymus, nes prašomi išreikalauti dokumentai nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku.
20. Apeliantas nenurodo jokių motyvų ir argumentų, kodėl apeliacinės instancijos teismas turėtų priimti atskirąją nutartį ir nenurodo, apie ką teismas turėtų pranešti prokurorui, o patį prašymą formuluoja tik atskirojo skundo rezoliucinėje dalyje. Bet kuriuo atveju apeliantas gali pats kreiptis į teisėsaugos ir / ar teisėtvarkos institucijas.
21. Apeliantas nenurodė išimtinių aplinkybių, kurias būtų galima nustatyti tik žodinio proceso tvarka. Ieškovo UAB „Skomė“ ir trečiojo asmens UAB „Baltic Arms“ prašymas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu grindžiamas dokumentais – teismų procesiniais sprendimais, sutartimis, kitais rašytiniais įrodymais. Apeliantas savo atsikirtimus taip pat per keletą kartų išdėstė raštu, pridėjo rašytinius įrodymus.
22. Apelianto pasiūlymas teisėjui nusišalinti buvo siejamas tik su atskirojo skundo priėmimu, o, kaip matyti, teisėjas Gintautas Koriaginas nepriėmė šio apelianto pasiūlymo, ir 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartimi išsprendė atskirojo skundo priėmimo klausimą ir jį priėmė, – prašymas neteko aktualumo ir dėl jo plačiau nepasisakoma.  

27. Atsakovės BUAB ,,FF Lizingas“ bankroto administratorius su apelianto Z. V. skundu nesutiko, skundžiamą teismo nutartį prašė palikti nepakeistą.  
28. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:     
1. Nepagrįsti skundo argumentai, kad teismo nutartį priėmė neteisėtos sudėties teismas, nes   pareiškimą dėl tyčinio bankroto nagrinėjo Kauno apygardos teismo teisėjas Gintautas Koriaginas, kuris ir priėmė skundžiamą nutartį.  
2. Nepagrįsti skundo argumentai, kad teismas sprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą įmonės bankroto administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės, teises ir interesus, todėl šioje civilinėje byloje BUAB ,,FF lizingas‘ ir jos kreditorius tinkamai atstovauja įmonės administratorius.
3. Priešingai nei teigia apeliantas, visi jo prašymai, suformuluoti procesiniuose dokumentuose, buvo išspręsti tiek 2016 m. kovo 7 d., tiek 2016 m. gegužės 30 d. vykusių teismo posėdžių metu tiek teismui priimant žodines nutartis, tiek skundžiama teismo nutartimi, dėl ko šie apelianto teiginiai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
4. Nepagrįsti skundo argumentai, kad teismas netinkamai įvertino BUAB „FF lizingas“ bankrotą nulėmusias priežastis. Kaip teisingai konstatuota skundžiamoje nutartyje, sąmoningas mokėjimų tvarkos pažeidimas ir nepateisinamai ilgas darbo išmokų darbuotojams bei socialinio draudimo įmokų mokėjimo vengimas, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymas ir neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, pažeidimas sudarė pagrindą pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu. Atitinkamai, akivaizdu, jog teismas įvertino visus veiksnius, kurie, vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio nuostatomis, sudarė pagrindą priimti tokią nutartį.   
5. Teismo įvertintos įsiteisėjusios teismų nutartys, kuriomis apeliantui buvo skirtos baudos už įpareigojimų perduoti bankroto administratoriui visą įmonės turtą ir dokumentus, yra vertinamos tuo aspektu, jog tokį Z. V. pareigos pažeidimą yra konstatavę ir įvertinę įvairių instancijų teismai, ši aplinkybė yra nepakitusi iki šios dienos.  
6. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad teismas netinkamai įvertino / nepasisakė / nevertino apelianto argumentų dėl įvairių įmonės sandorių sudarymo.  
7. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė dėl apelianto argumentų susijusių su jo ir darbuotojų susitarimu dėl darbo užmokesčio mokėjimo atidėjimo.   
8. Iš esmės deklaratyvaus pobūdžio apelianto argumentus dėl derybų su VMI ir VSDFV Vilniaus skyriumi, įrodymais, pateiktais į nagrinėjamą civilinę bylą, paneigė tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek byloje surinkti kiti įrodymai: iš VSDFV Vilniaus skyrius į bylą pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad UAB „FF lizingas“ jau nuo 2010 m. birželio mėn. nesilaikė nustatytos įmokų mokėjimo tvarkos. Nepaisant to, įmonės vadovas aptariamu laikotarpiu skolino įmonės lėšas tretiesiems asmenims (R. S., UAB „Marigora", I. V.), atsiskaitinėjo su trečios eilės kreditoriais (advokatu M. Žilinsku), nors įmonės skolos VSDFV pagal pateiktus į bylą finansinės atskaitomybės dokumentus nuolat didėjo. Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginiai neva teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino jo pateiktų argumentų, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti ir nesudarantys jokio pagrindo panaikinti teisėtai ir pagrįstai priimtą skundžiamą nutartį.  
9. Apelianto prašymas prijungti 2016 m. rugpjūčio 4 d. atskirąjį skundą ir jo papildymą bei laikyti šiuos skundus sudėtinėmis šio atskirojo skundo dalimis, yra ne tik, kad teisiškai nepagrįstas, tačiau ir nesuderinamas su imperatyviomis CPK nuostatomis – minėti prašomi prijungti atskirieji skundai yra pateikti dėl su skundžiama teismo nutartimi nesusijusių Kauno apygardos teismo nutarčių, dėl ko atmestinas.
10. Kartu su atskiruoju skundu Z. V. pateikti įrodymai yra nesusiję su šios civilinės bylos ginčo dalyku, jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl prašymas dėl įrodymų prijungimo atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas. Tuo tarpu prašymas dėl įrodymų išreikalavimo jau buvo reikštas ne kartą, nagrinėjant šią civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau buvo netenkintas žodinėmis teismo nutartimis konstatavus, jog jam buvo suteiktos visos įmanomos galimybės susipažinti su jo procesiniams dokumentams rengti reikalingais dokumentais ir tuos dokumentus pateikti kartu su teikiamais procesiniais dokumentais. Atitinkamai, apeliantui reiškiant tokį prašymą dėl įrodymų išreikalavimų, kuris akivaizdžiai neatitinka CPK 199 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas. 
11. Prašymas informuoti prokuratūrą apie nusikalstamą bankrotą neturi pagrindo, jis nepagrįstas jokiais įrodymais ir jau buvo išspręstas priimant teisėtą ir pagrįstą skundžiamą teismo nutartį. 
12. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantas atskirajame skunde pateikė lakonišką ir nemotyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti šį prašymą. Atsižvelgiant į tai, jog šioje civilinėje byloje jau yra konstatuota, kad atsakovas sudarė visas galimybės apeliantui susipažinti su atsakovo dokumentais; be kita ko, iš proceso eigos esant akivaizdžiai aplinkybei, jog jis pats iš esmės vilkino ir siekė apsunkinti šios civilinės bylos nagrinėjimą bei neįrodžius CPK 95 straipsnio taikymo pagrindų, prašymą dėl baudos skyrimo bankroto administratoriui atmesti kaip teisiškai nepagrįstą.

29. Atsakovės BUAB ,,FF Lizingas“ bankroto administratorius, nesutikdamas su Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. papildomos nutarties dalimi dėl pareiškėjų UAB ,,Skomė“ ir UAB ,,Baltic Arms“ prašymų, atskirajame skunde prašo ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – papildyti teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties motyvuojamąjį dalį nurodant, jog 2009 m. liepos 24 d. sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis buvo nenaudinga atsakovei, nebūdinga jos veiklai, tikslams, atitinkamai, yra pagrindas išvadai, kad įmonės vadovas sudarė tokį sandorį, tuo dar labiau pablogindamas įmonės finansinę būklę.
30. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:  
1. Teismas, priimdamas skundžiamą nutarties dalį, neanalizavo faktinių aplinkybių, kad atsakovei, atstovaujamai buvusio vadovo Z. V., dar iki 2009 m. liepos 24 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo buvo žinoma, jog BUAB „RRD“ jau ilgą laiką yra nepajėgi vykdyti kitų savo mažaverčių įsipareigojimų BUAB „FF lizingas“: dalis BUAB „RRD“ debitorinio įsiskolinimo susidarė pagal 2004 m. rugsėjo 27 d. lizingo sutartį bei 2005 m. vasario 15 d. lizingo sutartį;  kad šios sutartys turėjo būti įvykdytos iki 2005 m. kovo 26 d. ir iki 2005 m. rugpjūčio 14 d.; kad  BUAB „RRD“ šių lizingo sutarčių tinkamai neįvykdė ir palyginti nedidelių sumų lizingo davėjui BUAB „FF lizingas“ nesumokėjo. Tai leidžia teigti, kad atsakovė ir jos tuometinis vadovas veikė neprotingai, nerūpestingai ir nesąžiningai, siekdami naudingų pasekmių ne atsakovei, bet susijusiam juridiniam asmeniui UAB „Palviga“, kad sudarius tokį nenaudingą sandorį patirta 80 000 Lt žala.
2. Teismas neįvertino to, kad byloje esantis įrodymas – tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo aktas, – nepaneigia šios žalos. Atsakovas pagal 2009 m. liepos 24 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį nesumokėjo UAB „Palviga“ grynaisiais pinigais, bet sudarytas tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo aktas taip pat patvirtina žalos padarymo faktą, –  prarasta teisė reikalauti iš šios 80 000 Lt. 

31. Pareiškėjos UAB ,,Skomė” ir UAB ,,Baltic Arms” atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. papildomos nutarties dalį dėl jų prašymų, pakeisti ir papildyti Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties dėl UAB „FF lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu motyvuojamąją dalį motyvu, kad atsakovės ir UAB „Palviga“ 2009 m. liepos 24 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis buvo aiškiai nenaudinga, kad atsakovė ir jo tuometinis vadovas veikė neprotingai, nerūpestingai ir nesąžiningai, siekdami ne įmonei, bet susijusiam juridiniam asmeniui UAB „Palviga“ naudingų pasekmių. 
32. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:  
1. Priešingai nei teigia teismas, minėtas reikalavimas nėra grindžiamas asmenine apeliantų nuomone, nes tokia nuostata expressis verbis nurodyta 2009 m. liepos 24 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartyje. Remtasi bankroto byloje esančiais bei papildomais įrodymais. Be to, byloje iš viso nebuvo ginčo dėl to, kad atsakovas nebūtų atsiskaitęs su UAB „Palviga“ pagal 2009 m. liepos 24 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, o tai, kokiu būdu atsiskaityta, nes sudarius aiškiai nenaudingą sandorį atsakovės turtas sumažėjo 23 169,60 Eur (80 000 Lt), nes iki sutarties sudarymo atsakovė šiai nebuvo skolinga, turėjo 80 000 Lt kreditorinį reikalavimą į ją, kurio neteko, įgijusi reikalavimo teisę į beviltišką skolininką LUAB ,,RRD“.
2. Nepagrįsta teismo išvada, kad: nėra pagrindo išvadai, jog minėtas sandoris turi požymių, dėl kurių įmonei buvo iškelta bankroto byla, nes nors šioje byloje vertinamas ne atskiras veiksmas (sandoris), bet aplinkybių visuma, – šiuo atveju akivaizdžiai atsakovei nenaudinga sutartis su UAB „Palviga“ buvo viena iš aplinkybių, kurių visuma ir sudarė pagrindą ne tik iškelti bankroto bylą, bet ir bankrotą pripažinti tyčiniu.     

