Baudžiamoji byla Nr. 1A-406-932/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12201-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.1.2.; 2.4.6.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Eglės Gruodienės ir Rasos Paužaitės,

sekretoriaujant Daliai Kanopienei,

dalyvaujant prokurorei Dainai Dilbienei,

nuteistajam N. P. (N. P.) ir jo gynėjui advokatui Anatolijui Svilai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. P. (N. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo N. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 8 mėnesiams, įpareigojant viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu: 1) būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., nebent tai susiję su darbu, mokslu ar lankymųsi sveikatos priežiūros įstaigose; 2) pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 3) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas N. P. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2020 m. kovo 25 d., 21.20 val., iki 2020 m. kovo 26 d., 16.00 val., t. y. viena diena, ją prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1.       Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. P. buvo pripažintas kaltu dėl to, jog neteisėtai disponavo nedideliu kiekiu narkotinės medžiagos, neturėdamas tikslo ją platinti: nuo nenustatyto laiko, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai su savimi laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurios masė yra 0,520 g (? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 16,2 %), iki 2020 m. kovo 25 d., apie 21.20 val., kuomet Vilniuje, Subačiaus g. 115, automobilių stovėjimo aikštelėje, paviršinės apžiūros metu jo kairėje kojinėje policijos pareigūnas rado ir paėmė plastikinį maišelį su minėta narkotine medžiaga. Šiais savo veiksmais N. P. buvo pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje.

II.                      Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis N. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

3.       Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė policijos pareigūnų R. A., A. R., T. Š. (T. Š.) parodymais, nors visų šių liudytojų parodymai yra nepatikimi. Akcentuoja, kad Vilniaus apskrities VPK Imuniteto valdybos išvada patvirtina, kad minėti asmenys atliko neteisėtus veiksmus ir už tai yra nubausti. Pažymi, kad tik vienas T. Š. nurodė apelianto kojinėje radęs narkotines medžiagas, tuo tarpu kiti tvirtino nieko nematę, kadangi stovėjo prie kitų žmonių. Be to, iš tuo metu buvusių asmenų nė vienas nepatvirtino, kad apeliantas turėjo ar slėpė narkotines medžiagas. Skunde užsimenama, kad yra ir daugiau aplinkybių, kurias apeliantas nurodo išdėstysiantis teismo posėdyje.

4.       Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

5.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu N. P. buvo pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje. Nuteistojo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti bei teismo įvertinti įrodymai. N. P. už jo padarytą baudžiamąjį nusižengimą buvo paskirta tinkamos rūšies bei dydžio bausmė, paskirti tinkami įpareigojimai ir bausmė kartu su įpareigojimais nevertintini kaip aiškiai per griežti.

6.       Nagrinėjamoje byloje pateiktu apeliaciniu skundu yra prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir N. P. išteisinti. Iš skundo turinio matyti, kad esminis nesutikimo su skundžiamu nusprendžiu argumentas yra tas, kad, nuteistojo įsitikinimu, jo kaltė negalėjo būti grindžiama policijos pareigūnų parodymais. Apelianto įsitikinimu, kaip liudytojais apklaustų pareigūnų parodymai yra nepatikimi ir tą leidžia teigti aplinkybė, jog visi trys pareigūnai buvo pripažinti kaltais atlikę neteisėtus veiksmus, nubausti, ką patvirtina Vilniaus apskrities VPK Imuniteto valdybos išvada.

