Civilinė byla Nr. 2A-70-368/2014
Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00381-2012-1
Procesinio sprendimo kategorija 33; 45.6; 121.21.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. sausio 30 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. M. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-85-476/2013 pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovams G. J. ir uždarajai akcinei bendrovei (toliau UAB) „Relaxoazė“, trečiajam asmeniui notarei D. M.-M., dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė I. M. kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2011 m. gruodžio mėn. 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-2540, sudarytą tarp atsakovės G. J. ir UAB „Relaxoazė“, pagal kurią buvo parduotas 3,1400 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti galiojančiu 2000 m. rugpjūčio mėn. sandorį, sudarytą tarp P. S., kurio teises paveldėjo G. J. ir V. S., kurio teises paveldėjo I. M., pagal kurį V. S. paveldėtoja I. M. už 3000 Lt įgijo 3,1400 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš atsakovės G. J. visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2000 m. rugpjūčio mėn. 17 d. P. S. sudarė rašytinį susitarimą su savo broliu V. S., pagal kurį P. S. ir V. S. susitarė dėl žemės tvarkymo, rūpinimosi ir pirkimo. Sutartimi P. S. susitarė parduoti žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), V. S. už 3000,00 Lt. Šia sutartimi P. S. leido naudotis ir tvarkyti jam nuosavybės teise priklausančiu sklypu broliui, o šis sumokėjo P. S. 2000,00 Lt susitarimo pasirašymo dieną, o likusią dalį pinigų, t. y. 1000,00 Lt, šalys susitarė, jog sumokės vėliau. Pažymėjo, kad sutartimi P. S. perdavė V. S. visas teises naudotis žeme. Teigia, kad likusius 1000,00 Lt už žemės sklypą V. S. sumokėjo P. S. vėliau. Tvirtina, kad broliai vienas kitu pasitikėjo, todėl neskubėjo įforminti notariškai žemės pirkimo-pardavimo sandorio ir įregistruoti VĮ Registrų centre. Pabrėžė, kad V. S. įsigytą žemės sklypą savo lėšomis ir savo jėgomis tręšė, arė, sėjo, akėjo, pjovė ir investavo nemažas pinigų sumas. 2003 m. kovo 16 d. mirus jos tėvui V. S., testamentine įpėdine tapo ji. Po tėvo mirties ji tęsė žemės ūkio darbus ir žemės sklype. Nei P. S., nei atsakovė G. J. žemės ūkio darbams žemės sklype neprieštaravo. Atkreipė dėmesį į tai, kad po tėvo mirties keletą kartų kreipėsi į P. S. ir prašė tinkamai įteisinti žemės pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau P. S. vis skundėsi bloga sveikata, prašė atidėti šio sandorio sudarymą. Sužinojusi apie P. S. mirtį 2007 m., ji kreipėsi į atsakovę G. J., kuri po savo tėvo P. S. mirties paveldėjo jo turtą, tačiau atsakovė sandorio su ja nesudarė, vilkino šio klausimo išsprendimą ir, jai nežinant, 2011 m. gruodžio 15 d. pardavė žemės sklypą atsakovui UAB „Relaxoazė“. Ieškovės manymu, atsakovas UAB „Relaxoazė“ elgėsi nesąžiningai, neapdairiai ir nerūpestingai, nes žinojo apie tai, kad žeme naudojasi ieškovė, todėl prašė pripažinti sandorį negaliojančiu pagal LR civilinio kodekso 1.86 straipsnį, nes jis sudarytas tik dėl akių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Raseinių rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškovės I. M. ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovei G. J. 2000 Lt, o atsakovui UAB „Relaxoazė“ 1500 Lt bylinėjimosi išlaidas, taip pat 116,46 Lt proceso išlaidas valstybei. Panaikino teismo 2012 m. balandžio 13 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nustatė, kad 2000-08-17 susitarimas dėl 3,1400 ha žemės sklypo notarine tarka patvirtintas ir nustatyta tvarka įregistruotas nebuvo. Atkreipė dėmesį į tai, kad iš ikiteisminiame tyrime gautos Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2013-01-30 išvados matyti, kad 2000-08-17 susitarime, lapo apatinėje dalyje, eilutėse ties įrašais: „Iš brolio gavau 2000 Lt už žemę“ ir „P. S.“, P. S. vardu pasirašė ne P. S.. Nurodė, kad P. S. nuosavybės teisė į žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2001-12-06. Sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad 2000-08-17 pirkimo-pardavimo sutartis dėl žemės sklypo buvo sudaryta ir jog už žemės sklypą buvo sumokėta sutarta kaina. Teismo vertinimu, atsakovai sudarydami 2011 m. gruodžio mėn. 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį elgėsi sąžiningai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Skųsdama Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimą, apeliantė (ieškovė) I. M. prašo teismo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat pridėti papildomus įrodymus ir skirti pakartotinę rašysenos (parašo) ekspertizę. Apeliaciniame skunde teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos ir teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Tvirtina, kad V. S. dėl labai sunkių sveikatos sutrikimų negalėjo tinkamai sutvarkyti dokumentų, o atsakovė žinojo apie jos tėvo ir V. S. susitarimą. Mano, kad atsakovė skubėjo parduoti žemės sklypą. Pasak apeliantės, P. S. rašysena galėjo pasikeisti, o atliekant rašysenos ekspertizę ekspertams buvo pateikta mažai medžiagos. Pabrėžia, kad 2000-08-17 susitarimas yra galiojantis, o atsakovės veiksmai nesąžiningi.
