Civilinė byla Nr. e2A-1372-555/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01477-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.16.11.2; 3.1.7.6;

3.3.1.19.2; 3.3.1.21

(S)

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2135-842/2025 pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams V. G. (V. G.) ir Ž. G. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Apeliacinės instancijos teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 4 757,89 Eur skolos už buto nuomą, 62,52 Eur delspinigių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Ieškovė nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 perdavė ieškovei patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. 1998 m. gruodžio 2 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu butas buvo išnuomotas atsakovui V. G. ir jo šeimos nariams. Nurodytame bute kartu su atsakovu gyvena ir jo žmona Ž. G.. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovai nevykdo pareigos laiku mokėti buto nuomos mokestį. Atsakovai buvo ne kartą įspėti apie įsiskolinimą ir paraginti jį padengti, tačiau iki šiol jo nesumokėjo. Ieškovės skaičiavimu, atsakovų įsiskolinimas už buto nuomą laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d. sudaro 4 757,89 Eur. Sutarties šalys susitarė nuomos mokesčio reguliavimą palikti teisės aktams. Jeigu norima įtvirtinti, kad tam tikrą teisinį santykį turi reguliuoti konkretus teisės aktas, o ne nauji (aktualūs) teisės aktai, yra įprasta praktika – nurodyti konkretaus teisės akto redakciją. Tačiau konkrečiu atveju sutarties šalys taip nesusitarė. Šiuo atveju nuomos mokesčio dydžio pakeitimus suponuoja ne sutarties pakeitimai, o teisinio reguliavimo pakeitimai. Kadangi pati nuomos sutarties nuostata (sąlyga) nebuvo keičiama, minimo nutarimo norma neturi įtakos pareikšto reikalavimo dydžiui. Skola buvo apskaičiuota pagal skolos susidarymo metu galiojusius teisės aktus ir nėra jokio teisinio pagrindo šią skolą apskaičiuoti kitaip. Ieškovė taip pat nurodė, kad savivaldybės būsto nuoma ir socialinio būsto nuoma yra visiškai skirtingos paramos formos. Su atsakovais nuomos sutartis sudaryta iki socialinio būsto, kaip valstybės paramos formos, atsiradimo, todėl akivaizdu, kad su jais sudaryta savivaldybės būsto nuomos sutartis. Ieškovės teigimu, atsakovų atžvilgiu nebuvo taikomos normos, kurios yra aktualios socialinio būsto nuomai.

3.       Atsakovai V. G. ir Ž. G. ieškinį prašė atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodė, kad jie iki šiol mokėjo už buto nuomą. Ieškovė reikalauja vis didesnio nuomos mokesčio, tačiau daugiau mokėti neleidžia atsakovų pajamos. 1988 m. atsakovų šeima buvo įrašyta į lengvatinę eilę butui gauti kaip jauna šeima, tačiau eilėje prastovėjus 5 metus, butas atsakovams nebuvo suteiktas. Vietoje buto pasiūlius žemės sklypą, atsakovai su tuo sutiko, tačiau žemės sklypas taip pat nebuvo suteiktas. Dar po 5 metų atsakovams buvo pasiūlyta nuomotis Vilniaus miesto savivaldybei priklausantį butą. Pagal 1998 m. gruodžio 2 d. pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartį pastato savininkas (sutartį kaip buto / namo savininkas pasirašė atsakovas) apmoka bendras pastato eksploatavimo ir priežiūros išlaidas pagal galiojančius tarifus. Nuo pat 1998 m. iki 2024 m. Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiame bute nebuvo atliekamas joks remontas. 2012 m. atlikus nepriklausomą pastato techninę ekspertizę konstatuota, kad pastato techninė būklė neatitinka nustatytų reikalavimų. Atsakovai reiškė pretenzijas, tačiau ieškovė nesiėmė jokių veiksmų nurodytiems trūkumams pašalinti. 1998 m. gruodžio 2 d. nuomos sutartis buvo sudaryta tarp UAB „Naujoji pilaitė“ ir atsakovo. Jokios nuomos sutarties su ieškove atsakovai nepasirašė. Kadangi atsakovai ginčo buto nuomos sutartį yra sudarę 1998 m. gruodžio 2 d., todėl nėra pagrindo perskaičiuoti ir didinti nuomos mokestį, kadangi savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, sąlygos nekeičiamos.

4.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ieškinį prašė patenkinti. Trečiasis asmuo nurodo, kad butas 1998 m. gruodžio 2 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu išnuomotas atsakovams. Atsakovai privalo užtikrinti savalaikį nuomos mokesčio mokėjimą. Savivaldybės ir socialinio būsto nuomos mokesčio apskaičiavimui taikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1487 patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika ir Savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 1-130 patvirtintas Savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašas. Šio teisinio reglamentavimo pagrindu, atsakovai nuomos mokestį turi mokėti ieškovei, kuri yra Vilniaus miesto savivaldybės patikėtinė. Atsakovams nuomos mokestis apskaičiuotas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašu, patvirtintu 2015 m. liepos 29 d. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-130 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“. Vadovaujantis 1995 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-775 ,,Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ 2 straipsnio 1 dalimi, nuomininkui nesumokėjus nustatyto nuomos mokesčio, jis privalo mokėti ir 0,02 procentus delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. Paskaičiuoti delspinigiai sudaro 62,52 Eur. Iš viso įsiskolinimo dydis yra 4 820,41 Eur. Kadangi buvo sudaryta nuomos sutartis, kurioje aiškiai išreikšta nuomotojo pareiga mokėti nuomos mokestį bei komunalinius mokesčius, šios sutarties pagrindu atsakovams tenka pareiga tiek teisės aktų nustatyta tvarka, tiek sutarčių nuostatų pagrindu mokėti pilną nuomos mokestį už ginčo butą.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6.       Teismas nustatė, kad ginčo butas nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Ieškovė administruoja ir prižiūri Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamąsias bei negyvenamąsias patalpas (skirtas gyventojams naudotis kaip pagalbinėmis patalpomis), patikėjimo teise valdo, naudoja bei disponuoja šiuo turtu, apskaičiuoja ir surenka iš nuomininkų nuomos mokesčius, atstovauja Vilniaus miesto savivaldybės interesams bylose dėl skolų išieškojimo ir kt. 1998 m. gruodžio 2 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu atsakovui ir jo šeimos nariams, įskaitant atsakovę (atsakovo sutuoktinę), buvo išnuomotas ginčo butas. Remiantis Sutarties 1.2 punktu, atsakovai įsipareigojo kas mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Sutartyje taip pat nurodyta, kad ji sudaroma remiantis Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 19 d. sprendimais.

