Civilinė byla Nr. e2A-532-945/2026

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21956-2024-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.4.2; 1.2.4.6; 1.2.4.8; 1.4.2.3; 3.3.1.21

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dianos Labokaitės ir Tomo Ridiko, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Centaris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo U. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Centaris“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas U. K. (toliau – ieškovas, darbuotojas), patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė teismo pripažinti neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnį, priteisti ieškovui iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Centaris“ (toliau – atsakovė, darbdavys) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, neišmokėtą 3 894,08 Eur darbo užmokestį (atskaičius mokesčius), 5 468 Eur dienpinigius, iš viso 9 362,08 Eur su darbo santykiais susijusių įmokų (atskaičius mokesčius), netesybas, kurių dydis – ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovas nurodė dirbęs tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Darbdavys atleido darbuotoją 2024 m. gegužės 31 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį, tačiau atleidimo dieną su juo tinkamai neatsiskaitė. Ieškovas nepertraukiamai dirbo nuo 2023 m. gruodžio 27 d., nepasirašęs darbo sutarties, pagal žodinį susitarimą, nes darbdavys jam nurodė, kad oficialiai sudaryti sutartį galės tik po to, kai ieškovas pakeis darbdavį (ieškovas anksčiau dirbo UAB „Vytauto paslaugos“ ir iš šios įmonės nebuvo atleistas, nors faktiškai joje nebedirbo). Ieškovas nėra gavęs 2024 m. sausio 24 d. įsakymo dėl atleidimo iš darbo, kito pranešimo apie atleidimą iš darbo. 2024 m. kovo 6 d. faktiniai darbo santykiai buvo įforminti darbo sutartimi. Ieškovas nerašė prašymo dėl atleidimo iš darbo, darbdaviui neišreiškė tokios valios. Apie įsakymą dėl atleidimo iš darbo ieškovas sužinojo tik prasidėjus darbo ginčui dėl su darbo santykiais susijusių nepriemokų priteisimo. Konstatavus atleidimo iš darbo neteisėtumą, ieškovui turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Darbdavys ieškovui neskaičiavo darbo užmokesčio įstatymo nustatyta tvarka, jo nemokėjo, pavedimuose nurodydavo, kad moka dienpinigius. Įvertinęs vairuotojo kortelės duomenis, ieškovas apskaičiavo, kad darbdavys jam nepriskaitė ir nesumokėjo iš viso 3 894,08 Eur darbo užmokesčio. Darbo užmokestis apskaičiuotas atsižvelgiant į sutartyje nustatytą darbo užmokesčio dydį (1 386 Eur), darbuotojo dirbtas darbo valandas nakties metu, švenčių dienomis, atėmus mokėtinus mokesčius. Įvertinęs vairuotojo kortelės duomenis, neturėdamas konkrečių komandiruočių įsakymų, ieškovas apskaičiavo, kad darbdavys jam turėjo sumokėti 7 368 Eur dienpinigių. Ieškovas laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 27 d iki 2024 m. balandžio 18 d. komandiruotėje dirbo 90 dienų, todėl ieškovui privalėjo būti sumokėta 5 580 Eur dienpinigių suma (90 dienų × 62 Eur (šalių, kuriose buvo komandiruotas ieškovas, tarifo vidurkis)). Už laikotarpį nuo 2024 m. balandžio 19 d. iki 2024 m. gegužės 25 d. (37 komandiruotės dienos) taikomi konkretūs tarifai, nes vairuotojo kortelės duomenyse išsisaugojo šalys, kuriose buvo komandiruotas darbuotojas, ir už šį laikotarpį turėjo būti sumokėta iš viso 1 788 Eur dienpinigių. Darbdavys sumokėjo ieškovui 1 900 Eur dienpinigių, liko skolingas 5 468 Eur. Nustačius atsakovės neatsiskaitymo su ieškovu faktą, atsakovė privalo sumokėti ieškovui netesybas.

3.       Atsakovė nesutiko su ieškinio reikalavimais. Atsakovė nurodė 2023 m. gruodžio 27 d. su ieškovu sudariusi darbo sutartį, kuria ieškovas buvo įdarbintas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Atsakovė buvo informuota Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas), kad ieškovui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas dėl darbo kitoje įmonėje, todėl atsakovė neturėjo teisės įdarbinti ieškovą. Atsakovė priėmė įsakymą, kuriuo atleido ieškovą iš vairuotojo pareigų nuo 2024 m. sausio 23 d. Įpareigotas Migracijos departamento, ieškovas grįžo į Baltarusiją ir ten pateikė prašymą gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje su tikslu įsidarbinti. Ieškovui gavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, 2024 m. kovo 6 d. ieškovas su atsakove sudarė naują darbo sutartį. Nors šalys sudarė darbo sutartį, ieškovas faktiškai nedirbo. Sudaręs darbo sutartį, ieškovas nurodė, kad jam iškilo asmeninių problemų, todėl paprašė suteikti neapmokamas atostogas. Atsakovė sutiko jas suteikti. Vėliau ieškovas dingo, nebeatsiliepė į atsakovės skambučius, ignoravo atsakovės bandymus susisiekti su juo, todėl 2024 m. gegužės 31 d. buvo priimtas atsakovės įsakymas dėl ieškovo atleidimo iš darbo. Ieškovas laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. kovo 27 d. buvo įsidarbinęs krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „Vytauto paslaugos“. Ieškinyje ieškovas nedetalizavo, kaip apskaičiavo darbo užmokestį ir dienpinigius. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 6 d. iki 2024 m. gegužės 31 d. jis vykdė darbo funkcijas.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimu patenkino ieškinį ir pripažino neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo 2024 m. gegužės 31 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, pripažino, kad šalių darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisė ieškovui iš atsakovės 4 575 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 3 894,08 Eur (atskaičius mokesčius) neišmokėtą darbo užmokestį, 5 468 Eur neišmokėtų dienpinigių ir 9 150 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų, priteisė valstybei iš atsakovės 8,23 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą, skyrė atsakovės direktoriui T. M. 200 Eur baudą už priesaikos sulaužymą.

5.       Teismas konstatavo, kad darbuotojo rašytinis pareiškimas, kaip būtinasis atleidimo pagrindas, darbdaviui nebuvo pateiktas. Pasak darbdavio, toks atleidimo pagrindas buvo pasirinktas ieškovui neatvykstant į darbą, tačiau, teismo vertinimu, darbuotojo neatvykimas į darbą be pateisinamos priežasties gali tapti pagrindu inicijuoti darbo sutarties nutraukimą dėl darbuotojo kaltės, be to, ieškovas vykdė darbo funkcijas, todėl nebuvo pagrindo atleisti ieškovą dėl darbo pareigų pažeidimo padarymo. Teismas pažymėjo, kad atsakovės pozicija procese nebuvo nuosekli – pradžioje atsakovė akcentavo, jog ieškovo neatvykimas į darbą sąlygojo sprendimą dėl atleidimo iš darbo, gi paskutiniame teismo posėdyje atsakovės direktorius tvirtino, kad ieškovo 2024 m. gegužės 28 d. žinutė, kurioje jis nurodė, jog „su sukčiais ir apgavikais daugiau nedirbu“, reiškė ieškovo apsisprendimą išeiti iš darbo savo noru. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neteikė darbdaviui prašymo atleisti jį iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. neišreiškė savo valios būti atleistam, juolab, jog ieškovui ilgą laiką nebuvo mokamas darbo užmokestis, todėl objektyviai ieškovas turėjo teisę teikti prašymą dėl atleidimo iš darbo DK 56 straipsnio pagrindu dėl svarbios priežasties ir tokiu atveju darbdavys būtų privalėjęs išmokėti jam išeitinę išmoką (DK 56 straipsnio 2 dalis). Atsakovė, nutraukusi darbo sutartį DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, siekė išvengti situacijos, kuri jai lemtų papildomas finansines pasekmes. Nurodytų argumentų pagrindu teismas darbuotojo atleidimą iš darbo 2024 m. gegužės 31 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažino neteisėtu.

