Civilinė byla Nr. 2-1995/2013

Procesinio sprendimo kategorijos: 126.8

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alė Bukavinienė,  

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjų V. Š. bei J. Š. atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-104-280/2013 pagal pareiškėjų V. Š. bei J. Š. skundus dėl bankrutavusios viešosios įstaigos „Lauviluka“ kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartimi VšĮ „Lauviluka“ iškelta bankroto byla. 2010 m. lapkričio 4 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartis palikta nepakeista.

              VšĮ „Lauviluka“ kreditoriai V. Š. bei J. Š. skundu, kurio reikalavimus patikslino teismo posėdžio metu, prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti bankrutavusios VšĮ „Lauviluka“ kreditorių susirinkimo, įvykusio 2013 m. balandžio 15 d., priimto nutarimo Nr. 1 dalį, kuria neužskaityti šių kreditorių balsai, užskaityti kreditorių V. Š. ir J. Š. balsus „už“ ir laikyti nutarimą priimtu, bei CPK 95 straipsnio pagrindu administratoriui V. K. už kreditorių V. Š. ir J. Š. teisių pažeidimą skirti baudą. Nurodė, kad administratorius pareiškėjus nušalino nuo balsavimo kreditorių susirinkime, jų balsų neįskaitė priimant nutarimą Nr. 1 šeštajame kreditorių susirinkime sprendžiant klausimą dėl teisių į automobilį Opel Vivaro pardavimo ir esamos skolos pardavimo pareiškėjų nurodomam asmeniui S. P.. Pažymėjo, kad Įmonių bankroto įstatymas nenumato procedūros, kuria kreditorius nušalinamas nuo balsavimo kreditorių susirinkime.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

              Panevėžio apygardos teismas 2013 m. birželio 18 d. nutartimi pareiškėjų kreditorių V. Š. ir J. Š. skundų dėl 2013 m. balandžio 5 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nutarimų bei administratoriaus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis netenkino. Pažymėjo, kad V. Š. ir J. Š. kartu turi virš 53 procentų visų patvirtintų kreditorių reikalavimų ir savo balsais kreditorių susirinkimuose lemia nutarimų priėmimą. Atkreipė dėmesį, kad V. Š. buvo VšĮ „Lauviluka“ vadovas, tačiau pagal įstatymo reikalavimus teismo paskirtam administratoriui tinkamai neperdavė įstaigos turto, tame tarpe neperdavė automobilio Opel Vivaro, kurio balansinė vertė nutarties iškelti bankroto bylą VšĮ „Lauviluka“ dieną siekia 15 236 Lt. Nurodė, kad V. Š. skola pagal išduotą vykdomąjį raštą yra 7 491,71 Lt; kiti V. Š. ir J. Š. pareikšti turtiniai reikalavimai neišnagrinėti teismuose, tačiau kreditoriai siekė juos pardavinėti kaip būsimas skolas. Pažymėjo, kad tarp VšĮ „Lauviluka“ kreditorių ir skolininko V. Š. iškilo akivaizdus interesų konfliktas, todėl administratorius, siekdamas užkirsti kelią kilusiam konfliktui, nušalino kreditorius V. Š. ir J. Š. nuo balsavimo priimant tik nutarimus dėl debitorinių skolų. Teismas sutiko su kitų kreditorių pozicija, kad V. Š. ir J. Š. balsai, priimant nutarimus dėl išieškomų skolų iš V. Š., negali nulemti priimamo nutarimo, kai priimamas nutarimas neatitinka visų kreditorių interesų ir yra nenaudingas  bankrutavusiai įstaigai. Padarė išvadą, kad šiuo atveju  pareiškėjai veikia skolininko V. Š. interesais, o ne bankrutavusios VšĮ „Lauviluka“ kreditorių interesais. Teismas įvertino ir tai, kad kai konkretus turtas nėra perduotas administratoriui, jo pardavimas yra apsunkintas. Pažymėjo, kad V. Š. ir J. Š. kreditorių susirinkimui administratoriaus veiksmų neskundė, nepriimtas nutarimas dėl administratoriaus neteisėtų veiksmų. Nurodė, kad faktiškai joks nutarimas nebuvo priimtas, tad nėra prasmės jo naikinti. Sprendė, kad pagal pateiktus įrodymus nėra pagrindo išvadai, jog administratorius piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Pareiškėjai V. Š. ir J. Š. atskiraisiais skundais prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti bankrutavusios VšĮ „Lauviluka“ 2013 m. balandžio 15 d. susirinkime priimtą sprendimą Nr. 1 ir pripažinti, kad kreditorių susirinkimas nutarė parduoti automobilį Opel Vivaro, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 7491,71 Lt dydžio reikalavimo teisę S. P.. Pareiškėja J. Š. papildomai prašo skirti administratoriaus UAB „Panevėžio bankrotų administravimo biuras“ įgaliotam asmeniui V. K. 20 000 Lt dydžio baudą. Skundai grindžiami šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nebuvo priimtas joks nutarimas, todėl nėra prasmės jo naikinti. Faktiškai kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą neparduoti S. P. teisių į automobilį ir reikalavimo teisės. Teismas, nustatęs kreditorių susirinkimo neatitiktį įstatymo reikalavimams, gali naikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, taip pat pats priimti kitokį sprendimą.

