Baudžiamoji byla Nr. 1A-288-202/2016

Proceso Nr. 1-10-1-60015-2007-4

Procesinių sprendimų kategorijos: 1.2.30.1., 1.2.30.2., 2.4.6.3.1., 2.4.6.3.2., 2.4.6.4.1., 2.4.6.4.4. (N)

(S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viktoro Kažio, Svajūno Knizlerio,

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei, Audronei Rasiulienei, Rasai Maldanytei,

dalyvaujant prokurorui Rolandui Jurkevičiui,

nuteistiesiems A. Ž. Ž., G. S.,

nuteistųjų gynėjams advokatams Drąsučiui Zagreckui, Arnui Paliukėnui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Ž. Ž. ir G. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 308 straipsnio 2 dalį (dėl nepilnametės R. K. įtraukimo į prostituciją) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;

pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl pelnymosi iš nepilnametės R. K. prostitucijos) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams ir dešimčiai mėnesių;

pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl nepilnametės Ž. B. įtraukimo į prostituciją) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams;

pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl pelnymosi iš nepilnametės Ž. B. prostitucijos) laisvės atėmimo bausme trejiems metams;

pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl nepilnametės I. B. įtraukimo į prostituciją) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams ir dešimčiai mėnesių;

pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl pelnymosi iš nepilnametės I. B. prostitucijos) laisvės atėmimo bausme trejiems metams ir dviem mėnesiams;

pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl D. S. (Z.) įtraukimo į prostituciją) laisvės atėmimo bausme trejiems metams;

pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (dėl J. G. sąvadavimo prostitucijai) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams;

pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl pelnymosi iš nepilnametės J. G. prostitucijos) laisvės atėmimo bausme trejiems metams ir keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams ir dešimčiai mėnesių. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš A. Ž. Ž. konfiskuoti paimti 14 104, 25 Lt, 1 JAV doleris ir 5 Latvijos latai.

A. Ž. Ž. pagal BK 157 straipsnio 1 dalį (dėl R. K. pardavimo) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl pelnymosi iš nepilnametės R. K. prostitucijos) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams ir dešimčiai mėnesių;

pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (dėl pelnymosi iš V. V. prostitucijos) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

G. S. pagal BK 157 straipsnio 1 dalį (dėl R. K. pirkimo) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl V. V. įtraukimo į prostituciją) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Šiose dalyse nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

A. Ž. Ž. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą bei apgaulę, įtraukė į prostituciją nepilnametę R. K. – įkalbėjo gyventi jo nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur jai būsią sudarytos sąlygos atlikti masažus, taip pat apmokėjo nagų priauginimo, soliariumo ir kitas procedūras, pirko kvepalus, rūbus bei avalynę, sakydamas, kad ji greitai uždirbsianti daug pinigų ir jam padengsianti šias išlaidas. Vėliau A. Ž. Ž., atvežęs ją į kitą jo išnuomotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškė, kad ji šiame bute turėsianti teikti seksualinio pobūdžio paslaugas. 2007 m. liepos 16 d. R. K. pabėgus iš minėto buto, ją suradęs parvežė atgal, pavartojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, atėmė mobiliojo ryšio telefonus, kol R. K., supratusi, kad A. Ž. Ž. jos neišleis, sutiko gyventi jo nuomojamame bute ir teikti seksualinio pobūdžio paslaugas.

Be to, A. Ž. Ž. nuteistas už tai, kad nuo 2007 m. birželio mėnesio mėn. iki 2007 m. spalio mėnesio, tiksliau nenustatytu laikotarpiu, pelnėsi iš nepilnametės R. K. prostitucijos, aprūpino ją gyvenamąja vieta – apgyvendino jo išnuomotame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusioji vertėsi prostitucija ir visas lėšas, – ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą sumą, perdavė A. Ž. Ž.. Taip pat jis sąvadavo prostitucijai – surasdavo asmenis, kuriems R. K. teikė seksualinio pobūdžio paslaugas, vežė ją į butus ir viešbučius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais adresais, ir pats paimdavo pinigus už suteiktas paslaugas.

Be to, A. Ž. Ž. nuteistas už tai, kad 2007 m. liepos mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą bei apgaulę, įtraukė į prostituciją nepilnametę Ž. B., – įkalbėjo gyventi jo nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nupirko rūbų bei avalynės ir tuomet pareiškė, kad ji šiame bute turėsianti teikti seksualinio pobūdžio paslaugas. A. Ž. Ž. ją nuolat kontroliavo, naudojo psichinę prievartą sakydamas, kad jei ji pabėgsianti, jis ją surasiąs ir kad be „stogo“ jai dirbti nepavyksią. 

Be to, A. Ž. Ž. nuteistas už tai, kad nuo 2007 m. liepos mėnesio, ikiteisminio tiksliau nenustatyta datos, iki 2008 m. vasario 22 d. pelnėsi iš nepilnametės Ž. B. prostitucijos, aprūpino ją gyvenamąja vieta – apgyvendino jo išnuomotame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusioji vertėsi prostitucija ir pusę lėšų, – ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą sumą, perdavė A. Ž. Ž.. Be to, jis sąvadavo prostitucijai – surasdavo asmenis, kuriems Ž. B. teikė seksualinio pobūdžio paslaugas, vežė ją į butus ir viešbučius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais adresais, ir pats paimdavo pinigus už suteiktas paslaugas.

Be to, A. Ž. Ž. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą bei apgaulę, įtraukė į prostituciją nepilnametę I. B., – interneto svetainėje www.pazintysxxx.lt paskelbė savo duomenis, tokiu būdu susipažino su ja, – įkalbėjo gyventi jo nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur ji turėsianti teikti seksualinio pobūdžio paslaugas, žadėdamas, kad ji uždirbsianti daug pinigų. A. Ž. Ž. nuolat vartojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, kontroliavo ją, kol I. B. sutiko gyventi jo nuomojamame bute ir teikti seksualinio pobūdžio paslaugas. 

Be to, A. Ž. Ž. nuteistas už tai, kad nuo 2008 m. sausio mėnesio mėn., tiksliau nenustatytos datos, iki 2008 m. vasario 22 d. pelnėsi iš nepilnametės I. B. prostitucijos, aprūpino ją gyvenamąja vieta – apgyvendino jo išnuomotame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusioji vertėsi prostitucija ir pusę lėšų, – ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą sumą, perdavė A. Ž. Ž.. Be to, jis sąvadavo prostitucijai – surasdavo asmenis, kuriems I. B. teikė seksualinio pobūdžio paslaugas, vežė ją į butus ir viešbučius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais adresais, ir pats paimdavo pinigus už suteiktas paslaugas.

Be to, A. Ž. Ž. nuteistas už tai, kad 2006 m. pavasarį, tiksliau nenustatytu laiku, panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą bei apgaulę, įtraukė į prostituciją D. S. (Z.) – įkalbėjo gyventi jo nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur ji turėsianti teikti seksualinio pobūdžio paslaugas. A. Ž. Ž. nuolat vartojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, kontroliavo ją, kol D. S. sutiko gyventi jo nuomojamame bute ir teikti seksualinio pobūdžio paslaugas. 

Be to, A. Ž. Ž. nuteistas už tai, kad nuo 2006 m. rudens, tiksliau nenustatytos datos,  iki 2007-11-21 pelnėsi iš nepilnametės ir nuo 2007-11-21 iki šios dienos pelnosi iš J. G. prostitucijos, apmokėjo krūtų didinimo operaciją, aprūpino ją gyvenamąja vieta, – apgyvendino jo išnuomotame bute, esančiame Panerių g. 25, Vilniuje, kur nukentėjusioji vertėsi prostitucija ir – ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą perdavė A. Ž. Ž.. Be to, jis sąvadavo prostitucijai – surasdavo asmenis, kuriems J. G. teikė seksualinio pobūdžio paslaugas, vežė ją į butus ir viešbučius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais adresais, ir pats paimdavo pinigus už suteiktas paslaugas.

A. Ž. Ž. buvo kaltinamas bei atiduotas teismui ir pagal BK 307 straipsnio 2 dalį dėl to, kad nuo 2006 metų pavasario, ikiteisminio tyrimo metu tiksli data nenustatyta,  iki 2007 metų balandžio mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu tiksli data nenustatyta, pelnėsi iš D. S. (Z.) prostitucijos, aprūpino ją gyvenamąja vieta – apgyvendino jo išnuomotame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusioji vertėsi prostitucija ir visas lėšas, – ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą sumą, perdavė A. Ž. Ž.. Be to, jis sąvadavo prostitucijai – surasdavo asmenis, kuriems D. S. (Z.) teikė seksualinio pobūdžio paslaugas, vežė ją į butus ir viešbučius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais adresais, ir pats paimdavo pinigus už suteiktas paslaugas.

