Civilinė byla Nr. 2-1766/2014
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00275-2014-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 126.5.; 126.8.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. spalio 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „RR Finance Solutions“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1223-163/2014 pagal kreditorių viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“, uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“, uždarosios akcinės bendrovės „Linkesa“, uždarosios akcinės bendrovės „RR Finance Solutions“ skundą ir uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Neapolis“, tretieji asmenys ERGO Insurance SE Lietuvos filialas, uždaroji akcinė bendrovė „G4S Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Gelsva“, Glomar Supplies LTD SA kompanijos atstovybė, D. G., akcinė bendrovė „Klaipėdos energija“, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos liftas“, akcinė bendrovė „Klaipėdos vanduo“, Machinery Trade, Ltd, R. P., uždaroji akcinė bendrovė „Statega“, valstybinė įmonė Turto bankas, dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ 2014-03-20 kreditorių susirinkimo nutarimų Nr. 3, 4, 5, 7, 8 pripažinimo negaliojančiais nuo priėmimo momento ir panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011-10-21 nutartimi (t. 1, b. l. 69-70) iškėlė UAB „Neapolis“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Valeksa“, teismo nutartis įsiteisėjo 2012-01-18 (t. 1, b. l. 71-74). Klaipėdos apygardos teismo 2013-05-23 nutartimi (t. 2, b. l. 8) bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nutartis įsiteisėjo 2013-08-22 (t. 2, b. l. 9-11). Klaipėdos apygardos teismas 2013-10-08 nutartimi atstatydino UAB „Valeksa“ iš BUAB „Neapolis“ bankroto administratoriaus pareigų ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Verslo valdymo centras“, nutartis įsiteisėjo 2013-12-17 (Klaipėdos apygardos teismo c. b. Nr. B2-196-163/2014, Lietuvos apeliacinio teismo c. b. Nr. 2-2762/2013, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).
Pareiškėjai (kreditoriai) VšĮ „Investuok Lietuvoje“, UAB „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“, UAB „Linkesa“ ir UAB „RR Finance Solutions“ 2014-04-11 kreipėsi į teismą su skundu (t. 1, b. l. 4-11), prašydami pripažinti negaliojančiais nuo priėmimo momento ir panaikinti BUAB „Neapolis“ 2014-03-20 kreditorių susirinkimo nutarimus Nr. 3 dėl įmonės administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo ir bankroto administratoriaus atlyginimo nustatymo, Nr. 4 dėl pavedimo sutarties patvirtinimo ir įgaliojimo suteikimo įmonės kreditorių susirinkimo pirmininkui šią sutartį pasirašyti, Nr. 5 dėl atsiskaitymo su buvusiu įmonės bankroto administratoriumi, Nr. 7 dėl įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo, Nr. 8 dėl dalinio įmonės trečios eilės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo. Nurodė, kad nutarimu Nr. 3 patvirtintos įmonės bankroto administravimo išlaidos yra per didelės ir nekonkrečios, kas sudaro sąlygas galimam piktnaudžiavimui, be to, nepagrįstos aplinkybėmis, lemiančiomis poreikį jas didinti. Administratoriui nustatytas atlyginimas taip pat neprotingai didelis, pažeidžiantis įmonės kreditorių interesus, juolab, kad esminiai bankroto administratoriui įstatymo priskirti veiksmai jau atlikti ankstesnio BUAB „Neapolis“ administratoriaus. Į nutarimu Nr. 4 patvirtintą pavedimo sutarties projektą įtrauktos finansinės sąlygos yra neteisėtos ir nepagrįstos, sutartyje painiojamos sąvokos, netinkamai įvardintos įmonės bankroto administratoriaus funkcijos, t. y. atliekami ir (ar) atliktini įmonės administravimo veiksmai, už kuriuos administratorius turėtų gauti atlygį. Nutarimu Nr. 5 kreditorių susirinkimas sprendė ne savo, o bankroto administratoriaus kompetencijai priskirtą klausimą, o šiuo nutarimu pažeidžiama imperatyvi CK 6.59 straipsnio norma, kas suponuoja buvusio administratoriaus teisės reikalauti nuostolių atlyginimo atsiradimą. Nutarimas Nr. 7, kuriuo nutarta atidėti įmonės turto pardavimą iki kol nebus patvirtinti visi finansiniai kreditorinių reikalavimai, pažeidžia kreditorių, turinčių jau patvirtintus finansinius reikalavimus, taip pat potencialių kreditorių, teises ir teisėtus interesus, vilkina įmonės bankroto procesą, prieštarauja jo tikslams. Nutarimas Nr. 8, kuriuo atsisakyta tenkinti bent dalį trečiosios eilės kreditorių reikalavimų, nors siūloma apmokėti dalis buvo nustatyta proporcingai visų, įskaitant ir ginčijamus, įmonei pareikštų finansinių reikalavimų sumai, prieštarauja įmonės bankroto tikslams, imperatyvioms teisės normoms.
Ieškovas UAB „Valeksa“ 2014-04-14 kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 64-66), kuriame prašė pripažinti negaliojančiu nuo priėmimo momento BUAB „Neapolis“ 2014-03-20 kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 5 „Dėl atsiskaitymo buvusiam bankroto administratoriui UAB „Valeksa“ už suteiktas administravimo paslaugas“, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014-03-20 nutarimas Nr. 5 priimtas peržengiant kreditorių susirinkimo kompetencijos ribas, šis nutarimas pažeidžia ankstesnio - 2013-02-07 kreditorių susirinkimo nutarimų privalomumo ir vykdytinumo reikalavimus, imperatyvias Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 24 straipsnio 4 dalies, 36 straipsnio 1 dalies normas. Pavedimo teisiniai santykiai tarp bankroto administratoriaus ir įmonės egzistavo nuo 2012-01-18, t. y. nuo nutarties iškelti įmonės bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Jų pagrindu atsakovas BUAB „Neapolis“ įgijo atitinkamas teisines pareigas, tarp kurių – ir pareiga atsiskaityti su administratoriumi už suteiktas ir priimtas bankroto administravimo paslaugas. Įstatymas draudžia vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę (pareigą) ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 str.). Taigi atsakovui nevykdant finansinės prievolės atsiskaityti su administratoriumi, pastarasis turi akivaizdžią teisę reikalauti panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą kaip vienašališko atsisakymo vykdyti savo pareigą išraišką.
