Administracinė byla Nr. eI2-1067-596/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03362-2019-9

        Procesinio sprendimo kategorijos: 23.4; 55.1.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Egidijos Puzinskaitės ir Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant atsakovės atstovei E. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

        Pareiškėjas G. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti 2019 m. rugpjūčio 21 d. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovė, VTEK arba Komisija) sprendimą Nr. KS-189 „Dėl G. G.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pareiškėjas  yra UAB „Baltic Ground Services“ (toliau – ir Bendrovė), Vilniaus ir Kauno oro uostuose užsiimančios orlaivių antžeminio aptarnavimo, degalų tiekimo orlaiviams, maitinimo, mokymo paslaugų, IT sprendimų teikimu, direktorius. 2017 m. Bendrovei vykdant veiklą išaiškėjo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) taikymo problemos degalų pardavimo orlaiviams rinkoje, kurios pasireiškė tuo, jog Lietuvos įmonės, įskaitant ir Bendrovę, iš Lietuvos tiekėjų įsigydamos kurą, kuris patiekiamas kaip atsargos orlaiviams, patiria pirkimo PVM, kurį įsitraukia į PVM atskaitą ir, kai minėtas kuras yra parduodamas kaip atsargos orlaiviams, jis yra apmokestinamas 0 % PVM tarifu. Paaiškina, kad Bendrovė, kaip ir kitos kurą perkančios įmonės, atskaito pirkimo PVM, o pardavimo PVM suma lygi 0, kas lemia veikloje visada atsirandantį susigrąžintiną PVM. Susigrąžintino PVM atsiradimas priverčia orlaivių kuro pardavėjus nuolat teikti prašymus dėl PVM susigrąžinimo, tiekiant mėnesines PVM deklaracijas, o VMI, gavusi prašymą dėl PVM sumos susigrąžinimo, nuolat privalo tikrinti PVM susigrąžinimo pagrįstumą bei reikalauti įmonių pateikti PVM sąskaitas faktūras, kuro pakrovimo važtaraščius, eksporto deklaracijas, pinigų gavimo faktą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjo manymu, visų šių duomenų pateikimas bei jų vėlesnis tikrinimas VMI sudaro nepagrįstą administracinę naštą tiek VMI, tiek įmonėms, sukelia papildomus administracinius laiko, finansinius kaštus, todėl, siekdama įvertinti, ar nurodytos problemos yra kilusios iš paties teisinio reguliavimo, ar jo netinkamo taikymo,  Bendrovė 2017 m. liepos 31 d. kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – VMI) dėl PVM taikymo išaiškinimo.

VMI 2017 m. rugpjūčio mėn. raštu Nr. (32.38-AM) RM Bendrovei išaiškino, jog PVM taikymo faktinės problemos yra sąlygotos galiojančio teisinio reguliavimo, pagal kurį, kai minėtoms tarptautinėms organizacijoms, jų atstovybėms, šių organizacijų ar atstovybių nariams prekės tiekiamos (paslaugos teikiamos) per kitus ūkio subjektus (tarpininkus), 0 proc. PVM tarifas taikomas paskutinėje grandyje, t. y. kai prekės tiekiamos (paslaugos teikiamos) tiesiogiai šiems asmenims.

Bendrovė, atsižvelgusi į gautą VMI išaiškinimą, kartu su UAB „Naftelt“                                 2018 m. balandžio 10 d. raštu (toliau – ir Raštas) kreipėsi į vykdomosios valdžios institucijas, t. y. VMI bei Lietuvos Respublikos finansų ministeriją (toliau – ir Finansų ministerija), kuriame nurodė esamą teisinio reguliavimo problematiką, susijusią su kuro tiekimu orlaiviams bei susigrąžintinu PVM bei atsirandančia nepagrįsta administracine našta VMI; teisines ir faktines viso sektoriaus bei valstybės problemas bei patiriamą žalą, susijusią su esamu reguliavimu; nacionalinį bei Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisinį reguliavimą, aktualią ESTT praktiką; nuomonę, kaip būtų galima išspręsti šiuo metu esamo teisinio reguliavimo problemas, pasiūlant Finansų ministerijai apsvarstyti galimybę inicijuoti teisinio reguliavimo pasikeitimus, pasitarus su PVM komitetu.