6.       Teismas nustatė, jog darbo santykiai tarp ieškovo ir atsakovės faktiškai truko nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2024 m. gegužės 31 d., t. y. 5 mėnesius. Darbo ginčą ieškovas iniciavo 2024 m. rugpjūčio 6 d., todėl ginčas trunka ilgiau nei metus, tačiau procesas užsitęsė ne dėl atsakovės veiksmų. Teismo vertinimu, maksimalaus dydžio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas iš atsakovės nagrinėjamu atveju nebūtų teisingas ir sąžiningas, tai būtų pernelyg didelė finansinė našta atsakovei. Nurodęs, kad priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydis prieštarautų teisingumo principui, būtų iš esmės neproporcingas, teismas sumažino kompensacijos dydį ir priteisė ieškovui iš atsakovės už priverstinės pravaikštos laiką 4 575 Eur (neatskaičius mokesčių) (1 525 Eur × 3 mėn.) sumą. Ieškovui neprašant, teismas negrąžino jo į darbą.

7.       Teismas nustatė, kad ieškovas pradėjo dirbti 2023 m. gruodžio 27 d., iš vairuotojo kortelės duomenų matyti, jog ieškovas dirbo nepertraukiamai laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2024 m. gegužės 25 d. Nors vairuotojo kortelėje nėra fiksuojami duomenys, kokia transporto priemonė vairuojama, tačiau teismas nurodė neturintis pagrindo netikėti ieškovo paaiškinimais, jog visą tą laikotarpį ieškovą faktiniai darbo santykiai siejo tik su atsakove. Teismo vertinimu, šiuos ieškovo paaiškinimus patvirtina 2024 m. vasario 29 d., 2024 m. kovo 1 d., 2024 m. kovo 5 d., 2024 m. kovo 10 d., 2024 m. kovo 18 d., 2024 m. kovo 25 d., 2024 m. balandžio 17 d., 2024 m. balandžio 19 d., 2024 m. gegužės 12 d., 2024 m. gegužės 14 d. žinutės. Visos žinutės buvo siųstos asmeniui, su kuriuo, kaip paaiškino ieškovas, jis daugiausiai bendravo. Tai paneigia atsakovės paaiškinimus, kad ieškovas po pirmojo atleidimo galėjo dirbti UAB „Vytauto transportas“. Teismas nurodė, kad iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) išrašo matyti, jog laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. vasario 29 d. ieškovo draudžiamosios pajamos UAB „Vytauto transportas“ nebuvo deklaruotos, draudžiamosios pajamos deklaruotos tik už laikotarpį nuo 2024 m. kovo 1 d. iki 2024 m. kovo 27 d., kai ieškovas iš UAB „Vytauto transportas“ atleistas DK 54 straipsnio pagrindu (šalių susitarimu). Teismo vertinimu, visiškai tikėtina, jog, šalims sudarius susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, buvo aptartas kompensacijos dydis, atsiskaitymo tvarka ir kt., dėl ko darbdavys deklaravo draudžiamąsias pajamas. Iš byloje esančio transporto registracijos liudijimo teismas nustatė, jog ieškovo žinutėse minima transporto priemonė, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovei ir, kaip matyti iš ieškovo žinučių, būtent ieškovas vairavo šią transporto priemonę, prašė apmokėti kelių mokesčius. Ieškovo į bylą pateikti tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai patvirtina, jog vežėja yra atsakovė, o krovinys vežamas transporto priemone, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovui dienpinigiai buvo pervesti 2024 m. vasario 19 d., kai, atsakovės teigimu, ieškovas iš darbo buvo atleistas, kas taip pat patvirtina, jog po 2024 m. sausio 23 d. ieškovo darbo santykiai tęsėsi.

8.       AB „Regitra“ 2025 m. balandžio 23 d. pateiktais duomenimis, transporto priemonės, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ankstesni valstybinio registracijos numerio ženklai buvo (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad iš atsakovės ir vairuotojo kortelės duomenų matyti, jog ieškovas ją vairavo laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 1 d. iki 2024 m. gegužės 24 d. Teismo vertinimu, šie įrodymai paneigia atsakovės direktoriaus teisme nurodytą aplinkybę, jog 2024 m. kovo – gegužės mėn. transporto priemonę, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo kitas atsakovės darbuotojas, atsakovės direktorius šiai aplinkybei patvirtinti nepateikė jokių objektyvių įrodymų, nors teismo buvo įpareigotas tai padaryti. Nors atsakovės direktorius tvirtino, jog transporto priemonės, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tachografo duomenys buvo pakeisti, tačiau nepateikė įrodymų šiai aplinkybei patvirtinti. Atsakovė tvirtino, jog nuo 2024 m. kovo 6 d. ieškovas neatliko darbo funkcijų, tačiau teismas nustatė, kad darbuotojų įdarbinimu ir darbo paskirstymu rūpinosi atsakovės partneris Baltarusijoje – ribotos atsakomybės bendrovė „ErsanAkva“. Teismas konstatavo, kad dėl to aplinkybė, jog atsakovės direktorius pats nedavė ieškovui jokių nurodymų, nepaneigia fakto, kad ieškovas dirbo atsakovės vardu pagal Baltarusijos partnerės nurodymus ir su atsakovei priklausančia transporto priemone. Kadangi darbo sutartis pasirašyta tarp atsakovės ir ieškovo, teismas padarė išvadą, jog būtent atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovui neišmokėtas su darbo santykiais susijusias sumas. 

9.       Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 2 d. iki 2024 m. kovo 12 d. ieškovui buvo mokami tik dienpinigiai, per visą laikotarpį ieškovui išmokėta 1 900 Eur dienpinigių suma. Iš prie ieškinio pateiktos darbo užmokesčio apskaičiavimo lentelės matyti, jog ieškovas neišmokėtą darbo užmokestį skaičiuoja vadovaudamasis darbo sutartimi sutartu 1 386 Eur darbo užmokesčio dydžiu ir remdamasis vairuotojo kortelės duomenimis. Teismo vertinimu, atsakovė tik deklaratyviai nurodė, jog nesutinka su ieškovo apskaičiuotu darbo užmokesčio dydžiu. Teismas nurodė nenustatęs, kad darbo užmokestis apskaičiuotas netinkamai, jokie bylos duomenys nepatvirtina, jog darbo užmokestis buvo mokamas. Dėl to teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 3 894,08 Eur darbo užmokestį (atskaičius mokesčius).

