Civilinė byla Nr. e2-1283-918/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20013-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.39.2.6.1., 3.2.6.1.
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 2 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Aistė Petrevičienė,
sekretoriaujant Svetlanai Žurienei,
dalyvaujant ieškovo atstovams įmonės vadovui D. U. ir advokato padėjėjui Viliui Virbickui,
atsakovo atstovams įmonės vadovui R. P. ir advokatui Edmundui Dauniui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu (naudojant ZOOM platformą) išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Mulate“ ieškinį atsakovui UAB „GSP SUPPLY“ dėl skolos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
ieškovė UAB „Mulate“ pradiniu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „GSP SUPPLY“ 3 638,75 Eur skolos, 1 237,21 Eur kompensacinių palūkanų, 40,00 Eur baudos, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2020 m. vasario 10 d. ieškovas pateikė pareiškimą dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo. Tiek pareiškime dėl ieškinio reikalavimų dalies atsisakymo, tiek teismo posėdyje žodžiu ieškovo atstovai nurodė, kad atsakovė bylos nagrinėjimo eigoje apmokėjo vieną iš ginčo sąskaitų, todėl reikalavimo dėl skolos pagal 2017-02-13 PVM sąskaitą-faktūrą 462,50 Eur sumai atsisako.
2021 m. vasario 10 d. nutartimi atsisakymas nuo dalies ieškinio reikalavimų priimtas, ši bylos dalis nutraukta.
Ieškovė, patikslinusi reikalavimus, prašo priteisti iš atsakovo 3 176,25 Eur skolos, 1 237,21 Eur kompensacinių palūkanų, 40,00 Eur baudos, 8 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė UAB „Mulate“ ieškinyje, dublike, pareiškimuose dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 2 d. su atsakove UAB „GSP SUPPLY“ (buvęs pavadinimas UAB „Greita spauda“) sudarė sutartį Nr. 2015-05/02-01, pagal kurią atsakovė teikė ieškovei spausdinimo paslaugas. Atsakovė, žinodama, jog ieškovė užsiima šokolado gamyba, užsakė šokolado gaminių, kuriuos galėtų padovanoti savo klientams, tačiau rašytinė sutartis dėl šokolado pirkimo – pardavimo nebuvo sudaryta. Ieškovė pagal atsakovės užsakymus pagamino šokoladą ir pristatė atsakovei. Ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitas faktūras: 2015 m. gruodžio 22 d. Nr. 11467 – 2 383,70 Eur sumai, 2016 m. birželio 27 d. Nr. 11650 – 272,25 Eur sumai, 2016 m. gruodžio 14 d. Nr. 11815 – 520,30 Eur sumai ir 2017 m. vasario 13 d. Nr. 11887 – 462,50 Eur sumai. Atsakovė jokių pretenzijų dėl šokolado kokybės, kainos, kiekio ieškovei nepareiškė. 2020 m. liepos 1 d. ieškovė pateikė atsakovui pretenziją dėl neatsiskaitymo už prekes, kuria pareikalavo ne vėliau kaip iki 2020 m. liepos 8 d. padengti įsiskolinimą, tačiau atsakovė įsiskolinimo nepadengė. Ieškovė nesutinka su atsakovės argumentu, kad ieškovė nėra pateikusi atsakovei vienos 2017 m. vasario 13 d. sąskaitos Nr. 11887, nes pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio 1 dalį, nėra nustatyta pareiga, kad PVM sąskaitoje faktūroje turi būti prekes ar sąskaitą priėmusio asmens parašas. 2017 m. vasario 13 d. PVM sąskaitos faktūros pagrindu išrašytas 2017 m. vasario 13 d. važtaraštis Nr. 170213 yra pasirašytas tiek ieškovo, tiek atsakovo, taigi atsakovė prekes gavo ir jai buvo žinoma apie skolos buvimo faktą. Ieškovės pateiktas priedas Nr. 3(išrašas iš ieškovės užsakymų žiniaraščio) neįrodo, kad pagal paties ieškovo apskaitą skolų pagal ginčo sąskaitas nėra. Įmonėje naudojamus vidaus apskaitos dokumentus ir jų rengimo tvarką įmonė nusistato savo vidaus apskaitos taisyklėse. „Directo“ programa naudojama suformuojant užsakymus ir išrašyti sąskaitas, tačiau ji nėra naudojama jos apskaitai vesti. Jeigu atsakovė nebūtų skolinga, ieškovė nebūtų pateikusi nei pretenzijos, nei kreipusis į teismą. Atsakovės pateiktus duomenis apie apyvartą su ieškove nuo 2015 m. sausio 1 d. mato pirmą kartą. Atsakovė anksčiau nebandė suderinti su ieškove tarpusavio atsiskaitymų, neteikė savo buhalterinės apskaitos duomenų, apie tai, jog kažkokios skolos būtų įskaitytos ieškovė teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo informuota. Ieškovei išanalizavo atsakovės pateiktus apskaitos duomenis tačiau kai kurių sąskaitų ji iš viso nėra gavusi, todėl skolos dydis gali būti koreguojamas. 2020 m. rugpjūčio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-24116-905/2020 UAB „Juris LT“ ieškinys paliktas nenagrinėtas. Ieškovės manymu, naujasis kreditorius nemato galimybių prisiteisti skolą, todėl atsakovės kaltinimai neadekvačiomis ieškovės reakcijomis yra nepagrįsti.