VMI 2018 m. gegužės mėn. raštu Nr. (18.3-31-2) RM informavo Bendrovę, jog savo poziciją dėl Bendrovės pateiktos nuomonės pateiks tiesiogiai Finansų ministerijai. Finansų ministerija        2018 m. liepos mėn. pateikė Bendrovei atsakymą į Raštą, kuriuo pripažino, kad esamas teisinis reguliavimas sukelia problemas ir nurodė, kad dėl šios priežasties Europos Komisijai yra pateikusi prašymą inicijuoti Tarybos įgyvendinimo sprendimo, leidžiančio Lietuvos Respublikai taikyti priemonę, kuria nukrypstama nuo PVM direktyvos 193 straipsnio, priėmimą, sudarant Lietuvos Respublikai galimybę taikyti atvirkštinio apmokestinimo PVM mechanizmą (toliau – AAM) naftos produktų (gazolio ir benzino) ir jų priedų (riebiųjų rūgščių metilo esterio (RRME) ir bioetanolio) tiekimui. Finansų ministerija išreiškė nuomonę, kad gautas leidimas ir atitinkamai Lietuvoje pradėtas taikyti AAM aukščiau įvardintų naftos produktų teikimui yra tinkamesnė alternatyva Bendrovės Rašte keliamos naftos įmonių, parduodančių nurodytus produktus, apyvartinių lėšų problemos sprendimui.

Pareiškėjo teigimu, AAM Europos Komisijoje Lietuvos iniciatyva spręstas vieną kartą:  2015 m. gruodžio 10 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimu (ES) 2015/2395, kuriuo iš dalies keičiamas Įgyvendinimo sprendimas 2010/99/ES, leista Lietuvos Respublikai toliau taikyti priemonę, kuria nukrypstama nuo Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos              193 straipsnio; 2018 m. gruodžio 4 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimu (ES) 2018/1920, kuriuo iš dalies keičiamas Įgyvendinimo sprendimas 2010/99/ES, leista Lietuvos Respublikai toliau taikyti specialią priemonę, kuria nukrypstama nuo Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 193 straipsnio.

Pažymi, kad gavusi Finansų ministerijos atsakymą į Raštą, Bendrovė nei Finansų ministerijai, nei jokiai kitai institucijai neteikė jokių kitų raštų ir neatliko jokių veiksmų, susijusių su PVM taikymo problema, nesikreipė į Lietuvos Respublikos Seimą ar jo narius dėl teisinio reguliavimo pakeitimo iniciavimo, todėl Rašte išdėstytas Bendrovės kreipimasis buvo vienkartinis jos kreipimasis į vykdomosios valdžios institucijas, siekiant atkreipti dėmesį į visuomenei aktualias problemas.

Nurodo, kad 2019 m. gegužės 24 d. pranešimu Nr. S-2070-(1.2) VTEK informavo pareiškėją apie Komisijoje pradėtą tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymo (toliau – LVĮ arba Įstatymas) reikalavimams, kurio pagrindas - Bendrovės 2018 m. balandžio 10 d. Raštas Finansų ministerijai.

Pažymi, kad nors pareiškėjas 2019 m. birželio 14 d. pateikė paaiškinimus VTEK bei visą su tyrimu susijusią aktualią informaciją, patvirtinančią, jog pareiškėjo veiksmai niekaip ir jokia apimtimi nepažeidė LVĮ reikalavimų, o 2019 m. rugpjūčio 21 d. VTEK posėdyje pateikė papildomus paaiškinimus, kuriais detalizavo argumentus bei faktines aplinkybes, patvirtinančias, jog jo veiksmai nepažeidė LVĮ reikalavimų, tačiau 2019 rugpjūčio 26 d. pareiškėjas gavo ginčijamą Komisijos Sprendimą, kuriuo atsakovė pripažino, kad pareiškėjas, Bendrovės vardu Finansų ministerijai pateikęs Raštą, tariamai vykdė lobistinę veiklą, būdamas neįrašytas į lobistų sąrašą. Sprendimas grindžiamas aplinkybe, kad pareiškėjo veiksmai, t. y. vienkartinio Rašto vykdomosios valdžios institucijai – Finansų ministerijai, teikimas atitinka lobistinės veiklos sampratą.

Pareiškėjas su ginčijamu Sprendimu nesutinka, kadangi mano, jog jo veiksmuose nebuvo lobistinės veiklos požymių, o vykdyta veikla buvo tenkinamas viešasis interesas pagal LVĮ                       7 straipsnio 7 punktą. Nurodo, kad esminiai veiksmų pripažinimo lobistine veikla požymiai yra:           1) siekis daryti įtaką, kad būtų priimami arba nepriimami teisės aktai ar administraciniai sprendimai; 2) veikiama lobistinės veiklos užsakovo interesais; 3) veiksmai nukreipti į LVĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus asmenis.

