Civilinė byla Nr. e2A-1955-855/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34561-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4.; 2.6.39.2.6.2.; 3.2.4.11.; 3.3.1.18.1.; 

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (trečiojo asmens) akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovui V. Ž., trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo V. Ž. 172,69 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė šiais argumentais:

1.1.       2019 m. balandžio 29 d. apie 17.43 val. Vydūno g. 4, Vilniuje, atsakovas V. Ž. transporto priemonės Volvo S60 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) durelėmis apgadino šalia stovėjusios transporto priemonės Toyota Corolla (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dureles. Transporto priemonę Volvo S60 valdė atsakovas ir iš įvykio vietos pasišalino. Ieškovė ir I. Ž. buvo sudarę Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta transporto priemonės Volvo S60 valdytojo civilinė atsakomybė. Todėl ieškovei, kaip draudikei, atsirado pareiga atlyginti šio eismo įvykiu padarytą žalą – ieškovė išmokėjo 172,69 Eur draudimo išmoką padarytai žalai atlyginti, todėl įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens.

1.2.       Atsakovui pasišalinus iš eismo įvykio vietos (nutarimu nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną buvo konstatuota, kad atsakovas iš eismo įvykio vietos pasišalino ir grįžto tik tuomet, kai su juo susisiekė policijos pareigūnai), policija neturėjo galimybės fotonuotraukomis užfiksuoti abiejų transporto priemonių eismo įvykio vietoje, todėl negalima nustatyti transporto priemonių pozicijos viena kitos atžvilgiu ir nustatyti kitų aplinkybių. Žalos byla administruota remiantis policijos pateiktais duomenimis, nuotraukomis, nukentėjusiojo paaiškinimais – visi šie duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad automobilis Toyota buvo sugadintas policijos nutarime aprašyto eismo įvykio metu. Pats atsakovas patvirtino, kad Volvo durelės atsitrenkė į greta stovėjusios Toyota dureles – iš teismui pateiktų nuotraukų aiškiai matyti, kad Toyota automobilio durelėse yra pailgas, vertikalus arba tam artimos krypties pažeidimas. Toks pažeidimas būdingas atvejui, kai yra kontaktas su kito automobilio durelių vertikalia briauna. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ) draudikui suteikia 100 proc. regreso teisę į asmenį, pasišalinusį iš eismo įvykio vietos, iš esmės dėl to, kad draudikui tokiomis aplinkybėmis apsunkinamas ar pasidaro neįmanomas įvykio teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymas.     

1.3.       Ieškovė 2019 m. liepos 4 d. kreipėsi į atsakovą su pretenziniu reikalavimu, tačiau atsakovas pretenzinio reikalavimo netenkino. Atsakovas, būdamas įvykio kaltininku, iš eismo įvykio vietos pasišalino, apie eismo įvykį policijai nepranešė, todėl atsakovui tenka su tuo susijusios neigiamos pasekmės, t. y. ieškovė, remiantis TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, taip pat Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (2008 m. vasario 13 d. redakcija) (toliau - Taisyklės) 59.4 punktu ir 60.1 punktu, turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą draudimo išmoką regreso tvarka.

2.       Atsakovas V. Ž. pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1.       Dėl pasišalinimo iš įvykio vietos atsakovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, 2019 m. gegužės 20 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, tuo tarpu ieškovė remiasi tik transporto priemonės Toyota valdytojo T. S. duotais paaiškinimais, tačiau byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad Toyota durelių apgadinimai buvo padaryti būtent Volvo durelėmis minėto konflikto metu.

2.2.       Atidarant Volvo dureles greta stovinčiam Toyota durelių apgadinimų padaryti neįmanoma dėl specifinės Volvo S60 durų formos. Atsakovas prašė skirti ekspertizę atsakovui inkriminuojamo Toyota durelių apibraižymo ir automobilių aikštelėje vykusio konflikto dėl durelių atidarymo pėdsakams ir ryšiui nustatyti, tačiau tai padaryta nebuvo.        

