Administracinė byla Nr. eA-1894-415/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03936-2016-3
Procesinio sprendimo kategorija 18.10
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Č. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas J. Č. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir atsakovas, NŽT Vilniaus m. skyrius) 2016 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 49SF-1506-(14.49.104), NŽT 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 1T-28-(3.5) ir įpareigoti atsakovą NŽT Vilniaus m. skyrių per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn M. Č. (M. Č.) vardu už likusį neatkurtą buvusio savininko A. Č. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemės plotą buvusiame (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėjas nurodė, kad yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į A. Č. iki nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. Šią teisę jis įgijo po savo tėvų M. Č. ir P. Č. mirties. Pareiškėjas 2016 m. birželio 7 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn už likusį neatkurtą buvusio savininko A. Č. iki nacionalizacijos turėtą žemės plotą buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, tačiau skundžiamu 2016 m. liepos 8 d. sprendimu atsakovas prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyta tvarka neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn.
3. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas skunde NŽT nurodė, jog 2003 m. kovo 27 d. pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą įpėdinė P. Č. M. Č. vardu kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašydama nuosavybės teises į tenkančios neatkurtos nuosavybės dalį (3,6850 ha) atkurti tokia tvarka: 3 ha ji prašė atkurti laisvame žemės plote, o likusią žemę ji prašė grąžinti teritorijoje, kuri yra arčiau jos gyvenamosios vietos. Išreikšdama valią dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn M. Č. įpėdinė žinojo, jog susigrąžinti žemės natūra ji jokių galimybių neturi, taip pat žinojo, jog A. Č. žemė yra įgijusi valstybės išperkamos žemės statusą. Pareiškėjo teigimu, P. Č., pakeitusi valią dėl būdo, kuriuo ji pageidauja susigrąžinti buvusio savininko žemę, negavo jokio nurodymo tikslinti prašymą, jį konkretinti ar pateikti jį Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui kitokia forma, todėl ji buvo įsitikinusi, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, neturėdamas galimybių buvusio savininko žemę grąžinti natūra, tenkins jos 2003 m. kovo 27 d. prašyme išreikštą valią gauti lygiavertį žemės plotą kitoje vietoje.
4. Nurodė, kad atsakovas ligotos, sunkiai lietuviškai kalbančios ir rašančios pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą įpėdinės P. Č. pareiškimą aiškina jam naudinga tendencija. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai įrodo, jog laikotarpiu nuo 2000 m. rugsėjo 27 d. iki 2007 m. birželio 21 d. pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą įpėdiniai nėra gavę nei vieno Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus laiško. Teisės norma, įpareigojanti institucijas, vykdančias nuosavybės teisių atkūrimą, iki 2003 m. kovo 1 d. raštu pasiūlyti piliečiui kitus įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas, yra imperatyvaus pobūdžio ir šios pareigos neįvykdymas, pareiškėjo nuomone, suteikia jam teisę reikalauti P. Č. 2003 m. kovo 27 d. prašymą vertinti taip, kaip jį suprato ir vertino pati P. Č., t. y. ji norėjo, kad nuosavybės teisės į negrąžintą 3 ha žemės dalį jai būtų atkurtos, perduodant lygiavertį laisvą plotą kitoje vietovėje.
5. Atsakovas NŽT Vilniaus m. skyrius atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą M. Č. 1992 m. kovo 30 d. prašyme išreiškė pageidavimą, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko išlikusią žemę būtų atkurtos grąžinant žemę natūra, o 2003 m. kovo 27 d. prašyme nurodyta, kad pretendentas pageidauja gauti laisvos žemės plotą prie gyvenamos vietos, t. y. šio tipinės formos prašymo skiltyje „turėtos žemės vieta“ pretendentas įrašė, kad buvęs savininkas turėjo 3 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, skiltyje, kurioje nurodomas pageidaujamas atkūrimo būdas, įrašė, kad pageidauja gauti laisvos žemės plotą prie gyvenamosios vietos. Taigi 2003 m. kovo 27 d. prašyme neišreikšta valia perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, o prašoma perduoti laisvos žemės plotą prie gyvenamosios vietos.
