Administracinė byla Nr. eA-1710-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01448-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja D. R. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėja reiškė pretenzijas dėl suėmimo sąlygų 2013 m. sausio 21–30 d., t. y. dėl Šiaulių TI kamerų būklės (per mažo ploto, netvarkingos, nešvarios, buvo šalta, drėgna, graužikų, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitarinius mazgu, kt.) bei kitų savo teisių neužtikrinimo (tiekiamas netinkamos kokybės maistas, nesudaryta galimybė pasivaikščioti lauke, kt.), taip pat dėl sąlygų Šiaulių TI laukiamojoje patalpoje (perpildyta, nebuvo maisto ir vandens, kt.) bei sąlygų konvojuojant į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (būdavo šalta). Tvirtino dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrusi dvasinius išgyvenimus, suprastėjo jos fizinė ir psichinė sveikata.

3.       Pareiškėja pripažino, jog yra praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą, bet manė, kad šis terminas turėtų būti atnaujintas. Nurodė, kad nuo įtarimų pareiškimo 2013 m. sausio mėn. prieš pareiškėją iškeltos kelios baudžiamosios bylos, kai kurios iš jų tęsiasi iki šiol. Baudžiamosios bylos užėmė beveik visą pareiškėjos laiką, apklausos ir posėdžiai vyko ne tik Panevėžyje, bet ir Šiauliuose bei Vilniuje. Be to, advokatų atsisakymas ginti pareiškėją minėtose bylose, pateikiamas vos 1–2 dienos prieš svarbius posėdžius, lėmė netinkamą jos atstovavimą, neinformavimą apie savo procesines teises ir pareigas, papildomą susirašinėjimą su Lietuvos advokatūros Advokatų taryba bei sudėtingą bylinėjimąsi su gynėjais. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-300/2015 skyrė pareiškėjai laisvės atėmimo bausmę, tai dar labiau neigiamai paveikė jos psichologinę būklę, ir tik Lietuvos apeliaciniam teismui 2017 m. sausio 25 d. nutartimi atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą pareiškėja galėjo atsikvėpti ir pradėti normalų gyvenimą. Pareiškėja tvirtino buvusi kelerius metus neteisėtai persekiojama baudžiamosiose bylose, tai patvirtina jos naudai priimtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas. Visos šios aplinkybės, pareiškėjos teigimu, neigiamai paveikė ją ir jos sveikatą, nuo 2013 metų iki dabar jai tenka laikytis pas gydytojus ir psichoterapijos specialistus.

4.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip paduotą praleidus ieškinio senaties terminą.

II.

5.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. kovo 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjos D. R. skundą.

6.       Teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK)
1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto trejų metų ieškinio senaties termino taikymo pareiškėjos atžvilgiu, nustatė, kad pareiškėja 2013 m. sausio 21–30 d. buvo periodiškai laikoma Šiaulių TI. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į teismuose jau nuo 2011 metų nagrinėjamų tokio pobūdžio bylų skaičių, pareiškėja, elgdamasi apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, jog pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, o manydama, jog jos teisės 2013 m. sausio 21–30 d. laikotarpiu buvo pažeistos, nepagrįstai ilgai negynė savo teisėtų interesų. Teismas akcentavo, jog teisės aktai, reglamentuojantys vienam asmeniui turintį tekti minimalų kameros plotą, yra paskelbti viešai. Konstatuota, kad pareiškėjai į teismą kreipusis 2017 m. rugpjūčio 31 d., neturtinės žalos atlyginimas jai iš valstybės galėtų būti priteistas tik už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 31 d., todėl jos skundas atmestas.

s

III.

7.       Pareiškėja D. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

8.       Pareiškėjos nuomone, teismo sprendimas yra be jokių motyvų, nenuoseklus ir priimtas neįvertintus visų pateiktų įrodymų, teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, susijusias su teisinio apibrėžtumo principu, terminais ir senatimi, bei proceso teisės normas, susijusias su betarpiškumo principu ir įrodymų ištyrimo būtinumu. Be kita ko, teismas nenurodė, kodėl nesutinka su pareiškėjos pozicija dėl ieškinio senaties termino pradžios, neanalizavo įrodymų, susijusių su ieškinio senaties praleidimo priežastimis. Pareiškėja tvirtina, jog, kai buvo suimta 2013 metais ir apkaltinta sunkaus nusikaltimo padarymu, ji jautė kankinimus ir nepatogumus, tačiau, gąsdinama ikiteisminio tyrimo pareigūnų apie būsimą ilgą laisvės atėmimo bausmę, ji nemanė, kad pirmiausia turi skųstis dėl laikymo sąlygų. Net jei pareiškėja žinojo apie savo teisių pažeidimą, jos prioritetu buvo teisinė gynyba baudžiamosiose bylose, juolab kad asmens laisvė yra didesnė vertybė. Pareiškėjos įsitikinimu, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, senaties terminas skaičiuotinas nuo 2017 m. sausio 25 d., kai pareiškėjai skirta bausmė Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo atidėta. Pareiškėja, suvokusi, kad realiai neturės atlikti bausmės, pusę metų pailsėjusi ir atsigavusi, pradėjo ginti savo pažeistas teises. Pareiškėja atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas netenkino jos prašymų apklausti liudytojus, nors būtent dėl tokio prašymo 2018 m. sausio
3 d. atidėjo bylos nagrinėjimą. Šios aplinkybės, pareiškėjos vertinimu, rodo teismo šališkumą ir paviršutiniškumą.

