Civilinė byla Nr. e2A-580-934/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00364-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.2; 2.6.16.4; 3.2.6.13

                                                                         (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. spalio 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kesko Senukai Lithuania“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sekeslog 17“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kesko Senukai Lithuania“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kesko Senukai Lithuania“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sekeslog 17“ dėl prievolės pripažinimo įvykdyta, sutarties pakeitimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Sekeslog 17“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Kesko Senukai Lithuania“ (toliau – atsakovė) ieškovei 1 034 011,54 Eur dydžio skolą; 73 869,88 Eur dydžio delspinigius; 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas.

2.       Paaiškino, kad UAB „Baltic Retail Properties“ (nuomotoja) ir atsakovė (nuomininkė) 2016 m. rugpjūčio 15 d. sudarė Logistikos centro nuomos sutartį (toliau – Sutartis), kuria atsakovė iš UAB „Baltic Retail Properties“ 15 metų terminui išsinuomojo 68 004,14 kv. m ploto sandėliavimo paskirties pastatą – logistikos centrą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastatas arba Logistikos centras), esantį žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas). Sutartimi atsakovė taip pat įgijo teisę naudoti apie 105 000 kv. m ploto Žemės sklypo dalį. UAB „Baltic Retail Properties“ ir ieškovė sudarė Pastato pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė 2016 m. gruodžio 14 d. perėmė nuosavybės teisę į Pastatą ir nuomotojo teises bei pareigas pagal Sutartį.

3.       Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. atsakovei buvo išrašytos sąskaitos, kurių bendra suma yra 2 795 225,56 Eur, tačiau atsakovė tik iš dalies jas apmokėjo, t. y. liko skolinga 1 034 011,54 Eur. Sąskaitos, išrašytos už balandžio – birželio mėnesius, apmokėtos vėluojant, todėl ieškovė reikalauja delspinigių už vėlavimo laikotarpį. Bendra atsakovės pradelstų mokėjimų bei priskaičiuotų delspinigių suma pagal Sutartį yra 1 107 881,42 Eur, t. y. 1 034 011,54 Eur skola + 73 869,88 Eur delspinigiai.

4.       Pažymėjo, kad, nors atsakovė nurodė, jog ji turi teisę nesilaikyti Sutarties ir neatlikti joje numatytų mokėjimų, tokią savo teisę kildina iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.204, 6.212 bei 6.487 straipsnių ir Sutarties 15.6 punkto, tačiau atsakovės teiginiai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes ji naudojo Logistikos centrą pagal paskirtį visą karantino laikotarpį. Sutarties tikslas yra aiškiai apibrėžtas Sutarties 7.1 punkte, t. y. sandėliavimo ir logistikos veiklai ir susijusiai veiklai. Pastato savybės ginčo laikotarpiu nepakito – Logistikos centras buvo tinkamas naudoti ir atsakovė juo naudojosi. Atsakovės akcentuojami mažmeninės veiklos (ne logistikos veiklos) apribojimai yra susiję ne su Logistikos centro fizinėmis savybėmis, o su atsakovės vykdoma veikla ir yra išimtinai atsakovės rizika. Nebuvo jokių kliūčių, kurios ribotų galimybę naudotis Logistikos centru ir atsakovė visu ginčo laikotarpiu juo naudojosi. Logistikos centro Sutartyje nuomos sąlygos (tarp jų – ir mokėtinas nuomos mokestis) nėra siejamos su Logistikos centro užimtumu ar mažmeninės prekybos apimtimis. Net tuo atveju, jei atsakovė įrodytų, kad buvo esminis mažmeninės prekybos apimčių sumažėjimas, tai neturėtų įtakos nuomos mokesčio dydžiui. Karantinas neturėjo jokios objektyvios įtakos atsakovės Sutartimi prisiimtų pareigų vykdymui. Nenugalima jėga nelaikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių. Logistikos centro kokybiniai parametrai nebuvo pablogėję. Be to, logistikos veiklai karantino laikotarpiu apribojimai apskritai nebuvo taikyti, atitinkamai nebuvo ribota ir Logistikos centro veikla. Atsakovė nėra reiškusi jokių pretenzijų dėl Logistikos centro kokybės, viso karantino laikotarpiu ji naudojosi Logistikos centru Sutartyje numatytais tikslais – logistikos, sandėliavimo ir susijusiai veiklai. Šalių pusiausvyra analizuojamoje situacijoje nėra iš esmės pasikeitusi, t. y. atsakovei iš esmės nepadidėjo Sutarties įvykdymo kaina ir iš esmės nesumažėjo gaunamas įvykdymas. Iki byloje pareikšto priešieškinio trūkumų pašalinimo atsakovė nebuvo pareiškusi reikalavimo dėl Sutarties sąlygų modifikavimo. Dėl to atsakovė neturėjo ir neturi teisės vienašališkai sustabdyti savo Sutartinių prievolių vykdymo – nemokėti nuomos mokesčio.

5.       Atsakovė nurodė, kad antrojo karantino laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. kovo 14 d. buvo draudžiama statybos, remonto ir buities prekių fizinė prekyba atsakovės parduotuvėse, todėl buvo sutrikdyta atsakovės vykdoma mažmeninė prekyba, o Logistikos centru atsakovė galėjo naudotis tik labai ribota apimtimi. Atsižvelgiant į tai, mokėtina nuomos mokesčio ir kitų mokesčių dalis sudarė 25 proc. Kadangi atsakovė jau buvo sumokėjusi visą nuomos mokestį už 2020 m. gruodžio mėn. prieš įvedant ribojimus, todėl dalį už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. sumokėtos sumos atsakovė vertino kaip permoką ir užskaitė ją kaip mokėjimus už kitus laikotarpius. Nuo 2021 m. kovo 15 d. buvo sušvelninti ribojimai atsakovės veiklai patalpose, todėl mokėtina nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų suma sudaro 50 proc. Būtent tokiomis dalimis atsakovė ir sumokėjo nuomos mokestį ir kitus mokėjimus ieškovei pagal Sutartį ir galiojančius įstatymus, todėl nėra jai skolinga. Atsakovė kaip papildomą žingsnį link taikaus santykių sureguliavimo greta jau atliktų mokėjimų pagal Sutartį už laikotarpį nuo 2021 m. kovo 15 d. sumokėjo ieškovei papildomai 50 proc. nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų, t. y. atsakovė iš viso sumokėjo 100 proc. įprastai mokamo nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų už laikotarpius nuo 2021 m. kovo 15 d., nors pagal Sutartį ši suma neturėjo būti mokama. Ieškovė ieškiniu nepagrįstai reikalauja priteisti 73 869,88 Eur delspinigių. Atsakovė nėra skolinga daugiau nuomos mokesčio nei jau yra sumokėjusi, todėl nėra pagrindo skaičiuoti delspinigius. Skaičiuojant delspinigius turėtų būti taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą, todėl ieškovė nepagrįstai delspinigius skaičiuoja už visą laikotarpį, kai atsakovė tariamai nemoka nuomos mokesčio.

6.       Atsakovė pateikė priešieškinį, prašydama: pripažinti, kad tinkamai vykdė pareigą mokėti nuomos mokestį pagal Sutartį ir nėra skolinga ieškovei 1 034 011,54 Eur už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. kovo 14 d.; 2) jeigu teismas nesutiktų su atsakovės pateiktu Sutarties 15.6 punkto aiškinimu ir taikymu, pakeisti Sutartį nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. kovo 14 d., sumažinant mokėtiną atsakovės nuomos mokestį 1 034 011,54 Eur vadovaujantis atsakovės taikytomis proporcijomis; 3) pakeisti Sutarties 15.6 punktą, papildant jį tokiomis nuostatomis: „Siekiant išvengti abejonių ir ateities ginčų, papildomai nustatoma, kad šio Sutarties punkto nuostatos taikomos taip pat už laikotarpį, kurį Nuomininkas negali naudoti Pastato ar jo dalies įprastai savo veiklai taip, kaip numatyta šioje Sutartyje, dėl valstybės ir (ar) viešojo administravimo subjektų įvestų ribojimų ir (ar) draudimų Nuomininko vykdomai veiklai (įskaitant, bet neapsiribojant karantino ir kitus ribojimus bei draudimus). Tuo atveju, kai Nuomininko naudojimosi Pastatu ar jo dalimis įprastai Nuomininko veiklai naudingumas reikšmingai sumažėja, Nuomos mokestis ir 15.8 bei 15.9 punktuose nurodyti mokėjimai proporcingai sumažinami pagal naudingumo sumažėjimo proporciją“; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė neturi pareigos visa apimtimi mokėti nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. kovo 14 d., taip pat tokios pareigos atsakovė neturėtų turėti, jeigu ateityje susiklostytų analogiškos situacijos, kai atsakovės veikla yra draudžiama ir (ar) ribojama valstybės ir (ar) viešojo administravimo subjektų visuomenės sveikatos užtikrinimo ir (ar) kitais viešojo intereso tikslais. Atsakovė pareiškia pasiliekanti teisę ateityje prašyti grąžinti permokas už buvusius karantino laikotarpius naujoje byloje.

7.       Ieškovė atsiliepime į atsakovės priešieškinį nurodė, kad teismai jau yra išnagrinėję analogišką tarp šalių kilusį ginčą pirmojo karantino laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 paskelbus karantiną ir nustačius ūkinės veiklos apribojimus, kuomet atsakovė vienašališkai nusprendė nemokėti dalies nuomos mokesčio už Logistikos centrą pagal Sutartį už 2020 m. balandžio ir gegužės mėnesius bei liko skolinga 517 217,77 Eur nuomos mokestį. Kauno apygardos teismas 2021 m. balandžio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-686-230/2021 ieškovės ieškinį visiškai patenkino, atsakovės priešieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-155-881/2022, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nurodyti procesiniai sprendimai buvo priimti nagrinėjant ginčą dėl tos pačios Sutarties bei faktiškai tų pačių faktinių aplinkybių kontekste. Esminis šių bylų skirtumas yra laikotarpis už kurį susidarė skola, skolos dydis bei Vyriausybės įvesti ribojimai. Faktiškai abiem ginčo laikotarpiais buvo taikomi itin panašūs karantino apribojimai, tačiau antrojo karantino apribojimai (ginčo laikotarpio) buvo kur kas laisvesni palyginus su pirmuoju karantinu, t. y. atsakovė vykdė maisto prekybos veiklą fizinėse parduotuvėse (kurių skyriuose buvo galima rasti tam tikrų statybos bei remonto prekių), didmeninę bei mažmeninę statybos, remonto bei kitų prekių pardavimo veiklą vykdė internetu bei telefonu, prekes atsiimant prekių išdavimo punktuose.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

8.       Kauno apygardos teismas 2023 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, o atsakovės priešieškinį atmetė.