7. Pažymėjo, kad P. Č. valią gauti žemės sklypą šalia jos gyvenamojo namo patvirtina ir 2006 m. gruodžio 5 d. prašymas, kuriame P. Č. nurodė, jog prašo grąžinti natūra papildomą žemės sklypo dalį šalia jos gyvenamojo namo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad prašyme nėra net užsiminta apie pareiškėjo nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Be to, tuo atveju, jei asmuo iš tikrųjų būtų pageidavęs gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, asmuo turėtų nurodyti, kurioje vietovėje jis pageidauja, kad nuosavybės teisių atkūrimas jam būtų įvykdytas.
8. Atsakovas taip pat nurodė, kad prašymą dėl išvados dėl žemės perkėlimo į kitą kadastrinę vietovę pareiškėjas pirmą kartą pateikė 2012 m. balandžio 9 d. Šis pareiškėjo prašymas yra visiškai savarankiškas, jame nėra referuojama į prieš tai buvusius prašymus, kuriuose neva tokia valia jau buvo išreikšta. NŽT Vilniaus m. skyriaus 2012 m. balandžio 26 d. rašto, kuriame išdėstytas institucijos atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą, pareiškėjas neskundė.
9. NŽT Vilniaus m. skyriaus teigimu, nepagrįstas yra pareiškėjo teiginys, kad atsakovas neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atkūrimo tvarka) įtvirtintos pareigos pasiūlyti piliečiui kitus įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Minėta informavimo pareiga buvo numatyta tuo atveju, jei Atkūrimo įstatyme nebelieka konkretaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjo nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, t. y. žemės grąžinimas turėtoje vietoje ir prie nuosavybės teise valdomų pastatų, yra įtvirtintas galiojančiame Atkūrimo įstatyme, todėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai neatsirado informavimo pareiga pagal pareiškėjo nurodytą teisės normą.
10. Atsakovas akcentavo, kad P. Č. aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, teikė prašymus, papildomus dokumentus, todėl nėra pagrindo daryti prielaidą, jog P. Č., pateikdama 2003 m. kovo 27 d. prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja, jog nuosavybės teisių atkūrimas į buvusio savininko A. Č. žemę būtų vykdomas grąžinant laisvos žemės plotą prie gyvenamosios vietos, siekė kitokių rezultatų, nei tiesiogiai nurodyta šiame rašte.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo J. Č. skundą atmetė.
12. Teismas nustatė, kad J. Č. yra M. Č. ir P. Č. paveldėtojas. M. Č. 1992 m. kovo 30 d. pateikė Vilniaus miesto valdybai prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nurodydamas, kad pageidauja, jog nuosavybės teisių atkūrimas būtų vykdomas grąžinant žemę natūra. Visi kiti nuosavybės teisių atkūrimo būdai minėtame prašyme išbraukti. M. Č. mirė (duomenys neskelbtini).
13. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 01-504 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui M. Č.“ M. Č. vardu atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,1370 ha namų valdos žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), prie nuosavybės teise priklausančių statinių. M. Č. turto paveldėtoja P. Č. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 27 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į A. Č. turėtą žemę. Turėtos žemės vieta – 3 ha (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, atkūrimo būdas – laisvos žemės plotas prie gyvenamosios vietos. P. Č. 2007 m. vasario 26 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė dar vieną prašymą, kuriame nurodė, kad prašo grąžinti natūra papildomą žemės sklypo dalį šalia jos gyvenamojo namo, kurį naudojo M. Č. tėvai.
14. Pareiškėjas J. Č. 2012 m. balandžio 6 d. su prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas paruošti išvadą dėl jam tenkančio neatkurtos buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytos žemės perkėlimo lygiomis dalimis į pareiškėjo nurodytas kadastrines vietoves. NŽT Vilniaus m. skyrius 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-789 pareiškėjo prašymo netenkino, informuodamas, kad Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu pareiškėjas neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn, todėl už likusį M. Č. neatkurtą žemės plotą gali būti atlyginta natūra arba pinigais. Pareiškėjas 2016 m. birželio 7 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovą, prašydamas parengti išvadą dėl žemės perkėlimo į (duomenys neskelbtini) kadastrinę vietovę. NŽT Vilniaus m. skyrius skundžiamu 2016 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 49SF-1506-(14.49.104.) pareiškėjo prašymo netenkino, nurodydamas, kad per įstatymo nustatytus terminus pareiškėjas nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjas minėtą atsakovo sprendimą apskundė NŽT, tačiau NŽT jo skundo netenkino.
