Civilinė byla Nr. 3K-3-32/2014

    Proceso Nr. 2-56-3-00625-2010-2

                     Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 35.5;

                45

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo EPA Pumpen und Abwasseranlagen Vertriebs GmbH kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2013 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrokoncernas“ ieškinį atsakovams EPA Pumpen und Abwasseranlagen Vertriebs GmbH ir Erich Stallkamp ESTA GmbH dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 885 0191 Lt žalos atlyginimą, įpareigoti atsakovus per 45 kalendorines dienas po teismo sprendimo priėmimo savo lėšomis išmontuoti ir išsivežti netinkamą naudoti pagal paskirtį talpą, esančią Kauno apskrityje, Mauručiuose, o neįvykdžius įpareigojimo iki nustatyto termino, leisti ieškovui atlikti šiuos veiksmus atsakovų lėšomis ir solidariai iš atsakovų išieškoti reikiamas išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2005 m. gegužės 24 d. jis, remdamasis Užsakymo patvirtinimu Nr. 20100806, iš atsakovo EPA Pumpen und Abwasseranlagen Vertriebs GmbH (toliau – atsakovas EPA Pumpen) užsisakė dvi trąšų talpas, kurias atsakovas turėjo sumontuoti ieškovo verslo vietoje. Bendra sąskaita už pateikiamas talpas bei jų sumontavimą – 169 860 eurų. Užsakymo patvirtinime buvo nurodyta, kad talpos bus pateiktos iki 2005 m. liepos mėn., parengtos naudoti 2005 m. rugsėjo–spalio mėn. Atsakovai nesugebėjo tinkamai atlikti talpos įrengimo bei remonto darbų, remontas truko trejus metus, per tą laiką ieškovas negalėjo talpos naudoti pagal paskirtį, todėl patyrė žalą. Byloje turi atsakyti abu atsakovai, nes, EPA Pumpen nevykdant užsakymo sąlygų, 2007 m. rugsėjo 27 d. Erich Stallkamp ESTA GmbH (toliau – atsakovas Erich Stallkamp) vienašališkai prisiėmė prievolę imtis veiksmų, kad talpos būtų suremontuotos, koordinavo talpų remonto darbus, į juos įtraukė savo darbuotojus. Toks faktinis vienašalio sandorio pagrindu kilusios prievolės vykdymas vertintinas pagal CK 1.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti, sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė. Atsakovas EPA Pumpen 2007 m. birželio 26 d. raštu Nr. 1172 informavo ieškovą, kad dėl įmonių reorganizacijos nuo 2007 m. liepos 1 d. atsakovo įmonės veiklą perims atsakovo pagrindinė įmonė Erich Stallkamp ESTA GmbH. Sudarius 2008 m. balandžio 13 d. susitarimą, dar kartą buvo patvirtintas modifikuotas teisinis santykis į talpų remonto vykdymą, tiesiogiai įtraukiant ir atsakovą Erich Stallkamp.

Ieškovas nurodė, kad žalą sudaro pagal 2008 m. balandžio 13 d. rašto 8 punktą 295 824 Lt (85 676,58 eurai: 76 910 eurų už talpą ir 8766,58 euro už konsultavimo ir montavimo darbus); pagal pateikiamą talpų nuostolių dėl veiklos nevykdymo 2008 m. rudenį–2010 m. pavasarį lentelę – ieškovo negautos pajamos yra 589 367 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2005 m. gegužės 24 d. užsakymo patvirtinimai labiau atitinka pirkimo–pardavimo teisinių santykių požymius, todėl padarė išvadą, jog šalių santykiams taikytinos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios nuostatos. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ieškinį grindžia tuo, jog talpa nebuvo tinkama naudoti pagal paskirtį, ji buvo netinkamos kokybės, t. y. nesandari. Toks ieškovo reikalavimas pagrindžia, kad ieškovas reiškia ieškinį dėl parduoto daikto trūkumų. Atsakovai prašė taikyti ieškovo reikalavimui senaties terminą. Teismas konstatavo, kad ieškovas praleido CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą; nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 17 d. ieškovas nusprendė, jog rezervuarų defektų taisymo darbai nutrauktini, todėl sprendė, kad nuo šios datos iki 2010 m. vasario 17 d. ieškovas turėjo teisę pareikšti ieškinį teisme, tačiau ieškinį pareiškė tik 2010 m. balandžio 21 d., t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytą ieškinio senaties terminą. Teismas sprendė, kad šiuo pagrindu ieškinys atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad žala turi būti priteista iš abiejų atsakovų; nurodė, kad šalių sutartiniai teisiniai santykiai yra kildinami iš 2005 m. gegužės 24 d. užsakymo patvirtinimų, kurie buvo sudaryti tik ieškovo ir atsakovo EPA Pumpen. Įvertinęs atsakovo pateikto susirašinėjimo su ieškovu medžiagą, teismas konstatavo, kad atsakovas Erich Stallkamp negali būti laikomas tiesiogiai atsakingas ieškovui, todėl ieškovo reikalavimus šiam atsakovui atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje yra prieštaringa medžiaga dėl rezervuaro kokybės bei šio reiškinio priežasčių; nurodė, kad ieškovo teismui pateiktai „SDS Klaipėda Ltd.“ nepriklausomos ekspertizės išvadai negali būti suteikta įrodomoji reikšmė, nes nepasirašyta. Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų dėl netinkamos prekės kokybės bei dėl to, jog ją lėmė atsakovų veiksmai, todėl padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrindo (CPK 178 straipsnis). Teismas taip pat priėjo prie išvados, kad ieškovas nepateikė nenuginčytų įrodymų, jog gautinos pajamos iš rezervuaro, esančio Kauno apskrityje, Mauručiuose, yra realios. Teismas sprendė, kad ieškovas savo reikalavimų neįrodė (CPK 178 straipsnis), o nustačius, kad byloje yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, ieškovo ieškinį atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimą pakeitė – sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimas priteisti sumokėtą kainą ir įpareigoti išmontuoti ir išsivežti pagal paskirtį netinkamą naudoti daiktą atmestas, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškovo reikalavimus patenkino iš dalies: priteisė ieškovui UAB „Agrokoncernas“ iš atsakovo Vokietijos įmonės EPA Pumpen und Abwasseranlagen Vertriebs GmbH 290 001 Lt; įpareigojo atsakovą Vokietijos įmonę EPA Pumpen und Abwasseranlagen Vertriebs GmbH per 70 kalendorinių dienų nuo šio procesinio sprendimo priėmimo dienos savo lėšomis išmontuoti ir išsivežti netinkamą naudoti rezervuarą, esantį Kauno apskrityje, Mauručiuose, o neįvykdžius šio įpareigojimo iki nustatyto termino, leisti ieškovui atlikti nurodytus veiksmus atsakovo Vokietijos įmonės EPA Pumpen und Abwasseranlagen Vertriebs GmbH lėšomis ir kartu išieškoti iš jo reikiamas išlaidas; paliko nepakeistą sprendimo dalį, kuria ieškinys atsakovui Vokietijos įmonei Erich Stallkamp ESTA GmbH ir ieškinio reikalavimas priteisti negautas pajamas atmesti; panaikino sprendimo dalį, kuria priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Dėl šalių santykių kvalifikavimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šalių teisiniai santykiai susiklostė 2005 m. gegužės 24 d. užsakymų patvirtinimų pagrindu, kuriais ieškovas užsisakė du trąšų rezervuarus, o atsakovas EPA Pumpen įsipareigojo juos sumontuoti ieškovo verslo vietoje –taigi sutarties tikslas buvo ieškovui įsigyti rezervuarus. Aplinkybė, kad atsakovas įsipareigojo iš atskirų dalių sumontuoti rezervuarus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šalių santykiams taikomos rangos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šalių teisinių santykių pobūdį, atsižvelgė į sutartimi siekiamus tikslus, rezervuaro ir jo montavimo darbų kainos santykį (79 930 eurų:7080 eurų), todėl pagrįstai šalių sudarytą sutartį kvalifikavo pirkimo–pardavimo sutartimi, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, sprendžiant pirkimo–pardavimo ir rangos sutarties atribojimo klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-887/2003; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2010).