Atsiliepdama į apeliacinį skundą, atsakovė G. J. prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad apeliantė siekia vilkinti bylos nagrinėjimą. Mano, kad teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, o apeliantė skunde klaidina dėl bylos aplinkybių. Atkreipia dėmesį į tai, kad paskutinius 22 metus iki jos tėvo mirties, jį prižiūrėjo tėvą ir žinojo, jog jis niekam nepardavė sklypo. Pažymi, kad ieškovė gavo išmokas už sklypą, nors jis jai niekada nepriklausė. Tvirtina, kad jos nesieja jokie ryšiai su atsakovo UAB „Relaxoazė“ direktoriumi.
Atsiliepdamas į apeliacinį skundą, atsakovas UAB „Relaxoazė“ prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime teigia, kad apeliantė piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, siekia vilkinti bylos nagrinėjimą. Pasak atsakovo, byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybes, kad atsakovas siekė vykdyti miškininkystės veiklą sklype.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliantės (ieškovės) I. M. apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl ekspertizės skyrimo
Apeliantė skunde prašo skirti pakartotinę rašysenos (parašo) ekspertizę ir teigia, kad P. S. rašysena galėjo pasikeisti, o atliekant rašysenos ekspertizę ekspertams buvo pateikta mažai medžiagos.
Pagal Civilinio proceso kodekso 212 straipsnio 1 dalį išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai.
Kolegija, įvertindama bylos medžiagą, tai, kad ekspertizės išvada neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai šioje byloje – ji teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, sprendžia, kad byloje pakanka įrodymų bylai teisingai išnagrinėti, todėl atmeta apeliantės prašymą dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prieš tai minėtą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, kad nėra kliūčių apeliantės su skundu pateiktiems įrodymams priimti, tačiau, įvertindama tai, jog šie įrodymai tiesiogiai nesusiję su byla, o pateikti, kaip P. S. rašysenos pavydžiai (2 tomas, 136–146 b. l.), šių įrodymų nevertina.
Dėl nekilnojamojo turto sandorio teisinės registracijos
Nekilnojamojo turto perleidimo sandoris – vienas iš pagrindų turto savininkams pasikeisti, nes, kai vienas nuosavybės teisių subjektas jas perleidžia kitam, nuosavybės teisė pradiniam savininkui pasibaigia, o turto įgijėjas tampa naujuoju turto savininku. Nekilnojamojo turto perleidimo sandorių galiojimą įstatymų leidėjas sieja su tam tikru sąlygų visuma, kurias galima būtų suskirstyti į bendrąsias sąlygas, be kurių negalioja bet kuris sandoris, ir specialiąsias sąlygas, įstatymo leidėjo nustatytas atskirų rūšių sandoriams. Atsižvelgdamas į nekilnojamojo turto perleidimo, konkrečiai – pirkimo–pardavimo, sandorių svarbą civilinėje apyvartoje, įstatymų leidėjas šių sandorių galiojimo tikslais, nustatė jų privalomą notarinę sudarymo formą. Privaloma šių sandorių registracija buvo nustatyta iki 2001 m. liepos 1 d., kol įsigaliojo 2000 m. priimtas CK
2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai. Taigi byloje sutarčiai taikytinos sandorių formą reglamentavusios 1964 m. priimto CK normos.
Byloje nustatyta, kad ieškovė savo ieškinį grindė 2000 m. rugpjūčio 17 d. susitarimu, iš kurio turinio matyti, jog P. S. (atsakovės tėvas) už 3000 Lt pardavė V. S. (apeliantės tėvui) ginčo žemės sklypą (1 tomas, 9 b. l.).
Byloje nėra ginčo, kad šis sandorius notarine tvarka patvirtintas nebuvo ir nebuvo įregistruota per tris mėnesius.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apskrities viršininko administracija 2001-10-24 parengė sprendimo atkurti P. S. nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, projektą (2 tomas, 145 b. l.), o nuosavybės teises į žemės sklypą P. S. įgijo pagal Apskrities viršininko 2001-12-06 įsakymą (1 tomas, 19 b. l.).
