Nuorašas:

Pranešėjas Arūnas Kisielius                               Baudžiamoji byla Nr. 1A-64-315/2018

Teisėjas Vaclavas Karšulis                          Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45726-2016-6                            Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.1.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Arūno Kisieliaus (kolegijos pirmininko), Ainoros Kornelijos Macevičienės,

sekretoriaujant Daliai Kanopienei,

dalyvaujant prokurorei Vaidai Matuzonienei,

nuteistojo A. N. gynėjui advokatui Sigitui Mikliušui,

        viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje ir skirta jam 24 MGL (903,84 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) papunkčiu, 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2016-09-26 iki 2016-09-28, vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir galutinė bauda paskirta 20 MGL (753,20 eurų) dydžio bauda. Nukentėjusiojo V. K. 600 eurų civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir priteista jam iš A. N. 200 eurų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.       A. N. nuteistas už tai, kad pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, o būtent, jis, 2016 m. rugsėjo 26 d. apie 17.50 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1, 00 promilės girtumas, savo namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino atliekančiam viešojo administravimo funkcijas, numatytas Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo, galiojusio veikos padarymo metu 5 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 5-ojo būrio vyresniajam patruliui V. K., pastarajam teikiant neatidėliotiną pagalbą asmenims, t. y. jis, keikdamasis necenzūriniais žodžiais, įžeidinėdamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinkinės 5-ojo būrio patrulį V. K., nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nutraukti neteisėtus veiksmus, po to dešine ranka pastūmė V. K. į kairįjį petį, po ko sudavė 3 kartus delnu pastarajam į krūtinės sritį, V. K. bandant jį sulaikyti, pastarasis dešine ranka stvėrė ir patempė jam už tarnybinės uniformos – šviesą atspindinčios liemenės, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, griebė už V. K. tarnybinio ginklo ,,Glock 17“ bandydamas jį ištraukti iš dėklo, V. K. patraukus jo ranką nuo ginklo, antrą kartą sugriebė už tarnybinio ginklo bandydamas jį ištraukti iš dėklo, tokiais savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą ir taip pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam – savo tarnybines pareigas ėjusiam Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 5-ojo būrio vyriausiajam patruliui V. K., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti.

2.1.       Nuosprendyje teismas rėmėsi tik kaltinimui palankiais nukentėjusiojo ir liudytojų, kurie yra policijos pareigūnai, parodymais.

2.2.       Atkreipia dėmesį, kad baigiamųjų kalbų metu jo gynėjas nurodė labai konkrečias aplinkybes bei motyvus, abejones, padarytus proceso pažeidimus ir visa tai buvo pateikta teismui raštu. Tačiau pirmosios instancijos teismas apskritai ignoravo pateiktą baigiamąją kalba, neatsikirto nei į vieną nurodytą argumentą.

