Civilinė byla Nr. e2A-451-513/2020                                         Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00274-2019-6

                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.15; 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 7 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Erikos Misiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. S. ieškinį atsakovui E. S. dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, B. J., R. S., A. M., A. J., Klaipėdos rajono 2-ojo notarų biuro notarė N. B..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė J. B. S. prašė pripažinti negaliojančia 2018 m. spalio 10 d. dovanojimo sutartį, kuria ieškovė atsakovui padovanojo jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą: ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 673/1273 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) ir taikyti restituciją, priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė argumentavo, kad jos sūnus (atsakovas) aktyviais, nesąžiningais veiksmais pasinaudojo jos sveikatos būkle, dėl to ji negalėjo objektyviai įvertinti pasirašytos dovanojimo sutarties reikšmės ir jos teisinių pasekmių. Prašė dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia dviem pagrindais – CK 1.90 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu (dėl suklydimo) ir CK 1.91 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu (dėl apgaulės).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinys patenkintas. 2018 m. spalio 10 d. dovanojimo sutartis, sudaryta tarp ieškovės J. B. S. ir atsakovo E. S., pripažinta negaliojančia ir taikyta restitucija – ieškovei J. B. S. grąžintas ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) ir 673/1273 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 

4.       Teismas nurodė, jog tiek ginčijant sandorį dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), tiek dėl jį sudariusio fizinio asmens suklydimo (CK 1.90 straipsnis) yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, klausimas, todėl nors ginčijamą sutartį patvirtino notarė, t. y. sutartis atitinka CK 6.469 straipsnio 2 dalyje nustatytą formą, būtina išsiaiškinti, ar sutarties turinys atitiko vidinę ieškovės valią, ar sutartis sudaryta laisva valia, ar atitiko tikruosius sutarties šalių ketinimus, o abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

5.       Teismas nustatė, jog ieškovei diagnozuoti atminties sutrikimai, vidutinio sunkumo depresija, nustatyta speciali nuolatinė priežiūra, didelių specialiųjų poreikių lygis, ieškovė dažnai gydoma ligoninėje, ją prižiūri ir slaugo dukra B. J., jos abi gyvena pastate, kurį ieškovė ginčijamu sandoriu padovanojo atsakovui ir kuris viešame registre įregistruotas kaip ūkinis pastatas, tačiau faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotos aplinkybės ir asmenų paaiškinimai patvirtina, jog pastatas yra tinkamas gyventi ir jame faktiškai gyvena ieškovė ir jos dukters šeima.

6.       Teismas nustatė, kad ieškovės valia buvo ir visa šeima žinojo, jog po jos mirties visas jai nuosavybės teise priklausantis turtas turi likti visiems vaikams lygiomis dalimis. Teismas pažymėjo, kad atsakovas E. S. vienintelis prieštaravo šiai ieškovės valiai nurodydamas, kad motina 2018 m. pavasarį pareiškė norą jam padovanoti savo turtą. Teismas nustatė, kad atsakovas prašė seserų duoti jam motinos (ieškovės) asmens dokumentus, nurodydamas menamą tikslą – deklaruoti jos gyvenamąją vietą. Dėl to šeimoje pradėjo kilti konfliktai ir įtarimai, tretieji asmenys (ieškovės vaikai) sužinojo, kad atsakovas su tuo metu sugyventine I. S. seniūnijoje reikalavo ieškovės asmens dokumentų, gydymo įstaigoje reikalavo duomenų apie ieškovės sveikatą, netikėtai pradėjo itin bendrauti su ieškove, siūlyti jai įvairias išvykas. Teismas vertino, jog šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas siekė gauti ieškovės dokumentus nuslėpdamas tikruosius ketinimus – ruošėsi dovanojimo sandorio sudarymui. Teismas nurodė, jog duomenų, kad ieškovė pati būtų atlikusi kokius nors veiksmus dovanojimo sutarties sudarymo pasiruošimui, tai yra dukterų prašiusi asmens dokumentų, turto nuosavybės dokumentų ar vykusi kartu su sūnumi į gydymo įstaigą, seniūniją, byloje nėra.

