Administracinė byla Nr. eA-1746-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01959-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.2.5

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas A. V. su skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslintas skundas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2018 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (7.4E)S-42379; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (9.8E)I-5219; 3) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių perskaičiuoti A. V. privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo 2013 m. sausio 1 d.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra dvi individualias veiklas vykdantis asmuo: viena veikla yra teisinė – A. V. yra advokatas, tai jo pagrindinė veikla, kita – žemės ūkio veikla – pareiškėjas yra ūkininkas. Nuo 2013 m. VSDFV Kauno skyrius A. V. skaičiuoja privalomojo sveikatos draudimo įmokas už abi individualias veiklas, t. y. atsakovas pareiškėjo nelaiko vienu fiziniu asmeniu (yra suteikti du draudėjo kodai), todėl nesumuoja visų jo gaunamų pajamų, o reikalauja mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taip pat ir nuo minimalios mėnesinės algos, du kartus: vieną kartą – už teisinę veiklą, o antrą – už žemės ūkio veiklą.

3.       A. V. nurodė, kad su 2018 m. birželio 14 d. raštu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių ir prašė privalomojo sveikatos draudimo įmokas perskaičiuoti, tačiau VSDFV Kauno skyriaus
2018 m. birželio 29 d. raštu buvo informuotas, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokos nebus perskaičiuotos. Nesutikdamas su VSDFV Kauno skyriaus atsakymu, A. V. 2018 m. liepos 9 d. pateikė skundą VSDFV, kuri 2018 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjui pateiktame atsakyme nurodė, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokos buvo administruotos teisingai. A. V. su minėtais VSDFV ir jos teritorinio skyriaus sprendimais nesutiko ir manė, kad institucijos netinkamai aiškino įstatymus.

4.       Pareiškėjas pažymėjo, kad kiekvienais metais Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teikia vieną metinę gyventojo pajamų deklaraciją, kurioje yra nurodomos pajamos, gautos iš teisinės veikos, ir pajamos, gautos iš žemės ūkio veiklos. A. V., susumavęs pajamas, apskaičiuoja socialinio draudimo įmokas ir nuo tos pačios sumos, nuo kurios skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, apskaičiuoja privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Pareiškėjas valstybinio socialinio draudimo įmokas bei privalomojo sveikatos draudimo įmokas sumoka už pagrindinę – teisinę – veiklą, todėl jam, kaip individualią žemės ūkio veiklą vykdančiam asmeniui, nuolatos kaupiasi privalomojo sveikatos draudimo skola.

5.       A. V. akcentavo, kad ginčas tarp jo ir VSDFV Kauno skyriaus kyla dėl to, kad atsakovas privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo minimalių pajamų kiekvieną mėnesį skaičiuoja už abi individualias veiklas, taip kaip ir nustatyta įstatyme, tačiau praėjus metams ir pareiškėjui pateikus metinę gyventojo pajamų deklaraciją, VSDFV nesumuoja jo per metus uždirbtų pajamų, vykdant abi individualias veiklas ir neperskaičiuoja pagal A. V. deklaruotas pajamas priskaičiuotinų ir mokėtinų privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies nuostata, pareiškėjui pateikus metinę gyventojo pajamų deklaraciją nuo tų pačių pajamų, nuo kurių yra skaičiuojama socialinio draudimo įmoka, turi būti apskaičiuota ir 9 procentų privalomojo sveikatos draudimo įmoka. Manė, kad per metus sumokėta privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma (pareiškėjo atveju – už abi individualias veiklas), turėtų būti įskaitoma į mokėtiną metinę
9 procentų privalomojo sveikatos draudimo įmoką, t. y. pateikęs metinę gyventojo pajamų deklaraciją, A. V. privalo sumokėti per praėjusius kalendorinius metus sumokėtos ir mokėtinos privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos skirtumą (Sveikatos draudimo įstatymo
18 straipsnio 4 dalis).