9.       Teismas nustatė, kad civilinėje byloje Nr. e2-686-230/2021 pagal ieškovės ieškinį atsakovei dėl skolos priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl pareigos mokėti nuomos mokestį tinkamo vykdymo pripažinimo buvo išnagrinėtas tų pačių šalių ginčas dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 1 d. Byloje buvo nustatyta, kad po to, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 (toliau – Nutarimas Nr. 207) buvo paskelbtas karantinas ir nustatyti ūkinės veiklos apribojimai, atsakovė pažeidė Sutartį nemokėdama nuomos mokesčio ir delspinigių. Atsikirtimus į ieškinį ir priešieškinio reikalavimus atsakovė grindė Sutarties 15.6 punktu, CK 6.204, 6.212 bei 6.487 straipsniais motyvuodama tuo, kad Nutarimu Nr. 207 įvesti karantino apribojimai trukdė jai vykdyti mažmeninę veiklą, kuriai Pastatas buvo išsinuomotas. 2021 m. balandžio 13 d. priimu sprendimu teismas ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-155-881/2022, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs atsakovės kasacinį skundą, 2023 m. vasario 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-481/2023, paliko nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus.

10.       Teismas vertino, kad nurodyti teismų procesiniai (žr. šios nutarties 9 punktą) sprendimai buvo priimti išsprendus ginčą dėl tos pačios Sutarties bei faktiškai dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kaip ir nagrinėjamoje civilinėje byloje, abiejose bylose atsakovė savo teisę nemokėti nuomos mokestį grindė Sutarties 15.6 punktu, CK 6.204, 6.212 bei 6.487 straipsniais, skyrėsi tik laikotarpis už kurį susidarė skola bei įvesti karantino ribojimai, kurie abiem ginčo laikotarpiais buvo itin panašūs, tik nagrinėjamo ginčo laikotarpio (antrojo karantino) apribojimai buvo laisvesni palyginus su pirmuoju karantinu, t. y. antrojo karantino metu nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. kovo 14 d. statybos, remonto ir buities prekių fizinė prekyba buvo draudžiama, išskyrus kai prekės atsiimamos atsiėmimo punktuose, o ribojimai elektroninei prekybai nebuvo taikomi.

11.       Teismas, remdamasis Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr.  e2-686-230/2021, bei Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-155-881/2022, nurodytais faktais kaip prejudiciniais, atmetė atsakovės argumentus dėl negalėjimo naudotis Logistikos centru išsinuomotai paskirčiai, Sutarties 15.6 punkto aiškinimo, CK 6.212 straipsnio taikymo ir nuomos mokesčio sumažinimo CK 6.487 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Atkreipė dėmesį, kad faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami ieškovės reikalavimai dėl nuomos mokesčio priteisimo bei motyvuojami atsakovės atsikirtimai, nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra pasikeitę lyginant su situacija, buvusia pirmojo karantino laikotarpiu.

12.       Pažymėjo, kad nors atsakovė, siekdama pagrįsti teikiamą Sutarties 15.6 punkto aiškinimą bei paneigti ieškovės pateiktą A. R. išvadą bei E. M. pateiktą nuostatos vertimą, pateikė A. U. semantinę analizę bei papildomą analizę, tačiau teismas nusprendė, kad jos nepatvirtina atsakovės argumentų, jog Sutarties 15.6 punktas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai Pastato naudoti neva neleidžiančios aplinkybės nėra susijusios su Pastatu. Logistikos centras karantino laikotarpiu buvo naudojamas tiek pagal Sutarties 7.1 papunktyje tiesiogiai įtvirtintą jo paskirtį, tiek ir pagal atsakovės įrodinėjamą plačiau interpretuojamą jo paskirtį visa apimtimi. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas įrodo, kad karantino metu atsakovė intensyviai vykdė elektroninę prekybą, priėmė užsakymus elektroniniu paštu bei telefonu, kas reiškia, jog logistikos veikla buvo būtina aptarnaujant el. prekybos bei prekybos kitais kanalais poreikius; prekės pirkėjams buvo pristatomos ne tik parduotuvėse esančiuose išdavimo punktuose, tačiau ir per kurjerius bei paštomatus; prekės, kuriomis yra prekiaujama elektroninėje parduotuvėje www.senukai.lt, gali būti atsiimamos iš konkrečių atsakovės fizinių parduotuvių; elektroninėje parduotuvėje nurodomi prekių likučiai, esantys fizinėse atsakovės parduotuvėse; vieši atsakovės atstovų pasisakymai dėl vykdomos elektroninės prekybos taip pat užfiksuoti antstolio; atsakovės parduotuvėse buvo atidaryti maisto skyriai. Taigi, nors karantino ribojimai buvo taikomi daugiau nei pusę metų, tačiau atsakovės paskelbti 2021 metų finansiniai duomenys patvirtina, jog atsakovė aktyviai bei itin sėkmingai vykdė veiklą – realių taikytų karantino ribojimų įtakos nebuvo. 

13.       Ieškovė pateikė eksperto A. P. 2022 m. spalio 3 d. išvadą, kurioje jis analizavo Sutartį, S. R., R. P. išvadas bei ieškovės teiktą K. A. konsultacinę išvadą. Antrojo karantino metu Logistikos centro užimtumas buvo nuo 85 iki 100 proc., todėl galima pagrįstai teigti, kad Logistikos centro patalpos buvo tinkamos naudoti pagal jų paskirtį (jų būklė ir savybės nebuvo pablogėjusios) ir jos buvo atsakovės įprastai naudojamos sandėliavimo ir logistikos veiklai, įskaitant prekių saugojimą, sandėliavimą ir pakavimą, logistikos administravimą ir kitą susijusią veiklą, kaip tai numatyta Sutarties 7.1 punkte. Vadovaujantis nurodytais motyvais ir prejudiciniais faktais, teismas padarė išvadą, kad atsakovė ginčo laikotarpiu naudojo Logistikos centrą pagal paskirtį, nepatyrė neigiamų finansinių pasekmių. Tuo remiantis sutiktina su ieškove, kad atsakovės atleidimas nuo prievolių pagal Sutartį vykdymo paneigtų sutarties galią įtvirtinančią civilinės teisės normą (CK 6.189 straipsnio 1  dalis), sąžiningumo bei protingumo principus. Atsakovė nepagrįstai neįvykdė nuomotojos pareigos sumokėti ieškovei visą nuomos mokestį.

14.       Iš prie ieškinio pateiktos delspinigių skaičiuotės matyti, kad apskaičiuojant delspinigius nėra viršytas šešių mėnesių terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), išskyrus 198 dienas pavėluotą sumokėti 464 555,91 Eur nuompinigių sumą pagal 2021 m. sausio 4 d. sąskaitą, todėl ieškovės apskaičiuota 27 594,62 Eur delspinigių suma turėtų būti sumažinta iki 71 388,86 Eur.

15.       Teismas vertino, kad nustačius, jog sudarydamos Sutartį šalys force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybes susiejo su Pastato netinkamumu naudoti, o atsakovė ginčo laikotarpiu Pastatu naudojosi Sutartyje numatytai sandėliavimo ir logistikos paskirčiai, byloje nėra pagrindo pripažinti, jog po Sutarties sudarymo dėl antrojo karantino pasikeitė Sutarties vykdymo aplinkybės ir dėl to galima atleisti atsakovę nuo įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymo dėl antrojo karantino metu taikytų ribojimų bei daryti išvadą, jog egzistuota CK  6.204 straipsnyje numatytos sąlygos Sutarties pakeitimui.

16.       Teismas pritarė ieškovės argumentams, kad, nors vadovaudamasi CK 6.204 straipsniu atsakovė turėjo teisę kreiptis dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau šios teisės tinkamai neįgyvendino – atsakovė iki ginčo nagrinėjimo teisme pradžios ieškovei neteikė pasiūlymo pakeisti Sutartį, savo siųstuose raštuose tik nurodydavo, jog turi teisę nemokėti nuomos mokesčio remiantis CK 6.204  straipsniu. Atsakovės skola ieškovei susidarė 2020 m. gruodžio 16 d. – 2021 m. kovo 14  d., priešieškinį dėl sutarties modifikavimo ji teismui pateikė 2022 m. balandžio 5 d., o pirmąjį pasiūlymą modifikuoti Sutartį atsakovė ieškovei pateikė tik 2022 m. liepos 28 d., t. y. atsakovės prašymas pakeisti Sutartį buvo pateiktas ieškovei praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo skolos susidarymo bei bet kokių atsakovės nurodomų veiklos suvaržymų panaikinimo. Atsakovė nenurodė nė vienos objektyvios aplinkybės, kliudžiusios pateikti prašymą pakeisti Sutartį po atsakovės deklaruojamo Sutarties suvaržymo, t. y. karantino apribojimų įvedimo.

17.       Atsakovė viso karantino laikotarpiu naudojosi Logistikos centru pagal paskirtį, logistikos ir sandėliavimo veiklai jokie ribojimai nebuvo nustatyti bei 2021 metais generavo rekordinį pelną, kas paneigia bet kokius atsakovės argumentus dėl pasikeitusios sutartinių prievolių pusiausvyros bei CK 6.204 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimo.

 

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

18.       Atsakovė (toliau – apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – apeliantės priešieškinį tenkinti: 1) pripažinti, kad apeliantė tinkamai vykdė pareigą mokėti nuomos mokestį pagal Sutartį ir nėra skolinga ieškovei 1 034 011,54 Eur už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. kovo 14 d.; 2) jeigu teismas nesutiktų su apeliantės pateiktu Sutarties 15.6 papunkčio aiškinimu ir taikymu, pakeisti Sutartį nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. kovo 14 d., sumažinant mokėtiną nuomos mokestį 1 034 011,54 Eur, vadovaujantis apeliantės taikytomis proporcijomis; 3) pakeisti Sutarties 15.6 papunktį, papildant jį tokiomis nuostatomis: „Siekiant išvengti abejonių ir ateities ginčų, papildomai nustatoma, kad šio Sutarties punkto nuostatos taikomos taip pat už laikotarpį, kurį Nuomininkas negali naudoti Pastato ar jo dalies įprastai savo veiklai taip, kaip numatyta šioje Sutartyje, dėl valstybės ir (ar) viešojo administravimo subjektų įvestų ribojimų ir (ar) draudimų Nuomininko vykdomai veiklai (įskaitant, bet neapsiribojant karantino ir kitus ribojimus bei draudimus). Tuo atveju, kai Nuomininko naudojimosi Pastatu ar jo dalimis įprastai Nuomininko veiklai naudingumas reikšmingai sumažėja, Nuomos mokestis ir 15.8 bei 15.9 punktuose nurodyti mokėjimai proporcingai sumažinami pagal naudingumo sumažėjimo proporciją“; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                      Apeliantės įsitikinimu, teismas nepagrįstai atmetė priešieškinį ir netinkamai taikė CK 6.204 straipsnyje numatytas sąlygas, konstatavęs, jog „nustačius, kad <...> byloje nėra pagrindo <...> atleisti atsakovę nuo įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymo dėl COVID-19 pandemijos metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės pritaikyto antrojo karantino remiantis CK 6.212  straipsnio nuostatomis (CK 6.253 straipsnio 2 dalis), nėra pagrindo padaryti ir išvadą, jog egzistuota CK 6.204 straipsnyje numatytos sąlygos Sutarties pakeitimui“. Kitaip tariant, Kauno apygardos teismas nepagrįstai sutapatino CK 6.212 straipsnyje įtvirtintą force majeure institutą ir CK 6.204 straipsnyje įtvirtintą rebus sic stantibus (esminis sutarties vykdymo suvaržymas) institutą, automatiškai nusprendęs, kad nesant pagrindo taikyti CK 6.212 straipsnio, taip pat nėra pagrindo taikyti CK 6.204  straipsnio. Atitinkamai, teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, neįvertinęs, ar egzistuoja sąlygos ginčo atveju taikyti rebus sic stantibus institutą.

18.2.                      Teismas taip pat nepagrįstai nusprendė, kad apeliantė tinkamai neįgyvendino CK 6.204  straipsnyje numatytos teisės kreiptis dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, konstatavęs, kad „pirmąjį pasiūlymą modifikuoti Sutartį atsakovė ieškovei pateikė tik 2022 m. liepos 28 d.“. Nepagrįsta teismo išvada, kad „šiuo metu nėra pasikeitusi sutartinių prievolių pusiausvyra, t. y. nėra iš esmės padidėjusi nei įvykdymo kaina, nei iš esmės sumažėjęs atsakovės gaunamas įvykdymas (CK 6.204 straipsnio 2  dalis)“, todėl neva nėra pagrindo Sutarties modifikavimui.

18.3.                      Apeliantės nuomone, sprendžiant klausimą dėl pareikšto priešieškinio, nėra pagrindo remtis teismų priimtais sprendimais tarp šalių anksčiau nagrinėtose bylose dėl nuomos mokesčio už Logistikos centrą pirmojo karantino laikotarpiu, t. y. Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 13  d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-686-230/2021, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-155-881/2022 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-481/2023. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad apeliantė nepareiškė reikalavimo dėl Sutarties sąlygų modifikavimo CK 6.204  straipsnio pagrindu, todėl neanalizavo ar yra pagrindas taikyti rebus sic stantibus institutą. Taigi, civilinėje byloje dėl pirmojo karantino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepateikė jokių išaiškinimų dėl to, ar egzistuoja sąlygos pakeisti Sutartį dėl pasikeitusių aplinkybių. Todėl neegzistuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytos aplinkybės, kurios turėtų prejudicinę reikšmę, sprendžiant dėl priešieškiniu pareikštų reikalavimų modifikuoti Sutartį.

18.4.                      Priešieškiniu pareikšti kitokie reikalavimai dėl Sutarties modifikavimo, nei civilinėje byloje dėl pirmojo karantino pareikštame priešieškinyje, kas taip pat paneigia prejudicijos egzistavimą. Civilinėje byloje dėl pirmojo karantino apeliantė priešieškiniu pateikė savarankišką reikalavimą pripažinti, kad ji tinkamai vykdė pareigą mokėti nuomos mokestį pagal Sutartį ir nėra skolinga ieškovei už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 1 d. Taigi, civilinėje byloje dėl pirmojo karantino konstatuota, kad apeliantė byloje pateikė priešieškinį su reikalavimu dėl pripažinimo, kaip tokia teisė numatyta CK 1.138 straipsnio 1 punkte. Tačiau šioje civilinėje byloje pareikštas priešieškinis, kuriuo reikalaujama pakeisti ginčo Sutarties 15.6 papunktį, taikytiną ieškovės bei apeliantės santykiuose ne tik praeityje, bet ir į ateitį, Sutarties 15.6 papunktį papildant patikslinančiomis nuostatomis, kurios leistų palaikyti tinkamą ir sąžiningą ieškovės ir apeliantės teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą tais atvejais, kai apeliantės veikla, kurios tikslu išnuomotas ginčo Logistikos centras, būtų draudžiama ir (ar) ribojama valstybės ir (ar) viešojo administravimo subjektų. Todėl, civilinėje byloje dėl pirmojo karantino nustačius, kad apeliantė nepareiškė reikalavimų, remiantis CK  6.204  straipsniu modifikuoti Sutartį, šioje civilinėje byloje pareiškus kitokius reikalavimus, nėra pagrindo vadovautis ankstesnėje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo padarytomis išvadomis. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi civilinėje byloje dėl pirmojo karantino padarytomis išvadomis kaip prejudiciniais faktais ir sprendė, kad apeliantė tinkamai neįgyvendino CK 6.204 straipsnyje nustatytos teisės kreiptis dėl Sutarties pakeitimo ir neegzistuoja sąlygos Sutarties pakeitimui.

18.5.                      Apeliantė tinkamai įgyvendino teisę kreiptis dėl Sutarties sąlygų pakeitimo. Iš karto po karantino įvedimo, ne kartą kreipėsi į ieškovę su pasiūlymais ir prašymais dėl Sutarties pakeitimo, sumažinant nuomos mokestį, atsižvelgiant į tai, kad naudojimasis Logistikos centru mažmeninės prekybos logistikos tikslais buvo negalimas arba ribojamas. Nepaisant to, teismas ignoravo visus apeliantės ir ieškovės tarpusavio raštus, kuriais, be kita ko, apeliantė prašė ieškovės sutikti su CK 6.204 straipsnio taikymu, o ieškovė kategoriškai atmetė, bet kokius apeliantės argumentus ir prašymus.

18.6.                      Priešieškinio patikslinimas ir raštas ieškovei su siūlomu Sutarties 15.6 papunkčio papildymu taip pat patvirtina, kad apeliantė tinkamai įgyvendino CK 6.204 straipsnio 3  dalį, kurioje nustatyta, jog sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį, prašydama sutartį pakeisti, o per protingą terminą šalims nesutarus dėl sutarties pakeitimo, abi turi teisę kreiptis į teismą. Priešieškinis buvo suformuluotas pagal Lietuvos apeliacinio teismo nurodymus ir po to, 2022 m. rugsėjo 15 d. Kauno apygardos teismo rezoliucija, buvo priimtas nagrinėti, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantė tinkamai neįgyvendino CK  6.204 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų.

18.7.                      Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos privalomos sąlygos pripažinti egzistuojant sutarties įvykdymo suvaržymą ir taikyti CK 6.204 straipsnyje įtvirtintą rebus sic stantibus institutą. Situacija, su kuria dėl karantino susidūrė apeliantė, atitinka įstatyme numatytus reikalavimus dėl pasikeitusios šalių pusiausvyros: apeliantė negalėjo naudoti Logistikos centro tuo tikslu kaip numatyta Sutartyje (apeliantės vykdomos mažmeninės prekybos veiklos logistikos tikslais), todėl apeliantei neabejotinai tapo sunkiau vykdyti Sutartį ir sumažėjo jos gaunama nauda iš Sutarties. Tuo tarpu ieškovė reikalauja mokėti visą nuomos mokestį už Logistikos centrą, o tai sudaro pakankamą pagrindą remtis CK  6.204  straipsnio nuostatomis.

18.8.                      Dėl įvesto antrojo karantino režimo visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir COVID- 19 pandemijos plitimo apeliantė negalėjo naudotis Logistikos centru taip, kaip numatyta Sutartyje, nes laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m kovo 14 d. buvo draudžiama apeliantės statybos, remonto ir buities prekių fizinė prekyba, išskyrus kai prekės atsiimamos atsiėmimo punktuose. Taigi, apeliantė negalėjo vykdyti įprastinės mažmeninės prekybos veiklos, t. y. negalėjo naudotis Logistikos centru tuo tikslu, dėl kurio sudaryta Sutartis ir nuomojamas Logistikos centras.

18.9.                      Negalėjimas naudotis Logistikos centru arba tokio naudojimosi apribojimas, nustatytas specialistės doc. dr. R. P. ekonominėse išvadose. Specialistė doc. dr. R. P., atlikusi kokybinę ekonominę analizę, nustatė, kad naudojimasis Logistikos centru buvo apribotas. Prof. dr. S. R., atlikęs kiekybinę analizę, nustatė nuomojamų patalpų naudojimo naudingumo sumažėjimą ir atitinkamai nustatė, kad apeliantė turėtų būti atleidžiama nuo dalies nuomos mokesčio mokėjimo.

18.10.                      Reikšmingas nuomojamų patalpų naudojimo naudingumo sumažėjimas, kurį doc. dr. R. P. įvertino kokybiškai, o prof. dr. S. R. įvertino kiekybiškai, papildomai patvirtina ne tik negalėjimą naudoti Logistikos centro arba esminį apribojimą, t. y. iš esmės sumažėjusį apeliantės gaunamą įvykdymą, bet ir neabejotinai atitinka visas CK 6.204 straipsnyje numatytas sąlygas rebus sic stantibus institutui taikyti: 1) Sutartis sudaryta 2016 m., o Covid-19 Kinijoje atsirado tik 2019 m. pabaigoje; 2) nei karantino, nei pačios pandemijos apeliantė negalėjo numatyti 2016 m., kai buvo sudaryta Sutartis; 3) apeliantė negalėjo kontroliuoti tik nuo Vyriausybės priklausomo karantino įvedimo fakto ar jo datos, ji negalėjo išvengti karantino ir negalėjo ignoruoti jos veiklai taikomų apribojimų; 4) apeliantė neprisiėmė pandemijos ir karantino rizikos. Taigi, dėl negalėjimo naudotis Logistikos centru tuo tikslu, kuriam buvo išnuomotas, apeliantei tapo sudėtingiau vykdyti Sutartį nei ieškovui, todėl ji turi teisę kreiptis dėl Sutarties pakeitimo, remiantis CK 6.204 straipsniu.