Dėl ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo atveju CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punktą teismas taikė pagrįstai. CK 6.334 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teisės. Ieškovas ieškiniu reikalavo atlyginti žalą, tačiau iš ieškinio turinio ir jame dėstomų faktinių aplinkybių matyti, kad reikalavimas pareikštas ne tik dėl žalos atlyginimo, bet ir dėl už rezervuarą ir jo montavimą sumokėtų pinigų grąžinimo bei sutarties atsisakymo. Ieškovas pasirinko CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą savo pažeistų teisių gynybos būdą. Tai, kad ieškovas savo reikalavimą grindžia kitomis teisės normomis, teismo nesaisto, nes teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Lingvistinis CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkto aiškinimas leidžia spręsti, kad šioje normoje nėra išskirta, jog joje nustatytas senaties terminas taikomas tik reikalavimams dėl parduotų daiktų trūkumų ištaisymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, reikalavimui grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties taip pat taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, kai toks reikalavimas grindžiamas vienu iš pirkėjo gynybos būdų, įstatymo nurodytų tuo atveju, jeigu daiktas yra netinkamos kokybės. Šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į sutrumpinta ieškinio senatimi siekiamus tikslus, kurių paskirtis –užtikrinti, kad šalis, mananti, jog jos teisės pažeistos, operatyviai kreiptųsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, kad ginčo situacija būtų sureguliuota kuo greičiau ir tarp šalių būtų atkurta teisinė taika. Tokiu atveju neturi reikšmės, kokį iš CK 6.334 straipsnio 1 dalyje pažeistų teisių gynybos būdų pasirinks šalis, ji tai turi atlikti operatyviai.

Teisėjų kolegija sutiko su ieškovo argumentais, kad teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, kurią laikė 2009 m. rugpjūčio  17 d., kai ieškovas pareikalavo nutraukti rezervuaro trūkumų šalinimo darbus ir atlyginti jo turėtas išlaidas ir negautas pajamas, nes šio rašto atsakovui išsiuntimo metu ieškovas dar nežinojo apie savo teisių pažeidimą, t. y. nežinojo, kad atsakovas ieškovo 2009 m. rugpjūčio 17 d. rašte nurodytų reikalavimų nevykdys. Atsakydamas į šį raštą atsakovas laikėsi pozicijos, kad rezervuaras yra sandarus, tačiau, ieškovui pateikus ekspertizės išvadas dėl vandens rezervuare lygio, 2009 m. lapkričio 16 d. raštu siūlė dar kartą plėvelės ir karšinio pakeitimą, tačiau atsisakė įvykdyti ieškovo reikalavimus atlyginti išlaidas ir negautas pajamas. Būtent 2009 m. lapkričio 16 d. ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą, t. y. kad atsakovas neketina vykdyti ieškovo reikalavimų atlyginti išlaidas ir negautas pajamas, todėl nuo šios datos skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškinį ieškovas pareiškė 2010 m. balandžio 21 d., t. y. nepraleidęs CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtinto sutrumpinto šešių mėnesių ieškinio senaties termino.

Dėl pretenzijos pateikimo termino. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju parduotų daiktų trūkumai buvo pastebėti garantiniu laikotarpiu, nes pretenziją dėl Mauručiuose esančio netinkamos kokybės rezervuaro ieškovas pateikė pardavėjui EPA Pumpen 2006 m. lapkričio mėnesį. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atmetė pirmosios instancijos teismo argumentus, kad pretenziją dėl daiktų kokybės ieškovas pareiškė praleidęs garantinį dvejų metų terminą.