7.       Teismas iš bylą pateikto Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 2167V nustatė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymu, Vilniaus miesto valdybos 1998 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 723V,,Dėl piliečių, pageidaujančių gauti valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis eilių tvirtinimo“, atsakovo keturių asmenų šeimai (jis, žmona ir du vaikai) nuspręsta išnuomoti trijų kambarių 61,71 kv. m. bendrojo ploto butą. Į bylą taip pat pateiktas atsakovų 1998 m. lapkričio 3 d. pasirašytas Vilniaus miesto valdybai teiktas sutikimas, kuriame nurodoma, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 10 straipsnio 2 punktu, 4 asmenų šeima sutinka išsinuomoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas, taikant savivaldybių reguliuojamus nuomos mokesčio tarifus. Tuo metu Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 10 straipsnyje buvo numatyta, kad piliečiai, turintys teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, gali nustatyta tvarka pasirinkti ir pasinaudoti viena iš šių paramos formų: 1) gauti kreditą lengvatinėmis sąlygomis arba subsidijas gyvenamajam namui ar butui pasistatyti arba nusipirkti; 2) išsinuomoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas, taikant savivaldybių reguliuojamus nuomos mokesčio tarifus. Atsakovai pasirinko antrąją paramos formą.

8.       Teismas nurodė, kad nors ankstesniame teisės akte nebuvo sąvokos ,,socialinis būstas“, asmenys, besinuomojantys būstą pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, taip pat išskirti kaip kategorija asmenų, kuriems būstas nuomojamas nekomercine forma, tokiu būdu išlaikant valstybės ir savivaldybės įgyvendinamų socialinių funkcijų tęstinumą. Kadangi nuomos sutartis su atsakovais sudaryta pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, sprendė, kad perskaičiuoti atsakovams nuomos mokesčio pasikeitus teisiniam reglamentavimui (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1487 nuostatas) nebuvo pagrindo. Kadangi tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimas Nr. 472, tiek 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1487 reglamentuoja savivaldybės būsto, taip pat ir socialinio būsto, nuomos mokesčių apskaičiavimą, o ne kokius nors kitus nuomos sutarčių kriterijus (naudingojo ploto normatyvas ar kita), teismas padarė išvadą, kad nuostata, jog savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, sąlygos nekeičiamos, aktuali būtent skaičiuojant nuomos mokestį, tokiu būdu valstybei ir savivaldybei išlaikant įgyvendinamų socialinių funkcijų tęstinumą. Priešingai aiškinant teisinį reglamentavimą susidarytų situaciją, kad bloginama (naikinant tam tikrą suteiktą paramos formą) asmenų, kuriems pagal teisės aktus suteikta valstybės parama, padėtis.

9.       Ieškovei netinkamai skaičiavus nuomos mokestį (taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimą Nr. 1487 ir jį įgyvendinantį 2015 m. liepos 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-130 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašą) 2023 m. vasario 1 d. – 2023 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu, ieškinys dėl 4 757,89 Eur skolos už buto nuomą, 62,52 Eur delspinigių ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atmestas. Kadangi jokie alternatyvūs ir / ar priešiniai reikalavimai byloje nebuvo pareikšti, teismas pažymėjo, kad nuomos mokesčio apskaičiavimas ginčo laikotarpiu nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir teismas dėl to nepasisakė.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10.       Apeliaciniu skundu Ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Pirmosios instancijos teismo išdėstytas Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1487 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. 472 „Dėl Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.2 punkto aiškinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – PBĮIĮ) 31 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimams ir teismų praktikai, ko pasėkoje sprendimas neatitinka Rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų, patvirtintų Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2), 3.3. punkto ir 7.1. punkto.

1.2.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 1487 tiesiogiai nurodyta, jog šis priimtas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.583 straipsnio 2 dalies ir PBĮIĮ 4 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktų, 18 straipsnio 2-3 dalių pagrindu. Taigi Įgyvendinimo įstatymas, PBĮIĮ ir nurodytas nutarimas tiesiogiai susiję. Iš PBĮIĮ 31 straipsnio 1 dalies ir Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio formuluočių aiškiai matosi, kad šios normos skirtos užtikrinti savivaldybės būsto, kaip paramos formos, ir socialinio būsto, kaip paramos formos, atskyrimą. 

1.3.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Kitaip būtų pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių aktų atžvilgiu. Vyriausybės nutarimas yra poįstatyminis teisės aktas. Jame negali būti teisės normų, konkuruojančių su įstatymo normomis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose taip pat konstatuota, kad įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 2004 m. kovo 5 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai). Iš minėtų PBĮĮĮ, Įgyvendinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1487 nuostatų palyginimo matosi, kad jos nėra identiškos.

1.4.       Remiantis aptartais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1487 minėtos normos (Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis, PBĮĮĮ 31 straipsnio 1 dalis) gali būti tik detalizuotos, o ne pakeistos iš esmės. Todėl, aiškinant ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1487 2.2 punktą, turi būti atsižvelgta į minėtas įstatymų nuostatas. Tokios pat pozicijos, jog PBĮĮĮ 31 straipsnio 1 dalis, Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1487 2.2 punktas yra skirti tik socialinio ir savivaldybės būsto nuomos, kaip paramos formos, atskyrimui, laikosi ir teismai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012), t. y. kasacinio teismo praktikoje tiesiogiai nurodyta, kad „jei asmenys gyvenamąsias patalpas nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagrindu naudoja nepažeisdami sąlygų, nustatytų nuomos sutartyje ir CK gyvenamųjų patalpų nuomą reglamentuojančių teisės normų, jiems nuomos sutartis negali būti nutraukta remiantis naujos redakcijos (galiojančios nuo 2003 m. sausio 1 d.) įstatymo nuostatomis.“ Nuo 2003 m. sausio 1 d. atsirado socialinio būsto, kaip paramos formos, reglamentavimas, todėl akivaizdu, jog nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina teiginius, kad PBĮĮĮ 31 straipsnio 1 dalis ir Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis yra skirtas užtikrinti savivaldybės būsto, kaip paramos formos, ir socialinio būsto, kaip paramos formos, atskyrimą.