2.3.       Atkreipia dėmesį ir į tai, kad baudžiamoji byla yra dėl „pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui“, tyrimą atliko taip pat pareigūnai, kurie galimai galėjo įtakoti tyrimo eigą nukentėjusiojo naudai. Šiame tyrime buvo padaryti šie pažeidimai: 1) Policijos pareigūnų U. T. ir V. K. tarnybiniai protokolai yra identiški (b. l. 11-12). Rugpjūčio 8 d. teismo posėdyje apklausta U. T. pripažino, jog tarnybinį pranešimą jai surašyti padėjo V. K., kuris šioje byloje yra nukentėjusysis ir yra pareiškęs civilinį ieškinį; 2) Pareigūnų apklausos. V. K. apklausa (b. l. 11) truko 11 min., nors surašytas 1 lapas iš abiejų pusių. Papildoma apklausa (b. 1. 30) truko 1,5 valandos ir surašyta 1,5 lapo. U. T. apklausa (b. I. 41) truko 6 min., nors surašytas 1 lapas iš abiejų pusių. Papildoma apklausa (b. l. 44) truko 30 min. ir surašytas 1 lapas iš abiejų pusių. Šie duomenys yra įvesti sistemoje ir rodo, jog apklausos buvo vykdomos, nesilaikant BPK reikalavimų. Rašybos klaidos negali būti, nes buvo vykdomos 4 apklausos ir duomenys pildomi IBPS sistemoje; 3) Apžiūros protokole matosi, kad buvo taisyta protokolo surašymo data (b. l. 7). Jeigu dokumentuose yra taisomi duomenys, turi būti nubraukta, tinkamai ištaisyta ir parašyta, jog „Taisymu tikėti“, o ne klastojant įrašą po dokumento surašymo. Be to, fotonuotraukoje (b. l. 9) taip pat matosi skirtinga data. Liudytojas R. I. rugsėjo 4 d. teismo posėdyje negalėjo nurodyti, kada buvo pildomas protokolas bei iš kur buvo sužinota apie patį įvykį. Svarbu ir tai, kad R. I. bei tyrimą atlikusi pareigūnė K. I. yra susiję artimais ryšiais, t. y. yra vyras ir žmona. 4) Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ne viename dokumente yra nurodytos klaidingos įvykio datos ir šios klaidos buvo pripažintos prokurorės tik po įtariamojo skundo. Šie pažeidimai rodo, jog pareigūnai buvo vieningi, galimai padėjo nukentėjusiajam ir siekė, jog bylą būtų perduota teismui. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad šių aplinkybių teismas nekomentavo, nors privalėjo tai padaryti.

2.4.       Taip pat mano, kad jo veiksmai šioje byloje buvo kvalifikuoti neteisingai, kadangi jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Visų pirma, kaltinamajame alte buvo nurodoma, jog vartojo necenzūrinius žodžius ir įžeidinėjo pareigūnus. Kaltinamajame akte nėra nurodyta, kokius žodžius vartojo, tačiau kaltinamajame akte yra iš anksto konstatuojama, jog tai buvo padaryta, t. y. vartoti necenzūriniai žodžiai, kurie yra įžeidžiantys. Pareigūnai U. T. ir V. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog vartojo žodžius - „gaidys“ ir „pederastas“. Pažymi, kad šie žodžiai savo prasme nėra įžeidžiantys, kadangi žodis „gaidys“ lietuvių kalbos žodyne reiškia gyvūną (vištų patiną) arba žmogų, kuris yra karšto būdo, linkęs peštis arba apibūdinamas žmogus, kuris menkai dirba (pvz. dirba kaip gaidys). Dėl žodžio „pederastas” 2015 m. Lietuvių kalbos komisija yra pateikusi išvadą, jog įžeidaus termino „pederastas“ pobūdžio neįžvelgia.

2.5.       Pažymi, jog šiuos žodžius (kurie nėra įžeidžiantys) vartojo ne pareigūnų atžvilgiu (priešingai nei jie suprato), o buvo nepatenkintas jų atvykimu bei darbu. Tai patvirtino pats kaltinamasis, nukentėjusysis, liudytojai U. T. bei R. I.. Be to, šias aplinkybes patvirtino ir pats Vilniaus rajono apylinkės teismas.

2.6.       Pažymi, kad teismas nuosprendyje nurodo, jog A. N. nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų bei jiems priešinosi. Nurodo, kad neatliko neteisėtų veiksmų, kadangi pareigūnų neįžeidinėjo ir neatliko aktyvių pasipriešinimo veiksmų. Pareigūnai patys pažeidė įstatymų reikalavimus, kadangi pareigūnas iš pat pradžių privalo prisistatyti, kas nebuvo padaryta (Policijos veiklos įstatymo 21 str. 3 d.). Vėliau pareigūnas ir nukentėjusysis V. K. konfliktavo su apeliantu,  patys užėjo į jo privačią teritoriją, nors jis jokių aktyvių veiksmų neatliko. Pažymi, kad patys pareigūnai negalėjo paaiškinti, kokiu tikslu užėjo į jo teritoriją. V. K. nurodo, jog užėjo pabendrauti ir galbūt surašyti protokolą. Šiuo atveju, siekiant pabendrauti ar surašyti protokolą nebūtina įsiveržti į privačią teritoriją, kai nėra daromas akivaizdus nusikaltimas. Kad jis neatliko aktyvių veiksmų patvirtino ir liudytojas R. I., kuris nurodė, jog su apeliantu pokalbis jo teritorijoje vyko apie 15- 20 minučių. Akivaizdu, jog pareigūnų veiksmai, grubus sulaikymas bei bandymas jam neleisti grįžti į namus, sukėlė jo spontanišką reakciją. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tokie veiksmai nėra laikomi nusikalstamais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-321/2009). Be to, baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 505/2010 buvo išaiškinta, kad pasipriešinimas, pasireiškiantis natūraliu neblaivaus asmens protestu ir spontaniška reakcija į reikalavimą vykti pasiaiškinimui į policijos komisariatą, nesukelia baudžiamosios atsakomybės.