Klaipėdos apygardos teismas 2014-05-20 nutartimi (t. 1, b. l. 61) pagal kreditorių skundą nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 2-1223-163/2014 ir civilinę bylą Nr. 2-1212-163/2014, kurioje pareikštas buvusio administratoriaus ieškinys, sujungė į vieną bylą, suteikdamas jai Nr. 2-1223-163/2014.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2014-06-27 nutartimi (t. 3, b. l. 116-121) atmetė VšĮ „Investuok Lietuvoje“, UAB „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“, UAB „Linkesa“, UAB „RR Finance Solutions“ ir UAB „Valeksa“ reikalavimus pripažinti negaliojančiais nuo jų priėmimo momento BUAB „Neapolis“ 2014-03-20 kreditorių susirinkimo nutarimus Nr. 3, 4, 5, 7, 8. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo BUAB „Neapolis“ ir kreditoriaus UAB „Statega“ argumentus dėl termino skundui paduoti praleidimo bei įvertinęs bylos medžiagą šiuo aspektu, nustatė, kad skundas paduotas laiku. Spręsdamas klausimą dėl ieškovo UAB „Valeksa“ reikalavimo pagrįstumo, teismas atsižvelgė į atsakovo BUAB „Neapolis“ nuomonę ir rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-13 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-952/2014, kurioje konstatuota, kad ieškovas turi teisę kreiptis į teismą su atskiru reikalavimu dėl jam priklausančio užmokesčio už administravimo paslaugas priteisimo ir įrodyti jam priteistino atlyginimo dydį. Naujajam administratoriui paskirto atlyginimo dydį teismas įvertino kaip tinkamą, atsižvelgęs į bankroto proceso bei su juo susijusių teisminių ginčų sudėtingumą, į įmonės turto apimtį, į tai, kad įmonė tebevykdo veiklą, į kitas reikšmingas aplinkybes. Teismo vertinimu, nutarimu Nr. 3 patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, kurioje atspindėtos pagrindinės išlaidų rūšys, būtinos tinkamai organizuoti bankroto procesą ir vykdyti ūkinę komercinę veiklą, nepažeidžia kreditorių ir (ar) įmonės teisių ir teisėtų interesų. Teismas sprendė, kad pripažinus, jog atlyginimas administratoriui nustatytas tinkamai, o pareiškėjų nurodomi pavedimo sutarties trūkumai yra formalūs ir nekeičia sutarties esmės, nėra pagrindo šiuo klausimu priimtą nutarimą Nr. 4 pripažinti negaliojančiu. Teismas nenustatė prielaidų panaikinti ir kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 5, kuriuo nei vienas iš pasiūlymų dėl buvusiam administratoriui mokėtinos sumos už teiktas administravimo paslaugas nebuvo patvirtintas. Pažymėjo, kad kreditorių susirinkimo sprendimas susilaikyti nuo atlyginimo administratoriui išmokėjimo, esant tokiai situacijai, kai sprendžiamas klausimas ne tik dėl administratoriaus patirtų išlaidų pagrįstumo, bet ir jo veiklos teisėtumo, yra teisingas ir pagrįstas. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog BUAB „Neapolis“ bankroto byloje administratoriaus pripažinti ir teismo patvirtinti apie 9 mln. Lt dydžio kreditoriniai reikalavimai, o dėl pareikštų kreditorinių reikalavimų 37 mln. Lt sumai tebevyksta teisminiai ginčai, sudaro pagrindą konstatuoti, kad priėmus sprendimą dėl turto realizavimo, iki kol neišspręsti ginčai dėl reikalavimų, sudarančių didžiąją dalį visų pareikštų kreditorinių reikalavimų, būtų pažeisti savo reikalavimų pagrįstumą įrodinėjančių kreditorių interesai. Atsižvelgdamas į tai, kad nuo to, kaip bus išspręsti ginčai dėl hipotekos perdavimo, priklausys ne tik kreditorinių reikalavimų dydis, bet ir jų tenkinimo eilė, bei įvertinęs teismų praktikoje suformuotas nuostatas dėl kreditorių eiliškumo, jų reikalavimų tenkinimo proporcingumo principų įgyvendinimo, teismas padarė išvadą, kad dalinis trečiosios eilės kreditorių reikalavimų tenkinimas taip pat nėra galimas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėjas (kreditorius) UAB „RR Finance Solutions“ atskirajame skunde (t. 2, b. l. 136-139) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014-06-27 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti negaliojančiais nuo priėmimo momento ir panaikinti BUAB „Neapolis“ 2014-03-20 kreditorių susirinkimo nutarimus Nr. 3, 4, 5, 7, 8. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Priešingai nei nustatyta skundžiamoje nutartyje, naujai patvirtintas bankroto administratoriaus atlyginimas yra gerokai didesnis, nei galiojęs prieš tai. Vien sėkmės mokestis, kuris neatitinka jo esmės ir prieštarauja kreditorių interesams, realizavus bankrutavusios įmonės turtą, sudarytų pusantro karto didesnę sumą, nei visas buvusio administratoriaus atlyginimas. Be to, sėkmės mokesčio mokėjimas nėra siejamas vien su turto pardavimo faktu, o tai reiškia, kad jis būtų mokamas ir tuo atveju, jei turtas būtų perduotas įkaito turėtojui. Kita vertus, prašomas atlyginimo dydis nepagrįstas realiai atliktinų veiksmų apimtimi.
2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ginčo nutarimu patvirtinta sąmata susideda iš išlaidų, skirtų bankrutavusios įmonės ūkinei komercinei veiklai vykdyti, ir tiesioginių administravimo išlaidų, nevertino atskirų išlaidų panaudojimo paskirties, klaidingai palygino kitus išlaidų dydžius. Tai lėmė, jog naujoji ir anksčiau galiojusi bankroto administravimo išlaidų sąmatos buvo neteisingai sugretintos. 2014-06-18 rašytiniai paaiškinimai akivaizdžiai parodo, kad ginčijamu nutarimu patvirtinta sąmata - 23 440 Lt/mėn. - viršija ankstesniąją sąmatą.
3. Patvirtintoje pavedimo sutartyje yra neteisingai įvardytas pats pavedimas, jo apimtis, t. y. esminė sutarties sąlyga, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų nurodyti sutarties trūkumai yra mažareikšmiai, teisiškai nepagrįsta.
4. Kreditorių susirinkimas absoliučia balsų dauguma (86,56 proc.) yra patvirtinęs buvusio bankroto administratoriaus ataskaitą už 2012 m. Taigi bankrutavusi įmonė įgijo teisinę pareigą už šiuos darbus atsiskaityti. Remiantis Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 6 dalimi, su administratoriumi turėjo būti atsiskaityta per 10 dienų nuo įmonės dokumentų ir turto perdavimo dienos, vadinasi, dar 2014 m. pradžioje. Atsižvelgiant į tai, nutarimas iš viso neatsiskaityti su buvusiu administratoriumi turėjo būti panaikintas.
5. Skundžiamos nutarties motyvai, susiję su kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo turto pardavimas atidėtas neribotam laikui, vertinimu, neatitinka realios faktinės situacijos, prieštarauja bankroto proceso principams. Teiktais nutarimų projektais buvo siūloma parduoti įmonės turtą už kainą, pakankamą padengti visus, net ir šiai dienai ginčijamus pareikštus finansinius reikalavimus. Todėl, realizavus turtą už nurodytą kainą, būtų apsaugotas visų įmonės kreditorių, įskaitant ir potencialius, finansinis interesas. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad sprendimų dėl turto pardavimo kontrolę kreditoriai, kurių reikalavimai yra ginčijami, atlieka ir šiuo metu. Tai reiškia, kad šių asmenų teisinis interesas taip pat nebūtų pažeistas. Tolesnis turto pardavimo realizavimo procedūrų vilkinimas pažeidžia ne tik esamų, bet ir šiai dienai pareiškusių ginčijamus reikalavimus kreditorių interesus į įmanomai operatyvų bankroto procedūrų vykdymą.