33. Suinteresuotas asmuo Z. V. atskirajame skunde prašo panaikinti teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo prašymas dėl papildomos nutarties priėmimo, ir bylos dalį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.  Prijungti prie šio atskirojo skundo 2016 m. spalio 1 d. prašymą Nr. 01-370 dėl skubių procesinių veiksmų ir jo 2016 m. spalio 15 d. papildymą su priedais; išreikalauti iš UAB „Admivita“, antstolių D. Blizniko ir R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų dėl Z. V. susipažinimo su atsakovės dokumentais video medžiagą; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; pripažinti būtinais UAB „Admivita“ direktoriaus E. D. ir jo sutuoktinės I. D. dalyvavimą nagrinėjant bylą pagal šį atskirąjį skundą; prijungti 2016 m. rugpjūčio 4 d. atskirąjį skundą dėl teismo 2016 m. liepos 27 d., 2016 m. liepos 29 d. nutarčių ir jo papildymą (2016-08-06 Z. V. papildymą Nr.01-265), 2016 m. rugpjūčio 4 d. atskirąjį skundą ir jo 2016 m. rugpjūčio 6 d. papildymą laikyti sudėtinėmis šio ir 2016 m. rugpjūčio 11 d. skundo dalimis, prijungti juos ir jų priedus prie šios bylos; įtraukti į procesą visus atsakovės kreditorius, valdybos narius, išreikalaujant Z. V. prašytus įrodymus ir prijungiant prašomas civilines bylas; bylos dalį dėl galimai nusikalstamų veikų organizuojant bankroto bylos iškėlimą išspręsti iš esmės, t. y. esant nusikalstamo bankroto požymiams priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui; prijungti pridedamus įrodymus; dėl galimai nusikalstamų veikų priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui; dėl UAB „Admivita“ piktnaudžiavimo procesu šioje byloje, vilkinant jos nagrinėjimą ir trukdant bei vilkinant Z. V. galimybę susipažinti su atsakovės dokumentais; CPK 95 str. pagrindu nubausti UAB „Admivita“ maksimalia bauda, 50 % jos skiriant Z. V.. 
34. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:  
1. Nepagrįsti teismo motyvai, kad pareiškėjai turi teisę reikšti prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ši bankroto byla naudojama kitiems tikslams – UAB „Skomė“ ir jos akcininkų ginčams dėl 2009 m. gegužės 20 d. UAB „Skomė“ akcijų pasirašymo sutarties apsunkinti, kuria jos direktoriaus J. M. vadovaujama UAB „Baltic Arms" neteisėtai (tai konstatuota įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo sprendimais: 20165-05-04 ir 2015-06-15 c. b. Nr. 2A-12-275/2015 ir 2015-10-21 c. b. Nr.2-908-614/2015) ir galimai nusikalstamai perėmė UAB „Skomė“ valdymą (65 % visų akcijų). Teismas nepasisakė dėl prašymo argumentų, jog pareiškėja UAB „Skomė“ teikė teismui žinomai melagingus paaiškinimus dėl jos buvimo atsakovės kreditoriumi (po bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo įsiteisėjusiais byloje jau nurodytais teismo sprendimais UAB „Skomė“ pripažinta UAB „FF Lizingas“ skolininke). Teismas klaidingai vadina UAB „Baltic Arms“ šios bankroto bylos ieškovu – ši, taip pat J. M. vadovaujama, įmonė įsigijo nedidelį ir labai didelės turto vertės hipoteka užtikrintą reikalavimą atsakovui tik po to, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl atsakovės bankroto bylos iškėlimo.  
2. Nepagrįsta teismo išvada, kad bylą sprendė teisėtos sudėties teismas. Viešai skelbiami LITEKO sistemos duomenys yra privalomi visiems asmenims. Jei www.teismai.lt paskelbė, kad teismo sudėtis, nagrinėjusi šią bylą ir paskelbusi teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartį, yra pasikeitusi, netikėti ir nesivadovauti šiais viešai paskelbtais duomenimis nėra pagrindo.
3. Teismas teigia, kad 2016 m. vasario 22 d. atsiliepime Nr. 01-54 į pareiškėjų prašymą išdėstyti procesinio pobūdžio prašymai išspręsti 2016 m. kovo 7 d. žodine (protokoline) teismo nutartimi ir atmesti. Dėl sunkios ligos negaliu patikrinti bylos medžiagos ir šio teismo argumento. Tačiau net ir tuo atveju, jei dalis šių procesinių prašymų buvo teismo atmesti, paaiškėjo naujos aplinkybės dėl UAB „FF Lizingas" bankroto administratoriaus UAB „Admivita“ net galimai nusikalstamų veikų. Dėl jų teismui pateiktas 2016 m. spalio 1 d. prašymas Nr. 01-370 dėl skubių procesinių veiksmų. UAB „Admivita" klastojo dokumentus (suklastotas 2014-10-23 įgaliojimas I. D., iš kurio paaiškėjo, kad šiai UAB „Admivita“ direktoriaus E. D. sutuoktinei tik atbuline data surašius šį įgaliojimą, buvo suteikta teisė perimti UAB „FF Lizingas“ turtą ir dokumentus, nes ankstesnėje šio įgaliojimo versijoje, pateiktoje ir Z. V., ir teismui šioje ir kt. bylose, tokia teisė I. D. nebuvo suteikta), ir teikia teismams žinomai melagingus paaiškinimus šioje ir kt. bylose. UAB „Admivita“ nepateikė raštiškų paaiškinimų, kodėl nepateikė nė vienos  prašytos UAB „FF Lizingas" bylos su atsakovo klientais, su kuriais sudarytos atsakovo sutartys inkriminuojamos Z. V. kaip priežastys UAB „FF Lizingas“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Dėl šios priežasties būtina pripažinti privalomu E. D. ir I. D. dalyvavimą nagrinėjant šį ginčą bei išreikalauti iš UAB „Admivita“ antstolių D. Blizniko ir R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų video medžiagą, patvirtinančią, kaip I. D., I. K. ir advokatas P. Viščinis trukdė Z. V. susipažinti su UAB „FF Lizingas" dokumentais ir nepateikė nė vienos atsakovo bylos su klientais.
4. Teismas ignoravo prašymus ir nepasisakė dėl CPK 95 straipsnio taikymo bankroto administratoriui dėl neįvykdyto teismo įpareigojimo leisti suinteresuotajam asmeniui susipažinti su UAB „FF Lizingas" dokumentais. Teismas nepasisakė ir dėl pareiškėjų nubaudimo CPK 95 straipsnio pagrindu dėl pareiškimo dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu pateikimo teismui, nenurodžius, kuo tai pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus.  
5. Teismas nepasisakė dėl  procesinio prašymo pripažinti UAB „FF Lizingas“ bankroto bylos suorganizavimą galimai nusikalstamu ir dėl to priimti atskirąją nutartį bei pranešti prokurorui.
6. Nekonkretūs ir nemotyvuoti teismo paaiškinimai, kad nenustatyta UAB ,,Admivita“ ir jos bendrininkų, advokato P. Viščinio veiksmuose galimai nusikalstamų veikų. Teismas visiškai nepasisakė dėl neleidimo nurodytiems asmenims atstovauti atsakovą šioje byloje. 
7. Teismas taip pat nepasisakė dėl neteisėto šios bankroto bylos naudojimo UAB „Skomė“ akcininkų tarpusavio ginčams spręsti, UAB „Admivita“ piktnaudžiavimo bankroto administratoriaus pareigomis ir jų naudojimą ne pagal paskirtį, galimai nusikalstamą UAB „Admivita“ bendrininkavimą su smulkiais kreditoriais UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“, kitų prašymų (dėl prašymų išreikalauti iš UAB ,,Admivita“, antstolių D. Blizniko ir R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų video įrašus, darytus UAB „FF Lizingas“ užsakymu, dėl Z. V. susipažinimo su UAB „FF Lizingas“ dokumentais).
8. Paaiškėjus, kad UAB „Admivita“ ne tik teikė teismui žinomai melagingus paaiškinimus, bet ir klastojo dokumentus, kad „pateisinti" I. D. teisę perimti UAB „FF Lizingas" turtą ir dokumentus, šių įrodymų išreikalavimas tampa būtinu. Jie patvirtintų I. D. ir I. K. trukdymus susipažinti su dokumentais ir vilkinimą, prašomų dokumentų nepateikimą, advokato P. Viščinio vykdytą įžeidinėjimą, tyčiojimąsi.

35. Pareiškėjai UAB ,,Skomė” ir UAB ,,Baltic Arms” atsiliepime į atsakovės BUAB ,,FF lizingas” atskirąjį skundą nurodė, kad su šiuo skundu sutinka, prašė jį tenkinti visiškai.

36. Atsakovė UAB ,,FF lizingas” atsiliepime į pareiškėjų UAB ,,Skomė” ir UAB ,,Baltic Arms” atskirąjį skundą nurodė, kad su juo sutinka visiškai.    
37. Suinteresuotas asmuo Z. V. atsiliepime į atsakovės BUAB ,,FF lizingas” ir pareiškėjų UAB ,,Skomė”, UAB ,,Baltic Arms” skundus prašė juos atmesti. 
38. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus: 
1. Civilinėje byloje Nr. 2-553-466/2016 nagrinėjamas pareiškėjų ieškinys dėl tariamos žalos UAB „FF Lizingas“ atlyginimo iš Z. V. dėl 2009 m. liepos 24 d. UAB „Palviga“ ir UAB ,,FF lizingas" reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo. Jei pareiškėjai ir visi apeliantai grindžia savo pareiškimą dėl tyčinio bankroto šios sutarties sudarymu, tai ginčas dėl UAB „FF Lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu stabdytinas iki teismo sprendimo c. b. Nr. 2-4678-466/2015 įsiteisėjimo.
2. Apeliantai nutyli esminę minėtos reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo aplinkybę – UAB „Palviga“ yra UAB „FF Lizingas“ 100 % dukterinė įmonė. Šis faktas yra įregistruotas JAR, todėl žinomas pareiškėjams. UAB „FF lizingas" administratorius UAB „Admivita“ dar 2014 m. sausio 10 d. drauge su UAB „FF Lizingas" turtu ir dokumentais, buvusiais UAB „FF Lizingas“ buveinėje, adresu (duomenys neskelbtini), perėmė ir UAB „Palviga“ turtą bei visus dokumentus, buvusius šiose įmonės patalpose. Motininės ir dukterinės įmonių sutartis niekaip neįtakoja motininės įmonės vertės. Ši reikalavimo teisės perleidimo sutartis, buvo ne tik pelningas sandoris (įgytas 85 000 Lt reikalavimas už 80 000 Lt), bet ir išspręstas tarpusavio atsiskaitymų su UAB „Palviga“ klausimas.
3. Atmestini argumentai dėl skolos neišieškojimo iš UAB „RRD“ – už tai atsakingas bankroto administratorius UAB „Admivita“. Po bankroto bylos iškėlimo (2013-11-13 d.) Z. V. neteko galimybės ginti UAB ,,FF Lizingas“ teisių UAB ,,RRD" bankroto byloje. UAB ,,Admivita“ akivaizdžiai tai darė netinkamai, nes neįmanoma net įsivaizduoti, kad tiek daug turto turini UAB ,,RRD" nebūtų patenkinusi UAB ,,FF Lizingas“ byloje patvirtinto kreditorinio reikalavimo. UAB „RRD" nuosavybės teise priklausė daug nekilnojamojo turto, adresu Ventos g. 8 Mažeikiuose, kurio tik nedidelė dalis buvo įkeista bankui „Baltic Inemational Bank“. Todėl neįmanoma įsivaizduoti tokio neatsakingo UAB „FF Lizingas“ bankroto administravimo ir netinkamo atstovavimo UAB „RRD“ bankroto byloje, kad tokia nedidelė skola liko neišieškota.