2.7.       Pažymi, kad pagal aktualią teismų praktiką dėl BK 286 straipsnio kvalifikavimo ir atribojimo nuo ATPK (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-435-677/2016) nurodyta, jog BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas - tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto tyčiniu smūgių sudavimu, kankinimu, surišimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, smūgiavimu taburete, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr., 2K-287/2011, 2K-324/2013, 2K-439/2013, 2K-229/2014, 2K-67/2014, 2K-69-976/2015) Be to, fizinis smurtas yra nuosekliai aiškinamas kaip bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K- 287/2011, 2K- 495/2012, 2K-218/2014, 2K-441-976/2015). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298/2009, 2K-218/2014).

2.8.       Mano, kad jo veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos požymių, kadangi jis pareigūnų neįžeidinėjo ir neatliko aktyvių pasipriešinimo veiksmų. Pareigūnai patys pažeidė įstatymų reikalavimus. Jo  veiksmuose nebuvo nustatytas pasipriešinimas fiziniu smurtu, jo veiksmai teismų praktikoje vertinami kaip natūralus neblaivių asmenų protestas ir jų spontaniška reakcija į reikalavimą nusiraminti ir leistis būti sulaikomiems. Atkreipia dėmesį į tai, kad tokią reakciją ir veiksmus sukėlė pačių pareigūnų elgesys, todėl mano, kad baudžiamoji byla prieš jį turėtų būti nutraukta.

2.9.       Be to, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai iš dalies tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį, kadangi jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Pažymi ir tai, kad teismas taip pat neatsižvelgė ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad tam, jog būtų pripažinta neturtinė žala, neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala yra tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, ilgai trunkantys, pasireiškiantys sunkiomis pasekmėmis. Neturtinę žalą darantys veiksniai gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Todėl nustatant, ar buvo padaryta neturtinė žala, turėtų būti vertinamos ne žmonių reakcijos į išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus ir kita, o patys padariniai, pasireiškiantys išgyvenimais, sukrėtimais ir kita, taip pat jų sukeltas sunkumo laipsnis bei galimi atsiliepimai (pasekmės) ateityje. Apeliantas mano, kad teismas šioje byloje neatsižvelgė į aukščiau nurodytus kriterijus bei neįvertino to, kad V. K. yra policijos pareigūnas, kuris vykdo savo tarnybines pareigas. Ieškinyje nėra motyvuota, kokia ir kodėl tokio dydžio neturtinė žala buvo patirta. Posėdžio metu (2017-08-08 posėdis) apklaustas nukentėjusysis nurodė, jog toks darbas yra kasdienybė, todėl civilinis ieškinys bet kokiu atveju negalėjo būti tenkinamas.

2.10.       Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

3.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde.

4.       Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos tinkamai išanalizavęs pagrįstai A. N. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 str. Esminių BPK pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus nenustatyta.

5.       Nuteistasis A. N. apeliaciniame skunde ginčija atliktą įrodymų vertinimą ir nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės. Apeliantas teigia, kad jo veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos požymių, kadangi jis pareigūnų neįžeidinėjo ir neatliko aktyvių pasipriešinimo veiksmų. Nurodo, kad jo veiksmuose nebuvo nustatytas pasipriešinimas fiziniu smurtu, jo veiksmai teismų praktikoje vertinami kaip natūralus neblaivių asmenų protestas ir jų spontaniška reakcija į reikalavimą nusiraminti ir leistis būti sulaikomiems. Atkreipia dėmesį į tai, kad tokią reakciją ir veiksmus sukėlė pačių pareigūnų elgesys, todėl mano, kad baudžiamoji byla prieš jį turėtų būti nutraukta.