6. Dalinį kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimą buvo siūloma atlikti lėšomis, į kurias pirmumo teisės neturi nei vienas įmonės kreditorius, t. y. įplaukomis, gautomis iš įmonės ūkinės komercinės veiklos. Skirstytinos lėšos turėjo būti nukreiptos ne tik šiai dienai patvirtintų, bet ir ginčijamų reikalavimų tenkinimui tapačia proporcija (po 10 proc. reikalavimo sumos). Todėl, bent iš dalies tenkinus, trečios eilės kreditorių finansinius reikalavimus, imperatyvūs eiliškumo ir proporcingumo principai nebūtų pažeisti. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas patvirtino kreditorių susirinkimo nutarimų dėl pirmosios ir antrosios eilės finansinių reikalavimų patenkinimo teisėtumą, priimdamas nutartis dėl šių kreditorių išbraukimo iš kreditorių sąrašo, skundžiamoje nutartyje išdėstyta teismo pozicija trečios eilės kreditorių atžvilgiu laikytina kaip teisiškai skirtingas tų pačių aplinkybių traktavimas.
Trečiasis asmuo (kreditorius) UAB „Statega“ atsiliepime į atskirąjį skundą (t. 3, b. l. 2-4) prašo skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2014-06-27 nutartį. Nurodo, kad atskirojo skundo padavimu bandoma užvilkinti bankroto procedūrą ir trukdyti naujajam administratoriui vykdyti jam deleguotas funkcijas. Dauguma kreditorių sutinka su naujai patvirtintu administratoriaus atlyginimo dydžiu, kuris atitinka atliktinų darbų apimtį, ir mano, kad sėkmės mokestis yra tinkama priemonė paspartinti bankroto procedūrą. Todėl jų interesai šiuo klausimu priimtais nutarimais nėra pažeidžiami, nors kreditorius UAB „RR Finance Solutions“, savo rizika įstojęs į bankroto procesą su 0,03 proc. balsų kreditorių susirinkime, su tuo ir nesutinka. Trečiojo asmens teigimu, reikalavimas parduoti turtą bei padalinti sukauptas lėšas, kol nėra patvirtinti visi kreditoriniai reikalavimai, atsižvelgiant į tai, kad buvęs bankroto administratorius dirbtinai vilkino šį klausimą, nepagrįstas. Tuo tarpu atsiskaitymas su buvusiu administratoriumi galimas tik išsamiai patikrinus jo darbo veiklos rezultatus.
Atsakovas BUAB „Neapolis“ savo atsiliepime (t. 3, b. l. 5-10) prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
- 2014-03-20 nutarimu patvirtintos administravimo išlaidos nėra padidintos, lyginant su išlaidomis, patvirtintomis 2013-02-07 nutarimu, išlaidų grupės taip pat iš esmės tapačios. Naujai patvirtinta administravimo išlaidų sąmata atitinka ir nepažeidžia nei kreditorių, nei įmonės teisių ir teisėtų interesų.
- Administratoriaus atlyginimo fiksuotoji dalis yra du kartus mažesnė, nei buvo nustatyta prieš tai, o nustatytas sėkmės mokestis atspindi motyvuojamąją atlyginimo paskirtį, taip kreditoriams užsitikrinant galimybę kuo efektyviau parduoti bankrutavusios bendrovės turtą. Administratoriaus atliktinų darbų apimtis pagrįstai nesusiaurinta, atsižvelgiant į tai, kad nušalinus buvusį administratorių, būtina patikrinti visus nuo bankroto proceso pradžios atliktus veiksmus ir įvykdyti reikalingas procedūras.
- Nutarimas, kuriuo būtų nuspręsta neatsiskaityti su nušalintuoju administratoriumi, nebuvo priimtas, todėl bylos dalis dėl šio reikalavimo nutrauktina. Nesant kreditorių sutarimo dėl administratoriui išmokėtinos atlyginimo sumos, BUAB „Neapolis“ neturi pagrindo mokėti administratoriaus reikalaujamo dydžio atlyginimą.
- Siūlymai pradėti turto realizavimo bei dalinio kreditorinių reikalavimų tenkinimo procedūras, kai vyksta ginčai dėl esminių pareikštų kreditorinių reikalavimų patvirtinimo, kurie galėtų lemti kreditorių susirinkimo nutarimus, o tuo pačiu ir bankroto proceso eigą, neatitinka visų kreditorių ir įmonės interesų. Kita vertus, 2014-07-10 Lietuvos apeliacinio teisme (c. b. Nr. 2-953/2014) išnagrinėjus atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014-02-25 nutarties, kuria buvo patvirtintas kreditoriaus UAB „Statega“ kreditorinis reikalavimas, sudarantis 90,38 proc. visų kreditorinių reikalavimų sumos, atsiranda galimybė bankroto procese priimti esminius su bankrutavusios įmonės likvidavimu susijusius sprendimus.
Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą neteikė.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentus, nustatančius bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sprendžiamas klausimas tik dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas pareiškėjų (kreditorių) skundas dėl 2014-03-20 kreditorių komiteto nutarimų Nr. Nr. 3, 4, 5, 7, 8 pripažinimo negaliojančiais ir jų panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 str., 338 str.). Ieškovas UAB „Valeksa“ atskirojo skundo dėl atsisakymo tenkinti jo ieškinio reikalavimus nėra padavęs.
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, kuriais patvirtinti administratoriaus atlyginimas, administravimo išlaidų sąmata bei pavedimo sutarties projektas
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad kreditorių susirinkimo nutarimas dėl naujojo administratoriaus atlyginimo, susidedančio iš fiksuotos dalies ir sėkmės mokesčio, teisėtas ir pagrįstas. Ginčydamas nustatytą fiksuotą atlyginimo dalį (7 000 Lt plius PVM per mėnesį), apeliantas remiasi vieninteliu argumentu, kad administratorius nepagrįstai padidino atliktinų bankroto byloje veiksmų apimtis, nes dalis šių veiksmų, atsižvelgiant į bankroto proceso eigą, jau atlikti buvusio bankroto administratoriaus. Tačiau šis skundo argumentas nėra pakankamas padaryti išvadai, kad administratoriui skundžiamu nutarimu nustatytas kas mėnesį mokėtinas fiksuoto dydžio atlyginimas, atsižvelgiant į bankroto proceso apimtį pagal Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus kriterijus, neatitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų. Kaip matyti iš bylos duomenų, ir po naujo administratoriaus paskyrimo bankrutavusi įmonė toliau vykdo ūkinę komercinę veiklą. Ppagal 2014-03-20 kreditorių susirinkimui bankroto administratoriaus pateiktą medžiagą (Priedas Nr. 2, t. 1, b. l. 28-31), įmonė turi 31 nuomininką, taip pat ji tęsia sudėtingus teisminius ginčus dėl kreditorinių reikalavimų (ne)patvirtinimo. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad dvejose bylose inicijuoti kasaciniai procesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo c. b. Nr. CIK-1542/2014, teisminio proceso Nr. 2-57-3-00492-2011-6, ir CIK-1518/2014, teisminio proceso Nr. 2-57-3-00282-2012-4). Taip pat tebėra sprendžiami ginčai su įmonės debitoriais dėl atsiskaitymo. Bankroto administratoriui, kaip įmonės likvidatoriui (ĮBĮ 30 str. 4 d.), tenka pareiga atlikti visas su įmonės likvidavimu, įskaitant didelės vertės nekilnojamojo turto realizavimą, bei su įmonės pabaiga susijusias funkcijas, taip pat kitas įstatymo bei kreditorių susirinkimo nustatytas pareigas, pavedimus. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad 7 000 Lt plius PVM per mėnesį dydžio atlyginimo administratoriui nustatymas, kuriuo buvo siekiama užtikrinti sklandų bankroto procedūrų vykdymą, yra neadekvatus ir (ar) pažeidžiantis administratoriaus ir bankrutavusios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą.