18.11.                      Priešieškiniu apeliantė pareiškė reikalavimus dėl santykių dėl nuomos mokesčio mokėjimo praeityje sureguliavimo. Šiuo atveju nesvarbu, tai, kad sprendimo priėmimo dieną ar šio apeliacinio skundo teikimo dieną naudojimasis Logistikos centru nėra ribojamas, kadangi esminę reikšmę turi, tai, kad tokie ribojimai galiojo tuomet, kai apeliantė kreipėsi į ieškovę dėl Sutarties pakeitimo, o ji ir šiuo metu reikalauja padengti tariamus įsiskolinimus už Logistikos centro nuomą. Taigi, netenkinus priešieškinio reikalavimų dėl santykių praeityje sureguliavimo, apeliantė vis tiek pajaustų esminius Sutarties vykdymo suvaržymus, nes būtų įpareigota sumokėti nuomos mokestį už laikotarpį, kuomet negalėjo naudotis Logistikos centru taip, kaip numatyta Sutartyje.

18.12.                      Ne mažiau svarbus ir priešieškinio reikalavimas pakeisti ginčo Sutarties 15.6 papunktį į ateitį. Tai yra daroma siekiant stabilizuoti ir subalansuoti ieškovės ir apeliantės tarpusavio santykius visais tokiais atvejais, kai dėl valstybės institucijų įvedamų ribojimų būtų iš esmės sutrikdomas naudojimasis Logistikos centru įprastinei apeliantės veiklai, t. y. Sutartyje apibrėžtu tikslu. Be to, atsižvelgiant į tai, kad apeliantė ir ieškovė laikosi iš esmės skirtingų pozicijų dėl Sutarties 15.6 papunkčio taikymo, o vienokie ar kitokie ribojimai apeliantei naudotis Logistikos centru gali pasikartoti ateityje, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui civilinėje byloje dėl pirmojo karantino nusprendus, kad Sutarties 15.6 papunktis, tokia redakcija, kokia jis dabar įtvirtintas Sutartyje, nesudaro pagrindo atleisti apeliantę nuo pareigos mokėti nuomos mokestį ar jį sumažinti, tai sudaro pagrindą atkurti Sutarties šalių pusiausvyrą ateityje ir papildyti Sutarties 15.6  papunktį.

18.13.                      Apeliantė taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atmesti jos argumentai dėl negalėjimo naudotis Logistikos centru išsinuomotai paskirčiai, Sutarties 15.6 papunkčio aiškinimo, CK 6.212 straipsnio taikymo ir nuomos mokesčio sumažinimo CK 6.487  straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ir nepagrįstai nuspręsta tenkinti ieškovės ieškinį dėl nuomos mokesčio, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo.

18.14.                      Priimdamas sprendimą teismas nepagrįstai nusprendė, kad civilinėje byloje dėl pirmojo karantino nustatyti faktai sutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, t. y. nepagrįstai nusprendė, kad yra prejudicija. Net ir nustačius egzistuojant prejudiciniams faktams, tai nereiškia, kad remdamasis prejudiciniu faktu teismas turi padaryti tokį patį šių faktų teisinį vertinimą, kaip ir prejudicinį faktą nustatęs teismas. Nagrinėjamu atveju civilinės bylos faktinis ir teisinis pagrindas skiriasi nuo civilinėje byloje dėl pirmojo karantino nustatytų prejudicinių faktų: 1) skiriasi ginčo laikotarpiai; 2) pirmojo ir antrojo karantino laikotarpiu galiojo skirtingos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatytos priemonės ekstremaliai situacijai dėl COVID-19 pandemijos suvaldyti; 3) apeliantė taikė skirtingas saugumo ir veiklos organizavimo priemones, priklausomai nuo tuo metu galiojusių Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatytų reikalavimų; 4) apeliantė skirtinga apimtimi galėjo naudotis Logistikos centru; 5) priklausomai nuo tuo metu galiojusių skirtingų Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatytų reikalavimų ir apeliantės taikytų skirtingų saugumo ir veiklos organizavimo priemonių, bei skirtingos apimties, kuria apeliantė galėjo naudotis Logistikos centru, ji mokėjo skirtingą nuomos mokesčio už Logistikos centrą dydį.

18.15.                      Nagrinėjamu atveju karantino laikotarpis tiek savo trukme ir intensyvumu, tiek taikytomis priemonėmis ir jų poveikiu naudojimuisi Logistikos centru skyrėsi nuo civilinėje byloje dėl pirmojo karantino nagrinėto laikotarpio. Todėl teismas nepagrįstai civilinėje byloje dėl pirmojo karantino ir joje nustatytus faktus bei šių faktų teisinį vertinimą automatiškai perkėlė į skundžiamą sprendimą. Atitinkamai, civilinėje byloje dėl pirmojo karantino nusprendus, kad nėra pagrindo apeliantę atleisti nuo viso ar dalies nuomos mokesčio už Logistikos centrą, vadovaujantis Sutarties 15.6 papunkčiu, CK 6.487 straipsniu, 6.212 straipsniu ar CK 6.204 straipsniu, tai savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad pagrindų tenkinti apeliantės reikalavimus nėra ir šioje byloje.

18.16.                      Teismas klaidingai vertino apeliantės pateiktas specialistės doc. dr. R. P. ekonomines išvadas, kurios patvirtina, kad antrojo karantino laikotarpiu apeliantės įprastinė prekybinė veikla buvo iš esmės sutrikdyta ir iš esmės apribota, todėl laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. kovo 14 d. (įskaitytinai) ji negalėjo naudotis Logistikos centru tai paskirčiai, dėl kurios jis išnuomotas.

18.17.                      Apeliantės nuomone, teismas taip pat klaidingai vertino byloje pateiktą specialisto prof.  dr. S. R. išvadą, kuri įrodo, kad yra faktinis pagrindas taikyti Sutarties 15.6 papunktį ir CK 6.204, 6.212 ir 6.487 straipsnius, bei atleisti apeliantę nuo prievolės pilna apimtimi mokėti nuomos mokestį arba bent jau jį mažinti tokiu kiekybiniu dydžiu, kurį paskaičiavo prof. dr. S. R., kadangi apeliantė negalėjo naudotis Logistikos centru arba toks naudojimasis buvo iš esmės apribotas ir jo naudingumas tai veiklai, kuriai šis centras buvo išnuomotas (t. y. pagal Sutarties tikslą), iš esmės sumažėjo laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. kovo 14 d.

18.18.                      Apeliantės vertinimu, teismas tinkamai neįvertino byloje pateiktų įrodymų, kurie patvirtina, kad ginčo laikotarpiu dėl karantino ribojimų apeliantė negalėjo naudotis Logistikos centru taip, kaip buvo numatyta Sutartyje, ir dėl to patyrė neigiamas pasekmes. Atitinkamai, sprendimu nepagrįstai atmesti apeliantės argumentai ir priimtas įpareigojimas sumokėti nuomos mokesčio skolą ir delspinigius.

19.       Ieškovė atsiliepimu į apeliantės apeliacinį skundą prašo atmesti apeliantės apeliacinį skundą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime ieškovė remiasi šiais argumentais:

19.1.                      Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas nesutapatino CK 6.212  straipsnio sąlygų taikymo bei CK 6.204 straipsnyje numatytų sąlygų taikymo ginčo atveju. Apeliantė sąmoningai ignoruoja esmines pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kurios būtent ir sudaro pagrindą išvadai, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygos, t. y. kad apeliantė viso karantino laikotarpiu naudojosi Logistikos centru pagal paskirtį, logistikos ir sandėliavimo veiklai jokie ribojimai nebuvo nustatyti bei toliau vykdė mažmeninės prekybos veiklą, dėl ko 2021 metais generavo rekordinį pelną, kas paneigia bet kokius argumentus dėl neva pasikeitusios sutartinių prievolių pusiausvyros bei CK 6.204 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimo. Apeliantė šių teismo nustatytų aplinkybių neginčija.

19.2.                      Apeliantės teiginiai, jog neva pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis prejudiciniais faktais, nustatytais kitoje byloje, sprendžiant klausimą dėl CK 6.204  straipsnio taikymo šiuo atveju, apskritai neturi teisinės reikšmės, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, spręsdamas dėl CK 6.204  straipsnyje numatytų sąlygų taikymo ginčo atveju, nesirėmė kitoje byloje priimtais ir įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais.

19.3.                      Apeliantė tinkamai neįgyvendino teisės kreiptis į ieškovę dėl Sutarties pakeitimo. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Nors apeliantė nurodo eilę teiktų raštų ieškovei bei ieškovės pateiktų atsakymų, kurie neva pagrindžia aplinkybę, jog ji kreipėsi į ieškovę dėl Sutarties pakeitimo, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, apeliantė iki ginčo nagrinėjimo teisme pradžios ieškovei neteikė pasiūlymo pakeisti Sutartį, savo siųstuose raštuose tik nurodydavo, jog turi teisę nemokėti nuomos mokesčio remiantis CK 6.204 straipsniu.

19.4.                      Apeliantės skola ieškovei susidarė dar 2020 m. gruodžio 16 d. – 2021 m. kovo 14 d., tačiau priešieškinį, kuriuo prašoma pakeisti Sutartį, teismui pateikė tik 2022 m. balandžio 5 d., o pirmąjį pasiūlymą ieškovei pateikė tik 2022 m. liepos 28 d., t. y. apeliantės prašymas pakeisti Sutartį buvo pateiktas ieškovei praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo apeliantės skolos susidarymo bei apskritai bet kokių jos nurodomų veiklos suvaržymų panaikinimo. Be kita ko, prašymas pakeisti Sutartį buvo pateiktas praėjus daugiau nei 4 mėnesiams po priešieškinio pateikimo, t. y. reikalavimo pakeisti Sutartį teismui, pateikimo.

19.5.                      Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantė nenurodė nė vienos objektyvios aplinkybės, kliudžiusios jai pateikti prašymą pakeisti Sutartį po deklaruojamo Sutarties suvaržymo, t. y. karantino apribojimų įvedimo. Net ir savo apeliaciniame skunde apeliantė nenurodo nė vienos objektyvios aplinkybės kliudžiusios jai pateikti prašymą dėl Sutarties pakeitimo šalyje įvedus suvaržymus.

19.6.                      Apeliantė bando sukurti įspūdį, kad teismui 2022 m. rugsėjo 15 d. rezoliucija priėmus patikslintą priešieškinį, ši aplinkybė savaime patvirtina, jog ji tinkamai įgyvendino CK  6.204  straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas. Tokie apeliantės argumentai yra vertintini kaip nepagrįsti, kadangi vien priešieškinio priėmimo faktas niekaip negali patvirtinti, jog ji tinkamai įgyvendino privalomą ikiteisminę tvarką, kadangi: 1) apeliantė savo priešieškinyje reiškė ir kitus reikalavimus, nesusijusius su Sutarties pakeitimu, t. y. pripažinti, jog ji tinkamai vykdė pareigą mokėti nuomos mokestį ieškovei ginčo laikotarpiu. Taigi, teismas neturėjo pagrindo atsisakyti priimti priešieškinį vien dėl šios priežasties; 2) privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymas gali būti nustatomas ir vėlesniame nei civilinės bylos iškėlimo etape, ką neabejotinai patvirtina CPK 293 straipsnio 1 dalies 2 punktas bei 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kadangi teismas spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą neišnagrinėja bylos iš esmės.

19.7.                      Apeliantė taip pat siekia sudaryti įspūdį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog neegzistuoja CK 6.204 straipsnyje numatytos sąlygos pakeisti Sutartį, nes šiuo metu nėra pasikeitusi sutartinių prievolių pusiausvyra, kadangi priešieškiniu pareikšti reikalavimai yra dėl santykių dėl nuomos mokesčio mokėjimo praeityje sureguliavimo bei tai padėtų į ateitį normalizuoti bei subalansuoti Sutarties šalių santykius. Tokia apeliantės pozicija yra visiškai nepagrįsta bei niekaip nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantė pareiškė prašymą pakeisti Sutartį tik 2022 m. liepos 28 d., kuomet visi karantino režimo apribojimai buvo panaikinti daugiau nei prieš 2 metus, tad akivaizdu, jog šiuo metu neegzistuoja nė viena CK 6.204 straipsnyje numatyta kumuliatyvi sąlyga, kadangi nėra pasikeitusi sutartinių prievolių pusiausvyra, t. y. nėra iš esmės padidėjusi nei įvykdymo kaina, nei iš esmės sumažėjęs apeliantės gaunamas įvykdymas. Tuo tarpu apeliantės tariamas siekis subalansuoti ieškovės ir apeliantės tarpusavio santykius apskritai nepatenka į CK 6.204 straipsnio taikymo sritį, kadangi jis taikomas išimtai tik tais atvejais, jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau. Šiuo metu, nesant įvestų apeliantės veiklos apribojimų, nėra pagrindo ir teigti, kad apeliantei vykdyti Sutartį yra sudėtingiau nei ieškovei.

19.8.                      Priešingai nei teigia apeliantė, reikalavimas dėl Sutarties pakeitimo negali būti tenkintinas dėl jos padaryto esminio Sutarties pažeidimo – apeliantė savavališkai ir nepagrįstai nesumokėjo ieškovei nuomos mokesčio dalies už ginčo laikotarpį, taip pažeisdama ir CK 6.204 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatytas imperatyvas, jog kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Teisė į sutarties pakeitimą pagal CK 6.204 straipsnį negali būti naudojama sutarties pažeidimams pateisinti ar pridengti. Praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo bet kokių apeliantės deklaruojamų suvaržymų panaikinimo, jos kreipimasis dėl Sutarties pakeitimo, negali turėti atgalinio veikimo galios bei pakeisti Sutartį atgaline tvarka.

19.9.                      Apeliantės nurodomos aplinkybės, t. y. civilinėje byloje dėl pirmojo karantino nagrinėtų faktinių aplinkybių bei šioje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių skirtumai, nesudaro pagrindo teigti, kad civilinėje byloje dėl pirmojo karantino įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais nėra nustatyti prejudiciniai faktai. Tokia apeliantės pozicija parodo jos nesąžiningumą, nes pati apeliantė dar 2021 m. lapkričio 10 d. pateikė prašymą dėl nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo, remiantis būtent tuo, jog civilinė byla dėl antrojo karantino bei byla dėl pirmojo karantino yra analogiškos bei jose yra nustatinėjamos analogiškos aplinkybės. Apeliantė nuo pat pradžių teigė, kad bylos dėl pirmojo bei antrojo karantino yra analogiškos bei jose nagrinėjamos aplinkybės yra labai panašios, atitinkamai sprendžiami klausimai dėl tų pačių teisės normų bei Sutarties nuostatų taikymo bei aiškinimo, tad byloje dėl pirmojo karantino priimti procesiniai teismų sprendimai padės sutaupyti šalių ir teismo kaštus ir sąnaudas, kadangi papildomai nebeteks nustatinėti tų pačių aplinkybių bei taip bus išvengta dviejų prieštaringų procesinių sprendimų susijusiose bylose. Visgi, tik išnagrinėjus bylą dėl pirmojo karantino Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, apeliantei sulaukus nepalankaus procesinio sprendimo, jos pozicija kardinaliai pasikeitė, nurodant, jog abiejų bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos. Tokia situacija neabejotinai pagrindžia apeliantės pozicijos nepagrįstumą. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, priešingai nei teigia apeliantė, automatiškai neperkėlė kitoje byloje konstatuotų faktų, o įvertino, jog tam tikrais aspektais abiejų bylų faktinės aplinkybės skiriasi, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudarė pagrindo priimti priešingų sprendimų šiose bylose.

19.10.                      Nagrinėjamu atveju apeliantės veiklai buvo taikomi kur kas švelnesni apribojimai nei kitoje byloje nagrinėtu pirmojo karantino laikotarpiu. Todėl išvada, jog apeliantė, remdamasi tais pačiais teisiniais pagrindais, nagrinėjamu atveju yra laikoma tinkamai įvykdžiusia savo prievolę mokėti nuomos mokestį, o byloje dėl pirmojo karantino – ne, nors tuo metu buvo taikomi kur kas griežtesni veiklos apribojimai, stokotų logikos.

19.11.                      Net ir tuo atveju jei teismas konstatuotų, kad byloje dėl pirmojo karantino įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais nustatyti faktai negali būti laikomi prejudiciniais faktais šioje byloje (su kuo ieškovė kategoriškai nesutinka), tai nesudarytų pagrindo nukrypti nuo byloje suformuotų precedentų. Byloje įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais yra pateikti išaiškinimai šalių ginčo kontekste dėl: 1) CK 2.204 straipsnio taikymo bei aiškinimo; 2) CK 2.212 straipsnio taikymo bei aiškinimo; 3) CK 6.487 straipsnio taikymo bei aiškinimo; 4) Sutarties 15.6 papunkčio taikymo ir aiškinimo. Taigi, šiuo atveju priešingas CK 2.204 straipsnio, 2.212 straipsnio, 6.487 straipsnio bei Sutarties 15.6  papunkčio nuostatų aiškinimas bei taikymas, ypač proceso dalyviams teikiant analogiškus įrodymus, argumentus bei atsikirtimus kaip ir byloje dėl pirmojo karantino, neabejotinai reikštų nukrypimą nuo jau suformuotų precedentų.

19.12.                      Nors apeliantė teigia, kad skundžiamu sprendimu teismas netinkamai vertino jos pateiktas specialistų išvadas, tačiau nenurodo nė vienos teisės normos ar aktualios teismų praktikos, kurią neva būtų pažeidęs pirmosios instancijos teismas bei kurios pagrįstų, jog šis netinkamai vertino apeliantės pateiktus įrodymus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

 

20.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

21.       Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

22.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiami pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo ir atmestas kaip nepagrįstas apeliantės priešieškinis dėl prievolės pripažinimo įvykdyta, sutarties pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai.

 

Dėl pagrindo pakeisti sutarties sąlygas, esant sutarties vykdymo suvaržymui 

 

23.       Apeliantės įsitikinimu, teismas nepagrįstai sutapatino CK 6.212 straipsnyje įtvirtintą force majeure institutą ir CK 6.204 straipsnyje įtvirtintą rebus sic stantibus institutą bei nusprendė, kad nesant pagrindo taikyti CK 6.212 straipsnio nuostatas, negali būti taikomos ir CK 6.204 straipsnio nuostatos. Apeliantės nuomone, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos privalomos sąlygos pripažinti egzistuojant sutarties įvykdymo suvaržymą ir taikyti CK 6.204 straipsnyje įtvirtintą rebus sic stantibus, t. y. apeliantė negalėjo naudoti Logistikos centro tuo tikslu, kuris numatytas Sutartyje, todėl tapo sunkiau vykdyti Sutartį ir sumažėjo apeliantės gaunama nauda iš Sutarties. Be to, Sutartis buvo sudaryta 2016 metais, o COVID-19 pandemija kilo tik 2019 metais. Apeliantė nei karantino, nei pačios pandemijos negalėjo numatyti 2016 metais, negalėjo kontroliuoti tik nuo Vyriausybės priklausomo karantino įvedimo fakto ar jo datos, negalėjo išvengti ūkinei veiklai taikomų apribojimų bei neprisiėmė pandemijos ir karantino rizikos.

24.       Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu. Tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti sutartį gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis protingumo ir sąžiningumo principų, todėl teisinis reglamentavimas nustato sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principo išlygas. Kai viena iš šalių atsisako susitarimu pakeisti sutarties sąlygas, jos gali būti pakeistos teismo sprendimu. Sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė, galima tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes sutarties pakeitimas tokiu būdu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-701/2018).

25.       Vienas iš sutarties pakeitimo teismo sprendimu atvejų yra esminio sutarties vykdymo suvaržymo aplinkybės (lot. rebus sic stantibus). Šios aplinkybės įstatyme suprantamos kaip tokios, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Tokios aplinkybės vertintinos kaip išorinis suvaržymas, esantis už sutarties šalių kontrolės ribų. To paties straipsnio 3 punkte nustatyta, kad, kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Tokiu atveju nestabdomas sutartinių įsipareigojimų vykdymas, bet šalis privalo inicijuoti derybas dėl sutarties pakeitimo, o kita šalis privalo jose dalyvauti ir bendradarbiauti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo.