9.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

10.       Atsakovo vertinimu, pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ji nežinojo apie tariamą savo teisių pažeidimą, ir manydama, jog jos teisės pažeistos, nepagrįstai ilgai negynė savo teisėtų interesų. Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėja anksčiau nebuvo susidūrusi su teisėsaugos institucijomis, buvo gąsdinama ikiteisminio tyrimo pareigūnų dėl būsimos ilgos laisvės atėmimo bausmės, todėl prioritetą teikė ne kalinimo sąlygoms, o asmens laisvei bei savo gynybai, nepagrįsti ir nepateisina senaties termino praleidimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų suėmimo vykdymo sąlygų Šiaulių TI bei konvojavimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjai 2013 m. sausio
21–30 d. laikotarpiu, atlyginimo priteisimo.

12.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

13.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar pareiškėjas skundą teismui padavė laikydamasis teisės aktuose įtvirtintų terminų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą už 2013 m. sausio
21–30 d. laikotarpį atmestinas kaip pateiktas praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pareiškėjos įsitikinimu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepakankamai motyvuotas, teismas nevisapusiškai ištyrė pareiškėjos pateiktus argumentus ir duomenis. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

14.       Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

15.       Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad laikymo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjos nusiskundimai dėl laikymo, konvojavimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos, jos buvo prastos būklės, nešvarios, jose šalta, buvo pelėsis, žiurkių, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, dėl netinkamo maitinimo jautė alkį, nebuvo vedama į kiemą pasivaikščioti, konvojuojant buvo šalta ir kt.), kurių asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo, konvojavimo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai jį veikia. Iš pareiškėjos paaiškinimų pirmosios instancijos teismui ir teiginių apeliaciniame skunde manytina, jog ji ginčo laikotarpiu iš tiesų suvokė numanomą savo teisių pažeidimą (2018 m. vasario 21 d. posėdyje pati pareiškėja net teigė įspėjusi pareigūnus apie ketinimą rašyti skundus dėl sąlygų Šiaulių TI laukimo patalpoje). Taigi pareiškėja, 2013 m. sausio 21–30 d. laikoma Šiaulių TI kamerose, konvojuojama, jos teigimu, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, kankinančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (CK 1.125 str. 8 d.). Vadinasi, paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų laikymo, konvojavimo sąlygų neužtikrinimo 2013 m. sausio 21 d. buvo 2016 m. sausio 21 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2013 m. sausio 22 d. – 2016 m. sausio 22 d. ir t. t. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2017 m. rugpjūčio 31 d. (žyma ant elektroninio dokumento, I t., b. l. 1), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėja reikalavimui už 2013 m. sausio 21–30 d. laikotarpį pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.). Papildomai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino pradžios momento, pagrįstai nustatinėjo, kada pareiškėja sužinojo apie tikėtiną savo teisių pažeidimą, ir būtent nuo šio momento skaičiavo ieškinio senaties terminą bei nesirėmė pareiškėjos argumentais apie jos atžvilgiu vykusius ikiteisminius, baudžiamuosius procesus (pastarieji argumentai vertintini sprendžiant dėl pagrindo atnaujinti praleistą terminą).

16.       CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio
5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

17.       Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2222-1062/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-532-662/2017). Nagrinėjamoje byloje pareiškėja savo delsimą kreiptis į teismą dėl galbūt netinkamų suėmimo vykdymo, konvojavimo sąlygų siejo su jos atžvilgiu vykusiais ikiteisminiais tyrimais, baudžiamosiomis bylomis, sunkumais susirandant advokatą ir dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės patirtais neigiamais išgyvenimais.