Pareiškėjo manymu, kreipimasis į valstybės instituciją savaime negali būti prilyginamas siekiui daryti įtaką pagal LVĮ, o kreipimesi pateikti siūlymai dėl teisinio reguliavimo tobulinimo negali būti laikomi esminiu kriterijumi, sprendžiant dėl to, ar asmens raštas (kreipimasis) laikytinas lobistinės veiklos vykdymu, siekiant daryti įtaką rašto adresatui. Nurodo, kad Rašto turinys tiesiogiai patvirtina, jog juo nebuvo siekta daryti įtakos LVĮ prasme, kadangi Bendrovė siekė identifikuoti Finansų ministerijai egzistuojančią PVM taikymo problematiką, su tuo susijusius valstybės institucijų patiriamus kaštus, esamą nacionalinį bei ES reguliavimą ir, identifikavus problemas ir esamą reguliavimą, pateikti siūlymus apsvarstyti galimybę tobulinti PVM reglamentavimą. Pareiškėjo vertinimu, siekiu daryti įtaką LVĮ prasme negali būti laikomas vienkartinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, valstybės instituciją, išdėstant faktines rinkos problemas.

Pareiškėjo teigimu, Finansų ministerija 2018 m. liepos mėn. Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 14 straipsnyje nustatyta tvarka atsakė į Bendrovės Raštą, o tai tiesiogiai patvirtina, jog Rašto turinys atitiko kreipimosi į viešojo administravimo subjektą VAĮ prasme  reikalavimus, taip pat patvirtina, jog Raštu į Finansų ministeriją buvo kreipiamasi ne siekiant daryti įtaką LVĮ prasme, o vadovaujantis VAĮ įtvirtinta asmenims suteikta teise konsultuotis su viešojo administravimo subjektais. Mano, kad pripažinimas, kad bet koks asmens kreipimasis į valdžios instituciją laikytinas darymu įtakos LVĮ prasme taip pat prieštarautų: Konstitucijos 5 ir 33 straipsniui, garantuojančiam asmens teisę dalyvauti valdant savo šalį bei užtikrinančiai valdžios tarnavimo žmonėms principo įgyvendinimą; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 4 daliai (teisė į gerą administravimą); Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 10 straipsnio 1 daliai, garantuojančiai asmens saviraiškos teisę, į kurią patenka ir teisė gauti, skleisti informaciją bei idėjas; VAĮ 2 straipsnio 14 daliai, 16 straipsnio 4 punktui, garantuojantiems asmens teisę kreiptis į viešojo administravimo subjektą su prašymu dėl konsultavimosi ir /ar atlikimo kitų teisės aktuose nustatytų veiksmų.

Pažymi, kad teikdamas Komisijai paaiškinimus, pareiškėjas laikėsi nuoseklios pozicijos, jog nebuvo lobistinės veiklos vykdymo užsakovo, o Bendrovė nebuvo pareiškėjui pavedusi vykdyti lobistinės veiklos, tačiau vertindama šį argumentą VTEK Sprendime nurodė, kad vien veiklos įforminimas nesudaro pagrindo teigti, kad tai nebuvo lobistinė veikla, nes Bendrovės direktorius savo veiksmais siekė pakeisti teisės aktą, o pavedimas vykdyti tokią veiklą gali būti ir žodinis. Pareiškėjo manymu, Sprendime nėra nustatytas pavedimo vykdyti lobistinę veiklą faktas ir jo buvimas pagrįstas išimtinai tik spėjimu, t. y. sąvoka „gali būti“. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą įmonės vadovas vadovauja įmonei ir sprendžia visus jos einamosios veiklos klausimus, todėl VTEK priėmė Sprendimą nenustatęs fakto, jog buvo lobistinės veiklos vykdymo užsakovas.