39. Apeliaciniame teisme buvo gauti apelianto Z. V. prašymai, kurie adresuoti, be kita ko, taip pat ir į šią civilinę bylą, o taip pat byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimai į juos: 2017-01-02 gautas apelianto prašymas neleisti advokatui V. Barkauskui atstovauti UAB ,,Skomė“ ir UAB ,,Baltic Arms“, o advokatui P. Viščiniui – atsakovę BUAB ,,FF Lizingas“, dėl jų neetiško atstovavimo civilinėse bylose – Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje Nr.2-1280-235/2016 ir Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje byloje Nr.B2-866-413/2016, apie tai pranešti Lietuvos advokatūrai, o jų atstovavimo išlaidų nepripažinti bylinėjimosi išlaidomis šioje byloje. Taip pat pateikiamas prijungimui prie bylos Z. V. 2016-12-20 prašymas Lietuvos advokatūrai su įteikimo pažyma; 2017-01-11 buvo gautas apelianto prašymas, prijungti teikiamus rašytinius įrodymus (kopijas) – 2014-10-23 UAB ,,Admivita“ įgaliojimo I. D. administruoti atsakovę BUAB ,,FF Lizingas“ 2 variantus (pirminis ir suklastotas); UAB ,,Admivita“ 2016-02-12 ieškinys atsakovui Z. V. (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr.e2-11241-779/2016); neleisti advokatui P. Viščiniui ir I. K. atstovauti BUAB ,,FF Lizingas“, apie jų neetiškus veiksmus pranešti Lietuvos advokatūrai, Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo suvaldymo tarnybai; nepripažinti advokato P. Viščinio atstovavimo išlaidų bylinėjimosi išlaidomis šioje byloje (CPK 93 straipsnio 4 dalis); dėl suklastoto 2014-10-23 UAB ,,Admivita“ įgaliojimo I. D. administruoti atsakovę BUAB ,,FF Lizingas“ priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui, o taip pat neatidėliotinai pakeisti atsakovės BUAB ,,FF Lizingas“ administratorių UAB ,,Admivita“ kitu, nesusijusiu su UAB ,,Admivita“ ir Jogailos g. 7, Vilniuje veikiančia įmonių bankroto administratorių grupuote. Teigiama, kad bankroto administratoriaus UAB ,,Admivita“ įgaliotas asmuo I. D. jam nėra pateikusi tinkamo įgaliojimo perimti bankrutuojančios bendrovės turtą ir dokumentus. Tokiu būdu, paaiškėjus, kad bylose atstovauta suklastoto įgaliojimo pagrindu, teismas privalėjo bylas nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas) arba šio asmens pateiktus procesinius dokumentus palikti nenagrinėtus (CPK 293 straipsnio 3 punktas). Tvirtinama, kad dėl šiose bylose BUAB ,,FF Lizingas“ atstovaujančių UAB ,,Admivita“ advokato P. Viščinio ir teisininkės I. K. veiksmų yra kilęs interesų konfliktas – nagrinėjamas ginčas dėl bankrutuojančios bendrovės mokėjimų advokatui, yra kilę asmeniniai konfliktai su Z. V. dėl Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr.e2-11241-779/2016, – todėl šie asmenys neturi teisės atstovauti atsakovę bylose prieš jį (CPK 60 straipsnio 4 dalis), o jų turėtos išlaidos nepripažintinos atlygintinomis);
40. 2017-01-02, 2017-01-10, 2017-02-07, 2017-02-14 buvo gauti apelianto Z. V. prašymai, skirti būtent nagrinėjamai civilinei bylai. 
1. Prašyme, gautame 2017-01-02, apeliantas prašo prijungti naujus įrodymus – įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį dėl patvirtinimo taikos sutarties civilinėje byloje Nr.2-2656-656/2016, kurioje UAB „Skomė“, UAB „Baltic arms“ ir BUAB „FF Lizingas“ ginčijo pirmiau jau paminėtą 2009-06-15 mainų sutartį, pareiškėjų traktuojamą kaip nuostolingą sandorį (UAB „Palviga“ akcijų vertė lygi nuliui), ir 2016-12-19 medicininę pažymą (forma Nr.094-l/a), liudijančią apelianto sveikatos būklę; atidėti bylos nagrinėjimą, išreikalauti naujus įrodymus (iš atsakovės bankroto administratoriaus išreikalauti jos turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pardavimą ir lėšų už tai gavimą patvirtinančius dokumentus (dėl nekilnojamojo turto ir žemės sklypo nuomos teisės; UAB „Palviga“ akcijų paketo nuosavybės); pareiškėjoms ir jų direktoriui bei atsakovės akcininkui J. M. ir bankroto administratorei UAB „Admivita“ skirti baudas (CPK 95 straipsnis), pusę jų skiriant apeliantui; dėl žinomai melagingų paaiškinimų teikimo teismui priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui; skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Apeliantas teigia, kad UAB „Palviga“ minėtu adresu nuosavybės teisėmis valdo nekilojamąjį turtą ir komercinės paskirties 1,9899 ha ploto žemės Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos II eilės plėtros zonoje (žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) planas), o šalia jo tame pačiame komercinės paskirties sklype – 2,3624 ha šio sklypo ploto, valdo atsakovė, kurios nekilnojamojo turto ir valstybinės žemės nuomos teisės rinkos kaina pagal administratoriaus užsakytą turto vertinimą – 6,4233 mln. Lt, todėl UAB „Palviga“ turtas, jei būtų atliktas vertinimas pagal abiejų sklypo dalių proporcijas siekia iki 5,4105 mln. Lt, nes šioje vietoje vertingiausia yra valdomo sklypo dydis, o ne nebaigtos statybos. Kadangi AB ,,Palviga“ nekilnojamojo turto šiame sklype turi mažiau, ši suma gali būti mažesnė: 3–4 mln. Lt. Taigi pareiškėjos teismui pateikė žinomai melagingus paaiškinimus, kad UAB ,,Palviga“ viso akcijų paketo rinkos vertė lygi nuliui.
2. Prašyme, gautame 2017-01-10, prašoma prijungti naujus įrodymus (Vokietijos piliečio R. B. S. asmens tapatybės kortelė, jo 2017-01-08 raštiškas patvirtinimas, 2017-01-04 išrašas iš medicinos dokumentų, 2017-01-04, 2017-01-09 medicininės pažymos; skirti byloje ekonominę ekspertizę, kuri pateiktų teismui atsakymus į klausimus ar būtų buvęs pagrindas iškelti bankroto bylą atsakovei, jei Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi nebūtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės 6,911 mln. Lt dydžio turtui (civilinė byla Nr.2-6773-516/2011) ir ši nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. būtų galėjusi parduoti už rinkos kainas areštuotą nekilnojamąjį turtą? Už kokią rinkos kainą galima buvo tikėtis vykdomojoje byloje Nr.0074/13/22154 priverstine tvarka varžytinėse 2013 m. rugsėjo mėn. parduoti atsakovės komercines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)? Apeliantas teigia, kad R. B. S. nėra atsakovės skolininkas pagal 2010-01-29 jų sudarytą paskolos sutartį, kad jo paskolintas lėšas 2008 m. sausio ir balandžio mėn. į atsakovės kasą įnešė Z. V., tą pačią dieną jos buvo įnešamos į banko sąskaitą ir sumokėtos advokatui M. Žilinskui. Teismas nevertino tikrosios atsakovės nemokumo priežasties: to nebūtų buvę (visi reikalavimai būtų buvę įvykdyti), jei ji būtų galėjusi parduoti už rinkos kainas palyginti mažą dalį šio dirbtiniu pretekstu areštuoto turto; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi netenkintas atsakovės prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, kol vykdomojoje byloje Nr.0074/13/22154 priverstine tvarka varžytynėse būtų parduotos jos komercinės patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir įvykdyti pirmos ir antros eilės kreditorių reikalavimus, – pašalintas formalus pagrindas bankroto bylai.
3. Prašyme, gautame 2017-02-07, prašoma prijungti naujus įrodymus (2013-11-20 UAB „Admivita“ įgaliojimas A. G., 2014-10-23 UAB „Admivita“ įgaliojimas I. D.; 2014-11-10 ir 2014-11-17 UAB „Admivita“ atsakymai; 2017-02-06 išrašas iš apelianto sąskaitos banke; 2016-03-07, 2016-12-21 atsakovės raštai, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis; 2017-01-05 Generalinės prokuratūros raštas; 2017-01-11, 2017-01-19 antstolės D. M. patvarkymai ir 2017-01-18 atsakovės atsisakymas vykdyti patvarkymą (vykdomoji byla Nr.0012/16/02121; 2017-01-23 antstolio D. Kisieliaus raštas (vykdomoji byla Nr.0174/16/03054(5)); Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartis (civilinė byla Nr.2-271-881/2017); Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartis (civilinė byla Nr.2-429-466/2017); 2017-02-02 pareiškėjo prašymas Lietuvos advokatūrai; 2017-02-02 nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų Eliora 4522899 Ltd ir pareiškėjo pareiškimas (ikiteisminis tyrimas Nr.10-9-00139-12); 2017-02-01 www.vmi.lt duomenys apie PVM mokėtojus (atsakovė, UAB „Skomė“, UAB „Baltic arms“). Apeliantas nurodo argumentus, kurie buvo teikiami ankstesniuose prašymuose, susijusius su administratorės įgalioto asmens I. D. teise perimti UAB „FF Lizingas" turtą ir dokumentus ir tai, kad visi atsakovės dokumentai ir turtas 2014-01-10 perimti asmenų, kuriems tokia teisė nebuvo suteikta, o pareiškėjui ir teismui selektyviai teikiami jo gynybai būtini dokumentai; Teigiama, kad civilinėje byloje Nr.2-271-881/2017 teismas be pagrindo areštavo pareiškėjo 630 860,11 EUR vertės turtą, o atsakovė iškart po įvykusios nelaimės prieš jį inicijavo 4 naujas bylas Nr.e2-32135-807/2016, Nr.e2-32136-155/2016, Nr.e2-5726-450/2016, Nr.e2-38465-994/2016; atsakovė be pagrindo neatsiskaito su juo kaip pirmosios eilės kreditoriumi, kurio reikalavimą sudaro negautas darbo užmokestis; kad po Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties priėmimo įsiteisėjusia Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartimi panaikinti prokurorų nutarimai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (tyrime neatlikta vagystės įvykio vietų apžiūra, neapklausti nei pareiškėjas, nei jo nurodyti liudytojai (administratorės įgaliotinis A. G.); kad Generalinė prokuratūra 2017-01-05 pranešė, jog atnaujinto ikiteisminio tyrimo byla perduota kitam prokuratūros padaliniui; kad advokato V. Barkausko atstovavimas pareiškėjoms UAB „Skomė“ ir jos akcininkei UAB „Baltic arms“ bylose prieš apeliantą yra nesuderinamas su advokato etika, kaip ir advokato P. Viščinio ir I. K. atstovavimas BUAB „FF Lizingas“; kad pastarųjų atstovavimo išlaidos CPK 93 straipsnio 4 dalies pagrindu nepripažintinos bylinėjimosi išlaidomis šioje byloje.
4. Prašyme, gautame 2017-02-14, apeliantas prašo prijungti naują įrodymą (2016-10-31 Nekilnojamojo turto registro duomenys); dėl sudėtingos ligos atnaujinti terminą įrodymui pateikti, atnaujinti bylos nagrinėjimą ir išreikalauti iš atsakovės duomenis siekiant nustatyti ar pareiškėjos UAB ,,Baltic arms“ ir UAB ,,Skomė“ dar yra atsakovės kreditorės. Tvirtina, kad pagal 2016-10-31 NTR duomenis apie atsakovės nekilnojamąjį turtą J. M. vadovaujamos pareiškėjos ir kreditorių komiteto pirmininkės UAB „Baltic arms“ 71 737,30 Lt kreditorinis reikalavimas, užtikrintas hipotekiniu atsakovės turto įkeitimu (komercinės patalpos (duomenys neskelbtini); Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis, XI t. b. l. 183- 184), o šio turto rinkos kaina pagal administratorės užsakytą įvertinimą –  1 849 819, 89 Lt (2015-10-21 pareiškimo 2 priedas), todėl toks reikalavimas turi būti įvykdytas, t. y. UAB „Baltic arms“ nebėra atsakovės kreditore.

41. Pareiškėjos UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ atsiliepimuose į šiuos apelianto Z. V. prašymus prašė jo reikalavimus atmesti. Nurodė, kad rašytinio proceso tvarka nagrinėjamose apeliacinėse bylose nėra aktualus atstovavimo klausimas; kad pareiškėjas nenurodo CPK 60 straipsnyje, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 25 straipsnyje nustatyto pagrindo, kuriam esant advokatas V. Barkauskas negalėtų atstovauti UAB ,,Skomė“, UAB ,,Baltic Arms“; kad tokio pagrindo nesuteikia taip pat ir skundo Lietuvos advokatūrai pateikimas; kad pareiškėjas kitose bylose taip pat yra kėlęs klausimą dėl šio advokato nušalinimo nuo atstovavimo, tačiau teismai tokias jo pretenzijas yra atmetę, taigi taip pat nėra jokio pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies ir netaikyti CPK 98 straipsnio nuostatų sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kad ši byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, todėl tiek apelianto, tiek kitų dalyvaujančių byloje asmenų dalyvavimas teismo posėdyje nereikalingas, o nagrinėti šią bylą žodinio proceso tvarka nėra pagrindo (pasisakyta atsiliepime į apelianto atskirąjį skundą dėl 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties); kad apeliantas, teikdamas prašymus, siekia vilkinti atsakovės BUAB ,,FF Lizingas“ bankroto procedūrą, išvengti ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalyje numatytų pasekmių, kylančių pripažinus bankrotą tyčiniu – patraukimas baudžiamojon atsakomybėn yra apibrėžtas senaties terminais, todėl kuo daugiau laiko praeina nuo bankroto bylos atsakovei iškėlimo, tuo mažiau galimybių, kad dėl tyčinio jos bankroto atsakingi asmenys bus patraukti atsakomybėn; kad atmestinas jo prašymas priimti į bylą naujus rašytinius dokumentus, susijusius su atsakovės BUAB ,,FF Lizingas“ administratoriaus UAB ,,Admivita“ įgaliojimu I. D. administruoti atsakovę, ieškinio VšĮ ,,Ekspertai.eu“ pateikimu. Tvirtinama, kad šios bei kitų teismuose nagrinėjamų / nagrinėtų bylų, kuriose dalyvauja taip pat ir šioje byloje dalyvaujantys asmenys, medžiaga rodo, jog apelianto sveikatos būklė netrukdo jam naudotis proceso teisėmis, inter alia gauti / teikti procesinius dokumentus, be kita ko, teisiškai sudėtingus ir reikšmingus kaip apeliaciniai / atskirieji skundai, atsiliepimai į juos; kad prašymas dėl atsakovės BUAB ,,FF Lizingas“ bankroto administratorės UAB ,,Admivita“ atstatydinimo jau buvo atmestas neskundžiama Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartimi, tuo tarpu nauji argumentai šiuo klausimu nagrinėjamuose prašymuose nepateikiami, todėl naujai teikiami rašytiniai įrodymai nesuteikia pagrindo iš naujo spręsti minimą klausimą – šie jau buvo teismui pateikti priimant 2016 m. liepos 27 d. nutartį; kad jo sveikatos būklę patvirtinantys įrodymai neturi ryšio su 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties pagrįstumu, nes vertinamos aplinkybės, buvusios iki bankroto bylos iškėlimo, šiuo atveju iki 2013 m. lapkričio 13 d., tuo tarpu apeliantas politraumą patyrė 2016 m. birželio 29 d.; apelianto teikiama R. B. S. Vokietijos Federacinės Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelės kopija ir 2017 m. sausio 8 d. „Patvirtinimas“ neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus, todėl neturėtų būti prijungti prie bylos, be to šis asmuo nėra dalyvaujančiu byloje asmeniu, o CPK 192 straipsnio 8 dalyje nustatytų išimčių nėra; kad teismas, pripažindamas atsakovės bankrotą tyčiniu, pagrįstai atsižvelgė į bendrovės, kurios vardu veikė apeliantas, ir R. S., I. V. ir kt. sudarytas paskolos sutartis, nes R. S. 150 000 Lt skolą patvirtina 2010 m. sausio 29 d. rašytinė sutartis, o rašytinių įrodymų, kad ši paskola buvo grąžinta nepateikta ir tokio fakto negalima įrodinėti paties apelianto, R. S. liudijimais, to nepatvirtina taip pat ir apelianto minimi atsakovės 2008-01-23, 2008-01-24 kasos pajamų orderiai Nr. 000312, Nr. 000318, Nr. 000319, įvardinti kaip avansinis mokėjimas už atsakovės akcijas; kad prašymas dėl ekonominės ekspertizės skyrimo netenkintinas, nes prašymas galėjo būti teikiamas anksčiau, o ne prieš pat atskirojo skundo nagrinėjimą, kad prašymas bankrotą pripažinti tyčiniu buvo pareikštas dar 2015 m. liepos 22 d., todėl apeliantas iki 2016 m. birželio 29 d. patirtos politraumos turėjo pakankamai laiko tokiam prašymui pateikti, o byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, įvyko daugybė teismo posėdžių, kurie vis būdavo atidedami pagal apelianto prašymus ar dėl jo permanentiškai reiškiamų nušalinimų bylą nagrinėjančiam teisėjui Gintautui Koriaginui ar visam Kauno apygardos teismui in corpore; kad apeliantas bankroto byloje aktyviai naudojosi savo proceso teisėmis, tačiau prašymo skirti ekspertizę nereiškė, jo nebuvo taip pat ir atskirajame skunde; kad juo be pagrindo prašoma iš naujo vertinti bankroto bylos atsakovei iškėlimo Vilniaus apygardos teismo 2013 m rugsėjo 13 d. nutartimi pagrįstumą ir teisėtumą, o aplinkybes, susijusias su bendrovės turto areštu Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-6773-516/2011, su išieškojimu iš atsakovės turto vykdomojoje byloje Nr. 0074/13/22154, apeliantas daugybę kartų buvo nurodęs bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo ir teisėtumo kontekste, tačiau šie argumentai nebuvo pripažįstami pagrįstais; kad atsakovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu inter alia dėl to, kad darbuotojams daugybę metų nebuvo tinkamai mokamas darbo užmokestis: pagal  2007 m. – 2012 m. balansų duomenis 2007 m. pabaigoje bendrovė turėjo 145 165 Lt su darbo santykiais susijusių įsipareigojamų; 2008 m. pabaigoje – 120 768 Lt; 2009 m. pabaigoje – 101 222 Lt; 2010 m. pabaigoje – 142 645 Lt; 2011 m. pabaigoje – 375 340 Lt; o 2012 m. pabaigoje – jau 667 264 Lt Taigi darbo užmokestis tinkamai nebuvo mokamas jau daug metų iki apelianto nurodytų datų – 2011 m. rugpjūčio 28 d. ar 2013 m. rugsėjo mėn., o sandoriai, kurių sudarymas buvo pripažintas pagrindu bankrotą pripažinti tyčiniu, buvo sudaryti dar anksčiau (2007 m. – 2010 m.).