Teismo posėdyje ieškovės atstovai palaikė ieškinio reikalavimus, prašė patikslintus ieškinio reikalavimus tenkinti, atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Papildomai paaiškino, kad ieškovę su atsakove siejo ilgalaikiai santykiai, todėl rašytinė sutartis dėl šokolado gaminių pardavimo nebuvo pasirašyta. Ieškovei buvo netikėta, kad atsakovė, neįspėjusi pardavė savo reikalavimą į ieškovę, o skolų išieškojimo bendrovė inicijavo bylą ieškovės atžvilgiu. Atsakovės parengti skolų tarpusavio suderinimo aktai nebuvo pasirašyti, įskaitymo taip pat nebuvo, nes nebuvo gauto pranešimo apie įskaitymą. Ieškovė, sužinojusi apie tai, kad atsakovė pardavė savo reikalavimą į ieškovę, patikrino buhalterinius duomenis ir rado, kad atsakovė nebuvo apmokėjusi 4 sąskaitų už parduotus šokolado gaminius. Atsakovės siunčiamus tarpusavio skolų suderinimo aktus gavo, tačiau jų nepasirašė, nes norėjo skolą derinti žodžiu. Mano, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai ir nepagrįstai parduodama reikalavimą skolų išieškojimo bendrovei, prieš tai nesuderinus su ieškove. Atsakovė už parduotus šokolado gaminius neatsiskaitė, todėl prašomos priteisti sumos turi būti priteistos.
Atsakovė procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, triplike) nurodo, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Teigia, kad ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas, nes atsakovė ieškovei nėra skolingas. Priešingai, ieškovė buvo skolinga atsakovei, todėl atsakovė 2020 m. kovo 3 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi perleido reikalavimo teisę į ieškovo 4 598,20 Eur dydžio įsiskolinimą UAB „Juris LT“. Šio sandorio pagrindu naujasis kreditorius Vilniaus miesto apylinkės teisme 2020 m. birželio 22 d. pareiškė ieškovui ieškinį (civilinės bylos Nr. e2-24116-905/2020). Atsakovės įsitikinimu, nagrinėjamas ieškinys yra neadekvati ieškovės vadovo reakcija į reikalavimo perleidimą ir UAB „Juris LT“ veiksmus. Pačios ieškovės su ieškiniu pateiktas priedas Nr. 3, kuris yra ieškovo apskaitos dokumentas, parodo, kad pagal paties ieškovės apskaitą skolų pagal ginčo sąskaitas nėra. Nors sąskaitos dėl ieškovės prašomų priteisti sumų išrašytos 2015 m. gruodžio 22 d. – 2017 m. vasario 13 d. laikotarpiu, pretenziją dėl jų apmokėjimo ieškovė pateikė 2020 m. liepos 1 d., t. y. po to, kai ieškovei tapo žinoma apie susijusioje byloje jam naujojo kreditoriaus pareikštą ieškinį. Atsakovės apskaitos duomenys apie apyvartą su ieškove nuo 2015 m. sausio 1 d. patvirtina, kad atsakovė nėra skolinga ieškovei, be to, ieškovė nėra pateikusi atsakovei vienos iš ginčo sąskaitų – 2017 m. vasario 13 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 11887. Ieškovo elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas teise CK 1.137 straipsnio 3 dalies ir CPK 95 straipsnio prasme. Pareiga įrodyti skolos egzistavimą tenka ieškovei, tačiau pateikti įrodymai prašomo priteisti įsiskolinimo nepagrindžia. Ginčo sąskaitos ir važtaraščiai gali patvirtinti tik pareigos atsiskaityti buvimą, bet ne jos įvykdymą ar neįvykdymą. Mano, kad aplinkybei apie skolos buvimą pagrįsti ieškovas nepateikia jokių savo buhalterinės apskaitos dokumentų, nors ir teigia, kad ieškinys pareikštas pagal šios apskaitos duomenis. Net ir sutikus su ieškovės motyvu, kad ieškinio priedas Nr. 3 atspindi klientų aptarnavimo programos duomenis ir nėra buhalterinės apskaitos dokumentas tiesiogine prasme, ieškovė nepaaiškino, kodėl šioje programoje prie ginčo sąskaitų yra pažymėta, jog nėra jokio įsiskolinimo. Ieškovės 