18.       Nors, kaip teisingai pastebima apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas plačiau nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, kuriais ji aiškino ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, tačiau iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas sprendė dėl galimybės atnaujinti pareiškėjai ieškinio senaties terminą ir konstatavo, jog ji nepagrįstai ilgai negynė savo teisėtų interesų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos higienos normų ir kitų teisės aktų nuostatos, reguliuojančios laisvės atėmimo vietų įrengimą ir eksploatavimą, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, yra skelbiamos viešai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Šiaulių TI ar kiti asmenys pareiškėjai būtų sudarę kliūtis su šiais aktais susipažinti arba gauti teisinę pagalbą. Pareiškėjos argumentai apie sunkumus gaunant advokato pagalbą baudžiamosiose bylose, jos procesinių teisių neužtikrinimą nėra susiję su nagrinėjama byla, todėl plačiau nenagrinėtini. Dėl pareiškėjos argumentų, kad pastaraisiais metais beveik visą jos laiką užėmė bylinėjimasis baudžiamosiose bylose (didesnes vertybės – asmens laisvės – gynimas), taip pat ginčai dėl advokatų teikiamų paslaugų, pastebėtina, jog pareiškėja į teismą dėl netinkamų laikymo, konvojavimo sąlygų galėjo kreiptis per trejus metus, toks laikotarpis laikytinas protingu ir pakankamu net atsižvelgiant į individualias jos aplinkybes (be kita ko, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad pareiškėjos atžvilgiu 2013–2015 m. vyko keturios baudžiamosios bylos), kurios nepripažintinos išskirtinėmis (visų asmenų, kurie laikomi Šiaulių TI kardomosios priemonės – suėmimo pagrindu, atžvilgiu vyksta bent vienas ikiteisminis tyrimas ar baudžiamoji byla), o pareiškėjos kreipimasis į administracinį teismą tik 2017 m. rugpjūčio 31 d. sietinas su subjektyviu jos apsisprendimu. Nors pareiškėja užsiminė apie pablogėjusią savo savijautą, byloje nėra sveikatos priežiūros specialistų išvadų apie jos sveikatos būklę per minėtus trejus metus, o išraše iš pareiškėjos Asmens sveikatos istorijos 2013 m. sausio 21–30 d. laikotarpiu neužfiksuotos jos ligos ar nusiskundimai.

19.       Teisėjų kolegija iš bylos duomenų objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjos valios ir pakankamai svarbių praleistam terminui atnaujinti, nenustatė. Atsižvelgusi į šią aplinkybę, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimui už 2013 m. sausio 21–30 d. laikotarpį, todėl teismas pagrįstai atmetė jos skundą.

20.       Dėl pareiškėjos prašymo apklausti liudytojus pažymėtina, kad Administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str.,
56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo, jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje A-21-146/2015, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018).

21.       Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, jog teismas nepagrįstai atsisakė apklausti liudytojus, nepaisant to, kad šiuo tikslu buvo atidėtas 2018 m. sausio 3 d. posėdis. Teisėjų kolegija pastebi, kad 2018 m. sausio 3 d. teismo posėdis buvo atidėtas iš esmės dėl to, kad Šiaulių TI savalaikiai nepateikė reikalaujamų dokumentų, be to, teismo sprendimas atidėti posėdį pareiškėjai negalėjo sukelti jokių pagrįstų lūkesčių, kad, jai užsiminus apie pageidavimą apklausti liudytojus, šis prašymas kitame teismo posėdyje bus patenkintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo atsisakymas apklausti pareiškėjos nurodytus asmenis nesudarė kliūčių teismui teisingai išnagrinėti bylą, kadangi pareiškėja aiškiai neišdėstė, kokias aplinkybes, susijusias su esminiu byloje kilusiu klausimu (dėl ieškinio senaties termino taikymo), šie asmenys galėtų patvirtinti ar paneigti.

22.       Dėl apeliacinio skundo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą akcentuotina, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83); 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93); 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Co?me ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96).

23.       Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo sieja su subjektyviu įsitikinimu, kad teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl ieškinio senaties taikymo. Pabrėžtina, jog vien ta aplinkybė, kad teismas bylos faktus vertino ne taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, tenkino ne visus jos procesinius prašymus, savaime nereiškia, jog teismas buvo neobjektyvus ar šališkas. Atsižvelgiant į tai, tokie deklaratyvūs, abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo teiginiai atmestini.

24.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas turi motyvavimo trūkumų, tačiau šie trūkumai nėra esminiai ir yra ištaisomi šia nutartimi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Stasys Gagys

        Rytis Krasauskas

        Ramutė Ruškytė