15. Teismas nurodė, kad šiuo metu M. Č. atkurtos nuosavybės teisės į 0,5865 ha žemės, likusi žemės dalis, į kurią neatkurtos nuosavybės teisės – 3,2372 ha. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog M. Č. 1992 m. kovo 30 d. prašyme pageidavo atkurti nuosavybės teises į A. Č. turėtą žemės sklypą natūra. Tačiau šiuo atveju, pareiškėjas ir atsakovas skirtingai vertina tuometinės M. Č. įpėdinės P. Č. 2003 m. kovo 27 d. pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
16. Teismas, remdamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, nustatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nagrinėjamu atveju P. Č. nustatytu terminu pateikė prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, kuriame kaip nuosavybės teisių atkūrimo būdą nurodė laisvos žemės plotą prie gyvenamosios vietos. Teismas sutiko su NŽT pozicija, kad tokiu prašymu P. Č. nepakeitė pirminiame 1992 m. kovo 30 d. M. Č. prašyme išreikštos valios atkurti nuosavybės teises natūra. Nors 2003 m. kovo 27 d. prašyme ir nėra žodžio „natūra“, tačiau nurodė, kad pageidauja žemę gauti prie gyvenamosios vietos ((duomenys neskelbtini)), t. y. turėtoje vietoje, o ne suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje. Teismas vertino, kad tokią P. Č. valią patvirtina ir vėlesnis jos prašymas. Atkreipė dėmesį, kad 2007 m. vasario 26 d. P. Č. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui nurodė, jog 2000 m. kovo 2 d. jai atkurta nuosavybės teisė į 3,822 ha žemę, tačiau namų valdai skirta tik 0,1370 ha žemės sklypo dalis. Kadangi M. Č. žemės sklypo dalį (0,1500 ha ) naudojo nuo senų laikų, t. y. nuo savo tėvų laikų, tačiau dokumentai apie mokėjimą už minėtą žemės sklypą išliko nuo 1956 m., P. Č. prašė grąžinti natūra dar papildomai žemės sklypo dalį, kurią naudojo nuo senų laikų jos vyro tėvai, kuri buvo jų nuosavybė ir kurią iki šio laiko ji naudoja. P. Č. prašyme paaiškino, kad ši žemės sklypo dalis yra šalia jos gyvenamojo namo, t. y. apie 20 m. nuo gyvenamojo namo. Teismas sprendė, kad 2007 m. vasario 26 d. P. Č. prašymo turinys patvirtina, jog ji visą laiką siekė atkurti nuosavybės teises natūra turėtoje vietoje (jos sutuoktinio M. Č. tėvų valdytos žemės vietoje), todėl pareiškėjo teiginius, kad P. Č. siekė atkurti nuosavybės teises suteikiant jai lygiavertį sklypą, atmetė kaip nepagrįstus.
17. Teismas kritiškai vertino ir pareiškėjo teiginius, kad 2003 m. kovo 27 d. P. Č. prašymas turi būti vertinamas kaip prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, nes jai nebuvo pranešta apie galimybę atkurti nuosavybę kitais būdais. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodoma Atkūrimo tvarkos 3 punkto nuostata, pagal kurią, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, ginčo situacijai netaikytina, kadangi ji buvo skirta užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta, atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Nagrinėjamu atveju tiek M. Č., tiek P. Č. pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – grąžinimas natūra – nebuvo panaikintas ir egzistavo, todėl atsakinga institucija neprivalėjo informuoti apie kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus.
18. Teismas pažymėjo, kad pirmą kartą prašymas dėl žemės perkėlimo į kitą kadastrinę vietovę buvo pateiktas tik 2012 m. balandžio 9 d. (2009 m. vasario 11 d. prašymas buvo atsiimtas, t. y. jau po Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytos datos, todėl negali būti tenkinamas. Atsakovo sprendimas dėl negalimumo atkurti nuosavybės teises pareiškėjui perduodant lygiavertį žemės sklypą pageidaujamoje vietovėje buvo priimtas dar 2012 m. balandžio 26 d. ir pareiškėjas jo neskundė.