7.       Teismas nustatė, jog 2018 m. spalio 3 d. Migracijos skyriui pateiktas ieškovės pasirašytas pranešimas, jog prarasta asmens tapatybės kortelė, nurodyta, kad tapatybės kortelė įkrito į lauko tualetą, ir pateiktas prašymas išduoti naują tapatybės kortelę skubos tvarka dėl to, kad ieškovei reikia išvykti. Tuo tarpu ieškovė neprisiminė buvusi Migracijos skyriuje. Teismas nurodė, jog nėra abejonių, kad Migracijos skyriuje ieškovė buvo, kadangi išduodant tapatybės dokumentą asmuo yra nufotografuojamas, prašymas pasirašytas ieškovės, tačiau jį  užpildė I. S., kuri negalėjo paaiškinti, kam ieškovei reikėjo naujos tapatybės kortelės skubos tvarka. Teismas, tikėtina, padarė išvadą, kad tapatybės kortelės praradimo priežastį taip pat sugalvojo I. S., kad neabejotinai būtų aišku, jog kortelės neįmanoma atgauti, nereikėtų pranešti policijai apie vagystę ir nekiltų įtarimų, kad asmens tapatybės kortelė dar gali atsirasti. Teismas nustatė, kad nors prašyme išduoti tapatybės kortelę skubos tvarka nurodyta, jog ieškovė turi išvykti, tačiau ieškovė niekur neketino vykti ir nebuvo išvykusi, priešingai, nedelsiant išvykti į užsienį į darbą turėjo atsakovas, kuris ir skubėjo sudaryti dovanojimo sutartį. Teismas nustatė, jog į notarę dėl dovanojimo sandorio sudarymo atsakovas kreipėsi 2018 m. spalio 8 d., dovanojimo sutartis taip pat sudaryta skubos tvarka – 2018 m. spalio 10 d. Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad dovanojimo sandoris įvyko atsakovo ir jo sutuoktinės (tuo metu sugyventinės) iniciatyva, o ne dovanotojos valia. Teismas taip pat padarė išvadą, jog įtakos ieškovės valios susiformavimui galėjo turėti atsakovo ir jo sutuoktinės veiksmai,  jie netikėtai pradėjo ieškovei rodyti daug dėmesio, bendrauti.

8.       Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė taip pat neprisiminė dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybių, nurodė prieštaringas aplinkybes, kad sandoris buvo sudarytas notarės biure, vėliau – kad notarė buvo atvykusi į namus, taip pat, kad notarė pasisveikino su ja nuo kontoros laiptų, o ji sėdėjo automobilyje. Teismas nustatė, jog sudarant sutartį notarei nebuvo pateikta jokių medicininių dokumentų ar informacijos apie ieškovės sveikatą, tačiau ieškovė nebuvo nustatyta tvarka pripažinta neveiksnia ar ribotai veiksnia, todėl notarė, patikrinusi registrą, tokių duomenų nerado. Notarė teismo posėdyje pripažino, kad nebūtų tvirtinusi sandorio, jeigu jai būtų buvę žinomi duomenys apie ieškovės sveikatą. Teismas pažymėjo, jog atsakovui buvo žinoma motinos būklė, tačiau jis, suprasdamas, kad sandoris gali neįvykti, nuslėpė nuo notarės aplinkybes apie motinos sveikatą, taip pat nenurodė notarei, kad motina dovanoja jam savo pačios vienintelį gyvenamąjį būstą, kuriame taip pat gyvena ir jo sesuo. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė nesupratusi, ką padovanojo sūnui, mano, kad galėjusi dovanoti senojo gyvenamojo namo dalį, kurioje ji pati seniai nebegyvena ir kurioje gyvena sūnus. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nuslėpė sandorį nuo brolio ir seserų, tikėtina, dėl to, kad ieškovė nebūtų atkalbėta ir kad jai nebūtų paaiškinta, ką ji ketina padovanoti. Teismas nustatė, jog atsakovui padovanotą ūkinį pastatą įrengė atsakovo brolis ir sesuo su sutuoktiniu (tretieji asmenys), todėl net ir šiuo požiūriu ieškovė neturėjo pagrindo pastatą padovanoti atsakovui, kuris prie jo statybos ir įrengimo prisidėjo tik minimaliai.

9.       Teismas, įvertinęs ieškovės paaiškinimus, medicininius dokumentus apie jos sveikatos būklę, padarė išvadą, jog kyla pagrįstų abejonių, ar ieškovė tikrai tinkamai suvokė sutarties esmę, o ypač dovanojimo sutarties objektą, dėl to vertino, kad sudarant sutartį nebuvo išsiaiškinta dovanotojos tikroji vidinė valia dėl sudaromo sandorio ir suklysta dėl sandorio objekto. 