10.       Iš byloje esančios 2024 m. kovo 6 d. darbo sutarties teismas nustatė, jog šalys sutarė, kad dienpinigiai darbuotojui bus mokami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Maksimalių dienpinigių dydžių sąrašą ir Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašą. Kadangi darbdavys nepateikė įsakymų dėl komandiruočių, teismas nurodė, kad vadovausis ieškovo pateiktais ir kitos šalies nenuginčytasis duomenimis, jog laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2024 m. balandžio 18 d. jis buvo šalyse, kuriose taikomas 62 Eur dienpinigių tarifas, komandiruotėje dirbo 90 dienų, todėl ieškovui turėjo būti sumokėta 5 580 Eur dienpinigių suma. Laikotarpiu nuo 2024 m. balandžio 19 d. iki 2024 m. gegužės 25 d. buvo 37 komandiruotės dienos, už minėtą laikotarpį ieškovui priklauso 1 788 Eur suma. Kadangi darbdavys sumokėjo ieškovui 1 900 Eur dienpinigių sumą, jis liko skolingas 5 468 Eur dienpinigių, kurią teismas priteisė ieškovui iš atsakovės.

11.       Nustatęs, kad darbo santykių pasibaigimo dieną su ieškovu nebuvo atsiskaityta, dėl to nėra ieškovo kaltės, įvertinęs, jog su ieškovu nėra atsiskaityta iki šiol, teismas nusprendė, kad yra pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovės 9 150 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas už maksimalų 6 mėn. laikotarpį (1 525 Eur × 6 mėn.) (DK 147 straipsnio 2 dalis).

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12.       Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį, priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Teismas, formaliai įvertinęs, kad nėra rašytinio ieškovo pareiškimo, nepagrįstai nusprendė, jog neegzistavo ieškovo valia nutraukti darbo sutartį. Ieškovas nusiuntė atsakovės atstovui elektroninę žinutę su tekstu „su sukčiais ir apgavikais daugiau nedirbu“. Po šios žinutės ieškovas nevykdė darbo funkcijų, pasisavinęs atsakovės transporto priemonės raktus, paliko transporto priemonę Baltarusijoje, daugiau nekomunikavo su atsakove, pati atsakovė turėjo pasirūpinti be priežiūros palikta transporto priemone. Nors ieškovas nepateikė tradicinio rašytinio pareiškimo, tačiau tarp šalių vykstant konfliktui dėl darbo užmokesčio sumokėjimo ir darbo funkcijų atlikimo, nepagrįsta reikalauti iš atsakovės, jog ši gautų iš ieškovo rašytinį pareiškimą būti atleistam iš darbo. Pačiam ieškovui staiga nutraukus visą komunikaciją su atsakove, ieškovo laisva valia parašytos žinutės, susijusios su tuo, jog jis nesiruošia daugiau dirbti, yra pakankama ieškovo valios išraiška spręsti, kad darbo santykiai yra nutraukiami darbuotojo iniciatyva. Ieškovas po paskutinių savo žinučių nė karto nesikreipė į atsakovę dėl tolesnių darbo funkcijų vykdymo, neteikė pretenzijų dėl neteisėto atleidimo. Ši ieškovo versija ir teiginiai apie jo valios neegzistavimą atsirado staiga, užsitęsus ginčui tarp šalių.

1.2.                      Nepagrįstos teismo prielaidos, kad ieškovas objektyviai turėjo teisę teikti prašymą dėl atleidimo iš darbo tik DK 56 straipsnio pagrindu. Ieškovas buvo laisvas pateikti prašymą nutraukti darbo sutartį, remdamasis bet kuriuo DK straipsniu, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Ieškovas aiškiai žinutėje pateikė savo apsisprendimą išeiti iš darbo savo noru, savo pasirinkimą patvirtino tolesniais veiksmais.

1.3.                      Ieškovui už priverstinę pravaikštą priteista kompensacija yra nepagrįsta ir neproporcinga. Šioje civilinėje byloje būtina įvertinti paties ieškovo veiksmus, nes pats ieškovas aiškiai parodė, jog nebenori, kad šalis sietų darbo santykiai. Ieškovas nei po darbo sutarties nutraukimo, nei teikdamas pradinius prašymus išnagrinėti darbo ginčą darbo ginčų komisijoje nereiškė tokio reikalavimo, jis atsirado ženkliai vėliau, greičiausiai pasitarus su profesionaliu teisininku. Net ir nutraukiant darbo sutartį teismo nurodytu DK 56 straipsnio 2 dalies pagrindu, atsakovė būtų turėjusi išmokėti ieškovui tik vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, nes ieškovas neišdirbo vienerių metų.

1.4.                      Teismas iš esmės prielaidų pagrindu padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2024 m. gegužės 25 d. nepertraukiamai dirbo. Laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 24 d. iki 2024 m. kovo 5 d. šalių nesiejo darbo teisiniai santykiai, tuo laikotarpiu ieškovas buvo įsidarbinęs UAB „Vytauto paslaugos“. Būtent ieškovui kilo pareiga įrodyti, kad jį su atsakove darbo santykiai siejo nepertraukiamai. Ieškovas tai darė rašytiniais ir žodiniais paaiškinimais, pateikdamas savo vairuotojo kortelės duomenis, kur atskirais atvejais net nematyti, kokią transporto priemonę vairavo, kokioje šalyje dirbo, kieno užsakymą vykdė, elektroniniu susirašinėjimu su atsakovės atstovu, kuris prasideda tik nuo 2024 m. vasario 29 d. Šių pavienių įrodymų ir ieškovo paaiškinimų teismui pakako, kad, vadovaudamasis tikėtinumo taisykle, padarytų išvadą, jog šalis nepertraukiamai siejo darbo teisiniai santykiai, nepaisant to, jog nenuginčyti rašytiniai įrodymai leido daryti kitokią išvadą. Teismas nepagrįstai nusprendė iš esmės nevertinti VSDFV duomenų, kad tuo pačiu laikotarpiu ieškovas dirbo UAB „Vytauto paslaugos“, padarydamas prielaidą, jog ieškovo draudžiamosios pajamos iš UAB „Vytauto paslaugos“ greičiausiai buvo kažkokia kompensacija už nepanaudotas atostogas ir pan. Tam, kad UAB „Vytauto paslaugos“ turėtų išmokėti kompensaciją ieškovui, ieškovą ir UAB „Vytauto paslaugos“ turėjo sieti darbo teisiniai santykiai, tačiau teismas netyrė, kokiu laikotarpiu ieškovas dirbo UAB „Vytauto paslaugos“. Teismas nurodė, jog ieškovas greičiausiai nedirbo UAB „Vytauto paslaugos“ ginčo laikotarpiu, kadangi laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. vasario 29 d. UAB „Vytauto paslaugos“ nedeklaravo jokių ieškovo draudžiamųjų pajamų, tačiau atsakovė to taip pat nedarė, todėl galima daryti išvadą, jog ieškovas nedirbo ir atsakovei. 

1.5.                      Teismo sprendimas priteisti ieškovui dienpinigius yra nemotyvuotas. Teismas nenurodė teisinio ir faktinio pagrindo priteisti dienpinigius, neįvardino valstybių, kurių tarifus taikė, nepateikė paaiškinimo, kodėl visas darbo sutarčių laikotarpis buvo įvertintas kaip viena komandiruotė be poilsio dienų ir grįžimo į Lietuvos Respubliką. Apskaičiuodamas dienpinigius teismas vadovavosi ieškovo vairuotojo kortelės duomenimis visam laikotarpiui, t. y. nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2024 m. gegužės 25 d., tačiau apie komandiruočių valstybes žinoma tik nuo 2024 m. balandžio 19 d. Teismas neįvardijo, pagal kokių šalių tarifus buvo apskaičiuoti ieškovo dienpinigiai. Teismas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2024 m. balandžio 18 d. ieškovas buvo šalyse, kuriose yra taikomas 62 Eur dienpinigių tarifas, tačiau toks tarifas nustatytas tik Vokietijos Federacinei Respublikai ir Kipro Respublikai, kuriose ieškovas neatliko darbo funkcijų (vykdavo tik į Latviją ir Baltarusiją). Už laikotarpį nuo 2024 m. balandžio 19 d. iki 2024 m. gegužės 25 d. teismas apskaičiavo 37 komandiruotės dienas ir priteisė iš atsakovės 1 788 Eur sumą, t. y. taikė 48,32 Eur tarifą už vieną dieną, nors tokio tarifo apskritai nėra.