19. Pagal ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
20. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad NŽT Vilniaus m. skyriaus 2016 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. 49SF-1506-(14.49.104) bei NŽT 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. 1T-28-(3.5) yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų panaikinti ir įpareigoti atsakovą parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn M. Č. vardu už likusį neatkurtą buvusio savininko A. Č. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemės plotą buvusiame (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo skundą atmetė.
III.
21. Pareiškėjas J. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
22. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šioje byloje kilusį ginčą, tik formaliai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl to buvo neatskleista šios bylos esmė ir pažeistos nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančios materialiosios teisės normos. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu (iki 2003 m. kovo mėn.) atkurti nuosavybės teises M. Č. 1992 m. kovo 30 d. jo pasirinktu būdu (natūra) nebuvo įmanoma, kadangi žemė, kurią M. Č. pageidavo susigrąžinti natūra, buvo įgijusi valstybės išperkamos žemės statusą. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija neprivalėjo raštu pasiūlyti pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą M. Č. (jo įpėdiniams) pasirinkti kitą įstatyme numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino M. Č. įpėdinės P. Č. 2003 m. kovo 27 d. pateiktą prašymą, kuriuo ji įgyvendino savo teisę pakeisti valią dėl pretendento M. Č. 1992 m. kovo 30 d. pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nurodydama, kad pageidauja laisvo žemės ploto prie gyvenamosios vietos. Pažymi, jog ginčuose tarp valdžios institucijų ir piliečio, pastarasis yra silpnesnioji ginčo šalis, todėl visi neaiškumai aiškintini jo naudai. Nagrinėjamu atveju, teismas be jokio pagrindo P. Č. 2003 m. kovo 27 d. pateiktą prašymą vertino su atsakovui naudinga tendencija, visiškai ignoruodamas tai, jog pats atsakovas neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos ir nepasiūlė pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą (jo įpėdiniams) pasiūlyti pasirinkti kitą įstatyme numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.
23. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, todėl sprendimas turi būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šiuo atveju netaikytina Atkūrimo tvarka dėl institucijos pareigos informuoti apie galimybę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kadangi Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, jog institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Taigi vienas iš atvejų, kai nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija privalo raštu pranešti pretendentui apie galimybę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, yra ir tuomet, kai nėra realios galimybės nuosavybę pagal Atkūrimo įstatymą grąžinti natūra, o ne tik tada, kai pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra panaikintas. Kadangi didžioji žemės dalis buvo įgijusi valstybės išperkamos žemės statusą, atkurti nuosavybės teises į ja natūra nebuvo jokių galimybių, todėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija privalėjo raštu pasiūlyti pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą (jo įpėdiniams) pasirinkti alternatyvų nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau to nepadarė. Pažymi, jog šią aplinkybę patvirtina nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys valdžios institucijų pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą įpėdiniams siųsti raštai, dėl kurių teismas nagrinėjamoje byloje apskritai nepasisakė. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, įtvirtinančias nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos pareigą raštu pasiūlyti pretendentui galimybę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šiuo klausimu suformuotą praktiką.
24. Pareiškėjas teigia, kad P. Č. 2003 m. kovo 27 d. pateikė prašymą nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai, kuriuo išreiškė valią gauti 3 ha lygiavertį plotą kitoje vietovėje, kadangi suprato, jog buvusio žemės savininko iki nacionalizacijos valdyta žemė yra įgijusi išperkamos žemės statusą ir valstybė visos jai tenkančios ir iki tol negrąžintos žemės dalies - 3,6850 ha - natūra nebegrąžins. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. balandžio 26 d. rašte pareiškėjui iš esmės pripažino, kad M. Č. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo pakeista, tačiau vėliau savo poziciją pakeitė, dėl to atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu apskritai nepasisakė.
