Administracinė byla Nr.eI2-3094-535/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01241-2021-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.4; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei ,,Zaskov-Grup“ dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V. P. pateikė teismui skundą ir prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2021-04-02 sprendimą Nr. 31-00111/4U-375 ,,Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Ukrainos piliečiui V. P.“; 2) įpareigoti Departamentą iš naujo įvertinti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad sprendimas motyvuojamas tuo, jog Departamentas, atlikdamas savo funkcijas, nustatė, kad jis, pateikdamas dokumentus Departamentui, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, kad formaliai atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau - Įstatymas) reikalavimus ir tokiu būdu įteisintų savo buvimą Šengeno valstybėse, taip pat esą kilo pagrįstų abejonių dėl jo tikrojo tikslo ir sąlygų, sąžiningo siekio dirbti Lietuvos Respublikoje, dėl ko gali kilti nelegalios jo migracijos grėsmė. Šiais pagrindais Departamentas nusprendė atsisakyti jam išduoti leidimą laikinai gyventi ir uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Pareiškėjas teigia, jog Departamento sprendime pateikta informacija yra klaidinga, o daromos prielaidos prieštarauja realioms faktinėms aplinkybėms ir teisės aktų nuostatoms. Be to, nagrinėdamas jo pateiktą prašymą, Departamentas nesilaikė teisės aktais įtvirtintų procedūrų, taip pažeisdamas jo teisėtus interesus ir pagrįstus lūkesčius, todėl priėmė nepagrįstus ir jo galimybes gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje neproporcingai ribojančius sprendimus.
Departamentas, priimdamas sprendimą, neįvykdė savo pareigos surinkti pakankamus įrodymus jam pagrįsti. Iš faktinių aplinkybių visumos galima spręsti, kad Departamentas sprendimą priėmė remdamasis neišsamia ir nepakankama informacija.
Sprendime nurodyta, kad Departamentas 2021-01-26 išsiuntė paklausimą (duomenys neskelbtini) Mokslo ir švietimo departamentui, nes nagrinėdamas kitų 8 (duomenys neskelbtini) piliečių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, kaip ketinantiems dirbti pagal su statybų sritimi susijusią darbininkišką profesiją ir kartu pateiktus dokumentus, nustatė, jog minėti Ukrainos piliečiai turimai kvalifikacijai patvirtinti taip pat pateikė Mokymo įstaigos išduotus, jų kvalifikaciją patvirtinančius liudijimus. Departamentas nurodo, jog paklausime prašė pranešti, ar iš tikrųjų šiems Ukrainos piliečiams - tarp jų neįtraukiant jo - buvo išduoti jų pateikti profesijos kvalifikacijos lygio suteikimo liudijimai. Kartu su paklausimu buvo išsiųstos šių užsieniečių pateiktų liudijimų skaitmeninės kopijos. Todėl paklausimo adresato buvo teiraujamasi tik dėl su juo nesusijusių asmenų pateiktų dokumentų autentiškumo.
Departamentas nurodo, kad priimant sprendimą, buvo remiamasi (duomenys neskelbtini) Mokslo ir švietimo departamento 2021-01-28 oficialiu raštu Nr. 063-621, pasirašytame aukštojo išsilavinimo, profesinio išsilavinimo ir tikslinių programų prognozavimo įstaigų valdybos vedėjo, pateiktu kaip atsakymu į paklausimą, kuriame buvo nurodyta, jog Mokymo įstaiga, atsižvelgus į Ukrainos švietimo ir mokslo ministerijos įsakymus, nėra atlikusi būtinųjų atestacijos procedūrų, o pridėti kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai (pažymėjimai) neatitinka Ukrainoje taikomų valstybinių standartų. Tačiau šis raštas buvo pateiktas kaip atsakymas į paklausimą dėl Ukrainos piliečių, nesusijusių su jo, pateiktais dokumentais. Paklausime nebuvo pateikiamas ar minimas jo pateiktas liudijimas, todėl rašto turinys negali būti laikomas susijusiu su liudijimo galiojimu ar tikrumu. Pareiškėjas pažymi, kad jam tapo žinoma, jog kitiems (duomenys neskelbtini) piliečiams, kuriems taip pat buvo atsisakyta išduoti leidimus, šio rašto turinys (išduoto ta pačia data, turinčio tą patį numerį bei pasirašytame to paties asmens) buvo nurodytas visiškai kitoks: esą šiame rašte buvo nurodyta, jog Mokymo įstaiga, atsižvelgus į (duomenys neskelbtini) švietimo ir mokslo ministerijos įsakymus, neturi licencijos vykdyti veiklą profesinio (profesinio-techninio) mokymo organizavimo srityje.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jam nebuvo suteikta galimybė susipažinti su rašto turiniu ir įvertinti jo tikrumo bei oficialumo. Pareiškėjas nurodo, kad jam kyla pagrįstų įtarimų dėl tikrojo rašto turinio.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Departamentas neatliko veiksmų, būtinų įsitikinti liudijimo tikrumu: nesikreipė į Mokymo įstaigą su prašymu patvirtinti ar paneigti jo turimo liudijimo tikrumą ir profesinės kvalifikacijos patvirtinimo įgijimo faktą, nepateikė liudijimo kartu su paklausimu (duomenys neskelbtini) mokslo ir švietimo departamentui, neorganizavo jo apklausos ir neprašė pateikti daugiau informacijos apie liudijimo gavimo aplinkybes, jo galiojimo faktą ar Mokymo įstaigą, nors tokia galimybė yra numatoma Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau - Aprašas), 80.2 punkte.