G. S. nuteistas už tai, kad nuo 2007 m. lapkričio 2 d. iki 2008 m. vasario 6 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laikotarpiu, pelnėsi iš nepilnametės R. K. prostitucijos, aprūpino ją gyvenamąja vieta – apgyvendino jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), antrajame aukšte, kur nukentėjusioji vertėsi prostitucija ir visas lėšas – ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą sumą, perdavė jam. Be to, jis sąvadavo prostitucijai – surasdavo asmenis, kuriems R. K. teikė seksualinio pobūdžio paslaugas, vežė ją į butus ir viešbučius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais adresais ir pats paimdavo pinigus už suteiktas paslaugas.

Be to, jis nuteistas už tai, kad nuo 2007 m. lapkričio mėnesio iki 2008 m. sausio mėnesio, tiksliau nenustatytu laikotarpiu, pelnėsi iš V. V. prostitucijos, aprūpino ją gyvenamąja vieta – apgyvendino jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), antrajame aukšte, kur nukentėjusioji vertėsi prostitucija ir visas lėšas – apie 20000 Lt perdavė jam. Be to, jis sąvadavo prostitucijai – surasdavo asmenis, kuriems V. V. teikė seksualinio pobūdžio paslaugas, vežė ją į butus ir viešbučius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais adresais, ir pats paimdavo pinigus už suteiktas paslaugas.

Iš Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendžio matyti, jog teismas konstatavo A. Ž. Ž. kaltę padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje (dėl pelnymosi iš D. S. (Z.) prostitucijos ir sąvadavimo jos prostitucijai), taip pat nurodė ir su šia nusikalstama veika susijusius bausmės skyrimo motyvus, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje sprendimo, pripažinti A. Ž. Ž. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje (dėl pelnymosi iš D. S. (Z.) prostitucijos), nėra.

Nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismas, neteisingai įvertinęs įrodymus ir netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, buvo šališkas. Be to, teismas tyrė tik nuteistąjį kaltinančias aplinkybes, tuo tarpu jį teisiančios aplinkybės ištirtos nebuvo. Taip pat neįvertinta dauguma objektyviųjų nusikaltimo požymių, nenustatyti ir subjektyvieji nusikaltimo požymiai. Apelianto nuomone, teismo įrodymais pripažinti duomenys negali būti vertinami kaip įrodymai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 4 dalis). Neteisingai įvertinus bylos įrodymus buvo netinkamai pritaikytas ir baudžiamasis įstatymas, t. y. BK 307 straipsnio 3 dalis.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog apygardos teismas vertino tik kaltinimo pateiktus įrodymus, atsisakydamas vertinti jo (G. S.) bei gynėjo argumentus, todėl pažeidė BPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą rungtyniškumo principą. Liudytoja R. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo priversta duoti nuteistąjį kaltinančius parodymus, nes tyrėjai grasino pateikti kaltinimus ir jai pačiai. Būdamas nešališkas, teismas nuosprendyje turėjo nurodyti, kodėl atsisako vertinti R. K. teisme duotus parodymus. Be to, teismas nepagrįstai neapklausė liudytojos V. V., kadangi BPK 276 straipsnis numato tik išimtinius atvejus, kada liudytojo parodymai gali būti perskaitomi teisme (liudytojui mirus, vengiant duoti parodymus ar kitoms panašioms aplinkybėms) (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimas byloje DELTA prieš Prancūziją). Nuteistasis mano, jog teisme liudytojams ne kartą nurodžius, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo verčiami duoti parodymus, V. V. apklausa galėjo atskleisti tikrąsias bylos aplinkybes ir patvirtinti jo nekaltumą. Be to, teisiamojo posėdžio metu nuteistajam G. S. pareiškus, kad užfiksuotuose pokalbiuose balsas yra ne jo, teismas privalėjo paskirti fonoskopinę ekspertizę.

Skundo autorius taip pat nurodo, jog apygardos teismas net nebandė nustatyti, kas yra kompiuterinės laikmenos savininkas. Ta aplinkybė, kad kompiuteriai paimti iš patalpos, kurią apeliantas buvo išnuomojęs, neturi būti vertinama įrodymu, jog laikmena priklauso G. S..

Apelianto nuomone, nurodytos aplinkybės patvirtina apygardos teismo šališkumą.

Aptardamas BK 307 straipsnio dispoziciją, nuteistasis G. S. teigia, kad būtinas sąvadavimo požymis yra tai, kad kaltininkas minėtuosius veiksmus atlieka už pinigus ar kitokią turtinę naudą. Be to, kvalifikuojant sąvadavimą nepilnamečio asmens atžvilgiu būtina nustatyti, ar kaltininkas žinojo, jog asmuo nepilnametis, o jei nežinojo, tai ar galėjo numatyti.

R. K. teigė, kad dirba bei mokosi kolegijoje, apie savo amžių ji pasakė netiesą, todėl apeliantas mano, kad jo veiksmai pagal 307 straipsnio 3 dalį kvalifikuoti nepagrįstai. Be to, R. K. kambarį (duomenys neskelbtini) nuomojosi tik 2,5 mėn. Per tą laiką apeliantas ją matė tik kelis kartus. Pastaroji neatrodė kaip nepilnametė. Tai matyti ir iš tuo metu darytų nuotraukų. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad jis iš prostitucijos turėjo naudą. Todėl nesant objektyviųjų požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties.

Nagrinėjamoje byloje turėjo būti įrodyta ir G. S. tyčia užsiimti sąvadavimu bei tikslas pasipelnyti. Apelianto nuomone, teismas jo kaltę grindė prielaidomis, nurodęs, kad prostitucija besiverčiantys asmenys nuomojosi jo patalpas. Tačiau teismas neįvertino to, kad nuomojamos patalpos turėjo atskirą įėjimą, o domėtis trumpai gyvenusių nuomininkių veikla (V. V. – 1,5 mėn., R. K. – 2,5 mėn.), jis neturėjo galimybės. Teismo teiginys, kad apelianto nuomojamose patalpose buvo verčiamasi prostitucija, yra deklaratyvus, nes byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio seksualinių paslaugų teikimą minėtu adresu. Kompiuterių laikmenose esantys duomenys apie nuomininkes turi būti kvalifikuojami kaip pasikėsinimas padaryti administracinės teisės pažeidimą, bet ne nusikalstama veika pagal BK 307 straipsnį.

Skundo autorius taip pat nurodo, jog pagrindinė aplinkybė, įrodanti teismo neobjektyvumą ir šališkumą yra tai, kad skiriant bausmę buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT suformuotos bausmių skyrimo praktikos, kai kaltinamajam nėra užtikrinta teisė į greitą ir teisingą procesą (Grauslys v. Lithuania, Sleževičius v. Lithuania, Meilus v. Lithuania, Girdauskas v. Lithuania, Kuvikas v. Lithuania, Simanavičius v. Lithuania, Jakumas v. Lithuania, Norkūnas v. Lithuania). EŽTT yra nurodęs, kad viena iš kompensavimo už uždelstą procesą priemonių yra atsakomybės švelninimas. Tačiau teismas pažeistos teisės į greitą procesą neįžvelgė ir atsakomybės G. S. nešvelnino. Nagrinėjama byla nėra sudėtinga, todėl jos nagrinėjimas nuo 2007 iki 2013 metų yra akivaizdžiai per ilgas. Nuteistajam buvo apribota galimybė judėti, nes jis buvo priverstas reguliariai registruotis policijos įstaigoje, taip pat atimta teisė ieškoti darbą užsienyje. Apeliantas teigia, kad pastaruosius šešerius metus jo laisvė buvo suvaržyta, t. y jis atliko bausmę, nors kaltė įrodyta nebuvo.

Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas pažeidė įrodymų leistinumo principą. Pagrindinis jo kaltės pagal BK 307 straipsnio 3 dalį įrodymas buvo nukentėjusiosios R. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, gauti pažeidus BPK 186 straipsnio nuostatas. BPK 20 straipsnio nuostatos yra imperatyvios ir jos neleidžia remtis įrodymais, kurie gauti pažeidžiant įrodymų leistinumo principą. Pripažinęs nepilnametės R. K. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos ji vėliau paneigė, įrodymais, apygardos teismas šiurkščiai pažeidė BPK, todėl yra pagrindas panaikinti nuosprendį.

Be to, teismas įrodymais pripažino ir G. S. bei V. G. telefoninių pokalbių įrašą. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog leidimas gauti įrašą teismo buvo gautas kitoje byloje ir galėjo būti panaudotas tik vadovaujantis BPK 162 straipsnio nuostatomis. Negavęs tokio leidimo apygardos teismas nepagrįstai vertino įrodymų leistinumo kriterijams neatitinkantį įrodymą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo atlikti įrodymų tyrimą tikslu užtikrinti jo teisę į teisingą procesą ir nustatyti jį teisinančias aplinkybes. Pakartotinai apklausti R. K., V. V. bei V. G..

Apeliaciniame skunde nuteistasis G. S. prašo nuosprendį dėl teismo šališkumo, neteisingai pritaikyto įstatymo, baudžiamojo proceso pažeidimų panaikinti.