10.       Teismas vertino, jog atsakovo aktyvūs veiksmai, t. y. naujos asmens tapatybės kortelės padarymas ieškovei turint galiojančią tapatybės kortelę, dokumentų sandorio sudarymui rinkimas, ypatingo dėmesio rodymas motinai, sudaromo sandorio esminių aplinkybių dėl dovanojimo objekto, ieškovės gyvenamosios vietos ir sveikatos būklės nutylėjimas ir neatskleidimas notarei, yra tyčiniai ir nesąžiningi ieškovės atžvilgiu ir sudaro pagrindą vertinti juos kaip apgaulę siekiant kuo skubiau sudaryti dovanojimo sandorį ir ieškovės suklaidinimą, kuri sudarė sau akivaizdžiai nenaudingą sandorį ir veikė nesuvokdama, kad nuosavybės teise nebeturės gyvenamojo būsto. Teismas vertino, kad ieškovė suklydo dėl sandorio dalyko, nes, suprasdama, jog padovanojo vienintelį turimą gyvenamąjį būstą, sandorio nebūtų sudariusi. Teismas padarė išvadą, kad sudaryta dovanojimo sutartis neatitiko dovanotojos (ieškovės) vidinės valios, todėl yra pagrindas ginčo dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.91 ir 1.90 straipsnių pagrindu kaip sudarytą dėl apgaulės ir dėl suklydimo. Taip pat teismas konstatavo, jog yra teisinis pagrindas taikyti restituciją natūra ir ieškovei grąžinti padovanotą turtą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Atsakovas (apeliantas) E. S. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.  

12.       Argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas nustatydamas faktines bylos aplinkybes (CPK 177-179 straipsniai) bei netinkamai taikė materialines teisės normas. Nurodo, jog 2019 m. lapkričio 19 d. teismo posėdyje ieškovė nurodė norėjusi padovanoti jam žemės sklypą ir savo dalį gyvenamojo namo, tačiau suprato klydusi dėl ūkinių pastatų dovanojimo. Teigia, jog būtent šią ieškovės poziciją pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti CK 1.91 ir 1.90 straipsnių požiūriu. Pažymi, jog ieškovė neprisiminė, kad būtų buvusi Migracijos skyriuje, rašiusi prašymus, neprisiminė jokių sandorio sudarymo aplinkybių, negalėjo paaiškinti, kaip, jos manymu, buvuo apgauta, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip ieškovės reikalavimo pagrindą nurodė aplinkybes, kad jis aktyviais, nesąžiningais veiksmais pasinaudojo jos sveikatos būkle. Mano, kad klaidingas ieškovės pozicijos nustatymas turėjo įtakos netinkamai taikant materialines teisės normas ir pripažįstant sudarytą ginčijamą sandorį negaliojančiu.

13.       Apelianto nuomone, teismas prieštaringai vertino notarės poziciją, nes ieškovei nepamenant sandorio sudarymo aplinkybių, vienu atveju notarės paaiškinimus, kad sandoris buvo sudarytos jos biure dalyvaujant liudytojai I. S., vertino kaip patikimus, kitu atveju, nors notarė paaiškino, kad dovanojimo sutarties turinį ir pasekmes šalys suprato, sutartis atitiko jų valią bei tikruosius ketinimus, ieškovei sutartis buvo perskaityta ir ieškovės laisva valia pasirašyta, teismas vertino, jog abejotina, ar ieškovė tinkamai suvokė sutarties esmę, o ypač dovanojimo sutarties objektą. Pažymi, kad jis su notare nesitarė, kokį turtą apsisprendusi dovanoti ieškovė, priešingai, dovanojimo objektas buvo pačios ieškovės apsisprendimas. Šias aplinkybes patvirtino notarė ir dovanojimo sutartyje esantis pačios ieškovės parašas, kurio ji neginčija.

14.       Apelianto manymu, teismas turėjo kritiškai vertinti trečiųjų asmenų ir liudytojos ieškovės vaikaitės parodymus, kad jis nesirūpina motina, piktnaudžiauja alkoholiu, kad jo elgesys nebuvo kaip rūpestingo ir atidaus sūnaus, nes visi šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi. Teigia, jog motina nurodė priešingai, t. y. kad jų santykiai sandorio sudarymo metu ir dabar yra geri, barnių tarp jų nėra buvę. Taip pat teismas nepagrįstai nevertino jo sutuoktinės I. S. paaiškinimų, kuri patvirtino jo nurodytas aplinkybes bei sandorio sudarymo įvykių seką.