2020 m. liepos 1 d. pretenzija dėl įsiskolinimo skolos fakto nepatvirtina, nes ji buvo pareikšta po to, kai atsakovė perleido UAB „Juris“ į ieškovą turėtą 4 598,20 Eur dydžio reikalavimo teisę, kylančią būtent iš ieškovės įsiskolinimo atsakovei, ir naujasis kreditorius 2020 m. birželio 22 d. pareiškė ieškovei ieškinį. Iš atsakovės pateikiamos 2015 m. – 2020 m. apyvartos su ieškovu duomenų suvestinės matyti, kad būtent atsakovė nuolat teikė ieškovei įvairias paslaugas ir atliko darbus, o ieškovė per visą šį laikotarpį tėra pateikusi atsakovei 3 sąskaitas pagal žodinius susitarimus dėl šokolado įsigijimo. Aptariamos ginčo sąskaitos atsakovo buvo padengtos ne atskiru mokėjimu, o ieškovui teikiamomis paslaugomis, nereikalaujant iš ieškovės atsiskaityti už atsakovo paslaugas, kurių suma yra lygi ieškovės sąskaitų už šokolado gaminius sumai. Susipažinus su 2017 m. vasario 13 d. važtaraščiu Nr. 170213, atsakovė nurodo, kad 2017 m. vasario 13 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 11887 atsakovė nėra gavusi, todėl ji neatsispindi buhalterinėje apskaitoje. Be to, sulyginus su ieškiniu ir dubliku pateiktą 2017 m. vasario 13 d. važtaraštį Nr. 170213 matyti, kad jie nėra identiški, nes skiriasi prekių kodai ir kiekiai.
Teismo posėdyje atsakovo atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, prašė ieškinį atmesti, atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Papildomai paaiškino, kad nepaisant to, kad vienos sąskaitos nebuvo gavę, siekdami greičiau baigti bylinėjimąsi, šią sąskaitą apmokėjo, nors abejonių kelia su ieškiniu ir dubliku pateiktame važtaraštyje Nr. 170213 ir sąskaitoje esantys neatitikimai. Ieškovė šios sąskaitos nebuvo pateikusi atsakovei, todėl ji ir nebuvo įtraukta į apskaitą Kitos sąskaitos buvo įtrauktos į bendrą apskaitą ir sudengtos su atsakovės išrašytomis sąskaitomis. Jei ieškovė šią sąskaitą būtų pateikusi laiku, ji taip pat būtų buvusi įtraukta į apskaitą ir šioje sąskaitoje nurodytu sumos dydžiu būtų buvusi sumažinta ieškovės skola atsakovei. Atsakovės atstovų įsitikinimu, byla inicijuota nepagrįstai, tik dėl įžeistų ieškovės vadovo ambicijų sužinojus apie atsakovės perleistą reikalavimą į ieškovę bei dėl ne visiškai tinkamo ieškovės apskaitos tvarkymo. Trijose sąskaitose, dėl kurių vyksta ginčas šioje byloje, nurodytos sumos buvo sudengtos ieškovės skolos: tai nebuvo „tikrasis“ įskaitymas teisine prasme, tačiau buvo atsiskaitymas barteriu. Atsakovei apie tai buvo žinoma, šios sumos buvo įtrauktos į ieškovei siunčiamus skolų suderinimo aktus. Nors ieškovė šių aktų nepasirašė, tačiau ir prieštaravimų dėl jų nereiškė.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Byloje nėra ginčo, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė sutartis, pagal kurią 2015-2017 m. ieškovė pagamino ir pristatė šokolado gaminius ieškovei. Ieškovė į bylą taip pat pateikė 2015 m. gruodžio 22 d. važtaraštį Nr. 151222, 2016 m. birželio 27 d. važtaraštį Nr. 160627, 2016 m. gruodžio 14 d. važtaraštį Nr. 161214 ir 2017 m. vasario 13 d. važtaraštį Nr. 170213. Pažymėtina, kad nei vienas iš su ieškiniu pateiktų važtaraščių nėra pasirašytas nei ieškovės, nei atsakovės. Be to, su ieškiniu ieškovė pateikė 2015 m. gruodžio 22 d. PVM sąskaitą – faktūrą MUL Nr. 11467 dėl 2 383,70 Eur sumos, 2016 m. birželio 27 d. PVM sąskaitą – faktūrą MUL Nr.11650 dėl 272,50 Eur sumos, 2016 m. gruodžio 14 d. PVM sąskaitą -faktūrą MUL Nr. 11815 dėl 520,30 Eur sumos ir 2017 m. vasario 13 d. PVM sąskaitą – faktūrą MUL Nr. 11887 dėl 462,50 Eur sumos.