1.6.                      Teismas nepagrįstai priteisė ieškovui darbo užmokestį už dalį 2024 m. sausio mėn. ir 2024 m. vasario mėn., kadangi šiais mėnesiais ieškovas nedirbo.

1.7.                      Teismas nepagrįstai priteisė netesybas už maksimalų 6 mėn. laikotarpį pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, iš esmės nemotyvuodamas ir nesigilindamas, jog ir dėl darbuotojo kaltės nebuvo atsiskaityta su ieškovu. Įvykus tarp šalių konfliktui, ieškovas savavališkai paliko darbo vietą ir atsakovei priklausančią transporto priemonę su kroviniu Baltarusijoje, atsakovei nepavyko susisiekti su ieškovu, teko pačiai surasti transporto priemonę, tartis su užsakovu dėl vėluojančio krovinio, įvertinti, ar tokie ieškovo veiksmai nesukėlė žalos atsakovei. Sukėlus tokius rūpesčius atsakovei, ji nepuolė atsiskaityti su ieškovu, o siekė iš pradžių įvertinti ieškovo jai padarytą žalą.

13.       Ieškovas atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.                      Nesant rašytinio pareiškimo, nėra ir objektyviai įformintos darbuotojo valios išraiškos, todėl atleidimas be rašytinio prašymo yra neteisėtas. Apeliaciniame skunde cituojama ieškovo žinutė yra susirašinėjimo ištrauka (sakinio dalis), kuri atsakovės naudojama savo teiginiams pagrįsti, tačiau neatspindi bendro susirašinėjimo konteksto. Atsakovė iš pradžių teigė, kad buvo ieškovo prašymas dėl atleidimo, vėliau pakeitė poziciją ir nurodė, jog apie tokį prašymą suprato iš žinutės, kurią pateikė tik paskutiniame teismo posėdyje.

2.2.                      Teismas iš atsakovės priteisė per mažą, o ne per didelę kompensaciją už ieškovo priverstinę pravaikštą. Įstatymų leidėjas nenustato pagrindų mažinti šios kompensacijos priteisimą, teisiškai pagrįstų ir motyvuotų pagrindų nenurodo ir atsakovė savo apeliaciniame skunde.

2.3.                      Atsakovė teikė tikrovės neatitinkančius duomenis valstybinėms institucijoms, todėl teismas pagrįstai jais nesivadovavo. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra nei paneigtas, nei ginčijamas nė vienas teismo išsamia įrodymų analize paremtas argumentas dėl ieškovo nepertraukiamo darbo. Nors atsakovė nurodė, kad 2024m. kovo–gegužės mėn. transporto priemonę, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo ne ieškovas, o kitas darbuotojas, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teismas tokį faktą įvertino kaip priesaikos sakyti byloje tiesą sulaužymą ir skyrė atsakovės vadovui baudą. Atsakovė apeliaciniame skunde neginčija nei melavimo fakto, nei paskirtos baudos. Atsakovės nurodomas argumentas, kad galbūt minėtu laikotarpiu ieškovas dirbo UAB „Vytauto transportas“, yra tik atsakovės bandymas manipuliuoti atskirais įrodymais. VSDFV duomenyse nurodomas tik įdarbinimo UAB „Vytauto transportas“ faktas, tačiau ginčo laikotarpiu joks darbas toje įmonėje nebuvo fiksuojamas (mokesčiai nebuvo mokami). Ieškovas patvirtino, kad ginčo laikotarpiu jis dirbo atsakovei, o ne UAB „Vytauto transportas“.

2.4.                      Nors bylos nagrinėjimo metu teismas ne kartą reikalavo, tačiau atsakovė nepateikė nei vieno įsakymo apie tai, į kokias konkrečias šalis buvo komandiruotas ieškovas, apskritai neigė dalį darbo santykių laikotarpio, todėl savo neteisėtais veiksmais sudarė situaciją, kai teismas tiksliai negalėjo nustatyti, kokiose šalyse kiekvieną dieną buvo ieškovas. Neteisėtų veiksmų pasekmės turi tekti tuos neteisėtus veiksmus atlikusiai šaliai, t. y. duomenis darbo byloje atsisakiusiai teikti atsakovei.

2.5.                      Atsakovės argumentai dėl to, kad neturi būti mokama kompensacija už nesavalaikį atsiskaitymą, nepagrįsti nei teisės normomis, nei logiškai paaiškinamais neprieštaringais faktais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15.       Ginčas byloje kilo dėl ieškovo atleidimo iš darbo DK 55 straipsnio pagrindu (darbuotojo prašymu) teisėtumo bei darbdavio atsiskaitymo su atleistu darbuotoju tinkamumo, taip pat dėl galimai neteisėtų darbdavio veiksmų pasekmių taikymo.

Dėl ieškovo atleidimo iš darbo (ne)teisėtumo

16.       DK 53 straipsnyje darbo santykių pabaigos pagrindai įvardinti sąrašo principu. Toks modelis, teisės normas, reglamentuojančias darbo santykių pabaigą, vertinant kaip atliekančias apsauginę funkciją, vadovaujantis DK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais principais, įskaitant teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos, o taip pat DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta specialia įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarka, pagal kurią atleidimo iš darbo bylose atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys, lemia, kad inicijuodamas darbo sutarties nutraukimą darbdavys turi pasirinkti konkrečius teisės aktų reikalavimus atitinkantį darbuotojo atleidimo iš darbo pagrindą, jį tinkamai įvardinti bei, kilus ginčui, įrodytų tokį pagrindą atitinkančių sprendimo priėmimo priežasčių realumą ir sąlygų joms taikyti egzistavimą.

17.       Nagrinėjamu atveju darbdavys darbo sutarties nutraukimą su ieškovu iniciavo DK 53 straipsnio 2 punkte ir DK 55 straipsnyje aptartu pagrindu – darbuotojo prašymu nesant svarbių priežasčių. Vadovaujantis DK 55 straipsnio 1 dalimi, neterminuota darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų. Tokio reglamentavimo tikslas yra darbuotojo laisvą valią, kuri yra absoliuti priežastis darbo santykiams pasibaigti, užfiksuoti maksimaliai objektyviu būdu – darbuotojo raštu parengtu ir darbdaviui įteiktu pareiškimu, kuriame būtų vienareikšmiškai įvardintas ne tik darbuotojo ketinimas nebetęsti darbo santykių, bet ir jo pageidaujama sutartinių įsipareigojimų pabaigos data.