26.       Tam, kad būtų galima taikyti CK 6.204 straipsnį ir šio straipsnio pagrindu pakeisti šalių laisva valia sudarytų ir galiojančių sutarčių sąlygas, privalo būti nustatytos pasikeitusios aplinkybės, turinčios reikšmės sutarties vykdymui, kurios nulėmė fundamentalų sutartinių prievolių disbalansą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-145-421/2018).

27.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tiek esminis vykdymo išlaidų padidėjimas, tiek esminis vykdymo vertės sumažėjimas turi būti pagrindžiami objektyviais kriterijais, patvirtinančiais, jog atitinkamas pasikeitimas tikrai įvyko; šalis, prašanti keisti sutarties sąlygą, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kaip jos nurodytos aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013).

28.       Sutartinių prievolių pusiausvyros pokytis paprastai nustatomas pagal objektyvią planuoto (buvusio sutarties sudarymo metu) ir realaus prievolės įvykdymo pokyčių skaitinę išraišką (pvz., įvykdymo kainos padidėjimo skaitinę išraišką). Tam tikrais atvejais šis pokytis taip pat gali būti nustatomas pagal netiesioginį įvykdymo kaštų padidėjimą arba įvykdymo vertės sumažėjimą ir kt. Ginčą dėl sutarties pakeitimo nagrinėjantis teismas turi nustatyti faktines aplinkybes dėl sutartinių prievolių pusiausvyros pokyčio egzistavimo, jo masto ir įvertinti, ar toks pasikeitimas vertintinas kaip iš esmės pakeitęs sutartinių prievolių pusiausvyrą bei sudarantis pagrindą pakeisti sutartį. Konkrečios sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje vertintini individualiai, atsižvelgiant į nustatytą pokyčio mastą, sutartimi prisiimtos rizikos laipsnį, sutarties šalių statusą ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013).

29.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pandemija ar jai suvaldyti pasitelktos priemonės pačios savaime negali būti laikomos nei nenugalimos jėgos, nei sutarties vykdymo esminio suvaržymo aplinkybėmis. Tai reiškia, kad pandemijos ar jos valdymo priemonių poveikį reikia vertinti individualiai kiekvienų sutartinių teisinių santykių atžvilgiu. Vienokius sutartinius santykius pandemija ar jos valdymo priemonės gali iš esmės suvaržyti arba padaryti neįvykdomus, o intervencija į kitus sutartinius santykius gali būti mažesnio laipsnio arba apskritai esmingai jų nesuvaržyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022).

30.       Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl nuomos mokesčio mokėjimo pagal Sutartį laikotarpiu nuo 2020  m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. lapkričio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 1226 dėl antrojo karantino, kuriuo visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbė karantiną nuo 2020 m. lapkričio 7 d. 00:00 val. Nustatytu reguliavimu prekybinei veiklai laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. kovo 14 d., buvo draudžiama statybos, remonto ir buities prekių fizinė prekyba, išskyrus kai prekės atsiimamos atsiėmimo punktuose. Nutarimu taip pat buvo nustatytos rekomendacijos dėl darbo organizavimo tvarkos. Nutarimas buvo keletą kartų keičiamas sušvelninat taikomus ribojimus.

31.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantė antrojo karantino metu netrukdomai naudojo Logistikos centrą pagal Sutartyje numatytą paskirtį, t. y. sandėliavimo ir logistikos veiklai, įskaitant prekių saugojimą, sandėliavimą ir pakavimą, logistikos administravimą ir kitą susijusią veiklą. Ieškovės atsiliepime į priešieškinį pateikta apeliantės pateiktų išvadų analizė patvirtina, kad pagal nurodomus sandėlio apkrovimo duomenis karantino laikotarpiu sandėlio apkrovimas svyravo nuo 85 iki 100 proc. Atitinkamai sandėlio apkrovimas ginčo laikotarpiu iš esmės nesiskyrė nuo Logistikos centro apkrovimo 2020 m. sausio – lapkričio mėnesiais, kuomet jokie suvaržymai nebuvo taikomi (kai kuriais mėnesiais net mažesnis). Nurodė, kad apeliantė nepateikė duomenų apie e-prekybos rezultatus iki ginčo laikotarpio ir ginčo laikotarpio metu, nes būtent tai atskleistų, jog nepaisant visų antrojo karantino suvaržymų, ji sėkmingai vykdė e-prekybą ir net mažmeninę prekybą fizinėse parduotuvėse. Pažymėjo, kad ieškovė su 2022 m. balandžio 1 d. prašymu pateikė antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, iš kurio matyti, kad karantino metu apeliantė intensyviai vykdė elektroninę prekybą, priėmė užsakymus elektroniniu paštu bei telefonu, kas reiškia, jog logistikos veikla buvo būtina aptarnaujant elektroninės prekybos bei prekybos kitais kanalais poreikius, prekės pirkėjams buvo pristatomos ne tik parduotuvėse esančiuose išdavimo punktuose, tačiau ir per kurjerius bei paštomatus. Nors karantino ribojimai buvo taikomi daugiau nei pusę metų, tačiau apeliantės paskelbti 2021 metų finansiniai duomenys patvirtina, jog atsakovė aktyviai bei itin sėkmingai vykdė veiklą – realių taikytų karantino ribojimų įtakos nebuvo. Remdamasis ieškovės pateikta eksperto A. P. 2022 m. spalio 3 d. išvada nustatė, kad Logistikos centro veiklos duomenys patvirtina, jog antrojo karantino metu Logistikos centre kiekvieną mėnesį buvo atliekamos kėlimo ir transportavimo operacijos, buvo įvežami ir išvežami reikšmingi prekių srautai. Kiekvieną iš antrojo karantino mėnesių Logistikos centre dirbo ne mažiau kaip 200 darbuotojų. Antrojo karantino metu Logistikos centro apkrautumas buvo nuo 85 iki 100 proc. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad galima pagrįstai teigti, jog Logistikos centro patalpos buvo tinkamos naudoti pagal jų paskirtį (jų būklė ir savybės nebuvo pablogėjusios) ir jos buvo įprastai naudojamos sandėliavimo ir logistikos veiklai, įskaitant prekių saugojimą, sandėliavimą ir pakavimą, logistikos administravimą ir kitą susijusią veiklą, kaip tai numatyta Sutarties 7.1  punkte.

32.       Kasacinis teismas, išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-481/2023, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo laikotarpiu apeliantė naudojosi Logistikos centru, ten sandėliavo prekes, vykdė elektroninę prekybą ir išduodavo prekes išdavimo punktuose, Logistikos centras karantino metu nebuvo nutraukęs veiklos ir nebuvo uždarytas, jame buvo ruošiamos prekės elektroninei prekybai, prekių išdavimui punktuose, išvežimui į Latviją, Estiją ir Baltarusiją, Logistikos centras buvo naudojamas ir didmeninės prekybos tikslais, Logistikos centras buvo perpildytas ir apeliantė net papildomai nuomojosi sandėliavimo patalpas, nusprendė, kad negalima daryti išvados, jog šalių sudarytos Sutarties vykdymas COVID-19 pandemijos situacijoje apeliantei užkrovė neprotingą ekonominę naštą. Pažymėjo, kad Logistikos centre apeliantė turėjo galimybę vykdyti savo komercinę veiklą ir iš esmės gavo tą naudą, kurios siekė, sudarydama Sutartį.

33.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius duomenis, įvertintus pirmosios instancijos teismo (žr. šios nutarties 31 punktą), neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliantė įrodė sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimo esmingumo kriterijų, t. y. jog sutartinių prievolių pusiausvyra buvo pakeista iš esmės, kaip to reikalauja CK 6.204 straipsnio 2 dalis. Nors apeliantė nurodė, kad negalėjo naudoti Logistikos centro tuo tikslu, kuris numatytas Sutartyje, todėl tapo sunkiau vykdyti Sutartį ir sumažėjo apeliantės gaunama nauda iš Sutarties, tačiau byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su apeliantės vykdyta veikla ir jos rodikliais bei Pastato naudojimu pagal paskirtį, sudaro pagrindą priešingai išvadai. Pirma, apeliantė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes (žr. šios nutarties 31 punktą). Vien apeliaciniame skunde cituojamos specialistės doc. dr. R. P. ekonominės išvados ir specialisto prof. dr. S. R. atliktos kiekybinės analizės išvados, kad antrojo karantino metu nustatyti ūkinės veiklos draudimai ir ribojimai iš esmės neigiamai paveikė Logistikos centro naudojimą, ar deklaratyvaus pobūdžio samprotavimai, kad teismas klaidingai aiškino apeliantės pateiktas išvadas, nepaneigia reikšmingo Logistikos centro naudingumo sumažėjimo (pvz., jog antrojo karantino metu Logistikos centre kiekvieną mėnesį buvo atliekamos kėlimo ir transportavimo operacijos, buvo įvežami ir išvežami reikšmingi prekių srautai, Logistikos centro apkrautumas buvo nuo 85 iki 100 proc.). Antra, apeliantės akcentuojami mažmeninės veiklos (ne logistikos veiklos) apribojimai yra susiję ne su Logistikos centro fizinėmis savybėmis, o su apeliantės vykdoma veikla. Tačiau Logistikos centro Sutartyje nuomos sąlygos (tarp jų – ir mokėtinas nuomos mokestis) nėra siejamas su Logistikos centro užimtumu ar mažmeninės prekybos apimtimis. Trečia, kitoje išnagrinėtoje byloje nustatytos aplinkybės (žr. šios nutarties 32 punktą) taip pat pagrindžia išvadą, kad nepaisant tiek pirmojo, tiek antrojo karantino metu ūkinei veiklai nustatytų ribojimų, apeliantė ir toliau vykdė veiklą, naudojosi Logistikos centru Sutartyje numatytai sandėliavimo ir logistikos paskirčiai ir Sutarties vykdymas iš esmės netapo sunkesnis. Ketvirta, byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad Logistikos centro fizinės savybės ginčo laikotarpiu pakito, priešingai, Logistikos centras buvo naudojamas pagal paskirtį. Taigi, apeliantei iš esmės nepadidėjo Sutarties vykdymo kaina ir nesumažėjo gaunamas įvykdymas. Penkta, apeliantės argumentai, kad dėl antrojo karantino metu taikytų apribojimų sutriko prekių tiekimo srautai, dėl to tam tikru metu Logistikos centras buvo perpildytas, todėl reikėjo nuomotis kitas patalpas, savaime nesudaro pagrindo apeliantės galbūt patirtas papildomas išlaidas kompensuoti ieškovės sąskaita. Šešta, tiek priešieškinio teismui pateikimo metu, tiek ir apeliacinio skundo pateikimo metu, karantino metu nustatyti apribojimai buvo panaikinti, todėl negalima teigti, kad Sutarties vykdymas šiuo laikotarpiu buvo iš esmės pasunkėjęs.