6.       Pareiškėjo įsitikinimu, nei Sveikatos draudimo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintose Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse (toliau – Taisyklės) nėra nė vienos nuostatos, kad asmuo privalo mokėti dvigubą privalomojo sveikatos draudimo įmoką, t. y. vieną kartą už individualią teisinę veiklą ir antrą kartą už individualią žemės ūkio veiklą. Pareiškėjas nurodė, kad nors ir vykdo dvi individualias veiklas, tačiau yra vienas fizinis asmuo. Manė, kad VSDFV Kauno skyriaus reikalavimas mokėti dvigubą privalomojo sveikatos draudimo įmoką yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuluotais visuotinumo bei solidarumo principais ir A. V. atžvilgiu yra diskriminacinis bei neteisėtas.

7.       Teismo posėdyje pareiškėjas A. V. palaikė skunde išdėstytą poziciją ir prašė skundą tenkinti.

8.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9.       Atsakovas paaiškino, kad Sveikatos draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 17 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose buvo nustatyta, jog 9 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, moka asmenys, kurie verčiasi individualia ne žemės ūkio veikla ir individualia žemės ūkio veikla bei yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai. Nurodė, kad A. V. verčiasi ir individualia ne žemės ūkio veikla, ir individualia žemės ūkio veikla bei yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas. Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 4 dalis nustato, kad asmenys, kurie verčiasi individualia ne žemės ūkio veikla, individualia žemės ūkio veikla ir yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai, kas mėnesį moka 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Įmoka už atitinkamą mėnesį sumokama iki to mėnesio paskutinės dienos. Asmenys, kurie verčiasi individualia ne žemės ūkio veikla, individualia žemės ūkio veikla ir yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai, gali įmokų kas mėnesį nemokėti, jeigu jie moka ir (arba) už juos yra mokamos Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1, 2 ir 6 dalyse nurodytos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jeigu jie yra asmenys, išvardyti Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, – tokie asmenys įmokas sumoka šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalis nustato, kad pasibaigus kalendoriniams metams, asmenys, kurie verčiasi individualia ne žemės ūkio veikla, individualia žemės ūkio veikla ir yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai, turi perskaičiuoti už praėjusius kalendorinius metus mokėtinas privalomojo sveikatos draudimo įmokas, atsižvelgdami į Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 ir 11 dalių nuostatas, ir ne vėliau kaip iki gegužės 1 d. sumokėti per praėjusius kalendorinius metus sumokėtos ir mokėtinos privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos skirtumą.

10.       VSDFV Kauno skyrius akcentavo, kad asmenų, kurie verčiasi individualia ne žemės ūkio veikla ir individualia žemės ūkio veikla bei yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai, privalomojo sveikatos draudimo įmokos administruojamos atskirai ir savarankiškai pagal kiekvieną iš šių vykdomų veiklų. Tai reiškia, kad už vieną iš nurodytų veiklų privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumokėjimo faktas negali būti laikomas tinkamu kitos vykdomos veiklos mokestinės prievolės įvykdymu.

11.       Atsižvelgiant į tai, kad A. V. nuo 2013 m. tuo pačiu metu vykdo individualią ne žemės ūkio veiklą ir verčiasi individualia žemės ūkio veikla bei yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas, kas mėnesį privalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, o pasibaigus kalendoriniams metams, turi perskaičiuoti už praėjusius kalendorinius metus mokėtinas privalomojo sveikatos draudimo įmokas, atsižvelgdamas į Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 ir 11 dalių nuostatas, ir ne vėliau kaip iki gegužės 1 d. sumokėti per praėjusius kalendorinius metus sumokėtos ir mokėtinos privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos skirtumą pagal abi Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nustatytas ir jo vykdomas veiklos rūšis.

12.       Teismo posėdyje atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovė palaikė atsakovo atsiliepime išdėstytą poziciją.

II.

13.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14.       Teismas nustatė, kad bylos šalys pripažįsta, jog pareiškėjas yra dvi individualias veiklas vykdantis asmuo: viena veikla – teisinė – yra pagrindinė (draudėjo kodas –  (duomenys neskelbtini)), kita – žemės ūkio veikla (draudėjo kodas – (duomenys neskelbtini)). Nuo 2013 m. A. V. VSDFV Kauno skyrius skaičiuoja privalomojo sveikatos draudimo įmokas už abi individualias veiklas.

