Administracinė byla Nr. A-594-662/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00766-2015-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas E. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gegužės 19 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiais nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2010 m. sausio 21 d. ir nuo 2014 m. sausio 5 d. iki 2015 m. vasario mėn. jis buvo kalintas Kauno TI, kuriame buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, neužtikrintas 3,6 kv. m minimalus gyvenamasis plotas, laikymo sąlygos neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų. Kamerose nebuvo kiekvienam asmeniui skirtos taburetės, buvo tik dvi sėdimos vietos, stalas buvo tik apie 0,3 cm dydžio, nebuvo spintelės maistui bei higienos reikmenims susidėti. Pareiškėjo nuomone, tuo buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), Lietuvos Respublikos Konstitucijos, higienos normų nuostatos. Dėl Kauno TI neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senatį, kitus reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.
Atsakovas nurodė, jog teisės aktai nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir ne mažesnį nei 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Atsakovas pripažino, kad ne visą pareiškėjo buvimo Kauno TI laiką šios normos buvo laikomasi. Kauno TI pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikytas netinkamomis, mažesnio ploto, sąlygomis dėl objektyvių priežasčių. Tokie pažeidimai buvo susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo Kauno TI administracijos nepriklausė ir buvo besąlygiškai vykdomos. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo motyvai dėl kamerų inventoriaus nepagrįsti, nurodytos aplinkybės neatitiko tikrovės. Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo E. T. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo (kalinimo) Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas buvo pažeista.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo. Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2010 m. sausio 21 d. ir nuo 2014 m. sausio 5 d. iki 2015 m. vasario mėn. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, teismas darė išvadą, jog kilusio ginčo atveju turėjo būti vertinamas laikotarpis už 3 metus nuo kreipimosi į teismą dienos (2015 m. gegužės 19 d.), taigi, vertinamas laikotarpis buvo nuo 2014 m. sausio 5 d. iki 2015 m. vasario 28 d. (kadangi pareiškėjas tikslios dienos nenurodė, laikotarpio pabaiga laikytina paskutinė vasario mėnesio diena). Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas pakankamai ilgą laiką atliko bausmę pataisos namuose ir jam objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų, reglamentuojančių suėmimo (kalinimo) sąlygas, nuostatos. Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. Teismui nepateikti duomenys, jog pareiškėjas ankščiau kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl laikymo sąlygų. Teismas nenustatė jokių CK 1.129 ir 1.130 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, dėl kurių būtų galima spręsti apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą.
Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punkte nustatytas minimalus 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotas vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punkte – ne mažesnis nei 3,6 kv. m plotas asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2015 m. vasario 28 d. Kauno TI 15 parų kalėjo kamerose, kuriose reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas, atitinkamai trūko 0,51, 0,69 ir 0,36 kv. m ploto. Taigi, pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeista. Atsakovas atsiliepime neginčijo fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą gyvenamos patalpos plotą buvo pažeista minimaliai, atskirais, labai trumpais laikotarpiais (pvz., 1 dieną, 7 dienas, 4 dienas, 2 dienas). Duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nebuvo duomenų, kad Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo blogintos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytais laikotarpiais, bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Teismas pažymėjo, jog, nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, valstybė pagal nacionalinę teisę minėtais laikotarpiais neužtikrino pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto normos Kauno TI. CK 6.271 straipsnio prasme tai reiškė, kad atsakovas neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas, dirglumas ir pan.). Tačiau minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustatytos normos pažeidimas buvo nežymus, neintensyvus ir truko neilgą laikotarpį (epizodiškai tik 15 parų), suteikė pagrindą konstatuoti, kad šios aplinkybės pareiškėjui realiai negalėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardyti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą ar jos pablogėjimą, ir kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri galėtų būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Teismas nusprendė, kad šioje byloje buvo pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Dėl kamerų įrengimo teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, jog kamerose nebuvo kiekvienam asmeniui skirtos taburetės, buvo tik dvi sėdimos vietos, stalas buvo tik apie 0,3 cm dydžio, nebuvo spintelės maistui bei higienos reikmenims susidėti, nepagrįsti. Byloje esantys duomenys patvirtino, jog Kauno TI kameros įrengtos laikantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), reikalavimų bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010). Kamerose buvo du ilgi suolai, stalas, prie kurio galėjo susėsti ne mažiau nei keturi asmenys, prie kiekvienos lovos buvo spintelė. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys.
Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai grįsti deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtino jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri galėtų būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas.
III.
Pareiškėjas E. T. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jo skundą.
Pareiškėjo nuomone, jo skundas buvo išnagrinėtas vienpusiškai, atsakovo naudai. Pareiškėjas pažymi, jog kalinamų asmenų teisės Lietuvoje atsirado 2003 m., Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare. Apie kalinamų asmenų teises Lietuvos valstybė neinformuoja nė vieno suimtojo ar nuteistojo. Europos Sąjungos teisės normose nurodyta, kad žalai, atsiradusiai dėl valstybės institucijų kaltės, senaties terminas netaikomas. Be to, pareiškėjui nėra aišku, kaip jis turėjo teismui įrodyti, kad Kauno TI pareigūnų elgesys jam sukėlė nervinį stresą, kad jie su juo elgėsi kaip su gyvuliu. Pareiškėjas pažymi, jog Europos Sąjungos teisė neleidžia asmenų laikyti sąlygomis, kuriomis laikomos kiaulės, nes kiaulėms asmeninis plotas turi būti ne mažesnis nei 3,7 kv. m, o suimtajam arba nuteistajam asmeninis vidutinis plotas turi būti ne mažesnis nei 4 kv. m. Nepaisant to, Lietuvoje asmenims tenka ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Europos teisėje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad jokiais atvejais asmeniui negali tekti mažiau nei 3 kv. m ploto.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas dalį pareiškėjo reikalavimų atmetė konstatavęs, kad jis praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, kitoje dalyje pripažino, kad pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.
Pareiškėjas nesutinka su tokiu sprendimu ir teigia, kad Europos Sąjungos teisės aktai ieškinio senaties termino nenumato.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokiais Europos Sąjungos teisės aktais vadovavosi teigdamas, kad jo reikalavimui ieškinio senaties terminas netaikytinas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Pareiškėjo nurodyta Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.
Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismo sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.
Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos, apšvietimo, buvo drėgna, šalta ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2010 m. sausio 21 d. ir nuo 2014 m. sausio 5 d. iki 2015 m. vasario mėn. laikytas Kauno TI kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (CK 1.125 str. 8 d.). Taigi, paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2008 m. vasario 6 d. buvo 2011 m. vasario 6 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2008 m. vasario 7 d. – 2011 m. vasario 7 d. ir t. t. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 19 d. (žyma ant voko, b. l. 6), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2010 m. sausio 21 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.
Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, taip pat nenurodė jokių priežasčių, kurios, jo nuomone, galėtų būti pagrindas šiam terminui atnaujinti, tačiau pabrėžė, jog Lietuvos valstybė nė vieno suimtojo (nuteistojo) neinformuoja apie laikymo sąlygas.
Pažymėtina, kad dar Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (1996 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. I-1175 redakcija) 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta kalinamųjų (suimtųjų) teisė gauti raštišką informaciją apie asmenų, kuriems kardomąja priemone parinktas suėmimas, laikymo kardomojo kalinimo vietose tvarką ir sąlygas, jų teises bei pareigas. Kalinamieji taip pat turi teisę turėti su savimi įstatymus, su byla susijusius dokumentus ir užrašus (13 str. 1 d. 2 p.), įstatymų nustatyta tvarka gauti teisinę pagalbą (13 str. 1 d. 3 p.) bei susirašinėti, kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais) ir skundais į valstybės institucijas, visuomenines organizacijas ir pareigūnus (13 str. 1 p. 4 p.). Kalinamiesiems draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų sąrašo (1996 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo Nr. I-1175 1 priedėlis) 15 punkte pažymėta, kad kaliniams draudžiama turėti dokumentus, išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų, skelbiamų „Valstybės žiniose“, tekstus, teismų nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų nuorašus, Europos Žmogaus Teisių Teismo bei kitų kompetentingų tarptautinių institucijų, valstybės ir savivaldybės institucijų bei visuomeninių organizacijų atsakymus, adresuotus kalinamiesiems.