2. Teismas nepasisakė ir nevertino Įmonių bankroto valdymo departamento 2013 m. gegužės 27 d. rašto Nr. (6.16) A2-1849, kuriame nurodyta, jog administratorius pažeidė ĮBĮ nuostatas be teisinio pagrindo apribojęs V. Š. ir J. Š. teisę balsuoti susirinkime. Įstatymas nenumato, kad administratorius galėtų nušalinti kreditorius nuo balsavimo kreditorių susirinkime, nors administratorius porą kartų nepagrįstai nušalino kreditorius V. Š. ir J. Š. nuo balsavimo kreditorių susirinkimuose. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1655/2011 pažymėta, kad aplinkybė, jog ginčijamas nutarimas priimtas didžiausių kreditorių, turinčių daugumą kreditorių balsų, nesudaro pagrindo išvadai, jog skundžiamas nutarimas yra neteisėtas, ar, kad šie kreditoriai elgiasi nesąžiningai.

3. Teismo nutartis pagrįsta argumentais, kurie negali turėti teisinės reikšmės. Teismas neturėjo teisės vertinti, ar kreditorius, kuris yra ir buvęs įmonės vadovas, tinkamai perdavė įmonės turtą, vykdė kitas pareigas.

4. Nepagrįstas teismo argumentas, kad administratorius suklydo, taikydamas ĮBĮ normas situacijoje, kuri nėra sureguliuota. Jokios teisės spragos nėra. Administratoriaus veiksmai laikytini ne suklydimu, o piktnaudžiavimu.

5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad negalima pardavinėti turto, kuris neperduotas administratoriui.

Atsakovas bankrutavusi VšĮ „Lauviluka“ atsiliepime į atskiruosius skundus prašo palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartį, o pareiškėjų skundus atmesti. Nurodo, kad administratorius nušalino kreditorius V. Š. ir J. Š. nuo balsavimo kreditorių susirinkime, gindamas kitų kreditorių ir viešosios įstaigos interesus, kadangi minėti kreditoriai elgėsi nesąžiningai. Pareiškėjų nesąžiningumą rodo siekis parduoti V. Š. priteistą 7491,71 Lt skolą ir reikalavimo teises į automobilį Opel Vivaro, kurio vidutinė rinkos vertė yra 30 000 Lt, balansinė vertė – 15 000 Lt, už 200 Lt. Pažymi, kad administratoriaus negalima vertinti kaip kreditorių valios vykdytojo, jis turi ginti visų kreditorių interesus. Pareiškėjai savo skundais vilkina VšĮ „Laiviluka“ bankroto procedūrą. Įmonių bankroto valdymo departamentas nurodė, kad administratorius, nušalindamas V. Š. ir J. Š. nuo balsavimo 2013 m. kovo 1 d. susirinkime Nr. 5, siekė apginti likusių kreditorių ir VšĮ „Laiviluka“ interesus, todėl poveikio priemonės administratoriui netaikytos.