Iš 2014-03-20 kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 3 dalies, kuria buvo patvirtintas BUAB „Neapolis“ bankroto administratoriaus atlyginimas (t. 1, b. l. 17), turinio matyti ir tai, kad atlyginimą taip pat sudaro premijinė atlyginimo forma – 1,5 proc. sėkmės mokestis. Atskirojo skundo argumentai šiuos aspektu patvirtina, kad apeliantas iš esmės neginčija, jog toks sėkmės mokestis administratoriui galėtų būti mokamas, tačiau nesutinka su jo apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygomis, tvirtindamas, kad jos neatitinka sėkmės mokesčio teisinės prigimties ir prieštarauja kreditorių interesams. Įvertinęs skundžiamame nutarime bei pavedimo sutarties projekte įtvirtintas su šia administratoriaus atlyginimo dalimi susijusias formuluotes, bankroto administratoriaus argumentus šiuo klausimu (t. 1, b. l. 17, 30, 33-34), bei atsižvelgdamas į teismų praktikoje suformuotas nuostatas, apeliacinės instancijos teismas su tokiais skundo argumentais sutinka.
Bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudingos kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei). Taigi bankroto administratorius, kaip ir bet koks kitas profesinės veiklos subjektas, privalo siekti geriausių pastangų. Kita vertus, kreditorių susirinkimui nedraudžiama skatinti bankroto administratorių siekti konkretaus rezultato mainais jam pasiūlant vadinamąjį sėkmės mokestį. Tačiau tokiu atveju administratorius, siekdamas papildomo atlygio už vykdomas funkcijas, išreikšto sėkmės mokesčiu procentine išraiška, kreditorių susirinkimui privalo pateikti informaciją apie įprastines atitinkamų pareigų vykdymo sąlygas, atliktinus papildomus veiksmus, siekiant efektyvesnio ir ekonomiškai naudingesnio įmonei bei jos kreditoriams rezultato.
Nagrinėjamu atveju sėkmės mokestis yra siejamas išimtinai su įmonės pajamomis, kurias planuojama gauti realizavus bankrutavusios įmonės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, t. y. skundžiamu kreiditorių nutarimu buvo patvirtintas 1,5 proc. sėkmės mokestis vien už turto pardavimą. Pavedimo sutarties projekto 8 punkte nurodyta, kad administratoriui nustatomas 1,5 proc. sėkmės mokestis nuo parduoto arba įkaito turėtojui grąžinto turto vertės. Ir nors iš administratoriaus aiškinamojo rašto (Priedas Nr. 2), detalizuojančio administravimo išlaidų sąmatą, turinio matyti, kad prašomas atlygis vertinamas kaip skatinimas parduoti turtą už kuo didesnę kainą, apeliacinės instancijos teismas pritaria atskirojo skundo argumentams, jog, vadovaujantis nutarime ir pavedimo sutartyje įtvirtinta sėkmės mokesčio mokėjimo tvarka, bankroto administratoriui toks mokestis priklausytų bet kokioje situacijos, visisškai nepriklausomai nuo to, už kokią kainą turtas būtų parduotas, ir net tokiu atveju, jeigu įkeistas turtas tiesiog būtų perleistas įkaito turėtojui. Tai reiškia, kad sėkmės mokestį administratorius galės gauti iš esmės atlikęs bankrutavusios įmonės turto realizavimo procese įprastus veiksmus, t. y. tokius veiksmus, kokius jį įpareigoja atlikti specialaus subjekto – bankroto administratoriaus – teisinis statusas bei veiklos funkcijos, nustatytos Įmonių bankroto įstatyme. Apeliacinio teismo vertinimu, toks nustatyto sėkmės mokesčio apskaičiavimo būdas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų ir gali lemti nepagrįstą administratoriaus praturtėjimą, kadangi neatlieka skatinamosios funkcijos. Tai papildomai patvirtina aplinkybė, jog byloje nesama duomenų, kokių papildomų veiksmų administratorius ketina imtis, siekdamas geriausių rezultatų kreditoriams, kokių papildomų išteklių tokių funkcijų vykdymas gali pareikalauti, kokį konkretų (nestandartinį) turto realizavimo būdą administratorius yra numatęs.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šį klausimą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo nevisiškai tinkamai įvertinęs sąmatos sudedamąsias dalis ir sekmės mokesčio paskirtį, todėl ši teismo nutarties dalis atitinkamai pakeistina (CPK 329 str, 1 1 d., 338 str.): ginčijama 2014-03-20 kreditorių susirinkimo Nr. 3 nutarimo dalis, kuria nustatytas sėkmės mokestis, naikintina kaip prieštaraujanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, neatliekanti skatinamosios funkcijos, perduodant kreditorių susirinkimui šį klausimą apsvarstyti iš naujo. Dėl tos pačios priežasties turi būti panaikintas ir 2014-03-20 kreditorių susirinkimo nutarimas Nr. 4 dėl pavedimo sutarties projekto tvirtinimo ir įgaliojimo suteikimo kreditorių susirinkimo primininkui pasirašyti pavedimo sutartį su UAB „Verslo valdymo centras“. Tik iš naujo įvertinus motyvuojamosios administratoriaus atlyginimo dalies paskyrimą ar nepaskyrimą galės būti sprendžiamas klausimas dėl pavedimo sutarties projekto atitikimo teisės normų reikalavimams. Atskirojo skundo argumentai, kuriais apeliantas kritikuoja kitus pavedimo sutarties aspektus, suponuoja šį skundą nagrinėjančio apeliacinės instancijos teismo pareigą priminti kreditoriams, kad naują sutarties projektą būtina individualizuoti, atsižvelgiant į tai, jog konkrečiame bankroto proceso etape turi ir gali būti atliekami tam tikri įmonės administravimo veiksmai.