1.5.       Savivaldybės būsto, išnuomoto iki 2002 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, nuomos mokesčio keičiamumo klausimas jau buvo sprendžiamas teismuose. Pavyzdžiui, civilinėje byla Nr. e2-1408-967/2019 (žr. sprendimo 21 punktas) teismas tiesiogiai nurodė, kad nėra pagrindo netaikyti galiojančius (besikeičiančius) teisės aktus, reglamentuojančius savivaldybės būsto nuomos mokesčio apskaičiavimą. Su atsakovais buvo pasirašyta savivaldybės būsto nuomos sutartis, kuri iki šiol nesikeitė. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje apskritai nebuvo pagrindo taikyti normas, kurios skirtos savivaldybės būsto nuomos, kaip paramos formos, ir socialinio būsto nuomos, kaip formos atskyrimui.

1.6.       Ieškovė, kaip Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų patikėtinė, į kurios funkcijas įeina ir nuomos mokesčio surinkimas, privalo tiksliai žinoti nuomos mokesčio apskaičiavimo mechanizmą. Savivaldybės būsto nuomos mokesčio apskaičiavimas yra kompleksinis, t. y. laikui bėgant keitėsi tiek nuomos mokesčio apskaičiavimo formulės, tiek teisės aktai, nustatantys atskirus šių formulių sudedamuosius koeficientus. Tačiau nei iš sprendimo motyvų, nei iš rezoliucinės dalies nėra aišku, kokios konkrečiai sąlygos laikomos konstanta, o kokios – ne. Dėl to, įsiteisėjus priimtam sprendimui, ieškovė nežinotų, kaip apskaičiuoti nuomos mokestį atsakovams. Šiuo atveju pasikeitusio nuomos mokesčio apskaičiavimo taikymas nelaikytinas sutarties sąlygų pakeitimu. Jeigu ginčo šalys siektų nustatyti nekintančią nuomos kainą, tai į sutartį būtų tikslinga įrašyti tam tikrą fiksuotą nuomos mokesčio dydį. Tačiau konkrečiu atveju buvo susitarta kitaip. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada „jog savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, sąlygos nekeičiamos, aktuali būtent skaičiuojant nuomos mokestį“ tiesiogiai prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams, kad, esant nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimo tvarkai nustatytai šalių susitarimu, „ <...> pasikeitus nuomos mokesčio dydžiui atsižvelgiant į pakitusią šio mokesčio nustatymo tvarką naujai nustatytas nuomos mokesčio dydis šalių susitarimo nepažeidžia“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2011). Tai reiškia, kad konkrečiu atveju nėra teisinio pagrindo, ribojančio nuomos mokestį atsakovams apskaičiuoti pagal galiojančius teisės aktus.

11.       Atsakovai V. G. ir Ž. G. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovų nuomos sutartis buvo sudaryta 1998 m. gruodžio 2 d., t. y. iki 2002 m. gruodžio 31 d. Ši faktinė aplinkybė nėra ginčijama ir reiškia, jog nuomos sutartis patenka į Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1487 2.2 punkto reguliavimo apimtį. Ši teisės norma imperatyviai nustato, kad iki 2002 m. pabaigos pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą sudarytos nuomos sutartys negali būti keičiamos vienašališkai, išskyrus atvejus, numatytus civiliniame kodekse. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia subjektyviu nutarimo aiškinimu, nors nutarimo nuostatos nekelia abejonių ir nepatvirtina ieškovės dėstomos pozicijos. Apeliacinio skundo argumentai nėra paremti ir sutarties sąlygomis, t. y. nėra nei įstatyminio, nei sutartinio pagrindo didinti nuomos mokestį pagal sutartį tokiu būdu, kokiu pageidauja ieškovė. Joks įstatyminis reglamentavimas taip pat nenumato pagrindo keisti nuomos mokestį atsakovams. Šiuo atveju nebuvo sudaryta jokių papildomų susitarimų dėl nuomos sąlygų pakeitimo, todėl teisiškai nėra pagrindo perskaičiuoti ar didinti atsakovų mokėtino nuomos mokesčio. Kitaip tariant, atsakovų pareiga mokėti nuomos mokestį liko tokia, kokia buvo nustatyta galiojančių teisės aktų ir pradinės sutarties sudarymo metu, ir negalėjo būti padidinta ieškovės iniciatyva, vienašališkai taikant vėlesnius teisės aktus, kuriuose expressis verbis (liet. tiesiogiai) įtvirtinta, kad tam tikroms asmenų kategorijoms jie nėra taikytini.

2.2.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka turi viršenybę prieš savivaldybės lokalius aktus. Ieškovės argumentai, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintame nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos apraše neatsispindi nutarimo 2.2 punkto sąlyga, neturi teisinės reikšmės šio ginčo sprendimui. Kaip teisingai pažymėjo tiek apeliacinės instancijos teismas, tiek pakartotinai bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vien tai, jog savivaldybės lokalūs teisės aktai tiesiogiai nekartoja nutarimo sąlygos, nereiškia, kad ši imperatyvi Vyriausybės nustatyta taisyklė negalioja. Vilniaus miesto savivaldybė privalo laikytis Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimų ir nėra savarankiška nustatydama nuomos mokestį valstybei priklausančiam turtui – šiuo atveju ginčo butui. Ginčo atveju tai reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybė neturėjo teisės nepaisyti nutarimo 2.2 punkto – ši nuostata galioja aukštesne juridine galia ir yra privaloma, nepaisant to, kad savivaldybės tarybos vienu ar kitu sprendimu patvirtintas tvarkos aprašas jos neįtraukė. Teismas pagrįstai pripažino, kad savivaldybės vidiniai teisės aktai negali panaikinti atsakovų teisės į pradinėmis sąlygomis vykdomą nuomos sutartį, kai tokia teisė jiems suteikta tiesiogiai Vyriausybės nutarimu.