Pareiškėjas teigia, kad Departamentas padarė nepagrįstą prielaidą, kad jis neturi ne mažesnės, negu vienerių metų, darbo patirties pagal turimą betonuotojo kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus, remdamasis prielaida, kad pažymėjimas yra negaliojantis ir darbo patirtis buvo įgyta iki pažymėjimo gavimo. Departamentas nevertino aplinkybių, kad (duomenys neskelbtini) asmuo neprivalo turėti formalią kvalifikaciją patvirtinančio dokumento tam, kad galėtų dirbti pagal tam tikrą profesiją, aplinkybės, kad jis pateikė darbo patirtį patvirtinantį dokumentą, patvirtintą buvusio jo darbdavio - ribotos atsakomybės bendrovės (duomenys neskelbtini) direktoriaus parašu bei įmonės antspaudu. Departamentas nesiėmė veiksmų patikrinti jo darbo patirties pagal betonuotojo profesiją realumo faktą.
Pareiškėjas cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką ir teigia, kad Departamento elgesys ir sprendimo pagrindimo būdas, remiantis vieninteliu dokumentu, gautu kreipiantis į Ukrainos valstybines institucijas dėl su juo nesusijusių asmenų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, parodo, kad sprendimas buvo priimtas skubotai, nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) įtvirtinto objektyvumo principo; neišsamiai ir nepakankamai išsiaiškinant liudijimo galiojimo faktui bei jo darbo patirties pakankamumo faktui nustatyti reikalingas faktines aplinkybes.
Departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, piktnaudžiavo teisės aktais suteiktais įgaliojimais, priimdamas faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstus sprendimus, savavališkai plėsdamas teisės aktų nuostatų aiškinimą bei pritaikydamas jam nepagrįstas sankcijas.
Pareiškėjas teigia, kad sprendime nebuvo pateiktas jo pagrindimas ir cituojamų teisės aktų sąryšis su faktinėmis aplinkybėmis, taip pat nebuvo išaiškintos sprendimo priėmimui svarbios faktinės aplinkybės, tokiu būdu pažeidžiant administracines procedūras reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei pamatinius principus. Departamentas nesilaikė gero administravimo ir atsakingo valdymo principo, piktnaudžiavo jam, kaip viešojo administravimo subjektui, suteiktais įgaliojimais.
Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato apribojimų užsienio valstybių subjektams, turintiems teisę išduoti užsieniečių profesinę kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Mokymo įstaiga turi licenciją dėl išsilavinimo veiklos profesinio (profesinio- techninio) išsilavinimo srityje organizavimo. Mokymo įstaiga turi teisę vykdyti profesinio (techninio - profesinio) išsilavinimo organizavimą betonuotojo kvalifikacijai įgyti. Jam išduoto pažymėjimo tikrumo ir išdavimo fakto patikra neįeina į (duomenys neskelbtini) miesto tarybos vykdomosios institucijos ((duomenys neskelbtini) miesto valstybinės administracijos) Švietimo ir mokslo departamento įgaliojimus. Jam išduoto pažymėjimo išdavimo faktą patvirtino Mokymo įstaiga. Jo patirties tikrumo faktas yra įrodomas pateiktais dokumentais.
Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Departamentas paaiškina, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bei kartu pridėtus dokumentus ir siekdamas įvertinti, ar jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nustatytas leidimo laikinai gyventi sąlygas, paprašė pateikti pareiškėjo turimą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Kaip minėto užsieniečio turimą betonuotojo kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas buvo pateiktas Mokymo ir gamybos centro „Profesinė sauga“ išduotas pažymėjimas Nr. 1387-3-2020, kuriame nurodyta, jog 2020 metais pareiškėjui buvo suteikta 5-os kategorijos betonuotojo kvalifikacija.