Atsakovės tvirtinimu, apie ir 2017 m. vasario 13 d. PVM sąskaitą – faktūrą MUL Nr. 11887 dėl 462,50 Eur sumos atsakovė sužinojo tik gavusi 2020 m. liepos 1 d. pretenziją. Kaip jau nurodyta šio teismo sprendimo aprašomojoje dalyje, atsakovė šią sąskaitą apmokėjo bylos nagrinėjimo metu, ieškovei pateikus duomenis apie atsakovės darbuotojo pasirašytą važtaraštį, ir ieškovei atsisakius ieškinio reikalavimų dalies, atsisakymas priimtas ir ši bylos dalis nutraukta 2021 m. vasario 10 d. nutartimi. Šalys 2021 m. vasario 10 d. nutarties neskundė.
Atsakovės tvirtinimu, 2015 m. gruodžio 22 d. PVM sąskaitoje -faktūroje MUL Nr. 11467 nurodyta 2 383,70 Eur suma, 2016 m. birželio 27 d. PVM sąskaitoje – faktūroje MUL Nr.11650 nurodyta 272,50 Eur suma ir 2016 m. gruodžio 14 d. PVM sąskaitoje -faktūroje MUL Nr. 11815 nurodyta 520,30 Eur suma buvo įtraukta į apskaitą ir šiose sąskaitose nurodytų sumų dydžiu sumažinta ieškovės skola atsakovei.
Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė UAB „GSP Supply“ (ankstesnis pavadinimas – „Greita spauda“) ir ieškovė UAB „Mulate“ 2015 m. rugpjūčio 2 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 2015-05/02-01, pagal kurią atsakovė įsipareigojo kokybiškai ir laiku atsakovui atlikti maketavimo, spaudos ir reklamos gamybos darbus pagal užsakymuose nurodytus parametrus, o ieškovė įsipareigojo priimti darbus ir už juos laiku atsiskaityti.
LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimu išnagrinėta civilinė byla pagal UAB „Juris“ ieškinį. Šioje byloje iš UAB „Mulate“ priteista 4598,29 Eur skola pagal UAB „GSP SUPPLY“ už pagamintą produkciją (atliktus darbus) išrašytas 2019-09-06 PVM sąskaitą faktūrą Serija GSP Nr. 126717, 2019-12-16 PVM sąskaitą faktūrą Serija GSP Nr. 127645, 2020-01-31 PVM sąskaitą faktūrą Serija GSP Nr. 128019, 2020-03-17 PVM sąskaitą faktūrą Serija GSP Nr. 128385, taip pat priteistos kitos su šiuo reikalavimu susijusios sumos.
Ieškovė su ieškiniu pateikė išrašą iš apskaitos sistemos DIRECTO, kurioje nurodoma, kad atsakovės skola pagal kiekvieną sąskaitą yra 0.Teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovės buhalterinės apskaitos tvarkymo principai nėra šios civilinės bylos dalykas. Atsakovė, įrodinėdama aplinkybę apie ieškovės skolos atsakovei padengimą ieškovės išrašytose sąskaitose nurodytų sumų dydžiu, pateikė į bylą ne tik savo apskaitos duomenų suvestinę, bet ir parengtus skolų suderinimo aktus, kurie buvo siunčiami ieškovei. Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų atsakovės pateiktus apskaitos duomenis. Nors ieškovė dublike ir nurodė, jog atsakovės pateiktuose apyvartos duomenyse kai kurias sąskaitas mato pirmą kartą, todėl skolos dydis gali koreguotis, tačiau jokių konkrečių argumentų dėl tariamai nepagrįstai išrašytų atsakovės sąskaitų nepateikė, atvirkščiai, teismo posėdžio metu nebeteikė jokių su šiais dubliko argumentais susijusių paaiškinimų.