15.       Apeliantas pažymi, kad motina nėra pripažinta neveiksnia, jai nėra nustatyta psichinė liga ar proto negalia, teismo posėdžiuose ieškovė aktyviai dalyvavo, atsakė į teismo ir proceso dalyvių klausimus, davė paaiškinimus, teismui ir proceso dalyviams nekilo abejonių dėl jos suvokimo, loginio mąstymo, gebėjimo orentuotis laike ir vietoje, adekvačiai reaguoti į aplinką, priešingai trečiajam asmeniui A. J. nurodžius, kad atsakovas prieš ieškovę vartoja psichologinį ir fizinį smurtą, pati ieškovė iš vietos replikavo, kad tai netiesa, t. y. skiria melą ir atitinkamai į jį reaguoja. Mano, kad nėra pagindo netikėti notarės paaiškinimu, kad prieš patvirtindama sandorį ji įsitikino, kad ieškovė yra veiksni, su ja pasikalbėjo, garsiai perskaitė sutartį, paklausė, ar ieškovė suprantanti, ką dovanoja, kad ieškovei lieka namas, o ji dovanoja ūkinį pastatą ir garažą, ir ieškovė neverčiama pati pasirašė sutartį.

16.       Pripažįsta, kad motina yra garbingo amžiaus, turi sveikatos sutrikimų, nuo 2010 metų jai diagnozuotas atminties silpnėjimas, vidutinio sunkumo depresija ir esant šiems sutrikimams motina 2014 m. rugpjūčio 21 d. vaikaitei padovanojo žemės sklypą. Nors šio sandorio niekas neginčijo, jį taip pat reikėtų pripažinti negaliojančiu. Be to, ši sutartis nebuvo vertinama lyginant ieškovės sveikatos pakitimus nurodyto sandorio ir ginčijamo sandorio metu. Pažymi, kad nebuvo prašoma sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, todėl nesant teisinių medicininių išvadų pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad dėl sveikatos būklės ieškovė galėjo nesuprasti sudaromo sandorio esmės. Mano, kad teismas, vertindamas medicininius dokumentus ir neturėdamas medicinos specialisto išvadų, negalėjo kategoriškai teigti, kad sveikatos sutrikimai, nurodyti medicininiuose dokumentuose, turėjo įtakos suvokiant sandorio esmę ir jo turinį.

17.       Nors teismas esminiu suklydimu laikė tai, kad ieškovė suklydo dėl sandorio dalyko, mano, jog vienintelio turimo gyvenamojo būsto dovanojimas pats savaime šio sandorio nedaro negaliojančiu ir nesudaro teisinio pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.90–1.91 straipsnių pagrindais. Teigia, jog ieškovė pati paaiškino, kad norėjo ir padovanojo sūnui žemės sklypą, tačiau suklydo tik dėl ūkinio pastato, kuriame ji gyvena, dovanoti ir yra tikroji jos valia ir ji pati niekada nebūtų reiškusi ieškinio ir prašiusi sandorį pripažinti negaliojančiu, nes, jos pačios teigimu, dovanojimo sutartis jokių realių teisinių pasekmių nesukėlė, t. y. ji liko gyventi padovanotame pastate, o jis nesiruošia motinos iškeldinti. Pati ieškovė nurodė, kad tik iš dukterų paaiškinimų suprato, kad jam padovanojo ūkinį pastatą, ir suprato klydusi, nes savo turtą norėjo palikti visiems vaikams po lygiai. Teigia, kad ši aplinkybė taip pat nepaneigia, kad ieškovė sudarydama sandorį žinojo ir suprato, kokį turtą dovanoja ir dovanojimo sutarties reikšmę, o jeigu šalis teisingai suvokė sandorio sudarymo metu esančias aplinkybes, bet klydo dėl šio sandorio perspektyvos, taisyklės, reglamentuojančios dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu, netaikomos.

18.       Atsakovo teigimu, tik seserų ir brolio iniciatyva, pasinaudojus ieškovės amžiumi ir sveikatos būkle, buvo pareikštas ieškinys jos vardu tikintis palankaus teismo sprendimo bei siekiant išspręsti iškilusią teisinę problemą, nes jie yra įdėję asmeninių lėšų ir darbo įrengiant padovanotą ūkinį pastatą. Mano, jog šį klausimą galima išspręsti taikiai, todėl ieškinį atmetus, tretieji asmenys galės pasinaudoti šia galimybe.