Pareiškėjo laikymo Kauno TI kontekste taikytinos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2000 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintos Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, reglamentuojančios asmenų, nuteistų laisvės atėmimu, laikymo pataisos darbų įstaigose (inter alia tardymo izoliatoriuose, kai juose ūkio darbus dirba nuteistieji laisvės atėmimu, kalėjimuose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse) tvarką ir sąlygas, kurių 74 punkte nustatyta, kad pataisos darbų įstaigos personalas, be kita ko, aiškina nuteistųjų teises ir pareigas, o 224 punkte įtvirtinta, kad asmeniniais klausimais nuteistuosius priima pataisos darbų įstaigos vadovybė ir tarnybų vadovai pagal nuteistųjų prašymus. Šių taisyklių 5 punkte įtvirtinta, kad šios taisyklės turi būti naujai atvykusių nuteistųjų karantino patalpose, bibliotekoje ir kitose prieinamose vietose pataisos darbų įstaigų personalui ir nuteistiesiems (ši nuostata išliko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, 2003 m. liepos 2 d. pakeitusių Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos taisykles, 5 punkte). Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekso, įsigaliojusio 1971 m. spalio 1 d., 50 straipsnyje numatyta nuteisėtųjų teisė kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais) ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus bei visuomenines organizacijas.
Laisvės atėmimo vietų prievolė nuteistuosius pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d. ir pakeitusi Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodeksą) 54 straipsnio 3 dalyje (areštinių vidaus tvarka) ir 116 straipsnyje (pataisos įstaigų vidaus tvarka). Analogiška pareiga suimtųjų (kalinamųjų) atžvilgiu buvo įtvirtinta 2008 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo pakeitimo įstatymu, kuriuo, be kita ko, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo pavadinimas buvo pakeistas į „Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą“ ir šis įstatymas išdėstytas nauja redakcija, minėta teisė įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (tardymo izoliatorių vidaus tvarka). Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje numatyta tardymo izoliatoriaus administracijos pareiga užtikrinti, kad kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. Pabrėžtina, kad pareiga suimtuosius (nuteistuosius) pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais neturi būti aiškinama kaip apimanti pareigą juos supažindinti ir su visais teisės aktais, kurie suimtajam (nuteistajam) galbūt kada nors bus aktualūs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos higienos normų ir kitų teisės aktų nuostatos, reguliuojančios laisvės atėmimo vietų įrengimą ir eksploatavimą bei konvojavimo sąlygas, suimtiesiems (nuteistiesiems) jokių teisių ar pareigų tiesiogiai nesukuria. Taigi laisvės atėmimo bausmę vykdančios įstaigos (Kauno TI) neturi pareigos savo iniciatyva supažindinti pareiškėją su šiomis nuostatomis, o pareiškėjas nenurodė, kad jam nebuvo pateikta su jo teisėmis, pareigomis ir draudimais susijusi informacija, bei nepatikslino, kokios informacijos apie jo kalinimo sąlygas jam trūko.
Taip pat pastebėtina, kad pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu jam turėjo būti sudaryta galimybė susipažinti su jo pageidaujamais teisės aktais. Pastebėtina, kad teisės aktai yra skelbiami viešai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovo atstovas ar kiti asmenys pareiškėjui būtų sudarę kliūtis su šiais aktais susipažinti arba gauti teisinę pagalbą. Pareiškėjas nenurodė pats ėmęsis aktyvių veiksmų šiems teisės aktams gauti (pvz., atlikęs paiešką bibliotekoje, teikęs prašymus) arba kad šie prašymai nebuvo patenkinti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats pareiškėjas teigė, jog dėl nurodytų pažeidimų patyrė įtampą, fizinius ir psichologinius negalavimus, kitus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, todėl numanomų pažeidimų padarymo metu jis negalėjo nenumanyti, kad galbūt jo atžvilgiu nebuvo užtikrintos sveikatai saugios kalinimo sąlygos. Taigi akivaizdu, jog pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, kad jam neužtikrinta teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą ir kad jis galbūt yra laikomas antisanitarinėmis sąlygomis.
