Civilinė byla Nr. 2A-1475-390/2017

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-21275-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.2.4.1.4. 

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rūtos Palubinskaitės ir Arūno Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2108-920/2017 pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovams L. B., V. B., AB „Swedbank“, tretiesiems asmenims A. V., J. K., J. K., K. S., A. N., R. D., A. D., dėl kredito sutarties pripažinimo apsimestine ir kredito gavėjo teisių ir pareigų pagal šią sutartį perkėlimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl 2008-07-17 kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (su jos visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) pripažinimo apsimestine nuo jos sudarymo momento ir visų kredito gavėjo teisių ir pareigų pagal 2008-07-17 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (su jos visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) perkėlimo atsakovams L. B. ir V. B..

Ieškovė nurodė, kad ginčijama kredito sutartis yra apsimestinis sandoris, o tikroji ginčo kredito sutarties šalis, t. y. kredito gavėjai, yra ne ieškovė ir kiti tariami kredito gavėjai, bet atsakovė L. B. ir V. B.. Teigiama, kad ieškovė faktiškai nevykdė sutarties sąlygų, įmokas mokėjo atsakovai, įnešdami pinigus į ieškovės sąskaitą. Ieškovė tik formaliai pasirašė kredito sutartį, o kredito sutarties vykdymu rūpinosi atsakovai, būtent jie teikė prašymus bankui, antstoliams bei atliko visus reikiamus, susijusius su kredito sutartimi, veiksmus.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad šalys 2008-07-17 sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovams buvo suteiktas  1 300 000 Lt kreditas. Tinkamo įsipareigojimų pagal 2008-07-17 kredito  sutartį įvykdymo užtikrinimui  buvo įkeistas ieškovams priklausantis nekilnojamasis turtas – žemės sklypas,   unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini)., Lazdijų r. sav.

2009-01-29 sudarytu susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pakeistos Sutarties vykdymo sąlygos, t. y. iki 2009-04-30 buvo atidėtas palūkanų mokėjimas, iki susitarimo pasirašymo dienos pradelstomis sumokėti palūkanomis buvo padidinta negrąžinto kredito suma ir iki 2009-07-30 buvo atidėtas suteikto kredito grąžinimo terminas.

Ieškovams pateikus naują prašymą iki 2010-03-30 buvo atidėtas palūkanų mokėjimas, iki susitarimo pasirašymo dienos pradelstomis sumokėti palūkanomis buvo padidinta negrąžinto kredito suma ir iki 2010-08-30 atidėtas suteikto kredito grąžinimas. 2010-06-21 ieškovai vėl kreipėsi į atsakovą su prašymu pratęsti paskolos mokėjimo atidėjimą taip pertvarkant paskolą, kad mėnesinė įmoka neviršytų 3000 Lt per mėnesį.

Tarp šalių 2010-06-21 buvo sudarytas susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo remiantis buvo iki 2011-05-30 atidėtas palūkanų mokėjimas, iki susitarimo pasirašymo dienos pradelstomis sumokėti palūkanomis buvo padidinta negrąžinto kredito suma, suteikto kredito grąžinimo data nustatyta 2010-06-30. Susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatyta paskutinė galiojanti kredito sutarties sąlygų redakcija.

2010-06-21 laidavimo sutartimis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) už ieškovų įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymą laidavo L. B. ir V. B..

2011-12-15 nutraukęs Sutartį atsakovas AB „Swedbank“ 2012-01-26 kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto ir Marijampolės rajono apylinkės teismas 2012-05-31 nutartimi patenkino pakartotinį AB „Swedbank“ prašymą leisti parduoti iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus ir išieškoti ne ginčo tvarka susidariusią skolą. Kauno apygardos teismas 2012-08-01 nutartimi ieškovų atskirąjį skundą dėl apylinkės teismo nutarties atmetė.

Antstolio Raimundo Stanislausko kontoroje buvo vykdomas priverstinis skolos išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto, kurį pardavus bankui buvo grąžinta tik dalis skolos – 99 948 Eur. Bankui kreipusis į antstolį, antstolis Raimundas Stanislauskas vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priėmė 2015-09-02 patvarkymą tęsti išieškojimą iš skolininkams kito priklausančio turto, 2015-09-03 priėmė patvarkymą dėl ieškovės, kaip ir dėl kiekvieno iš skolininkų, daryti tam tikro dydžio išskaitas iš gaunamų pajamų ir jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą.

Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad dėl kredito išdavimo paraiškas pateikė ne patys skolininkai. Teismas nustatė, kad kredito sutartį ir vėlesnius jo pakeitimus pasirašė skolininkai, hipotekos laktą ir jo pakeitimus taip pat pasirašinėjo skolininkai. Kredito grąžinimas buvo vykdomas nurašant lėšas iš ieškovės sąskaitos. Ieškinyje neneigiama, kad pagal Kredito sutartį suteiktas kreditas buvo pervestas į skolininkų sąskaitas. Kreditas buvo panaudotas pagal paskirtį ir skolininkai už kredito lėšas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įkeistas bankui. Laiduotojų (atsakovų) atstovavimas skolininkų interesams prasidėjo tik nuo 2010 metų, tai yra nuo to momento, kai laiduotojai 2010-06-21 laidavo už skolininkus. Ieškovė su kitais skolininkais ne tik ne kartą patvirtino Kredito sutartį sudarydami visą eilę Kredito sutarties pakeitimų ir atlikdami kitus veiksmus vykdant Kredito sutartį, tačiau savo teises, kaip kredito gavėjai, gynė civilinėse bylose. Ieškovė ir kiti skolininkai 2013-07-18 ir 2013-10-02 pateikė Bankui prašymus - pasiūlymus, kuriuose reiškė prašymus dėl skolininkams priklausančio Bankui įkeisto turto pardavimo ir likusios skolos grąžinimo išdėstymo. Ieškovė teikė atsiliepimą ir palaikė atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012-05-31 nutarties. Ieškovė, kaip kredito gavėja, 2012-09-18 pateikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui ieškinį dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, kuris Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-19 sprendimu buvo atmestas. Ieškovė teikė skundus dėl antstolio veiksmų, kuriuose teigė, kad ieškovė nėra tikroji skolininkė pagal Kredito sutartį ir šie argumentai Kauno apylinkės teismo 2015-11-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-25861-375/2015 ir 2015-11-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-25857-375/2015 buvo atmesti. Skolininkai ne tik panaudojo kreditą pagal paskirtį, hipoteka užtikrino jo grąžinimą jiems priklausančiu turtu, tačiau ir teismo keliu reikalavo Kredito sutartį vykdyti, ginčijo Banko veiksmus (t. 1, b. l. 12–134).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė D. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2108-920/2017 ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti pilnai (t. 3, b. l. 82–87). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad su kitais kredito gavėjais ieškovė formaliai pasirašinėjo dokumentus. Ieškovė teigia, kad nei ieškovė, nei kiti kredito gavėjai, neturėjo jokio tikslo skolintis pinigų iš Banko ir pirkti nekilnojamąjį turtą. Kreditas iš tiesų buvo reikalingas atsakovei L. B., kuri tuo metu vykdė ne vieną projektą, todėl paprašė jai padėti gauti iš Banko paskolą, t. y. paimti kreditą ieškovės vardu, kad galėtų plėtoti kaimo turizmo verslą sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini)., t. y. įkeistame turte. Po kredito sutarties sudarymo būtent atsakovė L. B. intensyviai bendravo su Banko atstovais sutarties vykdymo klausimais, derėjosi dėl mokėjimų atidėjimų. Nuo 2008 m. L. B. buvo išduoti įgaliojimai, kurių pagrindu veikdama atsakovė ne kartą kreipėsi į Banką su prašymais, atstovavo antstolio kontoroje. Šių įrodymų pirmosios instancijos teismas nevertino, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl ieškovės pateiktų mokėjimo nurodymų pervesti įmokėtus grynuosius pinigus, kurie patvirtino, kad atsakovės L. B. sutuoktinis įnešdavo į ieškovės banko sąskaitą grynuosius pinigus, iš kurių buvo dengiamos įmokos Bankui pagal kredito sutartį.