2.3.       Draudikas neatliko Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau ir DĮ) 98 straipsnio 2 dalyje, TPVCAPDĮ 15 ir 19 straipsniuose įtvirtintos prievolės ištirti įvykio aplinkybes, bei atlyginti tik įrodymais pagrįstos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką. Draudiko įgaliotas atstovas nesivadovavo bendraisiais draudimo reikalavimais padaryti dvi – bendrą ir detalią apgadintų durelių - nuotraukas, be to, visos nuotraukos darytos be mastelinės liniuotės. 2019 m. liepos 25 d., atsakydamas į ieškovės pretenziją, atsakovas prašė ieškovės pagrįsti kaltinimus, tačiau ieškovė tokio reikalavimo netenkino. Kadangi tyrimas dėl eismo įvykio buvo atliktas netinkamai, todėl kyla neaiškumų dėl to, kurios durelės buvo apgadintos (priekinės keleivio ar galinės keleivio), atsakovo pateikti argumentai policijos pareigūnų nebuvo vertinami, kas leidžia atsakovui daryti pagrįstą prielaidą, kad eismo įvykis buvo imituotas ir atsakovas yra kaltinamas nepagrįstai.

3.       Trečiasis asmuo akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu sutiko, prašė ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

3.1.       Trečiasis asmuo su I. R. – S. buvo sudaręs savanorišką transporto priemonės Toyota Corolla draudimo (kasko) sutartį. Trečiasis asmuo gavo pranešimą apie 2019 m. balandžio 29 d. įvykį ir pradėjo žalos administravimą. Surinkus reikalingus duomenis, buvo apskaičiuotas nuostolio dydis ir išmokėta 172,69 Eur draudimo išmoka. Kadangi nustatyto įvykio kaltininko (atsakovo) transporto priemonės civilinės atsakomybės draudikė buvo ieškovė, trečiasis asmuo kreipėsi į ją su pretenzija, kuri buvo įvykdyta.

3.2.       Ant automobilio užfiksuoti du sugadinimai visiškai atitinka nutarime užfiksuotas aplinkybes, kad „automobilio Volvo vairuotojas (vyras) su savo automobilio vairuotojo durelėmis trenkė į T. S. automobilio dešinės pusės galines dureles“, po to atsakovas „dar kartą trenkė su durelėmis“.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti ir iš ieškovės priteisti atsakovo patirtas 250,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5.       Pirmosios instancijos teismas įvertinęs aplinkybes, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 PK 2019 m. gegužės 20 d. nutarimu buvo nutraukta administracinio nusižengimo bylos teisena, nenustačius, kad atsakovas būtų sukėlęs eismo įvykį, taip pat nenustatytas atsakovo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos faktas, todėl atsakovas už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos administracine tvarka nubaustas nebuvo; nebuvo nustatyta, kad atsakovas būtų suvokęs, kad pasišalino iš eismo įvykio vietos, priešingai, teismui nustačius, kad atsakovas buvo įsitikinęs, kad eismo įvykio jis nepadarė, kadangi apžiūrėjęs Toyota automobilį, jokių įbrėžimų atsakovas nematė, be to abi transporto priemonės tuo metu stovėjo, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje nėra pakankamai objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima labiau tikėti, jog atsakovas suvokė ar galėjo suvokti apie padarytą eismo įvykį ir atitinkamai nepagrįstai pasišalino iš įvykio vietos, t. y. atsakovo veiksmų negalima vertinti kaip pasišalinimo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme, o nenustačius būtinosios sąlygos – pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto, ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo regreso tvarka negali būti tenkinamas.

6.       Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovu, jog byloje trūksta duomenų, patvirtinančių, kad būtent atsakovas padarė įbrėžimus, dėl kurių ieškovė išmokėjo 172,69 Eur draudimo išmoką padarytai žalai atlyginti. Teismas nustatė, kad byloje pagal pateiktus įrodymus yra neatitikimų ir tarpusavyje prieštaraujančių duomenų dėl įrodinėjamo fakto – kurios automobilio Toyota durelės apgadintos – dešinės pusės galinės ar priekinės. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – kliudė Toyota automobilio būtent galines dešinės pusės dureles ir tai tiesioginiu priežastiniu ryšiu lėmė turtinę žalą, kurią regresine tvarka atlygino ieškovė draudimo išmoką išmokėjusiam trečiajam asmeniui. Taigi, teismas konstatavo, jog ieškovė, be kita ko, neįvykdė ir pareigos įrodyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygas – atsakovo neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp kilusios žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų.