Dėl solidariosios atsakovų atsakomybės. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo atveju nėra pagrindo atsakovų solidariajai atsakomybei, pažymėjo, kad ginčo atveju pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai susiklostė tarp ieškovo ir atsakovo EPA Pumpen; sutartis su atsakovu Erich Stallkamp nebuvo sudaryta. Tai, kad ieškovas tam tikrų rezervuaro defektų šalinimo darbų atlikimą derino su atsakovu Erich Stallkamp ir pastarasis šiuos darbus atliko, nereiškia, kad tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai; tai, kad atsakovas EPA Pumpen rezervuaro trūkumams šalinti pasitelkė trečiuosius asmenis, nesuponuoja atsakovo Erich Stallkamp solidariosios atsakomybės ieškovui už padarinius, kylančius netinkamai vykdant pirkimo–pardavimo sutartį.

Dėl rezervuaro kokybės. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, jog ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo – ieškovas jau 2009 m. rugpjūčio 17 d. raštu informavo atsakovą, kad atsisako sutarties ir prašė grąžinti už rezervuarą ir jo montavimą sumokėtus pinigus, išmontuoti ir išsivežti daiktą. CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymui nustatytos dvi privalomos sąlygos: pirma, turi būti nustatyta, jog parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų; antra, netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių netinkamą rezervuaro kokybę, todėl teismo išvada, kad byloje yra prieštaringi įrodymai dėl rezervuaro kokybės, yra nepagrįsta. Atsakovas EPA Pumpen rezervuaro trūkumų neneigė. Iš susirašinėjimo su ieškovu matyti, kad atsakovas EPA Pumpen buvo pasirengęs trūkumus ištaisyti ir jų neginčijo, tik 2009 m. rugsėjo 9 d. po trūkumų šalinimo darbų atlikimo atsakovas laikėsi pozicijos, kad rezervuaras yra sandarus ir vanduo iš jo nesisunkia. Tačiau po to, kai ieškovas pateikė ekspertizės aktą, kuriame nustatytas vandens lygis rezervuare, atsakovas pripažino, jog rezervuaras yra nesandarus, todėl pasiūlė dar kartą atlikti sandarinimo darbus, kad rezervuaras būtų tinkamos būklės. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje pateikti ekspertizės išvados dėl vandens lygio rezervuare originalai atitinka įrodymų leistinumo reikalavimus (CPK 177, 197, 198 straipsniai).

Šalių užsakymų patvirtinimuose nėra aptarti daikto kokybės reikalavimai, tačiau tai, kad rezervuaras, kuriame turi būti laikomos trąšos, yra nesandarus, teisėjų kolegija pripažino esminiu kokybės reikalavimo nesilaikymu. Dėl šių trūkumų ieškovas negalėjo naudoti rezervuaro pagal paskirtį, todėl toks daikto trūkumas lemia esminį sutarties pažeidimą. Nors sutarčiai išsaugoti yra teikiamas prioritetas, tačiau ginčo atveju negalima pripažinti, kad ieškovas nepagrįstai atsisakė sutarties. Nuo 2006 metų lapkričio iki 2009 m. rugpjūčio ieškovas derino rezervuaro trūkumų šalinimo darbų atlikimą, t. y. daugiau kaip dvejus metus tikėjosi, kad atsakovas įvykdys savo įsipareigojimus ir tinkamai ištaisys daikto trūkumus.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas įrodė netinkamą rezervuaro kokybę ir toks pažeidimas laikytinas esminiu, todėl yra pagrindas taikyti CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą ir ieškovo prašomą jo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. priteisti 290 001 Lt už įsigytą prekę ir jos montavimo darbus bei leisti ieškovui atsisakyti sutarties. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas yra užsienio subjektas, Lietuvoje nereziduoja, taip pat į tai, kad rezervuaro išmontavimo darbai gali užtrukti, sprendė, kad tikslinga nustatyti ilgesnį – 70 kalendorinių dienų, terminą šiems darbams atlikti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas EPA Pumpen und Abwasseranlagen Vertriebs GmbH prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartį ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių. Kasatoriaus teigimu, ginčui taikytinos Konvencijos nuostatos. Nagrinėjamu atveju prekių pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta ieškovo  ir kasatoriaus, kurių (i) verslo vieta yra skirtingose valstybėse (Lietuvoje ir Vokietijoje), (ii) ieškovo ir kasatoriaus verslo vietos valstybės yra prisijungusios prie Konvencijos. Kasatoriaus – pardavėjo – buveinė yra Vokietijoje. Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.37 straipsnio 4 dalies 1 punkto prezumpcija, pirkimo–pardavimo sutartis yra labiausiai susijusi su pardavėjo nuolatinės gyvenamosios vietos ar centrinės administracijos buveinės valstybės teise, todėl ginčui iš ieškovo ir kasatoriaus sutarties spręsti taikytina Konvencija, kurią Vokietija yra ratifikavusi. Vadinasi, ieškovo ir kasatoriaus santykiams, kylantiems iš rezervuaro pirkimo–pardavimo sutarties, taikytinos visų pirma Konvencijos, o ne Civilinio kodekso nuostatos. Kasatoriaus vertinimu, net jeigu būtų taikomos ir nacionalinės teisės (Civilinio kodekso) normos, jas aiškinti ir taikyti apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgdamas į Konvencijos nuostatas, jų aiškinimo ir taikymo praktiką, tačiau to nepadarė.