18.       Nagrinėjamu atveju atsakovė neginčija aplinkybės, kad įstatyme įtvirtintus reikalavimus atitinkančio rašytinio pareiškimo nutraukti darbo santykius ieškovas atsakovei neteikė, akcentuodama, jog atsakovė iš ieškovo elgesio suprato, kad šis darbo santykių tęsti neketina. Byloje teikdama savo procesinę poziciją atsakovė akcentavo ginčijamą sprendimą priėmusi, kadangi ieškovas dingo, nebeatsiliepė į skambučius, ignoravo bandymus susisiekti su juo, neteikė jokios informacijos, kada ruošiasi pradėti dirbti, o bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigoje, teismo posėdžio, kuriame byla išnagrinėta iš esmės, dieną pateikė teismui šalių elektroninio susirašinėjimo medžiagą, kur ieškovas nurodė su sukčiais ir apgavikais daugiau nedirbantis. Įvertinusi tokią atsakovės poziciją teisėjų kolegija pažymi šias reikšmingas aplinkybes:

5.1.                      Nors formalius reikalavimus atitinkančio darbuotojo pareiškimo, kuriuo inicijuojamas darbo sutarties nutraukimas, nebuvimas pats savaime negali būti pagrindas darbo sutarties nutraukimą pagal DK 55 straipsnį pripažinti neteisėtu, darbdaviui tenka pareiga įrodyti tiek susiformavusią darbuotojo valią nutraukti darbo santykius aptariamu pagrindu, tiek ir objektyvią tokios valios išraišką – prašymą darbdaviui įforminti darbo santykių nutraukimą. Nagrinėjamu atveju jokių tokią ieškovo valią ir jos išraišką patvirtinančių įrodymų atsakovė nepateikė.

5.2.                      Darbuotojo atsisakymas vykdyti darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus – atlikti darbo funkcijas – yra pagrindas fiksuoti jam pravaikštą, o atskirais atvejais – ir konstatuoti šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, kaip pagrindą darbuotoją atleisti iš darbo (DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktas), tačiau nagrinėjamu atveju darbdavys teisės aktuose nustatyta tvarka tokio pažeidimo nefiksavo ir aptariamu pagrindu darbo sutarties nutraukimo savo iniciatyva dėl darbuotojo kaltės neiniciavo.

5.3.                      Skirtingai nei nurodo atsakovė, vien ieškovo elektroninio susirašinėjimo metu pavartota formuluotė „su sukčiais ir apgavikais daugiau nedirbu“ DK 55 straipsniu kuriamo reglamentavimo tikslais negali būti vertinama nei kaip patvirtinanti jo valią nutraukti darbo sutartį savo prašymu be svarbių priežasčių, nei kaip aiški tokios valios išraiškos forma. Viena vertus, darbuotojas nesuformulavo prašymo darbdaviui nutraukti darbo sutartį. Kita vertus, darbuotojo siųsta žinutė susijusi su tuo, kad jis laukia vėluojančio atsiskaitymo, negali kliautis vien darbdavio pažadais, iki atsiskaitymo neatiduos atsakovei dokumentų ir automobilio raktelių, ir tik žinutės pabaigoje jis pamini aptartą, darbdavio be konteksto cituojamą frazę. Toks darbuotojo elgesys, jį interpretuojant tokiu būdu, kaip tą padarė atsakovė, ir bandant jam pritaikyti konkrečią darbo teisės normą, pagal savo pobūdį atitinka ne siekį inicijuoti darbo santykių nutraukimą teikiant darbdaviui DK 55 straipsnyje nurodytą pareiškimą, bet ketinimą įgyvendinti DK 50 straipsnyje įtvirtintą darbuotojo, su kuriuo darbdavys ilgą laiką tinkamai neatsiskaito, teisę laikinai sustabdyti darbo sutarties vykdymą.

5.4.                      Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, tarp šalių kilus ginčui dėl su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimo tinkamumo, atsakovė neturėjo pagrindo ieškovo žinutę vertinti kaip DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos garantijos nutraukti darbo santykius dėl svarbios priežasties atsisakymą bei savavališkai pritaikyti DK 55 straipsnyje numatytą darbo sutarties nutraukimo pagrindą.

5.5.                      Kad toks savavališkas elgesys nėra vienkartinis atsakovės veiklos praktikoje, atskleidžia ir atsakovės argumentai, kad ji 2024 m. sausio 24 d. formaliai deklaravo pirmą kartą nutraukusi su ieškovu darbo santykius DK 55 straipsnio pagrindu ne dėl to, jog ieškovas buvo išreiškęs tokią valią, bet dėl to, kad atsakovė gavo informaciją iš Migracijos departamento apie galimai neteisėtai sudarytą, todėl įstatymui prieštaraujančią darbo sutartį.

19.       Aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip patvirtinančią ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumą, o kartu ir skundžiamo sprendimo dalies, kuria tenkintas ieškovo prašymas šį neteisėtumą konstatuoti, pagrįstumą.

Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmių

20.       Ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, nesant ieškovo prašymo, nėra pagrindo taikyti DK 218 straipsnio 2 dalį ir, pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, grąžinti ieškovą į darbą, todėl, vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4, 6 dalimis, sprendė, jog darbo santykiai baigiasi teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Šios teismo išvados teisėtumas apeliacine tvarka neginčijamas, todėl dėl jos pagrįstumo teisėjų kolegija nepasisako.

21.       Vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi, kai neteisėtai atleistas darbuotojas negrąžinamas į darbą, jam iš darbdavio priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, taip pat kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad kompensacija už stažą ieškovui nepriklauso, byloje taip pat nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo.

22.       Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovės trijų mėnesių vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (4 575 Eur (neatskaičius mokesčių)), nurodydamas, kad, nors nuo ieškovo atleidimo iš darbo praėjo daugiau nei 1 metai, ginčo nagrinėjimo trukmei, o kartu ir priverstinės pravaikštos laikotarpiui, esminės reikšmės turėjo paties ieškovo veiksmai, pavėluotai iniciavus darbo ginčą. Nors ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą akcentavo, kad jam priteista suma sumažinta nepagrįstai, apeliacinio skundo jis nepateikė, o spręsti, jog egzistuoja sąlygos CPK 417 straipsnyje nustatyta tvarka išeiti už ieškinio ribų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

23.       Vertindama atsakovės apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, kad ir keturis kartus sumažinta išmokos už priverstinės pravaikštos laiką suma yra neproporcingai didelė, teisėjų kolegija pažymi, jog ši išmoka atlieka ne tik kompensacinę, bet ir sankcijos funkciją netinkamai besielgiančiam darbdaviui, savavališkai taikiusiam akivaizdžiai nepagrįstą darbo santykių nutraukimo pagrindą. Kita vertus, nagrinėjamu atveju šalių darbo santykiai tęsėsi santykinai trumpai, pats ieškovas dar iki neteisėto atleidimo iš darbo nurodė darbdaviui nevykdysiantis darbo funkcijų, ilgą laiką po darbo santykių nutraukimo nevykdydamas darbo funkcijų darbo ginčą iniciavo ne dėl darbo santykių nutraukimo neteisėtumo, bet dėl netinkamo atsiskaitymo, ir tik vėliau savo poziciją papildė pretenzijomis darbdaviui dėl darbo santykių nutraukimo teisėtumo, todėl spręsti, kad būtent neteisėtas atleidimas iš darbo nulėmė ieškovo su darbo santykiais susijusių pajamų praradimą, nėra pagrindo. Nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimui pakeisti, ieškovui iš atsakovės priteistą sumą už priverstinės pravaikštos laiką sumažinant iki 1 mėn. ieškovo vidutinio darbo užmokesčio – 1 525 Eur (neatskaičius mokesčių).