6.       Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20str.). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 str. 5 d., kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

7.       Patikrinus skundžiamą teismo sprendimą konstatuotina, kad apylinkės teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų, o apeliacinio skundo argumentai dėl padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų neatitinka teismo priimto nuosprendžio turinio, yra deklaratyvūs, išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo motyvuotomis išvadomis, todėl teiginių dėl BPK pažeidimų nepagrindžia. Teismo išvados dėl A. N. kaltės grindžiamos surinktų ir teismo posėdyje objektyviai, išsamiai ir nešališkai ištirtų bylos įrodymų visuma. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, priešingai, nei teigia apeliantas, apylinkės teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus (apelianto, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus ir kitą rašytinę bylos medžiagą), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 str. 1 d., išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas apie tai, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia apelianto kaltę, taip pat motyvuotai paneigė A. N. versiją, kad jis pareigūnų neįžeidinėjo ir neatliko jokių aktyvių pasipriešinimo veiksmų. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl A. N. kaltės, su jomis visiškai sutinka ir bylos įrodymų bei teismo argumentų iš naujo nebekartoja.

8.       Kolegijos vertinimu, pagal byloje nustatytas aplinkybes teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes A. N. veiksmuose nustatyti visi būtini jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 str., požymiai. Atvykus policijos pareigūnams A. N. jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, sulaikomas policijos pareigūno V. K. tyčia nevykdė jo teisėtų reikalavimų bei pastarajam pasipriešino, o būtent, A. N. pareigūną pastūmė, delnu sudavė jam tris kartus į krūtinės sritį, stvėrė už pareigūno uniformos liemenės, bandė iš tarnybinio ginklo dėklo ištraukti pareigūno ginklą. Kaip teisingai pažymi pirmosios instancijos teismas, A. N. pasipriešinimo intensyvumą patvirtina ir tai, kad pastarojo sulaikymui buvo iškviestas antras policijos ekipažas, sulaikymo metu naudoti koviniai imtynių veiksmai bei spec. priemonės - antrankiai. Šios apeliantui inkriminuotos aplinkybės įrodytos policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais bei parodymais, ir kitais bylos įrodymais, kurių turinys nuosprendyje išsamiai atskleistas, išdėstyti išsamūs, aiškūs ir logiški motyvai, kodėl teismas šiais įrodymais tiki, jais remiasi ir grindžia savo išvadas dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nenustatė pagrindo netikėti policijos pareigūnų parodymais, todėl jais rėmėsi grįsdamas apelianto kaltę. Tokio pagrindo neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas. Policijos pareigūnai V. K. ir U. T. nuo pat pradžių nuosekliai liudijo tai, ką šioje konfliktinėje situacijoje, patys matė ir darė, jų parodymai papildo vieni kitus ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Jų nurodytas įvykio aplinkybes iš dalies patvirtino ir antrojo ekipažo policijos pareigūnų – R. I. bei J. A. parodymai. Minėtų policijos pareigūnų su nuteistuoju A. N. nesieja jokie tarpusavio santykiai, anksčiau tarp jų jokių konfliktų nebuvo, todėl melagingai apkalbėti apeliantą nebūtos nusikalstamos veikos padarymu jie jokio pagrindo neturėjo.

9.       Teismas nuosprendyje aiškiai nurodė, dėl kokių priežasčių liudytojo J. N. (nuteistojo tėvo) parodymus vertino kritiškai. Teisėjų kolegija teismo motyvams pilnai pritaria.