Nurodo, kad pagal LVĮ 2 straipsnio 1 dalį asmenys, kuriems lobistine veikla siekiama daryti įtaką, yra valstybės politikai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai ir kiti asmenys, kurie pagal teisės aktų nustatyta tvarka jiems suteiktas pareigines funkcijas dalyvauja rengiant, svarstant ir priimant teisės aktus, administracinius sprendimus, o LVĮ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato pareigą lobistui prisistatyti asmeniui, kuriam lobistine veikla siekiama daryti įtaką, pateikti lobisto pažymėjimą, išduotą VTEK, nurodyti lobistinės veiklos užsakovą ir norimą priimti arba nepriimti teisės akto ar administracinio sprendimo projektą, prireikus susitarti dėl susitikimo vietos ir laiko. Mano, kad sistemiškai vertinant nurodytas nuostatas darytina išvada, jog lobistinė veikla yra siejama su konkrečiais asmenimis bei siekiu jiems daryti lobistinę įtaką. Pareiškėjo teigimu, VTEK Sprendime nurodyta, jog: iš Komisijos surinktų duomenų matyti, jog G. G. vykdyta veikla (atstovavimas Bendrovės interesams siekiant daryti įtaką dėl teisės akto pakeitimo) atitinka lobistinės veiklos sampratą, tačiau LVĮ nuostatos neriboja asmenų teisės kreiptis (daryti įtaką) į valstybės politikus, valstybės pareigūnus, valstybės tarnautojus, kurie pagal teisės aktų nustatyta tvarka jiems suteiktas pareigines funkcijas dalyvauja rengiant, svarstant ir priimant teisės aktus, tačiau tokią veiklą vykdantis asmuo privalo registruotis lobistu ir už tokią veiklą privalo LVĮ nustatyta tvarka atsiskaityti visuomenei. Šio Įstatymo reikalavimai asmenims, vykdantiems lobistinę veiklą, yra privalomi. Mano, kad VTEK tiesiogiai pripažįsta, jog pagal LVĮ lobistinės veiklos adresatai yra konkretūs fiziniai asmenys, dalyvaujantys teisėkūros procese. Nors VTEK Sprendime nurodyti fiziniai asmenys, kurie pagal LVĮ yra lobistinės veiklos adresatais, tačiau jame nevertinta, kad Raštas buvo teiktas ne LVĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytiems fiziniams asmenims, o vykdomosios valdžios institucijai, kuri yra viešojo administravimo subjektas, t. y. Finansų ministerijai. Pareiškėjo manymu, nėra aišku, kodėl Sprendime nurodyti lobistinės veiklos adresatai, reglamentuoti LVĮ 2 straipsnio        1 dalyje, kai nagrinėjamos situacijos atveju Raštu į juos apskritai nebuvo kreipiamasi. Pastebi, kad lobistinės veiklos registracija bei jos deklaravimu siekiama, kad lobistinė veikla būtų vykdoma viešai, t. y. būtų deklaruota. Tuo tarpu akivaizdu, jog tokia deklaracija nėra tikslinga oficialiai kreipiantis į valstybės institucijas VAĮ prasme, kadangi kiekvienas toks kreipimasis savaime yra institucijos nustatyta tvarka registruojamas, kaip ir institucijos atsakymas į į kreipimąsi.  

Nurodo, kad Rašto turinys tiesiogiai patvirtina faktą, jog juo siekta sumažinti administracinę naštą, šiuo metu tenkančią valstybės institucijoms, susijusią su nuolatinės valstybės pareigos grąžinti PVM atsiradimu bei su tuo susijusiais institucijų atliekamais veiksmais – privalomais mokestiniais patikrinimais, dokumentų peržiūra, kurie sukelia privalomą papildomą administracinę naštą, kuri tiesiogiai susijusi su racionaliu valstybės kaštų valdymu, o pagal LVĮ 7 straipsnio 7 dalį, lobistine veikla nėra laikoma kitos specialiųjų įstatymų arba įstatų nustatyta tvarka vykdomos veiklos, kurios tenkina viešąjį interesą. Nesutinka su VTEK vertinimu, kad Bendrovė, atstovaujama direktoriaus G. G., siekė daryti įtaką dėl Bendrovės veiklai svarbaus teisės akto, todėl LVĮ prasme nelaikytina, kad šiuo atveju Bendrovė užtikrino viešąjį interesą. Priešingu atveju įvairios tam tikslui įsteigtos bendrovės turėtų galimybę vykdyti neskaidrią lobistinę veiklą, o tai prieštarautų pagrindiniam LVĮ tikslui – užtikrinti šios veiklos viešumą ir skaidrumą (LVĮ 1 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, jog Bendrovės Rašte nurodytas PVM įstatymas bei jo taikymo problema tarp kitų juridinių asmenų liečia ir Bendrovę, negali būti vertinama lemiamu kriterijumi sprendžiant dėl viešojo intereso nebuvimo fakto, kadangi nagrinėjamos situacijos atveju akivaizdu, jog PVM įstatymas taikomas dideliam ratui asmenų ir problematika, dėl kurios Raštu buvo kreiptasi, liečia plačią visuomenės dalį. VTEK Sprendime nepagrįstai nurodoma, kad neva priešingas VTEK viešųjų interesų vertinimas sudaryti galimybę įsisteigti įvairioms lobistinės veiklos vykdymui skirtoms bendrovėms, kurios galėtų vykdyti neskaidrią lobistinę veiklą.