2. Dėl teisės reikšti ieškinį dėl netinkamos daikto kokybės. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad ieškovo pretenzija (pateikta praėjus metams nuo daikto perdavimo) EPA Pumpen buvo pateikta per protingą terminą po to, kai jis pastebėjo ar turėjo pastebėti rezervuaro trūkumus, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.327 straipsnio 5 dalį, kuri taikytina ir aiškintina, atsižvelgiant į Konvencijos 38 bei 39 straipsnius ir jų taikymo praktiką. Konvencijos nuostatos aiškiai išskiria dvi pareigas, atliktinas per du terminus – (i) įmanomai trumpą terminą, per kurį pirkėjas privalo patikrinti daiktą; (ii) protingą terminą nuo daikto patikrinimo pabaigos, per kurį pirkėjas gali pasinaudoti teise reikšti pretenzijas dėl daikto kokybės pardavėjui. Akivaizdu, kad skundžiamoje nutartyje teismas neatskyrė ir nevertino, kaip ieškovas įvykdė kiekvieną iš šių pareigų, vertintas tik pranešimo apie daikto kokybės neatitikimą terminas nuo trūkumo pastebėjimo, bet nevertinta, ar ieškovas laikėsi pareigos patikrinti daiktus per protingą terminą. Kasatoriaus įsitikinimu, ieškovas neįvykdė pareigos patikrinti daiktą (rezervuarą) per protingą terminą. Byloje net nenustatyta aplinkybių, kad ieškovas būtų ėmęsis priemonių daiktui patikrinti – rezervuaro trūkumai buvo pastebėti visiškai atsitiktinai, paaiškėjus kito rezervuaro, esančio Pavenčiuose, trūkumams. Ieškovas net nebūtų tikrinęs ginčo rezervuaro kokybės.

Kasatoriaus teigimu, svarbu nustatyti, ar daikto patikrinimas, praėjus vieneriems metams nuo daikto perdavimo pirkėjui, laikytinas tinkamu pareigos patikrinti daiktą per protingą terminą įvykdymu. Kasatoriaus įsitikinimu, „protingas terminas“, per kurį pirkėjas privalo patikrinti daikto kokybę, negali būti toks ilgas laikotarpis (daugiau kaip vieneri metai nuo daikto perdavimo momento), kaip yra šio ginčo atveju. Lietuvos teismų praktikoje nėra pasisakyta, koks terminas gali būti laikomas protingu, per kurį pirkėjas privalo patikrinti daiktus.

Kadangi šioje byloje taikytina Konvencija, tai apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į užsienio teismų praktiką, taikant Konvencijos 38 straipsnio 1 dalį.

Kasatoriaus teigimu, analizuojant užsienio teismų praktikos nuostatas, akivaizdu, kad terminas, per kurį pirkėjas privalo patikrinti daiktus, yra pakankamai trumpas, ir net kelių savaičių delsimas patikrinti daikto kokybę yra pagrindas ieškiniui atmesti (Paryžiaus apeliacinio teismo 2001 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Traction Levage SA v. Drahtseilerei; Berlyno apygardos teismo 2003 m. kovo 21d. sprendimas byloje Fabrics case; Oldenburgo apeliacinio teismo 2000 m. gruodžio 5 d. sprendimas byloje Tiller case; Kolno apeliacinio teismo 2000 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Plug-couplings case; Koblenzo apeliacinio teismo 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Fiberglass fabrics for filters case).

3. Dėl šešių mėnesių ieškinio senaties termino. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, netinkamai vertindamas byloje esančius įrodymus, netinkamai nustatė senaties termino skaičiavimo momentą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, pardavėjui atsisakius tenkinti pirkėjo reikalavimą arba per pirkėjo nustatytą terminą (o jeigu toks nebuvo nustatytas, – per protingą terminą) neatsakius į pirkėjo pretenziją dėl konkrečių garantinio daikto defektų pašalinimo, laikytina, kad pirkėjas sužinojo apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2012). Kasatorius pažymėjo, kad 2009 m. rugpjūčio 17 d. ieškovas pateikė reikalavimą nutraukti rezervuaro remonto darbus ir atlyginti nuostolius. Kasatorius į šį raštą atsakė 2009 m. rugsėjo 8 d. raštu, kuriame aiškiai išdėstė savo poziciją, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimų. Taip ieškovas buvo informuotas, kad kasatorius nesutinka su ieškovo pozicija ir neketina tenkinti jo reikalavimų. Dėl to ieškovas jau 2009 m. rugsėjo 8 d. sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą.

4. Dėl ieškovo ir EPA Pumpen teisių ir pareigų, kylančių iš pardavėjo išduotos garantijos. Kasatorius pažymėjo, kad 2005 m. gruodžio 20 d. raštu suteiktoje dvejų metų garantijoje nurodoma, jog ji suteikta pagal Vokietijos teisės aktus – VOB (vok. Vergabe - und Vertragsordnung fur Bauleistungen) – Vokietijos statybos sutarties procedūras, kurios reguliuoja ir garantijos suteikimo bei pretenzijų garantijos galiojimo metu pateikimo klausimus. CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Kadangi kasatoriaus ieškovo išduotoje garantijoje nurodoma, kad jai taikomos Vokietijos statybos sutarties procedūros, pagal jas byloje ir turėjo būti sprendžiama, ar tai, jog pretenziją dėl daikto kokybės ieškovas padavė garantijos galiojimo laikotarpiu, tačiau neįvykdęs pareigos laiku patikrinti daikto kokybę ir pranešti apie jos neatitikimus kasatoriui, gali būti pagrindas priteisti iš kasatoriaus ieškovui žalos atlyginimą.

Atsakovas Erich Stallkamp ESTA GmbH pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo EPA Pumpen und Abwasseranlagen Vertriebs GmbH kasacinio skundo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių. Ieškovas pažymėjo, kad Konvencijos taikymui svarbi pirkimo–pardavimo sutarties šalių valia. Kadangi tarptautinis pirkimas–pardavimas taip pat grindžiamas sutarties laisvės ir šalių valios automonijos principais, tai tokios sutarties šalys yra laisvos apsispręsti ir dėl to, ar jų santykiams gali būti taikoma Konvencija bei tam tikros jos nuostatos, ar ne (Konvencijos 6 straipsnis). Ieškovo teigimu, konkrečios pirkimo–pardavimo sutarties šalių valia, išreikšta sutartyje ar kita leistina teisine forma, pvz., konkliudentiniais veiksmais, turi prioritetą prieš Konvencijos normas. Nors, ieškovui ir atsakovui sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, nebuvo raštu susitarta, kad jų tarpusavio teisiniams santykiams nebus taikoma Konvencija, bet ieškovo ir atsakovo pozicija byloje aiškiai patvirtina pirkimo–pardavimo sutarties šalių veiksmus, liudijančius apie tai, kad bylos ginčo šalys sutiko su tuo, kad tarp jų kilęs ginčo teisinis santykis būtų nagrinėjamas bei kvalifikuojamas būtent pagal atitinkamas CK teisės normas. Pagal CK 1.64, 1.72 straipsnių prasmę ir turinį sandorio (sutarties) šalių valia gali būti išreiškiama nebūtinai raštu, taip pat konkliudentiniais veiksmais, kai sandorio, kuris neturi būti sudarytas konkrečia forma, šalių elgesys akivaizdžiai liudija apie atitinkamą susitarimą.