34.       Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantės nurodomos aplinkybės negali būti laikomos Sutarties vykdymo suvaržymu CK 6.204 straipsnio prasme, dėl kurio būtų galimas sutarties keitimas. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nagrinėjamu atveju nėra tenkinamos CK 6.204 straipsnyje nustatytos sąlygos, išsamiai įvertino tiek apeliantės, tiek ir ieškovės pateiktus įrodymus, todėl vien aplinkybė, jog apeliantė nesutinka su teismo atliktu vertinimu ir padarytomis išvadomis, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

 

Dėl (ne)tinkamo teisės kreiptis dėl sutarties sąlygų modifikavimo įgyvendinimo

 

35.       Apeliantė teigia, kad tinkamai įgyvendino teisę kreiptis dėl Sutarties sąlygų pakeitimo. Po karantino įvedimo ne kartą kreipėsi į ieškovę su pasiūlymais ir prašymais dėl Sutarties pakeitimo, sumažinant nuomos mokestį, nes naudojimasis Logistikos centru mažmeninės prekybos logistikos tikslais buvo negalimas arba ribojamas. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino apeliantės ieškovei siųstų raštų, kuriuose, be kita ko, apeliantė prašė ieškovės sutikti su CK 6.204 straipsnio taikymu, o ieškovė kategoriškai atmetė bet kokius apeliantės argumentus ir prašymus. 

36.       Kaip ir minėta (žr. šios nutarties 25 punktą), CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju jei sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Teismas gali: 1) nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas; 2) pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.

37.       Taikant CK 6.204 straipsnyje įtvirtintą rebus sic stantibus, visų pirma yra siekiama inicijuoti derybas dėl sutarties pakeitimo. Tokiu atveju kita šalis turi pareigą dalyvauti derybose. Tai yra viena iš sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos (CK 6.200 straipsnio 2 dalis) išraiškos formų. Tik nepavykus rasti konsensuso derybose, šalys gali kreiptis į teismą su prašymu pakeisti sutartį, kad būtų atkurta tarpusavio sutartinių įsipareigojimų pusiausvyra.

38.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad procesiniu požiūriu šioje teisės normoje nustatytas privalomasis ikiteisminis šalių ginčo nagrinėjimas. Tik atsisakius keisti sutartį arba neatsakius į tokį siūlymą , suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013).

39.       Nagrinėjamu atveju byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad apeliantė 2020 m. gruodžio 16 d. pateikė ieškovei pranešimą „Dėl negalėjimo naudotis patalpomis karantino laikotarpiu“, kuriame informavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2020 m. gruodžio 14 d. priėmus nutarimą Nr. 1418 (toliau – Nutarimas), buvo nustatytas parduotuvių, įskaitant parduotuves prekybos ir (arba) pramogų centruose, veiklos draudimas. Atkreipė dėmesį, kad įprastinė apeliantės veikla yra fizinė mažmeninė prekyba ne maisto prekėmis, todėl dėl Nutarime nurodytų draudimų ji iš esmės negalės naudotis išnuomotomis patalpomis. Informavo, kad nuo 2020 m. gruodžio 16 d. atsirado pagrindas taikyti Sutarties 15.6 papunktį, CK 6.212 straipsnį, CK 6.253 straipsnį, 6.487 straipsnį bei kitus teisinius pagrindus, kurie suteikia apeliantei teisę nemokėti nuomos mokesčio ir (ar) kitų mokėjimų už nuomojamas patalpas tais atvejais, kai objektyviai nėra galima naudotis išnuomotomis patalpomis įprastinei apeliantės veiklai ar jų panaudojimas iš esmės apsunkinamas. Pažymėjo, kad tuo atveju, jei ieškovė nurodytų pagrindų dėl kokių nors priežasčių nelaikytų taikytinais, prašo laikyti šį raštą informavimu apie aplinkybes, sudarančias pagrindą pakeisti sutartį remiantis CK 6.204 straipsnio nuostatomis.

40.       Ieškovė 2021 m. sausio 5 d. apeliantei pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad jai yra žinoma, jog Nutarimu buvo suvaržyta tam tikra apeliantės mažmeninės prekybos veikla, t. y. prekyba „pasidaryk pats“ prekėmis, tačiau pažymėjo, jog jai yra nesuprantama, kodėl apeliantė negalės naudotis Logistikos centru. Ieškovė nurodė, kad jai yra žinoma, jog apeliantė pradėjo prekybą ir maisto produktais, taip pat, vykdo elektroninės prekybos bei atsiėmimo vietų plėtrą, todėl Logistikos centras tapo dar svarbesnis mažmeninės prekybos veiklai. Pažymėjo, kad apeliantės nurodomi teisiniai pagrindai, neva atleidžiantys ją nuo nuomos mokesčio mokėjimo, jau yra išanalizuoti sprendžiant ginčą dėl pirmojo karantino laikotarpio ir nesudaro pagrindo atleisti apeliantę nuo prievolių vykdymo. Atkreipė dėmesį, kad apeliantės teiginys, jog raštu yra pranešama apie aplinkybes, sudarančias pagrindą pakeisti Sutartį, neatitinka CK  6.204 straipsnyje nustatytų reikalavimų tokiam pranešimui, t. y. nepaaiškino ar yra tenkinamos ir kaip, pranešimui apie sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms keliamos išankstinės sąlygos bei nepateikė savo nuomonės, kaip turėtų būti pakeista Sutartis.

41.       Apeliantė, 2021 m sausio 8 d. atsakydama į ieškovės raštą, nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ir 2020 m. gruodžio 16 d. rašte „Dėl negalėjimo naudotis patalpomis karantino laikotarpiu“. Akcentavo, kad Nutarimu pritaikyti ribojimai nulėmė tai, kad apeliantė iš esmės nebegali naudotis Logistikos centru tai paskirčiai, kuriai šis nekilnojamasis turtas buvo išnuomotas, taip pat nurodė argumentus dėl egzistuojančių force majeure aplinkybių ir iš esmės pasikeitusių sutarties vykdymo pagrindų. Be kita ko, informavo, kad sutinka mokėti 25 proc. nuomos mokesčio ir kitų mokėtinų mokesčių, numatytų Sutartimi bei prašė pripažinti, jog šis pranešimas yra informavimas apie aplinkybes, sudarančias pagrindą keisti Sutartį remiantis CK 6.204 straipsnio nuostatomis.

42.       Ieškovė 2021 m. vasario 8 d. atsakyme nurodė, kad Nutarimu taikomi apribojimai nėra susiję su Logistikos centru, t. y. kad naudojimasis Logistikos centru nėra ir nebuvo apribotas. Pažymėjo, kad nei Sutarties, nei CK nuostatos nesuteikia apeliantei teisės vienašališkai nuspręsti kokia apimtimi šalis nevykdys prisiimtų įsipareigojimų. Atkreipė dėmesį, kad 2021 m. vasario 3 d. paskelbti Kesko Corporation finansiniai rezultatai aiškiai rodo, jog 2020 metų karantinas ir vėlesni apribojimai esmingai nepaveikė apeliantės 2020 metų rezultatų. Priešingai, apeliantė augino tiek grynuosius pardavimus, tiek ir grynąjį pelną (nuo 16 mln. Eur iki 31 mln. Eur). Nesutiko su apeliantės nurodomu vienašaliu įsipareigojimų sumažinimu. Pažymėjo, kad apeliantei yra žinoma, jog Sutarties 15.6 papunkčio bei kitų teisės normų, į kurias referuoja apeliantė teiktame pranešime, taikymas Sutarties šalių santykiams karantino metu yra dalis šalių ginčo, kuris nagrinėjamas teisme, todėl siūlo apeliantei prieš sukeliant nuostolius, kuriuos vėliau gali tekti atlyginti, palaukti teismo sprendimo, ragino apeliantę laikytis Sutarties nuostatų. Įvertinusi tai, kad atsakymo teikimo metu nebuvo žinoma apribojimų galima įtaka, pasiūlė aptarti su nuomos mokesčiu susijusius klausimus praėjus trims mėnesiams po karantino panaikinimo.

43.       Apeliantė 2021 m. kovo 29 d. pranešimu (įsigaliojus naujai Nutarimo Nr. 1226 redakcijai, su tam tikrais apribojimais nustačiusiais galimybę atidaryti fizines parduotuves) kreipėsi į ieškovę, nurodydama, kad nors gali atidaryti parduotuves klientams, tačiau mažiausiai iki 2021 m. kovo 31 d. apeliantės vykdoma veikla vis dar iš esmės ribojama. Pažymėjo, kad Logistikos centru galės naudotis tik griežtai laikantis visų karantino režimo reikalavimų, o visa tai trukdo apeliantei naudotis Logistikos centru tai paskirčiai, kuriai šis nekilnojamasis turtas buvo išnuomotas. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, egzistuoja pagrindas taikyti Sutarties 15.6 papunkčio nuostatas, CK 6.212, 6.253, 6.487 straipsnių nuostatas. Taip pat informavo, kad galiojant Nutarimo Nr. 1226 redakcijai atitinkamai mokės 50 proc. Sutartyje nustatyto nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų. Pažymėjo, kad tuo atveju, jei ieškovė nurodytų pagrindų dėl kokių nors priežasčių nelaikytų taikytinais, prašo laikyti šį raštą informavimu apie aplinkybes, sudarančias pagrindą pakeisti sutartį remiantis CK 6.204 straipsnio nuostatomis.

44.       Ieškovė 2021 m. birželio 7 d. atsakyme nurodė, kad apeliantės naudojimasis Logistikos centru nebuvo ir nėra apribotas, o Logistikos centro naudojimas jos veikloje karantino ir kitų esamų ribojimų mažmenoje aplinkybėmis tampa dar svarbesniu ir negali būti siejamas su ribojimais mažmenos veikloje. Pažymėjo, kad 2021 m. balandžio 13 d. Kauno apygardos teismas priėmė sprendimą šalių ginče dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo už pirmąjį karantino laikotarpį, kuriame aiškiai patvirtino, jog apeliantės pateikiama teisės aktų bei Sutarties nuostatų interpretacija yra nepagrįsta. Atitinkamai, reikalavo sumokėti susidariusį 1 627 918,24 Eur įsiskolinimą už Logistikos centro nuomą ir kitus mokėjimus pagal Logistikos centro nuomos Sutartį bei 50 104,34 Eur delspinigius. Įspėjo, kad tuo atveju jei apeliantė per dešimt kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos nepadengs susidariusio įsiskolinimo, ieškovei neliks nieko kito kaip tik kreiptis į teismą.