15.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su 2018 m. birželio 14 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių ir prašė perskaičiuoti privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo 2013 m. sausio 1 d. taip, kaip nustatyta Sveikatos draudimo įstatyme, t. y. kad kiekvienų metų privalomojo sveikatos draudimo įmoka būtų lygi 9 procentams sumos, nuo kurios tais metais buvo skaičiuojama socialinio draudimo įmoka. VSDFV Kauno skyrius 2018 m. birželio 29 d. sprendime Nr. (7.4E)S-42379 „Dėl informacijos pateikimo“ nusprendė, kad vadovaudamasis galiojusiomis teisės aktų nuostatomis (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Sveikatos draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymas ir Taisyklės), neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti A. V. privalomojo sveikatos draudimo įmokų už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. Šį sprendimą apskundus VSDFV, ši institucija 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendime Nr. (9.8E)I-5219 nusprendė, kad asmenų, kurie verčiasi individualia ne žemės ūkio veikla ir individualia žemės ūkio veikla bei yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai, privalomojo sveikatos draudimo įmokos administruojamos atskirai ir savarankiškai pagal kiekvieną iš šių vykdomų veiklų. Tai reiškia, kad už vieną iš nurodytų veiklų privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumokėjimo faktas negali būti laikomas tinkamu kitos vykdomos veiklos mokestinės prievolės įvykdymu, todėl padarė išvadą, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokos už 2013–2017 m. buvo administruotos teisingai.

16.       Teismas pažymėjo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnį, viena iš socialinio draudimo rūšių – sveikatos draudimas kai draudėjas draudžia sveikatos priežiūros paslaugoms ir kompensacijoms, nustatytoms Sveikatos draudimo įstatyme. Sveikatos draudimas vykdomas Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Asmenų, kurie privalo mokėti arba už kuriuos mokamos sveikatos draudimo įmokos, kategorijos bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydžiai yra nustatyti Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnyje (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m.). Asmenys, nurodyti šio įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje (verčiasi individualia ne žemės ūkio veikla, verčiasi individualia žemės ūkio veikla ir yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai), kas mėnesį moka 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Įmoka už atitinkamą mėnesį sumokama iki to mėnesio paskutinės dienos. Minėti asmenys, gali įmokų kas mėnesį nemokėti, jeigu jie moka ir (arba) už juos yra mokamos Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1, 2 ir 6 dalyse (dirba pagal darbo sutartį, yra valstybės tarnautojai, individualios įmonės savininkai, ūkinės bendrijos tikrieji nariai, mažosios bendrijos nariai) nurodytos privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jeigu jie yra asmenys, išvardyti Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje (valstybės lėšomis apdrausti asmenys). Vadovaujantis Taisyklių 44 punktu, kai savarankiškai dirbantis asmuo, išskyrus verslo liudijimą turintį asmenį, per mokestinius metus užsiima individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, ir yra ūkininkas ar jo partneris, kiekvienos veiklos pajamų metinė suma apskaičiuojama pagal deklaruotas pajamas iš kiekvienos veiklos.

17.       Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas, kai tuo pačiu metu asmuo vykdo individualią veiklą kaip advokatas ir verčiasi individualia žemės ūkio veikla ir yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas, ir nepriklauso asmenims, išvardintiems Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, 17 straipsnio 1, 2 ir 6 dalyse, kas mėnesį privalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas už save pagal kiekvieną veiklos rūšį. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalį, pasibaigus kalendoriams metams, individualią veiklą vykdantys asmenys turi perskaičiuoti už praėjusius kalendorinius metus mokėtinas privalomojo sveikatos draudimo įmokas, atsižvelgdami į Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3, 4, 9, 10 ir 11 dalių nuostatas, ir ne vėliau kaip iki gegužės 1 d. sumokėti per praėjusius kalendorinius metus sumokėtos privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos ir mokėtinos privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos skirtumą.

18.       Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis nurodytu teisiniu reguliavimu, teismas konstatavo, kad asmenų, kurie verčiasi individualia ne žemės ūkio veikla ir individualia žemės ūkio veikla bei yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai, privalomojo sveikatos draudimo įmokos administruojamos atskirai ir savarankiškai pagal kiekvieną iš šių vykdomų veiklų. Tai reiškia, kad už vieną iš nurodytų veiklų privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumokėjimo faktas negali būti laikomas tinkamu kitos vykdomos veiklos mokestinės prievolės įvykdymu. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. (7.4E)S-42379 ir VSDFV 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Nr. (9.8E) I-5219, kuriais buvo vertintas privalomojo sveikatos draudimo įmokų už 2013–2017 m. administravimas, yra teisėti ir pagrįsti, ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

19.       Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (7.4E) S-42379 ir VSDFV 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (9.8E)I-5219 panaikinti bei VSDFV Kauno skyrių įpareigoti perskaičiuoti A. V. privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo 2013 m. sausio 1 d.

