Civilinė byla Nr. e2A-928-950/2025
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04255-2024-7
Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.20
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 27 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Ridikas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BIO-TECHNO LINE“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2209-905/2025, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SV Transport“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BIO-TECHNO LINE“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „SV Transport“ 2024 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (reg. Nr. DOK-166215), kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „BIO-TECHNO LINE“ – 3 000 Eur skolą, 716,33 Eur palūkanas, 12 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė UAB „SV Transport“ (toliau – ieškovė) pateiktame ieškinyje nurodė, kad su atsakove UAB „BIO-TECHNO LINE“ (toliau – atsakovė, apeliantė) 2023 m. rugsėjo mėn. žodžiu sudarė kalkių transportavimo sutartį. Jos pagrindu, 2023 m. rugsėjo 19–22 d. kalkės buvo gabenamos maršrutais: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Už suteiktas paslaugas 2023 m. rugsėjo 27 d. buvo išrašyta ir atsakovei pateikta PVM sąskaita faktūra SVT Nr. 2300906 (toliau – PVM Sąskaita) 7 694,43 Eur sumai, kuri turėjo būti apmokėta iki 2023 m. spalio 11 d. Minėtą PVM Sąskaitą atsakovė apmokėjo tik iš dalies, t. y. 2023 m. gruodžio 31 d. sumokėjo 1 694,43 Eur, 2024 m. birželio 26 d. sumokėjo 1 000 Eur, 2024 m. spalio 16 d. sumokėjo 2 000 Eur. Jokių pretenzijų dėl suteiktų paslaugų kokybės atsakovė niekada nereiškė, tačiau į raginimus sumokėti likusią dalį skolos nereagavo. Atsižvelgiant į tai, ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 3 000 Eur skolą, 716,33 Eur palūkanas (apskaičiuotas iki ieškinio pateikimo teismui dienos) bei procesines palūkanas. Visoms prašomoms priteisti palūkanoms ieškovė prašė taikyti Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme (toliau – MAKSVPĮ) nurodytas palūkanų normas.
3. Atsakovė UAB „BIO-TECHNO LINE“ 2024 m. lapkričio 26 d. pateiktame atsiliepime į ieškinį (reg. Nr. DOK-176664) nurodė, kad sutinka su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis dėl žodinės kalkių transportavimo sutarties sudarymo ir jos vykdymo, pretenzijų dėl suteiktų paslaugų kokybės tikrai neturi, tačiau atsakovė pažymėjo, jog šalys žodžiu taip pat buvo susitarusios, kad po ginčo PVM Sąskaitos išrašymo, jos pasirašys atskirą susitarimą, pagal kurį atsakovė skolą ieškovei sumokės pagal suderintą mokėjimų grafiką, t. y. dalimis. Nors ieškovė ilgą laiką vengė sudaryti tokį susitarimą, atsakovė atliko dalinius mokėjimus. Šiuo atveju susiklostė situacija, kad ne atsakovė, o ieškovė nevykdo žodinio susitarimo dėl skolos pagal PVM Sąskaitą sumokėjimo dalimis. Kadangi šalys žodžius susitarė pratęsti prievolės (skolos sumokėjimo) įvykdymo galutinį terminą, todėl ieškovei neatsirado teisėtas pagrindas skaičiuoti palūkanas. Be to, palūkanos turėtų būti skaičiuojamos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnį, o ne taikant MAKSVPĮ nuostatas.
4. Ieškovė 2024 m. lapkričio 28 d. pateiktame dublike (reg. Nr. DOK-178962) papildomai pažymėjo, kad melagingais laiko atsakovės teiginius, jog šalys buvo susitarusios sudaryti atskirą susitarimą dėl skolos mokėjimo grafiko nustatymo. Tokio susitarimo niekada nebuvo, ginčo PVM Sąskaita turėjo būti apmokėta per dvi savaites. Taip pat ieškovė niekada nebuvo atsisakiusi palūkanų skaičiavimo atsakovei vėluojant su ja atsiskaityti. Laiko, kad pagrįstai skaičiuoja palūkanas pagal MAKSVPĮ nustatytas palūkanų normas, nes nurodytas įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį.
5. Atsakovė 2024 m. gruodžio 16 d. pateiktame triplike (reg. Nr. 187759) dar kartą pažymėjo, kad neginčija pagrindinio ieškovės reikalavimo dėl skolos priteisimo, tačiau prašomas priteisti palūkanas laiko neproporcingai didelėmis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. sausio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 3 000 Eur skolą, 716,33 Eur palūkanas, 12 procentų metines palūkanas nuo priteistos (3 000 Eur) sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. spalio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 083 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad tarp šalių nekilo ginčas dėl faktinių aplinkybių, jog pagal 2023 m. rugsėjo mėn. sudarytą žodinę sutartį ieškovė suteikė atsakovei kalkių transportavimo paslaugas, už kurias atsakovė liko skolinga 3 000 Eur, nurodytą sumą priteisė ieškovei.
8. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kuriais buvo neigiama pareiga atsiskaityti su ieškove PVM Sąskaitoje nurodytu terminu, nes laikė, kad atsakovė neįrodė, jog jos įvardijamas žodinis susitarimas dėl atsiskaitymo dalimis realiai buvo sudarytas. Kartu teismas padarė išvadą, jog būtent dėl to ieškovė turi teisę ir į palūkanas už pradelstą atsiskaityti laikotarpį.
9. Teismas, įvertinęs tai, jog sudaryta sutartis nepatenka į MAKSVPĮ 1 straipsnio 3 dalyje nurodytas išimtis, sprendė, kad ieškovė pagrįstai ir teisėtai reikalauja priteisti palūkanas būtent pagal nurodyto įstatymo nuostatas. Todėl teismas tenkino ieškinio reikalavimą priteisti ieškovei iš atsakovės paskaičiuotas palūkanas (716,33 Eur) bei procesines palūkanas (12 procentų metines palūkanas nuo priteistos (3 000 Eur) sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Atsakovė UAB „BIO-TECHNO LINE“ 2025 m. vasario 14 d. pateiktu apeliaciniu skundu (reg. Nr. DOK-24172) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 14 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
10.1. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, atsakovė bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, jog šalys buvo žodžiu susitarusios dėl mokėjimo už suteiktas kalkių transportavimo paslaugas termino atidėjimo, t. y. mokėjimo dalimis pagal suderintą grafiką. Todėl teismo išvada, kad šalys susitarimo dėl atsiskaitymo dalimis nebuvo realiai sudariusios, neatitinka byloje esančių duomenų. Tokia niekuo nepagrįsta teismo išvada galėjo lemti neteisingą ginčo išsprendimą.
10.2. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas ieškovei priteistinas palūkanas, privalėjo taikyti CK 6.210 straipsnio nuostatas. Laiko, kad MAKSVPĮ nustatytos kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos nesutampa su procesinėmis palūkanomis, kurias reguliuoja anksčiau minėtas CK 6.210 straipsnis.
11. Ieškovė UAB „SV Transport“ 2025 m. kovo 4 d. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (reg. Nr. DOK-34109), kuriuo prašė jį atmesti. Nurodė tokius esminius nesutikimo su atsakovės pateiktu apeliaciniu skundu argumentus:
11.1. Nors atsakovė apeliaciniame skunde ir nurodo, jog neva šalys buvo žodžiu susitarusios dėl skolos pagal PVM Sąskaitą mokėjimo termino atidėjimo, tačiau nenurodo, koks konkrečiai yra tas tariamai šalių sulygtas mokėjimo atidėjimo terminas. Minėtiems teiginiams pagrįsti atsakovė byloje nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, neprašė apklausti ginčo šalių atstovų ar kokių nors liudytojų.
11.2. Atsakovė pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka ne tik su tuo, kad jai palūkanos negali būsi skaičiuojamos pagal MAKSVPĮ nuostatas, tačiau neigia ir tai, kad jai yra suėjęs terminas ginčo PVM Sąskaitai faktūrai apmokėti. Tačiau PVM Sąskaitą buvo išrašyta 2023 m. rugsėjo 27 d., o palūkanos buvo pradėtos skaičiuoti tik nuo 2023 m. spalio 27 d., kaip kad ir numato MAKSVPĮ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas. Laiko, kad atsakovė negali tikėtis, jog PVM Sąskaitos apmokėjimo terminas niekada nesueis, o ją apmokėti reikės tik tada, kai to užsinorės ji pati. Todėl atsakovės argumentas, susijęs su mokėjimo termino nesuėjimu, neįrodžius, jog buvo sudarytas susitarimas dėl kitokio mokėjimo termino (mokėjimo dalimis), turi būti atmestas.
11.3. Pasisakydama dėl palūkanų priteisimo pagrįstumo bei jų dydžio, ieškovė pakartojo savo procesiniuose dokumentuose (ieškinyje; dublike) nurodytus argumentus.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atsakovės pateikto apeliacinio skundo ribų.
Dėl ginčo esmės
13. Byloje tarp šalių nekilo ginčo, kad 2023 m. rugsėjo mėn. jos sudarė žodinę sutartį dėl kalkių transportavimo paslaugų (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Tokios sutarties sudarymą ir jos vykdymą patvirtina byloje ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai – 2023 m. rugsėjo 19–22 d. krovinio važtaraščiai (liudijantys kalkių transportavimą maršrutais: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), taip pat suteiktų autotransporto paslaugų suvestinė. Atsakovė pateiktuose procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį; triplike) patvirtino, kad jokių priekaištų dėl jai suteiktų kalkių transportavimo paslaugų kokybės ieškovei neturėjo ir neturi. Ieškovė 2023 m. rugsėjo 27 d. išrašė atsakovei ginčo PVM Sąskaitą (t. y. PVM sąskaitą faktūrą SVT Nr. 2030906) 7 694,43 Eur sumai. Minėtoje PVM Sąskaitoje buvo nurodyta, kad ji turi būti apmokėta iki 2023 m. spalio 11 d. Iš ieškovės 2024 m. lapkričio 4 d. parengto tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto matyti, kad atsakovė ginčo PVM Sąskaitą apmokėjo tik iš dalies (2023 m. gruodžio 31 d. sumokėjo 1 694,43 Eur, 2024 m. birželio 26 d. sumokėjo 1 000 Eur, 2024 m. spalio 16 d. sumokėjo 2 000 Eur), dėl ko liko skolinga ieškovei 3 000 Eur. Atsakovė pateiktuose procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį; triplike) vėlgi patvirtino ir pripažino, kad su pagrindine skolos suma (3 000 Eur) sutinka.
14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovės 3 000 Eur dydžio skolą (dėl kurios priteisimo ginčo tarp šalių ir nebuvo), taip pat priteisė 716,33 Eur palūkanas (ieškovės apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2023 m. spalio 27 d. iki 2024 m. lapkričio 6 d.) ir 12 procentų metines palūkanas nuo priteistos (3 000 Eur) sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. spalio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas sprendė, kad ieškovė pagrįstai ir teisėtai palūkanas prašė priteisti pagal MAKSVPĮ nuostatas, kurios įtvirtina didesnius jų dydžius, negu atsakovės nurodomas CK 6.210 straipsnis.
15. Atsakovė pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl palūkanų priteisimo. Tokį nesutikimą atsakovė grindžia iš esmės dviem argumentais. Pirma, jog su ieškove ji buvo sudariusi žodinį susitarimą skolą pagal PVM Sąskaitą mokėti dalimis, dėl ko minėtos PVM Sąskaitos apmokėjimo terminas nėra suėjęs ir jai apskritai negali būti skaičiuojamos palūkanos. Antra, netgi laikant, jog ieškovė turėjo teisę jai skaičiuoti palūkanas, tai jos turėjo būti skaičiuojamos vadovaujantis CK 6.210 straipsniu, o ne MAKSVPĮ nuostatomis.
16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tarp ginčo šalių susiklosčiusios situacijos aplinkybes bei nagrinėjamoje civilinėje byloje surinktų faktinių duomenų visetą, neturi pagrindo sutikti su anksčiau nurodytais atsakovės apeliacinio skundo argumentais.
17. Pasisakydamas dėl pirmojo atsakovės apeliacinio skundo argumento, apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu tiesiogiai suinteresuotoms šalims. Įrodinėjimo pareigą nustato CPK 178 straipsnis. Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungimosi principo (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).
18. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje neatsiejamai susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovės nurodomoms aplinkybėms. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles, teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).
19. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys liudija, kad ginčo PVM Sąskaita buvo išrašyta 2023 m. rugsėjo 27 d. Minėtoje PVM Sąskaitoje buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad ji turi būti apmokėta iki 2023 m. spalio 11 d. Byloje nėra absoliučiai jokių duomenų (pvz., ginčo šalių tarpusavio susirašinėjimo dokumentų ar pan.), kurie nagrinėjamoje situacijoje leistų daryti bent prielaidą, kad ginčo šalys buvo žodžiu (ar konkliudentiniais veiksmais) susitarusios dėl ilgesnio atsiskaitymo už ieškovės 2023 m. rugsėjo 19– 22 d. suteiktas kalkių transportavimo paslaugas termino nei tas, kuris nurodytas ginčo PVM Sąskaitoje. Todėl apeliacinės instancijos teismas, ieškovei kategoriškai neigiant buvus tokiam susitarimui, tiek atsakovės atsiliepime į ieškinį, tiek ir jos apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad neva ginčo šalys žodžiu susitarė dėl skolos pagal ginčo PVM sąskaitą mokėjimo dalimis, laiko išimtinai deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais. Nurodytais atsakovės teiginiais neleidžia tikėti ir jos pačios faktinis elgesys. Paprastai sutarties šalims susitarus dėl mokėjimų už atliktus darbus (ar paslaugas) dalimis, tokie mokėjimai atliekami periodiškai, vienodais intervalais, analogiškomis sumomis. Nagrinėjamu atveju atsakovė pirmą dalinį mokėjimą (1 694,43 Eur) ieškovei atliko 2023 m. gruodžio 31 d., antrąjį (1 000 Eur) – 2024 m. birželio 26 d. (t. y. po beveik 6 mėnesių), o trečiąjį (2 000 Eur) – 2024 m. spalio 16 d. (t. y. ieškovei jau pasikreipus į teismą dėl skolos priteisimo supaprastinto proceso (išduodant teismo įsakymą) tvarka). Tokie pavieniai, chaotiški, neturintys jokio sistemiškumo ir aiškios logikos, atsakovės veiksmai niekaip nesudaro pagrindo išvadai, kad tarp šalių egzistavo koks nors susitarimas dėl skolos pagal ginčo PVM Sąskaitą mokėjimo dalimis.
20. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovė byloje neįrodė jai tenkančių įrodyti aplinkybių, t. y. kad tarp jos ir ieškovės buvo sudarytas susitarimas dėl skolos pagal ginčo PVM Sąskaitą mokėjimo dalimis.
21. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė laiku (t. y. iki 2023 m. spalio 11 d.) PVM Sąskaitos neapmokėjo, kas reiškia, jog ji praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą. CK 6.261 straipsnis numato, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Nurodytame CK 6.261 straipsnyje nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sudarytose sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017). Dėl kompensuojamųjų palūkanų taikymo šalys neprivalo susitarti, t. y. net ir nesant tokio susitarimo, kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti jo nuostolius, patirtus dėl piniginės prievolės termino praleidimo. Tokią išvadą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad pagal teisinį reglamentavimą kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016). Taigi, kompensuojamosios palūkanos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (negautomis pajamomis), kurių nereikia įrodinėti piniginės prievolės pažeidimo atveju.
22. Pagal kasacinio teismo praktiką, kompensuojamosioms palūkanoms priskiriamos ir vadinamosios procesinės palūkanos, t. y. įstatymų nustatyto dydžio palūkanos, kurias skolininkas privalo mokėti už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Jos skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-313/2024).
23. Atsižvelgiant į tai, atsakovei laiku (iki 2023 m. spalio 11 d.) neapmokėjus ginčo PVM Sąskaitos, ieškovė įgijo teisę reikalauti palūkanų, kaip dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo jos patirtų minimalių nuostolių atlyginimo.
24. Pasisakydamas dėl antrojo atsakovės apeliacinio skundo argumento, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė ieškiniu prašė priteisti 716,33 Eur dydžio kompensuojamąsias palūkanas (pagal CK 6.261 straipsnį), apskaičiuotinas nuo termino piniginei prievolei įvykdyti praleidimo (t. y. nuo 2023 m. spalio 27 d.) iki kreipimosi į teismą (t. y. iki 2024 m. lapkričio 6 d.), o nuo kreipimosi į teismą dienos ieškovė jau prašė priteisti procesines palūkanas ((pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį) – 12 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodytas palūkanas ieškovė prašė priteisti taikant MAKSVPĮ įtvirtintas palūkanų normas.
25. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sudaryta sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tačiau kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti MAKSVPĮ įtvirtintas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, ir teismas turi taikyti būtent MAKSVPĮ nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-286-241/2016).
26. MAKSVPĮ 1 straipsnio 2 dalis nustato, jog šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį komerciniai sandoriai – tai sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. MAKSVPĮ 2 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad pavėluoto mokėjimo palūkanų norma – tai 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribine palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindine Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu.
27. Europos centrinio banko refinansavimo operacija yra vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. 2023 m. liepos 1 d. galiojusi fiksuotoji palūkanų norma buvo 4 procentai. Remiantis tuo, atsakovės pradelstai sumokėti ieškovei skolos sumai yra taikytinos 12 procentų (8 + 4) metinės palūkanos (MAKSVPĮ 2 straipsnio 5 dalis).
28. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, MAKSVPĮ ir jo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta palūkanų apskaičiavimo tvarka taikytina nagrinėjamu atveju, nes atsakovės neįvykdyta pinginė prievolė apmokėti ieškovės išrašytą ginčo PVM Sąskaitą atsirado pagal ginčo šalių žodžiu sudarytą komercinę (kalkių transportavimo) sutartį, kurios šalys yra ūkio subjektai, minėtą komercinį sandorį sudarę atlikdami savo įprastą ūkinę veiklą, ir tai atitinka nurodytu įstatymų nustatytą palūkanų apskaičiavimo ir priteisimo tvarką. Kaip teisingai nurodė skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, ginčo šalių žodžiu sudaryta kalkių transportavimo sutartis nepatenka į MAKSVPĮ 1 straipsnio 3 dalyje nurodytas išimtis, kuomet minėtas įstatymas netaikomas. Todėl šiuo atveju ieškovės (kreditoriaus) ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės (skolininko) kompensuojamąsias palūkanas (pagal CK 6.261 straipsnį) ir procesines palūkanas (pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį), jų dydį nustatant pagal MAKSVPĮ nuostatas, yra teisėtas ir todėl pirmosios instancijos teismo buvo visiškai pagrįstai patenkintas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daryti kitokių išvadų nei padarė pirmosios instancijos teismas, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
29. Tačiau kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisdamas ieškovei iš atsakovės 12 procentų metines palūkanas nuo priteistos (3 000 Eur) sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. spalio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, neteisingai nustatė momentą, nuo kurio turi būti skaičiuojamos tokios procesinės palūkanos. Ieškovė pateiktame ieškinyje (jo rezoliucinėje dalyje formuluodama savo materialinius reikalavimus) buvo aiškiai nurodžiusi, kad prašomos priteisti 716,33 Eur palūkanos yra apskaičiuotos už laikotarpį nuo mokėjimo prievolės atsiradimo iki kreipimosi į teismą dienos (2024 m. lapkričio 6 d.) Ieškovė teismui ieškinį per teismų informacinės sistemos LITEKO EPP posistemį ir pateikė 2024 m. lapkričio 6 d., o priimtas nagrinėti jis buvo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutartimi. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas procesines palūkanas, skolininkas privalo mokėti nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Civilinė byla laikoma iškelta, teismui rezoliucija (arba nutartimi) išsprendus ieškinio priėmimo klausimą (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas tokias reikšmingas aplinkybes, ieškovei iš atsakovės procesinės palūkanos turėjo būti priteistos ne nuo 2024 m. spalio 8 d., kaip kad tai padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, tačiau nuo 2024 m. lapkričio 7 d. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, nustatant, kad 12 procentų metinės palūkanos nuo priteistos (3 000 Eur) sumos yra priteisiamos nuo 2024 m. lapkričio 7 d.
30. Kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, nepaminėti šioje nutartyje, nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl bylos procesinės baigties
31. Apibendrindamas visa tai, kas buvo išdėstyta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą nepažeidė nei materialiosios, nei proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės pateikto apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti nėra pagrindo. Todėl atsakovės pateiktas apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 14 d. sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), patikslinant tik jo rezoliucinę dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo momento.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme
32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
33. Bylos duomenys liudija, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 847 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas advokatės Neringos Šilinskės teisinei pagalbai apmokėti (2025 m. vasario 27 d. PVM sąskaita faktūra NSK Nr. 00158). Atmetus byloje pateiktą apeliacinį skundą, nurodytos bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteistinos iš apeliantės, t. y. atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 14 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį nustatant, kad 12 procentų metinės palūkanos nuo priteistos (3 000 Eur) sumos yra priteisiamos nuo 2024 m. lapkričio 7 d.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „SV Transport“ (juridinio asmens kodas: 300638803) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BIO-TECHNO LINE“ (juridinio asmens kodas: 302608449) apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 847 (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) Eur.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjas T. R.