Įgaliojimas atsakovams L. B. ir jos sutuoktiniui buvo suteiktas 2008-07-17, nuo kredito sutarties sudarymo momento, todėl pirmosios instancijos teismas klaidingai sprendime nurodė, kad atsakovų atstovavimas prasidėjo tik tuomet, kai atsakovai laidavo už skolininkus, t. y. 2010 m.

Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas visų reikšmingų byloje esančių aplinkybių ir įrodymų, t. y.  kad ieškovė faktiškai nevykdė sutarties sąlygų; įmokas mokėjo atsakovai, įnešdami pinigus į ieškovės sąskaitą; ieškovė formaliai pasirašė kredito sutartį; kredito sutarties vykdymu rūpinosi atsakovai, būtent jie teikė prašymus bankui, antstoliams bei atliko visus reikiamus veiksmus, susijusius su kredito sutartimi, neanalizuodamas tikrųjų sandorio šalių ketinimų, tikslų, sandorio sudarymo aplinkybių, šalių tarpusavio santykių, nepagrįstai netaikė apsimestinio sandorio sudarymo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, todėl pažeidė materialinės teisės normas.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, kadangi bylą išnagrinėjo ieškovei ir jos atstovei nedalyvaujant, nepagrįstai užkirto kelią ieškovei ir jos atstovei dalyvauti bylos nagrinėjime ir pasisakyti dėl ginčo esmės.

Pirmosios instancijos teismas formaliai nepriėmė trečiųjų asmenų R. D. ir A. D. savarankiškų reikalavimų dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl pažeidė civilinio proceso teisės normas, užtikrinančias koncentruotą, operatyvų ir greitą tarp šalių kilusio ginčo išsprendimą.   

13. Atsiliepime į apeliacinį skundą tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, K. S. ir A. N. prašo teismo apeliantės D. V. apeliacinį skundą tenkinti (t. 3, b. l. 95–100). Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1. Tvirtinama, kad tikrieji paskolos gavėjai yra atsakovai L. B. ir jos sutuoktinis V. B.. Pardavus įkeistą turtą skolininkų surastam pirkėjui, likęs įsiskolinimas turėtų būti išieškomas iš tikrųjų paskolos gavėjų ir Banko skolininkų – L. B. ir V. B.. Visus klausimus, susijusius su kredito sutarties sudarymu ir sodybos, esančios (duomenys neskelbtini)., pirkimu tvarkė atsakovė L. B.. Šiuo tikslu jai buvo išduotas įgaliojimas, atsakovė visus reikalus derino savarankiškai, tretiesiems asmenims reikėdavo tik pasirašyti atitinkamus dokumentus ar prašymus Bankui. Būtent atsakovai savarankiškai disponavo paskolos pinigais, valdė ir faktiškai kontroliavo įkeistą turtą savo nuožiūra, buvo suinteresuoti išlaikyti įkeistą turtą.

13.2. Ieškovė pagrindė ieškinio reikalavimus, pateikė mokėjimo nurodymus pervesti įmokėtus grynuosius pinigus, patvirtinančius, jog V. B. įnešdavo į ieškovės banko sąskaitą grynuosius pinigus, iš kurių buvo dengiamos įmokos Bankui pagal kredito sutartį.

13.4. Taip pat ieškovė pateikė 2008 m. ir 2010 m. įgaliojimus, kurių pagrindu veikdami atsakovai visus reikalus, susijusius su kredito sutartimi, tvarkė ir derino su Banku savo nuožiūra. Įgaliojimas atsakovams suteiktas 2008-07-17, nuo kredito sutarties sudarymo momento, todėl teismas klaidingai nurodė, kad jog atsakovų atstovavimas prasidėjo tik tuomet, kai atsakovai laidavo už skolininkus.

14. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė AB „Swedbank“ prašo ieškovės D. V. apeliacinį skundą atmesti pilnai, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b. l. 103–107). Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1. Bankas, prieš sudarydamas kredito sutartį, vertina konkrečių klientų kredito riziką, jų galimybes tinkamai vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį. Ši rizika yra vertinama, o suteikiamo kredito dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į klientų pateiktą bankui informaciją apie gaunamas pajamas, kokiam tikslui yra prašomas kreditas, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos turi atitikti klientai. Prieš priimdamas sprendimą suteikti kreditą skolininkams, bankas vertino skolininkų mokumą, turimą turtą, turimus kitus finansinius įsipareigojimus, gaunamas pajamas, turėtas nemokas ir t.t. Taip pat buvo vertinami kiti skolininkų pateikti dokumentai – skolininkų pateiktos metinės pajamų deklaracijos, verslo liudijimai, gyventojo, įsigijusio verslo liudijimo pajamų ir išlaidų žurnalai, rangos sutartys. Visis šie dokumentai parodo kas kreipėsi į banką su prašymu suteikti kreditą ir kas siekė, kad kreditas būtų suteiktas. Visi šie dokumentai buvo pridėti Vilniaus m. apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-518-466/2013, kurioje buvo nagrinėtas ir 2014-06-19 sprendimu atmestas skolininkų ieškinys dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo. Šių aplinkybių ieškovė neginčijo.

14.2. Ieškovės ir bendraskolių veiksmų visetas tiek teikiant prašymus dėl kredito suteikimo, tiek vėliau vykdant kredito sutartį buvo kryptingi ir nuoseklūs, jie teisingai suvokė sudaromą sandorį, jo turinį bei esmines sandorio aplinkybes, jų valia sudaryti sandorį buvo laisva, niekuo ir niekieno neprimesta ir neribojama.

14.3. Ieškovė nenurodo ir neįrodinėja aplinkybių dėl banko nesąžiningumo sudarant kredito sutartį ir suteikiant kreditą, todėl ieškovės reikalavimas pripažinti 2008-0717 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (su visais pakeitimais) apsimestine nuo jos sudarymo momento ir perkelti visas kredito gavėjo teises ir pareigas atsakovams yra nepagrįstas ir neteisėtas. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė tikrosios ginčo sandorio šalių valios spręsdamas dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais dėl subjekto, nesivadovavo ar netinkamai vadovavosi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias įstatymo nuostatas.  

15. Atsiliepime į apeliacinį skundą tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. D. ir A. D. prašo teismo apeliantės D. V. apeliacinį skundą tenkinti pilnai (t. 3, b. l. 110–115). Atsiliepimas grindžiamas analogiškais argumentais, nurodytais trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, K. S. ir A. N. atsiliepime į ieškovės D. V. apeliacinį skundą.

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, J. K. ir J. K. prašo teismo apeliantės D. V. apeliacinį skundą tenkinti pilnai (t. 3, b. l. 118–121). Atsiliepimas grindžiamas sekančiais argumentais:

16.1. Apeliantė teisingai nurodo, kad kredito sutarties sudarymas buvo reikalingas atsakovams, nes būtent jie buvo tikrieji paskolos gavėjai ir įkeisto turto valdytojai. Tvirtinama, kad atsakovė garantavo, kad nereikės daugiau atsakyti kaip tik įkeistu turtu, kredito sutartį vykdys atsakovai asmeniškai. Atsakovams sutiko padėti, kadangi jais patikėjo, atsakovai su trečiaisiais asmenimis buvo šeimos draugai. Atsakovams buvo išduotas įgaliojimas, atsakovė L. B. tvarkė visus su kredito sutartimi ir jos vykdymu susijusius klausimus. Atsakovais patys disponavo paskolos pinigais, tvarkė ir prižiūrėjo įkeistą turtą – sodybą. Atsakovė L. B. savo nuožiūra kontaktavo su banku, rašė prašymus dėl įmokų atidėjimo, prasidėjus priverstinio išieškojimo veiksmams iš įkeisto turto surado turto pirkėją. Ieškovė pateikė įrodymus, kad V. B. įnešdavo į ieškovės banko sąskaitą grynuosius pinigus, iš kurių buvo dengiamos įmokos bankui pagal kredito sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad iš sudarytos kredito sutarties gautais pinigais naudojosi būtent atsakovai, kurie rūpinosi ir sutarties vykdymu, suinteresuoti asmenys neketino įgyti nei teisių, nei pareigų iš kredito sutarties, jas įgijo atsakovai, kurie faktiškai naudojosi iš kredito sutarties kylančiomis teisėmis ir pareigomis.

              Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

18. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kyla ginčas dėl kreditavimo sutarties ir jos pakeitimų bei papildymų pripažinimo apsimestiniais nuo jų sudarymo momento ir kredito gavėjo pareigų ir teisių perkėlimo pagal atliktus susitarimus.