Trečiasis asmuo VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į atskiruosius skundus prašo pareiškėjų skundus atmesti, palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartį. Nurodo, kad teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Teismas teisingai įvertino, kad V. Š. yra suinteresuotas sau naudingo sprendimo priėmimu. Atkreipė dėmesį, kad V. Š., sušaukdamas kreditorių susirinkimą, nepateikė administratoriui ir kreditoriams pirkėjo prašymo dėl teisių į automobilį Opel Vivaro bei V. Š. 7491,71 Lt priteistos sumos įsigijimo už 200 Lt. Be to, toks pardavimas nėra naudingas kreditoriams. Lygiateisiškumo ir sąžiningumo principai įpareigoja suderinti skirtingus interesus, padėti pasiekti protingą kompromisą, todėl kreditorius neturi piktnaudžiauti savo teisėmis. Mano, kad kreditoriai V. Š. ir J. Š. turėjo patys nusišalinti nuo balsavimo kreditorių susirinkime.

Trečiasis asmuo AB „Šiaulių bankas“ atsiliepime į atskiruosius skundus prašo palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartį, o pareiškėjų skundus atmesti. Nurodo, jog kreditorius V. Š. yra ir kreditorius, ir debitorius, skolų viešėjai įstaigai negrąžina, turto, į kurį būtų galima nukreipti skolas, neturi, todėl tikėtina, kad jis pirmiausia atstovauja savo, kaip VšĮ „Lauviluka“ debitoriaus interesus. Šioje situacijoje yra akivaizdus interesų konfliktas, kuris teisės aktuose nėra detaliai reglamentuotas, todėl administratorius pasielgė teisingai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.

Bankrutuojančios įmonės kreditoriai bankroto byloje savo teises įgyvendina dalyvaudami kreditorių susirinkimuose pagal teismo patvirtintus jų kreditorinius reikalavimus. Kreditorių susirinkimas sprendžia tiek pagrindinius su įmonės tolesniu teisiniu likimu susijusius, tiek ir einamuosius klausimus (ĮBĮ 23 str.). Vadovaujantis ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę kreiptis į teismą, t.y. pateikti teismui skundą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartį, kuria paliktas nepakeistas 2013 m. balandžio 15 d. VšĮ „Lauviluka“ kreditorių susirinkimo nutarimas pirmuoju klausimu.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2013 m. balandžio 15 d. įvykęs kreditorių susirinkimas nutarė nepritarti V. Š. siūlymui už 200 Lt parduoti teises į automobilį Opel Vivaro bei V. Š. 7491,71 Lt debitorinę skolą (b.l. 14-18). Kreditorių susirinkimo metu bankroto administratorius, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nuo balsavimo nušalino V. Š. ir J. Š.. Minėtieji kreditoriai bendrai turi 53,31 procentą visų patvirtintų kreditorinių reikalavimų balsų, todėl savo balsais lemia nutarimų (ne)priėmimą (ĮBĮ 24 str.).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamojoje situacijoje tarp V. Š. ir kitų įstaigos kreditorių iškilo interesų konfliktas, kadangi, V. Š. esant ir įmonės kreditoriumi, ir debitoriumi, jis yra suinteresuotas sau naudingo sprendimo priėmimu ir inicijuoja veiksmus, kurie nėra suderinami su kreditorių siekiu gauti kuo didesnį savo reikalavimų patenkinimą. Kadangi kartu su sutuoktine J. Š. jis turi daugiau nei pusę visų kreditorių reikalavimų balsų, todėl gali lemti nenaudingo įstaigai bei kitiems jos kreditoriams sprendimo priėmimą. Tačiau pažymėtina, kad ĮBĮ viena iš pagrindinių kreditorių teisių reglamentuota teisė balsuoti kreditorių susirinkimuose (ĮBĮ 21 str. 2 d. 1 p., 22 str. 6 d.). Ne CPK,  nei ĮBĮ nėra numatyta galimybė šią teisę apriboti. Nors CPK nurodytas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, tačiau specialusis bankroto bylų nagrinėjimui ĮBĮ nenumato laikinosios apsaugos priemonės – kreditoriaus balsavimo teisės sustabdymo. Be to, pastarųjų metų Lietuvos teismų praktika kreditoriaus balsavimo teisės sustabdymą laiko kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-477/2010, 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1566/2011).