Ieškovas pažymėjo, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, atsakovai nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ginčui spręsti taikytinos atitinkamos Lietuvos Respublikos CK normos.

Ieškovo vertinimu, apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuri yra grindžiama atitinkamomis Lietuvos Respublikos CK teisės normomis ir nėra motyvuojama joms neprieštaraujančiomis (analogiškomis) Konvencijos normomis, per se nėra naikintina ar keistina kasacine tvarka, nes toks materialiosios teisės normų pažeidimas, jeigu jis vis dėlto būtų konstatuotas kasacinio teismo, nelemia nei nutarties neteisėtumo, nei neteisingo bylos išsprendimo.

2. Dėl teisės reikšti ieškinį dėl netinkamos daikto kokybės. Ieškovo teigimu, nereikėtų tapatinti CK 6.328 straipsnyje ir Konvencijos 38 straipsnio 1 dalyje aptartos pirkėjo teisės (pareigos) patikrinti pardavėjo perduodamus daiktus su CK 6.337 straipsnyje reglamentuotu daiktų kokybės patikrinimo institutu ir CK 6.327 straipsnio 5 dalyje numatytu padariniu, jeigu pirkėjas per protingą terminą nepraneša pardavėjui apie pastebėtą daikto neatitikimą, kuriuo gali būti nebūtinai (ne tik) daikto neatitikimas daikto kokybės reikalavimams. Pirkėjo pareiga patikrinti jam perduodamus daiktus ir jos vykdymo tvarka nėra ir negali būti tapatinama su pirkėjo pareiga patikrinti daiktų kokybę ir šios pareigos vykdymo tvarka. Pirmąją pirkėjo pareigą reglamentuoja CK 6.328 straipsnis ir Konvencijos 38 straipsnis, o, vertinant antrosios pirkėjo pareigos (jeigu tokia jam kyla/nustatyta) vykdymą, taikytini CK 6.337 straipsnio reikalavimai, o ne Konvencijos 38 straipsnio reikalavimai, skirti ne šiai pirkėjo pareigai, o pirkėjo pareigai patikrinti jam perduodamus daiktus. Vien dėl to atmestini kaip teisiškai nepagrįsti kasatoriaus argumentai, susiję su ieškovo, kaip pirkėjo, pareigos patikrinti daiktą vykdymu, nes pirkėjui tenkanti pareiga patikrinti jam perduodamus daiktus per se neįpareigoja pirkėjo vykdyti (išankstinius) bandymus ar testuoti (tirti) įsigytą daiktą, siekiant išsiaiškinti, ar jame nėra kokių nors paslėptų trūkumų, dėl kurių pardavėjo perduodamo daikto iš tikrųjų bus galima naudoti pagal paskirtį.

Ieškovo vertinimu, nagrinėjamu atveju taip pat negalima ignoruoti ir rezervuaro kokybės trūkumo – jo nesandarumo, kuris vertintinas kaip paslėptas trūkumas, taigi negali būti nustatomas pirkėjui patikrinant daiktą CK 6.328 straipsnio tvarka. Paslėpti trūkumai paprastai nustatomi pradėjus daiktą naudoti pagal jo paskirtį. Būtent taip atsitiko ginčo atveju, kai talpos, esančios Pavenčiuose, nesandarumas buvo nustatytas 2006 m. lapkričio mėnesį. Aplinkybė, kad abiejų talpų nesandarumas buvo konstatuotas tik 2006 m. lapkričio mėn., nesudaro pagrindo atsakovui teigti, kad toks trūkumas buvo nustatytas ne per protingą terminą, nes: (i) ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartimi nebuvo susitarta, kad talpomis ieškovas turėtų pradėti naudotis iš karto po jų sumontavimo; (ii) sutartimi nebuvo susitarta dėl to, kad ieškovas, kaip pirkėjas, atliktų privalomą talpų kokybės patikrinimą ar tokį tikrinimą atliktų per atitinkamai apibrėžtą terminą; (iii) atsakovas neįrodinėjo, kokios įprastai taikomos tokių daiktų patikrinimo sąlygos bei prekybos papročiai, kurių ieškovas šiuo atveju būtų nesilaikęs. Ieškovo įsitikinimu, atsižvelgiant į nurodytas nuostatas bei įvertinus ieškovo veiklos sezoniškumą, ginčo talpos panaudojimo ypatumus, rezervuaro trūkumo (nesandarumo) pobūdį, atsakovo kasaciniame skunde nurodoma termino trukmė (praėjus vieneriems metams nuo rezervuaro perdavimo ieškovui) per se nesudaro pagrindo atsakovui teigti, jog ieškovas neįvykdė pareigos patikrinti rezervuaro kokybę per protingą terminą.