25. Akcentuoja, kad M. Č. atkurtos nuosavybės teisės į 0,5865 ha žemės, likusi žemės dalis, į kurią neatkurtos nuosavybės teisės - 3,2372 ha. Pareiškėjo tėvas M. Č. yra vienas iš pirmųjų asmenų, 1992 m. kovo 30 d. pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. Č. iki nacionalizacijos valdytą žemę natūra, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procedūra iki šiol nėra baigta. Tai reiškia, jog nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija netinkamai vykdė jai įstatymu pavestas pareigas.
26. Pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju dėl atsakovo atsisakymo parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, nuosavybės teisių atkūrimo pretendentui M. Č. (jo įpėdiniams) procesas negali pasibaigti, nors pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą 1992 m. kovo 30 d. įvykdė visus veiksmus, kuriuos jį įpareigojo atlikti įstatymas. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija pati netinkamai vykdė įstatymu jai pavestas pareigas (nepriėmė sprendimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo, ir raštu nepranešė pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą apie galimybę pakeisti pradiniu prašymu pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą), todėl bet kokios ginčuose su institucija kylančios abejonės vertintinos pretendento naudai. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, dėl to ginčą nagrinėjamoje byloje išsprendė formaliai, neatskleidęs jo esmės.
27. Atsakovas NŽT Vilniaus m. skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
28. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines ginčo aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad P. Č. 2003 m. kovo 27 d. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriame pareiškėja nurodė pageidaujanti gauti laisvos žemės plotą prie gyvenamosios vietos, išreikšta valia yra aiški, ją patvirtina ir P. Č. 2006 m. gruodžio 5 d. prašymas, kuriame ji nurodė, kad prašo grąžinti natūra papildomą žemės sklypo dalį šalia jos gyvenamojo namo. Nors pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagrįstai nurodo, kad privatus asmuo yra silpnesnė santykių, susiklosčiusių tarp valstybės ir privačių asmenų, šalis, ir santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumų, teisė aiškinama jo (privataus asmens) naudai, tačiau nagrinėjamu atveju iš esmės neaiškumų nekyla, pretendento įpėdinės prašymas yra pakankamai aiškus ir nesudaro prielaidų jį vertinti kitaip, negu žodžiu yra parašyta pačiame prašyme. Vertinant nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus, pažymi, kad P. Č. aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, teikė prašymus, papildomus dokumentus, todėl nėra pagrindo daryti prielaidą, kad pateikdama 2003 m. kovo 27 d. prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja, jog nuosavybės teisių atkūrimas į buvusio savininko A. Č. žemę būtų vykdomas grąžinant laisvos žemės plotą prie gyvenamosios vietos, siekė kitokių rezultatų, nei tiesiogiai nurodyta šiame rašte.
29. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad ginčui aktualiu laikotarpiu atkurti nuosavybės teises M. Č. 1992 m. kovo 30 d. jo pasirinktu būdu (natūra) nebuvo įmanoma, kadangi žemė buvo įgijusi valstybės išperkamos žemės statusą, nes tokių duomenų byloje nėra. Nuosavybės teisių atkūrimas natūra buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje nėra pasibaigęs ir yra vykdomas, šią aplinkybę patvirtina byloje pateiktas Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. vasario 14 d. raštas Nr. 49SF-113-(14.49.104.) „Dėl kvietimo atvykti į susirinkimą“, kuriuo pareiškėjas informuotas apie galimybę atkurti nuosavybės teises į pretendentui M. Č. tenkančias žemės sklypų, esančių buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, dalis. Pažymi, kad pareiškėjas savo teiginius grindžia ginčo santykiams neaktualiais Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. birželio 21 d. rašte Nr. S22-733 išdėstytais teiginiais, kad Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas 2005 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. A51-16293-(3.6.PD-4) informavo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių apie tai, jog iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra bus formuojami tik naudojamų namų valdos žemės sklypai. Likusi rėžinio kaimo teritorija priskirta valstybės išperkamai žemei, kurie atspindi situaciją buvusią po 2003 metų.