Iš atsakovės pateikto elektroninio susirašinėjimo matyti, kad atsakovė buvo parengusi skolų suderinimo aktus, į kuriuos buvo įtrauktos ieškovės 2015 ir 2016 metais išrašytos sąskaitos, taip pat atitinkamai sumažinta ieškovės skola atsakovei. Iš pateikto susirašinėjimo turinio matyti, kad ieškovė, nors šių aktų ir nepasirašė, tačiau prieštaravimų dėl aktuose nurodytų sumų nereiškė. Dar daugiau, atsakovė nereiškė jokių prieštaravimų ir dėl to, kad į šiuos aktus buvo įtrauktos ieškovės išrašytos sąskaitos, taigi, ieškovei tiek skolų derinimo metu, tiek ieškinio pareiškimo teismui metu buvo žinoma, kad ieškovės išrašytose sąskaitose nurodytomis sumomis padengta pačios ieškovės skola atsakovei.
Byloje nėra ginčo, kad ieškovė nurodytas sąskaitas pirmą kartą pareikalavo apmokėti 2020 m. liepos 1 d. pateikdama pretenziją ieškovei ir pretenzijoje nustatydama terminą iki liepos 8 d. šioms sąskaitoms apmokėti. 2020 m. liepos 13 d. ieškovė pateikė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui, reikalaudama ne tik apmokėti nurodytas sąskaitas, bet ir palūkanas už termino apmokėti sąskaitas praleidimą bei 40 Eur sumą pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį.
Pažymėtina, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio. PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Toks PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės šalių sutartinių santykių aspektu aiškinimas atitinka Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, kurioje pasisakyta, kad vien tik remiantis PVM sąskaita faktūra negali atsirasti prievolės išskaičiuoti PVM (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 13 d. sprendimas Genius Holding, C-342/87, Rink. 1989, p. 4227). Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).
Kai kyla sutartį sudariusių šalių ginčas dėl sutarties galiojimo, jos rūšies, pobūdžio, sąlygų turinio, šalių teisių bei pareigų apimties, sutarties pakeitimo, pasibaigimo ir pan., sutartis turi būti aiškinama pagal CK 6.193-6.195 straipsniuose reglamentuotas sutarčių aiškinimo taisykles ir bei atsižvelgiama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl sutarčių aiškinimo.
CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos tokios pagrindinės sutarčių aiškinimo taisyklės: kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai; pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; kai yra abejonių dėl sutarties sąvokų, joms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2010; kt.). Reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010; kt.).
CK 6.154 str. 1 d. numatyta, kad sutartimi laikomas dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. CK 6.156 str. 1 d. numatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d.). Remiantis CK 6.159 str., sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. CK 6.162 str. 1 d. numatyta, kad sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais.
Bendrosios pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatos įtvirtintos CK 6.305-6.316 straipsniuose. Pagal CK 6.313 straipsnio 1 dalį parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. CK 6.314 straipsnis reglamentuoja kainos sumokėjimo klausimus. Kita vertus, įstatymas nedraudžia šalims susitarti dėl kitokio atsiskaitymo būdo.
Bylos duomenys patvirtina ir byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė pateikė atsakovei prekes – šokolado gaminius pagal šalių sudarytą žodinę pirkimo-pardavimo sutartį, kuri buvo sudaryta šalims vykdant 2015 m. rugpjūčio 2 d. sudarytą sutartį Nr. 2015-05/02-01. Abi šalys byloje pripažino, jog buvo sudariusios rašytinę sutartį tik dėl maketavimo, spaudos ir reklamos gamybos darbų (šiuos darbus įsipareigojo atlikti atsakovė), tačiau rašytinė sutartis dėl šokolado gamybos ir pirkimo - pardavimo nebuvo sudaryta. Kita vertus, tarp šalių nėra ginčo, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas dėl šokolado pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, kurią šalys patvirtino ją vykdydamos – ieškovė pagamindama ir pateikdama šokoladą atsakovei bei išrašydama sąskaitas, o atsakovė - priimdama šokolado gaminius ir gautas PVM sąskaitas – faktūras įtraukdama į savo apskaitą.
Pagal mainų sutartį viena šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą (prekę, paslaugą) mainais už kitą daiktą (CK 6.432 str.). Barteris yra suprantamas kaip prekių ar paslaugų apsikeitimas be pinigų. Taigi, mainų sutarties dalyku gali būti tiek suteiktos spausdinimo paslaugos, tiek šokolado gaminių pardavimas, nes tai neprieštarauja mainų sutarties esmei.