19.       Argumentuoja, jog ūkinio pastato ir garažo statyba pabaigta 2013 m. birželio 13 d., todėl tretieji asmenys B. J. ir A. J., turėdami ūkiniame pastate įsirengę gyvenamąsias patalpas ir ilgiau kaip penkerius metus nesirūpinę šių patalpų įregistravimu kaip gyvenamųjų patalpų, taip pat turėtų prisiimti atsakomybę, o pažeistas savo teises gali ginti įstatymo nustatyta tvarka. Pažymi, jog nei Notariato įstatymas, nei CK normos, reglamentuojančios dovanojimo sandorį, neįpareigoja nė vienos iš dovanojimo sandorio šalių informuoti notarą apie dovanojimo objekto paskirtį ar naudojimo būdą, todėl nepagrįsti pirmosios instancijos teismo motyvai, kad atsakovas nuslėpė ar neinformavo notarės, kad dovanojamas ūkinis pastatas yra tikroji ieškovės gyvenamoji vieta. Teigia, jog nepažeidė nė vienos teisės normos, o notaras taip pat nėra įpareigotas domėtis faktine pastato paskirtimi. Nurodo, jog apie žemės sklypo dovanojimą vaikaitei 2014 metais jo taip pat niekas neinformavo ir su juo nesitarė, tačiau jis gerbia motinos valią. 

20.       Mano, kad aplinkybės dėl asmens tapatybės kortelės išdavimo nesudaro pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu. Teigia, kad ieškovei turint asmens tapatybės kortelę nebūtų reikėję daryti naujos, o davonojimo sutartis būtų buvusi sudaryta anksčiau. Asmens tapatybės kortelės išdavimas niekaip  nepadarė įtakos ieškovės apsisprendimui dovanoti, priešingai, ji pati paaiškino, kad norėjo sudaryti dovanojimo sutartį, tik vėliau suprato klydusi dėl dovanojamo objekto. Mano, jog vien dėl to teismui nebuvo teisinio pagrindo visą dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia.

21.       Mano, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti ir vertinti kaip įrodymą 2019 m. kovo mėnesio ieškovės rašytą raštelį, kuriame nurodyta, kad sūnus ją apgavo, nes raštelis rašytas po ieškinio pareiškimo, jo datos neįmanoma nustatyti, taip pat neįmanoma nustatyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis surašytas, ar tekstas nebuvo padiktuotas trečiųjų asmenų ir pan.

22.       Ieškovė J. B. S. atsiliepimu apeliacinį skundą prašo atmesti, ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Argumentuoja, kad teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai,  iki galo ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas ir motyvavo išvadas. Argumentuoja, jog vien tai, kad teismas aplinkybes įvertino nepalankiai atsakovui, nereiškia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas. Pažymi, jog teismas padarė išvadą, kad ji negalėjo objektyviai įvertinti pasirašomos dovanojimo sutarties ir jos sukeliamų pasekmių, o tai leidžia daryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog yra pagrindas tokią sutartį pripažinti negaliojančia bei labiau tikėtina, kad dovanojimo sutarties sudarymas buvo sąlygotas aktyvių ir nesąžiningų atsakovo veiksmų.

23.       Mano, jog vien tai, kad ji negalėjo tiksliai nupasakoti sandorio sudarymo aplinkybių, negalėjo prisiminti, jog būtų rašiusi prašymą dėl asmens tapatybės kortelės išdavimo ir pan., leidžia manyti, kad sutarties pasirašymas neatitiko jos vidinės valios ir ji buvo suklaidinta bei apgauta. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, susijusias su naujos asmens tapatybės kortelės išdavimu, padidintu atsakovo ir jo sutuoktinės dėmesiu ieškovei iki dovanojimo sutarties sudarymo, ir nėra teisinio pagrindo pripažinti nepagrįsta teismo išvadą, kad dovanojimo sandoris buvo sudarytas paveikiant ieškovės valią aktyviais atsakovo veiksmais ir nesąžiningumu.

24.       Nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas nenuosekliai vertino notarės paaiškinimus. Pažymi, jog pats atsakovas tvirtino, kad sutartis sudaryta notarės biure, būtent šią aplinkybę parodė ir notarė, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nėra teisinio pagrindo abejoti notarės paaiškinimais, nes ji ne tik atliko jai pavestas valstybės funkcijas, bet ir neturi suinteresuotumo bylos baigtimi priešingai nei I. S., kuri yra atsakovo sutuoktinė. Teigia, jog nors sutartyje yra standartinė nuostata apie suprastą sutarties turinį ir esmę ir yra ieškovės parašas, kilus ginčui dėl dovanojimo sutarties, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą ir pagrįstai aiškinosi tikrąją valią ir pačios ieškovės paaiškinimų pagrindu, įvertinęs medicininiue dokumentus, pagrįstai suabejojo, ar ieškovė tinkamai suvokė sutarties esmę, o ypač dovanojimo sutarties objektą.