45.       Apeliantė 2021 m. birželio 15 d. rašte „Dėl pastangų ir ofertos taikiai sureguliuoti ginčą dėl nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų už nuomojamas patalpas COVID-19 pandemijos antrojo karantino laikotarpiu“, nurodė, kad yra pasirengusi kilusį ginčą išspręsti taikiai ir kaip papildomą žingsnį, greta jau atliktų mokėjimų pagal Sutartį už laikotarpį nuo 2021 m. kovo 15 d., ketina papildomai pervesti 50 proc. nuomos mokesčio ir kitų mokėjimų bei tikisi, jog ieškovė tokiu atveju atsisakytų likusių reikalavimų. Pažymėjo, kad laikosi pozicijos, jog tinkamai vykdė Sutartį ir iš savo pusės nepadarė jokių pažeidimų, todėl taip pat nėra nuomos mokesčio, kuris turėtų būti mokamas tinkamai aiškinant ir taikant Sutartį, įsiskolinimo.

46.       Ieškovė 2021 m. birželio 30 d. atsakyme nurodė, kad laikosi nuoseklios pozicijos, jog apeliantės naudojimasis Logistikos centru nebuvo ir nėra apribotas, todėl ieškovė neturi pagrindo atsisakyti kurios nors reikalavimų dalies. Pažymėjo, kad 2021 m. birželio 30 d. yra susidaręs 1 034 011,54 Eur įsiskolinimas už nuomą ir kitus mokėjimus bei 64 933,77 Eur delspinigių. Ieškovė reikalavo padengti įsiskolinimą per 5 dienas.

47.       Apeliantė 2022 m. balandžio 5 d. pateikė priešieškinį dėl Sutarties modifikavimo, kurį 2022 m. rugpjūčio 1 d. patikslino. Taip pat, 2022 m. liepos 28 d. pateikė ieškovei prašymą dėl Sutarties 15.6 papunkčio papildymo, prašydama apie sutikimą informuoti iki 2022 m. rugpjūčio 1 d. darbo dienos pabaigos. Ieškovė 2022 m. rugpjūčio 5 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad nesutinka su apeliantės siūlomu Sutarties pakeitimu.

48.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų raštų turinį (žr. šios nutarties 39-46 punktus), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė, nors ir turėjo teisę kreiptis į ieškovę dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau jos tinkamai neįgyvendino. Apeliantės siųstuose raštuose iš esmės nurodomos aplinkybės, susijusios su karantino metu taikytais apribojimais jos veiklai bei mokamą nuomos mokestį. Nors raštuose taip pat minimas CK 6.204 straipsnis, tačiau nenurodomi jokie su šio straipsnio taikymu susiję motyvai bei kaip turėtų būti pakeista sutartis. Nors ieškovei inicijavus civilinę bylą apeliantė 2022 m. balandžio 5 d. pateikė priešieškinį dėl Sutarties sąlygų modifikavimo, kurį patikslino, taip pat 2022 m. liepos 28 d. ieškovei pateikė prašymą dėl Sutarties pakeitimo, šios aplinkybės taip pat negali būti vertinamos kaip pagrindžiančios, jog apeliantė tinkamai įgyvendino teisę kreiptis dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, kadangi prašymas turi būti pareikštas nedelsiant po sutarties įvykdymo suvaržymo, o priešieškinis bei prašymas buvo pateikti praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo apeliantės nurodomų veiklos suvaržymų. Taigi, kaip skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad apeliantė tinkamai įgyvendino teisę kreiptis dėl Sutarties sąlygų pakeitimo. Kita vertus, minėta, apeliantės nurodomos aplinkybės negali būti laikomos Sutarties vykdymo suvaržymu CK 6.204 straipsnio prasme (žr. šios nutarties 34 punktą), todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinti apeliantės argumentai, susiję su Sutarties sąlygų pakeitimo įgyvendinimu, pagrįstais, nebūtų pagrindo ieškinį tenkinti.

 

Dėl kitoje civilinėje byloje priimto teismo sprendimo prejudicinės galios vertinimo

 

49.       Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat remiasi argumentu, kad sprendžiant klausimą dėl pareikšto priešieškinio pagrįstumo, nebuvo pagrindo remtis teismų priimtais sprendimais tarp šalių anksčiau nagrinėtoje byloje dėl nuomos mokesčio už Logistikos centrą pirmojo karantino laikotarpiu. Teigia, kad civilinėje byloje dėl pirmojo karantino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neanalizavo, ar yra pagrindas taikyti rebus sic stantibus institutą, taigi priešieškinyje pareiškus reikalavimą dėl Sutarties sąlygų modifikavimo, nėra pagrindo vadovautis ankstesnėje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais.

50.       Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad kitoje išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-686-230/2021, kurioje priimtas teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine (civilinės bylos Nr. e2A-155-881/2022) ir kasacine tvarka (Nr. e3K-3-74-481/2023), konstatuota, kad: Sutarties 15.6 papunktyje yra nustatytas Logistikos centro netinkamumas nuomininkui naudotis fizine prasme, o ne tai, jog nuomininkas negali naudoti pastato taip, kaip numatyta Sutartyje, kas įtvirtinta Sutarties 15.6 papunkčio lietuviškoje versijoje; apeliantė karantino laikotarpiu galėjo naudotis Pastatu pagal jo paskirtį, dėl ko nėra pagrindo remtis Sutarties 15.6 papunkčiu ar CK 6.487 straipsnio 1  dalimi ir nemokėti nuomos mokesčio ar jį tam tikra dalimi sumažinti; nebuvo nustatytos nenugalimos jėgos aplinkybės, dėl kurių apeliantei nebūtų galima objektyviai įvykdyti Sutartį; apeliantė Sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ne dėl susiklosčiusios ekstremalios situacijos, o dėl to, kad pasinaudodama karantino situacija siekė gauti nuolaidų; pasisakydamas dėl apeliantės atsikirtimuose į ieškinį nurodomų argumentų, grindžiamų CK 6.204 straipsnio reikalavimais, nurodė, kad apeliantė nepareiškė reikalavimo dėl Sutarties sąlygų modifikavimo, todėl teismas neturi pagrindo vertinti, ar yra sąlygos pakeisti Sutartį dėl pasikeitusių aplinkybių.

51.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė ginčą tarp tų pačių šalių, dėl tos pačios Sutarties. Tiek nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-686-230/2021, tiek ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, apeliantė savo teisę nemokėti nuomos mokesčio grindė Sutarties 15.6 papunkčiu, CK 6.204, 6.212 bei 6.487 straipsnių nuostatomis bei rėmėsi aplinkybe, jog įvesti karantino apribojimai trukdė jai vykdyti mažmeninę veiklą. Nors skiriasi ginčo laikotarpiai, pirmojo ir antrojo karantino metu taikytų ūkinės veikos ribojimų mastas (antrojo karantino metu apribojimai buvo laisvesni palyginus su pirmuoju karantinu), nuomos dydis, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nebuvo nustatyti prejudiciniai faktai, kurie yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje. Įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose civilinėse bylose Nr. e2-686-230/2021, Nr. e2A-155-881/2022 ir e3K-3-74-481/2023 yra pateikti išaiškinimai dėl Sutarties 15.6 papunkčio taikymo ir aiškinimo bei CK  2.212 ir 6.487 straipsnių taikymo bei aiškinimo, kuriais nagrinėjamoje byloje būtent ir rėmėsi apeliantė. 

52.       Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliante, kad ji kitoje civilinėje byloje (žr. šios nutarties 50 punktą) nereiškė savarankiško reikalavimo dėl rebus sic stantibus instituto taikymo, tačiau kitoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės (žr. šios nutarties 51 punktą) reikšmingos šiai bylai, sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą, kurios įvertintos rebus sic stantibus instituto taikymo kontekste. Kita vertus, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi kitoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, Sutarties aiškinimais, savaime nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo atliktas šiai nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių vertinimas. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, rėmėsi ne tik kitoje byloje nustatytomis aktualiomis aplinkybėmis, bet ir individuliai vertino aplinkybes, susijusias taikytais apribojimais aktualiu ginčo laikotarpiu (žr. šios nutarties 33 punktą), suformuluoto ieškinio pagrindo ribose.

 

Dėl procesinės bylos baigties

 

53.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, tinkamai vertino bylos aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ginčo klausimais, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio panaikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Taigi, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

54.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

 

55.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

56.       Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

57.       Ieškovė pateikė prašymą priteisti iš apeliantės 6 824,40 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro pozicijos derinimas su klientu, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas ir pateikimas teismui ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimas ir pateikimas teismui.

58.       Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, iš apeliantės ieškovės naudai priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

59.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat, už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

60.       Iš byloje kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliantės pateiktų apmokėjimą už suteiktas teisines paslaugas pagrindžiančių dokumentų matyti, kad piniginės lėšos buvo įskaitytos 2023 m. liepos 14 d. ir 2023 m. rugsėjo 13 d., todėl pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį maksimalus priteisiamas užmokestis už advokato teikiamą pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą nagrinėjamu atveju sudaro 2 547,87 Eur (1,3 x 1 959,90 Eur). Pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį maksimalus priteisiamas užmokestis už advokato teikiamą pagalbą, rengiant prašymą sudaro 783,96 Eur (0,4 x 1 959,90 Eur).  

61.       Ieškovės prašomos priteisti išlaidos už pozicijos derinimą su klientu, atsiliepimą į apeliacinį skundą bei prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo viršija Rekomendacijose patvirtintą maksimalų dydį, todėl šios išlaidos mažintinos ir iš apeliantės ieškovei priteistina 3 331,83 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

 

nutaria:

 

Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sekeslog 17“, juridinio asmens kodas 304315509, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kesko Senukai Lithuania“, juridinio asmens kodas 234376520, 3 331,83 Eur (tris tūkstančius tris šimtus trisdešimt vieną eurą 83 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

 

 

Teisėjai                                                  Danguolė Martinavičienė

 

 

                                                  Žilvinas Terebeiza

 

 

                                                  Alma Urbanavičienė