Nuteistasis A. Ž. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad kaltinimas dėl nepilnametės R. K. įtraukimo į prostituciją ir pelnymosi iš jos prostitucijos grindžiamas vien tik pačios R. K. parodymais. Šios liudytojos teisme duoti parodymai paneigia nuosprendyje nurodytas aplinkybes, kad R. K. į prostituciją įtraukta panaudojant fizinę ir psichinę prievartą bei apgaulę. Šios aplinkybės neįrodytos.

Aptardamas fizinio smurto ir psichinės prievartos sąvokas, apeliantas teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių naudotą fizinį ar psichinį smurtą prieš R. K.. Apie tai neparodė ir pati R. K.. Net ir tikint liudytojos parodymais, ji aiškiai parodė, kad A. Ž. Ž. jai pasiūlė užsiimti prostitucija. Taigi iš nuosprendžio neaišku, kuo pasireiškė apgaulė. Byloje nėra ir duomenų, kad jis pelnėsi iš R. K. prostitucijos ir sąvadavo prostitucijai. Apie tai parodė tik pati liudytoja, kurios parodymai negali būti pakankamu vieninteliu įrodymu byloje. Neaišku, nei kada, nei kiek pinigų iš jos buvo gauta, nei kur, kada ir kokiems asmenims nuteistasis ją vežė teikti seksualines paslaugas.

Apelianto nuomone, teisme R. K. duoti parodymai taip pat nelaikytini įrodymais, kadangi į teisiamąjį posėdį liudytoją atvedė operatyvinis darbuotojas, nurodęs, ką kalbėti. Be to, R. K. teisme parodė, kad ant jo (A. Ž. Ž.) pyksta. Todėl jos parodymai dar ir dėl to turi būti vertinami kritiškai, nes ji jį paprasčiausiai apkalba. Dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų R. K. paaiškino, kad jos apklausa vyko du kartus – vieną kartą 10 valandų, kitą kartą – 8 valandas. Kriminalistai vertė ją duoti parodymus apie ją pačią ir dar 4 merginas. Apie jos pardavimą ji sužinojo iš pareigūnų. Šie liudytojos parodymai yra neįvertinti. O liudytojos parodymų dėl nuteistojo tariamai padaryto nusikaltimo daugiau niekas nepatvirtina. Nuosprendis prielaidomis ir spėliojimais negali būti grindžiamas.

Be to, apeliantas nuteistas už nusikaltimus, padarytus nepilnametės atžvilgiu. Tačiau iš byloje užfiksuotų R. K. parodymų matyti, kad ji pati visiems prisistatinėjo kaip pilnametė. Kaip liudytoja apklausta tyrėja taip pat parodė, kad R. K. atrodė kaip suaugusi moteris, ji nebuvo panaši į nepilnametę.

Teismas nustatė, kad A. Ž. Ž., panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą bei apgaulę, įtraukė į prostituciją liudytojas Z. B., I. B., D. S. ir pelnėsi iš jų prostitucijos bei sąvadavo. Teisme apklausta Ž. B. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jai buvo daromas psichologinis spaudimas, pareigūnai gąsdino, kad neišleis ir pasakys tėvams, jog ji prostitutė, todėl ji ir papasakojo tai, ką iš jos norėjo išgirsti tyrėjai, o protokolus pasirašė neskaičiusi. Taip pat ji parodė, kad A. Ž. Ž. jokio smurto nenaudojo, jos nekontroliavo, vyrų jai neieškojo, į viešbučius neveždavo. Liudytoja I. B. teisme parodė, kad vertėsi prostitucija, tačiau jis (A. Ž. Ž.) nesiūlė jai tuo užsiimti, klientų neieškojo, jokio smurto jos atžvilgiu nevartojo, pas klientus neveždavo. Liudytoja paaiškino ir tai, kodėl ikiteisminio tyrimo metu davė kitokius parodymus. Liudytoja D. S. teisme parodė, kad su A. Ž. Ž. draugavo, bute, (duomenys neskelbtini), gyveno viena. Už buto nuomą jam mokėdavo apie 400 Lt, kuriuos jai atsiųsdavo tėvai. Kalbų apie seksualinių paslaugų teikimą nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu apie A. Ž. Ž. iš dalies davė kitokius parodymus, nes tuo metu buvo pikta po išsiskyrimo su juo.

Nepaisant to, kad visos liudytojos savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, paneigė ir nurodė pagrįstus argumentus, dėl ko ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, teismas nuosprendyje rėmėsi būtent ikiteisminio tyrimo metu duotais minėtų liudytojų parodymais.

Apeliantas taip pat nurodo, jog nuosprendis dalyje dėl pelnymosi iš J. G. prostitucijos ir sąvadavimo, visiškai nemotyvuotas. Be to, nuosprendyje nurodyta, kad jis nuo 2007-11-21 iki šios dienos pelnosi iš J. G. prostitucijos. Teismo išvadų šioje dalyje nepatvirtina jokie duomenys. Liudytoja J. G. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neparodė, kad nuteistasis pelnėsi iš jos prostitucijos ir veždavo ją pas klientus (sąvadavo). Priešingai, parodė, kad A. Ž. Ž. nežinojo, kuo ji užsiima. Apie jo pelnymąsi iš prostitucijos ši liudytoja nieko neparodė. Todėl apeliantui neaišku, kuo remiantis jis pripažintas kaltu.

Skundo autoriaus nuomone, nuosprendis turi būti panaikintas, nes neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 išaiškinimų dėl nuosprendžio surašymo. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytos ne teismo nustatytos aplinkybės, o perrašytas kaltinamasis aktas. Kaip minėta, nuosprendis pagrįstas liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie teisme buvo paneigti, o apie J. G. atžvilgiu padarytą nusikaltimą nėra nė vieno motyvo. Be to, įrodymai ikiteisminio tyrimo metu gauti neteisėtai – jie neatitinka leistinumo, patikimumo kriterijų, gauti naudojant prieš merginas neleistinus metodus, psichinę prievartą, todėl negali būti pripažinti įrodymais (pažeistos BPK 20 straipsnio, BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos). Vien prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktais duomenimis skundžiamo nuosprendžio teismas grįsti negalėjo.

Be to, apeliantui neaišku, kaip galima asmenį įtraukti į prostituciją, kuris jau užsiiminėja prostitucija. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kuo užsiėmė R. K., D. S.. Liudytoja L. Ū. teisme parodė, kad R. K. užsiiminėjo prostitucija, siūlė ir jai dirbti prostitute Danijoje, siūlė jai padėti padaryti pasą. Šios aplinkybės nuosprendyje aptartos nebuvo.

Nuteistasis A. Ž. Ž. nesutinka su teismo išvada, kad „minėtų liudytojų parodymai bei kiti byloje esantys faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad kaltinamieji vienais atvejais žinojo, kad pelnėsi (turėjo pajamų, sąvadavo, organizavo, vadovavo) būtent iš nepilnamečių asmenų prostitucijos, kitais atvejais – galimai nežinojo, tačiau galėjo ir turėjo tai suvokti bei numatyti”. Apelianto nuomone, nuosprendyje negali būti abstrakčių samprotavimų. Teismas privalėjo nustatyti konkrečius atvejus, tai yra kurių liudytojų amžių nuteistasis tiksliai žinojo ir pagrįsti išvadas bylos duomenimis. Taip pat neaišku, kuriais atvejais nuteistasis „galimai nežinojo“ kad liudytojos nepilnametės bei kodėl teismas mano, kad jis turėjo tai suvokti.

Apeliantas teigia, jog nuosprendyje nepasisakyta apie nusikalstamų veikų subjektyviąją pusę. Be to, teisiamojo posėdžio metu buvo išklausyti ne visi garso įrašai, tariamai patvirtinantys apelianto kaltę. Nuteistasis mano, jog teismas negalėjo nuosprendžio grįsti „kai kuriais” įrašais. Nuosprendyje taip pat neteisingai nurodyta, kad A. Ž. Ž. neneigė, kad tai gali būti jo balsas. Iš tiesų nuteistasis nepatvirtino, kad įrašuose girdimas balsas yra jo.

Lietuvos Konstitucinis Teismas 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarime pažymėjo, jog teismas privalo besąlygiškai laikytis konstitucinių principų, juos įtvirtinančių įstatymų reikalavimų dėl baudžiamojo proceso šalių lygybės įstatymui ir teismui, būti nešališkas ir nepriklausomas. Tai svarbiausios prielaidos, kad teisme būtų visapusiškai, nuodugniai bei objektyviai ištirtos bylos aplinkybės ir nustatyta tiesa bei teisingai pritaikyti baudžiamieji įstatymai. 2006 m. sausio 16 d. Lietuvos Konstitucinis Teismas nurodė, kad Konstitucinė teisė į teisingą teismą, kartu ir į tinkamą teismo procesą interpretuojama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, reiškia inter alia tai, kad teismo procese, kur nagrinėjama baudžiamoji byla, turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų.

Apelianto nuomone, nuosprendis neatitinka Konstitucinio Teismo nuostatų, yra neobjektyvus, neišnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės, nepašalinti prieštaravimai, netinkamai pritaikytas įstatymas bei neįrodyta kaltė.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Ž. Ž. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras – atmesti.