7.       Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas N. P. kaltu padarius BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą, kaltės įrodymais išties pripažino liudytojų (policijos pareigūnų) T. Š., A. R. ir R. A. parodymus. Minėtų asmenų parodymai yra išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl šioje nutartyje iš naujo nekartotini. Pažymėtina tik, kad įvykio dieną (2020 m. kovo 25 d., apie 21.20 val.) policijos pareigūnai, atlikdami tarnybines funkcijas, nežymėtu tarnybiniu automobiliu atvyko į Subačiaus g. 115, Vilniuje esančią automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje nuošaliau stovėjo „Audi“ markės automobilis. Tame automobilyje (keleivio vietoje, prie vairuotojo) kaip tik sėdėjo apeliantas, taip pat dar trys asmenys (vairuotojo vietoje – A. P. (A. P.), gale – S. P. ir V. M.). Pareigūnų automobilis sustojo nedideliu, 2-3 metrų atstumu, nuo „Audi“ automobilio, be to, įjungtomis automobilio šviesomis apšvietė pastarąją transporto priemonę. Tai, kad priekyje sėdintis apeliantas vėliau pasilenkė, bandydamas kažką slėpti, apklausiamas parodė T. Š.. Ši aplinkybė sukėlė jam įtarimą ir jis apie tai pasakė, juo labiau, kad aikštelė, kurioje stovėjo automobilis su jo viduje sėdinčiais keturiais asmenims, tarp jų ir N. P., buvo žinoma kaip vieta, kurioje renkasi asmenys, vartojantys narkotines medžiagas. Po tokios T. Š. nurodytos informacijos buvo nuspręsta nedelsiant patikrinti transporto priemonę bei joje esančius asmenis. T. Š. priėjo prie keleivio pusės, kurioje sėdėjo N. P., R. A. – prie vairuotojo pusės ir bendravo su vairuotojo vietoje sėdinčiu A. P., netrukus pastatęs automobilį prie kolegų atėjo ir A. R.. T. Š., prieš tai nurodęs, kad matė, kaip keleivio vietoje sėdėjęs asmuo pasilenkė ir bandė kažką slėpti, parodė ir kitas reikšmingas aplinkybes – pateikus tarnybinį pažymėjimą ir paprašius asmens išlipti iš automobilio, pašvietus žibintuvėliu, pastarojo kojinėje buvo matyti mažas išsikišimas, atlikus apžiūrą, kojinės viduje buvo rastas mažas polietileninis užspaudžiamas maišelis su augalinės kilmės medžiaga (1 t., b. l. 30, 149-154), kuri, kaip vėliau nustatyta, yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurios masė 0,502 g (? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 16,2 %) (1 t., b. l. 18-19).

8.       Taigi, priešingai nei bando įrodinėti apeliantas, liudytojas T. Š. kategoriškai patvirtino, kad maišelis su narkotine medžiaga buvo rastas nuteistojo kairės kojos kojinėje, o ne kažkieno pamestas gulėjo ant žemės. Tikslinga pabrėžti, kad tokie liudytojo parodymai kartu su anksčiau nurodytomis aplinkybėmis, jog privažiavus automobiliui nuteistasis pasilenkė ir bandė kažką slėpti, buvo nuoseklūs viso proceso metu. Kiti du policijos pareigūnai tiesiogiai nematė, kaip T. Š. apžiūrėjo apeliantą ir pastarojo kojinėje rado plastikinį užspaudžiamą maišelį su draudžiama disponuoti medžiaga, tačiau A. R. ir R. A. nuosekliai patvirtino, kaip kolega T. Š. informavo N. P. kojinėje radęs maišelį su galimai narkotine medžiaga, be to, A. R. parodė, kaip dar prieš atliekant patikrą T. Š. pasakė matęs, jog keleivio vietoje sėdintis vaikinas pasilenkęs kažką paslėpė. Suprantama, kad vykstant patikrinimui, A. R. ir R. A., kurie atliko veiksmus su kitais asmenimis (primintina, kad A. R. atėjo kiek vėliau, po to, kai pastatė automobilį) negalėjo stebėti ir tiksliai matyti, kokius veiksmus T. Š. atliko, nuteistajam išlipus iš automobilio, kaip buvo atlikta nuteistojo apžiūra, tačiau tai nereiškia, kad negalima remtis liudytojų parodymais apie tai, kokias aplinkybes jiems iš karto nurodė T. Š.. Papildomai pažymėtina, kad analogiškos aplinkybės atsispindi ir iš karto po įvykio rašytame A. R. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 3), o BIRT ataskaitų žiūryklės duomenyse nurodyta, kad 2020 m. kovo 25 d., apie 21.20 val., Subačiaus g. 115, Vilniuje, automobilių stovėjimo aikštelėje sulaikytas N. P., pas kurį paviršinės apžiūros metu buvo rastos narkotinės medžiagos (1 t., b. l. 5).

