Administracinė byla Nr. eA-1341-556/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02361-2016-4
Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5.3.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Industry“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Industry“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltic Industry“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI, teritorinis mokesčių administratorius) 2016 m. vasario 8 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” Nr. (4.65)-FR0682-60 (toliau – ir Vilniaus AVMI 2016 m. vasario 8 d. sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius) 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą „Dėl UAB „Baltic Industry“ (į. k. 301249744) 2016-03-14 skundo“ Nr. 69-58 (toliau – VMI gegužės 13 d. sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamais sprendimais nepagrįstai teigiama, jog Bendrovė buvo nesąžininga, nes žinojo ar galėjo žinoti, jog jai metalą pardavusi UAB „Filoris“ pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) į biudžetą nesumokės. Centrinis mokesčių administratorius pripažįsta, kad UAB „Filoris“ Bendrovei parduotus metalo gaminius įsigijo iš Latvijos įmonės AS „Liepajas Metalurgs“, o tai reiškia, kad UAB „Filoris“ veikla nebuvo fiktyvi, o šių ūkinių operacijų turinys atitinka tikrovę. Centrinis mokesčių administratorius vertino mokestinės bylos duomenis, t. y. iš Latvijos policijos ryšių palaikymo pareigūnų biuro Europoje gautą informaciją apie A. P. bei G. B. ir kitų asmenų, nusikalstamos grupės narių veiklą, kurie 2012–2013 metais, pasinaudodami UAB „Filoris“ ir UAB „Irenata“, sukčiavo PVM srityje, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad šiose schemose dalyvavo Bendrovė (jos administracijos darbuotojai).
3. Pareiškėjas teigė, kad skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai remiamasi ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 06-1-00094-12, nes nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, rodančių, kad metalo armatūros prekybos sandoriai tarp Bendrovės ir kitų įmonių 2012 metais realiai įvyko tokiomis sąlygomis ir ta apimtimi, kurios nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose, tačiau UAB „Filoris“, siekdama panaikinti gauto iš Bendrovės PVM sumokėjimą į biudžetą, įformino fiktyvius pardavimo sandorius su kitomis įmonėmis (UAB „Irenata“ ir kt.). Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad Bendrovės vadovas T. L. būtų iš anksto susitaręs ir bendrininkų grupėje veiktų UAB „Filoris“ ar kitų įmonių interesais, arba atliktų nusikalstamus veiksmus. Teritorinis mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamą sprendimą, perkėlė mokestinę prievolę mokėti PVM už nupirktą metalą Bendrovei už UAB „Filoris“, atleisdamas ją nuo PVM mokesčio mokėjimo, todėl Bendrovė už to paties metalo pirkimą PVM mokestį realiai sumokės 2 kartus, o tai prieštarauja pamatiniam teisinės valstybės teisingumo principui. Mokesčių administratorius neginčija fakto, kad Bendrovė įsigijo metalą, sumokėjo pardavimo kainą ir PVM UAB „Filoris“, o ne Latvijos AS „Liepajas Metalurgs“, vėliau metalą pardavė Lenkijos įmonėms. Esant tokioms aplinkybėms Bendrovė įgijo teisę į PVM atskaitą.
4. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.
5. VMI paaiškino, kad mokesčių administratorius pagrįstai nurodo, jog UAB „Filoris“ buvo pasirinkta iš anksto suplanavus metalo perpardavimo schemą, t. y. iš anksto žinant, kad AS „Liepajas Metalurgs“ tiekimus vykdys per tarpinę įmonę – UAB „Filoris“, kuri neturėjo jokių išteklių realiai veiklai vykdyti. Bendrovės direktorius T. L. bendravo su sandorių grandinėje veikusiais asmenimis, kurie turėjo ir turi ryšius su AS „Liepajas Metalurgs“, o metalo tiekimas buvo organizuotas taip, kad krovinį iš AS „Liepajas Metalurgs“ gaudavo tiesiogiai Bendrovė. Aplinkybę, kad metalo įsigijimai įforminti per UAB „Filoris“ su tikslu atskaityti pirkimo PVM ir gauti mokestinę naudą, patvirtina ir H. T. parodymai, kad sandoriai su UAB „Filoris“ buvo sudaryti neatsitiktinai, o sąmoningai siekiant susigrąžinti iš valstybės biudžeto PVM, nes pagal abipusį žodinį susitarimą su T. L., jam pažadėtas piniginis atlygis nuo kiekvienos UAB „Filoris“ vardu atgabentos mašinos turėjo būti sumokėtas po PVM atgavimo iš biudžeto. Sutartis su UAB „Filoris“ buvo pasirašyta ne atsitiktinai, o sąmoningai siekiant naudos, t. y. suformuoti grąžintiną PVM Bendrovei.