Nuteistųjų A. Ž. Ž. ir G. S. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Apeliaciniuose skunduose iš esmės nesutinkama su A. Ž. Ž. ir G. S. nuteisimu bei teismo atliktu įrodymų vertinimu, keliamos abejonės dėl liudytojų parodymų patikimumo, abejojama, jog byloje esančiuose garso įrašuose užfiksuoti būtent nuteistųjų balsai. G. S. apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

Dėl šališkumo

Nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, baudžiamąją bylą nagrinėjo tendencingai, palaikydamas vien kaltinimo pusę, o atsisakydamas vertinti jo (G. S.) bei gynėjo argumentus, pažeidė rungimosi principą. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-228/2009, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-195/2010). Tokios nuostatos yra įtvirtintos ir EŽTT jurisprudencijoje (Daktaras v. Lithuania, Neš??k v. Slovakia, a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greec, Lindon, Otchakovsky - Laurens and July v. France, Poppe v. the Netherlands). Kita vertus, nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010). EŽTT jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai, bet nagrinėjami atitinkamų kitų Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų teisių aspektu. Šioje byloje teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas subjektyviąja prasme, nes apeliantas nenurodė jokių realių faktų, rodančių bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Nagrinėjamos bylos duomenys neduoda jokio pagrindo ir išvadai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo šališkas. Tai, kad teismas netenkino kai kurių prašymų ir padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistieji ir jų gynėjai, savaime nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kuris padarė esminius BPK pažeidimus – bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai ar priėmė nepagrįstus ir (ar) neteisėtus sprendimus.

Apeliaciniame skunde pateikiami teiginiai dėl bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismo priimtų nuteistajam nepalankių procesinių sprendimų, įrodymų vertinimo ar neišsamaus bylos išnagrinėjimo negali būti pripažinti pagrindu spręsti apie teismo šališkumą. Pažymėtina, kad teismo proceso tikslas yra nustatyti tiesą byloje ir įvykdyti teisingumą. To pirmosios instancijos teismas ir siekė baudžiamojo proceso metu. Šios bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko iš esmės tinkamai laikantis rungimosi principo, bylos nagrinėjimo teisme nuostatų, įtvirtintų BPK XIX-XXII skyriuose. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą bylos nagrinėjimas laikantis rungimosi principo reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pateikti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina tai, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BPK 270 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-682/2007, 2K-406/2011). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog visi kaltinamojo ir jo gynėjo prašymai bei keliami klausimai buvo nagrinėjami ir sprendžiami, prieš priimant sprendimą buvo išklausytos prokuroro ir kitų proceso dalyvių nuomonės, tad prašymai ir klausimai buvo išspręsti tinkamai, nepažeidžiant BPK 270 straipsnio reikalavimų. Iš teisiamojo protokolo taip pat matyti, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė liudytojos V. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t. y. remiantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis perskaitė juos teisiamajame posėdyje (t. 6, b. l. 175). Kitokių būdų teisiamajame posėdyje išnagrinėti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus liudytojos parodymus Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato. Pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą tokiu būdu ištirti V. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kadangi bylos teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojos nepavyko, nors buvo išnaudotos visos galimybės šią liudytoją į teisiamuosius posėdžius iškviesti. Tai, kad teismas byloje surinktus įrodymus, t. y. apelianto nurodytos liudytojos R. K. parodymus, vertino kitaip nei juos suvokia nuteistasis, nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, siekiant bylos tyrimo pilnumo ir visapusiškumo, buvo patenkinti visi esminiai G. S. gynėjo prašymai dėl įrodymų tyrimo apimties. Teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme buvo apklausti liudytojai V. G., Ž. B., kurio metu dalyvavo nuteistasis ir jo gynėjas, kurie turėjo galimybę ginčyti liudytojų parodymus bei užduoti jiems klausimus, kuria ir pasinaudojo. Taip pat buvo imtasi priemonių į teismo posėdį iškvieti ir liudytoją V. V., buvo iškviesti ir apklausti liudytojai R. N. ir G. M..

Dėl nuteistojo A. Ž. Ž. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 308 straipsnio 2 dalyje (dėl nepilnametės R. K. įtraukimo į prostituciją), BK 308 straipsnio 2 dalyje (dėl nepilnametės Ž. B. įtraukimo į prostituciją), BK 307 straipsnio 3 dalyje (dėl pelnymosi iš nepilnametės Ž. B. prostitucijos)

Dėl nuteistųjų A. Ž. Ž. ir G. S. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 3 dalyje (dėl pelnymosi iš nepilnametės R. K. prostitucijos)

BK 307 straipsnyje numatyta atsakomybė už prostitucija užsiimančių asmenų išnaudojimą, pelnymąsi iš jų prostitucijos. Prostitucija – tai veikla už pinigus arba kitokia turtinė nauda lytiškai santykiaujant ar kitaip tenkinant kitų asmenų lytinę aistrą. BK 307 straipsnio 3 dalis numato itin kvalifikuotą pelnymosi iš kito asmens prostitucijos nusikaltimo sudėtį, kai BK 307 straipsnio 1, 2 dalyse numatytos veikos padaromos nepilnamečiam asmeniui. Pagal BK 308 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas įtraukė į prostituciją materialiai, dėl tarnybos ar kitaip priklausomą asmenį arba įtraukė į prostituciją asmenį panaudodamas fizinę ar psichinę prievartą ar apgaulę, arba bet kokiu būdu įtraukė į prostituciją nepilnametį.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. Ž. Ž. kaltu dėl nepilnamečių R. K. ir Ž. B. įtraukimo į prostituciją bei pelnymosi iš jų prostitucijos bei sąvadavimo jų prostitucijai, taip pat pripažindamas G. S. kaltu dėl pelnymosi iš nepilnametės R. K. prostitucijos bei sąvadavimo jos prostitucijai, pagrįstai vadovavosi pačios liudytojos R. K. parodymais. Jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti R. K. parodymais byloje nėra. Šiame kontekste atkreiptinas nuteistojo G. S. dėmesys, jog liudytoja R. K. viso bylos proceso metu davė nuoseklius ir nekintančius parodymus, todėl apelianto skundo argumentai, kad pastaroji pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, neatitinka bylos duomenų. Be to, pagal BPK 186 straipsnio 1 dalies nuostatas, jaunesnius kaip aštuoniolikos metų liudytoją ar nukentėjusįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas arba šio kodekso 184 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais. Minėtų sąlygų apklausiant 2014-02-06 nepilnametę R. K. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo, todėl ją turėjo teisę apklausti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Pažymėtina, jog nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų patvirtina ne tik nuoseklūs ir išsamiai nusikalstamų veikų mechanizmą atskleidžiantys R. K. parodymai teisiamajame posėdyje, kurie iš esmės analogiški ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, bet ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu surinkti duomenys. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog teisiamojo posėdžio metu išklausius garso įrašus jie (A. Ž. Ž. ir G. S.) nepatvirtino, kad užfiksuotuose telefoniniuose pokalbiuose kalba būtent jie. Nuteistasis G. S. teigia, jog turėjo būti paskirta fonoskopinė ekspertizė. Tačiau šie nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti. Vadovaudamasis BPK 286 straipsnio 1 dalimi teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių, kad elektroninių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokoluose užfiksuoti būtent nuteistųjų pokalbiai. Pažymėtina, kad prašymo skirti fonoskopinę ekspertizę nepateikė ir nuteistieji bei jų gynėjai, todėl teismas, neskirdamas telefoninių pokalbių įrašų tyrimo, baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė. Be to, iš nutarčių dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo bei kaupimo, iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų ir iš techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolų matyti, jog buvo klausomasi būtent A. Ž. Ž. ir G. S. telefoninių pokalbių pastarųjų naudojamais abonentiniais Nr. 860698312, 860177777, (t. 4, b. l. 114, 143, 177-178, t. 5, b. l. 111-112). Negalima sutikti ir su nuteistojo A. Ž. Ž. apeliacinio skundo argumentu, jog teisiamojo posėdžio metu nebuvo išklausyti visi garso įrašai. Iš teisiamojo protokolo matyti, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo perskaityti techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai, taip pat perklausyti garso įrašai. Tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas papildyti įrodymų tyrimo nepageidavo (t. 6, b. l. 181-183). Taigi apelianto nurodytas teiginys dėl atlikto neišsamaus garso įrašų tyrimo yra deklaratyvaus pobūdžio ir neatitinka bylos duomenų. Taip pat pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuteistojo G. S. kaltė nebuvo grindžiama telefoninių pokalbių tarp pastarojo ir V. G. įrašais, todėl G. S. apeliacinio skundo argumentai dėl BPK 162 straipsnio nuostatų pažeidimo yra deklaratyvūs ir dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Iš liudytojos R. K. parodymų matyti, kad būtent A. Ž. Ž. paties išnuomotame bute privertė ją bei Ž. B. teikti klientams seksualines paslaugas, panaudodamas fizinį smurtą bei psichinę prievartą, t. y. teigdamas, kad jis kontroliuoja jų veiksmus, be jo sutikimo neleisdamas išeiti vienoms į miestą, o priešingu atveju jas mušdamas ir įžeidinėdamas. Liudytoja R. K., bijodama A. Ž. Ž., pradėjo teikti seksualines paslaugas. Klientų paieška užsiėmė ji pati kartu su Ž. B.. Be to, klientus pasiūlydavo ir A. Ž. Ž.. Seksualinių paslaugų teikimo įkainius nurodė A. Ž. Ž., kuris pasiimdavo visą jų (R. K. ir Ž. B.) uždarbį. Liudytoja R. K. parodė, kad dėl A. Ž. Ž. vartojamo jos atžvilgiu smurto, ji apsigyveno pas G. S. ir toliau teikė seksualines paslaugas. Klientus surasdavo G. S., kuris ją (R. K.) pas juos veždavo, uždirbtus pinigus jis taip pat pasiimdavo sau. Šiuos liudytojos R. K. parodymus patvirtina A. Ž. Ž., R. K. ir Ž. B. telefoninių pokalbių pasiklausymo ir SMS žinučių kontrolės metu surinkti duomenys. Iš Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo matyti, kad A. Ž. Ž. aktyviai bendravo su R. K. ir Ž. B., nuolat kontroliuodavo, kada liudytojos išeina, kada grįžta, nurodydavo, ką apsirengti vykstant pas klientus, liepdavo susitvarkyti plaukus, nagus (t. 5, b. l. 91, 92, 127, 128, 142, 150). Taip pat užfiksuoti pokalbiai, kurių metu A. Ž. Ž. R. K. ir Ž. B. nurodydavo, kiek iš klientų paimti pinigų, o iš susirašinėjimo SMS žinutėmis matyti, kad liudytojos A. Ž. Ž. pranešdavo, kiek klientai sumokėjo pinigų (t. 5, b. l. 27, 28, 84, 86, 96, 105). Iš užfiksuotų pokalbių taip pat matyti, jog A. Ž. Ž. R. K. ir Ž. B. nuolat plūsdavo, primindavo apie jo (A. Ž. Ž. Ž.) nustatytas taisykles (t. 4, b. l. 190, 192). Liudytojos R. K. parodymus apie tai, kad A. Ž. Ž. pelnėsi iš jos (R. K.) ir Ž. B. prostitucijos, kad nuolat jas kontroliavo, vežė pas klientus, paimdavo pinigus, patvirtina byloje esantys liudytojos Ž. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 90-91). Šie liudytojos Ž. B. parodymai vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis buvo perskaityti įrodymų tyrimo metu apeliacinės instancijos teisme (t. 7, b. l. 94), nes pirmosios instancijos teisme, kaip ir apeliacinės instancijos teisme, liudytoja Ž. B., priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu, tvirtino, kad A. Ž. Ž. nevertė jos užsiimti prostitucija, jai negrasino ir nekontroliavo, klientų nesiūlė ir pas juos jos (Ž. B.) nevežė. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojos Ž. B. parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jie nėra ir niekiniai, šie parodymai perskaityti kitų įrodymų patikimumui patikrinti.