Dėl atsiskaitymo su ieškovu (ne)tinkamumo

24.       Pirmosios instancijos teismas taip pat patenkino ieškovo reikalavimą dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių įsiskolinimo priteisimo, konstatuodamas, kad darbo funkcijas ieškovas vykdė nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2024 m. gegužės 25 d., tačiau jam nebuvo mokamas darbo užmokestis, keliais mokėjimai tebuvo sumokėta dalis ieškovui priklausančių dienpinigių (1 900 Eur). Priteisdamas ieškovui iš atsakovės 3 894,08 Eur (atskaičius mokesčius) neišmokėto darbo užmokesčio teismas vadovavosi 2024 m. kovo 6 d. darbo sutartyje nurodytu darbo užmokesčio dydžiu (1 386 Eur) ir ieškovo pateiktais skaičiavimais apie jo dirbtą darbo laiką. Tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl 5 468 Eur dienpinigių priteisimo teismas kaip labiausią tikėtiną įvertino ieškovo poziciją, kad laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2024 m. balandžio 18 d. jis buvo šalyse, kuriose taikomas 62 Eur dienpinigių tarifas, komandiruotėje dirbo 90 dienų, todėl jam priklausė 5 580 Eur dienpinigių suma, gi laikotarpiu nuo 2024 m. balandžio 19 d. iki 2024 m. gegužės 25 d. buvo 37 komandiruotės dienos, už minėtą laikotarpį ieškovui priklauso 1 788 Eur dienpinigių suma; iš šių sumų atėmęs ieškovui sumokėtus dienpinigius, teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 5 468 Eur (5 580 Eur + 1 788 Eur – 1 900 Eur) dienpinigių įsiskolinimą. Nesutikdama su tokia išvada, atsakovė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismo argumentai dėl ieškovo dirbto ir komandiruotėse praleisto laiko yra grindžiami prielaidomis, nėra aišku, kokiais duomenimis vadovaudamasis teismas apskaičiavo ieškovui mokėtinų dienpinigių dydžius.

25.       Vadovaujantis DK 139 straipsnio 1 dalimi, darbo užmokestis yra atlygis darbuotojui už jo atliekamą darbo funkciją. DK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiga vesti darbo laiko apskaitą, iš kurios būtų galima spręsti, kiek laiko darbuotojas dirbo ir koks jam turi būti mokamas darbo užmokestis, tenka darbdaviui. Be to, vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, darbdaviui tenka pareiga įrodyti tas aplinkybes ir teikti tuos įrodymus, kurie jam lengviau prieinami. Kadangi darbdavys privalo disponuoti duomenimis apie darbuotojo dirbtą laiką, nedarbo laikotarpių priežastis bei darbuotojui apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, tinkamo atsiskaitymo su darbuotoju faktą kilus ginčui turi įrodyti būtent darbdavys.

26.       Nagrinėjamu atveju atsakovė bylos nagrinėjimo metu neginčijo aplinkybės, kad ieškovas darbo funkcijas vykdė laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2024 m. sausio 23 d., kai atsakovė deklaravo darbo santykių su ieškovu nutraukimą, tačiau įrodymų apie darbo užmokesčio darbuotojui mokėjimą neteikė. Nors atsakovė akcentavo, kad laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 24 d. ir 2024 m. kovo 5 d. šalių nesiejo darbo santykiai, dėl to ieškovui nepriklauso darbo užmokestis, pirmosios instancijos teismas, detaliai išanalizavęs į bylą surinktus įrodymus, konstatavo, jog jie (duomenys apie šalių susirašinėjimą, ieškovo vairuotą atsakovei priklausiusią transporto priemonę, taip pat dienpinigių ieškovui pervedimą tuo laikotarpiu, kai, atsakovės teigimu, šalių nesiejo darbo santykiai) patvirtina faktinių darbo funkcijų vykdymo faktą. Atsakovei nepagrįstai neigiant aplinkybę, kad šalis siejo darbo santykiai, kaip nepagrįstas elgesys vertintinas ir ieškovo darbo laiko aptariamu laikotarpiu neapskaitymas, darbo užmokesčio nepriskaitymas ir neišmokėjimas. Atsakovė taip pat nurodė, kad, nors 2024 m. kovo 6 d. buvo sudaryta darbo sutartis, darbo funkcijų iki pat šios sutarties nutraukimo 2024 m. gegužės 31 d. ieškovas nevykdė. Šis argumentas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo paneigtas teismo detaliai išanalizuotais vairuotojo kortelės duomenimis apie ieškovo vairuotą atsakovei priklausiusią transporto priemonę, šalių susirašinėjimo medžiaga. Be to, pati atsakovė akcentavo, kad prieš darbo sutarties nutraukimą dingęs ieškovas atsisakė atiduoti atsakovei priklausiusį turtą (krovininį automobilį, jo raktelius, dokumentus), kuris reikalingas ir turėjo būti perduotas ieškovui būtent darbo funkcijoms vykdyti. Nepagrįstai neigdama darbo funkcijų vykdymo faktą, atsakovė nepagrįstai neapskaitė ieškovo darbo laiko aptariamu laikotarpiu, nepriskaitė ir neišmokėjo darbo užmokesčio.

27.       Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad atsakovės teikti duomenys apie laikotarpius, kada šalis siejo darbo santykiai, neatitinka tikrovės. Kita vertus, ieškovas pateikė savo darbo laiko ir darbo užmokesčio skaičiavimus, o atsakovė jokių objektyvesnių įrodymų, kurie atitiktų kitus į bylą surinktus įrodymus arba paneigtų ieškovo teiktų skaičiavimų teisingumą, neteikė. Vien formalus atsakovės argumentas, kad ieškovą dalį ginčo laikotarpio darbo santykiai siejo su UAB „Vytauto transportas“, atsakovei nepateikus jokių ieškovo darbą minėtoje įmonėje patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindas spręsti, jog tuo laikotarpiu ieškovas negalėjo dirbti ir nedirbo atsakovei.

28.       Apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovui iš atsakovės priteistas darbo užmokesčio įsiskolinimas, pripažinusi deklaratyviais, konstatuodama, kad atsakovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti tinkamo atsiskaitymo su ieškovu už jo atliktą darbą faktą ar mažesnę, nei priteista skundžiamu sprendimu, darbo užmokesčio įsiskolinimo sumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškinio reikalavimą dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo priteisimo pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tinkamai ir pagrįstai patenkino.