25.       Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismo posėdžio metu proceso dalyvių teiktus paaiškinimus, padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas, pasinaudodamas ieškovės sveikatos būkle, amžiumi, rodydamas perdėtą dėmesį labai trumpą laikotarpį,  padarė įtaką ieškovės valiai sudaryti sutartį nuslėpdamas tikruosius ketinimus tiek nuo ieškovės, tiek nuo trečiųjų asmenų. Teismas pagrįstai nustatė, kad tokiais veiksmais atsakovas ieškovę apgavo ir savanaudiškai suklaidino, o ji dėl savo garbaus amžiaus bei sveikatos būklės nesuprato ir suklydo dėl dovanojimo objekto, pasirašydama dovanojimo sandorį, nesuprato sandorio pasekmių. Pažymi, jog šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų atsakovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė. Pažymi, kad su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai, kad jai nustatyta senatvinė demencija, kuri pasireiškia tuo, jog asmeniui  sunku orientuotis laike ir vietoje, sumažėja arba gerokai suprastėja sprendimų priėmimo galimybė, menkėja gebėjimai adekvačiai reaguoti į aplinką ir vykstančius įvykius. Tai lemia, kad ji dažnai negali suprasti paprastų kasdienių buitinių dalykų, metų laiko ar dienos, nekalbant apie notarinio sandorio esmę ir turto perleidimą. Pažymi, jog atsakovas neginčijo medicininiuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, todėl teismas pagrįstai vertino jos sveikatos būklę kaip svarbų kriterijų aiškindamasis, ar dovanojimo sutartis sudaryta dėl apgaulės ir suklydimo. Taip pat nurodo, jog atsakovas, teigdamas, kad ji aktyviai dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, dėl pareikšto ieškinio davė paaiškinimus, atsakė į teisėjos bei šalių klausimus, nutylėjo, kad kai kuriuos klausimus reikėjo kartoti po keletą kartų, mintys kartais nukrypdavo nuo esmės, kai kurių aplinkybių ji iš viso negalėjo prisiminti. Mano, jog visa tai patvirtina medicininiuose dokumentuose nurodytas išvadas apie sveikatos būklę.

26.       Nors atsakovas akcentuoja, kad, notarės teigimu, ieškovė patvirtino, kad viską suprato ir neverčiama pasirašė dovanojimo sutartį, pažymi, jog notarė taip pat pripažino, kad turėdama ieškovės medicininius dokumentus, kurie pateikti šioje byloje, bei žinodama, kad dovanojimo sandoriu perleidžiama paskutinė tikroji ieškovės gyvenamoji vieta (nors ir registruota kaip ūkinis pastatas ir garažas), nebūtų patvirtinusi ginčijamos dovanojimo sutarties, todėl būtent atsakovas, kreipęsis į notarę dėl sandorio patvirtinimo, būdamas sąžiningas, turėjo informuoti notarę apie šias aplinkybes ir ieškovės sveikatą, tačiau suprasdamas, kad tokiu atveju sandoris gali neįvykti, nuslėpė nuo notarės šias aplinkybes.

27.       Pažymi, jog 2014 m. rugpjūčio 21 d. žemės sklypo dovanojimo sutartis nėra susijusi su nagrinėjama byla, atsakovas neturi teisės jos ginčyti, be to, vaikaitė prieš šio sandorio sudarymą šeimos narius apie tai informavo, o ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino padovanojusi žemės sklypą anūkei dėl to, kad ši jai labai gera, rūpinasi ir prižiūri. Taip pat teigia, jog visiems žinoma, kad senatvinė demencija progresuoja su amžiumi, todėl ieškovės sveikata 2014 metais buvo geresnė, tą patvirtina ir 2017–2018 metų medicininiai dokumentai.

28.       Teigia, jog priešingai, nei nurodė apeliantas, kad motina jam norėjo dovanoti ir padovanojo žemės sklypą bei tikėjo dovanojanti gyvenamąjį namą, ieškovė teismo posėdžių metu kaip tik nurodė, kad ji nesuprato, ką dovanojo sūnui, manė, kad galėjo dovanoti tik gyvenamojo namo dalį, kurioje ji seniai nebegyvena, o ne pastatą, kuriame ji iš tikrųjų gyvena. Mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad su ieškove nebuvo susitarta, koks konkretus turtas bus dovanojamas, ir notarė šių aplinkybių nesiaiškino. Tuo tarpu atsakovo teiginiai apie tai, kad sandoris motinai teisinių pasekmių nesukelia, yra nepagrįsti. Be to, ieškovė teismo posėdžio metu užtikrino, kad atsakovui nebūtų nieko dovanojusi, nes jos valia buvo, kad po jos mirties visi vaikai pasidalys turtą.