Liudytojos R. K. nuosekliais parodymais teisėjų kolegija abejoti neturi pagrindo. Kaip minėta, liudytojos parodymus patvirtina telefoninių pokalbių pasiklausymo ir SMS žinučių kontrolės metu surinkti duomenys, jie atitinka ir liudytojos Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Liudytoja R. K. tvirtina, kad anksčiau prostitucija su Ž. B. neužsiėmė, seksualines paslaugas pradėjo teikti verčiamos A. Ž. Ž.. Byloje nėra jokių minėtos liudytojos parodymus paneigiančių duomenų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. Ž. Ž. kaltu dėl R. K. ir Ž. B. įtraukimo į prostituciją. Nuteistojo nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 308 straipsnio 2 dalį, teisingai nustačius įtraukimą į prostituciją kvalifikuojančius požymius – fizinės ir psichinės prievartos panaudojimą bei apgaulę. Apgaulė kaip būdas įtraukti asmenį į prostituciją gali būti suklaidinimas dėl aplinkybių, nulemiančių asmens apsisprendimą pradėti verstis prostitucija. Iš bylos duomenų matyti, kad siūlydamas R. K. masažistės darbą, Ž. B. – šokėjos, A. Ž. Ž. nenurodė, kad joms reikės teikti seksualines paslaugas klientams. Tik vėliau liudytojos sužinojo, kad joms reikės teikti tokias paslaugas. Kiti įtraukimą į prostituciją kvalifikuojantys požymiai – fizinė ir psichinė prievarta – tai būdas įtraukiant asmenį į prostituciją jį įbauginti, versti užsiimti prostitucija iš baimės, kad vėl bus panaudotas fizinis smurtas arba kaltininkas įvykdys savo grasinimus (psichinis smurtas). Bylos duomenimis nustatyta, kad versdamas liudytojas užsiimti prostitucija, A. Ž. Ž. prieš abi vartojo psichinį smurtą – grasino, kad jei pabėgs, suras, nes turi daug draugų. Taip pat nustatyta, kad liudytojoms atsisakius teikti seksualines paslaugas ir joms pabėgus, A. Ž. Ž. jas stipriai sumušė, t. y. prieš jas vartojo ir fizinį smurtą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų skundų argumentais, jog byloje nėra duomenų, kad jie žinojo, kad R. K. ir Ž. B. yra nepilnametės. Aplinkybę, kad nuteistieji žinojo jų amžių, patvirtina telefoninių pokalbių pasiklausymo ir SMS žinučių kontrolės metu surinkti duomenys. Užfiksuoto A. Ž. Ž. ir Ž. B. pokalbio metu Ž. B. pasakė A. Ž. Ž., kad ,,taigi ji nepilnametė“, į tai A. Ž. Ž. atsakė: ,,o kas, kad tu nepilnametė? Ką tu, negali buto nuomotis? Negali mokytis, kad nepilnametė?“ (t. 5, b. l. 135). Užfiksuoto R. K. ir A. Ž. Ž. pokalbio metu pastarasis klausė, ar ji (R. K.) buvo mokykloje, į tai R. K. atsakė, kad nebuvo, kad atestatą turės rankose, tegu jis (A. Ž. Ž.) nepergyvena (t. 4, b. l. 199). Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina A. Ž. Ž. suvokus liudytojų amžių. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad R. K., neapsikentusi A. Ž. Ž. jos atžvilgiu naudoto smurto, apsigyveno pas G. S.. Liudytoja R. K. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad G. S. taip pat žinojo jos amžių. Be to, A. Ž. Ž. pas G. S. atvežė jos suplėšytą pasą, kurį matė ir G. S.. Todėl G. S. negalėjo nežinoti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. K. buvo nepilnametė.

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, nekyla jokių abejonių, kad A. Ž. Ž. aprūpino R. K. ir Ž. B. gyvenamąją vieta, t. y. paties išnuomotame bute, o G. S. apgyvendino jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute R. K., kur liudytojos vertėsi prostitucija ir visas lėšas atiduodavo nuteistiesiems. A. Ž. Ž. apmokėjo išlaidas liudytojų išvaizdai sutvarkyti, be to, nuolatos bendravo su R. K. ir Ž. B.. A. Ž. Ž. ir G. S. rūpinosi klientais, patys jas veždavo pas klientus į butus ir viešbučius. Be to, bylos duomenimis nustatytas liudytojų raginimas paimti konkrečias pinigų sumas rodo nuteistųjų siekį pelnytis iš R. K. ir Ž. B. prostitucijos. Iš šių aplinkybių daroma išvada, jog A. Ž. Ž. ir G. S. suvokė, kad pelnėsi iš nepilnamečių prostitucijos ir sąvadavo jų prostitucijai, iš to siekė gauti naudos bei norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. Ž. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 307 straipsnio 3 dalį ir BK 308 straipsnio 2 dalį dėl R. K. ir Ž. B. atžvilgiu padarytų veikų, o G. S. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 307 straipsnio 3 dalį dėl R. K. atžvilgiu padarytos veikos.

Dėl nuteistojo A. Ž. Ž. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 308 straipsnio 2 dalyje (dėl nepilnametės I. B. įtraukimo į prostituciją), BK 307 straipsnio 3 dalyje (dėl pelnymosi iš nepilnametės I. B. prostitucijos), BK 308 straipsnio 2 dalyje (dėl D. S. (Z.) įtraukimo į prostituciją), o taip pat dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 307 straipsnio 2 dalyje (dėl pelnymosi iš D. S. (Z.) prostitucijos)

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014; 2K-455/2014).

Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvados iš esmės grindžiamos liudytojų I. B. ir D. S. (Z.) ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, nors jos buvo tiesiogiai apklaustos teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Liudytoja I. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. Ž. Ž. pasiūlius teikti sekso paslaugas už pinigus, ji sutiko. A. Ž. Ž. liudytoją nuvežė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur jau gyveno kita mergina. Per dieną ji aptarnaudavo nuo vieno iki trijų klientų, pusę uždirbtos sumos ji privalėjo atiduoti A. Ž. Ž., taip pat jam mokėjo už buto nuomą. Pastarasis ją dažnai mušė, nuolat kontroliavo. Klientus ji susirasdavo pati. Sekso paslaugas teikdavo minėtame bute, važiuodavo į kitus butus ir viešbučius, kartais nuveždavo A. Ž. Ž. (t. 2, b. l. 104-105). Liudytoja D. S. (Z.) ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. Ž. Ž. pasiūlė jai verstis prostitucija, o gautus pinigus atiduoti jam. Tam reikalui jis išnuomojo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Klientus jai surasdavo A. Ž. Ž.. Visus pinigus A. Ž. Ž. atimdavo, pats pirko būtiniausius daiktus, ji taip pat mokėjo pusę buto nuomos sumos. Liudytojai atsisakius teikti seksualines paslaugas, A. Ž. Ž. ją mušė. Į policiją ji nesikreipė, nes labai jo bijojo (t. 2, b. l. 116-117). Liudytojos I. B. ir D. S. (Z.) apklaustos apygardos teisme iš esmės davė priešingus parodymus nei apklausiamos ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojos parodė, jog A. Ž. Ž. jų užsiimti prostitucija nevertė, nereikalavo atiduoti pinigus, negrasino, nevartojo fizinio smurto, jų nekontroliavo, į viešbučius pas klientus nevežė, pinigus joms tik skolino ir po to atsiimdavo. Liudytoja I. B. taip pat parodė, kad anksčiau davė kitokius parodymus, nes policijos pareigūnai darė jai psichologinį poveikį, laikė ją sulaikytą 8 valandas, todėl ji davė pareigūnams reikalingus parodymus, o apklausos protokolus pasirašė norėdama kuo greičiau palikti policijos įstaigą. Liudytoja D. S. (Z.) paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė kitokius parodymus apie A. Ž. Ž., nes tuo metu buvo supykusi dėl išsiskyrimo su juo. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad minėtų liudytojų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skyrėsi, teisme duotus parodymus atmetė kaip nepagrįstus, motyvuodamas tuo, kad byloje nėra faktinių duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė liudytojoms poveikį. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad teisme duotus šių liudytojų parodymus paneigia kiti byloje surinkti įrodymai, o būtent: liudytojos R. K. parodymai, kad apklausos ikiteisminio tyrimo metu ji nebuvo verčiama duoti parodymus; liudytojų apklausas vykdžiusių pareigūnų parodymai, kad liudytojoms jie jokio poveikio nedarė; liudytojos V. V. parodymai, kad atliekant ikiteisminį tyrimą R. K. ir I. B. skundėsi, jog A. Ž. Ž. darė joms (liudytojoms) poveikį; tarnybinis pranešimas, kad nuteistieji bandė bendrauti su R. K. už teismo ribų; taip pat asmenų parodymo atpažinti, kratų protokolai. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas A. Ž. Ž. kaltę iš esmės pagrindė liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, taip padarydamas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, kadangi ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ar prokurorui duoti liudytojo, įtariamojo parodymai įrodomosios reikšmės neturi ir jais apkaltinamojo nuosprendžio grįsti negalima. Šie parodymai gali būti reikšmingi tik vertinant kitus įrodymus bei teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-554/2006, 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-420/2012, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012, 2K-35/2013). Tačiau priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių minėtų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nėra. Iš liudytojos R. K. teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad ji jokių aplinkybių, susijusių su A. Ž. Ž. galimu pelnymusi ir iš I. B. ar D. S. (Z.) prostitucijos, jų įtraukimo į prostituciją, nenurodė. Iš tiesų byloje yra duomenų apie galimai nuteistųjų darytą poveikį liudytojoms tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu. Tačiau liudytojai R. K. viso proceso metu davus nuteistuosius kaltinančius parodymus, manyti, kad nurodytos aplinkybės turėjo įtakos kitų liudytojų (šiuo atveju I. B. ir D. S.) parodymų pakeitimui teisme, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina, kad bylos duomenų analizė (pačios liudytojos I. B. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kad ji teikė seksualines paslaugas už pinigus, atliktų kratų protokolai, kurių metu buvo surastas dideli kiekiai prezervatyvų, kompiuterių laikmenose esančios nuotraukos bei susirašinėjimas, taip pat liudytojos L. Ū. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kad ji yra girdėjusi kalbas, jog J. B. vertėsi prostitucija) leidžia teigti, kad I. B. vertėsi prostitucija, tačiau aplinkybės, kad iš šios veiklos A. Ž. Ž. turėjo pajamų, ji nepatvirtina. Tuo tarpu D. S. (Z.) atžvilgiu netgi ir tokių duomenų byloje nėra.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra objektyvių, neginčytinų įrodymų, jog A. Ž. Ž. įtraukė nepilnametes I. B. ir D. S. (Z.) į prostituciją ir pelnėsi iš jų prostitucijos, sąvadavo jų prostitucijai. Vien liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai nesant juos patvirtinančių kitų įrodymų, nėra pakankamas pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. Ž. Ž. atžvilgiu pagal BK 308 straipsnio 2 dalį, BK 307 straipsnio 3 dalį, todėl nuosprendis dėl A. Ž. Ž. nuteisimo šioje dalyje naikinamas, A. Ž. Ž. išteisinamas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nuskalstamas veikas (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Nurodytų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje taip pat nurodė, kad A. Ž. Ž. nuo 2006 metų pavasario, ikiteisminio tyrimo metu tiksli data nenustatyta,  iki 2007 metų balandžio mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu tiksli data nenustatyta, pelnėsi iš D. S. (Z.) prostitucijos, aprūpino ją gyvenamąja vieta – apgyvendino jo išnuomotame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusioji vertėsi prostitucija ir visas lėšas, – ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą sumą, perdavė A. Ž. Ž.. Be to, jis sąvadavo prostitucijai – surasdavo asmenis, kuriems D. S. (Z.) teikė seksualinio pobūdžio paslaugas, vežė ją į butus ir viešbučius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais adresais, ir pats paimdavo pinigus už suteiktas paslaugas.

Iš teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, nustatęs šias aplinkybes, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais remdamasis konstatavo šių nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų aplinkybių buvimą, A. Ž. Ž. nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, bausmės skyrimo motyvus už šią nusikalstamą veiką. Tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl nesuprantamų priežasčių dėl šios nusikalstamos veikos nepasisakė ir jokio sprendimo dėl jos šioje dalyje nepriėmė, nors ir konstatavo A. Ž. Ž. kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju buvo pažeistos BPK 307 straipsnio 1 dalies nuostatos. Nurodyto įstatymo nuostata, apibrėžianti apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinės dalies turinį, įpareigoja teismą priimti sprendimą pripažinti kaltinamąjį kaltu, nurodyti baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį kaltinamasis pripažįstamas kaltu, ir paskirti bausmę. Tuo atveju, kai teismas nesilaiko šių įstatymo reikalavimų, šis pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu. Teisėjų kolegijai konstatavus, jog nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių neabejotinai teigti, kad A. Ž. Ž. pelnėsi iš D. S. (Z.) prostitucijos bei sąvadavo jos prostitucijai, šioje dalyje skundžiamas nuosprendis naikinamas dėl esminių BPK pažeidimų ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 4 dalis).

Dėl nuteistojo A. Ž. Ž. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 307 straipsnio 2 dalyje (dėl J. G. sąvadavimo prostitucijai), BK 307 straipsnio 3 dalyje (dėl pelnymosi iš nepilnametės J. G. prostitucijos)

Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo A. Ž. Ž. apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. Ž. Ž. pelnymosi iš nepilnametės J. G. prostitucijos bei sąvadavo prostitucijai, yra visiškai nemotyvuota, joje nepateiktas įrodymų vertinimas, apsiribota tik liudytojos T. G. parodymais, kad jos dukra (J. G.) išėjo gyventi atskirai būdama šešiolikos metų amžiaus, ir jais remiantis padaryta deklaratyvi išvada, jog A. Ž. Ž. žinojo, kad inkriminuojamu laikotarpiu J. G. buvo nepilnametė. Be to, kaip pagrįstai nurodyta nuteistojo apeliaciniame skunde, liudytoja viso bylos proceso metu neigė, kad A. Ž. Ž. pelnėsi iš jos prostitucijos ar sąvadavo jos prostitucijai. J. G. parodė, kad A. Ž. Ž. nežinojo, kuo ji užsiima. Kitų objektyvių duomenų, paneigiančių šiuos liudytojos parodymus, byloje nėra. Nors bylos duomenų analizė (pačios liudytojos J. G. parodymai) leidžia teigti, kad J. G. teikė lytines paslaugas už pinigus, tačiau ji pati tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai paneigė A. Ž. Ž. pelnymąsi iš jos prostitucijos. Liudytoja teisiamojo posėdžio metu neneigė, kad kartais už lytines paslaugas gaudavo materialinį atlygį, tačiau nepatvirtino, kad gautus pinigus su kuo nors dalinosi.

Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamos bylos įrodymų visetas nėra pakankamas, kad būtu galima daryti neabejotiną išvadą dėl A. Ž. Ž. kaltės, t. y. byloje surinktų įrodymų nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog A. Ž. Ž. pelnėsi iš nepilnametės J. G. prostitucijos bei sąvadavo prostitucijai, todėl nuosprendis dėl A. Ž. Ž. nuteisimo šioje dalyje naikinamas, A. Ž. Ž. išteisinamas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nuskalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl nuteistojo G. S. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje (dėl pelnymosi iš V. V. prostitucijos)

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis G. S. pelnėsi iš V. V. prostitucijos, taip pat sąvadavo prostitucijai. Nagrinėjamoje byloje pagrindinis įrodymų šaltinis yra liudytojos V. V. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas (t. 2, b. l. 45-52, 53-56). Iš nuosprendžio turinio galima spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę, be liudytojos ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų bei asmens atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo, grindė ir teisiamojo posėdžio metu apklaustos liudytojos (pareigūnės K. J.) parodymais, kad apklausos protokole užrašyta tai, ką pasakojo V. V..

Šiame nuosprendyje minėta, jog teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus Baudžiamojo proceso kodekso nustatytais veiksmais ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Iš ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų liudytojos V. V. parodymų matyti, kad ji nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio iki 2008 m. sausio mėnesio vertėsi prostitucija, kad G. S. prievarta nuvežė ir apgyvendino ją bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kad G. S. vežiojo ją pas klientus, taip pat liepė pačiai jų ieškoti, kad visus gautus pinigus už suteiktas seksualines paslaugas ji atiduodavo G. S.. Liudytoja iš nuotraukų atpažino G. S., kuris ją apgyvendino nurodytame bute, ir kuriam atiduodavo už suteiktas seksualines paslaugas uždirbtus pinigus.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūno apklaustos liudytojos  V. V. parodymai būtų svarbūs tikrinant kitus byloje esančius įrodymus. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kiekvienam kaltinamajam garantuota teisė į teisingą procesą, o 6 straipsnio 3 dalies d punkte – teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Tokios teisės įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 5, 7 dalyse. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimuose aiškiai konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kai žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimų, parodymais ar kai tokie parodymai daug lemia asmenį pripažįstant kaltu. Analizuodamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintą kaltinamojo teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus, EŽTT neakcentuoja proceso stadijos, kurioje ši teisė turi būti realizuota. EŽTT praktikoje nurodyta teisė vertinama kaip teisės į teisingą, sąžiningą procesą sudėtinė dalis ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimas konstatuojamas tuo atveju, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti asmenų, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai (Unterpertinger prieš Austriją, Delta prieš Prancūziją, Balšan prieš Čekijos Respubliką).

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis G. S. neturėjo galimybės užduoti klausimų liudytojai V. V., kurios parodymai turėjo lemiamą reikšmę sprendžiant apie apelianto kaltę šioje dalyje, nes liudytojai išvykus iš Lietuvos Respublikos, jos surasti ir apklausti nepavyko. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ėmėsi visų galimų priemonių surasti V. V. ir apklausti ją teisme, tačiau kaip ir pirmosios instancijos teisme to įgyvendinti nepavyko. Galimybės užduoti klausimus V. V. ikiteisminio tyrimo metu G. S. taip pat neturėjo. Darytina išvada, kad šios liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų. Todėl jais teisėjų kolegija nesiremia.

Pirmosios instancijos teismas, šiuo klausimu priėmęs priešingą sprendimą, byloje esantiems įrodymams patikrinti teisiamajame posėdyje perskaitė liudytojos V. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 6, b. l. 175). Svarbu pažymėti, jog pagal galiojančią teisminę praktiką įrodymais gali būti pripažinti tik tokie teisiamajame posėdyje perskaityti liudytojo arba nukentėjusiojo parodymai, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Tuo tarpu nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, įrodymais niekada negali būti pripažinti. Tokie parodymai teisiamajame posėdyje, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 6 dalimi, gali būti perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti. Iš byloje esančio duomenų viseto matyti, jog objektyvių įrodymų, patvirtinančių liudytojos V. V. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų teisingumą, nėra. Nuteistasis G. S. viso proceso metu neigė, kad pelnėsi iš V. V. prostitucijos, parodė, jog R. K. prašymu leido pagyventi jo bute V. V., tačiau su ja jokių reikalų neturėjo. Teisiamojo posėdžio metu R. K. parodė, jog pas G. S. gyveno su V. V., tačiau aplinkybės, kad G. S. pelnėsi ir iš V. V. prostitucijos, ji nepatvirtino. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio galima spręsti, jog vertindamas liudytojos V. V. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojos apklausą atlikusios pareigūnės K. J. parodymais, kuriuose ji patvirtino, jog protokole užrašyta tai, ką papasakojo V. V.. Teisėjų kolegijos nuomone tokie pareigūnės parodymai dar neduoda pagrindo aptariamus V. V. parodymus laikyti leistinu ir patikimu įrodymu BPK 20 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, jog, be liudytojos V. V. parodymų, kuriais apeliacinės instancijos teismas dėl šiame nuosprendyje išdėstytų argumentų nesiremia, jokių kitų G. S. kaltinančių įrodymų byloje nėra. Nesant įrodymų, kad G. S. pelnėsi iš V. V. prostitucijos bei sąvadavo prostitucijai, nuosprendis dėl G. S. nuteisimo šioje dalyje naikinamas. G. S. išteisinamas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nuskalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės nusikalstamų veikų aplinkybės dėl A. Ž. Ž. sąvadavimo J. G. prostitucijai bei dėl G. S. pelnymosi iš V. V. prostitucijos ir V. V. sąvadavimo prostitucijai, neatitinka jų teisinio vertinimo pagal BK 307 straipsnio 2 dalį. Pagal BK 307 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas organizavo ar vadovavo prostitucijai arba gabeno asmenį šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos. Nagrinėjamoje byloje tokie kvalifikuoto pelnymosi iš kito asmens prostitucijos nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai kaip prostitucijos organizavimas, vadovavimas prostitucijai ar asmens gabenimas jo sutikimu į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos, nuteistiesiems nėra inkriminuoti. Akivaizdu, jog pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, aptariamos veikos, nustačius visus nusikalstamos veikos sudėties elementus, atitiktų BK 307 straipsnio 1  dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Tačiau teisėjų kolegijai konstatavus, jog nagrinėjamoje  byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių neabejotinai teigti, kad A. Ž. Ž. sąvadavo J. G. prostitucijai bei kad G. S. pelnėsi iš V. V. prostitucijos ir sąvadavo V. V. prostitucijai, darytina išvada, kad A. Ž. Ž. ir G. S. nepadarė veikų, numatytų BK 307 straipsnio 2 dalyje. Todėl šiose dalyse priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl bausmių

Nuteistuosius A. Ž. Ž. ir G. S. išteisinus dėl dalies nusikalstamų veikų svarstytini bausmių skyrimo ir bendrinimo klausimai.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, turėtų būti švelninama dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės. Pagal EŽTT sprendimus ir jų išaiškinimų nuostatomis formuojamą Lietuvos teismų praktiką, galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi siejama ne tik su proceso ilgumu, bet ir su konkrečių bylos aplinkybių, lėmusių nepagrįstą pernelyg ilgą proceso trukmę, nustatymu. Taigi sprendimas dėl bausmės švelninimo atsižvelgiant į proceso trukmę turi būti priimamas tik nuosekliai įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (Jakumas prieš Lietuvą). Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2008 m. vasario 15 d. G. S. pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis 2008 m. vasario 29 d. Kaltinamasis aktas surašytas 2010 m. gruodžio 1 d., baudžiamoji byla perduota pirmosios instancijos teismui 2012 m. gruodžio 3 d. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nuosprendis priimtas 2013 m. gegužės 2 d. Proceso metu nuo 2008 m. gegužės 6 d. G. S. taikyta švelniausia kardomoji priemonė – įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje t. 3 b. l. 21). Kadangi ikiteisminio tyrimo trukmė yra skaičiuojama nuo pirmosios įtariamojo apklausos, ikiteisminis tyrimas šioje byloje tęsėsi beveik trejus metus. Jokių nepateisinamų ikiteisminio tyrimo institucijų delsimų teisėjų kolegija nenustatė, todėl nėra pagrindo išvadai, jog nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas užsitęsė. Pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta per dvejus metus ir šešis mėnesius, bendra ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmė yra penkeri metai ir du mėnesiai. Svarbu pažymėti tai, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, inicijuotas pačių nuteistųjų, lemiamos įtakos proceso terminų skaičiavimui neturi. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo organizuoti net 23 teisiamieji posėdžiai, trys iš jų neįvyko dėl gynėjo ligos, vienas – dėl kaltinamojo ligos (t. 6, b. l. 146, 156, 157, 169). Be to, keletą kartų skelbtos pertraukos į teisiamuosius posėdžius neatvykus liudytojoms T. G., L. P., L. Ū., R. K., I. B., D. S., V. V.. Todėl 2011 m. rugsėjo 13 d., 2011 m. spalio 19 d. priimtos nutartys jas atvesdinti (t. 6, b. l. 5, 14, 146, 154). Nutartis dėl V. V. atvesdinimo įvykdyta nebuvo, nes jos nepavyko surasti. Pažymėtina ir tai, kad įtariamajam, vėliau kaltinamajam G. S. taikyta kardomoji priemonė – suėmimas truko tris mėnesius, po to jam taikyta švelnesnė kardomoji priemonė. Taigi ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmė nebuvo pernelyg ilga, priešingai, proceso trukmė buvo optimali, G. S. nepagrįstų procesinių suvaržymų pagal jam taikytas kardomąsias priemones ir jų taikymo trukmę, nepatyrė.