29.       Deklaratyviais teisėjų kolegija pripažįsta ir skundo argumentus dėl sprendimo dalies, kuria tenkintas ieškinio reikalavimas dėl dienpinigių priteisimo. Atsakovė nagrinėjamoje byloje neįrodinėjo, kad bent dalį laiko darbo funkcijas ieškovas vykdė Lietuvoje. Kita vertus, atsakovė tepateikė vienintelį 2023 m. gruodžio 27 d. įsakymą dėl komandiruotės, kurio turinys itin neinformatyvus, iš esmės nurodyta tik trumpas komandiruotės laikotarpis (iki 2023 m. gruodžio 31 d.), tačiau nėra jokių duomenų nei apie valstybes, į kurias bus vykstama, nei apie mokėtinų dienpinigių dydį. Gi už vėlesnius laikotarpius atsakovė nepateikė jokios informacijos, kuri atspindėtų, į kurias valstybes ieškovas buvo siunčiamas. Konstatavus, kad ieškovas vykdė savo, kaip tolimųjų reisų vairuotojų, funkcijas, o atsakovė tinkamai neapskaitė ieškovo darbo laiko ir vietos, kur jis dirbo, neteikė teismui nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog teismo sprendimas dėl priteistų dienpinigių dydžių yra nepakankamai pagrįstas. Ieškovui pateikus savo skaičiavimus dėl komandiruočių trukmės, jokių šiuos skaičiavimus paneigiančių įrodymų atsakovė nepateikė. Nors atsakovė akcentavo, kad objektyvaus pagrįstumo stokoja ieškovo nurodytas dienpinigių dydis už laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2024 m. balandžio 18 d. komandiruotėje praleistas dienas (62 Eur), atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog ieškovas buvo komandiruotėse tokiose valstybėse, kuriose taikomas mažesnis dienpinigių dydis. Tas pats pasakytina ir apie dienpinigių skaičiavimą už laikotarpį nuo 2024 m. balandžio 19 d. iki 2024 m. gegužės 25 d., kuriam tiek ieškovas, tiek ieškovo pozicija vadovavęsis teismas taikė vairuotojo kortelės duomenis apie valstybes, kuriose darbuotojas dirbo. Apibendrinama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pati atsakovė sukūrė situaciją, stokojančią absoliutaus duomenų apie konkrečias valstybes, į kurias ieškovas komandiruotas, bei komandiruočių trukmes objektyvumo, neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti visų dienpinigių išmokėjimo ar mažesnio, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, jų įsiskolinimo faktą, todėl naikinti ar keisti aptariamą skundžiamo sprendimo dalį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Dėl savalaikio neatsiskaitymo nutraukus su ieškovu darbo santykius pasekmių

30.       Už vėlavimo atsiskaityti laiką pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė ieškovui iš atsakovės DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotas netesybas – 9 150 Eur (neatskaičius mokesčių). Atsakovė apeliaciniu skundu ginčija netesybų proporcingumą, akcentuodama, kad dėl vėlavimo atsiskaityti yra ir paties ieškovo kaltės, kadangi, įvykus tarp šalių konfliktui, ieškovas savavališkai paliko darbo vietą ir atsakovei priklausančią transporto priemonę su kroviniu Baltarusijoje, atsakovei nepavyko susisiekti su ieškovu, teko pačiai surasti transporto priemonę, tartis su užsakovu dėl vėluojančio krovinio, įvertinti, ar tokie ieškovo veiksmai nesukėlė žalos atsakovei.

31.       Nors DK 147 straipsnio 2 dalyje akcentuojama, kad netesybos darbuotojui priteisiamos tik tokiu atveju, kai su juo tinkamai nebuvo atsiskaityta ne dėl jo kaltės, nagrinėjamu atveju atsakovės įvardijami argumentai negali būti vertinami kaip pagrindas konstatuoti ieškovo kaltę. Vien aplinkybė, kad darbuotojas galimai padarė žalos darbdaviui, pati savaime nėra pagrindas nemokėti darbuotojui jam priklausančių su darbo santykiais susijusių sumų. Vadovaujantis DK 156 straipsniu, darbdavys gali įskaityti žalos dydį, neviršijantį darbuotojo vieno mėnesio darbo užmokesčio, gi kitos dalies žalos atlyginimo privalo reikalauti darbo ginčams nagrinėti nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju darbdavys neįrodinėjo atlikęs įstatyme nurodytą įskaitymą, o teisės sustabdyti savo prievolės vykdymą įstatymas darbdaviui nesuteikia. Darbdavys darbo užmokestį darbuotojui privalo pervesti į darbuotojo banko sąskaitą, tokia sąskaita darbdaviui buvo žinoma, todėl jokių objektyvių kliūčių atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną nebuvo. Priešingai, iš darbdavio pozicijos akivaizdu, kad jis neketino mokėti darbuotojui nei darbo užmokesčio, nei dienpinigių, kadangi nepagrįstai neigė savo finansinę prievolę, t. y. su darbuotoju nebuvo atsiskaityta išskirtinai dėl darbdavio kaltės.

32.       Darbdavys taip pat prašo sumažinti netesybų dydį, akcentuodamas jo neproporcingumą. Nors kasacinio teismo praktikoje suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kad teismai neturi teisės koreguoti įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuotų netesybų, teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

19.1.                      Darbo teisėje finansinės sankcijos darbdaviui, kurias taikydamas teismas jų dydį apskaičiuoja kaip pagrindą naudodamas darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, siejamos su dviem pažeidimais: vėlavimu atsiskaityti po darbuotojo atleidimo iš darbo (sankcija skaičiuojama už vėlavimo atsiskaityti laiką, bet ne daugiau nei už 6 mėn.; DK 147 straipsnio 2 dalis) ir darbuotojo atleidimo iš darbo pripažinimu neteisėtu (sankcija skaičiuojama už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne daugiau nei už 12 mėn.; DK 218 straipsnio 2, 4 dalys). Pabrėžtina, kad šios sankcijos egzistavo ir iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusioje DK redakcijoje (netesybos už vėlavimo atsiskaityti laiką buvo įtvirtintos tuo metu galiojusios redakcijos DK 141 straipsnio 3 dalyje, sankcija už neteisėtą atleidimą – tuo metu galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 1, 4 dalyse). Aiškindamas tokį teisinį reglamentavimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo suformavęs nuoseklią teisės aiškinimo taisyklę, kad šios sankcijos, kaip ir bet kurios kitos, gali būti efektyvios ir pasiekti tikslus, dėl kurių jos yra nustatytos, tik tuo atveju, jeigu jos proporcingos teisės pažeidimams, už kuriuos yra skiriamos. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Kompetencija įvertinti proporcingumą bei su tuo susijusi teisė sankcijos dydį mažinti yra suteikiama teismui (su sankcijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo galimybe susiję teismų praktikos pavyzdžiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėse byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2015 ir kt.; su sankcijos už vėlavimo atsiskaityti laiką mažinimo galimybe susiję teismų praktikos pavyzdžiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016, 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015, 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014 ir kt.).

19.2.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant abi nutarties 32.1 punkte aptartas sankcijas, tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusioje DK redakcijoje, tiek ir ginčui aktualioje redakcijoje darbdavio prievolės bei sankcijų dydžiai buvo suformuluoti imperatyviai, nenustatant galimybės sankciją mažinti dėl įstatyme tiesiogiai neįvardintų priežasčių, tačiau teismai, taikydami iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios DK redakcijos nuostatas to nevertino kaip jų kompetencijos ribojimo. Priešingai, teismo kompetencija buvo motyvuotai siejama su būtinybe užtikrinti proporcingumo principo įgyvendinimą. Keičiant teisinį reglamentavimą nebuvo nei padidintas sankcijų taikymo imperatyvumo laipsnis, nei sugriežtinta teismo diskrecijos teisės apimtis.

19.3.                      Tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 141 straipsnio 3 dalyje, tiek ir ginčo santykiams taikytinos redakcijos DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tapati nuostata, kad sankcija už vėlavimo atsiskaityti laiką taikoma tik tada, jei dėl pavėluoto atsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad darbuotojo kaltės (ne)buvimas yra aktualus sprendžiant klausimą, ar sankcija turi būti taikoma, kita vertus, darbuotojo kaltės nebuvimas neeliminuoja teismo teisės taikyti proporcingumo filtrą nustatant netesybų dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015). Kitaip tariant, darbuotojo kaltės nebuvimas lemia darbdavio pareigą mokėti netesybas, bet neeliminuoja teismo kompetencijos netesybų dydį mažinti. Kadangi aptariama nuostata 2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK nebuvo pakeista, nurodytas teisinio reglamentavimo aiškinimas išliko aktualus.