9.       Liudytojai T. Š., A. R. ir R. A. apklausti įspėjus pastaruosius dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, visi davė priesaikas teisme, duomenų, kad būtų suinteresuoti duoti apeliantui nepalankius parodymus, nėra. Pastebėtina, kad pats automobilio ir asmenų patikrinimas nebuvo iš anksto planuotas, nei T. Š., nei kitiems dviem pareigūnams nebuvo žinoma automobilyje esančių asmenų tapatybė. Visų šių anksčiau aptartų aplinkybių kontekste nėra jokio objektyvaus pagrindo liudytojų parodymus vertinti kaip tendencingus, neatitinkančius tikrovės ir jais nesivadovauti. Apelianto itin akcentuota aplinkybė, kad visi trys policijos pareigūnai yra nubausti tarnybinėmis nuobaudomis už atliktų veiksmų neįforminimą atitinkamais procesiniais dokumentais, yra teisinga, ją patvirtina Vilniaus apskrities VPK Imuniteto valdybos tarnybinio patikrinimo išvada (1 t., b. l. 162-175), tačiau tai savaime nelemia, jog dėl to liudytojų parodymai yra nepatikimi ir jais pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas analizavo ir vertino duomenis dėl pareigūnų nubaudimo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, patikrinimo metu nustatyti pareigūnų veiksmai, atlikti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), buvo vykdomi jau po to, kai T. Š. nuteistojo kojinėje rado maišelį su narkotine medžiaga, o apie patį įvykį buvo pranešta Vilniaus apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriui, be to, kai buvo surašytas A. R. tarnybinis pranešimas (iš detalių duomenų matyti, kad tarnybinis pranešimas surašytas 23:00:45 val.) (1 t., b. l. 4). Svarbu ir tai, kad T. Š. ir A. R., ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojai buvo apklausti netrukus po įvykio (2020 m. balandžio 1 d. ir balandžio 7 d.), R. A. – kiek vėliau (2020 m. birželio 29 d.), tačiau jų visų apklausos atliktos iki buvo paduotas N. P. skundas, po ko pradėtas tarnybinis patikrinimas ir galiausiai pareigūnams paskirtos tarnybinės nuobaudos. Sprendžiant dėl nurodytų liudytojų parodymų patikimumo, neabejotinai atsižvelgtina į tai, kad nė vieno liudytojo parodymų turinys tiek iki tarnybinio patikrinimo atlikimo, tiek ir jam pasibaigus iš esmės nepakito. Taigi visos šios aplinkybės neleidžia sutikti su apelianto teiginiais, kad tarnybinio patikrinimo išvada ir paskirtos tarnybinės nuobaudos turėjo įtaką liudytojų parodymams ir šie parodymai turi būti vertinami kaip nepatikimi.