Administravimo išlaidų sąmatos paskirtis yra užtikrinti, kad sklandžiam bankroto procedūrų vykdymui bei kuo greitesniam jų užbaigimui būtų skiriamas optimalus lėšų kiekis. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas neįrodė pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria 2014-03-20 BUAB „Neapolis“ kreditorių susirinkime patvirtinta administravimo išlaidų sąmata (išskyrus jau aptartą dalį dėl administratoriui nustatyto sėkmės mokesčio) buvo pripažinta nepažeidžiančia įmonės ir jos kreditorių teisių ir teisėtų interesų, neteisėtumo ar teisinių prielaidų ją pakeisti egzistavimo. 2013-02-07 ir 2014-03-20 kreditorių susirinkimų protokolų (t. 1, b. l. 14-21, 75-78) turinys patvirtina, kad bendra administravimo išlaidų suma, jos panaudojimo ribų nustatymo kriterijai, įvertinus ir faktiškai įmonės patirtas administravimo išlaidas, esmingai nesiskiria. Vien tai, kad ginčo šalys savaip interpretuoja bankroto procesui ir įmonės ūkinei komercinei veiklai vykdyti reikalingų lėšų tikslingumą, apeliacinės instancijos teismui nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamu nutarimu patvirtintų administravimo išlaidoms skirtų lėšų dydžio ir jų paskirstymo pagal atskiras išlaidų rūšis kaip neatitinkančių bankrutuojančios įmonės ir (ar) jos kreditorių interesus. Šios teisėjų kolegijos išvados nekeičia ir apelianto pagrįstai įvardijama aplinkybė, jog, sprendžiant pagal skundžiamos nutarties motyvus, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo išlaidų dydį, patvirtintą 2014-03-20 kreditorių susirinkime. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (t. 1, b. l. 138), kurių pagrįstumo apeliantas neginčija, patvirtina, kad kurį laiką, t. y. iki 2013-06-03 kreditorių susirinkime buvo priimtas nutarimas dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-12-17 nutartis c. b. Nr. 2-2762/2013, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys) faktiškai už buhalterines apskaitos paslaugas buvo mokamos didesnės sumos (iki 7 000 Lt plius PVM), nei 2013-02-07 kreditorių susirinkime šiai išlaidų rūšiai patvirtintas 2 500 Lt plius PVM dydis. Buhalterinės apskaitos tvarkymas, bankroto administravimo išlaidas atskiriant nuo išlaidų, susijusių su ūkine komercine veikla, kaip tai nustatyta Įmonių bankroto įstatyme (pavyzdžiui, ĮBĮ 10 str. 7 d. 5-6 p., 11 str. 3 d. 26 p., 36 str. 3 d.), reikalauja papildomų sąnaudų. Sprendžiant iš bylos duomenų (t. 2, b. l. 74-85), BUAB „Neapolis“ buvusio bankroto administratorius vadovavimo laikotarpiu visos įmonės išlaidos buvo apskaitomos bendrai. Taigi tokie apelianto skundo argumentai, jog ankstesniu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta suma, skirtina buhalterinės apskaitos tvarkymui, yra pakankama, neįtikinami.
Rašytinių paaiškinimų (t. 2, b. l. 59-60), kuriais remiamasi atskirajame skunde, bei pirmosios instancijos teismui pateikto skundo (t. 1, b. l. 4-11) argumentai, kad nepatvirtinus konkretaus maksimalaus teisinių paslaugų įkainio dydžio, t. y. nustačius, kad patirtos išlaidos apmokamos pagal faktą, sudaromos prielaidos administratoriui piktnaudžiauti savo teisėmis, taip pat atmestinas kaip objektyviai nepagrįstas. Kiekvienas teisminis ginčas pasižymi savo specifika tiek įrodinėjamų aplinkybių, tiek jo išnagrinėjimui taikomų procesinių teisės normų aspektais, o tai reiškia, kad kiekvienu atveju gali būti reikalinga atitinkamo lygmens profesionalaus teisininko pagalba ir atitinkamos išlaidos jai apmokėti. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nutarimu nustatyta išlaidų juridinėms paslaugoms skyrimo tvarka, įvertinus administratoriaus pareigą pateikti kreditoriams aiškią informaciją apie tai, kokiems ginčams, kokioms konkrečioms teisinėms paslaugoms gauti, etc., yra būtinos šios išlaidos, atitinka kreditorių susirinkimo siekį užtikrinti sklandų ir kiek įmanoma operatyvų bankroto procesą, kurį, kaip rodo bylos duomenų visuma, apsunkina intensyvus jo metu priimamų sprendimų apskundimas. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad bankroto administratorius, administruodamas įmonę, nėra visiškai laisvas ir niekieno nekontroliuojamas, kadangi jis turi teikti informaciją apie bankroto bylos eigą kreditoriams, savininkui (savininkams) ir kitą informaciją šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, o už savo veiklą jis turi atsiskaityti kreditorių susirinkimui pareikalavus (ĮBĮ 11 str. 3 d.). Kreditoriai, manydami, kad bankrutavusios įmonės administravimo veiksmų apimtis pasikeitė, turi teisę spręsti dėl administravimo išlaidų sąmatos sumažinimo perspektyviai.
Dėl kreditorių susirinkimo sprendimo nepritarti siūlymams apmokėti buvusiam bankroto administratoriui už suteiktas administravimo paslaugas
Administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 36 str. 2 d.). Įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnyje nustatytos kreditorių susirinkimo teisės, tarp jų teisė nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką (ĮBĮ 23 str. 5 d.). Tarp šalių susiklosčius pavedimo teisiniams santykiams, įgaliotiniui tinkamai įvykdžius pavedimą, įgaliotojas privalo sumokėti jam atlyginimą, jei pavedimo sutartis yra atlygintinė (CK 6.761 str. 4 d.). Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, administratoriaus ataskaitos patvirtinimas reiškia kreditorių pritarimą administratoriaus veiklai ar jo veiklos daliai, už kurią tvirtinama ataskaita. Tokiu būdu ataskaitos patvirtinimas, be kita ko, reiškia prievolės įvykdymo priėmimą CK 6.123 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-06 nutartis c. b. Nr. 3K-3-234/2011). Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad administratoriaus atlyginimo mokėjimo sąlyga – pavedimo sutartimi nustatytų prievolių vykdymas, atitinkantis Įmonių bankroto įstatymo nuostatas ir bankroto proceso esmę bei tikslus, administratoriaus veiklos ataskaitos patvirtinimo kreditorių susirinkime faktas pats savaime neužkerta kelio kreditoriams ginčyti administravimo išlaidų būtinumą.