Nekilnojamojo turto perleidimo momentu galiojusio 1964 m. CK 255 straipsnyje buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto įgijimo sutartis atitinkamoje registravimo įstaigoje privalėjo būti įregistruota per tris mėnesius, o šios registravimo pareigos nevykdymas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį daro negaliojančią.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2000 m. rugpjūčio 17 d. susitarimo sudarymo metu P. S. nebuvo žemės sklypo savininku ir tuo metu nuosavybės teisės neturėjo. Šalys neginčijo ir aplinkybių, kad susitarimas nebuvo notariškai patvirtintas ir per tris mėnesius įregistruotas atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, todėl V. S. neįgijo nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atveju sandorio šalis privalo atlikti aktyvų veiksmą – sutartį pateikti turto registravimo įstaigai įregistravimo veiksmui atlikti, nes tik tokiu atveju sutartis sukels civilinius teisinius padarinius, t. y. nuo sutarties įregistravimo momento turto įgijėjui pagal sutartį atsiras nuosavybės teisė į įsigytą turtą (CK 149 straipsnio 2 dalis).
Be to, pagal LR Žemės įstatymo (redakcija aktuali nuo 2000-06-27 iki 2001-08-02) 14 straipsnį privačios žemės sandoriai turi būti patvirtinti notariškai. Visi žemės sandoriai per tris mėnesius užregistruojami Nekilnojamojo turto registre įstatymų nustatyta tvarka.
Iki 2001 m. liepos 1 d. pasibaigus galiojusio 1964 m. CK 225 straipsnyje nustatytam trijų mėnesių terminui nekilnojamojo turto sutarties (susitarimui) teisinei registracijai atlikti, nesant pareikšto sandorio šalies (paveldėtojos) motyvuoto termino praleidimo priežastimis prašymo, pasirašytas sutarimas negalioja nuo jos sudarymo dienos, nes jis nesudarytas ta privaloma tvarka, kuri nustatyta imperatyviai įstatymo, galiojusio sutarties sudarymo momentu (1964 m. CK 225 straipsnio 2 dalis, Žemės įstatymo 14 straipsnis, 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis).
Nors apeliantė skunde remiasi CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostata, kad, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu ir šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia, apeliantė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad P. S. vengė įforminti sandorį notarine tvarka.
Dėl sandorio pripažinimo tariamuoju sąlygų
Pagal CK 1.86 straipsnį negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Pažymėta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai.
Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus.
Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą.
Apeliantė teigia, kad 2011 m. gruodžio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties šalys elgėsi sąžiningai, nerūpestingai ir žinojo, jog apeliantė naudojosi žemės sklypu.
Kolegijos vertinimu, nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį sudariusios G. J. ir UAB „Relaxoazė“ (1 tomas, 98–104 b. l.) turėjo interesą parduoti ir nupirkti nekilnojamąjį daiktą (žemės sklypą). Tai patvirtina tai, kad UAB „Relaxoazė“ yra įmonė, užsiimanti nekilnojamojo turto verslu (1 tomas, 90–93 b. l.) realiai turėjo tiesioginį interesą įsigyti žemės sklypą. Bylos duomenimis, įmonė nuolat siekia pirkti nekilnojamuosius daiktus (1 tomas, 114 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad dar iki sutarties sudarymo UAB „Relaxoazė“ kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Raseinių žemėtvarkos skyrių, prašydama suteikti leidimą įvesti mišką žemės sklype (1 tomas, 97, 112–113 b. l.).
Antras dalykas, kurį reikia nustatyti, siekiant sužinoti, ar 2011 m. gruodžio mėn. 15 d. sandoris nėra tariamasis, yra tai, ar sudarius sandorį atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai, t. y. ar šios pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovai įgijo realias civilines teises ir pareigas. Šiuo atveju akivaizdu, kad šalys šia pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo tam tikras teises ir pareigas: pirkėjas UAB „Relaxoazė“ sumokėjo žemės sklypo pardavėjai G. J. sutartą žemės sklypo pardavimo kainą, o pardavėja pinigus gavo (2 tomas, 100 b. l., notaro patvirtintos sutarties 4.1 punktas).
Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga paneigė 2011 m. gruodžio 15 d. sandorio fiktyvumą.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, taip pat, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ar nepagristas, ar to, kad teismas pažeidė materialinės ar procesinės teisės normas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės atsakovams priteistinos advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimus į apeliacinį skundą paruošimą (CPK 98 str. 1 d.) (3 tomas, 10, 11, 18,19 b. l.). Pažymėtina, kad šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (8.11 punktas).
Kiti skundo teiginiai, įvertinant jų esmę, šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei G. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1200 Lt, o atsakovui UAB „Relaxoazė“ (į. k. 301880574) 450 Lt advokato pagalbos išlaidas iš ieškovės I. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)).
Kolegijos pirmininkas Egidijus Mockevičius
Teisėjai Rasa Bartašienė
Vilija Valantienė