I.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Apeliantė (trečiasis asmuo) AB „Lietuvos draudimas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutiko su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo motyvuojamąja dalimi dėl žalos fakto nepripažinimo, t. y. jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – kliudė Toyota automobilio būtent galines dešinės pusės dureles ir tai tiesioginiu priežastiniu ryšiu lėmė turtinę žalą, kurią regresine tvarka atlygino ieškovė draudimo išmoką sumokėjusiam trečiajam asmeniui, taip pat neįrodė bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos – atsakovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp kilusios žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų, ir prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies, pakeičiant motyvuojamąją dalį, nustatant, kad atsakovas V. Ž. 2019 m. balandžio 29 d. įvykio metu savo veiksmais padarė 172,69 Eur žalos automobiliui Toyota Corolla (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

7.1.       Atsižvelgiant į tai, kad durelių atidarymas buvo susijęs su intencija valdyti transporto priemonę (įlipti/išlipti), administracinėje byloje nebuvo pagrindo teigti, kad durelių atidarymas buvo tyčinis veiksmas siekiant padaryti žalą, todėl administracinė byla pagrįstai nutraukta. Tačiau tai, kad administracinė byla nutraukta nesant atsakovo tyčios, nereiškia, kad policijos komisariato medžiaga nepatvirtina paties įvykio fakto ir žalos sukėlimo fakto.

7.2.       Teismas nenurodė, kokių dar trūksta duomenų, kad būtų pagrindas konstatuoti atsakovo padarytą žalą. Tai, kad ieškovė galimai iš pradžių nurodė ne tas dureles, kurios buvo sugadintos, negali būti laikoma prieštaravimu, nulemiančiu trečiojo asmens teises ir pareigas, nes trečiasis asmuo už ieškinio suformulavimą nebuvo atsakingas.

7.3.       Žalą nustatė dviejų draudimo bendrovių ekspertai, kuriems abejonių dėl sugadinimo fakto, žalos dydžio ir sugadinimo pobūdžio (jog žala padaryta konkretaus modelio automobilio durelėmis) nekilo. Vien tai, kad atsakovo vertinimu jis žalos nepadarė, nesuponuoja išvados, jog žala negalėjo būti padaryta šiuo įvykio metu. Remiantis didesnio tikėtinumo principu, vertinant, kad kontaktas su durelėmis tikrai buvo, ir tai, kad dviejų bendrovių ekspertai nustatė, jog žala padaryta durelėmis, labiausiai tikėtina, jog žala padaryta būtent šio įvykio metu, todėl civilinė atsakomybė atsakovui kyla ir dėl to ieškovė pagrįstai atlygino trečiajam asmeniui žalą.

7.4.       Atsakovas, ginčydamas savo kaltę, turėjo tai įrodyti, tačiau jis tik neigė objektyvius byloje esančius įrodymus, nepateikdamas nei vieno objektyvaus įrodymo. Be to, esant konfliktui dėl automobilio apgadinimo su kito automobilio vairuotoju, iš karto po įvykio atsakovas nebandė jo išspręsti kreipdamasis į policiją ar bandydamas susitarti dėl deklaracijos pildymo, o nuvažiavo, todėl neigiamas procesines pasekmes turėtų prisiimti pats.

8.       Ieškovė pateikė atsiliepimą, kuriuo pritarė trečiojo asmens apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams bei motyvams ir prašė trečiojo asmens apeliacinį skundą tenkinti.

9.       Atsakovas V. Ž. atsiliepimu prašė atmesti trečiojo asmens apeliacinį skundą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.       Nuotraukoje užfiksuoti du įbrėžimai yra padaryti dviejų skirtingų kūnų. Vertikalūs, ilgi ir pakankamai vienas nuo kito nutolę du įbrėžimai ant keleivio durelių dešinėje pusėje padaryti, neva atidarant automobilio Volvo S60 vairuotojo dureles, yra neįmanomi, nes abu automobiliai stovėjo ir nei vienas iš jų konflikto metu nepajudėjo.