2.3.       Atsakovai atitiko Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintas sąlygas ir pasirinko šio įstatymo 10 straipsnio 2 punkte nurodytą valstybės paramos formą. Nuomos teisinių santykių susiklostymo metu savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčių tarifų nustatymo tvarką reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 704 patvirtinta „Savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčių tarifų nustatymo tvarka“. Nuomos teisinių santykių susiklostymo metu galiojusio Vilniaus miesto valdybos 1998 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 107V „Dėl neprivatizuotų gyvenamųjų namų (butų) nuomos mokesčio“ 1.2. punkte buvo įtvirtinta, jog nuomos mokestis nustatytas – 1,70 Lt už vieną kvadratinį metrą bendrojo ploto per mėnesį už naujai pastatytus butus ir priimtus eksploatuoti nuo 1997 m.. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 472 patvirtino „Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką“, kurioje įtvirtinta tvarka buvo skaičiuojamas nuomos mokestis už savivaldybės nuomojamas gyvenamąsias patalpas iki 2014 m. gruodžio 31 d. Nuo 2015 m. sausio 1 d., ieškovė nepagrįstai ir nesąžiningai reikalauja mokėti vienašališkai padidintus mokesčius bei bando eliminuoti įstatymu atsakovams suteiktą paramą. Pagal nuomos teisinių santykių metu buvusią situaciją atsakovai negavo buto nuosavybės teise, todėl visiškai pagrįsta ir teisinga, kad jiems išliktų bent jau pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo garantuota parama. Atsakovams nuomos mokestis už nuomojamas gyvenamąsias patalpas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 472 patvirtina „Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka“ (2011 m. rugpjūčio 24 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. suvestinės redakcija), o ne skaičiuojamas ir vienašališkai didinamas Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1487 pagrindu.

2.4.       Atsakovų sudarytoje sutartyje nenustatyta jokia automatino nuomos mokesčio padidinimo sąlyga ar konkreti formulė – šalys susitarė, kad mokėtina suma apskaičiuojama Vyriausybės nustatyta tvarka. Aktuali Vyriausybės nustatyta tvarka specialiai saugo senas sutartis nuo pakeitimų, todėl atsakovai, mokėdami nuomos mokestį pagal senąją tvarką, savo sutartinių pareigų nepažeidė. Ieškovės pozicija, kad sutarties nuoroda į „Vyriausybės nustatytą tvarką“ leido taikyti naujausius (po 2014 m. priimtus) teisės aktus (Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimą Nr. 1487) ir ženkliai padidinti nuomos mokestį, buvo tinkamai įvertinta pirmosios instancijos teismo ir atmesta. Teismas pažymėjo, jog jokie sutarties pakeitimai su atsakovais pasirašyti nebuvo, o vienašališkai keisti nuomos mokestį ieškovė neturėjo teisės.

2.5.       Byloje nebuvo keliamas ginčas dėl sutarties keitimo. Sutarties keitimo klausimas buvo paliestas tik tuo aspektu, kad ieškovė kelis kartus siūlė pakeisti nuomos sutartį, bet atsakovai su tuo nesutiko ir nuomos sutartis nėra pakeista, t. y. jos sąlygos yra nekeistos nuo sutarties sudarymo dienos 1998 m. gruodžio 2 d.. Taigi, apeliaciniame skunde cituojamų bylų ir šios bylos ratio decidendi (liet. faktinės aplinkybės) nesutampa ir jose pateikti išaiškinimai neprieštarauja ginčijamam pirmosios instancijos teismo sprendimui.

12.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį patenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

3.1.       Savivaldybės ir socialinio būsto nuomos mokesčio apskaičiavimui taikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1487 patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika ir Savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 1-130 patvirtintas Savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašas. Remiantis šiuo reglamentavimu, šiuo atveju atsakovai nuomos mokestį turi mokėti ieškovei, kuri yra Vilniaus miesto savivaldybės patikėtinė.

3.2.       Savivaldybės būsto, išnuomoto iki 2002 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, nuomos mokesčio keičiamumo klausimas jau buvo sprendžiamas teismuose. Pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. e2‑1408-967/2019 (žr. sprendimo 21 punktą) teismas tiesiogiai nurodė, kad nėra pagrindo netaikyti galiojančius (besikeičiančius) teisės aktus, reglamentuojančius savivaldybės būsto nuomos mokesčio apskaičiavimą. Su atsakovais buvo pasirašyta savivaldybės būsto nuomos sutartis, kuri iki šiol nesikeitė. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti normas, kurios skirtos savivaldybės būsto nuomos, kaip paramos formos, ir socialinio būsto nuomos, kaip formos atskyrimui.

3.3.       Nuomos mokestis apskaičiuotas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašu, patvirtintu 2015 m. liepos 29 d. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-130 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“. Kadangi buvo sudaryta nuomos sutartis, kurioje aiškiai išreikšta atsakovų pareiga mokėti kas mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka mokėti nuomos mokesčius (nuomos sutarties 1.2 punktas), šios sutarties pagrindu atsakovams tenka pareiga tiek teisės aktų nustatyta tvarka, tiek sutarčių nuostatų pagrindu mokėti pilną nuomos mokestį už ginčo butą.

Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl ieškovės baigiamosios kalbos

14.       Ieškovė, po teismo 2025 m. spalio 28 d. nutarties, kuria nutarta atidėti teismo procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą, 2025 m. spalio 28 d. 16.45 val. (teisme gauta 2025 m. spalio 29 d.) raštu pateikė baigiamąją kalbą. CPK 325 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad teismas, baigęs nagrinėti bylą, nutaria, kada bus priimtas ir paskelbtas sprendimas ar nutartis. Atkreiptinas dėmesys, kad visos faktinės bylos aplinkybės turi būti nustatomos ir įrodymai ištiriami bylą nagrinėjant iš esmės, nes, baigiamosiose kalbose, draudžiama remtis aplinkybėmis ir įrodymais, kurių teismas netyrė teismo posėdyje. Baigus bylos nagrinėjimą iš esmės ir teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, jokie nauji byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai ir (ar) prašymai, neatnaujinus bylos nagrinėjimo iš esmės, negali būti priimami ir nagrinėjami. Procesinį sprendimą (nutartį) dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo teismas priima tik nustatęs, kad būtina išsiaiškinti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus (CPK 256 straipsnis). Nagrinėjamu atveju tokio būtinumo nenustačius, apeliacinės instancijos teismui nekyla pareiga atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės vien dėl tos priežasties, kad ieškovės atstovas klaidingai interpretavo teismo nustatytus baigiamosios kalbos pateikimo terminus.