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

42. Apeliacine tvarka sprendžiama, ar atsakovės BUAB ,,FF Lizingas“ bankroto bylą nagrinėjantis Kauno apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai šios įmonės bankrotą pripažino tyčiniu, o papildomoje 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartyje iš dalies patenkino pareiškėjų UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ prašymus ir atsisakė patenkinti suinteresuoto asmens Z. V. prašymus.
43. Pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal apeliacinio / atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų teismas, nagrinėdamas šią bylą, nenustatė (CPK 338 straipsnis, 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
44. Teismas sprendžia, kad prieš pradedant iš esmės nagrinėti apelianto Z. V. atskirajame skunde pateiktus argumentus yra tikslinga pirmiausiai nurodyti šios kategorijos byloms aktualias CPK, ĮBĮ normas, teismų praktikos išaiškinimus šiais klausimais. Teismas pažymi, kad pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, o pagal teismų praktikoje suformuluotus išaiškinimus, – tai atlikdami teismai turi remtis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi suinteresuoto asmens Z. V. atskirojo skundo argumentų pagrįstumas bei skundžiamos teismo nutarties teisėtumas vertinami vadovaujantis šiomis bei čia žemiau nurodytomis įstatymo, teismų praktikos nuostatomis bei nagrinėjamos bylos medžiaga.
45. Pažymėtina ir tai, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; atskiro įrodymo įrodomąją reikšmę teismas turi įvertinti įrodymų viseto kontekste ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 etc.). Šiame kontekste paminėtina, kad vertinant konkrečių įrodymų sąsajumą su byla tyčinio bankroto atveju, teismas nėra saistomas dispozityvumo principo, todėl nustatydamas teisinį pagrindą turi teisę nesilaikyti šalių pareikštų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
46. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, kad ĮBĮ 20 straipsnyje įstatymų leidėjas yra suformulavęs požymius, kurių bent vienam esant teismas gali pripažinti esant bankrotą tyčiniu. Taigi pagal 20 straipsnio 2 dalį atsakovės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jeigu nustatoma, kad yra bent vienas iš šių tyčinio bankroto požymių: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta / aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo / įsipareigojimų dydžio / struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
47. Teismų praktikoje nurodyta, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, jog teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui jos valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai), kad pareigą pagrįsti svarbumą priežasčių, kurios nulėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai; kad sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) yra tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2016 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-163-381/2016 etc.).
48. Nagrinėjamoje byloje yra aktualu taip pat ir tai, kad ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje yra įvardintos teisinės bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcijos, kurias paneigiančius įrodymus pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą (lot. affirmanti incumbit probatio) turi teikti būtent buvę juridinio asmens valdymo organai ar dalyviai (CPK 12, 178 straipsniai). Šios teisės normos 2 punkte nurodyta, kad tyčinis bankrotas preziumuojamas, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais / negrynaisiais pinigais eiliškumą, nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pabrėžtina tai, kad šios ĮBĮ normos nuostatos seka iš ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies imperatyvo, nustatančio, jog tuo atveju, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Akivaizdu, kad būtent administracijos vadovas, kuris įmonės vardu atlikdamas bet kokius veiksmus – tiek vidiniuose, tiek ir išoriniuose teisiniuose santykiuose – turi pareigą būti lojaliu savo darbdaviui – įmonei, kuri jį yra pasamdžiusi, jam yra patikėjusi tvarkyti savo turtą, rūpintis reputacija ir už tai moka atlyginimą, asmeniui su kuriuo jį neišvengiamai sieja pasitikėjimo (fiduciarinio) pobūdžio santykiai, – yra tas asmuo, kuris geriausiai žino / privalo žinoti įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti jau prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, ir prisiimti naujus įsipareigojimus, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, jog kyla įmonės nemokumo grėsmė, tai yra užkirsdamas kelią tolesniam tiek pačios įmonės, tiek jos darbuotojų, tiek ir kitų kreditorių nuostolių didėjimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014 etc.).
49. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, aiškindami ir taikydami šios kategorijos bylose aktualias teisės normas, taip pat yra išaiškinę, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo; kad kiekvienu konkrečiu atveju, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, jų įtaka mokumui, kitas aplinkybes, nulėmusias nemokumą, jos valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste: kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į skolininkės turtą suvaržymas, sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas; sąmoningas skolinių įsipareigojimų vykdymo pirmenybės atidavimas kreditoriams, kurių reikalavimai atsirado vėliau, žinant, kad pirmesni kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimus etc. Teismai yra nurodę, kad sprendžiant šį klausimą nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, – turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014 etc.).
50. Aktualių šios bylos faktinių aplinkybių kontekste atskirai pabrėžtina tai, kad ĮBĮ įsakmiai reikalauja, jog bendrovė, kuri neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo nedelsdama sumokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas, įmokas į valstybės, savivaldybės, VSDFV, Privalomojo sveikatos draudimo biudžetus. Toks įstatymų leidėjo atsiskaitymo eiliškumo,  darbuotojo prioriteto ir atitinkamai darbdavio prievolės nustatymas yra susijęs tiek su nacionalinės, tiek su tarptautinės teisės reikalavimais – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta konstitucinė kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, gauti teisingą apmokėjimą už jį ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, o valstybė šią žmogaus teisę užtikrina, sudarydama ekonomines, socialines ir įstatymines prielaidas, įskaitant ir apsaugą vienos iš svarbiausių darbuotojų teisių – teisės į atlyginimo išmokėjimą laiku. Todėl darbo užmokestis yra priskirtinas prie svarbiausių darbo santykių aspektų (pvz., DK 93, 95 straipsniai, Tarptautinės darbo organizacijos rekomendacijoje Nr. 198 „Rekomendacija dėl darbo santykių“ išvardinti kriterijai, kurių vienas – periodinis atlyginimo mokėjimas, Europos Tarybos 1991 m. spalio 14 d. direktyvos Nr. 91/533/EEB 2 straipsnis, kuris nustato darbdavio pareigą, priimant darbuotoją į darbą, suteikti informaciją apie darbo užmokesčio, kurį šis turi teisę gauti, pradinę bazinę sumą, kitas jo sudedamąsias dalis ir išmokėjimo dažnumą, Žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika etc.).
51. Apeliacinis teismas, kuris, kaip žinoma, yra ne tik teisės, bet ir fakto instancija, išsamiai išnagrinėjęs bankroto bylos medžiagą, teismų informacinėje sistemoje LITEKO (toliau – LITEKO) esančius duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), sprendžia, kad nagrinėjant apelianto Z. V. skundo argumentų pagrįstumo klausimą, yra būtina turėti omenyje aplinkybes, apibūdinančias atsakovės UAB „FF lizingas“ bankroto proceso eigą, o taip pat apelianto procesinį elgesį šioje bankroto byloje, kurios rodo, kad šis procesas tęsiasi nuo 2013 m.; visą šį laikotarpį įmonės bankroto procedūroms vadovauja teismo paskirtas asmuo – bankroto administratorius UAB „Admivita“; suinteresuotas asmuo kreditorius akcininkas Z. V. (85 proc. atsakovės akcijų) šioje bankroto byloje dalyvauja nuo 2014 m.; šios bylos medžiaga vienareikšmiai liudija tai, kad nežiūrint to, jog jau minėta teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi buvo patvirtintas 12-os atsakovės kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašas, iš viso 4 701 843,45 Lt (1 361 747,99 Eur) sumai, kuriame vien tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius antrąja eile tenkintinas reikalavimas sudarė 311 708,59 Lt (90 277,05 Eur), – nuo pat proceso pradžios jame itin aktyviai savo teises bei teisėtus interesus gina būtent pareiškėjas; jog pagal LITEKO duomenis visų instancijų teismai 2014 m. nagrinėjo 27 bylas, kuriose įvairiose procesinėse pozicijose dalyvavo pareiškėjas Z. V., 2015 m. – 59 bylas, 2016 m. – 65 bylas, o 2017 m. nagrinėjamos jau 34 bylos; jog šis asmuo dalyvauja ne tik atsakovės BUAB „FF lizingas“ bankroto byloje, bet taip pat ir Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje UAB „Infoverslas“ bankroto byloje, iškeltoje šio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2014 m. gruodžio 4 d., kurioje bankroto administratoriumi buvo paskirta UAB „Ius Positivum“, teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu pripažinta pasibaigusia, dėl to nuspręsta ją išregistruoti iš juridinių asmenų registro, ir pagal viešuosius duomenis šis teismo sprendimas yra įvykdytas (bankroto bylos Nr. B2-2779-803/2016).
52. LITEKO sistemoje esantys duomenys taip pat rodo, kad įvairių instancijų teismai, šiems teismams vadovaujantys asmenys – pirmininkai, jų pavaduotojai, – išnagrinėję suinteresuoto asmens Z. V. pareikštus procesinius reikalavimus (sandorių ginčijimas, finansinių reikalavimų tvirtinimas, kreditorių susirinkimų nutarimų, bankroto administratorių veiksmų ginčijimas, procesų atnaujinimas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, procesinių baudų taikymas, bylas nagrinėjančių teisėjų / teismų nušalinimas ir kt.), ne vieną kartą jam yra išsamiai išaiškinę, be kita ko, tiek bendrųjų civilinėje byloje dalyvaujančių asmenų, tiek bankrutuojančios bendrovės kreditorių teisių ir pareigų esmę, jų įgyvendinimo tvarką, įmonių bankroto proceso ypatumus taip pat ir siekiant nuginčyti finansinius reikalavimus, apskųsti bankroto administratoriaus veiksmus ar jį atstatydinti, sustabdyti bankroto procesą ar jį atnaujinti dėl atskirų bankroto klausimų sprendimo. Taip pat ne kartą šiam asmeniui yra plačiai atskleista bylą nagrinėjančių teisėjų, teismų nušalinimo esmė, tikslai, pagrindai, tvarka ir kt. Šie duomenys taip pat rodo, kad pareiškėjas savo teises ir teisėtus interesus, kaip taisyklė, teismuose gina pats asmeniškai. Taigi aukščiau minėti faktai suponuoja vienareikšmę išvadą, kad suinteresuotam asmeniui Z. V., turinčiam ilgametę dalyvavimo teisminiuose procesuose patirtį, yra labai gerai žinomi / turi būti labai gerai žinomi pirmiau šioje nutartyje nurodyti tiek nagrinėjamos kategorijos civilinių bylų ypatumai, tiek ir bendrųjų civilinio proceso principų, bylose dalyvaujančių asmenų proceso teisių turinys, esmė ir jų įgyvendinimo tvarka (CPK 185 straipsnis). Tai rodo taip pat ir jo procesinių dokumentų turinys, – tiksliai aiškinamos bei vartojamos tiek ĮBĮ, tiek CPK normos, teismų praktikos išaiškinimai, cituojami teismų sprendimų motyvai ir kt.
53. Atskirai paminėtina tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas 2016 m. birželio 22 d. nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. 2KT-63-387/2016, Nr. 2KT-64-387/2016, Nr. 2KT-65-387/2016, atsisakydamas priimti suinteresuoto asmens Z. V. pareiškimą dėl visų Kauno apygardos teismo teisėjų nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. 2-1049-480/2016 nagrinėjimo; netenkindamas jo prašymo nušalinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkę E. T.; netenkindamas jo prašymo nušalinti visus Kauno apygardos teismo teisėjus nuo civilinių bylų Nr. B2-866-413/2016 nagrinėjimo – paskyrė jam 150 Eur baudą už piktnaudžiavimą proceso teisėmis. Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas 2016 m. liepos 20 d. nutartimi, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl paskirtos baudos panaikinimo, konstatavo, kad jo argumentai, kuriais nesutinkama su nušalinimo klausimo išsprendimu, nesuteikia pagrindo sumažinti ir / ar panaikinti paskirtą baudą. Tačiau ši bauda buvo panaikinta atsižvelgiant į pareiškėjo patirtą traumą, dėl kurios jis buvo hospitalizuotas, ir į sveikatos būklę po patirtos traumos (CPK 107 straipsnis). Taigi šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas, nepaisydamas nevienkartinių visų instancijų teismų jam pateiktų išsamių įstatymų, reglamentuojančių teisėjo / teismo nušalinimo klausimus, – žinodamas / turėdamas žinoti tokios proceso teisės esmę, paskirtį, jos įgyvendinimo tvarką, – tyčia nesilaiko šios tvarkos, iš esmės trukdydamas atsakovės bankroto procesui ir tuo pažeisdamas pačios bendrovės, jos kitų kreditorių teises, viešąjį interesą, ir tokie veiksmai yra kvalifikuoti kaip piktnaudžiavimas procesu (CPK 185 straipsnis). Taigi vertinant šio asmens procesiniuose dokumentuose suformuluotų argumentų pagrįstumą, be kita ko, turima omenyje taip pat čia pirmiau išdėstytos faktinės aplinkybės.