Departamentas taip pat paaiškina, kad nagrinėdamas kitų užsieniečių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, kurie taip pat pateikė tos pačios mokymo įstaigos tariamai išduotus jų profesinę kvalifikaciją patvirtinančius pažymėjimus, 2021-01-26 elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) išsiuntė paklausimą (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamentui, prašydamas informuoti apie tai, ar iš tikrųjų paklausime nurodytiems (duomenys neskelbtini) piliečiams buvo išduoti jų pateikti profesinės kvalifikacijos suteikimo pažymėjimai, ar mokymo įstaigos išduoti pažymėjimai atitinka (duomenys neskelbtini) taikomus standartus tokio tipo dokumentams. Gautame (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamento 2021-01-28 oficialiame rašte Nr. 063-621, pasirašytame Aukštojo mokslo, profesinio mokymo ir tikslinių programų prognozavimo įstaigų katedros vedėjo, nurodyta, kad pagal (duomenys neskelbtini) norminius teisės aktus, mokymo įstaigos, įmonės, organizacijos ir kitos įstaigos turi teisę išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentus apie profesinį-techninį išsilavinimą (diplomus, pažymėjimus) tik tuo atveju, jeigu yra išlaikiusios atestaciją, ir kad nurodyta mokymo įstaiga nėra atlikusi atestacijos procedūrų, o pridėti kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai (pažymėjimai) neatitinka (duomenys neskelbtini) taikomų valstybinių standartų. Pareiškėjo pateiktas pažymėjimas yra įformintas tokiame pačiame blanke kaip ir kitų (duomenys neskelbtini) piliečių pateikti pažymėjimai (yra tokios pat formos ir turinio), todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo pateiktas pažymėjimas neatitinka tikrovės (pažymėjime nurodyta mokymo įstaiga neturi teisės išduoti profesinį-techninį išsilavinimą patvirtinančių dokumentų, pažymėjimas neatitinka (duomenys neskelbtini) taikomų valstybinių standartų). Atsakovas teigia, kad pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją ir atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
Be to, remiantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies 1, 7, 8 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės) 4, 5, 6, 15, 16 ir 20 punktais, Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 (toliau - SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Tvarka) 11, 12 punktais, nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo savanoriško išvykimo/išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – C.SIS) įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo jo savanoriško išvykimo/išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamento 2021-01-28 oficialaus rašto Nr. 063-621 rašto turinys negali būti laikomas susijusiu su pažymėjimo galiojimu ar tikrumu. Minėtas raštas yra oficialus kompetentingos užsienio valstybės institucijos dokumentas, kuriuo aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtinama, kad mokymo įstaiga, kuri išdavė pareiškėjui pažymėjimą, nėra atlikusi atestacijos procedūrų, todėl neturi teisės išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentų apie profesinį-techninį išsilavinimą. Nors Departamentas į (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamentą kreipėsi nagrinėdamas kitų užsieniečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau pateikta informacija neabejotinai buvo aktuali ir reikšminga sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui – įvertinus faktą, kad mokymo įstaiga neturi atestacijos ir negali išduoti valstybės pripažįstamų profesinį-techninį išsilavinimą patvirtinančių dokumentų, pareiškėjo pateiktas mokymo įstaigos išduotas kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas laikytinas negaliojančiu ir neteisėtu (pareiškėjo pateiktas pažymėjimas yra identiškas kitų (duomenys neskelbtini) piliečių pateiktiems kvalifikaciją patvirtinantiems dokumentas, kurie, kaip patvirtino (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamentas, neatitinka (duomenys neskelbtini) taikomų valstybinių standartų). Taigi, akivaizdu, kad mokymo įstaiga, kuri nebuvo atlikusi atestavimo procedūrų, negalėjo išduoti pareiškėjui kvalifikaciją patvirtinančio pažymėjimo, kuris laikytinas neatitinkančiu (duomenys neskelbtini) teisės aktų nustatytų reikalavimų, todėl negaliojantis.
Atsakovas pažymi, kad šiuo atveju (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamento raštas neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjo pateiktas pažymėjimas yra išduotas neteisėtai ir neturi teisinės galios, todėl Departamentui papildomų klausimų dėl šio dokumento nekilo ir pareiškėjo apklausa nebuvo reikalinga, priešingai – apklausos organizavimas tik būtų nepagrįstai apsunkinęs administracinę procedūrą.
Atsakovas nesutinka, kad šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi LVAT 2020-01-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA2400-756/2020 pateiktais išaiškinimais, kadangi paminėtos ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Pareiškėjo minimoje LVAT nutartyje konstatuota, kad mokymo įstaigos Departamentui pateiktas atsakymas apie užsieniečio kvalifikaciją patvirtinančio dokumento tikrumą nėra išsamus ir negalima nustatyti, koks konkretus asmuo parengė šį atsakymą, kai tuo tarpu šioje byloje galima nustatyti, kad Departamento ginčijamame sprendime daromos išvados, jog pareiškėjo pateiktas pažymėjimas neatitinka tikrovės, pagrįstos ne mokymo įstaigos, tačiau kompetentingos (duomenys neskelbtini) institucijos oficialiu raštu.
Atsakovas teigia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai išvardija viešojo administravimo principus ir LVAT praktiką, teigdamas, kad Departamentas juos pažeidė, tačiau neaišku, kuo remiantis taip teigiama. Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad šis sprendimas išsamus, motyvuotas, pagrįstas tiek konkrečiomis aukščiau paminėtomis faktinėmis aplinkybėmis dėl pareiškėjo pateikto pažymėjimo atitikimo tikrovei bei jo darbo patirties, tiek teisės normomis, kurios buvo susietos su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl sprendimas yra aiškus bei atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus.
Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėju, kad Departamentas piktnaudžiavo jam suteiktais įgaliojimais, nes padarė nepagrįstą išvadą, kad mokymo įstaiga neturi licencijos vykdyti veiklą profesinio mokymo organizavimo srityje. Šie pareiškėjo argumentai nepagrįsti, kadangi Departamentas tokių išvadų ginčijamame sprendime nedaro, t. y. ginčijamame sprendime konstatuota ne tai, kad mokymo įstaiga neturi licencijos ir negali vykdyti atitinkamų mokymų, o tai, kad mokymo įstaiga nėra įvykdžiusi atestacijos procedūrų, todėl negali išduoti (duomenys neskelbtini) valstybinius standartus atitinkančių kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, kas reiškia, jog pažymėjimas pareiškėjui negalėjo būti išduotas ir šis pažymėjimas nepatvirtina, kad pareiškėjas yra įgijęs betonuotojo kvalifikaciją. Atkreipia dėmesį, jog pats pareiškėjas skunde, cituodamas (duomenys neskelbtini) teisės aktą, teigia, kad būtent atestuota profesinė mokykla įgyja teisę išduoti valstybinio standarto profesinio mokymo dokumentą, tačiau tuo pačiu nepateikia tokių įrodymų, kurie paneigtų Departamento nustatytas aplinkybes, kad mokymo įstaiga nėra atestuota.
Atsakovas taip pat nurodo, kad sprendime nėra konstatuota, jog pareiškėjas nesimokė mokymo įstaigoje, kad mokymo įstaiga pareiškėjui neišdavė pažymėjimo ar kad šį pažymėjimą pareiškėjas suklastojo – šios aplinkybės nagrinėjamos bylos kontekste neturi teisinės reikšmės, kadangi ginčijamo sprendimo priėmimui pakako Departamento nustatyto fakto, jog pareiškėjo pateiktas pažymėjimas yra neteisėtas ir negaliojantis. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas mokymosi įstaigoje mokėsi ir, ar mokymo įstaiga šį pažymėjimą išdavė (šios aplinkybės pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu negalėjo būti patikrintos, nes mokymo įstaiga į Departamento paklausimus neatsakė), galima pripažinti, kad pareiškėjas, savo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo patvirtindamas, kad jis turi betonuotojo kvalifikaciją, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokiu būdu piktnaudžiavo migracijos procedūromis bei siekė įgyti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje neteisėtai.
Atsakovas pažymi, jog būtent pareiškėjas buvo atsakingas už tai, kad prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikta informacija ir kartu pateikiami dokumentai būtų teisingi (atitinkami išaiškinimai pateikiami ir LVAT praktikoje, pvz. 2016-07-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016). Siekdamas atitikti Įstatymo reikalavimus, pareiškėjas šiuo atveju privalėjo ne įrodyti, kad jis mokėsi betonuotojo profesijos, bet pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį, galiojantį kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjui, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, neabejotinai turėtų būti žinoma ir suprantama, jog specialybė ar profesinė kvalifikacija nėra įgyjama pabaigus bet kokius mokymus bet kokioje mokykloje, todėl pareiškėjas, būdamas sąžiningas, prieš pateikdamas duomenis Departamentui, kad jis turi betonuotojo profesiją, turėjo įsitikinti, ar jam mokymo įstaigos išduotas pažymėjimas patvirtina, kad jis turi paminėtą kvalifikaciją (reikalauti šios informacijos patvirtinimo iš mokymo įstaigos ir/ar atsakingų Ukrainos valstybinių institucijų) ir pateikti Departamentui tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas turėjo galimybę ir privalėjo įsitikinti pažymėjimo teisėtumu, tačiau to nepadarė, prieš teikdamas pažymėjimą Departamentui, taip pat nesikreipė į atsakingas Ukrainos institucijas dėl šio dokumento patvirtinimo pažyma (Apostille), todėl tikėtina, kad pareiškėjas žinojo, kad pažymėjimas nepatvirtina jo kvalifikacijos ir jame įrašyti duomenys yra klaidingi.
Pareiškėjo teiginiai, kad jis sąžiningai siekė dirbti Lietuvoje ir nebuvo jokių aplinkybių, kurios galėtų sukurti pagrindą manyti, jog užsieniečio deklaruotas atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas skyrėsi nuo tikrojo jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo, yra neteisingi. Vien jau tai, kad pareiškėjas pateikė Departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo kvalifikaciją, sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jis siekė Lietuvos Respublikoje gyventi neteisėtai. Atitinkamai, pareiškėjas negalėjo turėti teisėto tikslo dirbti Lietuvos Respublikoje, o tai, ką konkrečiai pareiškėjas ketino veikti Lietuvos Respublikoje, nėra reikšminga ir ginčijamu sprendimu neprivalėjo būti nustatinėjama.
Aplinkybę, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, Departamentas nustatė remdamasis objektyviais ir visiems užsieniečiams vienodai taikomais kriterijais, įtvirtintais Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos apraše, patvirtintame Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 (toliau – Aprašas). Šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatyti Aprašo 6.2 papunktyje (užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės) bei 7 punkte (užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio dirbti) įtvirtinti kriterijai, sudarantys pagrindą vertinti, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi negali būti išduodamas dėl jo nelegalios migracijos grėsmės.
Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Atsižvelgdamas į tai, bei vadovaudamasis Tvarkos 12 punktu, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, o taip pat įvertinęs tai, kad pareiškėjas neturi šeiminių bei ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje (leidimas laikinai gyventi pareiškėjui iki šiol nebuvo išduotas, į Lietuvos Respubliką atvyko 2021-01-12, bendrovėje dirba tik nuo 2021-01-26), Migracijos departamentas pagrįstai ginčijamu sprendimu nustatė pareiškėjui 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.