Taigi, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių praleido ieškinio senaties terminą, ir neprašė šio termino atnaujinti. Teisėjų kolegija iš bylos duomenų objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios ir pakankamai svarbių praleistam terminui atnaujinti, taip pat nenustatė. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2010 m. sausio 21 d., todėl nagrinėjamoje byloje bus vertinama tik pareiškėjo reikalavimo dalis dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 5 d. iki 2015 m. vasario 28 d.
Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno TI veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.
Pastebėtina, jog ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintos ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. sausio 5 d. iki 2015 m. vasario 28 d.) 15 dienų minimalus kameros plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis (Kauno TI 2015 m. liepos 28 d. pažyma „Apie E. T. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“, b. l. 21-25), su šia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe iš esmės sutinka ir patikslina, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu 12 parų teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, pažeidimų metu pareiškėjui teko nuo 2,91 kv. m iki 3,24 kv. m ploto. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Kauno TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl baldų trūkumo kamerose yra nepagrįsti. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, akcentuoja, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą pažymėjo, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 12 parų, su pertraukomis (ilgiausias periodas – 7 paros), teko nuo 2,91 kv. m iki 3,24 kv. m kameros ploto, todėl pripažintina, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. sausio 5 d. iki 2015 m. vasario 28 d.) pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo pažeista. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje normaliai judėti buvo suvaržyta. Kitu metu pareiškėjui dažnai (įskaitant porą mėnesių iš eilės) teko daugiau nei 7 kv. m kameros ploto, kartais net 16,53 kv. m kameros ploto. Be to, gyvenamosiose kamerose, kuriose pareiškėjas laikytas, kiti higienos normų ar įrengimo reikalavimai pažeisti nebuvo. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, o pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo diskriminuotas dėl socialinės padėties (kaip nuteistasis), buvo abstraktūs, nepagrįsti jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis iš todėl atmestini. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu jam priteistinos neturtinės žalos dydžiu.
Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia (lot. – be kita ko) jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant be kita ko materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. ir 2010 m. vasario 3 d. nutarimus).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti minimalaus ploto normos. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2309-492/2016).
Šiuo atveju pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinius sukrėtimus, fizinius nepatogumus, kurie paveikė jo elgesį ir mąstymą, jį palaužė dvasiškai ir sugniuždė kaip asmenybę, jis ilgą laiką išgyveno intensyvų vidinį diskomfortą. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patirtos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Pareiškėjas su prašymu atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI neužtikrinimo nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2010 m. sausio 21 d. ir nuo 2014 m. sausio 5 d. iki 2015 m. vasario mėn., kreipėsi 2015 m. gegužės 19 d., t. y. praėjus beveik 7 metams nuo laikymo sąlygomis, kurias jis prilygino kankinimui, pradžios. Byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų anksčiau būtų Kauno TI teikęs prašymus ar skundus, kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas, ėmęsis kitų veiksmų siekiant apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad laikymo Kauno TI laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis psichologinės pagalbos į sveikatos priežiūros specialistus, taip pat kad jam būtų nustatyti sveikatos sutrikimai, be kita ko, sietini su netinkamomis laikymo sąlygomis Kauno TI (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, b. l 26-43). Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokie dideli, kaip jis teigė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 10 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi Kauno TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjui 12 parų, su 1-2 mėnesių pertraukomis, teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog pripažinimas, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo (kalinimo) Kauno TI sąlygas buvo pažeista, yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo E. T. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė