Civilinė byla Nr. e2-471-1125/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36398-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.1.

 (S)

 

 

 

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. liepos 28 d.

Vilnius

 

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Skaistė Cinkutė,

sekretoriaujant Vitai Grušienei, Astai Šėžienei,

dalyvaujant ieškovo Šiuolaikinio meno centro atstovei advokatei Reginai Laurinavičienei, atsakovės Lietuvos dailininkų sąjungos atstovui advokatui Ugniui Pėdnyčiai, trečiojo asmens Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos atstovui V. V. bei trečiojo asmens Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atstovui E. Č.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šiuolaikinio meno centro ieškinį atsakovei Lietuvos dailininkų sąjungai dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų bei atsakovės Lietuvos dailininkų sąjungos priešieškinį ieškovui Šiuolaikinio meno centrui dėl nuomos sutarties pripažinimo, tretieji asmenys byloje Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, Lietuvos Respublikos Finansų ministerija, UAB „Baltic Adventure“, VšĮ Dailininkų sąjungos galerija.

 

Teismas

 

n u s t a t ė:

 

Ieškinys, atsiliepimai, dublikai, triplikas.

 

1.       Ieškovas Šiuolaikinio meno centras pareikštu ieškiniui atsakovei Lietuvos dailininkų sąjungai prašo Iškeldinti atsakovą Lietuvos dailininkų sąjunga, juridinio asmens kodas 191589837, su visais jam priklausančiais daiktais iš negyvenamųjų patalpų, pažymėtų: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), iš viso 516,77 kv.m., esančių adresu (duomenys neskelbtini), pastate, kurio unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

 

2.       Nurodo, kad Šiuolaikinio meno centras valstybei nuosavybės teise priklausantį pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini)), turto patikėjimo teise valdo nuo 1988 m. Nepaisant to, kad visą pastatą patikėjimo teise valdo ieškovas, dalį patalpų be teisinio pagrindo faktiškai užima Lietuvos dailininkų sąjunga. Teigia, kad 1988 m. gruodžio 15 d. Dailės muziejaus įsakymu Nr. 811, nuspręsta perduoti pastatą Dailės parodų direkcijai. 1988 m. gruodžio 30 d. aktu Dailės muziejus perduoda pastatą Dailės parodų direkcijai. 1997 m. sausio 21 d. priimtas Kultūros ministro įsakymas Nr. 31 - Dailės parodų direkcija reorganizuojama į Vilniaus šiuolaikinio meno centrą ir Šiaulių miesto dailės galeriją.

 

3.       Pažymi, kad pastatas projektuotas ir pastatytas kaip vienas statinys. Tačiau pagal kadastro duomenis yra suformuoti du pastatai: „A“ – NTR įregistruotas ir patikėjimo teise valdomas ieškovo ir „B“ – neįregistruotas NTR ir faktiškai valdomas atsakovo. Pastate „A“, kurį valdo ieškovas, dalį patalpų faktiškai užima ir be teisėto pagrindo valdo atsakovas: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), iš viso 516,77 kv.m.. Dalies šių patalpų atsakovas net nenaudoja savo veiklai, o be ieškovo sutikimo yra valstybės nuosavybės teisėmis valdomą turtą išnuomavęs tretiesiems asmenims: restoranui „(duomenys neskelbtini)“.

 

4.       2019 m. liepos 15 d. ieškovas iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos gavo raštą „Dėl Šiuolaikinio meno centro patalpų“ Nr. S2-1936, kuriame Kultūros ministerija prašo inicijuoti neteisėtai naudojamų patalpų perėmimą iš atsakovo. Ieškovas vykdydamas Kultūros ministerijos pavedimą 2019 m. liepos 24 d. raštu „Dėl Šiuolaikinio meno centro patalpų“ Nr. S-93 pasikreipė į atsakovą su prašymu iki 2019 m. rugsėjo 30 d. įskaitytinai atlaisvinti atsakovo neteisėtai naudojamas patalpas ir geranoriškai leido suplanuotą renginių programą galerijoje vykdyti iki 2019 m. gruodžio 31 d. 2019 m. rugsėjo 30 d. atsakyme į ieškovo 2019 m. liepos 24 d. raštą Nr. S-93, atsakovas nurodo, kad valdymo teisėtumą pagrindžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. vasario 25 d. nutarimas Nr. 134. Ieškovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. vasario 25 d. nutarime Nr. 134 „Dėl visuomeninių kūrybinių profesinių sąjungų negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos“ numatyta, kad „nurodytų šio nutarimo priede visuomeninių kūrybinių profesinių sąjungų nuomojami (naudojami) ar esantys jų balanse negyvenamieji pastatai bei patalpos, priklausantys valstybei nuosavybės teise, suteikiami šioms sąjungoms neatlygintinai naudotis jų veiklos laikui, jeigu įstatymų nebus nustatyta kita šio turto naudojimo tvarka“. Nutarimo priede nurodytas atsakovas. Tačiau 1994 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. 134 dalinio pakeitimo“, buvo numatyta, kad „Miestų (rajonų) valdybos turi iki 1994 m. liepos 1 d. sudaryti su šiomis sąjungomis nurodytųjų pastatų ir patalpų panaudos sutartis, galiojančias, iki Visuomeninių kūrybinių profesinių organizacijų įstatymo bus nustatyta kita šio turto naudojimo tvarka“. Atsakovas dėl neteisėtai naudojamų patalpų nėra sudaręs panaudos sutarties. O taip pat, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. gegužės 15 d. Nutarimu Nr. 561 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų visuomeninių kūrybinių profesinių sąjungų negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos klausimais pripažinimo netekusiais galios“ pripažino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. vasario 25 d. nutarimą Nr. 134 „Dėl visuomeninių kūrybinių profesinių sąjungų negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos“ netekusiu galios.

 

5.       Nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas reglamentuoja valstybė turto naudojimą. Ieškovas teigia, kad atsakovas iki šiol nepagrįstai ieškovo prašymu neatlaisvina neteisėtai naudojamų patalpų ir kitaip pažeidžia ieškovo interesus: ieškovas nesutinka su restorano veiklą vykdančiu nuomininku patalpose, kadangi tokia veikla kelia padidintą pavojų (gaisro, vandentiekio avarijos ir kt.), ieškovui priešingai nei atsakovui neteisėtai naudojamos patalpos reikalingos, jo paties veiklai, patalpų trūkumas neleidžia ieškovui plėsti leidybinės, parodų organizavimo ir kitos ieškovui privalomos veiklos, taip pat pagerinti ir ieškovo darbuotojų sąlygas, kurie iki šiol turi labai nedaug minimalius darbo vietos standartus atitinkančių administracijos patalpų. Atsakovas neteisėtai naudodamas patalpas pažeidžia ne tik anksčiau išvardintus ieškovo teisėtus interesus, tačiau ir viešąjį interesą. 

 

6.       Atsiliepimu atsakovė Lietuvos dailininkų sąjunga (toliau ir LDS) su ieškiniu nesutinka. Nurodo, kad LDS yra sąžiningas ginčo patalpų valdytojas ir naudotojas. Ieškovui ir trečiajam asmeniui yra gerai žinoma, kad LDS (duomenys neskelbtini) patalpas valdo teisėtai, 1969 m. lapkričio 24 d. sudarytos nuomos sutarties pagrindu. Ši nuomos sutartis sudaryta, nes LDS (tuo metu veikė kaip Lietuvos TSR dailininkų fondas) skyrė 300 000 rublių ginčo patalpų pastato statyboms, tačiau vėliau už tai nieko negavo, o pinigų neatgavo.

 

7.       Teigia, kad Lietuvos tarybų socialistinės respublikos ministrų taryba, kuri buvo aukščiausiasis okupacinės TSR valdžios vykdomasis ir tvarkomasis valstybinės valdžios organas, veikęs Lietuvos teritorijoje 1946 m. kovo 25 d. – 1990 m. kovo 17 d., 1967 m. gegužės 20 d. potvarkiu Nr.514-p įpareigojo LTSR Kultūros ministeriją perimti iš LTSR dailės fondo statomą parodų paviljoną ir, užbaigus parodų paviljono statybą, LTSR dailės fondui ilgalaikės nuomos pagrindais skirti patalpas, 300 000 rublių įnašą į šių patalpų pastato statybą įskaitant į nuomos mokestį.

 

8.       Nurodo, kad Parodų paviljono statyba 1967 m. birželio 1 d. aktu LTSR ministrų tarybos 1967 m. gegužės 20 d. potvarkio Nr.514-p pagrindu buvo perduota Kultūros ministerijai. Taigi, Kultūros ministerija tapo generaliniu parodų paviljono statybos užsakovu. Šį aktą pasirašė LTSR dailės fondo ir Kultūros ministerijos atstovai. Lietuvos TSR dailės fondas ir Kultūros ministerija 1967 m. birželio 1 d. susitarė, kad Lietuvos TSR dailės fondas dalinai finansuos pastato statybas (įnašas 300 000 rublių), o už tai, baigus statybas, Lietuvos TSR dailės fondui Kultūros ministerija įsipareigojo perduoti dalį  Parodų paviljono patalpų. Parodų paviljono patalpų nuomos sutartis sudaryta 1969 m. lapkričio 24 d. Sutartyje numatyta, kad Lietuvos TSR dailės fondo įnašas (300 000 rublių) yra įskaitomas nuomos mokesčiu (įskaitoma 1803,70 rublių per 1 metus).

 

9.       Pagal nuomos sutarties nuostatas, nuomos mokesčio dydis yra 1 proc. patalpų vertės. Parodų paviljono vertė, nurodyta sutartyje – 1 236 264 rublių, o nuomojamų patalpų plotas – 958,02 m2. Taigi, LDS investavo į patalpas 300 000 rublių, todėl, pagal sutarties sąlygas, LDS sumokėtas 300 000 rublių įnašas įskaitomas į nuomos mokestį iki 2135 metų, t.y. per beveik 166 metus: 300 000 rublių / 1803,70 rublių = 166 metai (1803,70 rublių x 166 metai = 299414,2 rublių). Šiuo metu nuo nuomos sutarties sudarymo yra praėję jau 50 metų, todėl bendra šiuo metu įskaityta nuomos mokesčio suma iš 300 000 rublių sudaro jau 90185 rublių (50 x 1803,70).

 

10.       Atsakovo teigimu, apie nuomos sutarties egzistavimą visada žinojo tiek ieškovas (anksčiau buvo Lietuvos dailės parodų direkcija), tiek Lietuvos Respublikos kultūros ministerija: Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 1993 m. gegužės 10 d. rašte Nr.32-01-361 teigiama, kad: „Dailininkų sąjunga nuomoja iš Šiuolaikinio meno centro 958 m2 patalpas, kurios yra ministerijos turtinio reguliavimo sferoje, labai palankiomis sąlygomis“; 1998 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos rašte Nr. 91-08-154 (6 priedas) rašoma, kad: „vykdant šį potvarkį 1969 m. lapkričio 29 d. buvo pasirašyta patalpų nuomos sutartis, kurioje patalpų nuoma sudaro 1 procentą patalpų vertės mokesčio per metus, už dalinį dalyvavimą statyboje, išlaidoms padengti.“; ieškovas (tuo metu – Lietuvos dailės parodų direkcija) 1991 m. kovo 11 d. raštu Nr.78 siųstame sutarties projekte nurodė, kad „direkcija pripažįsta Fondo dalinio dalyvavimo indėlio likutį, statant pastatą (duomenys neskelbtini)“; ieškovas 1991 m. kovo 12 d. raštu Nr.79 kalba apie nuomos sutartį, norėjo ją pakeisti, bet šalims nepavyko susitarti.

 

11.       LDS, vykdydama nuomos sutartį, sąžiningai moka ir mokesčius už komunalines paslaugas, įskaitant ir mokesčius už šildymą pagal ieškovės išrašomas sąskaitas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. vasario 25 d. nutarimu Nr.134 Vyriausybė buvo nutarusi LDS nuomojamas patalpas suteikti LDS neatlygintinai naudotis LDS veiklos laikui. Nors šis nutarimas 2001 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu pripažintas netekusiu galios, tačiau 1969 m. lapkričio 29 d. ginčo patalpų nuomos sutartis galioja iki šiol.

 

12.       Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija atsiliepimu palaiko ieškinį. Nurodo, kad ginčo patalpas, patikėjimo teise valdomas ieškovo Šiuolaikinio meno centro, iš kurių prašoma iškeldinti, šiuo metu atsakovė Lietuvos dailininkų sąjunga valdo be teisinio pagrindo, už jas daugelį metų nemoka jokio mokesčio, todėl dėl minėtų patalpų šalių nesieja jokie sutartiniai santykiai.

 

13.       Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Finansų ministerija atsiliepimu palaiko ieškinį. Nurodo, kad pastato – parodų rūmų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), savininkas yra valstybė, o šių patalpų patikėtinis yra Šiuolaikinio meno centras. Teigia, kad atsižvelgiant į valstybės turto valdymo teisinį reguliavimą ir į tai, kad tarp ieškovo ir atsakovo nėra sudarytos nuomos sutarties dėl ieškovo patikėjimo teise valdomo turto, ieškovas neturi teisinio pagrindo leisti atsakovui pasilikti ir toliau naudotis patalpomis.

 

14.       Atkreipia dėmesį, kad nuomos sutartis buvo sudaryta 1969 m. dėl 958,02 kv. m. patalpų, esančių pastate (duomenys neskelbtini), kurį buvo ketinama tik pastatyti ir kurio bendras plotas turėjo būti 6 572,96 kv. m. Tačiau pastatas baigtas statyti tik 1988 m. ir jo plotas yra 5 965,44 kv. m., t. y. baigus pastato statybą pastato plotas sumažėjo 608 kv. m. Mano, kad atsakovo atsiliepime pateiktas nuomos skaičiavimas pagal išsinuomotą plotą, kurio 1969 m. dar nebuvo, yra abejotinas. Finansų ministerija taip pat mano, kad baigus pastato statybą turėjo būti pakeista ir nuomos sutartis, kadangi pastato faktinis plotas neatitiko nuomos sutartyje nurodyto ploto, taip pat nuomos sutartyje nėra pateikta duomenų (nėra nurodyti patalpų indeksai), kokios patalpos tiksliai turėjo būti perduotos Lietuvos TSR dailininkų fondui.

 

15.       Nurodo, kad pagal valstybės įmonės Registrų centro skelbiamą informaciją Lietuvos dailininkų sąjunga buvo įkurta tik po nepriklausomybės atkūrimo, t. y. po 1990 m. kovo 11 d. Atsižvelgiant į tai, trečiajam asmeniui kylą abejonių ar Lietuvos TSR dailininkų fondas ir Lietuvos dailininkų sąjunga yra tas pats juridinis asmuo, taip pat ar Lietuvos dailininkų sąjunga yra Lietuvos TSR dailininkų fondo teisių perėmėja. Mano, kad nuomos sutarties šalimi negali būti atsakovas.

 

16.       Ieškovas dublike palaiko ieškinio reikalavimus. Nurodo, kad 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutartį sudarė Lietuvos TSR dailės fondas ir Lietuvos TSR dailės muziejus. Nuo sutarties sudarymo vyko net keli sutarties šalių – juridinių asmenų reorganizavimai, ko pasekoje ir atsakovo neteisėtai užimamų patalpų perdavimai kitiems juridiniams asmenims: 1988 m. gruodžio 8 d. Lietuvos TSR kultūros ministerijos įsakymu Nr. 553 panaikintas Lietuvos TSR dailės muziejaus Vilniaus dailės parodų rūmų skyrius ir įsteigta Lietuvos TSR dailės parodų direkcija (naujas juridinis asmuo), remiantis šiuo įsakymu Lietuvos TSR dailes muziejus buvo įpareigojęs perduoti Lietuvos TSR dailės parodų direkcijai patalpas, ekspozicinę įrangą, inventorių, transportą, ir kitą turtą, kuris iki reorganizavimo priklausė Lietuvos TSR dailės muziejaus skyriaus Vilniaus dailės parodų rūmams. Teigia, kad šis nutarimas yra vienas iš ieškovo patikėjimo teisės į patalpas įregistravimo pagrindų registrų centre. 1988 m. gruodžio 15 d. Lietuvos TSR dailės muziejaus įsakymu Nr. 811, paskirta komisija patalpų perdavimui Dailės parodų direkcijai, 1988 m. gruodžio 30 d. aktu Dailės muziejus perduoda patalpas Dailės parodų direkcijai. Pažymi, kad nei viename iš įsakymų, nei akte, nėra naujai įsteigtam juridiniam asmeniui - Lietuvos TSR dailės parodų direkcijai perduodamos teisės ir pareigos pagal 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutartį. Nurodo, kad 1997 m. sausio 21 d. Kultūros ministro įsakymu Nr. 31 Dailės parodų direkcija reorganizuojama į atskiras institucijas: Vilniaus šiuolaikinio meno centrą ir Šiaulių miesto dailės galeriją. Šiuo atveju teisės ir pareigos pagal 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutartį, taip pat nebuvo perduotos naujai įsteigtam juridiniam asmeniui - Vilniaus šiuolaikinio meno centrui, nes Dailės parodų direkcija tokių teisių niekada neturėjo. Mano, kad atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių aplinkybę, kad Lietuvos dailininkų sąjunga perėmė teises ir pareigas iš Lietuvos TSR dailės fondo pagal 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutartį. Mano, kad nuo 1988 m. gruodžio 8 d. Steigėjo įsakymo Nr. 553 priėmimo, 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutartis neteko galios.

 

17.       Teigia, kad 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutartyje taip pat yra esminių trūkumų: nėra tiksliai nurodytas nuomos objektas, nesutampa šiuo metu atsakovo užimamų ir 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutartimi perduotų patalpų plotas, nuomos sutartimi perduodami 958,02 kv.m., o šiuo metu atsakovo užimamos patalpos siekia 516,77 kv.m. 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutartis niekada nebuvo įregistruota nekilnojamo turto registre, todėl galimai atsakovo pateikta nuomos sutartis, buvo sudaryta ne dėl ieškovo patikėjimo teise valdomų patalpų, o dėl iki šiol neįregistruoto registrų centre, tačiau pagal kadastro duomenis suformuoto pastato “B”, kuris faktiškai yra valdomas atsakovo.

 

18.       Trečiasis asmuo Kultūros ministerija dubliku palaiko ieškinį. Nurodo, kad kaip matyti iš nuomos sutarties turinio, atsakovei buvo išnuomotas valstybinis turtas (viešoji nuosavybė). Valstybės (savivaldybių) nuosavybė turi būti tvarkoma taip, kad tai atitiktų visos visuomenės interesus. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą, valstybės turtu gali būti disponuojama jį perduodant patikėjimo teise, panaudai, išnuomojant ne ilgesniam nei 10 metų terminui, perduodant kitų subjektų nuosavybėn, parduodant viešojo aukciono būdu, investuojant, nereikalingą arba netinkamą (negalimą) naudoti valstybės ir savivaldybių turtą panaudojant ar nurašant. Kiti sandoriai dėl valstybės turto negali būti sudaromi, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Tai reiškia, kad ilgalaikė nuoma negali būti nustatyta viešajai nuosavybei, nes tokia galimybė nėra numatyta nei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, nei Civiliniame kodekse ar kituose disponavimą valstybės ir savivaldybių turtu reglamentuojančiuose teisės aktuose.

 

19.       Tripliku Lietuvos dailininkų sąjunga su ieškiniu nesutinka. Nurodo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ieškinio dalyko atžvilgiu, todėl LDS prašo taikyti ieškinio senaties terminą ieškovo materialinės teisės reikalavimų šioje byloje atžvilgiu. 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustatė bendrąjį 3 metų ieškinio senaties terminą.  Nurodo, kad ieškovas perėmė visas 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutarties nuomotojo teises ir pareigas iš Lietuvos TSR dailės muziejaus ir Lietuvos dailės parodų direkcijos pagal 1988 m. gruodžio 30 d. patalpų perdavimo aktą, net dabartinė 1988 m. buveinė yra registruota (duomenys neskelbtini) patalpose, todėl jis negalėjo nežinoti apie jos patikėjimo teise valdomose patalpose esantį nuomininką – LDS, juo labiau, kad ieškovas išrašo LDS sąskaitas už komunalines paslaugas (patalpų šildymą, elektrą), o LDS jas sąžiningai sumoka, skolų neturi. Apie nuomos sutartį nuo 1969 m. lapkričio 27 d. žinojo ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, kuriai ieškovas pagal Šiuolaikinio meno centro nuostatų 15 p. yra pavaldus. Nuomos sutartis 1969 m. lapkričio 27 d. patvirtinta ir Kultūros ministro parašu bei ministerijos spaudu. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 1993 m. gegužės 10 d. rašte Nr.32-01-361 teigiama, kad: „Dailininkų sąjunga nuomoja iš Šiuolaikinio meno centro 958 m2 patalpas, kurios yra ministerijos turtinio reguliavimo sferoje, labai palankiomis sąlygomis“. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 1998 m. birželio 5 d. raštu Nr.91-08-154 ministerija patvirtina, kad 1967 m. Ministrų Taryba savo potvarkyje Nr.514-R nenumatė perduoti (duomenys neskelbtini) patalpas Dailės fondui, o įpareigojo Kultūros ministeriją, pabaigus Parodų rūmų statybos darbus, suteikti TSRS Dailės fondui patalpas ilgalaikės nuomos sąlygomis, įskaitant dalinio dalyvavimo būdu įdėtas 300 tūkst. rublių lėšas statybos darbams, kad, vykdant šį potvarkį, 1969 m. lapkričio 24 d. buvo sudaryta nuomos sutartis, kurioje patalpų nuoma sudaro 1 procentą patalpų vertės mokesčio per metus, už dalinį dalyvavimą statyboje, išlaidoms padengti. Ieškovas (tuo metu – Lietuvos dailės parodų direkcija) 1991 m. kovo 11 d. raštu Nr.78 siųstame sutarties projekte nurodė, kad „direkcija pripažįsta Fondo dalinio dalyvavimo indėlio likutį, statant pastatą (duomenys neskelbtini)“. Ieškovas 1991 m. kovo 12 d. raštu Nr.79 kalba apie nuomos sutartį ir siekia ją pakeisti, bet šalims nepavyko susitarti, todėl sutartis liko galioti, kokia buvo sudaryta dar 1969 m. lapkričio 24 d.  

 

20.       Atsakovo manymu, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą daugiau kaip 30 metų. Ieškinio senaties terminas prasidėjo 1988 m. gruodžio 30 d. – nuo tos dienos, kai ieškovė perėmė patalpas iš Lietuvos TSR dailės muziejaus pagal 1988 m. gruodžio 30 d. aktą, o baigėsi 1991 m. gruodžio 30 d. Teigia, kad Lietuvos TSR dailės muziejaus teises ir pareigas, sietinas su nuomos sutartimi, perėmė ieškovas. Šią aplinkybę įrodo 1989 m. gegužės 2 d. sutartis, sudaryta dėl ginčo patalpų komunalinių mokesčių; sutartimi aiškiai numatyta, kad komunalinės paslaugos mokamos už nuomojamas patalpas; sutartį pasirašė Lietuvos TSR dailės parodų direkcijos direktorius A. K. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 1993 m. gegužės 10 d. raštas Nr.32-04-361, kuriuo pripažįstama, kad „Lietuvos dailininkų sąjunga nuomoja iš Šiuolaikinio meno centro 958 m2 patalpas“. Lietuvos dailės parodų direkcijos 1990 m. spalio 30 d. ir 1991 m. kovo 11 d. raštai Nr.341 ir Nr.78, kuriais ieškovas aiškiai pripažįsta ginčo 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutarties galiojimą. Šalių elgesys (ieškovas teikia sąskaitas LDS už ginčo patalpų komunalines paslaugas, o LDS jas moka bei abi šalys jas traukia į apskaitą). Nuomos sutartis, kurios pagrindu LDS valdo ir naudoja ginčo patalpas, galioja ir yra vykdoma, ji nebuvo nutraukta, ginčijama ar pripažinta negaliojančia.

 

21.       Nurodo, kad Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1989 m. liepos 24 d. nutarimu Nr.164 patvirtino Lietuvos dailininkų sąjungos įstatus. Šių įstatų 2 p. nustatyta, kad „LDS tęsia 1935 m. įkurtos Lietuvos dailininkų sąjungos (1940 m. pertvarkytos į Lietuvos TSR dailininkų sąjungą) pradėtą kūrybinę ir visuomeninę veiklą“. Lietuvos TSR dailės fondą, kuris sudarė nuomos sutartį iš nuomininko pusės, 1945 m. sausio 29 d. Lietuvos TSR liaudies komisarų tarybos nutarimo Nr.35 pagrindu įsteigė LDS, o 1990 m. rugsėjo 6 d. LDS valdybos prezidiumo protokolo Nr.12 pagrindu patvirtinus naują Lietuvos dailininkų sąjungos fondo įstatų redakciją Lietuvos TSR dailininkų fondas tapo Lietuvos dailininkų sąjungos sudėtine struktūrine dalimi, fondas buvo prijungtas prie LDS. LDS įstatų, patvirtintų Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimu Nr.164, 43 p. nurodoma, kad LDS turi sąjungos fondą, kurio uždavinys – visokeriopai tenkinti dailininkų kūrybinius ir socialinius poreikius. Teisingumo ministro 1993 m. kovo 25 d. įsakymu Nr.57-VO patvirtinto Lietuvos dailininkų sąjungos statuto 2 d. nurodoma, kad LDS turi savo fondą (jis yra LDS struktūrinis padalinys ir tvarko ūkinę finansinę veiklą), kurio tikslas kaupti lėšas kūrybinei ir socialinei LDS veiklai. LDS fondo įstatų I skyriaus (Bendrosios dalies) 1 p. numatoma, kad LDS fondas – sudėtinė Lietuvos dailininkų sąjungos dalis, kaip kūrybinė, gamybinė, finansinė ir ekonominė Lietuvos dailininkų sąjungos bazė. Taigi Lietuvos dailininkų sąjunga perėmė visas teises ir pareigas pagal 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutartį, sudarytą tarp Lietuvos TSR dailės fondo ir Lietuvos TSR dailės muziejaus, šios aplinkybės ieškovas niekada neginčijo, išrašinėjo sąskaitas už komunalines paslaugas, LDS pagal šias sąskaitas sąžiningai mokėjo ir moka iki šiol.

 

22.       Teigia, kad 1969 m. nuomos sutarties registracija neturi teisinės reikšmės, nes juridiniai faktai VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registre registruojami tik nuo 2001 m. liepos 1 d. Sandoriams, jų sudarymui, galiojimui taikomi jų sudarymo metu ir vietos galiojantys teisės aktai (1964 m. liepos 7 d. priimtas ir Lietuvoje nuo 1965 m. sausio 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d. galiojęs Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas bei kiti teisės aktai, įskaitant ir LTSR Ministrų Tarybos nutarimus). Nuomos sutartyje nurodyta, kokios ginčo patalpos yra nuomojamos, tarp jų ir pirmame pastato aukšte esančios šios 522,77 m2 ploto patalpos: parodų salė – 245,26 m2; parduotuvė – 120 m2; ūkinės (pagalbinės) patalpos - 157,51 m2. Bendras nuomos sutartimi nuomojamų patalpų plotas (įskaitant patalpas trečiame pastato aukšte), pagal nuomos sutartį, buvo 958,02 m2, iš jų LDS šiuo metu valdo tik 493,71 m2 ploto patalpas pirmajame aukšte. Po nuomos sutarties sudarymo ginčo patalpų plotas faktiškai kito. Šiuo metu ginčo patalpas galima identifikuotis patalpų plane pažymėtais indeksais: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini). Patalpą, kurią mini ieškovas, kuri pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini) LDS prarado dėl neteisėtų ieškovo veiksmų: ieškovas 2019 metų lapkričio mėnesį šią patalpą savavališkai užėmė; nepaisant to, ieškovas jos atžvilgiu ieškinio reikalavimą ir toliau palaiko, ją nurodo ir dublike, kaip valdomą atsakovo. Šios aplinkybės rodo, kad nuomos sutartis sudaryta tikrai ginčo patalpų atžvilgiu, o ieškovas tik klaidina teismą, siekdamas išvengti nuomos sutarties atsakovui suteikiamų teisių įgyvendinimo. Nurodo, kad ieškovas dublike nepagrįstai vadovaujasi Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu, kuris buvo priimtas tik 1998 metais, t.y. negalėjo ir negali būti taikomas nuomos sutarčiai, sudarytai dar 1969 m.

 

23.       Teigia, kad ieškovas dublike nurodo tikrovės neatitinkantį faktą, neva LDS ginčo patalpų atžvilgiu „niekada neatliko einamojo remonto“. LDS ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2000 m. liepos 14 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr.20000714/1, kurios pagrindu rangovas LDS nuomojamose ginčo patalpose atliko elektros sistemos, sienų, grindų, lubų, vandentiekio, kanalizacijos remonto, langų ir durų keitimo bei kitus darbus už 65 457,93 litų kainą. Ginčo patalpos ir šiuo metu yra prižiūrimos ir geros būklės, todėl LDS dėl to negauna jokių pretenzijų, su šiomis aplinkybėmis jai nėra pareikšti jokie reikalavimai.

 

24.       Nurodo, kad iškeldinus LDS iš ginčo patalpų, LDS patirtų didelių nuostolių. Objekto, kuriame yra ginčo patalpos, statyba kainavo 1 236 264 rublių. LDS statybas finansavo 300 000 rublių, t.y. 24,27 proc.

Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, pastato, kuriame yra ginčo patalpos, vidutinė rinkos vertė šiuo metu – 3 754 634 Eur, statybos vertė – 4 102 757 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad LDS dalis pastato statybose sudarė 24,27 proc., nutraukus nuomos sutartį, iškeldinus LDS iš ginčo patalpų, LDS įgytų teisę reikalauti kompensuoti dalį įnašo į pastato, kuriame yra ginčo patalpos, sukūrimą (jos ekvivalento eurais; 300 000 rublių ekvivalentas šiuo metu sudarytų apie 2 073 108,01 Eur). Lietuvos dailės parodų direkcijos (dabar – Šiuolaikinio meno centras) 1991 m. kovo 12 d. raštu Nr.79 pateikto sutarties projekto 2 p. nurodoma, kad „direkcija pripažįsta Fondo dalinio dalyvavimo indėlio likutį, statant pastatą (duomenys neskelbtini)“, o 3 p. nurodoma, kad „direkcija pasiryžusi grąžinti statybos skolą 1990 m. gruodžio 31 d. piniginio likučio apimtyje“. Šalių atstovų delegacijų susitikimo, įvykusio 2019 m. liepos 9 d. Kultūros ministerijos patalpose, metu, Kultūros ministerija taip pat pripažino minimą 300 000 rublių įnašą į pastato, kuriame yra ginčo patalpos, sukūrimą.

 

Priešieškinis, atsiliepimai.

 

25.       Atsakovė Lietuvos dailininkų sąjunga priešieškiniu prašo pripažinti, kad atsakovė Lietuvos dailininkų sąjunga perėmė visas LTSR dailės fondo teises ir pareigas, kildinamas iš 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutarties, kurią sudarė LTSR dailės fondas ir valstybės vardu Lietuvos TSR dailės muziejus, kurio teises ir pareigas perėmė Šiuolaikinio meno centras (juridinio asmens kodas: 291424950).

 

26.       Nurodo, kad atsakovė Lietuvos dailininkų sąjungą įsteigta 1935 m. gegužės 24 d. ir tęsia savo veiklą iki šiol. Lietuvos TSR liaudies komisarų tarybos 1945 m. sausio 29 d. nutarimo Nr.35 pagrindu atsakovė įsteigė LTSR dailės fondą, kuris 1967 metais pradėjo parodų paviljono (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)) statybas. LTSR Ministrų taryba 1967 m. gegužės 20 d. potvarkiu Nr.514-p įpareigojo LTSR Kultūros ministeriją perimti iš LTSR dailės fondo statomą pastatą ir, užbaigus statybą, o LTSR dailės fondui ilgalaikės nuomos pagrindais skirti patalpas, 300 000 rublių įnašą į šių patalpų statybą įskaitant į nuomos mokestį. Ministrų tarybos 1967 m. gegužės 20 d. potvarkio Nr.514-p ir 1967 m. birželio 1 d. akto pagrindu pastato statyba perduota Kultūros ministerijai. LTSR dailės fondas ir Kultūros ministerija 1967 m. birželio 1 d. susitarė, kad LTSR dailės fondo 300 000 rublių įnašas į pastato statybas bus kompensuotas LTSR dailės fondui nuomos pagrindu perdavus dalį pastato patalpų. LTSR dailės fondas ir Lietuvos TSR dailės muziejus 1969 m. lapkričio 24 d. sudarė nuomos sutartį, kuria susitarta, kad „nuomos mokestis per metus sudaro 1 proc. užimamų patalpų vertės, kuri lygi [...] 1803,70 rub. ir įskaitomas dalinio dalyvavimo sumos mokėjimo sąskaita 300.000 rub.“, t.y. 300 000 rublių įnašas įskaitomas į nuomos mokestį po 1803,70 rublius per 1 metus.

 

27.       Nuo nuomos sutarties sudarymo nuomos sutartimi perduotomis patalpomis visą laiką naudojosi atsakovė. Lietuvos TSR kultūros ministerija 1988 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr.553 nurodė nuo 1988 m. gruodžio 8 d. Vilniaus dailės parodų rūmų materialinės bazės pagrindu įsteigti Lietuvos TSR dailės parodų direkciją, pavaldžią Lietuvos TSR kultūros ministerijai ir įpareigoti Lietuvos TSR dailės muziejų iki 1989 m. sausio 1 d. perduoti, o Lietuvos TSR dailės parodų direkciją perimti patalpas, ekspozicinę įrangą, inventorių, transportą ir kt., kas iki reorganizavimo priklausė Dailės muziejaus Vilniaus dailės parodų rūmams bei 1988 m. gruodžio 8 d. panaikinti Lietuvos TSR dailės muziejaus skyrių – Vilniaus dailės parodų rūmus“. Taigi, įvyko Lietuvos TSR dailės muziejaus reorganizacija, kurios pagrindu įsteigta Lietuvos TSR dailės parodų direkcija, perėmusi pastatą ir iš nuomos sutarties Lietuvos TSR dailės muziejui kilusias teises bei pareigas. Atsakovės valdybos plenumo 1989 m. vasario 10 d. nutarimu Lietuvos TSR dailininkų sąjunga ir LTSR dailės fondas buvo sujungti į vieną organizaciją ir panaikinta LTSR dailės fondo valdyba, jos funkcijas perduodant atsakovės valdybos prezidiumui. Atsakovės valdybos pirmininko 1989 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.I-29 LTSR dailės fondas pradėtas vadinti Lietuvos dailininkų sąjungos fondu, o Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1989 m. liepos 24 d. nutarimu Nr.164 patvirtino atsakovės įstatus, kurių 2 p. konstatuota, kad atsakovė tęsia 1935 m. įkurtos Lietuvos dailininkų sąjungos (1940 m. pertvarkytos į Lietuvos TSR dailininkų sąjungą) veiklą. Įstatų 43 p. nurodoma, kad atsakovė turi Sąjungos fondą.

 

28.       LDS valdybos prezidiumo 1990 m. rugsėjo 6 d. posėdyje protokolu Nr.12 patvirtinti atsakovės fondo įstatai, kurių 1 p. nurodoma, kad fondas yra atsakovės dalis - kūrybinė, gamybinė, finansinė ir ekonominė bazė. Įstatų 7 p. nurodyta, kad šio fondo ir jo įmonių valdomas turtas yra atsakovės. Teisingumo ministras 1993 m. kovo 25 d. įsakymu Nr.57-VO patvirtino atsakovės statutą, kurio 2 d. nurodoma, kad atsakovė turi savo fondą, kuris yra jos struktūrinis padalinys, tvarkantis ūkinę finansinę veiklą. Atsakovės valdybos prezidiumo 1994 m. lapkričio 16 d. posėdyje protokolu Nr.10 patvirtinti nauji atsakovės fondo įstatai, kurie (1.1 p.) konstatuoja, kad fondas yra struktūrinis atsakovės padalinys, o jo veiklos vieta yra (duomenys neskelbtini) (1.4 p.). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. vasario 25 d. nutarimu Nr.134 nutarė atsakovės ginčo nuomojamas patalpas suteikti naudotis atsakovei neatlygintinai. Vėliau, 2001 m. gegužės 15 d. šis nutarimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės panaikintas, todėl ginčo patalpų valdymo ir naudojimo teisniu pagrindu liko tik nuomos sutartis. Ieškovė 1990 m. spalio 30 d. raštu Nr.341, 1991 m. kovo 11 d. raštu Nr.78 ir 1991 m. kovo 12 d. raštu Nr.79 išreiškė iniciatyvą pakeisti nuomos sutartį, tačiau šalims nepavyko susitarti, todėl nuomos sutartis liko nepakeista.

 

29.       Kultūros ministro 1997 m. sausio 21 d. įsakymo Nr.31 ir 1997 m. vasario 21 d. įsakymo Nr.89 pagrindu Lietuvos dailės parodų direkcija reorganizuota į Vilniaus šiuolaikinio meno centrą, kuris 1997 m. kovo 19 d. paraiška Nr.26 kreipėsi į Lietuvos kultūros ministeriją dėl Lietuvos dailės parodų direkcijos „perregistravimo“ į Šiuolaikinio meno centrą. Atsakovės manymu, Kultūros ministerija ne kartą aiškiai pripažino, kad nuomos sutartis yra galiojantis ir vykdomas dokumentas. Šią aplinkybę įrodo Kultūros ministerijos 1993 m. gegužės 10 d. raštas Nr.32-01-361, kuriame teigiama, kad atsakovė nuomoja ieškovo 958 m2 ploto patalpas, kurios yra ministerijos turtinio reguliavimo sferoje. Kultūros ministerijos 1998 m. birželio 5 d. raštu Nr.91-08-154 patvirtinta, kad Ministrų Taryba 1967 m. potvarkyje Nr.514-R įpareigojo Kultūros ministeriją, pabaigus Parodų rūmų statybos darbus, suteikti TSRS Dailės fondui patalpas ilgalaikės nuomos sąlygomis, įskaitant dalinio dalyvavimo būdu 300 000 rublių įnašą statybos darbams. Ministerija pripažino, kad, vykdant šį potvarkį, 1969 m. lapkričio 24 d. sudaryta nuomos sutartis, kurioje nuompinigių dydis per metus yra 1 procento patalpų vertės, kuris įskaitomas į dalinio dalyvavimo statybose išlaidų kompensavimą, o pats ieškovas 1991 m. kovo 11 d. raštu siųstame sutarties projekte nurodė, kad direkcija pripažįsta Fondo dalinio dalyvavimo indėlio likutį, statant pastatą (duomenys neskelbtini) bei 1991 m. kovo 12 d. raštu išreiškė iniciatyvą nuomos sutartį tik pakeisti, bet nenutraukti ar pan.

 

30.       Atsakovė, vykdydama nuomos sutartį, moka mokesčius už komunalines paslaugas visų ieškovo išrašomų sąskaitų pagrindu, prižiūri patalpas. Patalpų komunalinių mokesčių mokėjimo sutartis sudaryta 1989 m. gegužės 2 d. joje pripažįstama, kad komunalinės paslaugos mokamos už nuomojamas patalpas; sutartį pasirašė Lietuvos TSR dailės parodų direkcija. Ieškovas perėmė visas teises ir pareigas, kildinamas iš nuomos sutarties, kurias turėjo Lietuvos TSR dailės muziejaus ir Lietuvos dailės parodų direkcija (1988 m. gruodžio 30 d. perdavimo aktas); net dabar jo buveinė registruota ginčo patalpų pastate. Pagal nuomos sutarties sąlygas, nuomos mokesčio dydis yra 1 proc. patalpų vertės. Parodų paviljono vertė, nurodyta sutartyje – 1 236 264 rublių, o patalpų plotas – 958,02 m2. Atsakovė investavo į patalpų statybą 300 000 rublių, todėl, pagal nuomos sutartines sąlygas, sumokėtas 300 000 rublių įnašas įskaitomas į nuomos mokestį iki 2135 metų.

 

31.       Ieškovas Šiuolaikinio meno centras atsiliepimu į priešieškinį nurodo, kad su priešieškiniu nesutinka. Teigia, jog keičiantis valstybės santvarkoms, nepriklausomai valstybei priimant naujus valstybės turto valdymo įstatymus, ieškovas, tvarkydamas veiklos dokumentus, ne kartą inicijavo derybas dėl ginčo patalpų, t.y pastate „A“, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai atsakovo užimamų patalpų (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), iš viso 516,77 kv.m. Pažymi, kad nuo nuomos sutarties sudarymo vyko net keli sutarties šalių – juridinių asmenų likvidavimai, reorganizavimai, ko pasekoje ir atsakovo neteisėtai užimamų patalpų perdavimai kitiems juridiniams asmenims. Nurodo, kad 1988 m. gruodžio 8 d. Lietuvos TSR kultūros ministerijos įsakymu Nr. 553 panaikintas Lietuvos TSR dailės muziejaus Vilniaus dailės parodų rūmų skyrius ir įsteigtas naujas juridinis asmuo Lietuvos TSR dailės parodų direkcija, remiantis šiuo įsakymu Lietuvos TSR dailes muziejus buvo įpareigojęs perduoti Lietuvos TSR dailės parodų direkcijai tik turtą, kuris iki juridinio asmens likvidavimo (panaikinimo) priklausė Lietuvos TSR dailės muziejaus skyriaus Vilniaus dailės parodų rūmams. Šis nutarimas yra vienas iš ieškovo patikėjimo teisės į patalpas įregistravimo pagrindų registrų centre.

 

32.       Nurodo, kad po Lietuvos TSR dailės muziejaus Vilniaus dailės parodų rūmų skyriaus likvidavimo, teisių ir pareigų neperėmė joks kitas juridinis asmuo, o Lietuvos TSR dailės muziejaus Vilniaus dailės parodų rūmų skyriaus turtas – patalpos, buvo gražintos valstybei. Kultūros ministerijos pavedimu, 1988 m. gruodžio 15 d. Lietuvos TSR dailės muziejaus įsakymu Nr. 811, paskirta komisija patalpų perdavimui Dailės parodų direkcijai, 1988 m. gruodžio 30 d. aktu Dailės muziejus perdavė patalpas Dailės parodų direkcijai. Nei viename iš įsakymų, nei akte, nėra naujai įsteigtam juridiniam asmeniui - Lietuvos TSR dailės parodų direkcijai perduodamos teisės ir pareigos pagal 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutartį, kartu su perduodamu turtu. Mano, kad nuo 1988 m. gruodžio 8 d. steigėjo įsakymo Nr. 553 priėmimo, nuomos sutartis negaliojo, nes buvo likviduota viena iš nuomos sutarties šalių, o teisės ir pareigos kitam naujai įsteigtam juridiniam asmeniui neperduotos.

 

33.       Teigia, kad 1997 m. sausio 21 d. priimtas Kultūros ministro įsakymas Nr. 31 Dailės parodų direkcija reorganizuojama į atskiras institucijas: Vilniaus šiuolaikinio meno centrą ir Šiaulių miesto dailės galeriją. Teisės ir pareigos pagal nuomos sutartį, taip pat nebuvo perduotos naujai įsteigtam juridiniam asmeniui - Vilniaus šiuolaikinio meno centrui, nes Dailės parodų direkcija tokių teisių niekada neturėjo. Teigia, kad bylos medžiagoje taip pat nėra nei vieno dokumento, tiesioginio įrodymo, kad atsakovas perėmė teises ir pareigas pagal nuomos sutartį: nuomos sutartis sudaryta su Lietuvos TSR dailės fondu, ne su atsakovu. Atsakovas priešieškinyje teigia, bei į bylos medžiagą yra pateikęs dokumentus, kurie parodo jog Lietuvos TSR dailės fondas buvo reorganizuojamas. Nei viename iš tų dokumentų, nėra nurodyta, kad Lietuvos TSR dailės fondas perduoda savo teises ir pareigas į patalpas pagal nuomos sutartį kitam juridiniam asmeniui. Atsakovas savo internetiniame puslapyje (http://www.ldsajunga.lt/Musu_istorija) teikia informacija apie savo istoriją ir teigia, kad Lietuvos dailininkų sąjunga „1989 m. išstoja iš SSRS dailininkų sąjungos, įkuriama savarankiška Lietuvos dailininkų sąjunga – meno kūrėjų organizacija, kuri tęsia 1935 m. įkurtos Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybinę ir visuomeninę veiklą.“ Mano, jog tai, kad atsakovas tęsia visuomeninę veiklą, nepatvirtina teiginių, kad perėmė ir teises bei pareigas į patalpas pagal nuomos sutartį iš Lietuvos TSR dailės fondo.

 

34.       Nurodo, kad nuomos sutartis negalėjo galioti tokį ilgą laiką ir remiantis nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. LTSR civilinio kodekso nuostatomis bei nuomos sutartis iki šios dienos negalėtų galioti ir remiantis šiuo metu galiojančiais įstatymais. Pažymi, kad atsakovas klaidiną teismą, nurodydamas, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 134, nutarė patalpas suteikti atsakovui naudotis neatlygintinai. Atsakovas neatliko būtinų veiksmų, nepasinaudojo galimybe, t.y. iki nurodyto termino nesudarė panaudos sutarties.

 

35.       Atsiliepimu į priešieškinį trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija nurodo, kad nesutinka su priešieškiniu. Kultūros ministerijos nuomone, Lietuvos dailininkų sąjunga priešieškinio reikalavimą formuluoja remdamasi neįrodyta ir nepagrįsta aplinkybe, kad 1969 m. lapkričio 24 d. tarp LTSR dailės fondo ir Lietuvos TSR dailės muziejaus sudaryta nuomos sutartis ne tik galiojo tariamo teisių perėmimo metu, bet ir galioja iki šiol. Tuo metu galiojusio LTSR civilinio kodekso 299 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuomos sutarties terminas neturi būti ilgesnis kaip dešimt metų. Tarp valstybinių, kooperatinių ir visuomeninių organizacijų sudaromos pastato, taip pat gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminas neturi būti ilgesnis kaip penkeri metai, o kitokio turto nuomos sutarties – kaip vieneri metai. Jeigu nuomos sutartis sudaroma ilgesniam, negu šiame straipsnyje nurodyta, terminui, ji laikoma sudaryta atitinkamai dešimčiai metų, penkeriems metams, vieneriems metams arba tipinės buitinės nuomos sutarties nustatytam terminui. Taigi, bet kuriuo atveju nuomos sutartis buvo pasibaigusi dar iki tariamo teisių perėmimo datos (Lietuvos dailininkų sąjungos įsteigimo), todėl atsakovo reikalavimas negali būti tenkinamas.

 

36.       Trečiasis asmuo VšĮ „Dailininkų sąjungos galerija“ atsiliepimu į ieškinį ir priešieškinį nurodo, kad nuomos sutartyje nuomos objektas aiškiai apibrėžtas, o LDS šiuo metu valdomų ir nuomos sutartyje numatytų patalpų plotas iš esmės sutampa, t.y. ieškinio ir nuomos sutarties dalykas yra tapatus. Nuomos sutarties 1 p. numatyta, kad „Muziejus perdavė Fondui naudoti ilgalaikės nuomos sąlygomis, įskaitydamas išlaidas, susijusias su daliniu dalyvavimu statyboje, į nuomos sąskaitą bendro 958,02 kv.m. ploto patalpas parodų paviljone, esančiame (duomenys neskelbtini) - pirmame aukšte parodų salė 245,26 kv.m., parduotuvė 120,44 kv.m., ūkinės (pagalbinės) patalpos 157,51 kv.m., viso 523,21 kv.m. Nurodo, kad šios patalpos visiškai atitinka 1968 m. patalpų pirmo aukšto plane ir 1985 m. pagrindinio pastato vidaus plotų eksplikacijoje nurodytas ir pirmame aukšte esančias patalpas: 245,26 m2 ploto dailės salonas, pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini); 120,44 m2 ploto parduotuvė, pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini); 157,51 m2 ploto ūkinės (pagalbinės) patalpos, pažymėtos indeksais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Nuomos sutarties 1 p. numatyta, kad „Muziejus perdavė Fondui naudoti ilgalaikės nuomos sąlygomis, iškaitydamas išlaidas, susijusias su daliniu dalyvavimu statyboje, į nuomos sąskaitą bendro 958,02 kv.m. ploto patalpas parodų paviljone, esančiame (duomenys neskelbtini). pastato administracinė dalis, 3 aukštai įstaigos plotas 238,80 kv.m., ūkinės (pagalb.) patalpos 196,01 kv.m. Iš viso: 434,81 kv.m.

 

37.       Nurodo, kad šie duomenys visiškai sutampa su VĮ „Registrų centro“ rašte Nr.S-14101, 1968 m. patalpų planuose ir 1985 m. pastatų vidaus plotų eksplikacijoje esančiais duomenimis, kad pastato dalies, pažymėtos plane 2B3/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas sudaro 434,81 m2. Teigia, kad nuomos sutartimi pastato, pažymėto plane lC2/t, pirmame pastato aukšte LDS buvo perduoda 523,21 m2 patalpų. Ieškovas reikalauja iškeldinti LDS iš patalpų, kurių plotas 516,77 m2. LDS 2020 m. kovo 3 d. prašyme prijungti papildomus įrodymus paaiškino, kad toks patalpų ploto neatitikimas atsirado dėl to, kad 1969-2014 m. buvo keičiamos patalpų vidinės pertvaros, t.y. kai kurios patalpos buvo perskirtos, iš jų suformuotos kelios atskiros patalpos, vienos patalpos padidintos kitų patalpų sąskaita. Tai aiškiai matoma sugretinus 1968 m. patalpų pirmo aukšto planą ir 2014 m. patalpų pirmo aukšto planą.

 

38.       Pažymi, kad nuomos sutartyje nurodytas pastato, kuriame yra nuomojamos patalpos, adresas (duomenys neskelbtini), kuri šiuo metu vadinama (duomenys neskelbtini); Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 1993 m. gegužės 10 d. rašte Nr.32-01-361 teigiama, kad: „Dailininkų sąjunga nuomoja iš Šiuolaikinio meno centro 958 m2 patalpas, kurios yra ministerijos turtinio reguliavimo sferoje, labai palankiomis sąlygomis“; 1998 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos rašte Nr.91-08-154 pripažįstama, kad Ministrų Taryba 1967 m. potvarkyje Nr.514-R įpareigojo Kultūros ministeriją, pabaigus parodų rūmų statybos darbus, suteikti TSRS Dailės fondui patalpas ilgalaikės nuomos sąlygomis, įskaitant dalinio dalyvavimo būdu 300 000 rublių įnašą statybos darbams.  Ieškovo 1990 m. spalio 30 d. rašte Nr.341, adresuotame LDS fondo direktoriui, nurodoma, kad „pasikeitus pastato dalies (duomenys neskelbtini) nuomotojo ir nuomininko juridiniam statusui bus keičiama 1969 m. lapkričio 26 d. nuomos sutartis“; ieškovas 1991 m. kovo 11 d. raštu Nr.78 siųstame sutarties projekte nurodė, kad „direkcija pripažįsta Fondo dalinio dalyvavimo indėlio likutį, statant pastatą (duomenys neskelbtini)“: ieškovas 1991 m. kovo 12 d. raštu Nr.79 nurodo, kad „1990.10.30 Lietuvos dailės parodų direkcija įspėjo, jog bus keičiama 1969 m. lapkričio 26 d. patalpų nuomos sutartis“.

 

39.       Nurodo, kad Lietuvos tarybų socialistinės respublikos Ministrų tarybos 1967 m. gegužės 20 d. potvarkiu Nr.514-p LTSR Kultūros ministerija įpareigota perimti iš LTSR dailės fondo statomą pastatą ir, užbaigus statybą, skirti LTSR dailės fondui ilgalaikės nuomos pagrindais patalpas, 300 000 rublių įnašą į šių patalpų statybą iškaitant į nuomos mokestį. Parodų paviljono statyba 1967 m. birželio 1 d. aktu, LTSR ministrų tarybos 1967 m. gegužės 20 d. potvarkio Nr.514-p pagrindu buvo perduota Kultūros ministerijai. Šį aktą pasirašė LTSR dailės fondo ir Kultūros ministerijos atstovai. LTSR dailės fondas ir Kultūros ministerija 1969 m. lapkričio 24 d. sudarė nuomos sutartį, kurioje patalpų nuoma sudaro 1 procentą patalpų vertės mokesčio per metus, už dalinį dalyvavimą statyboje, išlaidoms padengti. Kultūros ministerija 1998 m. birželio 5 d. rašte Nr.91-08-154 nurodo, kad „ministerija patvirtina, kad 1967 m. Ministrų Taryba savo potvarkyje Nr.514-R nenumatė perduoti (duomenys neskelbtini) patalpas Dailės fondui, o įpareigojo Kultūros ministeriją, pabaigus Parodų rūmų statybos darbus, suteikti TSRS Dailės fondui patalpas ilgalaikės nuomos sąlygomis, iškaitant dalinio dalyvavimo būdu įdėtas 300 tūkst. rublių lėšas statybos darbams. Vykdant šį potvarkį, 1969 m. lapkričio 24 d. buvo sudaryta nuomos sutartis, kurioje patalpų nuoma sudaro 1 procentą patalpų vertės mokesčio per metus, už dalini dalyvavimą statyboje išlaidoms padengti“.

 

40.       Mano, kad nuomos sutartis yra sudaryta LTSR Ministrų tarybos 1967 m. gegužės 20 d. potvarkio Nr.514-p pagrindu. Nurodo, kad VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis, įregistruotas ginčo pastato plotas - 5965,44 m2. VĮ „Registrų centro“ 2020 m. vasario 25 d. rašto duomenimis, viešame registre neįregistruotas pastato plotas - dar 438,81 m2. Sudėjus viešame registre neregistruotą ir registruotą ginčo pastato plotą - 6404,25 m2, ploto skirtumas nedidelis (Nuomos sutartyje nurodytas 6572,26 m2 pastato plotas); atsižvelgiant į tai, kad NTR išrašo duomenimis 2015 metais įregistruota pastato rekonstrukcija, kuri ir sąlygojo pastato ploto nežymų pasikeitimą; papildomai šiuos neženklius neatitikimus galėjo lemti ir pastatų, patalpų plotų matavimų metodikų kaita nuo 1969 m. pastato ploto nedidelis neatitikimas neturi jokios esminės ar teisinės reikšmės ginčui, nes LDS išnuomotą 958,02 m2 plotą galima identifikuoti pagal į bylą pateiktų patalpų planų indeksus ir planus. LTSR dailės fondas ir Lietuvos TSR dailės muziejus 1969 m. lapkričio 24 d. sudarė nuomos sutartį, kuria susitarta, kad „nuomos mokestis per metus sudaro 1 proc. užimamų patalpų vertės, kuri lygi [...] 1803,70 rub. ir įskaitomas dalinio dalyvavimo sumos mokėjimo sąskaita 300.000 rub., t.y. 300 000 rublių įnašas įskaitomas į nuomos mokestį po 1803,70 rublius per 1 metus. Parodų paviljono vertė, nurodyta sutartyje - 1 236 264 rublių, o nuomojamų patalpų plotas - 958,02 m2.

 

41.       Nurodo, kad LDS investavo į patalpas 300 000 rublių, todėl, pagal sutarties sąlygas, sumokėtas 300 000 rublių įnašas turėtų būti įskaitomas į nuomos mokestį iki 2135 metų. Šiuo metu nuo nuomos sutarties sudarymo yra praėję tik 51 metai, t.y. iki šiol į nuomos mokestį įskaityta tik dalis įnašo, o duomenų, kad į nuomos mokestį neįskaityta įnašo dalis būtų grąžinta nėra. Nuomos sutarties egzistavimą visada žinojo tiek ieškovas (anksčiau buvo Lietuvos dailės parodų direkcija), tiek Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, tiek ieškovas, tiek Kultūros ministerija ne karta aiškiai pripažino, kad nuomos sutartis yra galiojantis, vykdomas dokumentas ir ją realiai vykdė. Atsakovė 523,21 m2 ploto ginčo patalpų pastato, pažymėto plane lC2/t, pirmame aukšte 2003 m. vasario 4 d. patalpų panaudos sutarties Nr.24 pagrindu perdavė naudoti ir valdyti DSG. 2011 m. balandžio 7 d. papildomu susitarimu Nr.l prie panaudos sutarties atsakovė ir DSG susitarė pakeisti panaudos sutarties 1.1 p. - panaudos gavėjui DSG perduota 497,71 m2 ploto ginčo patalpų. Iki šiol DSG panaudos sutarties pagrindu valdo ir naudoja ginčo patalpas, kurių indeksai 2014 m. plane yra: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini).

 

42.       Teigia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad LDS perėmė LTSR dailės fondo teises ir pareigas, kilusias iš nuomos sutarties. LDS įsteigta 1935 m. gegužės 24 d. ir tęsia savo veiklą iki šiol. Šias aplinkybes, trečiojo asmens manymu, patvirtina: Lietuvos TSR dailininkų sąjungos 1989 m. balandžio 3 d. raštas, adresuotas Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, Lietuvos TSR Ministrų Tarybai ir Lietuvos TSR Profesinių Sąjungų Tarybai, kuriame nurodoma, kad „1989 m. kovo 11 d. įvykęs Lietuvos dailininkų sąjungos XII (neeilinis) suvažiavimas priėmė Lietuvos dailininkų sąjungos Įstatus ir rezoliuciją, kuri ji skelbiama savarankiška ir nepriklausoma organizacija“. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimas Nr.164, kuriuo patvirtinti LDS įstatai. VĮ „Registrų centro“ Juridinių asmenų registro išrašas su istorija, kuriame nurodyta LDS įsteigimo data 1935 m. Lietuvos dailininkų sąjungos fondo 1991 m. metinės apyskaitos aiškinamajame rašte nurodoma, kad „Lietuvos dailininkų sąjunga yra įkurta 1935 m., ji tęsia pradėtą kūrybinę visuomeninę veiklą“.

 

43.       Lietuvos TSR dailės fondas, kuris sudarė nuomos sutartį tapo sudėtine struktūrine LDS dalimi - fondas prijungtas prie LDS. Šias išvadas pagrindžia byloje esantys įrodymai: 1945 m. sausio 29 d. Lietuvos TSR liaudies komisarų tarybos nutarimo Nr.35 pagrindu LDS įsteigė Lietuvos TSR dailės fondą, kuris 1967 metais pradėjo ginčo pastato statybas. 1958 m. kovo 3 d. Lietuvos TSR dailės fondo įsakymas Nr.10. LDS valdybos plenumo 1989 m. vasario 10 d. nutarimu Lietuvos TSR dailininkų sąjunga ir LTSR dailės fondas buvo sujungti į vieną organizaciją ir panaikinta LTSR dailės fondo valdyba, jos funkcijas perduodant atsakovės valdybos prezidiumui. LDS valdybos pirmininko 1989 m. birželio 30 d. įsakyme Nr.I-29 nurodyta, kad „Remiantis Lietuvos dailininkų sąjungos valdybos plenumo, įvykusio 1989 m. vasario 10 d., nutarimu dėl LTSR dailininkų sąjungos ir LTSR dailės fondo reorganizacijos įsakau nuo š.m. liepos 1 d. LTSR dailės fondą vadinti Lietuvos dailininkų sąjungos fondu“, t.y. nurodytu LDS valdybos plenumo 1989 m. vasario 10 d. nutarimo pagrindu įvykęs Lietuvos TSR dailininkų sąjungos ir LTSR dailės fondo sujungimas aiškiai nurodomas reorganizacija. LDS įstatai, patvirtinti Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimu Nr.164. Lietuvos dailininkų sąjungos fondo 1990 m. birželio 26 d. raštas Nr.01-17-418. 1990 m. rugsėjo 6 d. LDS valdybos prezidiumo protokolo Nr.12 pagrindu patvirtinus naują Lietuvos dailininkų sąjungos fondo įstatų redakciją Lietuvos TSR dailininkų fondas nurodomas kaip LDS sudėtinė struktūrinė dalis; 7 p. nurodyta, kad šio fondo ir jo įmonių valdomas turtas yra atsakovės. LDS 1990 m. balanso aiškinamajame rašte nurodoma, kad „į suvestinę apskaitą yra įtraukta: 1. Lietuvos dailininkų sąjungos fondas, (duomenys neskelbtini). Vilniaus DDG kombinatas Dailė [...] 3. Kauno DDG kombinatas „Dailė“ [...] 4. Klaipėdos DD kombinatas „Dailė“ [...] 5. Prekybos firma „Dailė“, (duomenys neskelbtini)“, t.y. į LDS apskaitą buvo įtrauktas visas Lietuvos TSR dailės fondo turtas. Lietuvos dailininkų sąjungos fondo 1991 m. metinės apyskaitos aiškinamajame rašte nurodoma, kad Lietuvos dailininkų sąjunga yra įkurta 1935 m., ji tęsia pradėtą kūrybinę visuomeninę veiklą“; „1989 m. visuotinio dailininkų sąjungos narių suvažiavimo nutarimu atsiskyrė nuo TSRS dailininkų sąjungos ir tapo savarankiška Lietuvos dailininkų sąjunga“; „Lietuvos dailininkų sąjungos visai ūkinei finansinei veiklai vadovauja Lietuvos dailininkų sąjungos fondas“, „Lietuvos dailininkų sąjungos fondas su savo įmonėmis yra sudėtinė Lietuvos dailininkų sąjungos dalis, kaip kūrybinė, gamybinė, finansinė ir ekonominė bazė“. Teisingumo ministro 1993 m. kovo 25 d. įsakymu Nr.57-VO patvirtintas atsakovės statutas. LDS valdybos prezidiumo 1994 m. lapkričio 16 d. posėdyje protokolu Nr.10 patvirtinti nauji atsakovės fondo įstatai.

 

44.       Nurodo, kad nuo nuomos sutarties sudarymo ginčo patalpomis visą laiką naudojosi ir jas valdė atsakovė (iki jas subsantykių pagrindu suteikė valdyti ir naudotis byloje dalyvaujantiems tretiesiems asmenims). atsakovė atliko einamąjį ginčo patalpų remontą - patvirtina LDS ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2000 m. liepos 14 d. statybos rangos sutartis Nr.20000714/1 su priedais; LDS vykdydama nuomos sutartį, moka mokesčius už komunalines paslaugas visų ieškovo išrašomų sąskaitų pagrindu, prižiūri ginčo patalpas, tai patvirtina 1989 m. gegužės 2 d. sutartis, sudaryta dėl ginčo patalpų komunalinių mokesčių: sutartimi aiškiai numatyta, kad už nuomojamas patalpas mokamos komunalinės paslaugos; ieškovo teikiamos ir LDS apmokamos sąskaitos už ginčo patalpų komunalines paslaugas.

 

45.       Teismo posėdžio metu ieškovo Šiuolaikinio meno centro atstovė palaikė ieškinio reikalavimus bei procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, nesutiko su priešieškiniu.

 

46.       Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos dailininkų sąjungos atstovas palaikė priešieškinio reikalavimus, nesutiko su ieškiniu.

 

47.       Teismo posėdžio metu trečiojo asmens Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovas sutiko su ieškiniu, nesutiko su priešieškiniu, palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

 

48.       Teismo posėdžio metu trečiojo asmens Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovas sutiko su ieškiniu, nesutiko su priešieškiniu, palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

 

Ieškinys atmestinas, priešieškinis tenkintinas.

 

49.       Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad atsakovė Lietuvos dailininkų sąjunga naudojasi patalpomis, (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), iš viso 516,77 kv.m., esančiomis adresu (duomenys neskelbtini), pastate, kurio unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal VĮ „Registrų centras“ išrašą matyti, kad Šiuolaikinio meno centras patikėjimo teise valdo Lietuvos valstybei priklausančias negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kurių ginčo dalį ieškovo teigimu, yra užėmęs atsakovas.

 

50.       Byloje kilęs ginčas dėl naudojimosi patalpomis teisėtumo. Ieškovas Šiuolaikinio meno centras prašo iškeldinti atsakovą iš ginčo patalpų, kadangi ieškovo teigimu, atsakovas be teisinio pagrindo naudojasi ginčo patalpomis. Atsakovas prašo pripažinti, kad ginčo patalpomis naudojasi teisėtai pagal 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutartį.

 

51.       CK

 4.95 straipsnyje nustatyta, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007; 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2008; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017, 18 punktas). Reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015).

 

52.       Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra suformuota ir nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).

 

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei jų chronologinė seka.

 

53.       Nagrinėjamu atveju nustatyta tokia ginčo teisinių santykių chronologinė seka: atsakovas pateikė į bylą Lietuvos TSR ministrų tarybos 1967 m. gegužės 20 d. potvarkį Nr. 514-p, kuriame nurodoma įpareigoti Kultūros ministeriją perimti, nustatytąja tvarka, iš Lietuvos TSR dailės fondo Vilniaus mieste statomą parodų paviljoną su visais planiniais rodikliais ir medžiagų fondais nustatytais 1967 metams. Perėmimo – perdavimo akto kopijas su atitinkamai priedais pateikti Valstybinei plano komisijai ir Finansų ministerijai (potvarkio 1 punktas). Leisti Kultūros ministerijai patvirtinti Miestų statybos projektavimo instituto 1967 metais paruoštą parodų paviljono statybos Vilniuje projektinę – sąmatinę dokumentaciją, atsižvelgiant į Valstybinio statybos reikalų komiteto pastabas ir suderinus su Valstybine plano komisija, numatant šio objekto statybos projektinės užduoties suvestiniame sąmatiniame – finansiniame skaičiavime 300 tūkstančių rublių kaip TSR Dailės fondo dalinio dalyvavimo lėšas (potvarkio 2 punktas). 3 punkte nurodyta įpareigoti Kultūros ministeriją: a) užbaigus parodų paviljono statybą, skirti TSRS Dailės fondui ilgalaikės nuomos sąlygomis, užskaitant dalinio dalyvavimo būdu įdėtas lėšas, priestato administracines patalpas, saloną ir parduotuvę pirmajame aukšte, taip pat suteikti teisę TSRS dailės fondui naudotis paviljono parodų salėmis Lietuvos dailininkų sąjungos parodoms ruošti; b) pateikti Lietuvos TSRS Ministrų tarybai suderintus su TSRS Dailės fondo valdybos prezidiumu ir Finansų ministerija pasiūlymus dėl TSRS Dailės fondo išlaidų, viršijančio dalinio dalyvavimo, atstatant parodų paviljoną, suma ir dėl jų kompensavimo termino; <...>. 5 potvarkio punkte nurodyta įpareigoti Statybos ministeriją 1967 metais papildomai atlikti Kultūros ministerijai parodų paviljono Vilniuje statybos - montavimo darbų, vykdomų iš necentralizuotų finansavimo šaltinių už 470 tūkst. rublių, nekeičiant Statybos ministerijai nustatyto metinio rangos darbų plano, ir užtikrinant šio objekto atidavimą naudojimui iki 1967 m. rugsėjo 1 d.

 

54.       Byloje pateikta 1969 m. lapkričio 24 d. patalpų nuomos ir naudojimo sutartis, kurioje nurodoma, kad Lietuvos TSR meno fondas ir Lietuvos TSR dailės muziejus, vykdydami Ministrų tarybos 1967 m. gegužės 20 d. potvarkį Nr. 541-p. sudarė šią patalpų nuomos ir naudojimo sutartį: 1. Muziejus perdavė Fondui naudotis ilgalaikės nuomos sąlygomis, įskaitydamas išlaidas, susijusias su daliniu dalyvavimu statyboje, į nuomos sąskaitą bendro 958, 02 kv. m. ploto patalpas parodų paviljone, esančiame (duomenys neskelbtini) -a) pirmajame aukšte parodų salė parduotuvė ūkinės (pagalbinės) patalpos, iš viso 523, 21 kv.m.; b) pastato administracinė dalis, įstaigos plotas, ūkinės (pagalb.) patalpos, iš viso – 434, 81 kv. m. Sutartyje taip pat nurodoma, kad vykdant Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1960 m. lapkričio 17 d. potvarkį Nr. 628 nuomos mokestis per metus sudaro 1 proc. užimamų patalpų vertės (pagal atliktą skaičiavimą suma lygi 1 803, 70 rub., ir įskaitomas dalinio dalyvavimo mokėjimo sumos sąskaita 300 000 rub. Taip pat nurodoma dėl remonto darbų bei eksploatavimo išlaidų mokėjimo.

 

55.       Byloje pateiktas 1988 m. gruodžio 8 d. Lietuvos TSR Kultūros ministerijos įsakymas Nr. 553 „Dėl Lietuvos TSR dailės parodų direkcijos įsteigimo“, kuriame nurodoma, remiantis Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1988 m. gruodžio 8 d. Vilniaus dailės parodų rūmų materialinės bazės pagrindu įsteigti Lietuvos TSR dailės parodų direkciją, pavaldžią Lietuvos TSR kultūros ministerijai. Įsakyme Nr. 553 „Dėl Lietuvos TSR dailės parodų direkcijos įsteigimo“, nurodoma, kad remiantis Lietuvos TSR ministrų tarybos posėdžio protokolu Nr. 7 nuo 1988 m. gruodžio 8 d. Vilniaus dailės parodų rūmai materialinės bazės pagrindu įpareigojami įsteigti Lietuvos TSR dailės parodų direkciją, pavaldžią Lietuvos TSR kultūros ministerijai (1 punktas). Taip pat nurodoma įpareigoti Lietuvos TSR dailės muziejų iki 1989 m. sausio 1 d. perduoti, o Lietuvos TSR dailės parodų direkciją perimti patalpas, ekspozicinę įrangą, inventorių, transportą, ir kt., kas iki reorganizavimo priklausė Dailės muziejaus Vilniaus dailės parodų rūmams (3 punktas). Nuo 1988 m. gruodžio 8 d. panaikinti Lietuvos TSR dailės muziejaus skyrių – Vilniaus dailės parodų rūmus. 1988 m. gruodžio 30 d. aktas patvirtina, kad remiantis Lietuvos TSR dailės muziejaus 1988 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 811 komisija <...> perdavė LTSR Dailės parodų direkcijai Dailės parodų rūmų pastatą, kurio bendra vertė 1 041 220 rublių.

 

56.       Byloje pateiktas 1988 m. gruodžio 25 d. Lietuvos TSR dailės muziejaus direktoriaus įsakymas Nr. 881, kuriame nurodoma, kad sudaroma komisija, remiantis Lietuvos TSR kultūros ministerijos 1988 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 553 perduoti Lietuvos TSR dailės parodų direkcijai Vilniaus dailės parodų rūmų patalpas, ekspozicinę įrangą, inventorių ir kt. materialines vertybes iki 1989 m. sausio 1 d.

 

57.       Byloje pateiktas LTSR dailininkų sąjungos valdybos plenumo, įvykusio 1989 m. vasario 10 d. protokolas Nr 4(1) kurio metu svarstyta DS įstatytų projektas bei DS ir DF reorganizacijos projekto tvirtinimas. Siekiant iš esmės pagerinti sąjungos valdymo struktūrą Lietuvos TSR dailininkų sąjungos valdybos plenumas nutaria: Lietuvos TSR dailininkų sąjungą ir Lietuvos TSR dailės fondą sujungti į vieną savarankišką organizaciją – Lietuvos dailininkų sąjungą. Nurodoma Lietuvos dailininkų sąjungos reorganizaciją vykdyti nuo 1989 m. kovo 1 d. Taip pat įpareigoti sąjungos fondą iki 1990 m. sausio 1 d.: a) paruošti ir valdybos plenume patvirtinti sąjungos fondo įstatus <...>; b) sudaryti sutartis su TSRS dailės fondu bei kitomis reikalingomis organizacijomis ir kt.

 

58.       Byloje pateikta 1989 m. gegužės 2 d. sutartis sudaryta tarp Lietuvos TSR dailininkų fondo ir Lietuvos TSR dailės parodų direkcijos, pagal kurią šalys susitarė, jog Lietuvos TSR dailės fondas įsipareigoja mokėti Lietuvos TSR dailės parodų direkcijai už nuomojamų patalpų apšildymą 14,57 proc. (proporcingai užimamų patalpų plotui) nuo faktiškai pateiktos Vilniaus r. šilumos tinklų sumos (1 punktas). Sutartyje aptarti kiti komunalinių mokesčių dydžiai ir tarifai, t. y. kokia apimtimi Lietuvos TSR dailės fondas turės mokėti Lietuvos TSR dailės parodų direkcijai už patalpoms esančioms (duomenys neskelbtini), teikiamas komunalines paslaugas (tripliko priedas Nr. 4).

 

59.       Byloje pateiktas 1989 m. liepos 24 d. Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimas Nr. 164 „Dėl Lietuvos dailininkų sąjungos įstatų“, kuriuo įregistruoti Lietuvos dailininkų sąjungos įstatai. Byloje pateikti 1990 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos dailininkų sąjungos valdybos prezidiumo posėdyje, protokolo Nr. 12 patvirtinti Lietuvos dailininkų sąjungos fondo įstatai.

 

60.       Byloje pateiktas Lietuvos Kultūros ministerijos 1990 m. spalio 30 d. raštas Nr. 341 adresuotas Lietuvos dailės parodų direkcijai, kuriame nurodoma, kad pasikeitus pastato dalies (duomenys neskelbtini) nuomotojo ir nuomininko juridiniam statusui bus keičiama 1969 m. lapkričio 26 d. nuomos sutartis. Įspėjama, kad patalpų, kurias šiuo metu užima firma „Dailė“ nuomos sutartis nebus atnaujinta.

 

61.       Lietuvos dailininkų sąjungos fondo 1990 m. birželio 26 d. rašte nurodoma, kad Lietuvos dailininkų sąjungos ūkinę ir komercinę veiklą vykdo Lietuvos dailininkų sąjungos fondas, kuris jungia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos kombinatus „Dailė“ ir galeriją „Arka“.

 

62.       Byloje pateiktas 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos balansas, kurio aiškinamajame rašte prie balanso už 1990 m. pirmą pusmetį nurodoma, kad į suvestinę apskaitą įtraukta 1. Lietuvos dailininkų sąjungos fondas, (duomenys neskelbtini) bei <...> 5. prekybos firma „Dailė“, (duomenys neskelbtini). Paaiškinamajame rašte apie Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybinę ūkinę finansinę veikla 1991 metais nurodoma, kad Lietuvos dailininkų sąjungos fondas su savo įmonėmis yra sudėtinė Lietuvos dailininkų sąjungos dalis, kaip kūrybinė, gamybinė, finansinė ir ekonominė bazė.

 

63.       Lietuvos Kultūros ministerijos 1991 m. kovo 11 d. rašte Lietuvos dailės parodų direkcijai nurodoma, kad siunčiama patalpų nuomos ir eksploatacijos sutartis. Taip pat pažymima, kad 1990 m. spalio 30 d. raštu fondas įspėtas dėl nuomos sutarties pasikeitimo, todėl prašoma paruošti sutarties suderinimo pasirinktinį projektą. Lietuvos Kultūros ministerijos 1991 m. kovo 12 d. Lietuvos dailės parodų direkcijai adresuotame rašte nurodoma, kad 1990 m. spalio 30 d. Lietuvos dailės parodų direkcija įspėjo, jog bus keičiama 1969 m. lapkričio 26 d. patalpų nuomos sutartis. <...> Nurodoma, kad nuo 1991 m. spalio 30 d. pasikeitė 1 m2 ploto nuomos kaina, šilumos, elektros įkainiai. Taip pat pažymima, kad nuomos sutarties derinimo laikotarpiu galioja 1969 m. lapkričio 26 d. bei 1989 m. gegužės 2 d. atitinkamai koreguotos sutartys. Sąskaita kiekvieno ketvirčio pabaigoje bus pateikiama atsižvelgiant į 1991 m. sausio 1 d. ar kitus kainų pasikeitimus.

 

64.       Byloje pateiktas Juridinių asmenų registro išrašas patvirtina, kad Lietuvos dailininkų sąjunga įregistruota 1993 m. kovo 25 d., 1996 m. gegužės 24 d. įregistruota nauja įstatų redakcija ir suteiktas juridinio asmens kodas. Prie aprašymo nurodoma dokumento data: 1992 m. gegužės 24 d. Nr. 200-V, aprašymas: teisingumo ministro įsakymas dėl juridinio asmens kodo suteikimo ir naujos statuto redakcijos įregistravimo.

 

65.       Į bylą pateiktas Lietuvos Respublikos Kultūros ir Švietimo ministerijos 1993 m. gegužės 10 d. raštas Nr. 32-04-361, kuriame nurodoma, kad Dailininkų sąjunga nuomoja iš Šiuolaikinio meno centro 958 m2 patalpas, kurios yra ministerijos turtinio reguliavimo sferoje, labai palankiomis sąlygomis (moka tik už eksploataciją) ir turi žymiai geresnes administracines patalpas savo darbuotojams nei Centras. Nurodoma, kad nematoma priežasčių, dėl kurių reikėtų šias patalpas pripažinti Sąjungos nuosavybe ar perduoti ilgalaikiam neatlygintinam naudojimui.

 

66.       Byloje pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. vasario 25 d. nutarimas „Dėl visuomeninių kūrybinių profesinių sąjungų negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos“ Nr. 134, kuriame nurodoma, kad nutariama nustatyti, jog iki 1994 m. kovo 15 d. visuomeninės kūrybinės profesinės sąjungos numatytąja tvarka inventorizuoja šiuo metu nuomojamus (naudojamus) negyvenamuosius pastatus bei patalpas ir pateikia inventorizacijos duomenis Komunalinio ūkio ir paslaugų departamentui prie Statybos ir urbanistikos ministerijos (įsakymo 1.1. punktas). Nurodytų šio nutarimo priede visuomeninių kūrybinių profesinių sąjungų nuomojami (naudojami) ar esantys jų balanse negyvenamieji pastatai bei patalpos, priklausantys valstybei nuosavybės teise, suteikiami šioms sąjungoms neatlygintinai naudotis jų veiklos laikui, jeigu įstatymu nebus nustatyta kita šio turto naudojimo tvarka (įsakymo 1.2. punktas). Priede prie 1994 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. 134 tarp visuomeninių kūrybinių profesinių sąjungų nurodoma ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

 

67.       1994 m. gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 134 dalinio pakeitimo“ nurodyta, kad papildomas 1.2. punktas nurodant „Miestų (rajonų) valdybos turi iki 1994 m. liepos 1 d. sudaryti su šiomis sąjungomis nurodytų pastatų ir patalpų panaudos sutartis, galiojančias iki visuomeninių kūrybinių profesijų organizacijų įstatymo bus nustatyta kita tvarka“. <...>.

 

68.       Byloje esančiame Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos 1997 m. sausio 21 d. įsakyme Nr. 31 „Dėl Lietuvos dailės parodų direkcijos reorganizavimo“ nurodoma, kad vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimą Nr. 868 „Dėl Šiaulių dailės galerijos perdavimo“ įsakoma: reorganizuoti Lietuvos dailės parodų direkciją į atskiras institucijas: Vilniaus šiuolaikinio meno centrą ir Šiaulių miesto dailės galeriją.

 

69.       Šiuolaikinis meno centras Juridinių asmenų registre steigėjo 1997 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 89 įregistruotas nuo 1997 m. balandžio 4 d., nuo šios dienos įstaigos vadovas buvo ir yra tas pats K. K.

 

70.       Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 1997 m. vasario 21 d. ministro įsakymu Nr. 89 patvirtinti Šiuolaikinio meno centro nuostatai. Byloje pateikta šiuolaikinio meno centro 1997 m. kovo 19 d. paraiška Nr. 26, Lietuvos kultūros ministerijai dėl perregistravimo kultūros įstaigų registre, kuria remiantis Lietuvos kultūros ministro 1997 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 31 „Dėl Lietuvos dailės parodų direkcijos reorganizavimo“ ir 1997 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 89 „Dėl Šiuolaikinio meno centro nuostatų patvirtinimo“ prašoma registruoti įstaigą į kultūros įstaigų registrą kaip Šiuolaikinio meno centrą bei ši įstaiga registruota 1997 m. kovo 19 d.

 

71.       Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos 1998 m. birželio 5 d. rašte Nr. 91-08-154 adresuotame Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei Lietuvos dailininkų sąjungai „Dėl LRV 1998 m. gegužės 14 d. pavedimo Nr. 25-5017 vykdymo“ nurodoma, Kultūros ministerija išnagrinėjusi galimybes ir sąlygas perduoti (duomenys neskelbtini), dalį patalpų Dailininkų sąjungai, pranešama, jog 1967 m. Ministrų Taryba savo potvarkyje Nr. 514-R nenumatė perduoti (duomenys neskelbtini) patalpas Dailės fondui, o įpareigojo Kultūros ministeriją pabaigus Parodų rūmų statybos darbus, suteikti TSRS Dailės fondui patalpas ilgalaikės nuomos sąlygomis, įskaitant dalinio dalyvavimo būdu įdėtas 300 000 rub. lėšas statybos darbams. Nurodoma, kad vykdant šį potvarkį 1969 m. lapkričio 29 d. buvo pasirašyta patalpų nuomos sutartis, kurioje patalpų nuoma sudaro 1 proc. patalpų vertės mokesčio per metus, už dalinį dalyvavimą statyboje, išlaidoms padengti.

 

72.        Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 15 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų visuomeninių kūrybinių profesinių sąjungų negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos klausimais pripažinimo netekusiais galios“ Nr. 561 nurodoma, kad be kitų nutarimų netekusiais galios pripažįstami nutarimai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. vasario 25 d. nutarimas „Dėl visuomeninių kūrybinių profesinių sąjungų negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos“ Nr. 134 (įsakymo 1 punktas) bei 1994 m. gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 134 dalinio pakeitimo“ (įsakymo 2 punktas).

 

73.       2019 m. liepos 15 d. raštu Lietuvos Respublikos kultūros ministerija kreipėsi į ieškovą Šiuolaikinio meno centrą nurodydama, kad atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos dailininkų sąjunga, Kultūros ministerijos 2019 m. kovo 6 d. prašymu Nr. S2-614, iki šiol nėra pateikusi savo sprendimo dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kurias valstybės turto patikėjimo teise valdo Šiuolaikinio meno centras, įteisinimo <...> prašoma inicijuoti neteisėtai naudojamų patalpų perėmimą. Šiuolaikinio meno centras į Lietuvos dailininkų sąjunga kreipėsi 2019 m. liepos 24 d. raštu prašydamas atlaisvinti patalpas iki 2019 m. rugsėjo 30 d., tačiau atsižvelgiant į darbo specifiką būtų suteiktas terminas iki 2019 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai. Atsakovė 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu nurodė, kad patalpas valdo teisėtai.

 

74.       Atsakovė kartu su tripliku pateikė teismui duomenis, jog ieškovas Šiuolaikinio meno centras išrašydavo atsakovei PVM sąskaitas faktūras dėl (duomenys neskelbtini) teikiamų komunalinių paslaugų, šias sąskaitas atsakovė Dailininkų sąjunga apmokėdavo, įsiskolinimų nėra. Pateiktos PVM sąskaitos faktūros teiktos 2008 metais, 2007 metais, 2006 metais, 2019 metais, taip pat banko išrašas apie sąskaitų apmokėjimą,  (tripliko priedas Nr. 1 ir Nr. 2). Nei ieškovas, nei tretieji asmenys neginčijo nei šių PVM sąskaitų faktūrų, nei to, jog atsakovė tinkamai vykdė prievoles pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Byloje taip pat pateiktas 2019 m. gruodžio 18 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas pasirašytas Šiuolaikinio meno centro atstovo bei Lietuvos dailininkų sąjungos pagal 2019 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. A19083.  Byloje pateikta Lietuvos dailininkų sąjungos bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta statybos rangos sutartis dėl ginčo patalpų remonto darbų, darbų kaina 65 475, 93 Lt (tripliko priedas Nr. 9).

 

75.       Atsakovė Lietuvos dailininkų sąjunga pateikė prie bylos ginčo patalpų kadastro duomenis. VĮ „Registrų centras“ rašte nurodoma, kad Nekilnojamojo turto registre neįregistruoto nekilnojamojo daikto – įstaigos, plane pažymėtos 2B3/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pagal 1985 m. lapkričio 30 d. parengtoje kadastrų duomenų byloje užfiksuotus duomenis, bendras plotas yra 434, 81 kv. m. Byloje pateiktas Centrinės projektų valdymo agentūros raštas, kuriame nurodoma dėl planuojamų darbų Šiuolaikinio meno centro valdomose patalpos, teigiama, kad darbai be kitų patalpų taip pat bus vykdomi 1 a. patalpose, išskyrus lifto šachtą, laiptinę ir Lietuvos dailininkų sąjungos valdomas patalpas.

 

Dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų (ne)pagrįstumo

 

76.       Atsižvelgiant į tai, jog ginčo nuomos sutartis, pagal kurią priešieškiniu reikalavimus reiškia atsakovė sudaryta 1969 metais, vertinant nurodytą sutartį taikytinos 1964 metų Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodekso nuostatos.  

 

77.       Galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 299 straipsnyje, kaip bylos negarinėjimo metu ir minėjo proceso dalyviai, nustatyta, kad nuomos sutarties terminas neturi būti ilgesnis kaip dešimt metų. <...> Jeigu nuomos sutartis sudaroma ilgesniam, negu šiame straipsnyje nurodyta, terminui, ji laikoma sudaryta atitinkamai dešimčiai metų, penkeriems metams, vieneriems metams arba tipinės buitinės nuomos sutarties nustatytam terminui.

 

78.       Teismas pažymi, kad aptarto Civilinio kodekso nuostatos taikomos sistemiškai ir šio kodekso 302 straipsnyje nustatyta, kad nuomininkas, tvarkingai vykdęs nuomos sutartimi prisiimtas pareigas, pasibaigus sutarties terminui, turi pirmenybės teisę, lyginant su kitais asmenimis, atnaujinti sutartį, buitinės nuomos sutarčiai ši taisyklė netaikoma. Taigi, įstatymas, nors ir apibrėžė nuomos sutarties terminą, tačiau nedraudė jos atnaujinti, atnaujinimas ribotas tik buitinės nuomos sutarčiai. Pagal jau aptartas susiklosčiusias faktines aplinkybes bei šalių teisinių santykių dinamiką matyti, kad nei viena iš 1969 metų nuomos sutarties šalių neįgyvendino 314 straipsnio nuostatos, kuri reglamentuoja, kad nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui turtą tos būklės, kurios jį gavo, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą, arba sutartimi sulygtos būklės.

 

79.       Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą teismas daro išvadą, kad 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutartis buvo atnaujinta, nes kaip minėta, nei viena iš sutarties šalių neinicijavo Civilinio kodekso 314 nuostatos įgyvendinimo. Paminėtina ir tai, kad galiojusio Civilinio kodekso 311 straipsnyje nustatyta, kad išnuomoto turto nuosavybės teisei perėjus iš nuomotojo kitam asmeniui, nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui. Nuomos sutartis lieka galioti, ir turtui perėjus iš vienos valstybinės organizacijos (nuomotojo) kitai. Taigi, nuomos teisinių santykių pradžioje galiojęs teisinis reglamentavimas bei susiklosčius faktinės aplinkybės, leidžia daryti išvadą, jog 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutartis nebuvo pasibaigus ar kitaip nutraukta, tokių duomenų byloje nėra.

 

80.       Pagal jau byloje detaliai aptartą chronologinę teisinių santykių seką matyti, kad nuo 1969 metų nuomos sutarties sudarymo patalpos buvo faktiškai naudojamos tą pati tikslą turinčio subjekto, tačiau keičiantis teisinei santvarkai keitėsi organizacijos, jų pavadinimai. Šioje byloje svarbu tai, kad iš esmės ieškovas ir iki ieškovo turtą valdę subjektai, Kultūros ministerija, kaip matyti iš pateiktų duomenų iki pat 2019 metų, kuomet Kultūros ministerija ėmėsi veiksmų, kad būtų inicijuojamas, jos vertinimu, neteisėtai naudojamų patalpų perėmimas, iš esmės nei vertino, kad patalpos naudojamos neteisėtai, nei siekė jų perėmimo. Priešingai kaip matyti pagal aptartus rašytinius įrodymus Kultūros ministerijos tikslas buvo iš esmės pakeisti sutarties sąlygas (modifikuoti sutartį). Tai patvirtina byloje jau aptarti rašytiniai įrodymai: 1989 m. gegužės 2 d. sutartis kuria susitarta dėl eksploatavimo išlaidų už ginčo patalpas (duomenys neskelbtini), mokėjimo; Lietuvos Kultūros ministerijos 1990 m. spalio 30 d. raštas Nr. 341 adresuotas Lietuvos dailės parodų direkcijai, kuriame nurodoma, kad pasikeitus pastato dalies (duomenys neskelbtini) nuomotojo ir nuomininko juridiniam statusui bus keičiama 1969 m. lapkričio 26 d. nuomos sutartis; Lietuvos Kultūros ministerijos 1991 m. kovo 11 d. raštas Lietuvos dailės parodų direkcijai kuriame nurodoma, kad siunčiama patalpų nuomos ir eksploatacijos sutartis. Taip pat pažymima, kad 1990 m. spalio 30 d. raštu fondas įspėtas dėl nuomos sutarties pasikeitimo, todėl prašoma paruošti sutarties suderinimo pasirinktinį projektą. Lietuvos Kultūros ministerijos 1991 m. kovo 12 d. Lietuvos dailės parodų direkcijai adresuotame rašte nurodoma, kad 1990 m. spalio 30 d. Lietuvos dailės parodų direkcija įspėjo, jog bus keičiama 1969 m. lapkričio 26 d. patalpų nuomos sutartis. <...> Nurodoma, kad nuo 1991 m. spalio 30 d. pasikeitė 1 m2 ploto nuomos kaina, šilumos, elektros įkainiai. Taip pat pažymima, kad nuomos sutarties derinimo laikotarpiu galioja 1969 m. lapkričio 26 d. bei 1989 m. gegužės 2 d. atitinkamai koreguotos sutartys <...>; Lietuvos Respublikos Kultūros ir Švietimo ministerijos 1993 m. gegužės 10 d. raštas Nr. 32-04-361, kuriame nurodoma, kad Dailininkų sąjunga nuomoja iš Šiuolaikinio meno centro 958 m2 patalpas, kurios yra ministerijos turtinio reguliavimo sferoje, labai palankiomis sąlygomis (moka tik už eksploataciją) ir turi žymiai geresnes administracines patalpas savo darbuotojams nei Centras. Respublikos Kultūros ministerijos 1998 m. birželio 5 d. raštas Nr. 91-08-154 adresuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei Lietuvos dailininkų sąjungai „Dėl LRV 1998 m. gegužės 14 d. pavedimo Nr. 25-5017 vykdymo“, kuriame nurodoma, kad Kultūros ministerija išnagrinėjusi galimybes ir sąlygas perduoti (duomenys neskelbtini), dalį patalpų Dailininkų sąjungai, praneša, jog 1967 m. Ministrų Taryba savo potvarkyje Nr. 514-R nenumatė perduoti (duomenys neskelbtini) patalpas Dailės fondui, o įpareigojo Kultūros ministeriją pabaigus Parodų rūmų statybos darbus, suteikti TSRS Dailės fondui patalpas ilgalaikės nuomos sąlygomis, įskaitant dalinio dalyvavimo būdu įdėtas 300 000 rub. lėšas statybos darbams. Nurodoma, kad vykdant šį potvarkį 1969 m. lapkričio 29 d. buvo pasirašyta patalpų nuomos sutartis, kurioje patalpų nuoma sudaro 1 proc. patalpų vertės mokesčio per metus, už dalinį dalyvavimą statyboje, išlaidoms padengti.

 

81.       Dėl teisių ir pareigų perėmimo, kaip liudija į bylą pateikti rašytiniai įrodymai tiek viena, tiek kita nuomos teisinių santykių šalis nuo 1969 metų keitė teisinį statusą. Kaip patvirtina  1969 m. lapkričio 24 d. patalpų nuomos ir naudojimo sutartis, šią sutartį sudarė Lietuvos TSR meno fondas ir Lietuvos TSR dailės muziejus. Byloje pateiktas 1988 m. gruodžio 8 d. Lietuvos TSR Kultūros ministerijos įsakymas Nr. 553 „Dėl Lietuvos TSR dailės parodų direkcijos įsteigimo“, kuriuo įsteigta Lietuvos TSR dailės parodų direkcija. Įsakyme nurodoma įpareigoti Lietuvos TSR dailės muziejų iki 1989 m. sausio 1 d. perduoti, o Lietuvos TSR dailės parodų direkciją perimti patalpas, ekspozicinę įrangą, inventorių, transportą, ir kt., kas iki reorganizavimo priklausė Dailės muziejaus Vilniaus dailės parodų rūmams (3 punktas). Nuo 1988 m. gruodžio 8 d. panaikinti Lietuvos TSR dailės muziejaus skyrių – Vilniaus dailės parodų rūmus. 1988 m. gruodžio 30 d. aktas patvirtina, kad remiantis Lietuvos TSR dailės muziejaus 1988 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 811 komisija <...> perdavė LTSR Dailės parodų direkcijai Dailės parodų rūmų pastatą, kurio bendra vertė 1 041 220 rublių. Taigi, 1988 m. gruodžio 15 d. įsakymu ginčo patalpos (duomenys neskelbtini), perduodamos LTSR Dailės parodų direkcijai. Naujas pastato valdytojas 1969 m. ginčo nuomos sutarties nenutraukia, tokių duomenų byloje nėra. Byloje esančiame Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos 1997 m. sausio 21 d. įsakyme Nr. 31 „Dėl Lietuvos dailės parodų direkcijos reorganizavimo“ įsakoma: reorganizuoti Lietuvos dailės parodų direkciją į atskiras institucijas: Vilniaus šiuolaikinio meno centrą ir Šiaulių miesto dailės galeriją. Šiuolaikinis meno centras Juridinių asmenų registre steigėjo 1997 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 89 įregistruotas nuo 1997 m. balandžio 4 d., nuo šios dienos įstaigos vadovas K. K. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 1997 m. vasario 21 d. ministro įsakymu Nr. 89 patvirtinti Šiuolaikinio meno centro nuostatai. Į kultūros įstaigų registrą Šiuolaikinio meno centras įregistruotas 1997 m. kovo 19 d., nėra ginčo, kad jis perėmė patikėjimo teise ginčo patalpas (duomenys neskelbtini).

 

82.       Kito 1969 metų nuomos sutarties kontrahento teisinis statusas taip pat keičiasi. 1989 m. vasario 10 d. protokolas Nr 4(1) patvirtina, kad siekiant iš esmės pagerinti sąjungos valdymo struktūrą Lietuvos TSR dailininkų sąjungos valdybos plenumas nutaria: Lietuvos TSR dailininkų sąjungą ir Lietuvos TSR dailės fondą sujungti į vieną savarankišką organizaciją – Lietuvos dailininkų sąjungą. Nurodoma Lietuvos dailininkų sąjungos reorganizaciją vykdyti nuo 1989 m. kovo 1 d. Byloje pateiktas 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos balansas, kurio aiškinamajame rašte prie balanso už 1990 m. pirmą pusmetį nurodoma, kad į suvestinę apskaitą įtraukta 1. Lietuvos dailininkų sąjungos fondas, (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini). prekybos firma „Dailė“, (duomenys neskelbtini). Paaiškinamajame rašte apie Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybinę ūkinę finansinę veikla 1991 metais nurodoma, kad Lietuvos dailininkų sąjungos fondas su savo įmonėmis yra sudėtinė Lietuvos dailininkų sąjungos dalis, kaip kūrybinė, gamybinė, finansinė ir ekonominė bazė.

 

83.       Kaip minėta, aptarti rašytiniai įrodymai rodo nuomos teisinių santykių nepetraukiamumą ir tęstinumą, tačiau patvirtina, kad juos buvo siekiama modifikuoti. Šioje byloje dublike ieškovas pamini, kad jei teismas manytų, kad nuomos sutartis galioja ieškovas prašo sutartį nutraukti, tačiau teismui paklausus, ar bus tikslinamas ieškinys ir reiškiamas reikalavimas dėl nuomos sutarties nutraukimo bei įrodinėjamas šio dalyko teisinis bei faktinis pagrindas, ieškovo atstovė nurodė, kad ieškinio netikslinis, taigi byloje nepareiškus tokio reikalavimo nėra pagrindo svarstyti jo pagrįstumo ar nepagrįstumo. Teismo vertinimu, pagal ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą ieškinys atmestinas, nes ieškovas neįrodė, jog atsakovė ginčo patalpomis naudojasi neteisėtai ir be jokio teisinio pagrindo. Byloje nustatyta, kad patalpų naudojimo teisinis pagrindas – nuomos teisiniai santykiai.

 

84.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teisinių santykių chronologiją bei dinamiką, teismas daro išvadą, jog ieškovas neįrodė vindikaciniam reikalavimui pagrįsti keliamų sąlygų, tuo tarpu, atsakovė pateikė pakankamai rašytinių įrodymų, kurie leistų teismui spręsti, jog yra pagrindas pripažinti, kad atsakovė Lietuvos dailininkų sąjunga perėmė visas LTSR dailės fondo teises ir pareigas, kildinamas iš 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutarties, kurią sudarė LTSR dailės fondas ir valstybės vardu Lietuvos TSR dailės muziejus, kurio teises ir pareigas pagal sutartį perėmė Šiuolaikinio meno centras.

 

Dėl ieškinio senaties termino (ne)taikymo.

 

85.       Atsakovė Lietuvos dailininkų sąjunga prašo taikyti ieškinio senatį. Nurodo, kad ieškovas perėmė visas 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutarties nuomotojo teises ir pareigas iš Lietuvos TSR dailės muziejaus ir Lietuvos dailės parodų direkcijos pagal 1988 m. gruodžio 30 d. patalpų perdavimo aktą, net dabartinė 1988 m. buveinė yra registruota (duomenys neskelbtini) patalpose, todėl jis negalėjo nežinoti apie jos patikėjimo teise valdomose patalpose esantį nuomininką – LDS, juo labiau, kad ieškovas išrašo LDS sąskaitas už komunalines paslaugas (patalpų šildymą, elektrą), o LDS jas sąžiningai sumoka, skolų neturi. Ieškovo reikalavimai šioje byloje atmestini ir dėl to, nes jis praleido ieškinio senaties terminą daugiau kaip 30 metų. Ieškinio senaties terminas, atsakovės manymu, prasidėjo 1988 m. gruodžio 30 d. – nuo tos dienos, kai ieškovė perėmė patalpas iš Lietuvos TSR dailės muziejaus pagal 1988 m. gruodžio 30 d. aktą, o baigėsi 1991 m. gruodžio 30 d.

 

86.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.

 

87.       Nagrinėjamų atveju pagal byloje esančius duomenis nustatyta, jog ieškovas Šiuolaikinio meno centras kaip juridinis asmuo įregistruotas 1997 m. balandžio 4 d., nuo šios dienos įstaigos vadovas, kaip jau aptarta šiame sprendime nurodyta, buvo ir yra K. K. Atsižvelgiant į ta teismo vertinimu, vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu, skaičiuojant ieškinio senaties terminą taikytinos Civilinio kodekso nuostatos galiojusios šio juridinio asmens įregistravimo bei jo vadovo skyrimo metu.

 

88.       Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017, 24 punktas, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). CK 1. 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad  bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.

 

89.       Byloje nustatyta, kad atsakovė Lietuvos dailininkų sąjunga nuo 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutarties sudarymo nepertraukiamai naudojosi ginčo patalpomis, kurių plotas yra ženklus ir nėra abejonių, kad Šiuolaikinio meno centras, perimdamas ginčo patalpas turėjo ir galėjo žinoti, jog jomis naudojasi atsakovė. Kaip minėta, tiek Šiuolaikinio meno centro, tiek jo vadovo duomenų registracija Juridinių asmenų registre atlikta dar 1997 m. balandžio 4 d., todėl teismo vertinimu, ieškovui kaip juridiniam asmeniui, atstovaujamam vadovo, kuris yra juridinio asmens vadovu iki šiol dar 1997 metais turėjo ir galėjo būti žinoma apie tai, kad Lietuvos dailininkų sąjunga naudojasi ginčo patalpomis, todėl teismo vertinimu, ieškovas praleido dešimties metų ieškinio senaties terminą dėl ginčo dalyko, kuris baigėsi 2007 metais, ir yra pagrindas atmesti ieškinį ir dėl to, jog praleistas ieškinio senaties terminas.   

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

 

90.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

 

91.       Atsakovė pateikė duomenis, kad patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 3 267 Eur už teisines paslaugas bei 75 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį, viso atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 3 342 Eur sumą.

 

92.       Teismo vertinimu, atsakovo patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; be to, teismas nenustatė, jog minėtos išlaidos būtų, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų skaičių, nepagrįstai per didelės ir reikėtų jas mažinti.

 

93.       Atsižvelgiant į tai, netenkinus ieškinio reikalavimų, nurodytų būtinų, protingų ir pagrįstų išlaidų atlyginimas, 3 342 Eur suma, atsakovei priteisiamos iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 10 punktai, 93 straipsnio 1 dalis).

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,

 

n u s p r e n d ž i a:

 

 

ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad atsakovė Lietuvos dailininkų sąjunga j. a. k. 191589837 perėmė visas LTSR dailės fondo teises ir pareigas, kildinamas iš 1969 m. lapkričio 24 d. nuomos sutarties, kurią sudarė LTSR dailės fondas ir valstybės vardu Lietuvos TSR dailės muziejus, kurio teises ir pareigas pagal sutartį perėmė Šiuolaikinio meno centras, j. a. k. 291424950.

Priteisti atsakovei Lietuvos dailininkų sąjungai, j. a. k. 191589837, iš ieškovo Šiuolaikinio meno centro, j. a. k. 291424950, 3 342 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

 

 

Teisėja                                                        Skaistė Cinkutė