Atsakovas teigia, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą,
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Zaskov-Grup“ atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo sutinka ir prašo pareiškėjo skundą patenkinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime iš esmės nurodė tuos pačius motyvus kaip pareiškėjas. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas tinkamai atlieka jam pavestą darbą, gauna atlyginimą. Pabrėžia, kad Mokymo įstaiga turi teisę išduoti nevalstybinio pavyzdžio dokumentus, patvirtinančius profesinio mokymo kursų baigimą. Nurodo, kad Įstatyme nustatyti reikalavimai kvalifikaciją patvirtinantiems dokumentams yra griežtesni, nei kituose įstatymuose. Pareiškėjas bendrovėje dirba ir šiuo metu bei nesuteikia pagrindo manyti, jog tikrasis jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra ne dirbti Lietuvos Respublikoje, o įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse. Trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, tikrasis pareiškėjo tikslas yra darbas Lietuvos Respublikoje.
Teismas
konstatuoja :
Byloje ginčas kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad UAB ,,Zaskov-Group“ 2021-01-19, ketindama įdarbinti pareiškėją betonuotoju, kaip minėto užsieniečio darbdavys, Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pridėjo reikiamų dokumentų skaitmenines kopijas. Departamentas 2021-01-22 priėmė pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.
Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bei kartu pridėtus dokumentus ir siekdamas įvertinti, ar jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nustatytas leidimo laikinai gyventi sąlygas, paprašė pateikti pareiškėjo turimą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Kaip minėto užsieniečio turimą betonuotojo kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas buvo pateiktas Mokymo ir gamybos centro „Profesinė sauga“ išduotas pažymėjimas Nr. 1387-3-2020, kuriame nurodyta, jog 2020 metais pareiškėjui buvo suteikta 5-os kategorijos betonuotojo kvalifikacija.
Departamentas, nagrinėdamas kitų užsieniečių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, kurie taip pat pateikė tos pačios mokymo įstaigos tariamai išduotus jų profesinę kvalifikaciją patvirtinančius pažymėjimus, 2021-01-26 elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) išsiuntė paklausimą (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamentui, prašydamas informuoti apie tai, ar iš tikrųjų paklausime nurodytiems (duomenys neskelbtini) piliečiams buvo išduoti jų pateikti profesinės kvalifikacijos suteikimo pažymėjimai, ar mokymo įstaigos išduoti pažymėjimai atitinka (duomenys neskelbtini) taikomus standartus tokio tipo dokumentams.
(duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamentas 2021-01-28 oficialiu raštu Nr. 063-621, pasirašytu Aukštojo mokslo, profesinio mokymo ir tikslinių programų prognozavimo įstaigų katedros vedėjo, nurodė, kad, pagal (duomenys neskelbtini) norminius teisės aktus, mokymo įstaigos, įmonės, organizacijos ir kitos įstaigos turi teisę išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentus apie profesinį-techninį išsilavinimą (diplomus, pažymėjimus) tik tuo atveju, jeigu yra išlaikiusios atestaciją, ir kad mokymo įstaiga nėra atlikusi atestacijos procedūrų, o pridėti kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai (pažymėjimai) neatitinka (duomenys neskelbtini) taikomų valstybinių standartų.
Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo pateiktas pažymėjimas yra įformintas tokiame pačiame blanke kaip ir kitų (duomenys neskelbtini) piliečių pateikti pažymėjimai (yra tokios pat formos ir turinio), konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas pažymėjimas neatitinka tikrovės (pažymėjime nurodyta mokymo įstaiga neturi teisės išduoti profesinį-techninį išsilavinimą patvirtinančių dokumentų, pažymėjimas neatitinka (duomenys neskelbtini) taikomų valstybinių standartų) ir padarė išvadą, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją.
Departamentas, įvertinęs pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą atsisakyti šiam užsieniečiui išduoti leidimą laikinai gyventi (prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu nustatyta, kad užsienietis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie turimą profesinę kvalifikaciją, kas pagrįstai leidžia manyti, kad jis apgaulės būdu siekė gauti leidimą laikinai gyventi, ir tokiu nesąžiningu būdu siekė legalizuoti buvimą Šengeno erdvėje), tai, kad nors šio sprendimo priėmimo metu ir nėra duomenų, kad jis keltų grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, tačiau nustatytų faktinių aplinkybių pakanka konstatuoti, kad užsienietis savo tyčiniais nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis (V. P. buvo įdarbintas bendrovėje, nors neturėjo tikrovę atitinkančio profesinę kvalifikaciją pagrindžiančio dokumento, tai suvokė ir žinojo), įvertinęs tai, kad užsieniečio su Lietuvos Respublika nesieja šeiminiai ryšiai, jis neturi ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių, vadovaudamasis Tvarkos 12 punktu, V. P. nustatė 3 metų draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį ir įvedė įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į C.SIS.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 21 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nurodyta darbo patirties sąlyga ir šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga netaikoma užsieniečiui, kuris, Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ar mokymąsi pagal profesinio mokymo programą, ketina dirbti ir dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu kreipėsi nepraėjus dvejiems metams nuo studijų ar mokymosi pagal profesinio mokymo programą baigimo. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.
Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu, duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama: jeigu užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų (2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (10 punktas).
Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-01-22 nutarimu Nr. 79 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, nustato, kad Lietuvos teisinis reglamentavimas ir teisės aktų nuostatų liberalizavimas neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimą šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (Lietuvos migracijos politikos gairių 12.5.3, 12.5.3.3 punktai). Remiantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Departamento direktoriaus 2018-03-01 įsakymu Nr. 3K-54, ir įvertinus visas faktines aplinkybes, pareiškėjo atveju buvo nustatyti kriterijus, sudarantis rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė: pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LVAT pripažįsta, kad vertinant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, teismai pagrįstai atsižvelgia į anksčiau nurodytas Lietuvos migracijos politikos gaires. Lietuvos migracijos politikos gairės nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių.
Pareiškėjas nesutinka su Departamento nustatyta aplinkybe, kad jis neturėjo tikrovę atitinkančio profesinę kvalifikaciją patvirtinančio dokumento. Teismas sutinka su atsakovu, kad nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas Mokymosi įstaigoje mokėsi ir, ar mokymo įstaiga šį pažymėjimą išdavė, yra pagrindas pripažinti, kad Mokymo įstaigos išduotas pažymėjimas neatitiko tokiam dokumentui keliamų reikalavimų, nes įstaiga neturėjo reikiamų atestacijos dokumentų.
Į Departamento pateiktą užklausimą (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamentas 2021- 01-28 oficialiu raštu Nr. 063-621, pasirašytu Aukštojo mokslo, profesinio mokymo ir tikslinių programų prognozavimo įstaigų katedros vedėjo, nurodė, kad, pagal (duomenys neskelbtini) norminius teisės aktus, mokymo įstaigos, įmonės, organizacijos ir kitos įstaigos turi teisę išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentus apie profesinį-techninį išsilavinimą (diplomus, pažymėjimus) tik tuo atveju, jeigu yra išlaikiusios atestaciją, ir kad Mokymo įstaiga nėra atlikusi atestacijos procedūrų, o pridėti kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai (pažymėjimai) neatitinka (duomenys neskelbtini) taikomų valstybinių standartų.
Teismo įsitikinimu, Departamentas, įvertinęs pateiktą informaciją ir nustatęs, kad V. P. pateiktas pažymėjimas yra įformintas tokiame pačiame blanke kaip ir kitų 8 (duomenys neskelbtini) piliečių pateikti pažymėjimai (yra tokios pat formos ir turinio), pagrįstai konstatavo, kad V. P. pateiktas pažymėjimas neatitinka tikrovės, kadangi pažymėjime nurodyta Mokymo įstaiga neturi teisės išduoti profesinį-techninį išsilavinimą patvirtinančių dokumentų, pažymėjimas neatitinka (duomenys neskelbtini) taikomų valstybinių standartų.
Byloje taip pat nustatyta, kad bendrovės pateiktame 2021-01-19 tarpininkavimo rašte leidimui laikinai gyventi išduoti/pakeisti Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodyta, kad pareiškėjas betonuotoju dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini) nuo 2018 m. kovo mėn. iki 2021 m. sausio mėn. ir nuo 2021 m. sausio mėn. dirba bendrovėje. Iš pažymėjimo duomenų matyti, kad V. P. betonuotojo kvalifikaciją galimai įgijo 2020 m. balandžio mėn. (Pažymėjimas išduotas 2020-04-23), o prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi priimtas 2021-01-22, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas taip pat neturėjo ne mažesnės negu vienerių metų darbo patirties pagal turimą betonuotojo kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus.
Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad Departamentas nepagrįstai ginčijamą sprendimą grindžia (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamento 2021-01-28 raštu, kuris buvo pateiktas kaip atsakymas į paklausimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečių, nesusijusių su jo, pateiktu pažymėjimu. (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamento 2021-01-28 raštas yra oficialus kompetentingos užsienio valstybės institucijos dokumentas, kuriuo aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtinama, kad mokymo įstaiga, kuri išdavė pareiškėjui pažymėjimą, nėra atlikusi atestacijos procedūrų, todėl neturi teisės išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentų apie profesinį-techninį išsilavinimą. Nors Departamentas į (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamentą kreipėsi nagrinėdamas kitų užsieniečių prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau pateikta informacija neabejotinai buvo aktuali ir reikšminga sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui – įvertinus faktą, kad mokymo įstaiga neturi atestacijos ir negali išduoti valstybės pripažįstamų profesinį-techninį išsilavinimą patvirtinančių dokumentų, pareiškėjo pateiktas mokymo įstaigos išduotas kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas laikytinas negaliojančiu ir neteisėtu (pareiškėjo pateiktas pažymėjimas yra identiškas kitų (duomenys neskelbtini) piliečių pateiktiems kvalifikaciją patvirtinantiems dokumentas, kurie, kaip patvirtino (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamentas, neatitinka Ukrainoje taikomų valstybinių standartų).