10.       Skunde apeliantas pagrįstai teigia, kad jo išsakyti žodžiai „gaidys“, „pederastas” savo tiesiogine prasme nėra įžeidžiantys. Tačiau situacija, kuriai esant šie žodžiai buvo pasakyti, asmenys, kuriems jie buvo adresuoti, ir šių žodžių sakymo tikslas – pažeminti savo pareigas einančius policijos pareigūnus, leido padaryti teisėtą ir pagrįstą išdavą, kad savo žodžiais A. N. įžeidė policijos pareigūną V. K.. Atitinkamai, A. N. nevykdant policijos pareigūno teisėto reikalavimo nutraukti savo neteisėtus veiksmus, priešingai apelianto nuomonei, A. K. turėjo teisę įeiti į privačią teritoriją administracinio teisės pažeidimo protokolo dėl policijos pareigūno įžeidimo surašymui. Iš policijos pareigūnų A. K. ir U. T. parodymų matyti, kad jiems įėjus į teritoriją ir mėginant A. N. sulaikyti, pastarasis pradėjo aktyviai priešintis - A. K. pastūmė, tris kartus sudavė jam į krūtinės sritį, stvėrė už pareigūno uniformos liemenės, kelis kartus bandė iš ištraukti tarnybinį ginklą. Dėl tokių apelianto aktyvių pasipriešinimo veiksmų buvo iškviestas antras policijos pareigūnų ekipažas. Iš policijos pareigūno R. I. teisme duotų parodymų nustatyta, kad jiems atvykus A. N. buvo agresyviai nusiteikęs, vartojo jų atžvilgiu necenzūrinius žodžius, priešinosi sulaikomas, dėl to jiems teko panaudoti kovinius veiksmus ir spec. priemones.

11.       Taigi nagrinėjamoje byloje besąlygiškai įrodyta apelianto tyčia sutrukdyti policijos pareigūnui atlikti savo pareigas, nepaklusti jo teisėtiems reikalavimams nutraukti neteisėtus veiksmus (įžeidinėjimą), kryptingas fizinio smurto pavartojimas pareigūno V. K. atžvilgiu, sukeliant jam fizinį skausmą, bei aiškus apelianto suvokimas, kad jis tokiais savo veiksmais priešinasi policijos pareigūnui ir nori taip veikti, tai yra A. N. veikė tiesiogine tyčia ir jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį.

12.       Atsakydama į apelianto skundo argumentus dėl galimų procesinių pažeidimų, teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodytos techninės klaidos dėl procesinių dokumentų datų bei jų ištaisymo, nėra reikšmingos. Tai, kad policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai yra identiški, taip pat nelaikytina esminiu pažeidimu. Liudytoja U. T. nurodytas įvykio aplinkybes pilnai patvirtino teisme. Jos parodymai nuoseklūs, neprieštaringi, atitinka kitus bylos įrodymus, todėl jais nesivadovauti nėra pagrindo.

13.       Pirmos instancijos teismas iš dalies tenkino byloje pareikštą nukentėjusiojo V. K. civilinį ieškinį ir iš nuteistojo A. N. nukentėjusiojo naudai priteisė du šimtus eurų neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiam žemesnės instancijos teismo sprendimui. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių kad nukentėjusysis V. K. dėl tyčinių nuteistojo nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinę žalą. Neturtinė žala pagal CK 6.250 str. 1 d. nuostatą suprantama kaip fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir skaičiavimo kriterijai yra numatyti CK 6.250 str. 2 d., taigi teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, turi atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovautis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Išanalizavus skundžiamą teismo nuosprendį matyti, kad teismas atsižvelgė į nukentėjusiajam V. K. sukeltus padarinius – patirtą fizinį skausmą, jo pobūdį, nukentėjusiojo patirtą pažeminimą. Be to, teismas įvertino ir kitas CK 6.250 str. 2 d. numatytas aplinkybes. Konstatuotina, kad nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydis pirmosios instancijos teismo nustatytas vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, išlaikant nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens interesų pusiausvyrą ir nėra pernelyg didelis.

14.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertindama tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a :

                  nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                Arūnas Kisielius

                                Virginija Liudvinavičienė

Ainora Kornelija Macevičienė

Nuorašas tikras:

Kolegijos pirmininkas                                   Arūnas Kisielius