Apeliantas nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo 2014-06-27 nutarties dalimi, kuria palikti nepakeisti 5-uoju darbotvarkės klausimu priimti 2014-03-20 kreditorių susirinkimo nutarimai nepritarti teiktiems siūlymams dėl atsiskaitymo su buvusiu bankroto administratoriumi. Apelianto teigimu, bankroto procese taikytinos įstatymo normos nesuteikia kreditorių susirinkimui teisės spręsti atlyginimo išmokėjimo buvusiam administratoriui klausimą. o atsisakymas išmokėti buvusiam administratoriui priklausantį atlyginimą pažeidžia imperatyvias Įmonių bankroto įstatymo, CK teisės normas (ĮBĮ 11 str. 3 d. 20 p., 24 str. 4 d., CK 6.59 str.), yra akivaizdžiai žalingas įmonei, taigi ir jos kreditoriams.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skundo argumentų, jog dalį iš pavedimo santykių kylančių prievolių buvęs bankroto administratorius įvykdė (2013-02-07 kreditorių susirinkimas nutarimu Nr. 3 patvirtino administratoriaus UAB „Valeksa“ veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo 2012-01-18 iki 2013-01-13; t. 1, b. l. 76, 79-93), taigi įgijo teisę už tai gauti atlyginimą, pagrįstumą, pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra dar ir kitų aplinkybių, kol kas neleidžiančių išspręsti šių klausimų. Aktualu tai, kad tarp buvusio administratoriaus, atstatydinto dėl nepasitikėjimo juo, ir kreditorių yra kilęs teisminis ginčas dėl administratoriaus nurodomų administravimo išlaidų pagrįstumo. Klaipėdos apygardos teismo 2013-10-08 nutartyje, priimtoje BUAB „Neapolis“ bankroto byloje, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2013-12-17 nutartimi (c. b. Nr. 2-2762/2013) palikta nepakeista, nustatyta ir šioje byloje prejudicinę reikšmę turinti aplinkybė, jog buvęs bankroto administratorius tinkamai nevykdė savo pareigų, numatytų Įmonių bankroto įstatyme, be kita ko, nepateisinamai didino administravimo išlaidas. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad neišsprendus šio ginčo, kurio rezultatas reikšmingas nustatant ar bankroto administratorius visas savo pareigas atliko tinkamai ir ar turi teisę gauti 2013-02-07 kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintą visą sumą, skirtą administratoriaus atlyginimui sumokėti, kreditorių susirinkimas neturėjo galimybės objektyviai nustatyti, kokia suma gali sudaryti administratoriui už jo suteiktas paslaugas mokėtiną atlyginimą. Be to, jokių konkrečių reikalavimų dėl atlyginimo jam priteisimo savo ieškinyje nesuformulavo ir ieškovas UAB „Valeksa“ (t. 1, b. l. 66). Todėl pirmosios instancijos teismas ginčą šioje dalyje išnagrinėjo teisingai ir pagrįstai nustatė, jog tokioje situacijoje kreditorių susirinkimas pasielgė teisėtai, priimdamas nutarimą susilaikyti nuo atlyginimo buvusiam administratoriui išmokėjimo. Apelianto argumentai dėl tokių sprendimų žalingumo pačiai įmonei ar jos kreditoriams neparemti jokiais objektyviais duomenimis ir įrodymais. Pažymėtina, kad, priešingai nei mano apeliantas, kreditorių teisę išreikšti savo valią dėl atlyginimo administratoriui skaičiavimo ir mokėjimo vėlesniais kreditorių susirinkimo nutarimais pagrindžia Įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje, 36 straipsnio 2, 5 dalyse įtvirtintos nuostatos, suteikiančios kreditorių susirinkimui išimtinę kompetenciją administratoriaus atlyginimo ir jo mokėjimo tvarkos nustatymo klausimu.
Dėl nutarimų, susijusių su BUAB „Neapolis“ turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymu bei trečios eilės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimu iš sukauptų įmonės lėšų
Įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu kreditorių susirinkimas turi teisę tvirtinti bankrutavusios įmonės turto pardavimo kainą. Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nekilnojamasis ir įkeistas turtas, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Kitas ir neparduotas dvejose varžytynėse nekilnojamasis turtas parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka (ĮBĮ 33 str. 1 d. 3 p.).
Pagal Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 6 dalį įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui. Tokį reguliavimą lemia poreikis užtikrinti įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus, kaip privilegijuoto kreditoriaus, įstatymo saugomų teisių tinkamą realizavimą. Pavyzdžiui, įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius turi teisę ne vėliau kaip per 20 dienų nuo varžytynių dienos kreiptis į kreditorių susirinkimą su pasiūlymu perimti varžytynėse neparduotą įkeistą turtą už varžytynėse nustatytą pradinę pardavimo kainą, kai varžytynės neįvyko dėl to, kad pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos sumos, – už tą kainą, kuria jis buvo perkamas paskelbtose neįvykusiose varžytynėse. Tuo atveju, kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įstatymas reikalauja, kad įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos būtų pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą.
Iš Lietuvos apeliacinio teismo 2012-12-13 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1713/2012 (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), matyti, kad BUAB „Neapolis“ bankroto byloje potencialiais kreditoriais nuo bylos pražios buvo „Swedbank“, AB, su finansiniu reikalavimu bendrai 633 526,20 EUR sumai, UAB „Statega“ dėl finansinio reikalavimo dalies, sudarančios 34 330 954,38 Lt, ir UAB „Klaipėdos mėsinė“, pareiškusi 459 180,52 Lt dydžio finansinius reikalavimus.
Klaipėdos apygardos teismo 2012-05-14 nutartimi, priimta BUAB „Neapolis“ bankroto byloje, UAB „Statega“ ieškinio reikalavimas bankrutuojančiai UAB „Neapolis“ išskirtas į atskirą bylą (Klaipėdos apygardos teismo c. b. Nr. 2-583-163/2013, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Be reikalavimo priteisti iš BUAB „Neapolis“ 31 010 510,76 Lt už AB „Swedbank“ sumokėtą skolą, 943 257,01 Lt palūkanų CK 6.210 str. 2 d. pagrindu, 443 716,63 Lt palūkanų CK 6.37 str. pagrindu, UAB „Statega“ taip pat prašė pripažinti ją hipotekos bei įkeitimo lakštų šalimi (31 805 167,25 Lt sumai) kartu su kreditoriumi AB „Swedbank“. Klaipėdos apygardos teismo 2013-12-17 sprendimu UAB „Statega“ ieškinys patenkintas visiškai. Trečiasis asmuo R. G., vienas iš solidariųjų skolininkų, laidavusių už UAB „Neapolis“ prievolės pagal kredito sutartį su „Swedbank“, AB tinkamą įvykdymą, sprendimą apskundė apeliacine tvarka. Apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėtas 2014-07-01, paliekant pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (c. b. Nr. 2A-1106/2014, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėjantis BUAB „Neapolis“ bankroto bylą, 2014-02-25 nutartimi patvirtino patikslintą kreditoriaus UAB „Statega“ finansinį reikalavimą – 37 519 767,35 Lt. Tačiau teismo nutartis dėl minėtų finansinių reikalavimų patvirtinimo įsiteisėjo tik 2014-07-10, t. y. Lietuvos apeliaciniam teismui išnagrinėjus kreditorių R. G. ir R. P. atskirąjį skundą ir dėl jo priėmus nutartį, kuria Klaipėdos apygardos teismo 2014-02-25 nutartis palikta nepakeista (c. b. Nr. 2-953/2014).
„Swedbank“, AB ieškinys dėl skolos, kurios pagrindu bankas pareiškė savo finansinį reikalavimą BUAB „Neapolis“ bankroto byloje, išspręstas Klaipėdos apygardos teismo 2013-11-13 sprendimu, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-20 nutartimi buvo iš dalies pakeistas (atitinkamai c. b. Nr. 2-340-163/2013, 2A-991/2013, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti, kad UAB „Neapolis“ prievolės „Swedbank“, AB, kylančios iš kredito sutarties, įvykdymas buvo užtikrintas V. G. ir R. G. laidavimu ir UAB „Neapolis“ priklausančio turto įkeitimu. R. G., išreikšdamas savo poziciją dėl „Swedbank“, AB ieškinio, prašė ieškinį tenkinti iš dalies, nukreipiant banko reikalavimus į UAB „Neapolis“ įkeistą bankui turtą – pastatą, esantį adresu Taikos per. 52c, Klaipėdoje. Į kreditorių sąrašą BUAB „Neapolis“ bankroto byloje „Swedbank“, AB įtrauktas Klaipėdos apygardos teismo 2014-08-11 nutartimi, kuria patvirtintas jo 1 987 264,11 Lt finansinis reikalavimas.