Ieškovo teigimu, byloje esantys ieškovo ir atsakovo susirašinėjimo duomenys patvirtina, kad atsakovas 2006 m. lapkričio 28 d.– 2009 m. lapkričio 16 d. neneigė rezervuaro nesandarumo, taigi jo kokybės trūkumo, fakto, jį pripažino, neneigė savo, kaip pardavėjo, pareigos ištaisyti nurodytą trūkumą, taip pat ieškovo teisės reikalauti, kad trūkumas būtų pašalintas. Tokia atsakovo pozicija (konkliudentiniai veiksmai) įrodo, kad jis pripažino ieškovo teisę reikšti jam reikalavimus, susijusius su rezervuaro kokybės trūkumu, taip pat kad ieškovas šios teisės nėra netekęs CK 6.327 straipsnio 5 dalies ar Konvencijos 39 straipsnio 1 dalies pagrindu (CPK 187 straipsnis).

Ieškovo vertinimu, atsakovo pateikti užsienio šalių teismų precedentai priimti bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų faktų (kitokio pobūdžio daiktai, kitokie daiktų kokybės neatitikimai (trūkumai), kitokia pardavėjo pozicija, byloje nėra nustatytos aplinkybės, jog daikto kokybės trūkumai nustatyti per pardavėjo nustatytą daikto kokybės garantijos terminą, kt.).

3. Dėl šešių mėnesių ieškinio senaties termino. Ieškovo teigimu, ieškinio senaties termino eigos pradžios klausimas yra fakto klausimas, kuris negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., kasacines bylas Nr. 3K-3-63012003, 3K-3-112/2004, 3K-3-178/2011).

Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, nurodė, kad ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme gali būti priskiriami tik tie nekokybišką daiktą įsigijusio pirkėjo reikalavimai, kurie yra tiesiogiai susiję su daiktų trūkumų pašalinimu (ištaisymu). Tokio pobūdžio reikalavimai nustatyti CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose, kuriuose nustatytos netinkamos kokybės daiktą įsigijusio pirkėjo specialios teisės reikalauti pardavėjo pakeisti netinkamos kokybės daiktą arba pašalinti daikto trūkumus. Tačiau ieškovo reikalavimas iš esmės reiškia reikalavimą taikyti restituciją, t. y. atkurti sutarties šalių status quo ante.

Be to, net ir darant prielaidą, kad galėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, remiantis CK 1.130 straipsnio 2 dalimi, atsakovui pripažinus savo prievolę, buvo nutrauktas.

Ieškovo manymu, bylos atveju CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintas sutrumpintas ieškinio senaties terminas net negalėjo būti pradėtas skaičiuoti, nes iki ieškinio pateikimo teismui dar nebuvo suėjęs (pasibaigęs) rezervuaro kokybės garantijos terminas.

4. Dėl ieškovo ir EPA Pumpen teisių ir pareigų, kylančių iš pardavėjo išduotos garantijos. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovo ši pozicija byloje nauja, nes iki šiol ieškovas, analizuodamas su garantija susijusius klausimus, vadovavosi ne Vokietijos teisės aktais, o Lietuvos Respublikos CK atitinkamomis teisės normomis.

Pagal CPK 808 straipsnio 2 dalį tuo atveju, kai užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, šaliai, kuri remiasi užsienio šalies teise, tenka pareiga pateikti įrodymus, susijusius su užsienio šalies teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną toje užsienio šalyje (pvz., kasacinės bylos Nr. 3K-3-512/2007, 3K-3-561/2009). Dėl to atsakovui, teigiančiam, kad, sprendžiant dėl jo 2005 m. gruodžio 20 d. išduotos daikto kokybės garantijos, turėjo būti taikomas konkretus Vokietijos teisės aktas, reikėjo įrodinėti teisiškai reikšmingos Vokietijos teisės turinį, tačiau šio procesinės pareigos atsakovas, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, nevykdė. Tuo atveju, kai užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, informacija apie užsienio teisę yra fakto, o ne teisės klausimas (kasacinės bylos Nr. 3K-3-580/2008, 3K-3-81/2009, 3K-3-367/2011). Be to, atsakovas net motyvuotai nenurodė, kokias konkrečias Vokietijos teisės akto normas teisėjų kolegija turėjo taikyti ir kokioms konkrečioms Vokietijos teisės akto normoms nutartyje padarytos išvados prieštarauja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių taikymo

              Kasatoriaus teigimu, šiam ginčui spręsti taikytinos Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių nuostatos (toliau – Konvencija). Tai reiškia, kad ieškovo ir kasatoriaus santykiams, kylantiems iš rezervuaro pirkimo–pardavimo sutarties, taikytinos visų pirma Konvencijos, o ne Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Net jeigu būtų taikomos ir nacionalinės teisės normos, jas aiškinti ir taikyti teismas privalėjo atsižvelgdamas į Konvencijos nuostatas, jų aiškinimo ir taikymo praktiką, tačiau to nepadarė.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais. Konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ji taikoma prekių pirkimo–pardavimo sutartims tarp šalių, kurių verslo vietos yra skirtingose valstybėse, (a) kai šios valstybės yra susitariančiosios valstybės arba (b) kai pagal tarptautinės privatinės teisės normas taikytina susitariančiosios valstybės teisė. Tiek Lietuvos Respublika, tiek ir Vokietijos Federacinė Respublika yra susitariančiosios valstybės Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punkto prasme. Lietuvos Respublika prie Konvencijos prisijungė Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. I-51, o jos nuostatos Lietuvos Respublikai pradėjo galioti 1996 m. vasario 1 d. Vokietijai Konvencija taikoma nuo 1991 m. sausio 1 d.

Vadovaujantis Konvencijos 6 straipsniu, sutarties šalys gali atsisakyti taikyti šią konvenciją arba, laikydamosi 12 straipsnio, netaikyti bet kurios iš jos nuostatų ar pakeisti jų veikimą. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose savo pozicijas grįsdamos išimtinai Lietuvos Respublikos teise ginčo šalys konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą netaikyti Konvencijos nuostatų. Vis dėlto pažymėtina, kad iš bylos aplinkybių negalima vienareikšmiškai spręsti, kad šalys būtų sudariusios aiškų ir tikslų susitarimą netaikyti Konvencijos.