Teismas sutinka su atsakovu, kad nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas Mokymosi įstaigoje mokėsi ir, ar mokymo įstaiga šį pažymėjimą išdavė, yra pagrindas pripažinti, kad Mokymo įstaigos išduotas pažymėjimas neatitiko tokiam dokumentui keliamų reikalavimų, nes įstaiga neturėjo reikiamų atestacijos dokumentų. Remiantis LVAT praktika (žr., pvz., LVAT 2016-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2021-02-03 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2412-556/2021), aplinkybė, kad pareiškėjas nežinojo apie pažymėjimo neatitikimą teisės aktams, šiuo atveju negali turėti lemiamos teisinės reikšmės.
Teismas, atsižvelgdamas į Įstatymo nuostatas, į nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad Departamentas, nustatęs, jog pareiškėjo pateikti dokumentai neatitiko nustatytų standartų, pareiškėjas nepaneigė aplinkybių, kad pagal jo kilmės šalies teisės aktus, mokymo įstaigos, įmonės, organizacijos ir kitos įstaigos turi teisę išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentus apie profesinį-techninį išsilavinimą (diplomus, pažymėjimus) tik tuo atveju, jeigu yra išlaikiusios atestaciją, pareiškėjo Mokymo įstaiga tokios procedūros nėra atlikusi, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo atveju Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunkčio nuostata yra neįvykdyta, todėl pareiškėjui pagrįstai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.
Atsižvelgiant į tai kas nustatyta, darytina išvada, kad šioje dalyje skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Pareiškėjas teigia, kad jis sąžiningai siekė dirbti Lietuvoje, nebuvo aplinkybių, kurios galėtų sukurti pagrindą manyti, kad jo deklaruotas atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas skyrėsi nuo tikrojo atvykimo tikslo.
Departamentas konstatavo, kad kyla abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio dirbti Lietuvos Respublikoje, nurodė, kad pareiškėjas siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas – ne dirbti Lietuvos Respublikoje, o tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse. Šiame kontekste pastebėtina, kad pareiškėjas pateikė dokumentą, kad jis mokėsi Mokymo įstaigoje, kurią baigė ir gavo tai patvirtinantį dokumentą, t. y. pareiškėjas pateikė nesuklastotą dokumentą, patvirtinantį, pareiškėjo manymu, patvirtinantį jo kompetenciją. Matyti, kad pareiškėjas baigė mokslus/kursus savo kilmės valstybėje, įgijo tai patvirtinantį dokumentą bei siekė dirbti Lietuvos Respublikoje pagal įgytą specialybę. Aplinkybė, kad pateiktas dokumentas neatitiko pareiškėjo kilmės valstybės standartų, negali reikšti, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus ir (ar) siekė suklaidinti Departamentą.
Šiame kontekste pažymėtina, jog Įstatymu bei jį įgyvendinančiais teisės aktais nėra pavesta kitiems subjektams, be kita ko, Departamentui, nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujamasi nustatant pagrindus priimti sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ar tokio draudimo laikotarpį, tačiau Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka administracinių teismų praktikoje vertinama kaip pavyzdinė (žr. LVAT 2020-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020), t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad analogiškomis ar panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi.
Tvarkos 11 punkte nurodyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.1 papunktis); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2 papunktis); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos (11.3 papunktis): jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1. papunktis), užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2 papunktis).
Pagal Tvarkos 12 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Įstatymo 133 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. To paties straipsnio 8 dalyje reglamentuota, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas turėjo nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2020-12-01 iki 2021-03-30, išduotą darbo bendrovėje pagrindu. 2021-03-31 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, bendrovėje V. P. dirba nuo 2021-01-26, todėl Departamentas vertino, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog pareiškėjas, pradėjęs darbą, savo pareigas vykdo profesionaliai ir kokybiškai, buvo drausmingas, tvarkingas ir gerai dirbo darbdavio darbuotojų komandoje, pareiškėjas Bendrovėje dirbo ir atsiliepimo pateikimo metu, darbdavys siekia nenutraukti darbo sutarties su pareiškėju. Minėtos aplinkybės, teismo įsitikinimu, vertintinos kaip pareiškėjo siekis dirbti Lietuvoje.
Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, taigi apgaulės būdu siekė gauti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, tačiau nustatytų faktinių aplinkybių pakanka konstatuoti, kad pareiškėjas savo tyčiniais nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Departamentas, įvertinęs išdėstytus argumentus ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesiejo šeiminiai ryšiai, vadovaudamasis Tvarkos 12 punktu, nustatė 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.
Teismas nesutinka su šiais atsakovo argumentais ir pažymi, kad pareiškėjas neteikė tikrovės neatitinkančių (padirbtų, netikrų) dokumentų, o pateikė dokumentą, kurį išdavė Mokymo įstaiga, t. y. įstaiga, kuri turėjo teisę išduoti tokio pobūdžio dokumentą, bet jis nebuvo patvirtintas migracijos teisės nuostatų kontekste. Tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo vertinti, kad pats dokumentas buvo padirbtas, kad Mokymo įstaigos neegzistuoja ar kad pareiškėjas joje nesimokė. Nustatyta ir nepaneigta, jog pareiškėjo Mokymo įstaiga veikia jo kilmės šalyje, o pareiškėjo pateiktų dokumentų pagrindu galima daryti išvadą, kad pareiškėjas mokėsi Mokymo įstaigoje bei ją baigė. Atitinkamai vertinti, kad pareiškėjas sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus, ar kad jo veiksmuose buvo apgaulės (nesąžiningumo/siekio tyčia suklaidinti Departamentą) požymių, nėra teisinio pagrindo. Šiuo atveju atsakovas itin formaliai ir neargumentuotai konstatavo, kad yra Tvarkos 12 punkte įtvirtintų pagrindų nustatyti 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Atitinkamai šioje dalyje skundžiamas sprendimas naikintinas.
Vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai (toliau – C. SIS II), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006-12-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018-11-28 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį Departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė, kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su ne įleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečio atvykimą ar apsigyvenimą.
Įvertinus byloje pateiktus argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, įvertinus aktualų teisinį reglamentavimą, į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjas savo veiksmais būtų siekęs suklaidinti ir (ar) apgauti Departamentą, tyčia nesąžiningai siekė tik formaliai legalizuoti savo buvimą Šengeno valstybėse, darytina išvada, kad šiuo atveju Departamentas nepagrįstai nusprendė įvesti į C.SIS įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo jo savanoriško išvykimo ir (ar) išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, todėl šioje dalyje sprendimas taip pat naikintinas.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad skundžiamame sprendime Departamentas pateikė iš esmės aiškius ir teisiškai pagrįstus dokumentus dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi, t. y. vertintina, kad sprendimas dalyje, kurioje pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, yra teisėtas ir pagrįstas. Tačiau šiuo atveju Departamentas nepagrįstai vertino ir neįrodė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir siekė suklaidinti Departamentą, bei kad pareiškėjo tikrasis tikslas – ne darbas Lietuvoje, o tik buvimo Šengeno valstybėse formalus įteisinimas. Atitinkamai likusioje dalyje sprendimas naikintinas.
Nustačius, kad išduoti leidimą laikinai gyventi atsisakyta pagrįstai, nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinį pareiškėjo reikalavimą ir įpareigoti Departamentą iš naujo įvertinti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Ginčo šalys procesiniuose dokumentuose nurodė ir kitus argumentus, susijusius su skundžiamu sprendimu, tačiau teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas: 590 Eur už advokato teisinę pagalbą, rengiant skundą teismui.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Iš byloje esančios 2021-03-24 teisinių paslaugų teikimo sutarties matyti, kad advokatui T. B. atstovaujančiam V. P. šioje administracinėje byloje buvo pavesta, be kitą ko, parengti procesinius dokumentus teismui. Pareiškėjas taip pat pateikė 2021-06-09 pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad pareiškėjas sumokėjo advokatui 590 Eur. Taigi pareiškėjo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sudaro jo realiai patirtos išlaidos advokato teisinėms paslaugoms apmokėti už skundo parengimą teismui.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (nagrinėjamu atveju aktuali 2015-03-20 įsakymo redakcija) kartu su Lietuvos advokatų taryba patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), pagal kurių 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami, taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, už skundo parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalaus koeficiento dydis yra 2,5.
Skundo pateikimo dieną galiojo 2020 m. IV ketvirčio Lietuvos statistikos departamento paskelbtas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kurio dydis buvo lygus 1 524,2 Eur. Pagal Rekomendacijas rekomenduojamas priteisti maksimalus išlaidų už atsiliepimo į ieškinį parengimą dydis yra 3 810,50 Eur (1 524,2 Eur x 2,5). Pareiškėjo už skundo parengimą prašoma priteisti 590 Eur suma neviršija Rekomendacijose nustatyto priteistino maksimalaus išlaidų dydžio.
Nagrinėjamu atveju buvo patenkinti 2/3 pareiškėjo skundo, todėl jam priteistina 393,33 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Byloje pateiktas įmokos mokėjimo kvitas patvirtina, kad pareiškėjas yra sumokėję 22,50 Eur žyminį mokestį, taigi įgijo teisę gauti iš atsakovo 15 Eur išlaidų atlyginimą.
Tokiu būdu priteisiama suma pareiškėjo išlaidoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu teisme, atlyginti sudaro 408,33 Eur.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Zaskov-Grup“ prašo priteisti 121 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimą teismui.
Trečiojo suinteresuoto asmens už atsiliepimo parengimą prašoma priteisti 121 Eur suma neviršija Rekomendacijose nustatyto priteistino maksimalaus išlaidų dydžio.
Kadangi nagrinėjamu atveju buvo patenkinti 2/3 pareiškėjo skundo, atitinkamai trečiajam suinteresuotam asmeniui priteistina 80,67 Eur.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” 140 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021-04-02 sprendimą Nr. 31-00111/4U-375 ,,Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Ukrainos piliečiui V. P.“ dalyse (atsakovo sprendimo 2–3 punktai), kuriose atsakovas: 1) uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 2) įvesti į C. SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, laiku neišvykus iš Lietuvos Respublikos.
Kitoje dalyje pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti pareiškėjui V. P. (V. P.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 408,33 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Zaskov-Grup“ iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 80,67 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjos Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Ina Kirkutienė
Jolanta Vėgelienė