Tvirtina, kad Sprendime nepagrįstai teigiama, kad nagrinėjamu atveju Bendrovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo ir jos atstovas (vienasmenis valdymo organas) siekė daryti įtaką dėl PVM įstatymo, susijusio ir su Bendrovės ekonominiais interesais. Pareiškėjo manymu, visų pirma, sprendžiant dėl viešojo intereso buvimo fakto LVĮ prasme nėra reikšminga juridinio asmens teisinė forma, kadangi LVĮ 7 straipsnio 7 dalis nenumato jokių apribojimų, susijusių su asmenų teisine forma, o Sprendime nurodytos aplinkybės, kurios sudaro privačius Bendrovės interesus, negali paneigti LVĮ 7 straipsnio 7 dalies taikymo fakto, jeigu tai yra susiję su viešuoju interesu. Atsižvelgus į problemos mastą t. y., kad ji liečia ne tik visą kurą tiekiančių orlaiviams ir laivams įmonių sektorių, bet ir valstybės institucijas, darytina išvada, jog Raštu nebuvo siekiama tenkinti tam tikros grupės privačių interesų. 

Pareiškėjo įsitikinimu, orlaiviams bei laivams kurą tiekiantys asmenys turi teisę į skaidrų, efektyvų ir juridinių asmenų veiklos nepagrįstai neribojantį mokesčių administravimą. Taigi, Rašte išdėstyta problematika, susijusi su PVM tarifų skirtingu taikymu bei to pasekoje kylančiomis pareigomis nuolatinai susigrąžinti PVM, yra reikšminga visuomenei, visų juridinių asmenų veiklai, kas tiesiogiai sąlygoja jos atitiktį viešajam interesui, o aplinkybę, kad Rašte nurodyto teisinio reguliavimo problematika yra aktuali patvirtina ir Finansų ministerijos 2018 m. liepos mėn. atsakymas, kuriuo pripažinta, kad esamas teisinis reguliavimas sukelia problemas ir Finansų ministerija jas siekia spręsti, kreipdamasi į Europos Komisiją.

Pareiškėjas ir jo atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai, neatvyko, prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl svarbių priežasčių iki teismo posėdžio pradžios nepateikė, todėl byla nagrinėjama pareiškėjui ir jo atstovui nedalyvaujant.

Komisija pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad  ginčijamu Sprendimu buvo pripažinta, kad G. G., nebūdamas įrašytas į lobistų sąrašą, UAB „Baltic Ground Services“ vardu Finansų ministerijai pateikęs konkrečius pasiūlymus dėl PVM įstatymo, pažeidė LVĮ 10 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pažymi, kad pagrindiniai LVĮ tikslai yra du: 1) kad lobistinę veiklą vykdytų į lobistų sąrašą įrašyti asmenys (kuris yra viešas ir prieinamas visuomenei) ir 2) šie asmenys LVĮ nustatyta tvarka deklaruotų vykdytą lobistinę veiklą (deklaracijos taip pat LVĮ nustatyta tvarka yra viešinamos). Pabrėžia, kad lobistinės veiklos vykdymo priežastys ar argumentai, kodėl siekiama daryti įtaką dėl atitinkamų teisės aktų, nėra lobistinės veiklos reguliavimo dalykas – vienintelis šio reguliavimo tikslas yra užtikrinti lobistinės veiklos viešumą ir skaidrumą. VTEK šiuo atveju vertino, kad: 1) pareiškėjas nebuvo registruotas lobistų sąraše, kaip tai numato LVĮ 10 straipsnis; 2) jis siekė daryti įtaką dėl teisės akto pakeitimo; 3) tai darė savo iniciatyva. Teigia, jog pareiškėjas, siekdamas daryti įtaką dėl atitinkamo teisės akto pakeitimo, turėjo arba registruotis į lobistų sąrašą ir LVĮ nustatyta tvarka tokią veiklą deklaruoti, arba kreiptis į atitinkamą šiame sąraše registruotą asmenį (t. y. tapti lobistinės veiklos užsakovu). 