54. Teismas, turėdamas omenyje pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes, teismų praktikos išaiškinimus, išsprendžia apelianto Z. V. procesinio pobūdžio prašymus.
55. Kaip jau paminėta nutartyje pirmiau, apeliantas, skųsdamas šias teismo nutartis, yra pareiškęs eilę prašymų: įtraukti į bylą dalyvaujančiais asmenimis visus įmonės kreditorius, valdybos narius, prijungti jo 2016 m. rugpjūčio 4 d. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. ir 2016 m. liepos 29 d. nutarčių ir jų papildymą (2016-08-06 Z. V. papildymą Nr.01-265), 2016 m. rugpjūčio 4 d. Z. V. atskirąjį skundą ir jo 2016 m. rugpjūčio 6 d. papildymą laikyti sudėtinėmis šio atskirojo skundo dalimis, prijungti juos ir jų priedus prie šios bylos; išreikalauti papildomus įrodymus ir prijungti prašomas civilines bylas; bylos dalį dėl galimai nusikalstamų veikų organizuojant UAB ,,FF Lizingas“ bankroto bylos iškėlimą išspręsti iš esmės, t. y. esant nusikalstamo bankroto požymiams priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui; vadovaujantis CPK 332 straipsniu dėl galimai nusikalstamų veikų priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui; atidėti bylos nagrinėjimą ir ją nagrinėti žodinio proceso tvarka; vadovaujantis CPK 95 straipsniu skirti atsakovės bankroto administratorei UAB „Admivita“ maksimalią baudą, pusę jos skiriant Z. V.. Kaip jau minėta, papildomuose procesiniuose dokumentuose, adresuotuose į šią bylą, kurie apeliacinės instancijos teisme gauti 2017 m. sausio 2 d., o taip pat sausio 10 d., suinteresuotas asmuo taip pat papildomai prašo priimti į bylą pateikiamus rašytinius įrodymus, susijusius su atsakovės turto (nekilnojamojo turto, UAB ,,Palviga“ akcijų) pardavimu, lėšų gavimu už tai; įrodymus dėl melagingų pareiškėjų argumentų apie UAB ,,Palviga“ akcijų vertę, prašoma pareiškėjas bei jų direktorių ir atsakovės akcininką J. M., atsakovės bankroto administratorių nubausti baudomis, kurių pusę skirti jam; dėl žinomai melagingų paaiškinimų teikimo teismui šių asmenų atžvilgiu priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui; priimti į bylą rašytinius įrodymus, apibūdinančius apelianto sveikatos būklę ir skirti byloje ekonominę ekspertizę, siekiant gauti atsakymus į šiuos klausimus: ,,Ar būtų buvęs pagrindas iškelti bankroto bylą UAB „FF Lizingas“, jei Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi (civilinė byla Nr.2-6773-516/2011) nebūtų buvusios pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – 6,911 mln. Lt vertės turtui ir atsakovė UAB „FF Lizingas“ nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. būtų galėjusi parduoti už rinkos kainas šia teismo nutartimi areštuotą jos nekilnojamąjį turtą? Už kokią rinkos kainą galima buvo tikėtis vykdomojoje byloje Nr.0074/13/22154 priverstine tvarka varžytynėse parduoti UAB „FF Lizingas“ komercines patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini) 2013 m. rugsėjo mėn.?“. Papildomai 2017-02-07 ir 2017-02-07 gautuose pareiškėjo prašymuose prašoma dėl jo sunkios ligos atnaujinti terminą įrodymui pateikti, atnaujinti bylos nagrinėjimą, išreikalauti iš atsakovės duomenis tam, kad nustatyti ar pareiškėjos UAB ,,Baltic Arms“ ir UAB ,,Skomė“ dar yra atsakovės kreditorės, prijungti naujus įrodymus apie UAB „Admivita“ išduotus įgaliojimus, jo banko sąskaitą, įrodymus, susijusius su ikiteisminio tyrimo eiga, dokumentus, susijusius su antstolių patvarkymais, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimu, pareiškėjo kreipimusi į Lietuvos advokatūrą; 2016-10-31 Nekilnojamojo turto registro duomenis etc.
56. Teismas laiko, kad čia yra būtina atkreipti dėmesį taip pat ir į apelianto Z. V. procesinį elgesį šioje byloje. Pirmiau jau buvo nurodyta, kad tiek LITEKO duomenys, tiek ir nagrinėjamos bylos medžiaga akivaizdžiai rodo, kad apeliantui yra labai gerai žinomas proceso reikalavimas, jog visi dalyvaujančio asmens pareikšti prašymai turi būti išnagrinėti ir išspręsti. Bylos medžiaga patvirtina pareiškėjų UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ atsiliepimuose į šiuos apelianto Z. V. prašymus nurodytas aplinkybes, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, įvyko daugybė teismo posėdžių, kurie būdavo atidedami pagal jo prašymus ar dėl jo reiškiamų nušalinimų bylą nagrinėjančiam teisėjui Gintautui Koriaginui ar visam Kauno apygardos teismui in corpore (2015 m. gruodžio 10 d., 2016 m. vasario 4 d., 2016 m. kovo 7 d., 2016 m. balandžio 8 d., 2016 m. gegužės 30 d., 2016 m. birželio 6 d.); kad apeliantas bankroto byloje aktyviai naudojosi savo proceso teisėmis (apie 80–85 proc. bylos medžiagos – jo procesiniai prašymai ir jų priedai, pareiškimai dėl nušalinimų, teismo procesiniai sprendimai dėl jo prašymų, jo atskirieji skundai ir jų priedai, taip pat kitų dalyvaujančių byloje asmenų atsiliepimai į jo prašymus, pareiškimus ir atskiruosius skundus ir jų priedai). Nagrinėjant šiuos atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties ir papildomos 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, apeliantas Z. V., naudodamasis tokia savo procesine teise, šios instancijos teismui vėl nuolat teikė atskirus procesinius dokumentus, kuriuose reiškė naujus prašymus, teikė papildomus rašytinius įrodymus. Remdamasis paminėtu, apeliacinis teismas atkreipia apelianto Z. V. dėmesį į tai, kad toks procesinis elgesys gali būti įvertintas kaip pažeidžiantis imperatyvius CPK 7 straipsnio, 42 straipsnio 5 dalies reikalavimus savo teisėmis naudotis sąžiningai, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu.
57. Taigi teismas, spręsdamas dėl apelianto Z. V. prašymų dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo, atidėjimo, papildomų įrodymų išreikalavimo ir skyrimo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, juos atmeta kaip nepagrįstus. Teismas pažymi, kad pagal byloje esančią medžiagą bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis – pats apeliantas kaip suinteresuotas asmuo aktyviai dalyvavo nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme, be to, tiek jis ir kiti šioje byloje dalyvaujantys asmenys savo procesiniuose dokumentuose yra išsamiai išdėstę savo argumentus, tiek siekdami patvirtinti savo teiginius, tiek ir prieštaraudami priešingai šaliai, be kita ko, taip pat ir ekspertizės skyrimo klausimu (CPK 322 straipsnis, 185 straipsnis). Atsižvelgdamas į bankroto proceso ypatumus, aplinkybes, apibūdinančias BUAB ,,FF Lizingas“ bankroto bylos procesą, galiojančius teismų procesinius sprendimus šioje byloje nagrinėjamais aktualiais klausimais, paties suinteresuoto asmens informuotumą, dalyvavimą procese, – teismas sprendžia, kad tokie jo prašymai yra nepagrįsti, be to, jų patenkinimas akivaizdžiai užvilkintų ir taip užtrukusį procesą bankroto byloje (CPK 185 straipsnis).
58. Taip pat atsisakoma tenkinti apelianto Z. V. prašymą skirti pirmiau nurodytą ekspertizę (CPK 178 straipsnis). Kaip jau minėta, atsakovės BUAB ,,FF Lizingas“ bankroto procesas tęsiasi nuo 2013 metų; pagal minėtus teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis, šis suinteresuotas asmuo ne viename savo procesiniame dokumente keldamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo teisėtumo, rėmėsi būtent šiame prašyme nurodytais faktais – Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, o taip pat vykdytu išieškojimu iš atsakovės turto, gi teismai galiojančiuose procesiniuose sprendimuose yra atmetę šiuos jo motyvus kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad skirti nurodytą ekspertizę visą šį laikotarpį nebuvo prašoma,  – taip pat to nebuvo prašoma ir atskirajame skunde. Be to, procesas šioje byloje – dėl pripažinimo bankroto tyčiniu, vyksta nuo 2015 metų liepos 22 d., kaip minėta, byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, suinteresuotas asmuo Z. V., aktyviai dalyvaudamas posėdžiuose teikė nepagrįstus nušalinimus bylą nagrinėjančiam teisėjui, visam Kauno apygardos teismui. Šiame kontekste teismas taip pat pažymi, kad byloje jau esantys ir suinteresuoto asmens ne kartą į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, apibūdinantys jo sveikatos būklę dėl 2016 m. birželio 29 d. patirtos sunkios traumos, o taip pat duomenys apie jo sveikatos būklę laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 2 d. iki sausio 19 d. bei su tuo susiję jo argumentai, taip pat nesuteikia pagrindo tenkinti šį prašymą. Taigi teismas atmeta kaip nepagrįstą jo prašymą skirti ekonominę ekspertizę, siekiant gauti atsakymus į šiuos klausimus: ,,Ar būtų buvęs pagrindas iškelti bankroto bylą UAB „FF Lizingas“, jei Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi (civilinė byla Nr.2-6773-516/2011) nebūtų buvusios pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – 6,911 mln. Lt vertės turtui ir atsakovė UAB „FF Lizingas“ nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. būtų galėjusi parduoti už rinkos kainas šia teismo nutartimi areštuotą jos nekilnojamąjį turtą? Už kokią rinkos kainą galima buvo tikėtis vykdomojoje byloje Nr.0074/13/22154 priverstine tvarka varžytynėse parduoti UAB „FF Lizingas“ komercines patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini) 2013 m. rugsėjo mėn.?“ (CPK 212 straipsnis, 185 straipsnis).
59. Atmetamas kaip nepragrįstas ir apelianto prašymas įtraukti į šią bylą dalyvaujančiais asmenimis visus įmonės kreditorius, valdybos narius. Čia pažymėtina, kad teismų praktikoje yra vienareikšmiškai išaiškinti civilinių bylų dėl įmonių bankroto proceso ypatumai, kuriuos, be kita ko, nulemia tai, kad tokiose bylose dalyvauja visi įmonių kreditoriai, kurie savo teises bei teisėtus interesus privalo ginti tik Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka (ĮBĮ 21 straipsnis), todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šioje byloje dalyvaujančių asmenų ratą. Be to, pagal ĮBĮ normas ir teismų praktiką visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės, teises ir interesus atstovauja įmonės bankroto administratorius, ir byloje nėra duomenų, jog šios bendrovės bankroto administratorius UAB ,,Admivita“ būtų atstatydintas ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktas). Antra, apie šios bylos nagrinėjimą buvo paskelbta įstatyme nustatyta tvarka, tačiau kiti atsakovės BUAB ,,FF Lizingas“ bankroto byloje dalyvaujantys asmenys nepareiškė prašymų įtraukti juos į šios bylos procesą, tai yra neišreiškė intereso tiesiogiai dalyvauti nagrinėjant šią bylą. Trečia, kaip žinoma, apeliacinės instancijos teisme įtraukti į procesą naujus byloje dalyvaujančius asmenis (valdybos narius) nėra pagrindo, nes byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka ir pirmosios instancijos teismo nustatytose ribose.
60. Atmetami kaip nepagrįsti apelianto prašymai dėl kitų jo atskirųjų skundų ir jų priedų priėmimo į šią bylą, kaip sudėtinių nagrinėjamo atskirojo skundo dalių. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-191-157/2017) buvo atmestas jo atskirasis skundas dėl panaikinimo Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti jo 2015 m. birželio 8 d. prašymus Nr. 01-67, Nr. 01-68, Nr. 01-29 dėl proceso atnaujinimo; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-193-157/2017) buvo atmestas jo atskirasis skundas dėl panaikinimo Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti jo atskirąjį skundą ir papildymą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. 2016 m. liepos 29 d. nutarčių, panaikinimo atsakovės BUAB „FF Lizingas“ bankroto administratoriaus UAB „Admivita“ pakeitimo kitu bankroto administratoriumi klausimu; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-195-157/2017) buvo atmestas jo atskirasis skundas dėl panaikinimo Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 19 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti jo prašymą dėl skubių procesinių veiksmų atlikimo šioje bankroto byloje. Šiose galiojančiose apeliacinės instancijos teismo nutartyse buvo išnagrinėti apelianto iškelti argumentai, be kitų klausimų, buvo išspręsti ir šiuose apelianto procesiniuose dokumentuose suformuluoti prašymai dėl naujų rašytinių įrodymų išreikalavimo, pateiktų rašytinių įrodymų priėmimo – juos atsisakyta priimti (CPK 314 straipsnis).
61. Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstą apelianto reikalavimą išreikalauti papildomus įrodymus ir prijungti prašomas civilines bylas, priimti į bylą pateikiamus rašytinius įrodymus, be kita ko, susijusius su atsakovės turto (nekilnojamojo turto, UAB ,,Palviga“ akcijų) pardavimu, apelianto medicininių dokumentų kopijas, Vokietijos piliečio R. B. S. asmens tapatybės kortelės kopiją, jo 2017-01-08 raštišką patvirtinimą, administratorės įgaliojimus A. G., I. D., atsakymus, raštus, išrašą iš apelianto sąskaitos banke; Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartį; Generalinės prokuratūros raštą; antstolių patvarkymus, raštus, atsakovės atsisakymą juos vykdyti, Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis, pareiškėjo prašymą Lietuvos advokatūrai; Eliora 4522899 Ltd ir pareiškėjo pareiškimą ikiteisminio tyrimo byloje, duomenis  apie PVM mokėtojus, Nekilnojamojo turto registro duomenis ir kt. Apeliacinis teismas, be argumentų, kurie sprendžiant dėl apelianto papildomų prašymų patenkinimo, jau buvo jam išdėstyti šio teismo nutartyse, priimtose pirmiau minėtose civilinėse bylose Nr. 2-191-157/2017, Nr. 2-193-157/2017 Nr. 2-195-157/2017, pažymi, kad teismų praktikoje jau ne kartą yra išaiškinta, jog ikiteisminio tyrimo byloje atliekami veiksmai, nustatytos aplinkybės bei procesiniai sprendimai neturi prejudicinės galios, tuo tarpu šioje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad yra nustatytos apelianto Z. V. nurodomos aplinkybės, susijusios su atsakovės BUAB ,,FF Lizingas“ turto, dokumentų pradanginimu (CPK 178 straipsnis). Turint omenyje tai, kad visi ir visų teismų procesiniai dokumentai yra minimoje teismų informacinėje sistemoje LITEKO, prašymai prijungti teismų procesinius sprendimus, kai prašytojo procesiniame dokumente yra išdėstyti su jais susiję argumentai ir nurodyti bylą identifikuojantys duomenys – atsižvelgiant į minėtas procesą apibūdinančias aplinkybes, šioje byloje traktuotini kaip pertekliniai. Apelianto prašymus dėl kitų naujų rašytinių įrodymų prijungimo, teismas, turėdamas omenyje žemiau šioje nutartyje išdėstytus argumentus, susijusius su atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindais, taip pat laiko pertekliniais ir jų netenkina.
62. Taip pat atmetami kaip nepagrįsti prašymai pareiškėjoms ir jų direktoriui bei atsakovės akcininkui J. M., bankroto administratorei UAB „Admivita“ skirti baudas, pusę jų skiriant pačiam apeliantui (CPK 95 straipsnis); dėl žinomai melagingų šių asmenų paaiškinimų teikimo priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokuroru;, neleisti advokatui V. Barkauskui atstovauti UAB ,,Skomė“ ir UAB ,,Baltic Arms“, o advokatui P. Viščiniui – atsakovę BUAB ,,FF Lizingas“, dėl jų neetiško atstovavimo civilinėse bylose; apie jų neetiškus veiksmus pranešti Lietuvos advokatūrai, Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo suvaldymo tarnybai, o taip pat nepripažinti advokato jų atstovavimo išlaidų bylinėjimosi išlaidomis šioje byloje (CPK 60 straipsnio 4 dalis, 93 straipsnio 4 dalis); dėl suklastoto 2014-10-23 UAB ,,Admivita“ įgaliojimo I. D. administruoti atsakovę BUAB ,,FF Lizingas“ priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui, – patenkinti šiuos prašymus nesuteikia pagrindo nei bylos medžiaga, nei apelianto išdėstyti argumentai (CPK 178 straipsnis). Taip pat atmetamas apelianto prašymą neatidėliotinai pakeisti atsakovės BUAB ,,FF Lizingas“ administratorių UAB ,,Admivita“, – patenkinti šį prašymą būtent nagrinėjamoje byloje taip pat nesuteikia pagrindo nei bylos medžiaga, nei apelianto išdėstyti argumentai (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
63. Nagrinėdamas apelianto Z. V. atskirojo skundo argumentus dėl teisėtumo bei pagrįstumo Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria atsakovės UAB ,,FF  Lizingas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, apeliacinis teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir kruopščiai išanalizavęs bylos medžiagą, konstatavo, jog suinteresuoto asmens atsakovės vadovo Z. V. sąmoningas mokėjimų tvarkos pažeidimas ir nepateisinamai ilgas darbo išmokų darbuotojams bei socialinio draudimo įmokų mokėjimų vengimas, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymas ir neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, pažeidimas, – sudaro pagrindą pripažinti šios įmonės bankrotą tyčiniu. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą suinteresuoto asmens Z. V. prašymą sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėtos kitos civilinės bylos. Nenustatęs pagrindų, numatytų CPK 299 straipsnyje, atmetė kaip nepagrįstą Z. V. prašymą informuoti prokuratūrą apie kitų asmenų veiksmus, nulėmusius nusikalstamą bankrotą.
64. Šis teismas, nustatydamas taikytiną teisę, teisingai nurodė, jog priėmus 2013 m. balandžio 18 d. ĮBĮ Nr. XII-237, nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojo pasikeitimai, be kita ko, susiję ir su bankroto pripažinimo tyčiniu reglamentavimu; kad ši ĮBĮ redakcija taikoma vykdant bankroto procesus, pradėtus iki įstatymo Nr. XII-237 įsigaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Tačiau teismas suklydo spręsdamas, kad nagrinėjamoje byloje taikytina ne 2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237 pakeista naujoji ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d., bet iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusi ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies redakcija. Ši teismo išvada yra nepagrįsta, nes atsakovės UAB „FF lizingas“ bankroto procesas buvo pradėtas jau įsigaliojus naujajai šio ĮBĮ straipsnio redakcijai – Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi atsisakius patenkinti kreditorės AB „GVK“ ir atsakovės atskiruosius skundus. Tačiau dėl to, kas čia paminėta, nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, nes, joje teismas yra teisingai nurodęs, jog pagal kasacinio teismo poziciją į naująją šio straipsnio redakciją iš esmės buvo perkelti teismų praktikos jau suformuluoti tyčinio bankroto požymiai.
65. Apeliantas, be kita ko, tvirtina, kad skundžiamos teismo nutartys naikintinos todėl, jog byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo ir atsisakyta tuo pagrindu atnaujinti bylos nagrinėjimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas); nagrinėtas prašymas asmenų, neturinčių tokios teisės; nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų dalyvių (kreditorių) materialiųjų teisių ir pareigų, neteisėtai sprendė dėl bylos esmės, kai neišnagrinėtas administratoriaus nušalinimo klausimas; nagrinėjant šį klausimą nebuvo suteikta teisė pateikti tripliką, buvo apribota jo teisė įrodinėti, – nebuvo išnagrinėti jo pateikti svarbūs rašytiniai įrodymai ir išreikalauti jo prašomi įrodymai; teismas išsprendė ne visus byloje jo pareikštus reikalavimus (CPK 14 straipsnis, 235 straipsnio 1 dalis,  245 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
66. Apeliacinis teismas atmeta kaip nepagrįstus skundo argumentus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų – atsakovės dalyvių (kreditorių), teisių ir pareigų pažeidimo, neteisėtos teismo sudėties. Atsižvelgiant į šioje nutartyje jau ne kartą minėtus civilinių bylų dėl įmonių bankroto proceso ypatumus, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad atskiri procedūriniai bankroto proceso klausimai yra nagrinėjami kitiems asmenims viešai paskelbus apie tokių bylų nagrinėjimą. Be to, pažymėtina tai, kad nė vienas kreditorius neprisidėjo prie šio ar kitų pareiškėjo prašymų, pateiktų atskirųjų skundų, remdamiesi savo teisių pažeidimu (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Atmetamas skundo argumentas dėl bylą išnagrinėjusio teismo neteisėtos sudėties, nes, priešingai nei tvirtina apeliantas, pagal LITEKO duomenis Kauno apygardos teismo teisėjai R. P. teisėjo Gintauto Koriagino kasmetinių atostogų laikotarpiu buvo pavesta minėtoje bankroto byloje atlikti tik skubius procesinius veiksmus. Turint omenyje aplinkybes, apibūdinančias šios bankroto bylos proceso eigą, o taip pat tai, kad pareiškėjo keliamas klausimas dėl bankroto administratoriaus nušalinimo jau buvo nagrinėtas ankščiau, taip pat atmetamas apelianto argumentas, susijęs su klausimo dėl bankroto administratoriaus nušalinimo nagrinėjimu. Atmetamas tvirtinimas, kad pareiškėja UAB ,,Skomė“ neturi teisės reikšti tokį reikalavimą, nes ji yra ne atsakovės kreditorė, o debitorė. Tačiau nei byloje, nei teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra duomenų, kad būtų pasikeitęs šio asmens statusas atsakovės BUAB „FF lizingas“ bankroto byloje, tuo tarpu apeliantas, pats būdamas kreditoriumi žino / turi žinoti savo procesines teises šioje byloje, taip pat ir teisę kelti klausimą dėl asmenų pašalinimo iš kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo, jeigu toks pagrindas yra, o bankroto administratorius šio klausimo sprendimo neinicijuoja. Atmetami apelianto argumentai, kad skundžiama teismo nutartis naikintina dėl to, jog pirmosios instancijos teismas būtent šioje byloje neišnagrinėjo jo prašymų dėl teisėjo nusišalinimo, neteisėtai sprendė dėl bylos esmės, kai neišnagrinėtas administratoriaus nušalinimo klausimas; nagrinėjant šį klausimą nebuvo suteikta teisė pateikti tripliką, buvo apribota jo teisė įrodinėti, –  nebuvo išnagrinėti jo pateikti svarbūs rašytiniai įrodymai ir išreikalauti jo prašomi įrodymai ir kita. Apeliacinis teismas atmesdamas šiuos motyvus dar kartą pažymi, kad pagal šios bylos medžiagą ir LITEKO duomenis kitose bylose, kuriose dalyvauja šis asmuo, yra nuolat reiškiami tokie prašymai, reikalavimai, į atskiras bylas teikiami ar prašomi išreikalauti tie patys rašytiniai įrodymai ir teismai jam ne kartą yra išaiškinę dėl jų susietumo su nagrinėjamu klausimu, teisių įgyvendinimo būdais (teisinę reikšmę turinčių dokumentų klastojimas, melagingų duomenų teikimas etc.). Nežiūrint to, apeliantas ir šioje byloje teikė tokius įrodymus, prašymus. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, tai, kad jo atskirasis skundas buvo priimtas ir yra nagrinėjamas, kaip ir apeliacinės instancijos teismui naujai pateikta gausybė prašymų, kurie aprašyti pirmiau, nesuteikia pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šią bylą, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias taisykles, apelianto teises ir teisėtus interesus, kad tai suteiktų pagrindą dėl to naikinti teismo nutart. Beje, kaip yra žinoma, pagal 329 straipsnio 1 dalį netgi nustačius procesinius pažeidimus, dėl jų teismo sprendimas / nutartis gali būti naikinami tik tada, kai neteisingai išspręsta bylą, Gi šiuo atveju apeliacinis teismas nustatė, kad atsakovės BUAB „FF lizingas“ bankrotas teisėtai ir pagrįstai pripažintas tyčiniu (CPK 185 straipsnis).
67. Sprendžiant dėl pagrindų, kuriais remiantis atsakovės BUAB „FF Lizingas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, apeliacinis teismas pažymi, kad aukščiau jau buvo pažymėta, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ĮBĮ 20 straipsnyje įstatymų leidėjas yra suformulavęs požymius, kurių bent vienam esant teismas gali pripažinti esant bankrotą tyčiniu. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, jog priešingai nei savo skunde tvirtina apeliantas Z. V., pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus,  pagrįstai konstatavo, jog susidarius didelėms įmonės skoloms savo darbuotojams ir neturint finansinių galimybių atsiskaityti su jais, vadovas  Z. V. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo taip toliau didindamas įmonės įsipareigojimus. Taigi teismas iš esmės nustatė ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sąlygą, kuriai esant bankroto tyčinis pobūdis yra preziumuojamas, o paneigiančius įrodymus pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą (lot. affirmanti incumbit probatio) turi teikti būtent buvę juridinio asmens valdymo organai ar dalyviai (CPK 12, 178 straipsniai). Minėta, kad teismas nustatė, jog nuo 2009 m. darbo užmokestis darbuotojams nebuvo mokamas ar buvo mokama tik jo dalis; įmonė 2009 m. pabaigoje turėjo 101 222 Lt su darbo santykiais susijusių įsipareigojamų, 2010 m. pabaigoje – 142 645 Lt, 2011 m. pabaigoje – 375 340 Lt; kad 2012 m. pabaigoje įsipareigojimai darbuotojams išaugo iki 667 264 Lt; darbuotojų skaičius per paminėtą laikotarpį sumažėjo nuo 15 iki 11 asmenų; Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi įmonės bankroto byloje patvirtintų įmonės darbuotojų finansinių reikalavimų suma sudarė 949 538,03 Lt (275 005,22 Eur). Teismas įvertinęs įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotas aplinkybes, privalomą (imperatyvią) darbdavio pareigą mokėti darbo užmokestį ir su juo susijusias kitas išmokas taip, kaip numato įstatymas, įmonės balansinių duomenų apie įsipareigojimus darbuotojams kaitą nuo 2009 metų iki 2012 m. pabaigos, atsakovės bankroto byloje patvirtintų įmonės darbuotojų finansinių reikalavimų dydį, atsižvelgdamas taip pat ir į tai, kad bankroto bylos iškėlimą atsakovei iniciavo taip pat darbuotoja, – atmetė kaip nepagrįstus suinteresuoto asmens Z. V. atsiliepimo argumentus, jog atsiskaitymai sutriko dėl kitose bylose įmonės atžvilgiu taikytų laikinųjų pasaugos priemonių, jog su darbuotojais buvo atsiskaitoma kitais būdais, pažymėjo tai, kad minėti darbo užmokesčio tvarkos pažeidimai buvo vienas iš savarankiškų ĮBĮ pagrindų iškelti įmonei bankroto bylą, ir pagrįstai tokius jo veiksmus / neveikimą traktavo kaip siekimą tyčia privesti įmonę prie bankroto. Teismas taip pat atmetė kaip neapgrįstus suinteresuotojo asmens argumentus, kad atsiskaitymų su darbuotojais tvarkos pažeidimą lėmė ekonominė krizė, nurodęs, jog pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, nei įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nesuteikia pagrindo išvadai, kad ekonominės krizės situacija per se reiškia nenugalimos jėgos faktą, dėl kurio yra visuotinai atleidžiama nuo prievolės vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012). Apeliantas, atskirajame skunde iš esmės neneigdamas byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tvirtina, kad teismas ignoravo jo argumentus šiais klausimais, be kita ko, ir tai, jog su darbuotojais buvo susitarta, kad jų darbo užmokestis ekonominės krizės metu nebus mažinamas, o pardavus bendrovės turtą bus atsiskaityta su jais ir kitais kreditoriais, jog 2006 m. rugpjūčio 25 d. protokolu UAB „Parex lizingas“ valdyba buvo jį įpareigojusi padidinti bendrovėje likusių darbuotojų darbo užmokestį, jog darbuotojai korektiškai, kantriai laukė atsiskaitymo ir iki pat pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo nereiškė pretenzijų dėl vėluojančio darbo užmokesčio etc.