Dėl ginčo esmės

15.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuomos mokesčio už gyvenamąsias patalpas, priklausančias nuosavybės teise savivaldybei, mokėjimo.

16.       Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 perdavė ieškovei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 1-1291 perdavė ieškovei patikėjimo teise naudoti ir valdyti įstatymų nustatyta tvarka visas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas (skirtas gyventojams naudotis kaip pagalbinėmis patalpomis), socialinio būsto, bendrabučių gyvenamąsias patalpas šio nekilnojamojo turto administravimo funkcijoms, nustatytoms įstaigos įstatuose, vykdyti. Remiantis ieškovės įstatais, ji administruoja ir prižiūri Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamąsias bei negyvenamąsias patalpas (skirtas gyventojams naudotis kaip pagalbinėmis patalpomis), patikėjimo teise valdo, naudoja bei disponuoja šiuo turtu, apskaičiuoja ir surenka iš nuomininkų nuomos mokesčius, atstovauja Vilniaus miesto savivaldybės interesams bylose dėl skolų išieškojimo ir kt.

17.       Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad 1998 m. gruodžio 2 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atsakovui V. G. ir jo šeimos nariams, įskaitant atsakovę Ž. G. (atsakovo sutuoktinę), buvo išnuomotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Remiantis Sutarties 1.2 punktu, atsakovai įsipareigojo kas mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Sutartyje taip pat nurodyta, kad ji sudaroma remiantis Vilniaus miesto Valdybos 1998 m. lapkričio 19 d. sprendimais.

18.       Nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įrodinėja, kad savivaldybės būsto nuoma ir socialinio būsto nuoma yra visiškai skirtingos paramos formos. Su atsakovais nuomos sutartis sudaryta iki socialinio būsto, kaip valstybės paramos formos, atsiradimo, todėl skola buvo apskaičiuota pagal skolos susidarymo metu galiojusius teisės aktus. Tuo tarpu atsakovai, nesutikdami su ieškovės reikalavimais, nurodo, jog jie buvo išsinuomoję savivaldybės gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą iki 2002 m. gruodžio 31 d., atitiko Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintas sąlygas ir pasirinko šio įstatymo 10 straipsnio 2 punkte nurodytą valstybės paramos formą. Pirmosios instancijos teismas, sutikęs su atsakovų argumentais sprendė, kad perskaičiuoti atsakovams nuomos mokestį, pasikeitus teisiniam reglamentavimui (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1487 nuostatas), nebuvo teisinio pagrindo, kadangi savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, sąlygos nekeičiamos.

19.       CK XXXI skyriuje reglamentuojama gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sudarymo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka, taip pat ir tais atvejais, kai šios patalpos priklauso valstybei ar savivaldybėms (CK 6.575 straipsnio 2 punktas). CK 6.580 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje nustatyti teisę vienašališkai keisti nuomos sutarties sąlygas. Sutarties sąlygų keitimas atliekamas šalių susitarimu laisva jų valia (CK 6.156 straipsnis, 6.223 straipsnio 1 dalis), šalims bendradarbiaujant bei laikantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1, 2 dalys).

20.       CK 6.583 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Ši tvarka buvo nustatyta Vyriausybei 2001 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 472 patvirtinus Nuomos mokesčio tvarką. Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1487 nauja redakcija išdėstytas Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimas Nr. 472 ir patvirtinta nuomos mokesčio apskaičiavimo metodika. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Vyriausybės nutarimu patvirtinta nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka yra bendra, taikytina visų valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑369/2014).

21.       Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant ginčą dėl savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos mokesčio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2011), išaiškinta, kad savivaldybės tarybos sprendimu, remiantis Vyriausybės nustatyta nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka, nustatyta standartizuota nuomos mokesčio apskaičiavimo formulė, nepriklausanti nuo nuomos sutarties šalių valios ir privalomai taikoma gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims. Kaip jau minėta sudarytos sutarties 1.2 punktu, atsakovai įsipareigojo kas mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Atskirai nuo gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio nuomininkas, laikydamasis CK 6.583 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino ir Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos, 10 (Žin., 2001, Nr. 62-2263; 2002, Nr. 48-1857), iš savo lėšų moka mokestį už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas (Tvarkos aprašo 2 punktas).

22.       Nuomos sutartyje nustačius sąlygą, kad nuomotojas įsipareigoja padidėjus ar sumažėjus buto ir komunalinių paslaugų mokesčių tarifams tuos mokesčius perskaičiuoti Vyriausybės nutarimų nustatyta tvarka, laikytina, kad šalys susitarė dėl tokio nuomos mokesčio dydžio, kuris bus nustatytas pagal atitinkamu laikotarpiu, už kurį mokamas nuomos mokestis, galiojančią šio mokesčio apskaičiavimo tvarką. Pasikeitus norminiais aktais nustatytai nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkai, šalių nuomos sutartis nekeičiama, jos sąlyga dėl nuomos mokesčio apskaičiavimo dydžio lieka galioti, ja remiantis nuomos mokesčio dydis nustatomas pagal pasikeitusį reglamentavimą. Darytina išvada, kad šalims susitarus taikyti nuomos mokestį, apskaičiuotą pagal konkrečiu metu galiojančią tvarką, jo dydis nustatomas taikant būtent apskaičiavimo ir mokėjimo metu galiojančias nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2011).

23.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustačius, kad valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pagrindu, taikytinas CK XXXI skyriuje ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos santykių reglamentavimas, taip pat ir Vyriausybės nustatyta bendra visų valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka, spręstina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad, apskaičiuojant nuomos mokestį pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, keičiamos sutarties sąlygos, yra nepagrįsta. Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydį nustatančios teisės normos yra imperatyviojo pobūdžio, šalys, sudarydamos nuomos sutartį, negali pažeisti šių normų reikalavimų. Tiek aptartas teisinis reglamentavimas, tiek su atsakovais sudarytų sutarčių turinys suponuoja išvadą, kad atsakovai negali turėti pagrįsto ir teisėto lūkesčio, jog jų sudarytose nuomos sutartyse nuomos mokesčio dydis negali būti keičiamas.