        Pažymi, kad LVĮ 6 straipsnyje nustatyta, kad jei lobistinę veiklą vykdo į lobistų sąrašą neįrašytas asmuo, tai laikytina neteisėta lobistine veikla, be to, net ir vienkartinis kreipimasis dėl teisės akto keitimo yra laikomas lobistine veikla, nes išimtis dėl vienkartinio kreipimosi nėra numatyta.

             Atsakovė atmeta pareiškėjos argumentus, jog pareiškėjas yra UAB „Baltic Ground Services“ vadovas ir nėra gavęs jokių nurodymų dėl to, taip pat jo veiksmai pasižymėjo vienkartiniu pobūdžiu ir šiuose veiksmuose nematyti kitų lobizmo veiklos stadijų požymių (monitoringo ir stebėjimo, strategijos vystymo, taktikų ir rezultatų analizės). Pažymi, jog nors pareiškėjas nebuvo sudaręs sutarčių kaip lobistas, tačiau vien veiklos įforminimas nesudaro pagrindo teigti, jog tai nebuvo lobistinė veikla. Taip pat pažymi, jog įstatymų leidėjas LVĮ nėra apibrėžęs lobistinės veiklos stadijų požymių. LVĮ nuostatos neriboja asmenų teisės kreiptis (daryti įtaką) į valstybės politikus, valstybės pareigūnus, valstybės tarnautojus, kurie pagal teisės aktų nustatyta tvarka jiems suteiktas pareigines funkcijas dalyvauja rengiant, svarstant ir priimant teisės aktus, tačiau tokią veiklą vykdantis asmuo privalo registruotis lobistu ir už tokią veiklą privalo LVĮ nustatyta tvarka atsiskaityti visuomenei. Šio įstatymo reikalavimai asmenims, vykdantiems lobistinę veiklą, yra privalomi. Mano, kad pripažindama, jog  pareiškėjas pažeidė LVĮ reikalavimus, VTEK priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

           Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl VTEK sprendimo, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidęs LVĮ 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovės atstovės paaiškinimais bei byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad UAB „Baltic Ground Services“ direktorius G. G., veikdamas jo atstovaujamos Bendrovės vardu, taip pat kitos bendrovės – Naftelf, Lietuvos ir Prancūzijos UAB, direktorius A. G. 2018 m. balandžio 10 d. raštu „Dėl Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 53 straipsnio 4 dalies nuostatų papildymo“ kreipėsi į Finansų ministeriją ir VMI, prašydami papildyti PVM lengvatų sandėlio apibrėžimą, PVM įstatymo 53 straipsnio 4 dalį papildant 3 punktu – tiekti kaip atsargos į orlaivius apmokestinamiesiems asmenims, daugiau kaip pusę pajamų per metus gaunantiems iš keleivių ir (arba) krovinių vežimo ar kitokių paslaugų teikimo už atlyginimą oro transportu tarptautiniais maršrutais.

VMI 2018 m. gegužės 21 d. raštu  Nr. (18.4-31-2 E)RM-19486 „Dėl pasiūlymo papildyti Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 53 straipsnio 4 dalies nuostatas“ informavo abi prašymą pateikusias bendroves, kad, atsižvelgiant į tai, jog įstatymo keitimas yra mokesčių politikos, kurios formavimas priskirtas Finansų ministerijos kompetencijai, klausimas, jų pasiūlymas kartu su VMI nuomone dėl jo įgyvendinimo persiunčiamas Finansų ministerijai.

Prašymą patekusioms bendrovėms buvo atsakyta Finansų ministerijos raštu „Dėl Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 53 straipsnio 4 dalies nuostatų papildymo“, kuriame buvo pateiktas siūlymo papildyti PVM įstatymo 53 straipsnio 4 dalies nuostatas vertinimas.