9.2.       Nagrinėjamo ginčo atveju patirtą žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos privalo įrodyti ieškovė. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovė savo argumentų nepagrindė objektyviais įrodymais.

9.3.       Tokių aplinkybių, kaip nurodo apeliantė: „eismo įvykio“, „padaryta žala“ ir „tyčia pasišalinta iš eismo įvykio“, nėra ir nebuvo, todėl ir apelianto prašymas pripažinti jas neturi būti tenkinamas.

9.4.       Atsakovui nebuvo priežasčių tyčia ar ne pasišalinti. Atsakovo automobilis buvo techniškai tvarkingas, jis pats buvo blaivus, automobilis draustas privalomuoju draudimu. Be to, atsakovas, atėjęs prie savo automobilio, matė, jog šalia jo, pažeidžiant Kelių eismo taisykles – per arti priparkavęs savo automobilį prie šalia jau stovinčio atsakovo automobilio, - stovinčiame automobilyje Toyota sėdi vairuotojas, kuris stebi atsakovo veiksmus ir visą tai fiksuoja telefonu. Atsakovui kyla abejonės, ar tokiais veiksmai nėra siekiama tikslo inscenizavus įvykį pasipelnyti.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

10.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11.       Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo būtinosios sąlygos – pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto, ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo regreso tvarka atmetė. Šios sprendimo dalies nei viena iš šalių neginčija.

13.       Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kur teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – kliudė Toyota automobilio būtent galines dešinės pusės dureles ir tai tiesioginiu priežastiniu ryšiu lėmė turtinę žalą, kurią regresine tvarka atlygino ieškovė draudimo išmoką išmokėjusiam trečiajam asmeniui; ieškovė, be kita ko, neįvykdė ir pareigos įrodyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygas – atsakovo neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp kilusios žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų. Ieškovė atsiliepimu palaikė trečiojo asmens poziciją. Atsakovas nesutinka su trečiojo asmens apeliaciniu skundu, nurodydamas, jog nagrinėjamu ginčo atveju patirtą žalą, neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos privalo įrodyti būtent ieškovė, ko pastaroji iš esmės nepadarė – neįrodė, kad būtent atsakovas padarė Toyota automobilio durelių (kurių durelių) įbrėžimus.

14.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad gali būti skundžiamas tiek visas procesinis sprendimas, tiek jo motyvuojamoji dalis, nes teisinę reikšmę turi ne tik teismo sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir nustatymas konkrečių faktų ir teisinių santykių, kurie vertintini kaip prejudiciniai, turintys res judicata (teismo galutinai išspręsto klausimo) galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-968/2003; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1623-381/2018; 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1142-798/2018; 2014 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-835/2014; 2007 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-364-186/2007).

15.       Byloje nustatyta, kad 2019 m. balandžio 29 d. Vydūno g. 4, Vilniuje, transporto priemonių stovėjimo aikštelėje įvyko įvykis, kuriuo metu abiem transporto priemonėms stovint, vienos transporto priemonės (Volvo S60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) durelėms atsitrenkus į kitą transporto priemonę, nukentėjo automobilis Toyota Corolla (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris buvo apdraustas kasko draudimu pas trečiąjį asmenį AB „Lietuvos draudimas“. Nukentėjusio automobilio valdytojas kreipėsi į savo draudimo bendrovę. Už remonto darbus buvo paskaičiuota 172,69 Eur suma, kurią trečiasis asmuo atlygino nukentėjusiam asmeniui. Automobilis Volvo S60 buvo draustas pas ieškovę sudarius Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Trečiajam asmeniui pareiškus pretenziją „Dėl išmokos išieškojimo“, ieškovė pervedė nurodytą sumą trečiajam asmeniui. Iš teismui pateiktos Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 PK medžiagos Nr. 18-ANR-N-597-2019, matyti, kad  Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 policijos komisariato tyrėja 2019 m. gegužės 20 d. nutarimu nutraukė administracinio nusižengimo bylos teiseną pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 115 straipsnyje numatytą veiką „Tyčinis turto sunaikinimas ar sugadinimas“, kadangi veika neturi administracinio nusižengimo požymių, t. y. nenustatyta asmens tyčia dėl turto sugadinimo. Minėtas nutarimas įsiteisėjo, kadangi atsakovas skundo dėl šio nutarimo panaikinimo atsisakė.