        Dėl kreditavimo sutarties ir jos pakeitimų bei papildymų pripažinimo apsimestiniais

18. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009 ir kt.).

19. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009, 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598-916/2015.).

20.Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamus sandorius sudariusių šalių valia. Ieškovė prašydama pripažinti apsimestine kreditavimo sutartį ir vėlesnius sudarytus susitarimus įrodinėja, kad tikroji kredito gavėja yra ne ieškovė, o atsakovai - sutuoktiniai L. B. ir V. B..

21. Ginčą nagrinėjamoje byloje sprendęs pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis tiek prašymus dėl kredito suteikimo, tiek kredito sutartį, tiek vėlesnius jos pakeitimus, hipotekos lakštą, kuriuos pasirašė patys ieškovai sprendė, kad ieškovė teisingai suvokė sudaromus susitarimus, jų turinį bei esmines sandorio aplinkybes. Taip pat apylinkės teismas nustatė, kad ieškovės valia gaunant kreditą buvo niekuo neapribota ir laisva. Byloje nustatyta, kad gautas kreditas buvo pravestas į skolininkų sąskaitą ir panaudotas pagal paskirtį bei skolininkai už jį įgijo nekilnojamąjį turtą. Apylinkės teismas spręsdamas dėl ginčijamų susitarimų apsimestinumo, atsižvelgė ir į tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtino, jog ieškovė kaip kredito gavėja aktyviai gindama savo teises nagrinėjant kitas civilines bylas, save nurodydama kaip tikroji kredito skolininkė ir reikalavo kredito sutartį bei vėlesnius susitarimus vykdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė siekė ginčijamuose sandoriuose nurodyto tikslo ir neįrodė, jog tikroji ginčo kredito sutarties šalis buvo ne ieškovė, o atsakovai L. B. ir V. B.. Teisėjų kolegija įvertinusi apeliacinio skundo argumentaciją bei pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytą motyvaciją konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai aiškino ir taikė CK 1. 87 straipsnio nuostatas, o apeliacinio skundo argumentai, kuriais siekiama paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų dėl tikrosios ieškovės valios turinio sudarant kredito sutartį bei vėlesnius papildymus ir pakeitimus pagrįstumą, atmestini kaip nepagrįsti.

      Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

22. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Civilinio proceso kodekso 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ).

23. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

24. Teisėjų kolegija įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, nurodė pakankamus argumentus, kurie leidžia spręsti, jog ieškovė neįrodė, kad kredito sutartis ir vėlesni susitarimai sudaryti su banku buvo apsimestiniai. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu yra pakankamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliantė, nesutikdama su teismo padarytų įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir kitokio jų vertinimo. Taigi, apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos reikšmingos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.  

       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

25. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas išnagrinėjo bylą ieškovei nedalyvaujant ir pažeidė procesines teisės normas.

26. Kaip matyti iš bylos duomenų, kad teismas bylą išnagrinėjo ieškovei ir jos atstovei nedalyvaujant, bet pastarosioms tinkamai pranešus apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad apylinkės teismas svarstė ieškovės atstovės 2017m. vasario 9d. pateiktą prašymą atidėti bylos nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs, kad ieškovės atstovo užimtumas kitoje byloje nėra svarbi priežastis, prašymo atidėti teismo posėdį netenkino ir bylą išnagrinėjo iš esmės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai prašymo atidėti bylos nagrinėjimą netenkino ir nagrinėdamas bylą ieškovei bei jos atstovei nedalyvaujant procesinių teisės normų nepažeidė ( CPK 246 straipsnio 1 dalis).

27. Teisėjų kolegija vertindama bylos proceso eigą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsisakydamas priimti trečiųjų asmenų R. D. ir A. D. pareikštus savarankiškus reikalavimus byloje nepažeidė CPK 7 straipsnyje įtvirtintų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų. 

       Dėl bylinėjimosi išlaidų

28. Atsakovė „Swedbank AB“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, tačiau neprideda jas patvirtinančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina (CPK 93 straipsnis).

   Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                              Algimantas Kukalis

        Rūta Palubinskaitė

        Arūnas Rudzinskas