30. Nurodo, jeigu vis dėlto būtų daroma prielaida, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija privalėjo informuoti apeliantą apie galimybę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, atkreipia dėmesį į tai, jog pretendento M. Č. paveldėtoja 2003 m. kovo 27 d. pateikė tuometiniam Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą, pakartotinai nurodydama, kokiu būdu siekia atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko žemę, taigi, nepaisant to, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog pretendento įpėdiniai buvo informuoti apie valios dėl būdo, kuriuo bus atkuriamos nuosavybės teisės pakeitimo galimybę, faktinės aplinkybės, t. y. tai, kad prieš pat šio termino pabaigą pretendento įpėdinė pateikė tokį prašymą, suponuoja prielaidą, kad pretendento įpėdinei buvo žinomas teisės aktuose nustatytos valios pareiškimo (pakeitimo) terminas. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir pareiškėjo atstovė.
31. Pažymi, kad Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo išreikšti yra naikinamieji. Asmenys nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali. Nei M. Č., nei jo įpėdiniai per įstatymų nustatytą terminą nepakeitė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės. Prašymą parengti išvadą dėl 3 ha ploto žemės perkėlimo į (duomenys neskelbtini) rajoną apeliantas pateikė tik 2009 m. vasario 11 d., ir 2009 m. vasario 24 d. prašymu atsisakė minėto prašymo dėl išvados parengimo. Tuo tarpu pirmą nagrinėtiną prašymą parengti išvadą dėl žemės perkėlimo į kitą kadastrinę vietovę apeliantas pateikė 2012 m. balandžio 9 d. ir šis pareiškėjo prašymas yra visiškai savarankiškas, jame nėra referuojama į prieš tai buvusius prašymus, kuriuose neva tokia valia jau buvo išreikšta.
32. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija veikė netinkamai, kadangi per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį pateikimo, neįvykdė nuosavybės teisių atkūrimo, pažymi, jog nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas tarpinstituciniu bendradarbiavimu, šio proceso užbaigimui būtinas visų jame dalyvaujančių subjektų teisių ir pareigų tinkamas vykdymas. Nuosavybės teisių atkūrimo natūra į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, procedūras atlieka dvi savarankiškos, pavaldumo santykiais nesusijusios institucijos - savivaldybės administracija, kuri projektuoja žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui miesto teritorijoje, ir NŽT, nagrinėjanti piliečių prašymus, ir priimanti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. NŽT sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
35. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
36. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) ir Atkūrimo tvarkos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Galutinis terminas, iki kurio piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, buvo 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka institucijos, nagrinėjančios prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tais atvejais, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalėjo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. <...>.
37. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas byloje nustatė ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjo tėvas M. Č. 1992 m. kovo 30 d. pateikė Vilniaus miesto valdybai prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodydamas, kad pageidauja nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant žemę natūra. M. Č. turto paveldėtoja P. Č. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 27 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į A. Č. turėtą žemę - 3 ha (duomenys neskelbtini), atkūrimo būdą nurodė – laisvos žemės plotas prie gyvenamosios vietos.
38. Pareiškėjo teigimu, jo motinos P. Č. 2003 m. kovo 27 d. prašymą reikėtų vertinti kaip valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimą, kuriuo ji išreiškė valią gauti 3 ha lygiavertį plotą kitoje vietovėje, kadangi suprato, jog buvusio žemės savininko iki nacionalizacijos valdyta žemė yra įgijusi valstybės išperkamos žemės statusą ir valstybė visos jai tenkančios ir iki tol negrąžintos žemės dalies - 3,6850 ha - natūra nebegrąžins. Pareiškėjas teigia, kad žemė, į kurią nuosavybės teises prašė atkurti P. Č., buvo valstybės išperkama, todėl atsakovas privalėjo informuoti apie kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus.
39. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog P. Č. 2003 m. kovo 27 d. prašymu nepakeitė pirminiame 1992 m. kovo 30 d. M. Č. prašyme išreikštos valios atkurti nuosavybės teises natūra, kadangi nurodė, jog pageidauja žemę gauti prie gyvenamosios vietos ((duomenys neskelbtini)), t. y. turėtoje vietoje, tai reiškia natūra, o ne suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo kitaip vertinti P. Č. 2003 m. kovo 27 d. prašyme išreikštą valią, kad nuosavybės teisės į žemę būtų atkuriamos natūra.
40. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio dėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos pareigos, nesant galimybės atkurti nuosavybės teisių į žemę natūra, raštu pasiūlyti pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą (jo įpėdiniams) pasirinkti alternatyvų nuosavybės teisių atkūrimo būdą, pažymi, kad sutinka su pareiškėju, jog pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytą taisyklę, institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Tačiau ši taisyklė taikoma tik tuo atveju, jeigu, kaip nustatyta ir Atkūrimo tvarkos 3 punkte, prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas ir taikant aptariamas teisės aktų nuostatas nurodyta, kad ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui, Atkūrimo tvarkos 3 punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Ja iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Tačiau nagrinėjamu atveju tiek M. Č., tiek ir P. Č. prašymuose nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas Atkūrimo įstatyme buvo numatytas. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad žemė, į kurią nuosavybės teises pretendavo atkurti M. Č. (po jo mirties įpėdinė P. Č.), prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo (1992 m.) ir valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškimo pateikimo (2003 m.) metu buvo valstybės išperkama, išskyrus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2007 m. birželio 21 d. raštą Nr. S22-733, kuriuo atsakoma į P. Č. 2006 m. gruodžio 5 d. prašymą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“. Jame nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas 2005 m. gruodžio 1 d. raštu informavo Vilniaus m. žemėtvarkos skyrių apie tai, kad iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra bus formuojami tik naudojamų namų valdų žemės sklypai, o likusi rėžinio kaimo teritorija priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta privačių namų valdų bei sodininkų bendrijos sodų sklypais ir kt. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2007 m. kovo 2 d. raštu patikslino, kad (duomenys neskelbtini) regioninio parko direkcija parengė (duomenys neskelbtini) regioninio parko tvarkymo planus, išnagrinėjo iki nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritoriją ir nustatė, kad tam tikri laisvos (neužstatytos) žemės plotai gali būti grąžinti piliečiams natūra, todėl pradėtos grąžintinų natūra žemės sklypų formavimo procedūros. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad didžioji žemės dalis buvo įgijusi valstybės išperkamos žemės statusą, byloje nėra. Priešingai, kaip nurodo atsakovas, nuosavybės teisių atkūrimas natūra buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje nėra pasibaigęs ir yra vykdomas, o pareiškėjas Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. vasario 14 d. raštu Nr. 49SF-113-(14.49.104.) „Dėl kvietimo atvykti į susirinkimą“ informuotas apie galimybę atkurti nuosavybės teises į pretendentui M. Č. tenkančias žemės sklypų, esančių buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, dalis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, kad teisės aktų nuostatos, nustatančios pareigą institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, netaikytina.
41. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas, prašymą dėl žemės perkėlimo į kitą kadastrinę vietovę NŽT Vilniaus m. skyriui pirmą kartą pateikė jau po Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodyto termino, t. y. 2012 m. balandžio 9 d. (2009 m. vasario 11 d. prašymas buvo atsiimtas). NŽT Vilniaus m. skyriaus sprendimas dėl negalimumo atkurti nuosavybės teises pareiškėjui perduodant lygiavertį žemės sklypą pageidaujamoje vietovėje buvo priimtas 2012 m. balandžio 26 d., tačiau pareiškėjas jo neskundė. Pareiškėjas 2016 m. birželio 7 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovą, prašydamas parengti išvadą dėl žemės perkėlimo (duomenys neskelbtini) kadastrinę vietovę, tačiau NŽT Vilniaus m. skyrius skundžiamu 2016 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 49SF-1506-(14.49.104.) pagrįstai pareiškėjo prašymo netenkino, kadangi per įstatymo nustatytus terminus pareiškėjas tokios valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nebuvo išreiškęs, o P. Č. 2003 m. kovo 27 d. prašyme nurodytos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo vertinti taip, kaip pageidauja ir interpretuoja pareiškėjas, nėra jokio pagrindo.
42. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
43. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime pagrindė padarytas išvadas, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius argumentus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.
44. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų teiginių, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukme, pažymi, kad tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl jų nevertina ir plačiau dėl to nepasisako.
45. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo J. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Ramutė Ruškytė
Skirgailė Žalimienė