20.       Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ginčui taikė Sveikatos draudimo įstatymo ir Taisyklių nuostatas, tačiau netinkamai aiškindamas teisės aktų nuostatas, priėjo prie neteisingos išvados. A. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad už vieną iš nurodytų veiklų privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumokėjimo faktas negali būti laikomas tinkamu kitos vykdomos veiklos mokestinės prievolės įvykdymu, ir teigia, kad tokia teismo išvada nėra pagrįsta įstatymo normomis.

21.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad neginčija privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo, taip pat neginčija, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokas privaloma mokėti nuo visų uždirbamų pajamų (ar tai būtų teisinė veikla, ar žemės ūkio veikla). Ginčas šiuo atveju kyla tik dėl to, kad VSDFV siekia A. V. apmokestinti dvigubai, t. y. nepaisant fakto, kad jis sumoka privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo pajamų, uždirbtų vykdant individualią teisinę veiklą, VSDFV vis tiek skaičiuoja privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo minimalaus mėnesio atlyginimo už individualią žemės ūkio veiklą net ir tuo atveju, jei jokių pajamų iš žemės ūkio veiklos pareiškėjas nėra gavęs. Pažymi, kad ginčas būtų dar akivaizdesnis, jei A. V. mokestiniais metais pajamų iš viso nei iš teisinės, nei iš žemės ūkio veiklos neuždirbtų, tokiu atveju, pagal VSDFV ir pirmosios instancijos teismo aiškinimą, pareiškėjas vis tiek privalėtų mokėti dvigubas privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo minimalaus mėnesio atlyginimo už kiekvieną veiklą atskirai. Tokiu atveju, nors A. V. yra vienas fizinis asmuo, jis yra verčiamas mokėti dvigubą privalomojo sveikatos draudimo įmoką. Pareiškėjo nuomone, reikalavimas mokėti dvigubą privalomojo sveikatos draudimo įmoką prieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo
18 straipsnio 5 daliai ir Taisyklių 44 punktui bei yra nesuderinamas su Konstitucinio Teismo suformuluotais visuotinumo ir solidarumo principais. Be to, reikalavimas mokėti dvigubą privalomojo sveikatos draudimo įmoką pareiškėjo atžvilgiu yra diskriminacinis ir prieštarauja Lietuvos Respublikos deklaruojamai verslo skatinimo politikai.

22.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašo pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23.       Atsakovas savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą.

24.       VSDFV Kauno skyrius akcentuoja, kad teisės aktai nenumato galimybės perskaičiuoti (mažinti) už praėjusius kalendorinius metus mokėtinas privalomojo sveikatos draudimo įmokas tais atvejais, kai asmuo, kuris verčiasi individualia ne žemės ūkio veikla, individualia žemės ūkio veikla ir yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas ir vienoje iš šių veiklų neuždirba pajamų. Kadangi viešoje teisėje galioja principas „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, viešojo administravimo subjektas privalo laikytis šio principo ir jo priimami administraciniai aktai turi neprieštarauti teisinius santykius reguliuojančioms imperatyviosiomis teisės normoms, nustatančioms konkretų teisinių santykių dalyvių elgesį.

25.       Atsakovo nuomone, jis pagrįstai 2018 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. (7.4E)S-42379 atsisakė perskaičiuoti A. V. privalomojo sveikatos draudimo įmokas už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d., o VSDFV 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendime Nr. (9.8E)I-5219 pagrįstai konstatavo, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokos už 2013–2017 m. buvo administruojamos teisingai. Teigia, kad teismas teisingai aiškino ginčo dalyką reguliuojančius teisės aktus ir pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

26.       Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. (7.4E)S-42379 ir VSDFV 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. (9.8E)I-5219 teisėtumo ir pagrįstumo.