29.       Teigia, jog niekuo nepagrįsti ir apelianto teiginiai, kad teisminį procesą inicijavo suinteresuoti bylos baigtimi tretieji asmenys. Be to, atsakovas pats pateikė duomenis, kad yra bedarbis, kitos gyvenamosios vietos neturi, todėl jo interesas įgyti turtą akivaizdus. Mano, kad visų šių aplinkybių kontekste, manytina, kad teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad yra pagrindas pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia kaip sudarytą ieškovę apgavus ir jai suklydus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

30.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis).

31.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

32.       Apeliantas prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą, kuriuo pripažinta negaliojančia 2018 m. spalio 10 d. dovanojimo sutartis, sudaryta tarp ieškovės motinos J. B. S. ir atsakovo E. S., ir taikyta restitucija – ieškovei grąžintas visas padovanotas turtas (ūkinis pastatas, garažas, dalis žemės sklypo). Apeliantas argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir vertino faktines bylos aplinkybes. Apelianto argumentai pripažintini nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

33.       Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai aprašė faktines bylos aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau jų nekartoja.

34.       Nagrinėjamu atveju dovanojimo sutartis pripažinta negaliojančia dviem pagrindais – CK 1.91 ir 1.90 straipsnių pagrindu kaip sudaryta dėl apgaulės ir dėl suklydimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja tik CK 1.90 straipsnyje įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas, juo labiau, kad nei šalių procesiniuose dokumentuose, nei ginčijamame sprendime nėra aiškiai išskirta ir nurodyta, kokius konkrečius atsakovo veiksmus ar neveikimą reikėtų vertinti kaip tyčinę apgaulę. Priešingai, tos pačios aplinkybės ir veiksmai (neveikimas) įvertinti ir kaip suklydimas, ir kaip apgaulė.

35.       Dėl CK 1.91 straipsnyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo pažymėtina, kad pagal šią teisės normą apgaulė yra sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba iš viso nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-609/2008; Nr. 3K-3-264/2013; Nr. 3K-3-329-916/2015Nr. 3K-3-264/2013; kt.). Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas), tačiau turi būti nustatytas sąmoningas siekis kitą šalį apgauti.

36.       Pagal CK 1.90 straipsnį dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, būtent šią nuostatą labiau  atitinka byloje susiklosčiusi situacija ir faktinių bylos aplinkybių kontekste sutiktina su apelianto argumentais, kad jo veiksmuose nebuvo tyčinės apgaulės požymių, tačiau bylos išnagrinėjimo rezultato tai nekeičia, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčijamą sandorį. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas ir jo sutuoktinė, pradėję rodyti ieškovei didelį dėmesį ir rūpestį bei aktyviai atlikę visus reikalingus veiksmus sandoriui parengti, pasinaudoję ieškovės sveikatos būkle, galėjo paveikti ieškovės valią, o atsakovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, nebuvo sąžiningas neatskleidęs notarei esminių aplinkybių, dėl kurių sandoris galėjo neįvykti, t. y. motinos (dovanotojos) sveikatos būklės ir aplinkybės, kad dovanojamas būtent vienintelis motinos gyvenamasis būstas.

37.       Dovanojimo sutartis yra valios aktas, kuriuo šio sandorio šalys sąmoningai siekia tam tikro tikslo – dovanotojas nori neatlygintinai perduoti turtą kito asmens nuosavybėn, o apdovanotasis nori jį neatlygintinai gauti. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad, sudarant dovanojimo sutartį, svarbią reikšmę turi žmogaus (dovanotojo) vidinė valia, kuriai susiformuoti reikia turėti motyvus ir tikslą, todėl kilus ginčui būtina nustatyti, ar dovanojimo sutartimi dovanotojas tikrai norėjo ir siekė neatlygintinai perduoti savo turtą apdovanojamajam jo nuosavybėn ir (ar) tikrai siekė nustatyti kitas sutarties sąlygas. Tokiam sandoriui sudaryti dovanotojo valia turi būti išreikšta viešai ir įstatymo nustatyta forma. Išorinis valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Taigi nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė, kad ginčijamą dovanojimo sutartį patvirtino notarė, tačiau, kaip minėta, vien išorinės valios išraiškos formos nepakanka nustatant, ar tikroji asmens valia ją atitiko. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad motinos parašas ginčijamoje sutartyje pats savaime patvirtina jos tikrąją valią.