Šiuo nuosprendžiu G. S. išteisinus pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas teisingai G. S. veiksmus dėl pelnymosi iš nepilnametės R. K. prostitucijos kvalifikavo pagal BK 307 straipsnio 3 dalį, turi būti patikrintas ir bausmės pagal minėtą BK  straipsnį teisingumas. Be to, atsižvelgiant į tai, jog skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu įstatymų leidėjas nebuvo numatęs galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, svarstytina BK 75 straipsnio taikymo galimybė.

Nusikalstama veika, numatyta BK 307 straipsnio 3 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Byloje G. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. G. S. teisiamas pirmą kartą, praeityje baustas administracine tvarka. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtų aplinkybių visumą, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 307 straipsnio 3 dalyje, padarymą G. S. paskyrė bausmę, jos dydį nustatęs mažesnį nei straipsnio, numatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bausmės dydį už minėtos nusikalstamos veikos padarymą, BK 54 straipsnio nuostatų, teisingumo ir proporcingumo principų nepažeidė, paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos manymu, bausmės tikslai G. S. atžvilgiu gali būti pasiekti atidėjus paskirtos bausmės vykdymą. 2015 m. kovo 19 d. BK 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeista BK 75 straipsnio 1 dalis, numatant galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu baudžiamuoju įstatymu, kuris, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi jau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes kartu su kita reikšminga aplinkybe – nusikalstama veika padaryta prieš ilgą laiko tarpą – prieš devynerius metus, per tą laiką nuteistasis nepadarė jokių naujų nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, o tai rodo, kad pats baudžiamasis procesas šioje byloje ir nuosprendžio priėmimas padarė ženklią įtaką nuteistajam ir suformavo aiškiai matomą pasiryžimą ateityje gyventi dorai, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Įvertinusi visas bylos aplinkybes, taip pat ir jau aptartas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės G. S. skyrimui, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas nuteistajam pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytą, dydžiu ne per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Tačiau šiuo metu dėl jau aptartų aplinkybių, padarius išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir be realios bausmės atlikimo, nuteistajam G. S. teisėjų kolegija taiko BK 75 straipsnį ir jam paskirtos pagal BK 307 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausmės vykdymą atideda. Iš dalies tenkinant nuteistojo apeliacinį skundą, šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Nors nuteistasis A. Ž. Ž. viso proceso metu visiškai neigdamas jam pareikštus kaltinimus pagal visus jam inkriminuotus Baudžiamojo kodekso straipsnius, apeliaciniame skunde neprašo švelninti jam paskirtos bausmės, tačiau, išteisinus A. Ž. Ž. pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl nepilnametės I. B. įtraukimo į prostituciją), pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl pelnymosi iš nepilnametės I. B. prostitucijos), pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl D. S. (Z.) įtraukimo į prostituciją), pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (dėl pelnymosi iš D. S. (Z.) prostitucijos), pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (dėl J. G. sąvadavimo prostitucijai), pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl pelnymosi iš nepilnametės J. G. prostitucijos) ir pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas teisingai A. Ž. Ž. veiksmus kvalifikavo pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl nepilnametės R. K. įtraukimo į prostituciją), pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl pelnymosi iš nepilnametės R. K. prostitucijos), pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl nepilnametės Ž. B. įtraukimo į prostituciją), pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl pelnymosi iš nepilnametės Ž. B. prostitucijos), turi būti patikrintas ir bausmių skyrimo pagal minėtus Baudžiamojo kodekso straipsnius teisingumas, taip pat iš naujo subendrintos A. Ž. Ž. paskirtos bausmės.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 307 straipsnio 3 dalyje, BK 308 straipsnio 2 dalyje, priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai. Byloje A. Ž. Ž. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. A. Ž. Ž. praeityje teistas nebuvo, tačiau baustas administracine tvarka. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtų aplinkybių visumą, bei atsižvelgęs į tai, kad A. Ž. Ž. nustatytas neįgalumas, už nusikalstamų veikų, numatytų BK 308 straipsnio 2 dalyje (dėl nepilnametės R. K. įtraukimo į prostituciją), BK 307 straipsnio 3 dalyje (dėl pelnymosi iš nepilnametės R. K. prostitucijos), BK 308 straipsnio 2 dalyje (dėl nepilnametės Ž. B. įtraukimo į prostituciją), BK 307 straipsnio 3 dalyje (dėl pelnymosi iš nepilnametės Ž. B. prostitucijos), padarymą A. Ž. Ž. paskyrė bausmes, kurių dydį nustatė mažesnį, nei straipsnių, numatančių baudžiamąją atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijų vidurkiai. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bausmių dydžius už minėtų nusikalstamų veikų padarymą, BK 54 straipsnio nuostatų, teisingumo ir proporcingumo principų nepažeidė, paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo koreguoti A. Ž. Ž. paskirtų bausmių. Be to, kaip minėta, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde. A. Ž. Ž. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai nusikaltimų kategorijai, jos padarytos esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, todėl už A. Ž. Ž. padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės bendrintinos bausmių dalinio sudėjimo būdu. Pažymėtina, jog iš Teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenų matyti, kad A. Ž. Ž. Vilniaus apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu pripažinti kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, BK 260 straipsnio 2 dalį galutine subendrinta devynerių metų laisvės atėmimo bausme. Tai rodo nuteistojo A. Ž. Ž. padidintą pavojingumą visuomenei ir nenorą gyventi dorai. Todėl taikyti BK 75 straipsnio nuostatas A. Ž. Ž. nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 4 dalimi, BPK 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, BPK 329 straipsnio 1 punktu, 4 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Ž. Ž. nuteistas pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl nepilnametės I. B. įtraukimo į prostituciją), pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl pelnymosi iš nepilnametės I. B. prostitucijos), pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl D. S. (Z.) įtraukimo į prostituciją), pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (dėl J. G. sąvadavimo prostitucijai), pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl pelnymosi iš nepilnametės J. G. prostitucijos), panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį:

A. Ž. Ž. pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl nepilnametės I. B. įtraukimo į prostituciją), pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl pelnymosi iš nepilnametės I. B. prostitucijos), pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl D. S. (Z.) įtraukimo į prostituciją), pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (dėl J. G. sąvadavimo prostitucijai), pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl pelnymosi iš nepilnametės J. G. prostitucijos) išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Nuosprendžio dalį, kuria konstatuota, kad A. Ž. Ž. pelnėsi iš D. S. (Z.) prostitucijos bei sąvadavo jos prostitucijai, panaikinti:

A. Ž. Ž. pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (dėl pelnymosi iš D. S. (Z.) prostitucijos ir sąvadavimo jos prostitucijai) išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. Ž. Ž. paskirtų bausmių subendrinimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu A. Ž. Ž. pagal 308 straipsnio 2 dalį (dėl nepilnametės R. K. įtraukimo į prostituciją), pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl pelnymosi iš nepilnametės R. K. prostitucijos), pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (dėl nepilnametės Ž. B. įtraukimo į prostituciją), pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl pelnymosi iš nepilnametės Ž. B. prostitucijos) paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę A. Ž. Ž. paskirti laisvės atėmimą trejiems metams ir dviem mėnesiams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame suėmime ir suėmime išbūtą laiką nuo 2008-02-21 iki 2008-03-21.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. S. nuteistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (dėl pelnymosi iš V. V. prostitucijos) ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį:

G. S. pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (dėl pelnymosi iš V. V. prostitucijos) išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką;

panaikinti nuosprendžio dalį dėl G. S. paskirtų bausmių subendrinimo BK 63 straipsnio 4 dalies pagrindu.

G. S., nuteistam pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (dėl pelnymosi iš nepilnametės R. K. prostitucijos) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams ir dešimčiai mėnesių, taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, įpareigoti G. S. bausmės vykdymo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos sumokėti į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą 25 MGL (941,5 Eur) įmoką.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią G. S. skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2016 m. lapkričio 17 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai                                                                      Valdimaras Bavėjanas

                                                                      Viktoras Kažys

                                                                      Svajūnas Knizleris