27.       Minėtuose sprendimuose buvo nurodyta, kad sveikatos draudimo įmokos mokamos už kiekvieną veiklos rūšį atskirai ir kad pareiškėjo sumokėtos įmokos, vykdant individualią žemės ūkio veiklą, negali būti įskaitomos sumokėtomis kaip asmens, vykdančio individualią (profesinę advokato) veiklą už 2013–2017 m.

28.       Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. (7.4E)S-42379 ir VSDFV 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Nr. (9.8E) I-5219, kuriais buvo vertintas privalomojo sveikatos draudimo įmokų už 2013–2017 m. administravimas, yra teisėti ir pagrįsti ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

29.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad nepaisant to, jog jis sumoka privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo pajamų, uždirbtų vykdant individualią teisinę veiklą, VSDFV vis tiek skaičiuoja privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo minimalaus mėnesio atlyginimo už individualią žemės ūkio veiklą net ir tuo atveju, jei jokių pajamų iš žemės ūkio veiklos pareiškėjas nėra gavęs, t. y. nors pareiškėjas yra vienas fizinis asmuo, jis yra verčiamas mokėti dvigubą privalomojo sveikatos draudimo įmoką. Toks reikalavimas, pasak apelianto, prieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 5 daliai ir Taisyklių 44 punktui.

30.       Pažymėtina, kad reikalavimas mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas pareiškėjui, kaip vykdančiai individualią veiklą, kyla iš Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio
4 dalies, kurioje nurodyta, kad fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, įskaitant asmenis, gaunančius pajamų už honorarus ir (ar) pagal autorines sutartis, moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, sudarančias 30 procentų apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos, bet per mėnesį ne mažiau kaip 1/12 metinės valstybės biudžeto įmokos už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis einamaisiais mokestiniais metais <…> (redakcija, galiojusi ginčo pradžios laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d.). Ginčo pabaigos laikotarpiu galiojo panašus reguliavimas, nustatytas Sveikatos draudimo įstatymo
17 straipsnio 5 dalyje: „Fiziniai asmenys, kurie, vykdydami individualią veiklą, gyventojų pajamų mokestį nuo individualios veiklos pajamų sumoka įsigydami verslo liudijimus, kas mėnesį moka
9 procentų minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Asmenų, nurodytų šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose ir 2 dalyje, įmokos apskaičiuojamos proporcingai išduoto verslo liudijimo galiojimo laikotarpiui.“

31.       Taigi, iš pirmiau nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, turėjo mokėti 30 procentų apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos, bet per mėnesį ne mažiau kaip 1/12 metinės valstybės biudžeto įmokos už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis einamaisiais mokestiniais metais, o ginčo laikotarpio pabaigoje turėjo mokėti 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos dydžio įmoką proporcingai išduoto verslo liudijimo galiojimo laikotarpiui. Atkreiptinas dėmesys, kad Sveikatos draudimo įstatymas privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimą nagrinėjamu atveju laikotarpio pradžioje, t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d., sieja su atitinkama gyventojų pajamų mokesčio suma, o ginčo laikotarpio pabaigoje iki 2018 m. sausio 1 d. – su minimaliosios mėnesinės algos, o ne su asmens gautų pajamų, vykdant individualią veiklą, dydžiu.

32.       Taigi, bet kuris fizinis asmuo, kuris verčiasi individualia veikla, turi mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmoką. Individuali veikla Sveikatos draudimo įstatyme neapibrėžta, tačiau šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad individuali veikla apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. Individualios veiklos samprata pateikta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje (redakcija galiojusi ginčo laikotarpio pradžioje, t. y. nuo 2013 m.), kurioje nustatyta, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis, gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; savarankiška sporto veikla; savarankiška atlikėjo veikla.

33.       Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpio pabaigoje iki 2018 m. sausio 1 d.) nustatė, kad individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis, gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius; 2) savarankiška kūryba, mokslinė, profesinė, įskaitant laisvąsias profesijas, ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla.

34.       Iš šio teisinio reguliavimo, nustatyto Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme tiek ginčo pradžioje, t. y. nuo 2013 m sausio 1 d., tiek ginčo laikotarpio pabaigoje iki 2018 m. sausio 1 d., matyti, kad individuali veikla nėra siejama su konkrečiu gautų pajamų dydžiu, o yra siejama su asmens siekiu gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį.