Atsižvelgiant į tai, kad teismai konstatavo, jog kasatoriaus ir ieškovo yra sudaryta prekių pirkimo–pardavimo sutartis, į tai, kad jų verslo vietos yra skirtingose valstybėse, kurios yra susitariančiosios valstybės Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punkto prasme, ir tarp sutarties šalių nėra susitarimo pagal jos 6 straipsnį netaikyti Konvencijos, Konvencija taikytina šalių sudarytai sutarčiai. CK 1.13 straipsnyje nustatytas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių viršenybės prieš nacionalinės teisės aktus principas. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje. Taigi teismai, spręsdami šį konkretų ginčą, privalėjo vadovautis Konvencijos nuostatomis. Spręsdami šį ginčą teismai vadovavosi CK nuostatomis, todėl, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, būtina įvertinti, ar CK normos, kuriomis vadovavosi teismai, atitinka Konvencijos nuostatas, ar, jas pritaikius, kasacinis skundas gali būti tenkinamas.

Dėl teisės reikšti ieškinį dėl netinkamos daikto kokybės

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog ieškovo pretenzija buvo pateikta per protingą terminą po to, kai jis pastebėjo ar turėjo pastebėti rezervuaro trūkumus, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.327 straipsnio 5 dalį, kuri taikytina ir aiškintina, atsižvelgiant į Konvencijos 38 bei 39 straipsnius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad su šiuo kasacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti. Konvencijos 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkėjas privalo patikrinti prekes arba užtikrinti jų patikrinimą per tokį trumpą laikotarpį, koks yra praktiškai galimas tomis aplinkybėmis. Konvencijos 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkėjas netenka teisės remtis prekių neatitikimu, jeigu jis neduoda pranešimo pardavėjui, nurodydamas neatitikimo pobūdį, per protingą laiką po to, kai jis jį pastebėjo ar turėjo pastebėti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bet kuriuo atveju pirkėjas netenka teisės remtis prekių neatitikimu, jeigu jis neduoda pranešimo pardavėjui apie tai ne vėliau kaip per dvejus metus nuo datos, kai prekės buvo faktiškai perduotos pirkėjui, jeigu šis laikotarpis neprieštarauja sutartiniam garantijos laikotarpiui. CK 6.337 straipsnyje nustatyta, kad įstatymai ar pirkimo–pardavimo sutartis gali nustatyti privalomą daiktų kokybės patikrinimą ir jo tvarką bei terminus. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu įstatymai ar sutartis nenustato daiktų patikrinimo tvarkos ir terminų, tai daiktų kokybė turi būti patikrinta per protingą terminą ir pagal įprastai taikomas daiktų kokybės patikrinimo sąlygas bei prekybos papročius. Taigi, vertindama Konvencijos 38 straipsnio 1 dalies ir CK 6.337 straipsnio 2 dalies nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abu pirmiau nurodyti teisės aktai nustato nors ir netapačius, tačiau daiktų kokybės patikrinimo terminui savo turiniu labai panašius kriterijus. Konvencijoje nurodyta apie „tokį trumpą laikotarpį, koks yra praktiškai galimas tomis aplinkybėmis“, o CK nustatyta – „per protingą terminą“. Kaip matyti iš Konvencijos nuostatų, daiktų kokybės patvirtinimo terminas konkrečiai nėra nustatomas, o siejamas su laikotarpiu, koks yra praktiškai galimas konkrečiomis bylos aplinkybėmis, ką galima prilyginti CK nustatytam „protingam terminui“. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į užsienio teismų praktiką, taikant Konvencijos 38 straipsnio 1 dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad užsienio teismų precedentai nėra privalomi Lietuvos teismams, tačiau gali būti naudingi lyginamuoju aspektu, ypač tarptautinių sutarčių taikymo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Darvydas“ v. J. K. IĮ „Banga“, bylos Nr. 3K-3-227/2012). Lyginamuoju aspektu įvertinusi keletą užsienio teismų sprendimų, teisėjų kolegija pažymi, kad ši praktika nėra nuosekli. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vertindami, ar pirkėjas savo pareigą patikrinti prekes įvykdė per Konvencijos 38 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, teismai ne visada šį terminą pradėdavo skaičiuoti nuo prekių pristatymo (šiuo atveju rezervuarų sumontavimo), kaip kasaciniame skunde teigia kasatorius. Tuo atveju, kai pirkėjas, patikrinęs prekes pristatymo metu nebūtų galėjęs identifikuoti prekių kokybės neatitikimo, teismas laikė, kad Konvencijos 38 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas nepradedamas skaičiuoti prekių pristatymo momentu (Slovakijos Žilinos apygardos teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimas byloje Nr. 15 Cb 10/2004-64). Be to, tais atvejais, kai po pirkėjo skundų pardavėjas prekes remontavo, teismas laikė, kad Konvencijos 38 straipsnio 1 dalies terminas pradedamas iš naujo skaičiuoti nuo tada, kai prekės buvo suremontuotos, kad būtų galima įsitikinti, ar remontas buvo efektyvus (Belgijos Karalystės Gento apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 2008/AR/912 Volmari Werner v. Isocab NV). Teismai savo sprendimuose taip pat pasisakė, kad konkrečiai Konvencijos 38 straipsnio 1 dalies termino trukmei įtakos turi ir kiti įvairūs kriterijai, pavyzdžiui, tai, ar patikrinimui reikalingos specialios žinios, ekspertizė, ar pats pirkėjas turi prekėms patikrinti reikalingų žinių, ar prekių trūkumai yra akivaizdūs ir kita. Daugelyje teismų sprendimų nurodoma, kad Konvencijos 38 straipsnio 1 dalyje nustatytas kriterijus yra glaudžiai susijęs su Konvencijos 39 straipsnyje (CK 6.327 straipsnio 5 dalyje) nustatyta pirkėjo pareiga informuoti pardavėją apie pastebėtus trūkumus per protingą terminą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurie užsienio teismai laikė, jog nėra svarbu, ar pirkėjas tinkamai įvykdė pareigą patikrinti prekes per tokį trumpą laikotarpį, koks tomis aplinkybėmis buvo įmanomas, jei jis laiku (per protingą terminą) informavo pardavėją apie prekių trūkumus (Miuncheno apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. 5 HK O 10734/02).