Iš šalių atstovų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė bei atsakovė buvo ilgalaikiai verslo partneriai ir būtent atsakovė ieškovei sistemingai teikė paslaugas pagal šalių sudarytą rašytinę sutartį, o ieškovė atsakovei produkciją pardavė tik keletą kartų. Iš atsakovės pateiktų duomenų akivaizdu, kad ieškovė savo įsipareigojimus atsakovei vykdė nenuosekliai, iš ieškovės atliekamų pavedimų ne visada įmanoma tiksliai nustatyti, kurios konkrečios sąskaitos yra apmokamos. Teismas, įvertindamas šalių tarpusavio elgesį sutarties vykdymo metu, atsakovės pateiktus ir ieškovės nenuginčytus duomenis apie atsakovės suteiktų paslaugų apimtį ir ieškovės atsiskaitinėjimo už suteiktas paslaugas pobūdį,, remiantis įrodymų pusiausviros principu, daro labiau tikėtiną išvadą, jog šalys buvo sutarusios dėl atsiskaitymo barteriu. Tokią teismo išvadą pagrindžia ne tik tai, kad ginčo sąskaitos buvo įtrauktos ir apskaitytos į atsakovės apskaitą ir tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų projektus, sąskaitose nurodytu sumos dydžiu sumažinti ieškovės kreditoriniai įsipareigojimai pagal atsakovės išrašytas sąskaitas ieškovei, bet ir tai, kad ieškovė savo išrašytose sąskaitose apmokėjimo terminą nurodo sąskaitos išrašymo dieną. Pažymėtina, kad pagal šalių sudarytą rašytinę sutartį dėl paslaugų teikimo, pati ieškovė buvo įsipareigosi jai pateiktas sąskaitas apmokėti ne vėliau kaip per 45 dienas (sutarties 7.2.2 p.). Teismo vertinimu, ieškovė, išrašydama PVM sąskaitą -faktūrą, kurioje apmokėjimo terminas nurodytas sąskaitos išrašymo diena, kai tuo tarpu pati sąskaitas turėjo apmokėti per 45 dienas nuo sąskaitos pateikimo dienos, konkliudentiniu veiksmu iš esmės patvirtino, kad faktiškai pagal ieškovės išrašytas sąskaitas mokėjimai pinigais neturėtų būti atliekami. Taigi, teismo įsitikinimu, ieškovė savo konkliudentiniais veiksmais sutarčių vykdymo metu patvirtino atsakovės nurodytus argumentus jog buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl atsiskaitymo barteriu (t. y. dėl atsikaitymo pasikeičiant prekėmis arba paslaugomis nenaudojant pinigų). Tokią išvadą patvirtina įrodymų visuma - tiek išrašas iš pačios ieškovės apskaitos sistemos, kur atsakovės skola nefiksuojama, tiek iš atsakovės pateikto išrašo iš jos buhalterinės sistemos, tiek atsakovės siųsti tarpusavio skolų suderinimai aktai. Nors ieškovė šių aktų ir nepasirašė, tačiau į bylą nepateikta jokių įrodymų, kurie leistų daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovė dėl aktuose nurodytų sumų (tiek dėl jų dydžio, tiek dėl jų pagrįstumo) būtų reiškusi prieštaravimus. Atvirkščiai šalių konkliudentiniai veiksmai, tęsiant bendradarbiavimą, rodo, kad abiems šalims tokia praktika buvo priimtina. Pažymėtina ir tai, kad įstatymas nenumato draudimo šalims susitarti dėl atsiskaitymo barteriu ir kaip minėta, tokio susitarimo buvimą patvirtina abiejų šalių elgesys.
Įvertinus abiejų šalių elgesį sutarčių vykdymo metu, teismas daro išvadą, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas ne tik dėl šokolado gamybos ir pardavimo atsakovei, bet ir dėl barterinių mainų sutarties sudarymo, taigi, atsakovė turėjo teisę sumokėti ieškovei šokolado gaminių kainą ne pinigine išraiška, o suteikiamomis paslaugomis (tiksliau – būtent ieškovė už jai suteiktą paslaugų dalį atsiskaitė prekėmis - šokolado gaminiais).
Teismas daro išvadą, kad šalys žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais laisvu apsisprendimu, puikiai suprasdamos sutarties sąlygas, buvo sudariusios ne tik pirkimo - pardavimo sutartį, bet ir mainų sutartį, pagal kurią buvo sutarusios dalį ieškovės įsipareigojimų atsakovei padengti ieškovės parduodama produkcija. Pažymėtina, kad abi šalys yra juridiniais asmenys, rinkoje veikia pakankamai ilgą laiką, pačias šalis siejo ilgalaikis bendradarbiavimas. Ieškovės vadovas teismo posėdyje neneigė atsakovės vadovo nuodytų aplinkybių, jog ši byla inicijuota tik kaip tam tikras kerštavimas dėl to, kad atsakovė savo turėtą reikalavimą į ieškovę perdavė skolų išieškojimo bendrovei. Byloje nėra ginčo, kad iki to momento, kai ieškovės atžvilgiu buvo iškelta byla dėl skolos priteisimo, ieškovė jokių pretenzijų atsakovei dėl nesumokėtų sąskaitų nereiškė. Byloje nėra ginčo, kad nagrinėjamą bylą dėl skolos priteisimo ieškovė inicijavo tik po to, kai jos atžvilgiu buvo išketa kita byla, kurioje šioje byloje atsakovė buvo perleidusi reikalavimą kitam subjektui ir šis subjektas siekė prisiteisti skolą pagal atsakovės ieškovei išrašytų sąskaitų dalį.