Komisija 2019 m. sausio 15 d. raštu Nr. S-249(3.4) „Dėl tarnybinės pagalbos“ ir 2018 m. balandžio 9 d. raštu Nr. S-1497-(3.4) „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į atitinkamas valstybės institucijas, įskaitant Finansų ministeriją ir VMI, prašydama, be kito ko, pateikti duomenis apie fizinius ir privačius juridinius asmenis, kurie savo iniciatyva (ne institucijos prašymu) laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. gruodžio mėn. pateikė teisės aktų, teisės aktų pakeitimų projektus, pasiūlymus dėl teisės aktų projektų ar/ir administracinių sprendimų ar jų projektų. VMI 2019 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (18.16-31-1E) RM -11777 „Dėl prašomos informacijos“ pateikė Komisijai laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. gruodžio mėn. asociacijų mokesčių administratoriui (tiesiogiai bei per Finansų ministeriją) pateiktus pasiūlymus dėl teisės aktų tobulinimo, informuodama apie 2018 m. balandžio 10 d. pateiktą UAB „Baltic Ground Services“  ir Naftelf, Lietuvos ir Prancūzijos UAB, pasiūlymą dėl PVM įstatymo 53 straipsnio 4 dalies nuostatų papildymo.  

2019 m. gegužės 24 d. raštu Nr. S-2070-(1.2) „Informacija apie pradėtą tyrimą“ VTEK informavo UAB „Baltic Ground Services“ direktorių G. G. apie priimtą sprendimą pradėti tyrimą dėl jo veiksmų atitikties LVĮ 6 straipsnio nuostatoms, reglamentuojančioms neteisėtą lobistinę veiklą, dėl to, kad jis, kaip Bendrovės direktorius, 2018 m. balandžio 10 d. raštu kreipėsi į Finansų ministeriją ir pateikė konkretų siūlymą dėl PVM įstatymo pakeitimo. Pareiškėjui buvo nurodyta iki 2019 m. birželio 14 d. raštu pateikti išsamų Komisijos rašte nurodytų aplinkybių, susijusių su jos atliekamu tyrimu, paaiškinimą.

Pareiškėjas 2019 m. birželio 14 d. pateikė Komisijai paaiškinimą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad Bendrovė nesiekė įtikinti Rašto adresato, kad būtų priimtas koks nors Bendrovei naudingas teisės aktas ar administracinis sprendimas. Paaiškino, kad Rašte buvo išdėstytos itin aktualios visam sektoriui teisinio reguliavimo problemos, susijusios su PVM taikymu bei jo nuolatinėmis atskaitomis (grąžinimu), kas praktikoje turėtų būti išimtinis / vienkartinis dalykas, o ne nuolatinė praktika, su tuo susijusiais valstybės institucijų kaštais, nepagrįsta, papildoma administracine procedūra, bei pateikta nuomonė dėl galimo problemų sprendimo būdo.

VTEK 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. KS-189 „Dėl G. G.“ nusprendė pripažinti, kad G. G., nebūdamas įrašytas į lobistų sąrašą, UAB „Baltic Ground Services“ vardu Finansų ministerijai pateikęs konkrečius pasiūlymus dėl PVM įstatymo pažeidė LVĮ 10 straipsnio 1 dalies nuostatas. Sprendimas pareiškėjui ir jo atstovui buvo išsiųstas Komisijos 2019 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. S-3053-(1.2) „Dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo“. Nesutikdamas su Komisijos Sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas Sprendimą panaikinti.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymas.

   LVĮ 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad Įstatymu siekiama užtikrinti lobistinės veiklos viešumą ir skaidrumą, užkirsti kelią neteisėtai lobistinei veiklai (LVĮ 1 straipsnio 1 dalis). Asmenimis, kuriems lobistine veikla siekiama daryti įtaką, laikomi valstybės politikai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai ir kiti asmenys, kurie pagal teisės aktų nustatyta tvarka jiems suteiktas pareigines funkcijas dalyvauja rengiant, svarstant ir priimant teisės aktus, administracinius sprendimus, o lobistu – fizinis asmuo, vykdantis lobistinę veiklą ( LVĮ 2 straipsnio 1 ir 2 dalys). Lobistine veikla yra laikomi fizinio asmens veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų priimami arba nepriimami teisės aktai, administraciniai sprendimai. 

 Lobistinę veiklą turi teisę vykdyti tik į lobistų sąrašą įrašytas ir valstybės rinkliavos už įrašymą į lobistų sąrašą sumokėjimą patvirtinantį dokumentą pateikęs asmuo; asmuo, norintis būti įrašytas į lobistų sąrašą, pateikia VTEK jos nustatytos formos prašymą įrašyti į lobistų sąrašą; jeigu lobistinę veiklą ketina vykdyti fizinis asmuo, kuriam vykdyti lobistinę veiklą kaip savo dalyviui, valdymo organo nariui ar darbuotojui pavedė arba nurodė vykdyti juridinis asmuo, prašymą VTEK pateikia juridinis asmuo (LVĮ 10 straipsnio 1 dalis). 