24.       Iš į bylą pateikto Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 2167V matyti, kad atsakovo V. G. keturių asmenų šeimai (jis, žmona ir du vaikai) nuspręsta išnuomoti trijų kambarių 61,71 kv. m. bendrojo ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagrindas – Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas, Vilniaus miesto valdybos 1998 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. 723V,,Dėl piliečių, pageidaujančių gauti valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis eilių tvirtinimo“.

25.       Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2003 m. sausio 1 d.) 10 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmenų teisė išsinuomoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas, taikant savivaldybių reguliuojamus nuomos mokesčio tarifus, – viena iš valstybės savo piliečiams teikiamų paramos formų. Pagal tuometį reguliavimą valstybė suteikdavo gyvenamąsias patalpas nuomotis asmenims, kurie negalėdavo patys įsigyti gyvenamųjų patalpų, buvo iškeldinti iš manevrinių fondų, gyveno grąžintinuose savininkams namuose, nepasinaudojo Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatytomis lengvatomis ir kt. Taigi savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma. Dėl to, nepriklausomai nuo įstatymo nuostatų redakcijų, t. y. jose įvairiu metu įtvirtintų sąvokų, gyvenamųjų patalpų nuomos, teikiamos Lietuvos piliečiams, reikalingiems valstybės paramos (iki tam tikro laiko būsto suteikimas asmenims buvo sprendžiamas tokio būsto (ne)turėjimu, o ne galimybe komerciniu pagrindu jį įsigyti), teisės į gyvenamąjį būstą įgyvendinimu, objektas – socialinis (nekomercinis) būstas. Šiems asmenims (šeimoms) nebuvo taikomi turimo turto ir gaunamų pajamų dydžių reikalavimai ir nebuvo nustatyta pareiga įrodyti, ar jų teisė į valstybės paramą yra išlikusi.

26.       2003 m. sausio 1 d., įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo redakcijai buvo apibrėžta socialinio būsto fondo sąvoka ir reglamentuota nauja savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos suteikimo tvarka ir sąlygos, kurios numatė, kad teisę į socialinį būstą turi asmenys (šeimos), jeigu jie neturi Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise priklausančio būsto, jų metinės pajamos ir turtas prieš socialinio būsto suteikimo metus yra mažesnis už pajamas ir turtą, kurių didžiausius dydžius nustato Vyriausybė. Be to, šiame 2003 sausio 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje, yra nustatyta, kad asmenims (šeimoms), kurie išsinuomojo savivaldybės gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme nustatytos socialinio būsto nuomos sąlygos netaikomos ir dėl to nuomos sutartys nekeičiamos.

27.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, kad asmenims (šeimoms), kurie išsinuomojo savivaldybės gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, socialinio būsto nuomos sąlygos netaikomos ir dėl to nuomos sutartys nekeičiamos, sąlygoja, kad minėtiems asmenims (šeimoms) netaikomas reikalavimas teikti savivaldybei duomenis apie turtą ir pajamas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovams buvo sukurti teisėti lūkesčiai, kad jų teisinis statusas (socialinio (nekomercinio) būsto nuomininkas), teisė į valstybės paramą nebus paneigta besikeičiančiu norminiu aktu. Ieškovė, priskirdama atsakovus rinkos kaina besinuomojantiems savivaldybės būstus asmenims, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos bei išaiškinimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. sausio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012, pažymėjo, jog nors naujoje įstatymo redakcijoje įtvirtinta sąvoka „socialinis būstas“ (2 straipsnio 8 dalis), o ankstesnėje įstatymo redakcijoje tokios sąvokos apibrėžties nebuvo pateikta, tačiau iš Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2003 m. sausio 1 d.) 10 straipsnio nuostatų matyti, kad asmenų teisė išsinuomoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas, taikant savivaldybių reguliuojamus nuomos mokesčio tarifus, – viena iš valstybės savo piliečiams teikiamų paramos formų. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, asmenys, kurie išsinuomojo savivaldybės gyvenamąsias patalpas iki 2003 m., turi mokėti tokį pat mokestį už gyvenamųjų patalpų nuomą, kaip ir socialinio būsto nuomininkai, kuriems būstas buvo išnuomotas, atsižvelgiant į jų mažas pajamas ir turtą.

28.       Minėta, kad CK 6.583 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Šią teisės normą detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 472 patvirtinta (Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1487 redakcija) Socialinio būsto ir kito savivaldybės būsto nuomos mokesčių apskaičiavimo metodika (toliau – Metodika) ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-130 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašas. 

29.       Pagal Metodikos 3 punktą, socialinio būsto nuomos mokesčio dydis apskaičiuojamas pagal šią formulę: Nsb = An x Kv x P x Ki x Mi (Nsb – socialinio būsto nuomos mokesčio dydis (eurais per mėnesį); An – amortizaciniai atskaitymai nusidėvėjimui atkurti, apskaičiuojant socialinio būsto ar kito savivaldybės būsto nuomos mokestį (eurais už 1 kv. metrą būsto naudingojo ploto per mėnesį), apskaičiuojami pagal Metodikos 4 punkte nurodytą formulę; Kv – vietovės pataisos koeficientas pagal turto paskirtį ir jo vietovę; P – socialinio būsto ar kito savivaldybės būsto naudingasis plotas (kv. metrais), nustatomas pagal nuomojamo būsto teisinės registracijos duomenis; Ki – pataisos koeficientas, rodantis socialinio būsto ar kito savivaldybės būsto būklę (nusidėvėjimą); Mi – pataisos koeficientas, rodantis socialinio būsto ar kito savivaldybės būsto aprūpinimą komunaliniais patogumais. Kadangi atsakovai byloje pateiktomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė ieškovės nurodytų pataisos koeficientų reikšmės, todėl pagal aptartą formulę apskaičiuotas buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos mokestis sudaro 103,59 Eur, t. y. Nsb. = 0,538875 x 3,11 x 61,81 x 1 x 1.