Kaip matyti iš šalių sutartinio bendradarbiavimo, atsakovė tris gautas iš ieškovės sąskaitas įtraukė į savo buhalterinę apskaitą ir šios sąskaitose nurodytomis sumomis mažino ieškovės skolos dydį. Dar daugiau, iš pateikto išrašo matyti, kad pati ieškovė sąskaitas apmokėjo nenuosekliai – atlikti mokėjimai vėluodavo, dažnu atveju apmokama ne tiksli sąskaitoje nurodyta suma. Taigi, pačios ieškovės elgesys lėmė situaciją, kai šalims, o ypatingai pačiai ieškovei tapo sudėtinga atsekti kokias sumas ir už ką yra atsakovei sumokėjusi, kokias sumas turėtų sumokėti.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.59 straipsnis nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutartinės atsakomybės samprata – kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 str.).
Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas ieškinio pagrįstumo ir tenkinimo klausimus, negali nevertinti faktinės aplinkybės, kad dalis pradiniu ieškiniu reikalaujamos sumos buvo sudengta, o dalis ieškiniu reikalaujamos skolos sumos faktiškai sumokėta bylos nagrinėjimo metu. Teismo įsitikinimu, tenkinus ieškinio reikalavimą ir priteisus sumą, kuri jau yra sudengta su pačios ieškovės skolomis, faktiškai būtų paneigta šalių žodinio susitarimo esmė ir užprogramuota situacija naujai bylai, o tai neatitiktų nei sąžiningumo, nei teisingumo principų. Dėl nurodytų aplinkybių ieškinio reikalavimas dėl 3 176,25 Eur skolos priteisimo atmestinas, kadangi šis reikalavimas faktiškai yra įvykdytas.
CK 6.37 straipsnyje numatyta, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 ir 2 dalys suteikia teisę kreditoriui reikalauti palūkanų už termino įvykdyti prievolę pažeidimą. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 eurų sumą. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės1237,21 Eur palūkanas, taip 40,00 Eur sumą, kurie ieškovė įvardija kaip baudą, ir 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Byloje pateikti duomenys, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu ieškovei pervedė 462,50 Eur sumą, skirtą apmokėti 2017 m. vasario 13 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 11887. Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovei iki ieškinio pateikimo teisme dienos būtų pateikusi sąskaitą apmokėjimui (ar sudengimui). Duomenys apie tai, kad atsakovės darbuotoja pasirašė važtaraštį, nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovei buvo pateikta ir sąskaita. Kaip jau minėta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog ieškovė šią sąskaitą atsakovei pateikė laiku: byloje yra tik duomenys, kad sąskaita atsakovei buvo pateikta kartu su 2020 m. liepos 1 d. pretenzija. Nepaisant to, kad atsakovė bylos nagrinėjimo eigoje pripažino gavusi prekes (t. y. neginčijo jos darbuotojos parašo važtaraštyje), vis dėl to, pareiga apmokėti sąskaitą (ar sudengti su ieškovės skolomis) atsakovei galėjo atsirasti tik nuo tokios sąskaitos gavimo momento. Atsakovei neturint tikslių duomenų apie jos mokėtiną (ar sudengtiną) sumą ar sąskaitos apmokėjimo terminą, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė buvo praleidusi terminą sąskaitai apmokėti. Teismo vertinimu, ieškovės reikalavimas sąskaitą apmokėti per 7 dienas (pretenzijoje, surašytoje 2020 m. liepos 1 d. nurodytas terminas „iki liepos 8 d.“) negali sukurti atsakovei pareigos mokėti palūkanas nuo 2017 m. vasario 13 d., taip pat nesuteikia ieškovei teisės į 40 Eur išieškojimo išlaidas, ieškovės įvardijamas kaip „bauda“. Dėl nurodytų motyvų ir šie ieškovės reikalavimai atmestini.