68. Teismas šiuo klausimu sprendžia, kad tokie atskirojo skundo motyvai iš esmės tik patvirtina teismo nustatytas aplinkybes, kurios įrodo, kad būdamas atsakovės administracijos vadovu, žinodamas / turėdamas žinoti savo pareigas bendrovei, jis pažeidė šios nutarties 48 punkte išdėstytas įstatymų reikalavimus, imperatyvią darbdavio pareigą mokėti darbo užmokestį ne rečiau, kaip vieną kartą per mėnesį, dėl ko bankroto byloje darbuotojų naudai buvo priskaičiuoti delspinigiai bei vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką, taip pat DK 207 straipsnio 1 dalyje ir LR DNUISSDSPMĮ numatyti delspinigiai. Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta aukščiau, pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktą  vėlavimas atsiskaityti su darbuotojais yra savarankiškas pagrindas iškelti bankroto bylą, kuris, beje, buvo realizuotas atsakovės BUAB „FF Lizingas“ atžvilgiu, o pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą –tokios prievolės nevykdymas ilgiau kaip 3 mėnesius – preziumuojamasis pagrindas šį bankrotą pripažinti tyčiniu. Pareiškėjos UAB ,,Skomė“ ir UAB ,,Baltic Arms“, atsiliepdamos į tokius skundo motyvus, teisingai nurodo, kad darbdavio pareiga mokėti darbo užmokestį yra nustatyta įstatymų leidėjo ir negali būti sąlygojama darbuotojų prašymų, pretenzijų reiškimo ir pan., atitinkamai teisiškai neįmanomi ir darbuotojo prašymai nemokėti darbo užmokesčio, jeigu tokie ir būtų buvę; kad nors su darbuotojais nebuvo atsiskaitoma, tuo tarpu advokatui 2011 m. buvo sumokėta net 585 000 Lt. Teismas sprendžia, kad apeliantas minėtos prezumpcijos nepaneigė, todėl pirmosios instancijos teismo išvada šiuo klausimu yra teisėta ir pagrįsta (CPK 178 straipsnis, ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 2 dalies 1, 4 punktai). Gi kiti apelianto argumentai, iš esmės yra susiję su bankroto bylos iškėlimo pagrįstumu, teisėtumu, ir dėl jų čia nepasisakoma (CPK 185 straipsnis).
69. Apeliacinis teismas taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog byloje taip pat yra įrodyta kita bankroto pripažinimo tyčiniu sąlyga – privalomų mokesčių valstybei nemokėjimas. Teismas nustatė, kad bankroto byloje teismo 2014 m.  birželio 12 d. nutartimi buvo patvirtinti VMI 54 502,52 Lt ir VSDFV Vilniaus skyriaus – 311 708,59 Lt finansiniai reikalavimai; kad įmonė nuo 2010 m. birželio mėn. nesilaikė nustatytos įmokų mokėjimo tvarkos: nuo 2011 m. liepos mėn. mokėjimo nurodymai nebuvo vykdomi, taip pat nebuvo įvykdyta  2012 m. liepos 10 d. sudaryta skolos sumokėjimo atidėjimo sutartis Nr. 7-IĮ-821, pagal kurią atsakovė įsipareigojo skolą sumokėti dalimis, laiku mokėti einamąsias įmokas, ir dėl to VSDFV Vilniaus skyriaus iniciatyva – 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu, sutartis buvo nutraukta; kad skolos VSDFV nuolat didėjo: 2012 m. liepos 1 d. skola siekė 78 253,86 Lt, 2013 m. sausio 1 d. – 132 010,17 Lt, 2013 m. rugsėjo 1 d. – 176 782,20 Lt, o iškėlus bankroto bylą konstatuota, jog ši skola yra 311 708,59 Lt dydžio; kad įmonės vadovas šiuo laikotarpiu bendrovės turimą turtą (lėšas) naudojo, nevykdydamas pareigos atsiskaityti su darbuotojais ir valstybės biudžetais. Esant tokioms aplinkybėms teismas turėjo pagrindą išvadai,  kad toks įmonės valdymo organų elgesys, kai įmonė, būdama faktiškai nemoki ir didindama įsipareigojimus kreditoriams, kurių reikalavimai tenkintini pirmąja ir antrąja eile, atsiskaito su kreditoriais, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau, – vertintinas kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Teismo nustatytos aplinkybės, priešingai nei tvirtina apeliantas, taip pat suteikia pagrindą konstatuoti esant ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte, 2 dalies 1, 4 punktuose nurodytas sąlygas (CPK 178 straipsnis). Apelianto skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė nenustatęs ir  visapusiškai neištyręs jo nurodytų argumentų apie jo kaip atsakovės vadovo darbą siekiant taikiai sureguliuoti tokių įsipareigojimų, inicijuotus ginčus teisme dėl skolų dydžio (buvo vedamos derybos su VSDFV Vilniaus skyriumi, VMI, susirašinėta su Mažeikių rajono, Klaipėdos miesto, Palangos miesto savivaldybėmis, buvo pasirašyti susitarimai dėl skolų dengimo tvarkos ir kt.), – nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu pagrįstumo (CPK 185 straipsnis).
70. Apeliacinis teismas sprendžia, kad yra pagrįsti pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai, susiję su netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu. Šiuo klausimu teismas pažymi, kad, kaip yra žinoma, galiojančiuose teismų sprendimuose konstatuotos aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjamoje atsakovės BUAB „FF Lizingas“ bankroto byloje galioja Vilniaus apygardos teismo nutartys, tikrintos apeliacine tvarka, kuriose nustatyti faktai, kad suinteresuotas asmuo Z. V. iki šiol nėra įvykdęs pareigos administratoriui perduoti visą įmonės turtą ir dokumentus, – už minėtos ĮBĮ bei teismo nustatytos pareigos neįvykdymą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi jam skirta 3 000 Lt, 2014 m. liepos 10 d. nutartimi –  1 000 Lt, 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartimi – 5 000 Lt bauda. Teismas nustatė, kad iki šiol apeliantas nėra perdavęs bendrovės atsargų, kurių vertė, vadovaujantis  administratoriui perduotais įmonės balanso duomenimis, – 8 287 124 Lt; pirminių apskaitos dokumentų originalų, UAB „FF lizingas“ valdybos posėdžių, ir akcininkų susirinkimų protokolų, nesuteikęs informacijos apie prisijungimo galimybes prie pagrindinėje įmonės buveinėje esančių kompiuterių, kuriuose privalo būti saugomi buhalterinės apskaitos dokumentai ir registrai (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–7 punktai). Įvertinęs šias aplinkybes teismas pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog įmonės vadovas netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas, CPK 185 straipsnis). Apeliantas nesutikdamas su šiomis teismo išvadomis, teigia, kad be pagrindo nebuvo vertinami jo argumentai, susiję su dokumentų bei turto bankroto administratoriui perdavimu, kurie buvo nurodyti 2016 m. rugpjūčio 4 d. atskirajame skunde dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarčių ir jo papildyme (2016-08-06 papildymas Nr.01-26), todėl šie skundai laikyti sudėtinėmis šio atskirojo skundo dalimis; nevertino argumentų, kad bankroto administratorius melagingai aiškino, jog jis neperdavęs akcininkų susirinkimų ir valdybos protokolų, trumpalaikio turto sąrašo; kad vėliau UAB „Admivita“ atstovė patvirtino, jog šiuos dokumentus surado; kad šias aplinkybes fiksavo šališkas antstolis D. Bliznikas; kad UAB „Admivita“ nepaaiškino, kodėl pasiūlius bankroto administratoriui 2014 m. lapkritį kartu vykti į Šiaulius, o lapkričio 7 d. – į Klaipėdą, perimti ten esantį turtą, tai nebuvo padaryta; kad laiku jo neperspėjus 2014 m. lapkričio 6 d. vienašališkai perimta įmonės buveinė su ten buvusiu UAB „FF Lizingas“ turtu ir dokumentais; kad bankroto administratorius teismui nenurodė pasirašytų turto ir dokumentų perdavimo–priėmimo dokumentų; melagingai teigė, kad UAB ,,Admivita“ dar neperėmė likusio įmonės turto ir dokumentų, esančių buveinėje, (duomenys neskelbtini); kad dalį trumpalaikio turto (nekilnojamąjį turtą, skirtą perpardavimui) UAB „Admivita“ yra perėmusi ir jį viešai pardavinėja; kad UAB „Admivita“ žino, jog jis negali perduoti kilnojamojo trumpalaikio turto, esančio Mažeikiuose, adresu Ventos g. 8,  kuris pavogtas galimai dalyvaujant ir UAB „Admivita“ įgaliotam atstovui A. G.; kad ir UAB „Admivita“ įgaliotas asmuo – I. D., nėra tinkamas administratoriaus įgaliotinis. Teismas, pasisakydamas šiais klausimais pažymi, kad visų pirma keliamas klausimas ne dėl visų bendrovės dokumentų neperdavimo, tvirtinama, jog neturint pirmiau nurodytų būtinųjų atsakovės veiklos dokumentų (pvz.: pirminių apskaitos dokumentų originalų), nėra galimybės nustatyti nei bendrovės veiklos, nei viso jos turėto turto apimties, nei patikrinti veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą. Antra, apelianto teiginiai apie kitų asmenų įvykdytus nusikaltimus nėra pagrįsti įrodymais, nes, kaip minėta pirmiau, pareigūnų atliekami veiksmai, priimami sprendimai ikiteisminio tyrimo bylose negali būti traktuojami kaip tokie įrodymai. Trečia, jau minėta, kad apeliantas aktyviai naudojasi savo procesinėmis teisėmis, jas žino, todėl, turint omenyje tai, kad pagal  nuostatas būtent administracijos vadovui tenka prievolė tinkamai perduoti bankroto administratoriui visus dokumentus ir turtą, o pastarajam – pareiga juos perimti, atmetamas jo argumentas, jog iki šiol administratorius nėra perėmęs likusio atsakovės įmonės turto ir dokumentų, esančių atsakovės buveinėje. Byloje nėra duomenų ir apeliantas jų nepateikė, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų siekęs, jog administratorius įvykdytų savo minėtos prievolės dalį, kurią vengia įvykdyti – iš jo perimti visus bendrovės dokumentus bei turtą (taip pat ir 8 287 124 Lt (2 400 117,01 Eur) vertės atsargas), kur jis bebūtų (CPK 178 straipsnis). Beje, kaip nurodyta šios nutarties 45 punkte, teismų praktikoje išaiškinta, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, jog teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui jos valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai), kad pareigą pagrįsti svarbumą priežasčių, kurios nulėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai; kad sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) yra tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2016 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-163-381/2016 etc.). Esant tokioms aplinkybėms, apelianto argumentai šiuo klausimu yra atmetami kaip nepagrįsti (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktai, CPK 185 straipsnis).
71. Taigi, priešingai nei tvirtina savo skunde suinteresuotas asmuo Z. V., aukščiau išdėstyti argumentai suteikia pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos vien šios sąlygos jau leidžia spręsti, jog atsakovės BUAB „FF lizingas“ bankrotas yra teisėtai bei pagrįstai konstatuotas kaip tyčinis. Kaip žinoma, teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad šiuo įmonių bankroto proceso institutu iš esmės yra siekiama to, kad privalomai būtų patikrinti bendrovėje sudaryti sandoriai už 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškiniai dėl neteisėtų sandorių nuginčijimo (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis); suteikti galimybę reikšti ieškinį tiesiogiai asmenims, kaltiems dėl žalos bendrovei padarymo (CK 2.87 straipsnis); taip pat suteikti teisinę galimybę inicijuoti procesą dėl tokių asmenų baudžiamosios atsakomybės; galimybę taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą sankciją, apribojančią tokių asmenų teisę vadovauti įmonėms. Tokiu būdu, šioje procedūrinio pobūdžio teismo nutartyje, kurioje negali būti ne tik sprendžiami, bet ir nagrinėjami materialinio pobūdžio aspektai (sandorių pripažinimo negaliojančiais, civilinės atsakomybės sąlygos ir kt.) nustačius minėtas ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytas sąlygas ir jų pagrindu pripažinus atsakovės BUAB „FF lizingas“ bankrotą tyčiniu šie tikslai yra pasiekti.
72. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas šį bankrotą tyčiniu, rėmėsi taip pat ir kitais faktais – sudarymu žinomai nenaudingų atsakovei UAB „FF lizingas“ sandorių, nebūdingų jos veiklai, kurių įvykdymas, be kita ko, nebuvo užtikrintas jokiomis kreditoriaus reikalavimų užtikrinimo priemonėmis, ir kuriuos sudarydamas vadovas Z. V. dar labiau pablogino įmonės finansinę padėtį bei galimybę atsiskaityti su kreditoriais, tai yra netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Apeliacinis teismas, pasisakydamas šiuo klausimu pabrėžia, tai, kad tiek suinteresuoto asmens Z. V., tiek pareiškėjų UAB ,,Skomė“ ir UAB ,,Baltic Arms“, o taip pat atsakovės BUAB „FF Lizingas“ administratorės procesiniuose dokumentuose pateikti išsamūs argumentai leidžia spręsti, kad dėl minėtų sandorių sudarymo aplinkybių, jų pasekmių, priežastinio ryšio tarp tokių apelianto veiksmų bei kilusių pasekmių ir kt. tarp šalių yra kilęs ginčas. Be to, kaip matyti iš LITEKO duomenų, teismuose jau nagrinėjamos civilinės bylos, kuriose keliami klausimai dėl atsakovės UAB „FF lizingas“ buvusio direktoriaus suinteresuoto asmens Z. V. veiksmų, atliktų vadovaujant bendrovei, įvertinimo ir žalos atlyginimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais (be kita ko, Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-271-881/2017, kurioje ieškovai UAB „Skomė“, UAB „Baltic Arms“ ir BUAB „FF lizingas“ pareikštu netiesioginiu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo Z. V. likviduojamai UAB „FF lizingas“ 630 860,11 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1320-155/2017 pagal ieškovo BUAB „FF lizingas“ ieškinį atsakovams Z. V. ir B. Š. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo; Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-821-912/2017 pagal ieškovės BUAB „FF Lizingas“ ieškinį atsakovui Z. V. dėl žalos atlyginimo; Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1405-450/2017, kurioje ieškovė BUAB „FF Lizingas“, prašo priteisti  iš atsakovo Z. V., kaip buvusio įmonės vadovo, 141 270,87 Eur žalos atlyginimą ir kt.). Atskirai pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių apelianto teiginius, jog bankroto administratorius būtų kėlęs klausimą dėl skolų išieškojimo iš asmenų, kurių naudai buvo sudaryti paminėti sandoriai, skolininkų ir kt. Tuo tarpu pagal LITEKO duomenis Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-2656-656/2016 pagal ieškovų UAB „Skomė“, UAB „Baltic Arms“, BUAB „FF lizingas“ ieškinį atsakovams V. G., R. G., J. G. dėl sandorių (2009 m. birželio 15 d. ginčo mainų sutartis, reg. Nr. AG-1376) pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje, Z. V., D. F.. Tačiau teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartimi yra patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią ieškovai atsisakė visų savo reikalavimų atsakovų atžvilgiu, susitarę, jog reikalavimo teisės į D. F., kurios iki mainų sutarties sudarymo priklausė BUAB „FF lizingas“ ir buvo perleistos atsakovų nuosavybėn, grąžinamos atgal BUAB „FF lizingas“ nuosavybėn; jog ieškovams yra žinoma, kad dėl skolininkės D. F. finansinės padėties nėra galimybės iš jos išieškoti skolas pagal reikalavimo teises, kad atsakovai neturi dokumentų, pagrindžiančių reikalavimo teises į šį asmenį, originalų bei jų kopijų, ir kad šie įsipareigoja dėl to ateityje nereikšti atsakovams pretenzijų ir neginčyti Taikos sutarties. Tuo pagrindu ši civilinė byla Nr. 2-2656-656/2016 buvo nutraukta. Beje, apeliantas savo skunde yra nurodęs ir tokius argumentus, kad UAB „Palviga“, kurios 100 procentų akcijų taip pat buvo pirmiau paminėtos mainų sutarties objektu,  nuosavybės teisėmis valdo nekilojamąjį turtą ir komercinės paskirties 1,9899 ha ploto žemės Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos II eilės plėtros zonoje (žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) planas), o šalia jo tame pačiame komercinės paskirties sklype – 2,3624 ha šio sklypo ploto, valdo atsakovė, kurios nekilnojamojo turto ir valstybinės žemės nuomos teisės rinkos kaina pagal administratoriaus užsakytą turto vertinimą – 6,423 mln. Lt. Apelianto įsitikinimu, UAB „Palviga“ turtas, jei būtų atliktas vertinimas pagal abiejų sklypo dalių proporcijas siekia iki 5,4105 mln. Lt, nes šioje vietoje vertingiausia yra valdomo sklypo dydis, o ne nebaigtos statybos, todėl UAB ,,Palviga“ viso akcijų paketo rinkos vertė negali būti lygi nuliui. Taigi šie faktai leidžia daryti išvadą, kad sprendžiant klausimą dėl atsakovės UAB „FF Lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu yra pertekliniai skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai, susiję su įvertinimu atsakovo Z. V. veiksmų sudarant atsakovės UAB „FF Lizingas“ ir AB DNB banko 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartį, atsakovės UAB „FF Lizingas“ ir V. G. bei R. G. 2009 m. birželio 15 d. mainų sutartį, atsakovės UAB „FF Lizingas“ ir UAB ,,GVK“ 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, atsakovės UAB „FF Lizingas“ ir R. S., UAB ,,Marigora“, I. V. 2010 m. sausio 29 d., 2010 m. vasario 1 d. paskolos sutartis, kurie šalintini iš nutarties motyvuojamosios dalies, tokiu būdu iš dalies patenkinant suinteresuoto asmens Z. V. atskirąjį skundą. Tačiau, turint omenyje pirmiau išdėstytus apeliacinio teismo argumentus, tai nesuteikia pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, kuria atsakovės BUAB „FF Lizingas“ bankrotas pripažintas tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 4 punktas, 3 dalies 2 punktas).
73. Apeliacinis teismas, spręsdamas dėl šioje byloje Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. priimtos papildomos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo, pažymi, kad, kaip minėta, atsakovės BUAB ,,FF Lizingas“ bankroto administratorius, o taip pat pareiškėjos UAB ,,Skomė” ir UAB ,,Baltic Arms” atskiruosiuose skunduose, nesutikdamos su šios teismo nutarties dalimi dėl pareiškėjų prašymų, prašo ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – papildyti teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties motyvuojamąjį dalį jų nurodytu būdu, tai yra pripažįstant, kad 2009 m. liepos 24 d. sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis buvo nenaudinga atsakovei, nebūdinga jos veiklai, tikslams ir atitinkamai, yra pagrindas išvadai, kad įmonės vadovas sudarė tokį sandorį, tuo dar labiau pablogindamas įmonės finansinę būklę. Kaip žinia, pagal CPK 277 straipsnį teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu: kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas (1 punktas); teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti (2 punktas); teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo (3 punktas). Taigi įstatymo leidėjas yra nustatęs baigtinė sąrašą sąlygų, kurioms esant teismas turi teise priimti papildomą sprendimą / nutartį (CPK 338, 302 straipsnis). Pirmiau šioje nutartyje išdėstyti pareiškėjų prašymai, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas, iš dalies juos patenkinęs, priėmė papildomą nutartį, neatitinka CPK 277 straipsnio reikalavimų, nes šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl vienintelio reikalavimo – atsakovės UAB „FF Lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir toks reikalavimas buvo išspręstas. Todėl atsakovės bei pareiškėjų atskirieji skundai dėl papildomos teismo nutarties pakeitimo yra atmetami, nurodyta papildomos nutarties dalis naikintina, o šių asmenų prašymai atmetami, atskirieji skundai atmetami nenagrinėjant juose išdėstytų motyvų, susijusių su nepatenkintu pareiškėjų prašymu (CPK 277 straipsnis).
74. Apeliacinis teismas, spręsdamas dėl teisėtumo ir pagrįstumo Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. priimtos papildomos nutarties dalies, kuria atmestas suinteresuoto asmens Z. V. prašymas, remdamasi bylos medžiaga konstatuoja, kad teismas teisingai nurodė, jog pirmiausiai šis prašymas neatitinka nutarties 73 punkte atskleistų sąlygų, nustatytų CPK 277 straipsnio 1 dalyje (CPK 251 straipsni, 253 straipsnio 1 dalis). Antra, teismas taip pat teisingai konstatavo, kad didžioji dalis klausimų (prašymų), dėl kurių prašoma priimti papildomą nutartį, yra įtraukti į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą, kuris teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartimi buvo priimtas tolimesniam nagrinėjimui. Trečia, teismas šį Z. V. prašymą teisingai laikė siekimu pakartotinio jo keliamų klausimų nagrinėjimo skirtingomis procesinėmis formomis, t. y.  tiek atskiruoju skundu, tiek prašymu dėl papildomos nutarties priėmimo, nors tokia alternatyvi galimybė CPK nenumatyta. Dėl šių argumentų apeliacinis teismas atmeta šio asmens atskirąjį skundą dėl minimos nutarties dalies panaikinimo, kaip nepagrįstą. Atskirojo skundo motyvai atmetami plačiau jų nenagrinėjant, nes tai iš esmės yra pakartotinis dėstymas procesinių prašymų ir argumentų, dėl kurių apeliantui ne kartą atsakyta / išaiškinta / išspręsta tiek šioje, tiek ir kitose apeliacinio teismo nutartyse (civilinė byla Nr. 2-195-157/2017, Nr. 2-191-157/2017 ir kt.) (dėl pareiškėjų teisės reikšti prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu; dėl neteisėtos sudėties teismo; dėl skubių procesinių veiksmų, kurie būtini dėl  – nusikalstamų UAB „Admivita“ veiksmų; suklastoto 2014-10-23 įgaliojimo I. D.; dėl pripažinimo privalomu E. D. ir I. D. dalyvavimą nagrinėjant šį ginčą; išreikalavimo iš UAB „Admivita“ antstolių D. Blizniko ir R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų video medžiagą, patvirtinančią, kaip I. D., I. K. ir advokatas P. Viščinis trukdė Z. V. susipažinti su UAB „FF Lizingas“ dokumentais ir nepateikė nė vienos atsakovo bylos su klientais; dėl CPK 95 straipsnio taikymo bankroto administratorei; advokato P. Viščinio galimai nusikalstamų veikų; dėl priėmimo atskirosios nutarties bei pranešimo prokurorui; dėl neteisėto šios bankroto bylos naudojimo UAB „Skomė“ akcininkų tarpusavio ginčams spręsti; dėl I. D. ir I. K. trukdymų susipažinti su dokumentais ir vilkinimą, prašomų dokumentų nepateikimą, advokato P. Viščinio vykdytą įžeidinėjimą, tyčiojimąsi).
75. Apeliacinis teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, sprendžia, jog iš dalies patenkinant suinteresuoto asmens Z. V. atskirąjį skundą, keistina Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartis iš jos motyvuojamosios dalies pašalinant argumentus, susijusius su įvertinimu suinteresuoto asmens Z. V. veiksmų sudarant atsakovės UAB „FF Lizingas“ ir AB DNB banko 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartį, atsakovės UAB „FF Lizingas“ ir V. G. bei R. G. 2009 m. birželio 15 d. mainų sutartį, atsakovės UAB „FF Lizingas“ ir UAB ,,GVK“ 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, atsakovės UAB „FF Lizingas“ ir R. S., UAB ,,Marigora“, I. V. 2010 m. sausio 29 d., 2010 m. vasario 1 d. paskolos sutartis, kita šios teismo nutarties dalis – pripažinti atsakovės BUAB „FF Lizingas“ bankrotą tyčiniu, įpareigoti administratorių patikrinti UAB „FF lizingas“ sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, o įsiteisėjus šiai nutarčiai, apie tyčinio bankroto iškėlimą pranešti Vilniaus apygardos prokuratūrai ir Vyriausybės įgaliotai institucijai, – paliktina nepakeista remiantis pirmiau išdėstytais argumentais. Taip pat keistina Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. papildom nutartis ir panaikintina jos dalis, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjų UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic Arms“ prašymas dėl Kauno apygardos teismo  2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties motyvuojamosios dalies papildymo bei priimtina nauja nutartis – šis prašymas atmestinas, kita šios teismo nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 277 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 338 straipsnis, ĮBĮ 20 straipsnis).
76. Pareiškėjai UAB ,,Skomė“ ir UAB ,,Baltic Arms“ prašė priteisti iš apelianto 1 179,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į suinteresuotojo asmens Z. V. atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, bei pateikė jas patvirtinančius įrodymus (t. 32, b. l. 117-119). Atsižvelgiant į tai, kad prašomų priteisti išlaidų dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų bei 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 pakeistų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų 8.16 punkte nurodytą dydį bei atsižvelgiant į tai, kad apelianto Z. V. atskirojo skundo dalis patenkina – prašymas tenkintinas iš dalies ir iš apelianto Z. V. kiekvienam pareiškėjui lygiomis dalimis priteistina po 100 Eur šių išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies  4 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartį pakeisti.

Pašalinti iš teismo nutarties motyvuojamosios dalies teismo argumentus, susijusius su įvertinimu suinteresuoto asmens Z. V. veiksmų sudarant atsakovės UAB „FF Lizingas“ ir AB DNB banko 2007 m. gruodžio 10 d. laidavimo sutartį, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „FF Lizingas“ ir V. G. bei R. G. 2009 m. birželio 15 d. mainų sutartį, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „FF Lizingas“ ir uždarosios akcinės bendrovės ,,GVK“ 2010 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „FF Lizingas“ ir R. S., uždarosios akcinės bendrovės ,,Marigora“, I. V. 2010 m. sausio 29 d., 2010 m. vasario 1 d. paskolos sutartis.

Kitą šios teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. papildomą nutartį pakeisti.

Panaikinti nutarties dalį, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Arms“ prašymas dėl Kauno apygardos teismo  2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties motyvuojamosios dalies papildymo ir priimti naują nutartį – šį prašymą atmesti.

Kitą šios teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei ,,Skomė“ (j. a. k. 122574319) iš suinteresuotojo asmens Z. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. 

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltic Arms“ (j. a. k. 110786047) iš pareiškėjo Z. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. 

Teisėja                                                                       Virginija Čekanauskaitė