6. VMI nurodė, kad byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės patvirtina Bendrovės žinojimą ar dalyvavimą sukčiavimo schemoje siekiant įgyti PVM iš biudžeto.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Industry“ skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI 2016 m. vasario 8 d. sprendimo, kuriuo Bendrovei nurodyta sumokėti į biudžetą 467 115,38 Eur PVM, 136 869,72 Eur PVM delspinigių, skirta 145 157 Eur PVM bauda, ir VMI 2016 m. gegužės 13 d. sprendimo, kuriuo Vilniaus AVMI 2016 m. vasario 8 d. sprendimas patvirtintas. Byloje nėra ginčo dėl skundžiamuose sprendimuose ir Patikrinimo akte mokesčių administratoriaus atliktų PVM, skirtų PVM delspinigių ir PVM baudos paskaičiavimų, aplinkybės, kad UAB „Filoris“ (už pirkimus, Ginčo laikotarpiu vykdytus iš šio prekių tiekėjo, Bendrovė siekė susigrąžinti PVM) sukčiavo PVM srityje.
9. Teismas taip pat nustatė, kad Bendrovė neprašo jos atleisti nuo PVM delspinigių ir baudos mokėjimo. VMI 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu patvirtino Vilniaus AVMI 2016 m. vasario 8 d. sprendimą ir, be kita ko, konstatavo, jog UAB „Filoris“ buvo pasirinkta iš anksto sąmoningai suplanavus prekių (metalo) perpardavimo schemą, t. y. iš anksto žinant, kad AS „Liepajas Metalurgs“ tiekimus vykdys per tarpinę įmonę – UAB „Filoris“, kuri neturėjo jokių išteklių realiai veiklai vykdyti; Bendrovės direktorius T. L. bendravo su sandorių grandinėje veikusiais asmenimis, kurie turėjo ir turi ryšius su AS „Liepajas Metalurgs“, o metalo tiekimas buvo organizuotas taip, kad krovinį iš AS „Liepajas Metalurgs“ gaudavo tiesiogiai Bendrovė; aplinkybę, kad metalo įsigijimai įforminti per UAB „Filoris“ su tikslu atskaityti pirkimo PVM ir gauti mokestinę naudą, patvirtina ir H. T. parodymai, kad sandoriai su UAB „Filoris“ buvo sudaryti neatsitiktinai, o sąmoningai siekiant susigrąžinti iš valstybės biudžeto PVM, nes pagal abipusį žodinį susitarimą su T. L., jam pažadėtas piniginis atlygis nuo kiekvienos UAB „Filoris“ vardu atgabentos mašinos turėjo būti sumokėtas po PVM atgavimo iš biudžeto; sutartis su UAB „Filoris“ buvo pasirašyta ne atsitiktinai, o sąmoningai siekiant naudos, t. y. suformuoti grąžintiną PVM Bendrovei. Centrinis mokesčių administratorius padarė išvadą, kad byloje surinktos aplinkybės patvirtina Bendrovės žinojimą ar dalyvavimą sukčiavimo schemoje, siekiant įgyti PVM iš biudžeto, todėl teritorinis mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai nepripažino Bendrovės teisės į 467 115,38 Eur PVM atskaitą, priskaičiavo 136 869,72 Eur PVM delspinigių ir skyrė 145 157 Eur PVM baudą.
10. Teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, pareiškėjos atstovų paaiškinimus, teismo posėdyje apklausto liudytojo H. T. parodymus, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, sprendė, kad Bendrovė metalo tiekimus iš AS „Liepajas Metalurgs“ per tarpinę įmonę – UAB „Filoris“ – vykdė iš anksto žinodama, kad pastaroji neturi jokių išteklių realiai veiklai vykdyti, kad UAB „Filoris“ pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras realiai Bendrovei metalo nepardavė.
11. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus ir teismo nustatytos faktinės aplinkybės, įskaitant tai, kad UAB „Filoris“ buvo tarpininkų firma, per kurią „praeidavo“ tik dokumentai, o ne reali prekė (žr., pvz., UAB „Filoris“ direktoriaus G. B. parodymus), Bendrovės direktorius T. L. dar iki sandorio su UAB „Filoris“ sudarymo buvo pažįstamas su PVM sukčiavimo schemose dalyvavusiais A. P. (A. B.) ir G. B., taip pat, kad H. T. pažadėtas atlygis už tarpininkavimą perkant metalą buvo tiesiogiai siejamas su PVM susigrąžinimu iš biudžeto, patvirtina, kad ginčo laikotarpiu Bendrovės per UAB „Filoris“ vykdyti metalo tiekimai iš AS „Liepajas Metalurgs“, iš kurių kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, neabejotinai yra susiję su sukčiavimu PVM srityje, o Bendrovė, ginčijamu laikotarpiu siekdama pasinaudoti PVM atskaitos teise, iš UAB „Filoris“ įsigydama prekes, žinojo arba turėjo žinoti apie tai. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, taip pat tai, kad tiek Patikrinimo akte, tiek skundžiamuose mokesčių administratoriaus sprendimuose yra išsamiai atskleistos UAB „Filoris“ sukčiavimą PVM srityje pagrindžiančios faktinės aplinkybės, Bendrovės direktoriaus sąsajos su UAB „Filoris“ vykdytose PVM sukčiavimo schemose dalyvavusiais asmenimis, tai, kad Bendrovės direktorius iš esmės pats kontroliavo tiekimus iš AS „Liepajas Metalurgs“, ir pateikti tai pagrindžiantys įrodymai, konstatavo, kad visos trys sąlygos, kurias mokesčių administratorius turėjo įrodyti, siekdamas pagrįsti Bendrovės žinojimą arba turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad ji, prekes (metalo gaminius, armatūrą) įsigydama ne tiesiogiai iš AS „Liepajas Metalurgs“, o per UAB „Filoris“, dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, yra įrodytos.
III.
12. Pareiškėjas UAB „Baltic Industry“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir UAB „Baltic Industry“ skundą patenkinti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
13. Pareiškėjas nurodo, kad nors teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, tačiau kitų byloje esančių įrodymų, patvirtinančių būtent pareiškėjo skundo pagrįstumą, teismas netyrė, teigdamas, jog kiti skundo argumentai nėra esminiai. Teismas netyrė, nevertino ir sprendime nepasisakė dėl įrodymų, esančių ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 06-1-00094-12 ir Nr. 06-1-02042-13, bei atsakovų prie atsiliepimo pridėtuose prieduose, t. y. liudytojų H. T., I. S. ir A. B. parodymų. Šie įrodymai paneigia teismo išvadą, jog T. L., UAB „Baltic Industry“ vadovo, teiginiai, jog jis negalėjo pirkti metalo armatūros tiesiogiai iš AS „Liepajas Metalurgs“ ir tam buvo reikalingas tarpininkas, neparemti jokiais įrodymais. Teismas taip pat nepasisakė dėl šių aplinkybių: metalo produkcijos pirkėjas buvo UAB „Filoris“, o ne UAB „Baltic Industry“; UAB „Baltic Industry“ nepirko metalo iš AS „Liepajas Metalurgs“ ir UAB „Filoris“ nebuvo tarpininkas tarp AS „Liepajas Metalurgs“ ir UAB „Baltic Industry“; Lietuvos kriminalinės policijos biuro atsakyme tyrėjui A. P. nėra įvardinta UAB „Baltic Industry“ ar jos vadovas T. L., kaip asmenys su tuo susiję ar dalyvavę sukčiavime; ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad UAB „Baltic Industry“ vadovas T. L. būtų iš anksto susitaręs ir bendrininkų grupėje veikti UAB „Filoris“ ar kitų įmonių interesais, atliktų nusikalstamus veiksmus; PVM mokesčio sumokėjimas patvirtina, kad bendrovė buvo sąžininga. Taigi įrodymų, esančių ikiteisminio tyrimo medžiagose, kaip ir prokurorės E. S. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, teismas nevertino, netyrė ir dėl jų nepasisakė. Todėl teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86–87 straipsnio nuostatomis.
14. Pareiškėjo nuomone, teismas savo išvadų nepagrindė jokia teisės norma, iš skundžiamo sprendimo turinio nėra aišku, kokiomis normomis teismas vadovavosi atmesdamas pareiškėjos skundą.
15. Pareiškėjas teigia, kad Centrinis mokesčių administratorius nevertino, kad neturėtų būti taikomos išimtys neapmokestinant patikrinimo metu sandoriuose dalyvavusių, mokesčių nedeklaravusių ir nesumokėjusių mokesčių mokėtojų atžvilgiu, tokių kaip UAB „Filoris“, kuri nurodyta patikrinimo akte kaip nesumokėjusi PVM mokesčių, UAB „Irenata“, kuri jokių trikotažo gaminių UAB „Filoris“ nepardavė, nors išrašė PVM sąskaitas faktūras tikslu nuslėpti PVM UAB „Filoris“ ir perkeliant šių įmonių mokestinę prievolę UAB „Baltic Industry“, kuri PVM sumokėjo. Pažymi, kad teisės į atskaitą ribojimas įtakoja mokestinės prievolės dalį, todėl yra galimas tik Europos Bendrijos 1967 m. balandžio 11 d. pirmojoje Tarybos direktyvoje dėl valstybių narių teisės aktų, reglamentuojančių apyvartos mokesčius, suderinimo Nr. 67/227/EEB (toliau – ir Direktyva) aiškiai numatytais atvejais. Mokesčių administratoriaus pareigūnai neginčijo fakto, kad UAB „Baltic Industry“ įsigijo metalą, sumokėjo pardavimo kainą ir PVM UAB „Filoris“, o ne Latvijos AS „Liepajas Metalurgs“, vėliau metalą pardavė Lenkijos įmonėms, todėl esant tokioms aplinkybėms Bendrovė įgijo teisę į PVM atskaitą. Kadangi Bendrovė sukūrė pridėtinę vertę kaip mokesčio objektą, įgijo teisę į PVM atskaitą.
16. Pareiškėjas nurodo, kad teismas be pagrindo nesivadovavo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 87 straipsniu, kuriame nustatytas PVM mokestinis laikotarpis – kalendorinis mėnuo, ir 90 straipsniu, pagal kurį mokėtojas per mėnesį turi pateikti PVM deklaraciją ir sumokėti PVM mokestį kas mėnesį. VMI atlieka ūkio subjektų mokestinę kontrolę, tačiau matydama, kad UAB „Filoris“ mokesčio nemoka, į tai nereagavo. UAB „Filoris“ PVM mokesčių deklaracijų UAB „Baltic Industry“ gauti negalėjo ir negalėjo patikrinti, ar mokestis mokamas. Akivaizdu, jog esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir VMI neveikimui tikslu sustabdyti galimai neteisėtą UAB „Filoris“ mokesčių nemokėjimą, UAB „Baltic Industry“ vadovas objektyviai nežinojo ir negalėjo žinoti apie UAB „Filoris“ vengimą mokėti PVM mokestį, dėl to objektyviai negalėjo būti nesąžiningas.
17. Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
18. VMI atsiliepime nurodo tokius pačius argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime, teiktame pirmosios instancijos teismui.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta bendra taisyklė, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 d.). Teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (2 d.). Šio ginčo atveju peržengti apeliacinio skundo ribas nėra pagrindo, todėl tikrinamas sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas pateikto apeliacinio skundo ribose.
20. Bendrovei teisė į PVM atskaitą buvo paneigta, VMI ir teismo nuomone, nustačius, kad Bendrovė žinojo (turėjo žinoti), kad įsigyjant prekes ir paslaugas dalyvaujama sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Sukčiavimo aplinkybė grįsta tuo, kad: buvo iš anksto žinoma, jog AS „Liepajas Metalurgs“ tiekimus vykdys per tarpinę įmonę UAB „Filoris“, kuri neturėjo jokių išteklių realiai veiklai vykdyti; Bendrovės direktorius T. L. bendravo su sandorių grandinėje veikusiais asmenimis, kurie turi ryšius su AS „Liepajas Metalurgs“; metalo tiekimas buvo organizuotas taip, kad krovinį iš AS „Liepajas Metalurgs“ gaudavo tiesiogiai Bendrovė; H. T. parodymai patvirtino, kad sandoriai su UAB „Filoris“ buvo sudaryti sąmoningai siekiant susigrąžinti iš valstybės biudžeto PVM, nes pagal abipusį žodinį susitarimą su T. L., jam pažadėtas piniginis atlygis nuo kiekvienos UAB „Filoris“ vardu atgabentos mašinos; sutartis su UAB „Filoris“ buvo pasirašyta siekiant suformuoti grąžintiną PVM Bendrovei.
21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apmokestinamajam asmeniui gali būti atsisakyta suteikti teisę į atskaitą, tačiau tik jeigu atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatyta, kad šis apmokestinamasis asmuo, kuriam patiektos prekės ar suteiktos paslaugos, dėl kurių norima pasinaudoti teise į atskaitą, žinojo ar turėjo žinoti, kad įsigydamas šias prekes ar paslaugas jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu „sukčiavimu PVM“ (angl. fraud, fraudulent evasion of VAT) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-1514/2014).
22. PVM įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.) 64 straipsnio 9 dalies 1 punkte nustatyta, jog „Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos <...> negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita-faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus.“ Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.) (toliau – ir MAĮ) 10 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. O MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi, turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-11-556/2016).
23. Šis teisinis reguliavimas nacionalinės (Lietuvos) teisės lygmenyje yra papildytas ir Europos Teisingumo Teismo praktika, kuria aiškinamos Europos Sąjungos direktyvos, reglamentuojančios pridėtinės vertės mokesčio klausimus, nuostatos. Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas piktnaudžiavimo teise sąvoką pridėtinės vertės mokesčio srityje, taip pat yra konstatavęs, kad „Šeštoji direktyva turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia apmokestinamojo asmens teisę atskaityti perkant sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, jei sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant. Kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas, reikalaujama, pirma, kad nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų Šeštosios direktyvos ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatose numatytų sąlygų taikymą, būtų įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas pažeistų šiomis nuostatomis siekiamą tikslą. Antra, objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas.“ <...>, „Nustačius piktnaudžiavimą, sandoriai, sudaryti piktnaudžiaujant, turi būti apibrėžti iš naujo taip, kad būtų atstatyta situacija, kuri būtų egzistavusi nesant tokių sandorių.“ (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 21 d. sprendimo, byloje C-255/02, rezoliucinės dalies 2 ir 3 p.). Be to Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2006 m. liepos 6 d. sprendime (sujungtose bylose C-439/04 ir C-440/04), aiškindamas nepiktnaudžiavimo teise principo turinį yra konstatavęs ir tai, kad <...> „ūkio subjektai, ėmęsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jų pagrįstai reikalaujama, kad būtų užtikrinta, jog jų sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą PVM ar kitokį sukčiavimą, privalo turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti savo teisę atskaityti sumokėtą pirkimo PVM“ (sprendimo 51 p.); bet, jeigu <...> „apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, Šeštosios direktyvos tikslais turi būti laikomas kaip šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne. Iš tikrųjų tokioje situacijoje apmokestinamasis asmuo padeda sukčiavimo organizatoriams ir tampa jų bendrininku (sprendimo 56-57 p.); todėl <...> „jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad tiekiama apmokestinamajam asmeniui, kuris žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti jam naudotis teise į atskaitą“ (sprendimo 61 p.). Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad teisės į atskaitą ribojimas gali būti teisėtas ir pagrįstas tuomet, jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, nustatoma viena iš trijų alternatyvių aplinkybių – apmokestinamojo asmens sukčiavimas, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas arba apmokestinamojo asmens dalyvavimas tokiame sukčiavime, tai yra žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje (taip pat žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013). Šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymas apsprendžia ir tokio pobūdžio bylų įrodinėjimo dalyką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-11-556/2016).
24. Administracinėje byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad Bendrovė žinojo (turėjo žinoti) apie tai, jog UAB „Filoris“ nesumokės PVM į valstybės biudžetą. Tokie pareiškėjo veiksmai šiuo konkrečiu atveju pagrįstai vertinti kaip nesąžininga, tikslinga veikla siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių, kas, teisėjų kolegijos nuomone, patenka į minėtą „apmokestinamojo asmens dalyvavimo tokiame sukčiavime” sąvoką, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje.
25. Taigi pareiškėjas (apeliantas) žinojo (turėjo žinoti) apie prieš tai aptartas UAB „Filoris“ginčo laikotarpiu vykdytos veiklos aplinkybes, t. y. ir tai, jog pastaroji nesumokės į valstybės biudžetą nuo ginčo apmokestinamųjų sandorių mokėtinų PVM sumų bei vengs jų. Pastarojo pobūdžio vertinimą pagrindžia pareiškėjo ir UAB „Filoris“ bei AS „Liepajas Metalurgs“ tarpusavio ryšius atskleidžiančios aplinkybės, kurios yra išsamiai išdėstytos mokesčių administratoriaus surašytuose dokumentuose, taip pat šioje byloje, todėl nebekartotinos.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra išaiškinęs, jog proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 56 str. 4 d.) (žr., pvz., 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-637-261/2017). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma.
27. Pareiškėjas teigia, kad teismas nevertino konkrečių liudytojų parodymų ir teiginių, esančių ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 06-1-00094-12 ir Nr. 06-1-02042-13, bei atsakovų prie atsiliepimo pridėtuose prieduose. Dėl įrodymų vertinimo apimties pažymėtina, kad teismų praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), svarbu, kad iš sprendimo turinio būtų aiškiai matyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 49684/99), par. 30) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A-3377-261/2017, administracinę bylą Nr. eA-1052-261/2017). Be to, pabrėžtina, kad teismas neturėjo skundžiamame sprendime atskirai vertinti ir aprašyti asmenų, kurie nebuvo liudytojais teismo posėdžių metu, t. y. neprisiekusiųjų, teiginiais ir (ar) paaiškinimais, užfiksuotais ikiteisminio tyrimo medžiagoje ar kituose dokumentuose, ir, juo labiau, daryti pareiškėjui palankias išvadas, neparemtas objektyviais ir patikimais duomenimis. Be to, net ir liudytojų, apklaustų teisme, parodymai yra tik viena iš įrodymų nagrinėjamoje byloje rūšių, ir kurie yra vertinami visumoje kitų įrodymų ir aplinkybių.
28. Administraciniame procese pareiga nurodyti bei pateikti įrodymus tenka šalims, kurios geriausiai žino tarp jų susiklosčiusių materialinių teisinių santykių specifiką, tačiau tai neatima iš teismo bendro pobūdžio teisės rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 56 str. 4 d.). Vadovaujantis šiomis nuostatomis, šaliai, nesutinkančiai su įrodymų vertinimu, tenka pareiga paneigti teismo atliktą įrodymų vertinimą, teikiant naujus įrodymus ar nurodant jų buvimo vietą. Nepaneigus pirmosios instancijos teismo išvadų, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina įrodymų pakankamumą, kadangi, vertindamas įrodymus, teismas įsitikina, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. eA-1052-261/2017).
29. Apeliacinės instancijos teismas ABTĮ 80 straipsniu nustatyta apimtimi patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymu vertinimu, naujų įrodymų, paneigiančių teismo įvertintas aplinkybes, nepateikė, o tik pateikė kitokį savo požiūrį į surinktus įrodymus bei jų vertinimo apimtį. Todėl nėra pagrindo iš naujo tirti bylos įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikta faktinių aplinkybių vertinimo pozicija iš esmės nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Industry“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramutė Ruškytė.
Arūnas Sutkevičius
Skirgailė Žalimienė