Procesinės palūkanos skaičiuojamos, kai yra pareikštas kreditoriaus prašymas jas skaičiuoti, ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010). Atmetus ieškinio reikalavimus dėl skolos ir palūkanų už termino įvykdyti prievolę pažeidimo, taip pat 40 Eur sumos pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje priteisimo, atmestinas ir reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.
Kiti šalių argumentai teisinės reikšmės neturi, todėl teismas dėl jų nepasisako.
CPK 93 str. 2 d. numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams. Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 4 d.).
Kaip jau minėta, nors ieškovė ieškinio pateikimo metu formaliai turėjo reikalavimo teisę pagal vieną iš PVM sąskaitų faktūrų, t. y. dėl 462,50 Eur sumos. Ši suma sudaro 9,41 procentą nuo pradiniu ieškiniu pareikštų reikalavimų sumos.
Ieškovė, pareikšdama reikalavimą dėl 4915,96 Eur sumos, sumokėjo 110 Eur žyminį mokestį. Ieškovei atsisakius ieškinio reikalavimo dėl 462,50 Eur sumos priteisimo, ir teismui šią bylos dalį nutraukus, ieškovė turi teisę į 75 procentų žyminio mokesčio, mokėtino už 462,50 Eur turtinį reikalavimą grąžinimą. Taigi, ieškovei grąžintina 7,81 Eur žyminio mokesčio (462,50 Eur x 3 proc. x 75 proc. x 75 proc.) (CPK 87 str. 2 d.). Be to, ieškovės pateiktais duomenimis, ji patyrė 1107,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų rengimu, teisinių konsultacijų teikimu, dalyvavimu teismo posėdžiuose. Teismo įsitikinimu, ieškinys buvo pateiktas nebandant kilusio ginčo išspręsti tarpusavyje bendradarbiaujant. Sutiktina su atsakovės argumentacija, kad ieškinys iš esmės buvo pateiktas ne siekiant apginti ieškovės teisės, bet ieškovės vadovui pernelyg asmeniškai ir emocingai sureagavus į aplinkybę, kad atsakovė perleido turėtą reikalavimą į ieškovę kitam subjektui. Teismo vertinimu, ieškinys šioje byloje pateiktas skubotai, nebandant išsiaiškinti aplinkybių dėl skolos dydžio ir fakto. Ieškovei pateikus į bylą įrodymus, iš kurių atsakovė galėjo spręsti apie skolos dydį, atsakovė sąskaitą apmokėjo. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė, nereikalaudama 2017 m. vasario 13 d. išrašytos sąskaitos apmokėjimo daugiau nei trejus metus, o 2020 m. liepos 1 d. pateikdama pretenziją, atsakovei suteikė itin trumpą terminą sąskaitą apmokėti, ir itin greitai po šio termini pabaigos pateikė ieškinį teismui (t. y. ieškinys teismui pateiktas per dvylika dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos. Akivaizdu, kad nepaisant atsakovės sąlyginai tvarkingai tvarkomos buhalterinės apskaitos, buvo reikalingas papildomas laikas archyviniams duomenims patikrinti. Teismo vertinimu, ieškovės procesinis elgesys pateikiant ieškinį nebuvo sąžiningas atsakovės atžvilgiu, turi piktnaudžiavimo teise (CPK 95 str.) požymių, todėl, nepaisant to, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė dalį prašomos priteisti sumos sumokėjo, ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Kaip jau minėta, ieškovės ieškinio reikalavimai atmesti, tačiau atsakovė teisminio nagrinėjimo metu patenkino 9,41 procento reikalavimų dalį. Teismo vertinimu, protingumo ir sąžiningumo principus atitiktų, jei atsakovei būtų atlyginta 90,59 procentai jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė pateikė duomenis apie 2 579,72 Eur dydžio teisinės pagalbos išlaidas, iš kurių iš ieškovės atsakovei priteistina 2 336,97 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 93 str. 1 ir 4 d., 98 str.).
Teismas šioje byloje patyrė 1,86 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Šios išlaidos neviršija minimalios 5 Eur sumos, todėl iš šalių nepriteistinos (CPK 92 str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 263-271 str., teismas
n u s p r e n d ž i a :
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės UAB „Mulate“, j. a. k. 302560310, atsakovės UAB „GSP SUPPLY“, j. a. k. 300630443, naudai 2336,97 Eur (du tūkstančiai trys šimtai trisdešimt trys eurai 97 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Grąžinti ieškovei UAB „Mulate“, j. a. k. 302560310, 7,81 Eur (septyni eurai 81 ct) žyminio mokesčio dalį, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šiuo sprendimu.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Aistė Petrevičienė