30.       Apibendrindamas šiame sprendime išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatydamas savivaldybei mokėtiną nuomos mokestį bei spręsdamas dėl atsakovų nuomos mokesčio įsiskolinimo dydžio, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sudarymą ir vykdymą, kai šios patalpos priklauso valstybei ar savivaldybei. Byloje nėra ginčo, kad nuomos mokesčio, kurio mėnesinis dydis yra 103,59 Eur, atsakovai laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d., viso yra nesumokėję. Esant pagrindui spręsti, kad atsakovai, nevykdydami savo įsipareigojimų, pažeidė sutartinę prievolę, taip pat byloje nepateikus įrodymų, jog atsakovai su ieškove atsiskaitė visa apimtimi (CPK 178 straipsnis), pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškovės naudai solidariai iš atsakovų priteisiama 635,09 Eur skola ((1 035,90 Eur nuoma už 10 mėn.) – 400,81 (sumokėta vasario mėn. už buto nuomą)).

31.       Ieškovė prašo priteisti solidariai iš atsakovų delspinigius, taikydama 0,02 procento delspinigių normą už 6 mėnesių laikotarpį. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai (bauda, delspinigiai). CK 6.71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog netesybos, kaip prievolės užtikrinimo būdas, turi būti nustatytos sutartyje ar įstatyme. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, tenkinant iš dalies ieškovės reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo, taip pat tenkinamas iš dalies reikalavimas ir priteisti solidariai iš atsakovų 22,86 Eur ((635,09 Eur x 0,02 proc. / 100) x 180) delspinigių.

32.       CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei solidariai iš atsakovų priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 657,95 Eur (635,09 Eur + 22,86 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. sausio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme paskirstymo

33.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju, ieškovės ieškinį patenkinus iš dalies, jos reikalavimai yra patenkinti 13,65 procentais (657,95 Eur x 100 / 4 820,41 Eur), atmesti – 86,35 procentais. Pažymėtina, kad atitinkama proporcija ieškovė yra laimėjusi ir bylą apeliacinės instancijos teisme. Atitinkamai, proporcingai patenkintų ir atmestų ieškovės materialiųjų reikalavimų daliai yra paskirstomos ir šalių byloje turėtos bylinėjimosi išlaidos.

34.       Ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ teismui nepateikė duomenų apie jos byloje turtas bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atlyginimo nesprendžia ir plačiau nepasisako. Tuo tarpu atsakovai į bylą yra pateikę duomenis, kad jie bylos nagrinėjimo metu turėjo tokias išlaidas: 1) pirmosios instancijos teisme – atsakovas turėjo 1 355,20 Eur bylinėjimosi išlaidų (atstovavimas 2025 m. vasario 12 d. teismo posėdyje – 580,80 Eur, konsultacijos ir procesinių dokumentų analizė – 193,60 Eur, rašytinių paaiškinimų parengimas bei susipažinimas su procesiniais dokumentais – 580,80 Eur), atsakovė turėjo 714 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminis mokestis už apeliacinį skundą – 109 Eur ir apeliacinio skundo parengimas – 605 Eur, reg. Nr. DOK-22048); 2) apeliacinės instancijos teisme – atsakovas turėjo 3 494,48 Eur bylinėjimosi išlaidų (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas – 968 Eur, prašymo atidėti teismo posėdį, prašymo dėl nuotolinio teismo posėdžio parengimas – 169,40 Eur, susitikimas su klientu, konsultacija – 179,08 Eur, rašytinių paaiškinimų parengimas – 774,40 Eur, atstovavimas 2025 m. spalio 7 d. teismo posėdyje – 629,20 Eur, atsikirtimų į ieškovės paaiškinimų parengimas – 387,20 Eur ir baigiamosios kalbos bei prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimas – 387,20 Eur, reg. Nr. DOK-22619; DOK-24440), iš viso atsakovas V. G. byloje turėjo 4 849,68 Eur (1 355,20 Eur + 3 494,48 Eur) bylinėjimosi išlaidų, o atsakovė Ž. G. – 714 Eur bylinėjimosi išlaidų.

35.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

36.       Sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų nustatymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022 48 punktas). Teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis teisės aktuose nustatytais kriterijais, protingumo, teisingumo principais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų nepagrįstai pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nurodytus rekomendacinius dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2022 38 punktas).

37.       Remiantis Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Taigi nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022 50 punktas).

38.       Kai byloje dalyvaujančio asmens prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, atsižvelgiant į bylinėjimosi išlaidų paskirstymui reikšmingų (individualių) nagrinėjamos bylos aplinkybių visumą, yra neprotingai didelis, teismas turi teisę jį sumažinti iki protingo dydžio. Taigi, ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų atlyginimo nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-378/2020 38 punktas).

39.       Atkreiptinas dėmesys, kad tokios paslaugos kaip atstovo susipažinimas su konkrečiu teismo procesiniu sprendimu ar byla, taip pat šalių procesiniais dokumentais, teismų praktikos paieška rengiant procesinius dokumentus, bylos medžiagos, teismo procesinio sprendimo ir byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė, pasirengimas rengti procesinį dokumentą, informacijos, reikalingos rengiant procesinį dokumentą, paieška ir susipažinimas su kliento pateikta informacija negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Išvardytos paslaugos yra vertinamos kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑156‑701/2016, 51 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑3-466-403/2018, 41 punktas).

40.       Taip pat pripažįstama, kad byloje negali būti priteisiamos atlyginti išlaidos už tokias paslaugas kaip prašymo pratęsti terminą procesiniam dokumentui pateikti, prašymo atšaukti teismo posėdį ar prašymo įteikti dokumentus viešo paskelbimo būdu parengimas, kai poreikis rengti šiuos dokumentus kilo dėl nuo pačios šalies (jos atstovo) priklausančių aplinkybių. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad vienai iš šalių neturėtų tekti atsiskaitymo už šias teisines paslaugas, nulemtas pačios kitos šalies (jos atstovo) veiksmų, našta. Pagrindą netenkinti šalies prašymo atlyginti už minėtų dokumentų parengimą patirtas išlaidas sudaro ir tai, kad nurodyti dokumentai yra daugiau techninio pobūdžio, o jų parengimas iš jos atstovo nepareikalavo specialių teisinių žinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑236-943/2023 64 punktas).