10.       Skunde nuteistasis apeliuoja ir į tai, kad be policijos pareigūnų kiti asmenys nepatvirtino apeliantą slėpus ar turėjus narkotines medžiagas. Šis argumentas taip pat nėra naujas, jis buvo išsakytas ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, skundžiamame nuosprendyje yra aptarti kartu su apeliantu buvusių asmenų parodymai ir galimybė matyti plastikinio maišelio su narkotine medžiaga radimo faktą. Teisėjų kolegija sutinka su išvadomis, kad liudytojai A. P., S. P. ir V. M. neturėjo galimybės matyti, kaip buvo atliekama N. P. apžiūra. Sprendžiant iš liudytojų parodymų, V. M. sėdėjo automobilyje, kurio langai buvo uždaryti, A. P. nors ir stovėjo lauke (prie automobilio durelių), tačiau jam matomumą užstojo automobilis, be to, pastarasis priešinosi pareigūnams, nesutiko būti apžiūrimas, o liudytojas S. P., kuris buvo išlaipintas iš automobilio ir pastatytas prie keleivio durelių, nurodant uždėti rankas ant stogo, pats aiškino nematęs, ką pareigūnai darė su N. P. (2 t., b. l. 7-12). Tokiu būdu visų anksčiau išvardintų liudytojų parodymai nėra nei patvirtinantys, nei paneigiantys T. Š. parodymus dėl narkotinės medžiagos suradimo. Galima apstebėti, kad teisme A. P. bandė teigti, kad pareigūnas, kuris buvo šalia N. P., „pasilenkė ir kažką paėmė, pakėlė, paklausė N., ar tai jo, jis atsakė, kad nežino, kas ten yra. Pareigūnas prie mūsų tą paketėlį išvyniojo, pauostė ir pasakė, kad čia žolė, paklausė, ar turim daugiau ir pasakė, kad mašinoje darys kratą ? ... ? atvyko iškviesti patruliai, tas policininkas, kuris buvo prie N., pasakė, kad prie mašinos rado narkotinių medžiagų, sakė, kad čia tikrai N.“ (1 t., b. l. 195-198). Tokie parodymai iš esmės atitinka nuteistojo keliamą versiją dėl to, kad paketėlio jis neturėjo, jį policijos pareigūnas rado numestą ant žemės. Visgi, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, iš kurių matyti, kad A. P. dėl pasipriešinimo pareigūnams bei automobilio užstojimo negalėjo aiškiai ir nepertraukiamai stebėti N. P., tuo labiau ir neturėjo tam jokio tikslo, tokie liudytojo, kuris yra apelianto vaikystės draugas (tokią aplinkybę teisme nurodė pats N. P.), parodymai nėra įtikinantys. Matyti, kad liudytojas išimtinai akcentavo aplinkybę neva paketėlis buvo paimtas nuo žemės, nors tuo pačiu paklaustas konkrečiai negalėjo įvardinti, būtent iš kurios vietos, kas rodo, jog parodymai dėl paketo su narkotine medžiaga paėmimo nuo žemės yra duoti, siekiant palengvinti N. P. teisinę padėtį. Kita vertus, lauke buvęs S. P. tokių A. P. paminėtų aplinkybių nepatvirtino, apklausiamas teisme pastarasis parodė „pareigūnai rado žolę, policininkas iš paketėlio po to išėmė tą žolę ? ... ? žinojau, kad buvo rasta žolė, nes pareigūnas sakė tam žmogui, kad jam gresia kalėjimas ? ... ? tas žmogus, kuriam taip sakė, sėdėjo priekyje, prie vairuotojo keleivio pusėje. Išiminėjo tą žolę, po to pareigūnas kitam pareigūnui liepė prieiti, rodė tą surastą žolę ir mūsų visų klausė, kas čia yra“ (2 t., b. l. 7-12). Tuo pačiu nurodytina, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikta specialisto išvada patvirtina, kad iš N. P. paimtame pakete yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurios masė 0,502 g (? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 16,2 %) (1 t., b. l. 18-19), šios medžiagos kiekis atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakyme Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ numatytą šios narkotinės medžiagos rūšies nedidelio kiekio ribą. Nuteistojo veiksmai, pastarajam su savimi turint narkotinę medžiagą, pagrįstai įvertinti kaip padaryti veikiant tiesiogine tyčia ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 2 dalį (disponuotos medžiagos nedidelis kiekis, laikymo bei radimo aplinkybės, taip pat duomenys apie anksčiau taikytą baudžiamąją atsakomybę dėl analogiškos nusikalstamos veikos sudarė pagrindą konstatuoti, jog nuteistasis N. P. neturėjo tikslo platinti šią narkotinę medžiagą).

11.       Taigi, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, klaidų, susijusių su BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis nuostatomis neįžvelgia, nuteistojo veiksmai kvalifikuoti tinkamai, o tai, kad apelianto netenkina teismo išvados ir pastarasis kitaip vertina surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindas konstatuoti nuosprendžio trūkumą.

12.       Nors apeliantas skunde neišdėsto jokių nesutikimo su jam paskirta bausme motyvų, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi visų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas aptarė BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, vertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis ir paskyrė N. P. vieną švelniausių straipsnio sankcijoje numatytų bausmės rūšių – laisvės apribojimą, kurios dydį nustatė švelnesnį nei galimą skirti šios bausmės rūšies vidurkį, netaikant intensyvios priežiūros, tačiau paskiriant tris įpareigojimus, nukreiptus į nuteistojo elgesio kontrolę ir teigiamus pokyčius. Tokia bausmė nelaikytina pernelyg griežta, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo ją švelninti

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo N. P. (N. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                               Julita Dabulskytė-Raizgienė

       Eglė Gruodienė

       Rasa Paužaitė