16.       Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau – CK, 6.263 straipsnio 1, 2 dalys). Atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Civilinei atsakomybei už padarytą žalą atsirasti būtina nustatyti šių sąlygų visumą: 1) žalos (nuostolių) atsiradimo faktą ir žalos dydį (CK 6.249 straipsnis); 2) neteisėtą veikimą arba neveikimą (CK 6.246 straipsnis); 3) kaltę (tyčią arba neatsargumą) (CK 6.248 straipsnis); 4) priežastinį ryšį tarp nuostolių atsiradimo ir veiksmų (CK 6.247 straipsnis). Bent vienos sąlygos nenustačius, civilinė atsakomybė negalima.

17.       Civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, t. y. kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir dėl jų kilusios žalos (CK 6.247 straipsnis) ir kilusią žalą (CK 6.249 straipsnis) turėjo pareigą įrodinėti ieškovė, o paneigti kaltę dėl žalos padarymo ir tokiu būdu išvengti atsakomybės – atsakovas (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). 

18.       Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018). Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais, pagal kurią, vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi, remdamasi įrodymų viseto ir pakankamumo principu, leidžiančių daryti išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). 

19.       Ieškovė kontaktą tarp transporto priemonių (atsakovo kaltus veiksmus) įrodinėja administracinio nusižengimo byloje esančiais duomenimis: atsakovo paaiškinimais, kad automobilio Volvo vairuotojo durelėmis du kartus toje pačioje vietoje buvo priliestos automobilio Toyota keleivio priekinės durelės; Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 PK 2019 m. gegužės 20 d. nutarime nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną užfiksuotomis aplinkybėmis, jog automobilio Volvo vairuotojas su savo automobilio vairuotojo durelėmis trenkė į automobilio Toyota dešinės pusės galines dureles, po to atsakovas dar kartą trenkė su durelėmis; nuotraukomis, nukentėjusiojo paaiškinimais, taip pat trečiojo asmens žalos sąmata. Teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovė nurodė, jog automobilis Toyota buvo pateiktas apžiūrai autoservise, kuriame nustatyta, kad sugadintos Toyota automobilio galinės dešinės pusės durelės – du pailgi įbrėžimai. Atsakovas neginčijo, kad savo automobilio durelėmis du kartus toje pačioje vietoje lietė Toyota automobilio dureles, tačiau nurodo, jog lietė būtent Toyota automobilio keleivio priekines dureles, be to, durelės lietėsi plokštuma, o ne briauna, todėl inkriminuojami apgadinimai negalėjo būti padaryti atsakovo, todėl ieškovė neįrodė, kad būtent atsakovas padarė Toyota automobilio durelių įbrėžimus. 

20.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje pagal pateiktus įrodymus yra tarpusavyje prieštaraujančių duomenų dėl įrodinėjamo fakto – kurios automobilio Toyota durelės buvo apgadintos – dešinės pusės galinės ar priekinės durelės. Teismas nurodė, kad ieškovo su ieškiniu pateiktose automobilio Toyota fotonuotraukose bei trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ žalos sąmatoje esantys duomenys tarpusavyje prieštarauja: pateiktose fotonuotraukose pavaizduotos automobilio Toyota priekinės dešinės pusės durelės su, ieškovės teigimu, matomais nežymiais pažeidimais, o iš automobilio Toyota galinių dešinės pusės durelių fotonuotraukos nėra galimybės apskritai nustatyti, kad durelėse yra sugadinimai, įbrėžimai ar įlenkimai. Teismas taip pat pažymėjo, jog į bylą pateiktos nuotraukos yra prastos kokybės, nedetalios, padarytos be mastelinės liniuotės, todėl neatsispindi patirtų nuostolių ir žalos padarymo fakto. Įvertinus byloje esančius minėtus įrodymus, kuriais šalys grindžia savo pozicijas, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, todėl konstatuotina, jog esamų įrodymų pagrindu nebuvo ir nėra galimybės pakankamai aukštu tikėtinumo laipsniu konstatuoti, jog būtent atsakovas kliudė automobilio Toyota ir būtent galines dešinės pusės dureles, t. y. konstatuoti atsakovo atliktus neteisėtus veiksmus, kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu būtų lėmę turtinę žalą, kurią regresine tvarka atlygino ieškovė draudimo išmoką išmokėjusiam trečiajam asmeniui.

21.       Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo remtis ne atsakovo paaiškinimais, o dviejų draudimo bendrovių ekspertų nustatytomis aplinkybėmis, kurios patvirtina automobilio Toyota galinių durelių sugadinimo faktą, žalos dydį ir sugadinimo pobūdį (jog žala padaryta konkretaus modelio automobilio durelėmis). Tačiau pažymėtina, kad kasacinis teismas bylose, kuriose draudikai pareiškia regresinius reikalavimus už žalą atsakingiems asmenims, nurodo, kad nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Pažymėtina, kaip nurodyta anksčiau, bylos medžiaga neįrodo nei paties žalos kilimo fakto, nei apgadinimų lokalizacijos, nei fakto, jog žalą transporto priemonei padarė būtent atsakovas.

22.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog kasacinio teismo taipogi yra išaiškinta, kad civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui taikoma Draudimo įstatymo 98 straipsnyje įtvirtinta draudiko pareiga tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant reikiamas pastangas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018). Nagrinėjamu atveju teismas konstatuoja, jog ieškovė neatliko Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje, TPVCAPDĮ 15 ir 19 straipsniuose įteisintos prievolės visapusiškai ir atidžiai ištirti įvykio aplinkybes, draudiko įgaliotas atstovas nesivadovavo bendraisiais draudimo reikalavimais – nepadarė detalių apgadintų durelių nuotraukų, visos byloje esančios fotonuotraukos padarytos be mastelinės liniuotės. Tai, kad draudikai vadovavosi savo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais bei vidiniais teisės aktais ir padarė atitinkamas išvadas dėl įvykio aplinkybių, nereiškia, kad tokias pat išvadas turi daryti ir teismas, kuris, nagrinėdamas bylą ginčo teiseno tvarka, taiko atitinkamas Civilinio proceso kodekso normas bei vadovaujasi formuojama teismų praktika dėl įrodymų vertinimo taisyklių ir standartų civiliniame procese.

23.       Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas itin detaliai ištyrė ir aptarė visus byloje surinktus įrodymus: tiek byloje esančius rašytinius įrodymus, tiek šalių paaiškinimus, tiek administracinio nusižengimo medžiagą ir draudiminio įvykio medžiagą, ir remdamasis vidiniu įsitikinimu, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, nepažeidė kiekvieno įrodymo ir jų viseto įvertinimo, įrodymų pakankamumo taisyklių, o teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyku byloje esančių faktų buvimo ar nebuvimo atitinka surinktus faktinius duomenis (CPK 176, 185 straipsnis). Minėta, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis).

24.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisingam klausimo – išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-98-687/2015; 2011 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011 ir kt.).

25.       Minėtų argumentų kontekste, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių bei vertino byloje surinktus įrodymus, bylos faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymą, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

26.       Kadangi apeliacinis skundas atmestinas, trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.

27.       Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui V. Ž. iš apeliantės trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“, veikusios ieškovės pusėje, beiieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, kaip ginčo šalies, lygiomis dalimis priteistinos 300,00 Eur dydžio advokato teisinės pagalbos išlaidos (po 150,00 Eur iš ieškovės ir trečiojo asmens), kurios pasireiškė atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu (CPK 93, 98 straipsniai).

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

Apeliantės (trečiojo asmens) akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) bei ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ (juridinio asmens kodas 304080146) atsakovui V. Ž. (gim. (duomenys neskelbtini)) lygiomis dalimis po 150,00 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja                                                                                Renata Volodko