Konvencijos 39 straipsnio 1 dalies nuostata yra analogiška CK 6.327 straipsnio 5 dalies nuostatai, kurioje nustatyta, kad pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų daiktas neatitinka. Konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bet kuriuo atveju pirkėjas netenka teisės remtis prekių neatitikimu, jeigu jis neduoda pranešimo pardavėjui apie tai ne vėliau kaip per dvejus metus nuo datos, kai prekės buvo faktiškai perduotos pirkėjui, jeigu šis laikotarpis neprieštarauja sutartiniam garantijos laikotarpiui (CK 6.338 straipsnio 3 dalis).

Bylos duomenimis, iš atsakovo pirkti du rezervuarai skystoms trąšoms laikyti (Šiaulių rajone, Pavenčiuose, ir Prienų rajone, Mauručiuose) buvo sumontuoti (paruošti naudoti) 2005 metų spalio mėnesį. Ieškovas 2006 m. lapkričio 21 d. pateikė atsakovui pretenziją dėl Pavenčiuose sumontuoto rezervuaro, nurodydamas, kad rezervuaras nesandarus. Nustatęs šio rezervuaro nesandarumą, ieškovas nedelsdamas patikrino ginčo rezervuaro, esančio Mauručiuose, sandarumą ir 2006 m. lapkričio 27 d. raštu informavo atsakovą, kad antrasis rezervuaras taip pat nesandarus. Taigi konstatuotina, kad ieškovas, nustatęs ginčo rezervuaro trūkumą, nedelsdamas apie tai pranešė atsakovui, kaip to reikalaujama pagal Konvencijos 39 straipsnio 1 dalį ir CK 6.327 straipsnio 5 dalį. Kasatoriaus motyvas, kad protingu terminu negalima laikyti daugiau nei vienerių metų terminą (kaip nagrinėjamu atveju) daikto kokybei patikrinti, šiuo konkrečiu atveju atmestinas kaip nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati prekė – rezervuaras – yra specifinė. Tai 2233 kub. m talpa su įranga iš sluoksniuotos skardos ir vidinės plėvelės. Kad rezervuaro defektas buvo sudėtingas, galima spręsti ir iš atsakovo keleto nepavykusių bandymų suremontuoti rezervuarą. Tai defektai, kurie vizualiai nepastebimi, tam reikalingos specialios žinios, buvo atlikta rezervuaro sandarumo ekspertizė. Galutinai rezervuaro kokybė (tinkamumas naudoti) galėjo būti patikrinta tik pradėjus jį eksploatuoti. Esant tokioms bylos aplinkybėms ir įvertinusi tai, kad pretenziją ieškovas pareiškė per pirmuosius nustatytus dvejų metų garantijos metus, kad atsakovas rezervuaro kokybės trūkumo neginčijo ir ėmėsi jį šalinti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prekės (rezervuaro) kokybė buvo patikrinta per praktiškai galimą tomis aplinkybėmis laikotarpį (Konvencijos 38 straipsnio 1 dalis, 39 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas, nors ir nesivadovavo aptartomis Konvencijos nuostatomis, tačiau, vadovaudamasis nurodytomis CK normomis, kurios analogiškos arba savo turiniu tapačios Konvencijos nuostatoms, nepažeidė Konvencijos reikalavimų dėl prekės kokybės patikrinimo terminų ir pardavėjo informavimo apie netinkamos kokybės prekę.

Dėl ieškinio senaties termino

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Su šiuo kasacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti. Byloje nėra ginčo, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumo. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. O teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasatorius nurodo, kad 2009 m. rugpjūčio 17 d. ieškovas pateikė reikalavimą atsakovui nutraukti rezervuaro remonto darbus ir atlyginti nuostolius. Atsakovas 2009 m. rugsėjo 8 d. raštu atsakė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimus. Taigi kasatorius mano, kad nuo šio momento ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Su šia kasatoriaus pozicija nėra pagrindo sutikti, nes ji prieštarauja byloje konstatuotoms faktinėms aplinkybėms. Byloje nustatyta, kad ieškovas 2009 m. spalio 1 d. atsakovui pateikė nepriklausomos ekspertizės išvadas dėl netinkamos rezervuaro kokybės. Atsakydamas į šį raštą, atsakovas 2009 m. lapkričio 16 d. raštu pasiūlė dar kartą atlikti rezervuaro plėvelės ir karšinio pakeitimą, taigi sutiko eilinį kartą remontuoti rezervuarą, tačiau atsisakė įvykdyti ieškovo reikalavimus atlyginti išlaidas ir negautas pajamas. Ieškovas 2009 m. lapkričio 24 d. raštu atmetė pasiūlymą dėl tolimesnių rezervuaro remonto darbų ir pareikalavo finansinio atlygio. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad būtent nuo 2009 m. lapkričio 16 d. ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą ir pagrįstai nuo šios dienos pradėtas skaičiuoti ieškinio senaties terminas, kuris, pareiškiant ieškinį teisme 2010 m. balandžio 21 d., nebuvo pasibaigęs.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Byloje pateikti įrodymai, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą advokatui ieškovas sumokėjo 6302,89 Lt. Ieškovo prašomos priteisti išlaidos už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad už atsiliepimo surašymą priteistina 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. vasario 11 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 27,77 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos iš kasatoriaus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB „Agrokoncernas“ (j. a. k. 133849777) iš atsakovo EPA Pumpen und Abwasseranlagen Vertriebs GmbH 2000 (du tūkstančius) Lt bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo EPA Pumpen und Abwasseranlagen Vertriebs GmbH 27,77 Lt (dvidešimt septynis litus 77 ct) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteistina suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                   Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Antanas Simniškis