35.       Apibendrinant pirmiau aptartas Sveikatos draudimo įstatymo ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, konstatuotina, kad įstatymo leidėjas privalomojo sveikatos draudimo įmokos mokėjimo nesieja su konkrečiu gautų pajamų, vykdant individualią veiklą, dydžiu.

36.        Pareiškėjas neginčijo, kad vykdė individualią veiklą. Todėl pagal Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalį toks asmuo turi mokėti nustatyto dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas už konkrečią vykdomą individualią veiklą. Pažymėtina, kad tuo atveju, jei fizinis asmuo veiklos nevykdo ir jis neturi verslo liudijimo, jei tokiai vykdomai veiklai verslo liudijimas turi būti išduodamas, tokiu atveju asmuo už laikotarpį, kai verslo liudijimo neturėjo ir veiklos nevykdė, privalomojo sveikatos draudimo įmokų neturi mokėti.

37.        Tai, kad nagrinėjamu atveju apeliantas vienu metu vykdė dvi individualias veiklas pagal visuminį šiame įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, nereiškia, kad jis dėl to turi mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas tik už kurią nors vieną vykdomą individualią veiklą, ar, kad įmokos dydis, nustatytas Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje (ginčo laikotarpio pradžioje buvusioje 4 dalyje), yra mažinamas.

38.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo argumentai, kad atsakovas nepagrįstai apskaičiavo privalomojo sveikatos draudimo įmokas už kiekvieną vykdomą individualią veiklą atskirai, neatsižvelgdamas į tai, kad jis vienu metu vykdė dvi individualias veiklas (žemės ūkio veiklą ir teikė teisines paslaugas, kaip advokatas), kai pajamų iš žemės ūkio veiklos pareiškėjas nėra gavęs, atmestini kaip nepagrįsti, nes aptarti įstatymai nenumato išimties nemokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokos už kurią nors individualią veiklą, kai asmuo vykdo  kelias individualias veiklas.

39.       Kartu atmestinas pareiškėjo teiginys, kad reikalavimas už kiekvieną vykdomą individualią veiklą mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas prieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 5 daliai ir Taisyklių 44 punktui, kaip nepagrįstas, nes apelianto nurodytos nuostatos reguliuoja kitus santykius, t. y. į mokų apskaičiavimo ir galutinio sumokėjimo terminą. Minėto 18 straipsnio (Privalomojo sveikatos draudimo įmokų administravimo ir mokėjimo tvarka)
5 dalyje (galiojusioje ginčo laikotarpio pabaigoje) nustatyta, kad pasibaigus kalendoriniams metams, asmenys, nurodyti šio įstatymo 17 straipsnio 3 ir 4 dalyse, taip pat paslaugų teikėjai, teikiantys žemės ūkio ar miškininkystės paslaugas pagal paslaugų kvitą, nurodyti šio įstatymo 17 straipsnio 91 dalyje, turi perskaičiuoti už praėjusius kalendorinius metus mokėtinas privalomojo sveikatos draudimo įmokas, atsižvelgdami į šio įstatymo 17 straipsnio 3, 4, 91, 10 ir 11 dalių nuostatas, ir ne vėliau kaip iki gegužės 1 d. sumokėti per praėjusius kalendorinius metus sumokėtos privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos ir mokėtinos privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos skirtumą.

40.       Apeliantas nurodo, kad nustatytas teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su Konstitucinio Teismo suformuluotais visuotinumo ir solidarumo principais. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodo, kuri konkrečiai įstatymo norma prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kuriai Konstitucijos nuostatai įstatymo norma prieštarauja, teisėjų kolegija atskirai šio apelianto argumento nevertina, taip pat nevertina pareiškėjo argumento, kad teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos deklaruojamai verslo skatinimo politikai, nes tai negali būti teisminio tyrimo dalyku. Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus, jis nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis).

41.       Dėl apelianto teiginio, kad reikalavimas mokėti dvigubą privalomojo sveikatos draudimo įmoką pareiškėjo atžvilgiu yra diskriminacinis, pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia (be kita ko) Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Apeliantas niekaip nepagrindė, kuri konkrečiai įstatymo nuostata ar nuostatos palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

42.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 13 d. sprendimą  palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.