41.       Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, taip pat įvertinus atsakovo V. G. į bylą pateiktą suteiktų teisinių paslaugų detalizavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jose yra nurodytos ir tokios suteiktos teisinės paslaugos, kurios vertintinos, kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalis, t. y. kurios negali būti laikomos savarankiškomis paslaugomis (pvz., procesinių dokumentų / informacijos ir kt. analizė, susipažinimas su konkrečiais dokumentais, konsultacijos, susitikimai su klientu ir pan.), o taip pat, kurios daugiau atitinka techninio pobūdžio suteiktas teisines paslaugas (pvz., prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimas, prašymo dėl bylos atidėjimo, prašymo dėl nuotolinio teismo posėdžio organizavimo ir pan.), todėl, vertinant atsakovo turėtų teisinės pagalbos išlaidų pagrįstumą, yra atsižvelgiama į nurodytus kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad teisinių paslaugų detalizavime nurodytas 2025 m. vasario 12 d. teismo posėdis truko iki 3 val., o 2025 m. spalio 7 d. truko iki 2 val., todėl, vertinant atsakovo bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, atsižvelgtina ir į šias aplinkybes.

42.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovų turėtų bylinėjimosi išlaidų dydžius ir pagrįstumą, taip pat vadovaudamasis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) dydžiais, sprendžia, kad atsakovės Ž. G. 605 Eur bylinėjimosi išlaidos, susidariusios už apeliacinio skundo parengimą, neviršija nustatytų maksimalių dydžių ir yra pagrįstos. Tuo tarpu atsakovo V. G. turėtos teisinės pagalbos išlaidos pagal sąskaitą už teisines paslaugas Serija SV Nr. 20 25/145 viršija nustatytus maksimalius dydžius, kadangi maksimali suma už atstovavimą teismo posėdyje sudarytų 477,40 Eur (2  val. x 0,1 x 2 387 Eur), o už rašytinių paaiškinimų parengimą – 954,80 Eur (0,4 x 2 387 Eur), t. y. iš viso būtų 1 432,20 Eur, taip pat atsakovo turėtos teisinės pagalbos išlaidos pagal sąskaitą už teisines paslaugas Serija SV Nr. 20 25/178 viršija nustatytus maksimalius dydžius, kadangi maksimali suma už atsikirtimų parengimą sudarų 238,70 Eur (0,1 x 2 387 Eur), o už baigiamosios kalbos parengimą – 238,70 Eur (0,1 x 2 387 Eur), t. y. iš viso būtų 477,40 Eur. Taigi neviršijanti Rekomendacijoje nustatytų dydžių atsakovo turėtų teisinės pagalvos išlaidų suma iš viso sudarytų 4 232,80 Eur (1 355,20 Eur + 968 Eur + 1 432,20 Eur + 477,40 Eur). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nagrinėjamo ginčo santykių specifika nepareikalavo specialių atsakovo atstovo teisinių žinių ir didelių laiko sąnaudų, pirmosios instancijos teisme, kaip ir apeliacinės instancijos teisme, byla buvo išnagrinėta per vieną žodinį teismo posėdį, viso proceso metu atsakovus atstovavo vienas ir tas pats atstovas-advokatas, kuris taip pat rengė ir visus su ginču susijusius procesinius dokumentus, iš kurių didžioji dalis yra rašytiniai paaiškinimai ar atsikirtimai į ieškovės teikiamus procesinius dokumentus, taip pat techninio pobūdžio dokumentai, pvz., prašymai atidėti teismo posėdį, teismo posėdį skirti nagrinėti nuotoliniu būdu, dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir pan., iš esmės nereikalaujantys didelių advokato laiko sąnaudų, taip pat tai, kad prašoma priteisti bendra teisinės pagalbos išlaidų suma iš esmės siekia ir ieškovės ieškiniu prašytos priteisti sumos dydį, sprendžia, kad atsakovo prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos yra neproporcingos ir neprotingai didelės, todėl yra mažinamos iki 3 500 Eur sumos.

43.       Įvertinus tai, kad ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ materialieji reikalavimai buvo atmesti 86,35 procentais, atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visumą, iš ieškovės atsakovės Ž. G. naudai yra priteisiama 616,54 Eur (714 Eur x 86,35 proc. / 100) bylinėjimosi išlaidų suma, o atsakovo V. G. naudai – 3 022,25 Eur (3 500 Eur x 86,35 proc. / 100) bylinėjimosi išlaidų suma.

44.       Pažymėtina ir tai, kad ieškovė, pateikdama ieškinį turėjo būti sumokėjusi 109 Eur žyminį mokestį, ir, pateikdama apeliacinį skundą, taip pat turėjo būti sumokėjusi 109 Eur žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 7 dalis), tačiau ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo byloje (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Dėl to, vadovaujantis tuo, kad ieškovės reikalavimai buvo patenkinti iš dalies, t. y. 13,65 procentais, taip pat CPK 96 straipsnio 1 dalies nuostatomis, valstybės naudai lygiomis dalimis iš atsakovų yra priteisiama po 14,88 Eur ((218 Eur x 13,65 proc. / 100) / 2) žyminio mokesčio.

45.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro 16,15 Eur. Kadangi atsakovų atžvilgiu paskaičiuotų šių išlaidų dalis sudaro mažiau nei 8 Eur, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai iš jų nepriteisiamos. Tuo tarpu ieškovei tenkanti šių išlaidų dalis sudaro 13,95 Eur (16,15 Eur x 86,35 proc. / 100), todėl ji priteisiama valstybės naudai iš ieškovės. 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:        

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), solidariai iš atsakovų V. G. (V. G.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Ž. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 635,09 Eur (šešis šimtus trisdešimt penkis eurus 9 ct) skolą, 22,86 Eur (dvidešimt du eurus 86 ct) delspinigių ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (657,95 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. sausio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovo V. G. (V. G.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 3 022,25 Eur (tris tūkstančius dvidešimt du eurus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės Ž. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 616,54 Eur (šešis šimtus šešiolika eurų 54 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo V. G. (V. G.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės Ž. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai lygiomis dalimis po 14,88 Eur (keturiolika eurų 88 ct) žyminio mokesčio, jį sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas 5662.

Priteisti iš ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 13,95 Eur (trylika eurų 95 ct) procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų, jas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas 5662.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas        Egidijus Tamašauskas