Įstatymo 6 straipsnyje yra nurodytas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet lobistinė veikla yra laikoma neteisėta. Šio straipsnio 1 punkte įtvirtina, kad lobistinė veikla laikoma neteisėta, kai ją vykdo į lobistų sąrašą neįrašytas asmuo. LVĮ 1 straipsnio 3 dalis nustato, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos nevyriausybinėms organizacijoms, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatyme. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 2 dalį bendrovė (įmonė, kurios teisinės formos yra akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė) yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Nagrinėjamu atveju iš 2018 m. balandžio 10 d. Rašto matyti, kad jį UAB „Baltic Ground Services“ vardu pasirašė direktorius G. G., t. y. pareiškėjas, kuris yra Bendrovės vienasmenis valdymo organas, turintis teisę jai atstovauti įvairiose institucijose, todėl jam taikytinos ir LVĮ nuostatos, numatančios atitinkamus draudimus ir atsakomybę už Įstatymo pažeidimą. Pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo lobistinės veiklos vykdymo užsakovo LVĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi Bendrovės veiklą organizuojančio ir vykdančio vienasmenio organo – vadovo (direktoriaus) veiksmų, atliekamų akivaizdžiai Bendrovės (užsakovo) naudai neįforminimas nepaneigia lobistiniais laikomų veiksmų, atstovaujant Bendrovę ir veikiant jos vardu siekiant Bendrovės naudai pakeisti/papildyti PVM įstatymo nuostatas, atlikimo.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog jis į VMI ir Finansų ministeriją 2018 m. balandžio 10 d. Raštu kreipėsi VAĮ nustatyta tvarka, realizuodamas jam suteiktą teisę konsultuotis su viešojo administravimo subjektais, ir toks jo kreipimasis nelaikytinas veikla, kuria siekiama daryti įtaką LVĮ prasme. Iš Rašto turinio akivaizdu, jog jame adresatų nebuvo prašoma suteikti konsultaciją ar atitinkamą informaciją, nes Rašte suformuluotas prašymas yra aiškus, nedviprasmiškas ir konkretus, t. y. prašoma papildyti PVM lengvatų sandėlio apibrėžimą, konkrečiai papildant PVM įstatymo 53 straipsnio 4 dalį 3 punktu. Tą aplinkybę, kad VMI nenagrinėjo Rašte suformuluoto prašymo nei pagal VAĮ, nei Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, o jį persiuntė pagal kompetenciją Finansų ministerijai, patvirtina VMI 2018 m. gegužės 21 d. raštas                                   Nr. (18.4-31-2 E)RM-19486, kuriame nurodyta, kad Rašte išdėstytas prašymas dėl VPM įstatymo keitimo yra mokesčių politikos, kurios formavimas priskirtas Finansų ministerijos kompetencijai, klausimas. Finansų ministerija atsakydama į Raštą, taip pat jį vertino kaip prašymą iniciuoti teisinio reglamentavimo, įtvirtinto PVM įstatymo 53 straipsnio 4 dalyje, pakeitimą, o ne kaip kitokio pobūdžio paklausimą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Bendrovės vadovas, teikdamas Raštą VMI ir Finansų ministerijai, be kita ko, gynė viešąjį interesą, todėl tokie veiksmai pagal LVĮ 7 straipsnio 7 punktą nelaikytini lobistine veikla. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Bendrovės vadovas (pareiškėjas) siekė ne viešojo intereso, reikšmingo ir reikalingo visuomenei ar jos daliai gynimo, o konkrečių PVM įstatymo 53 straipsnio 4 dalies pakeitimų, tiesiogiai susijusių su Bendrovės vykdoma ekonomine veikla – orlaivių kuro pardavimu, siekdamas supaprastinto PVM susigrąžinimo, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.  

Įstatymų nustatyta tvarka lobistinę veiklą prižiūri VTEK (LVĮ 13 straipsnio 1 dalis). VTEK atlieka tyrimą, jeigu yra gauta informacija, kad asmenys nesilaiko šio įstatymo reikalavimų (LVĮ       13 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio     1 dalies  2 punkte įtvirtinta, kad VTEK, atlikusi tyrimą, priima motyvuotą sprendimą pripažinti, kad asmuo pažeidė LVĮ nuostatas.

Pareiškėjo G. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                           Saulius Jakaitis

                                                          Egidija Puzinskaitė

                                                          Jolita Rasiukevičienė