UAB „Klaipėdos mėsinė“ ginčas su BUAB „Neapolis“ buvo išspręstas Klaipėdos apygardos teismo 2013-02-07 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-537-622/2013. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-03-14 nutartimi (c. b. Nr. 2A-440/2014) šį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).
Tokių faktinių aplinkybių kontekste analizuojant atskiruoju skundu ginčijamo BUAB „Neapolis“ 2014-03-20 kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 7 „Dėl turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo“ turinį ir nutarimo priėmimo procese dalyvavusių kreditorių argumentus, jų procesinį elgesį, matyti, kad sprendimas atidėti įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos tvirtinimą buvo priimtas dėl objektyvių priežasčių pagal tuo metu susiklosčiusią situaciją. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas atitinka visų kreditorių (tiek esamų, tiek galimų) lygiateisiškumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis) bei bankroto proceso paskirtį ir tikslus – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą, siekiant užbaigti jas kaip galima operatyviau, užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai, kiek įmanoma, išsaugojant skolininko turtą.
Bylos medžiaga nesudaro prielaidų konstatuoti, jog kreditorių susirinkime priėmus nutarimą, susijusį su turto realizavimu, balsų daugumą turintys kreditoriai siekė nesąžiningai pasinaudoti savo balsų daugumos suteikiamomis teisėmis ir pažeisti kreditorių mažumos interesus. Kaip matyti iš BUAB „Neapolis“ 2014-03-20 vykusio kreditorių susirinkimo protokolo turinio, darbotvarkės 7-uoju klausimu buvo svarstomi trys pasiūlymai, susiję su bankrutavusios įmonės turto pardavimu. Bankroto administratoriaus pateiktam nutarimo projektui, kuriuo buvo siūloma nekilnojamąjį turtą pardavinėti kartu su kilnojamuoju turtu viešosiose varžytinėse, nustačius pradinę pardavimo kainą 44 000 000 Lt, o nepardavus turto varžytinėse, šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolesnės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo, nepritarė nei vienas susirinkime dalyvavusių kreditorių, kurių bendra kreditorinių reikalavimų suma sudaro 99,742 proc. visų teismo patvirtintų reikalavimų. Kreditorių VĮ „Turto bankas“ ir UAB „Linkesa“ projektui, kuriuo buvo siūloma didesnė pradinė turto pardavimo kaina 45 000 000 Lt, palaipsniui ją mažinant iki 34 000 000 Lt, nepritarta kreditorių balsų dauguma – 64,6 proc. visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos. Dėl kreditorių UAB „Statega“, Machinery Trade Ltd ir Glomar LTD SA siūlymo atidėti pardavimo tvarkos ir kainos tvirtinimą iki bus patvirtinti visi kreditoriniai reikalavimai pasisakė tik projektą pateikę kreditoriai. Kiti susirinkime dalyvavę kreditoriai savo nuomonės šiuo klausimu neišreiškė, t. y. nebalsavo šiuo klausimu (t. 1, b. l. 119). Nustatytos aplinkybės rodo, kad parduotino turto kainos, kaip ir turto pardavimo tvarkos, turinčios įtakos kainos dydžiui, klausimas yra aktualus absoliučiai daugumai kreditorių. Tuo tarpu esant neišspręstiems įstatymo nustatyta tvarka dar bankroto bylos pradžioje inicijuotiems teisminiams ginčams dėl potencialių įmonės kreditorių (bankroto administratoriui nepripažinus jų reikalavimų pilna apimtimi ar iš dalies), kurių rezultatai gali būti reikšmingi, siekiant nustatyti iš bankrutavusios įmonės turto tenkintinų kreditorinių reikalavimų apimtį, taip pat teisę gauti reikalavimų patenkinimą subjektus, lemti finansinių reikalavimų tenkinimo eilę, visi minėtu klausimu suinteresuoti asmenys savo nuomonės neturėjo galimybės pareikšti, nors tai, įvertinus ir įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus teises viešosiose varžytinėse, galėjo turėti įtakos jų teisių bei teisėtų interesų tinkamam užtikrinimui. Šią aplinkybę papildomai patvirtina pirmiau nurodyti teismų priimti įsiteisėję procesiniai sprendimai, kuriais galiausiai patvirtinti bankroto bylos pradinėje stadijoje nepripažinti kreditorių reikalavimai.
Apeliantas savo skundo argumentų, kad skundžiamas nutarimas, kuriuo bankrutavusios įmonės turto pardavimas buvo atidėtas, pažeidžia jau esamų kreditorių interesus, lemia jų nuostolių atsiradimą, nepagrindė ojokiais bjektyviais faktiniais duomenimis. Kita vertus, aplinkybė, kad, turėdamas 12 749,58 Lt reikalavimo teisę į bankruotuojančią įmonę šis kreditorius taip aktyviai siekia bankrutavusios įmonės įkeisto turto pardavimo, nors BUAB „Neapolis“ banko sąskaitos likutis 2014-03-20, t. y. skundžiamo nutarimo priėmimo dieną, buvo net 6 312 813,46 Lt, kelia pagrįstų abejonių, ar apeliantas siekia apginti būtent savo deklaruojamus, o ne kitų tokia bankroto proceso eiga suinteresuotų, tačiau negalinčių tiesiogiai jame dalyvauti, asmenų interesus. Reikia pažymėti ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2014-01-06 nutartimi leido BUAB „Neapolis“ sudaryti bei vykdyti jau sudarytus jai nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių Taikos pr. 52C, Klaipėdoje, nuomos sandorius, kurie, pagal bylos duomenis, teikia įmonei pelną. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokių pajamų gavimu kreditorių, ir ypač neturinčių papildomų įstatyminių garantijų dėl jų reikalavimų patenkinimo, o taip pat pačios įmonės teisės ir teisėti interesai akivaizdžiai yra ginami, o ne pažeidžiami, kaip teigia apeliantas.
Įvertinusi bylos duomenų visumą Įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnio, 35 straipsnio 6 dalies nuostatų kontekste bei remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditoriai priėmė teisingą sprendimą atidėti trečios eilės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimą iš sukauptų įmonės lėšų iki bus išspręsti ginčai, kurių rezultatai gali būti teisiškai reikšmingi, nustatant ne tik kreditorinių reikalavimų dydžius, bet ir jų tenkinimo eilę. Šiuo kreditorių susirinkimas tinkamai įvertino susiklosčiusią faktinę situaciją, galinčią turėti teisinių padarinių bankroto bylos dalyviams, ir pagrįstai realizavo įstatymo jam deleguotą pareigą nustatyti tokią kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarką, kuri užtikrintų tiek įmonės, tiek visų įmonės kreditorių interesus. Pažymėtina, kad tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio nustatymas yra svarbus sklandžiam bankroto proceso vykdymui bei interesų pusiausvyros principu paremtiems kreditorių tarpusavio santykiams išlaikyti. Tai lemia aplinkybė, jog kreditoriaus reikalavimo ir/ar jo patikslinimo tvirtinimas ar atsisakymas tvirtinti suponuoja ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai.