Atkreiptinas dėmesys, kad Įmonių bankroto valdymo departamentas, nagrinėdamas V. Š. skundą dėl bankroto administratoriaus veiksmų, konstatavo, kad administratorius padarė pažeidimą tuo, kad be teisinio pagrindo apribojo kreditorių teises, t.y. teisę balsuoti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administratoriaus siekis ginti bankrutavusios įmonės interesus atitinka bankroto administratoriaus uždavinius ir tikslus, tačiau teisėti interesai turi būti ginami teisinėmis priemonėmis, kadangi iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį klausimą, iš esmės konstatavo neteisėtą administratoriaus elgesį, nurodęs, jog administratorius suklydo taikydamas ĮBĮ normas esamoje situacijoje. Tačiau teismas prioritetą skyrė bankrutavusios įstaigos ir jos kreditorių teisėtiems interesams ir toleravo tokį civilinių teisių gynimo būdą, kurio nenumato teisės aktai. Visgi, kreditorių nušalinimas nuo dalyvavimo kreditorių susirinkime ir nuo sprendimų priėmimo pagrindiniais klausimais yra esminis jų teisių pažeidimas, o ne formalus procesinių reikalavimų nesilaikymas.

Susiklosčius nurodytai situacijai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina. Tačiau atskirieji skundai negali būti tenkinami pilnai, kadangi priimti vienokį ar kitokį nutarimą turto pardavimo klausimu neįeina į teismo kompetenciją. Teismas negali įtakoti kreditorių valios balsuojant tam tikrais kreditorių susirinkimo darbotvarkės klausimais. Esant skundui dėl priimto nutarimo parduoti bankrutavusios įmonės turtą, teismas įvertina šio turto pardavimo tvarkos pagrįstumą. Tuo atveju, jei teismas nustato, kad ĮBĮ nustatyti kriterijai pažeisti, jis naikina kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoda klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas pažeidimus. Taigi pagal ĮBĮ tik įmonės kreditoriai sprendžia turto pardavimo klausimus (ĮBĮ 33 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad parduodamo turto pardavimo kaina turėtų būti protinga, už kurią būtų realu parduoti bankrutavusios įmonės turimą turtą esamomis ekonominėmis sąlygomis ir ji turi atitikti kreditorių interesus patenkinti finansinius reikalavimus, tuo pačiu užtikrinti operatyvų bankroto procesą.

Pažymėtina, kad kreditorių susirinkime priėmus nutarimą, kuris pažeidžia VšĮ „Lauviluka“ ir jos kreditorių interesus ir yra naudingas kreditoriui V. Š., kiti kreditoriai, įžvelgdami interesų konfliktą, gali teisme ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimą (ĮBĮ 21 str. 2 d. 3 p.).

Apeliacinės instancijos teismas atsisako tenkinti apeliantės J. Š. prašymą dėl baudos administratoriui V. K. skyrimo, kadangi, kaip nurodyta aukščiau, administratorius siekė ne piktnaudžiauti turima padėtimi, tačiau ginti bankrutavusios VšĮ „Lauviluka“ interesus.

Remdamasis nurodytais argumentais ir išvadomis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ĮBĮ bei CPK normas, reglamentuojančias kreditorių neturtines teises, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri naikintina. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329, 338 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspęsti iš esmės – pripažinti 2013 m. balandžio 15 d. įvykusio VšĮ „Lauviluka“ kreditorių susirinkimo nutarimą pirmuoju darbotvarkės klausimu negaliojančiu.

Teisėja                                                                                                                                            Alė Bukavinienė