19.4.                      Esminis teisinio reglamentavimo pasikeitimas 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos DK susijęs su maksimalaus sankcijos skaičiavimo termino nustatymu. Kaip minėta nutarties 32.1 punkte, maksimalus terminas sankcijai už vėlavimo atsiskaityti laiką skaičiuoti yra 6 mėn. (DK 147 straipsnio 2 dalis), maksimalus terminas sankcijai už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuoti yra 12 mėn. (DK 218 straipsnio 2, 4 dalys). Vertinant, ar toks pokytis galėjo turėti įtakos anksčiau suformuotos teismų praktikos aktualumui, keltinas klausimas, ar maksimalaus sankcijos skaičiavimo termino nustatymas visais atvejais užtikrina sankcijos atitikimą proporcingumo principui ir paneigia teismo teisę, o kartu ir pareigą, šiuo aspektu įvertinti sankcijos dydį.

19.5.                      Vertinant kasacinio teismo formuojamos praktikos raidą pastebėtina, kad po teisinio reglamentavimo pasikeitimų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl teismų teisės mažinti išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį laikėsi nuoseklios pozicijos, jog vien maksimalaus sankcijos termino nustatymas nereiškia, kad teismas, siekdamas užtikrinti interesų pusiausvyrą, negali jos mažinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020, 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019). Gi vėliau nagrinėdamas ginčus dėl DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo maksimalaus sankcijos termino nustatymą kasacinis teismas ėmėsi aiškinti kaip eliminuojantį teismo kompetenciją taikyti proporcingumo principą ir mažinti darbuotojui priteisiamų netesybų sumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 2022 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022, 2022 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022, 2022 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022). Tokia kasacinio teismo išvada dėl DK 147 straipsnio 2 dalies aiškinimo niekaip neįtakojo vėlesnės praktikos dėl DK 218 straipsnio 2, 4 dalyse įtvirtintos sankcijos, kadangi 2024 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, prioritetą teikdamas proporcingumo principui, o ne pažodiniam įstatymo straipsnio tekstui, išaiškino, kad DK nustatyta tvarka apskaičiuotas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydis gali būti mažinamas.

19.6.                      Pasisakant dėl teisinio reglamentavimo pokyčio, kuriuo nustatytas maksimalus netesybų skaičiavimo terminas, pažymėtina, kad tokio termino nustatymas negali būti vertinamas kaip visais atvejais užtikrinantis darbo santykių šalių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principą. Pvz., teoriškai galima situacija, kai darbo santykiai tęsiasi vos mėnesį, dėl ko netesybų dydis potencialiai šešis kartus viršytų bendrą už visą darbo santykių laikotarpį darbuotojui mokėtiną sumą; arba neatsiskaitymo faktą gali lemti darbdavio suklydimas dėl darbuotojui mokėtinų sumų ir pan. Be to, lyginant sankcijas už vėlavimo atsiskaityti laiką ir už neteisėtą atleidimą iš darbo pabrėžtina, kad vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumos vertintinos kaip reikšmingesnės darbuotojui, nes prilyginamos darbo užmokesčiui, kai sankcija už vėlavimo atsiskaityti laiką vertintina kaip specifinės formos netesybos, todėl spręsti, kad teismas turi kompetenciją vertinti tik pirmosios sankcijos dydžio pagrįstumą, o antrosios neturi, nėra jokio pagrindo.

33.       Apibendrindama nutarties 32 punkte aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas privalo įvertinti darbdaviui taikytinos sankcijos dydį šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principo aspektu.

34.       Vertindama atsakovės argumentus dėl netesybų mažinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad darbdavys neįrodinėjo sudėtingos savo finansinės padėties, neteikė į bylą duomenų, kad įstatyme įtvirtintos sankcijos pritaikymas darbdaviui būtų nepakeliama finansine našta. Be to, neatsiskaitymas su darbuotojo buvo nulemtas piktybiško darbdavio elgesio neapskaityti darbuotojo dirbto laiko. Darbdavys ne tik neatsiskaitė su darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną, bet ir per visą 5 mėn. trukusį darbo santykių laikotarpį visiškai nemokėjo darbuotojui darbo užmokesčio bei sumokėjo tik neženklią dalį darbuotojui priklausančių dienpinigių. Nors darbo santykių laikotarpis buvo trumpas, bendra įsiskolinimo suma (3 894,08 Eur + 5 468 Eur = 9 362,08 Eur) viršija netesybų sumą, vėlavimas atsiskaityti trunka jau beveik du metus ir ženkliai viršija įstatyme įtvirtintą 6 mėn. laikotarpį. Nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pagrindą spręsti, kad atsakovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti netesybų, kurios vertintinos ne tik kaip kompensacija darbuotojui, bet ir kaip sankcija darbdaviui, neproporcingumo, todėl tenkinti aptariamą apeliacinio skundo dalį ir jame nurodytais motyvais keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

35.       Pagrįstais pripažinusi tik apeliacinio skundo argumentus dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumažinimo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, išmokos už priverstinę pravaikštą sumą sumažinant nuo 4 575 Eur (neatskaičius mokesčių) iki 1 525 Eur (neatskaičius mokesčių).

36.       Net ir iš dalies keisdama pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo bylos rezultatas kokybiniu požiūriu vertintinas kaip ieškovo pareikštų reikalavimų patenkinimas, išmokos už priverstinę pravaikštą priteisimas nebuvo esminis ieškinio reikalavimas, turėjęs įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui byloje (tokia išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-1120/2025 suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę). Ieškovas laimėjo bylą, todėl nėra pagrindo keisti skundžiamo sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovę atsakinga už visas teismo turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bei netenkino atsakovės prašymo priteisti iš ieškovo jos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimą.

37.       Teikdama apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 634 Eur žyminio mokesčio, taip pat turėjo 605 Eur atstovavimo išlaidų. Kadangi ieškovės reikalavimai buvo iš esmės atmesti, vadovaujantis nutarties 36 punkte aptarta taisykle, atstovavimo išlaidų atlyginimas jai nepriteisiamas, įpareigojant ieškovą atlyginti atsakovei už turtinį reikalavimą dėl 3 050 Eur (4 575 Eur – 1 525 Eur) išmokos už priverstinės pravaikštos laiką sumažinimo sumokėtą žyminį mokestį – 69 Eur (3 050 Eur × 3 proc. × 75 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 4, 7 dalys).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 6 d. sprendimą pakeisti, ieškovui U. K., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Centaris“, juridinio asmens kodas 306047878, priteistą išmokos už priverstinės pravaikštos laiką sumą sumažinant nuo 4 575 Eur (keturių tūkstančių penkių šimtų septyniasdešimt penkių eurų) (neatskaičius mokesčių) iki 1 525 Eur (tūkstančio penkių šimtų dvidešimt penkių eurų) (neatskaičius mokesčių).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Centaris“, juridinio asmens kodas 306047878, iš ieškovo U. K., gim. (duomenys neskelbtini), 69 Eur (šešiasdešimt devynis eurus) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Marius Bartninkas

                Diana Labokaitė

        Tomas Ridikas