Byloje esantys duomenys leidžia teigti ir tai, kad Įmonių bankroto įstatymo imperatyvai, įtvirtinantys bankroto proceso operatyvumo principo įgyvendinimo priemones, priešingai nei nurodo apeliantas, 2014-03-20 kreditorių susirinkimo nutarimais Nr. 7 bei Nr. 8 taip pat nebuvo pažeisti. Klaipėdos apygardos teismo 2013-05-23 nutartis dėl UAB „Neapolis“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įsiteisėjo 2013-08-22. Taigi Įmonės bankroto įstatymo 33 straipsnio 7 dalies pagrindu a priori pagrįstu likvidaciniu bendrovės terminu pripažintinas 24 mėnesių laikotarpis iki šiol nėra pasibaigęs. Kita vertus, įstatymo nustatytas 24 mėnesių įmonės likvidavimo terminas negali būti taikomas formaliai. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, ar įmonės likvidavimo procedūros gali būti užbaigiamos, būtina atsižvelgti į tai, ar likvidavimo procedūros metu buvo išnaudotos visos galimybės kuo geriau patenkinti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus. Šios nuostatos įgyvendinimą suponuoja įstatymo leidėjo įtvirtinta kreditorių susirinkimo teisė kreiptis į teismą dėl minėto termino pratęsimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Iš bylos medžiagos matyti, kad su skundu dėl BUAB „Neapolis“ 2014-03-20 susirinkimo nutarimų Nr. 3, 4, 5, 7, 8 pripažinimo negaliojančiais ir panaikinimo į Klaipėdos apygardos teismą kreipėsi keturi BUAB „Neapolis“ kreditoriai – VšĮ „Investuok Lietuvoje“, UAB „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“, UAB „Linkesa“, UAB „RR Finance Solutions“ (t. 1, b. l. 3-11). 2014-05-09 atstovavimo sutarties pagrindu šių kreditorių interesus atstovavo advokatas M. B. (t. 1, b. l. 140). 2014-06-13 teismo posėdžio metu gautas advokato M. B. prašymas priteisti jų atstovaujamųjų patirtas bylinėjimosi išlaidas – kiekvienam po 657,94 Lt, kuriuos kreditoriai sumokėjo už suteiktas teisines paslaugas (t. 2, b. l. 42, 66-67, 68-69, 70-71, 72-73). Klaipėdos apygardos teismui 2014-06-27 netenkinus kreditorių skundo, reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip pat buvo atmestas (t. 2, b. l. 116-121). Atkirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014-06-27 nutarties pateikė tik vienas pareiškėjų (kreditorių) - UAB „RR Finance Solutions“, kurio interesus atstovavo vadovas A. R. (t. 2, b. l. 136-139). Išdėstytos aplinkybės, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamos bylos rezultatą, suponuoja būtinybę įvertinti procesinio bendrininkavimo pagrindus bei jų įtaką, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo klausimą (CPK 93 str. 5 d.).
CPK 43 straipsnio, kuriame įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs procesinio bendrininkavimo pagrindus bei rūšis, nuostatos reglamentuoja privalomą ir neprivalomą procesinį bendrininkavimą. Teismų praktikoje palaikoma pozicija, jog įstatymais grindžiamas (privalomas) bendrininkavimas – tai tokie procesinio bendrininkavimo atvejai, kai bendrininkus sieja bendras materialusis teisinis santykis (pavyzdžiui, solidariosios ar subsidiariosios prievolės atveju). Tuo tarpu neprivalomas (fakultatyvusis) bendrininkavimas leidžiamas, jeigu reikalavimai sujungiami į vieną ieškinį, yra vienarūšiai, pagrįsti ta pačia teisine ir faktine medžiaga. Iš esmės tai keli savarankiški procesai, kai yra tas pats ieškovas ir skirtingi atsakovai, arba keli ieškovai ir vienas ar keli atsakovai. Toks kelių procesų sujungimas į vieną visų pirma reiškia proceso koncentruotumo principo įgyvendinimą.
Nagrinėjamu atveju BUAB „Neapolis“ kreditorių, pateikusių bendrą skundą pirmosios instancijos teismui, reikalavimas panaikinti 2014-03-20 susirinkimo nutarimus Nr. 3, 4, 5, 7, 8 iš esmės grindžiamas tuo, kad palikus juos galioti gali nukentėti ne tik bankrutavusios įmonės, bet ir kiekvieno jų teisės ir teisėti interesai, kurių apimtį lemia pastarųjų teismo patvirtinti finansiniai reikalavimai BUAB „Neapolis“ bankroto byloje. Tai reiškia, kad iš esmės kiekvieno iš kreditorių reikalavimas gali / galėjo būti atskiro skundo dalykas, o jų sąsajumą lemia bankrutavusios įmonės įsipareigojimų kreditoriams buvimas, medžiagos fakto bei teisės klausimais tapatumas. Todėl, apeliacinės instancijos vertinimu, kreditorių VšĮ „Investuok Lietuvoje“, UAB „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“, UAB „Linkesa“, UAB „RR Finance Solutions“ reikalavimai atitinka neprivalomo bendrininkavimo procesines sąlygas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju kreditoriai VšĮ „Investuok Lietuvoje“, UAB „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“, UAB „Linkesa“ nėra pavedę kreditoriui UAB „RR Finance Solutions“ vesti bylą jų vardu (CPK 44 str. 2 d.), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas veikia savo vardu (CPK 44 str. 1 d.) ir jo paduotas atskirasis skundas neturi įtakos kreditorių VšĮ „Investuok Lietuvoje“, UAB „Lietuvos infrastruktūros plėtros fondas“, UAB „Linkesa“, kaip bendrininkų, teisėms. Tai savo ruožtu lemia apeliacinės instancijos teismo dėl jo skundo priimtos nutarties individualizavimą, sprendžiant pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, kartu atsižvelgiant į šios bylos teisinį rezultatą.
CPK 93 straipsnio 2 dalis numato ginčą laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidų kompensavimą proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, tokia pati taisyklė galioja ir atstovimo išlaidoms kompensuoti. Proporcijos nustatomas pagal aritmetinę (skaitmeninę) įkainoto reikalavimo išraišką ir pagal patenkintų ar nepatenkintų reikalavimų kiekį. Kadangi apeliantas 657,94 Lt bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl inicijuotos civilinės bylos, kurioje apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstais beveik du (iš penkių) jo reikalavimus, jam iš atsakovo priteistina 263 Lt atstovavimo išlaidų ([657,94 Lt : 5] x 2) (CK 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti nutarties dalį, kuria atmesti skundo reikalavimai pripažinti negaliojančiais bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ 2014-03-20 kreditorių susirinkimo sprendimus, kuriais nutarta patvirtinti bankroto administratoriui sėkmės mokestį (nutarimo Nr. 3 dalis) ir pavedimo sutarties projektą (nutarimas Nr. 4), ir perduoti šiuos klausimus kreditorių susirinkimui apsvarstyti iš naujo.
Priteisti pareiškėjui (kreditoriui) uždarajai akcinei bendrovei „RR Finance Solutions“ iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neapolis“ 263 (du šimtus šešiasdešimt tris) litus bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato suteiktą teisinę pagalbą.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjos Dalia Kačinskienė
Danguolė Martinavičienė
Nijolė Piškinaitė