38.       Notaro veiklą reglamentuoja Notariato įstatymas, kurio 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Konkretaus notaro užduotis yra atliekamais notariniais veiksmais patikrinti tvirtinamo sandorio atitiktį įstatymams, nes notarui valstybė yra suteikusi svarbius įgaliojimus jam vykdant viešąją funkciją – apsaugoti teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose. Prieš tvirtindamas sandorius, notaras privalo būti maksimaliai atidus, kad ne tik būtų išvengta neteisėtų sandorių sudarymo, bet ir būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga. Taigi notaras yra ir civilinių santykių teisėtumo ir stabilumo garantas. Teismo posėdžio metu notarė parodė, jog prieš patvirtindama dovanojimo sutartį ji bendravo su viena ieškove, išaiškino ieškovei pasekmes, aiškinosi jos tikrąją valią. Pažymėtina, jog ieškovė teismo posėdžių metu galėjo paaiškinti dovanojimo sutarties esmę ir teisines pasekmes, t. y. suprato, kad padovanojus turtą jis pereina kitam asmeniui ir tampa jo nuosavybe visam laikui nieko už tai negaunant. Tačiau taip pat pažymėtina, jog iš notarės paaiškinimų matyti, kad sudarant sandorį nebuvo išsiaiškinta, jog dovanojamas ūkinis pastatas yra faktinė ieškovės gyvenamoji vieta. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad notarė išaiškino ieškovei, jog ji dovanoja sūnui ūkinį pastatą, garažą ir dalį žemės sklypo, o gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalis lieka ieškovei. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra esminė aplinkybė, dėl kurios ieškovė iš tikrųjų galėjo suklysti, kadangi ieškovės paaiškinimų pagrindu nustatyta, kad ūkinį pastatą ieškovė būtent ir laiko savo gyvenamuoju namu, nes jame faktiškai gyvena. Tuo tarpu notarė pripažino, kad nebūtų tvirtinusi garbaus amžiaus asmens sudaromo savo vienintelės gyvenamosios vietos dovanojimo sandorio. Taigi pirmosios instancijos teismas notarės paaiškinimus vertino nuosekliai, o ne prieštaringai, kaip nepagrįstai nurodo apeliantas. Priešingai, teismas notarės paaiškinimų kontekste vertino bylos aplinkybes ir aiškinosi tikrąją ieškovė valią.

39.       Nors apeliantas argumentuoja, kad tikroji motinos valia buvo jam dovanoti turtą, tik ne ūkinį pastatą, o gyvenamąjį namą, taigi iš esmės apeliantas pripažįsta, kad motina suklydo dėl dovanojamo objekto, tačiau apeliacinės instancijos teismui išklausius pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. ir 2019 m. lapkričio 19 d. teismo posėdžių garso įrašus nenustatyta, kad ieškovė būtų turėjusi susiformavusią valią kam nors ką nors padovanoti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės teiginys „gailėjausi, bet turbūt dovanojau su noru, žemės gabalą, galės statytis, seną namą toj pačioj žemėj gal dovanojau, jį reikia tvarkyti“ visų faktinių bylos aplinkybių kontekste negali būti vertinamas kaip susiformavusi ieškovės valia sudaryti davonojimo sutartį būtent su atsakovu. Priešingai, nors ieškovė painiojo ir negalėjo atskirti įvairių įvykių datų ir aplinkybių, nesuprato, kokie įvykiai vyko, t. y. paaiškino, kad į namus buvo atvykęs teisėjas, nes yra kilę ginčų dėl žemių, todėl tikriausiai atvažiavo pažiūrėti, buvo atvykęs notaras, pažymėjo, jog vyras, ne moteris, tačiau žino, kad į namus pati jo nekvietė, neprisiminė mačiusi teismo posėdžių salėje buvusią notarę, patvirtinusią dovanojimo sutartį, taip pat parodė, kad buvo atvykusios dvi moterys, paklaususios tik, ar ji čia gyvena, su kuo gyvena ir pan., parodė, kad atsakovo sutuoktinė I. ją nuolat vežiodavosi automobiliu į Gargždus, tvarkė kažkokios reikalus, jai liepdavo likti automobilyje ir jį saugoti, taip pat parodė, kad su atsakovo sutuoktine buvo prie kontoros, darbuotoja nuo laiptų su ja pasisveikino ir, pamačiusi, kad ji tikrai yra automobilyje, kažką I. patvirtino, tikriausiai dėl žemės ar dėl statybų, taigi painiodama įvairių įvykių aplinkybes ir negalėdama paaiškinti jų esmės, ieškovė vis dėlto viso pirmosios instancijos teismo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad nieko niekam neketino dovanoti, seniai yra sutarę ir visi vaikai žino, kad po jos mirties „galės pasiimti ką norės ir pasidovanoti“.

40.       Pažymėtina, jog ieškovė ne kartą teismo posėdžiuose paklausta to paties paaiškino, kad jos turtą sudaro truputis žemės ir naujai pastatytas ūkinis pastatas, kur ji gyvena viename gale, o dukra kitame gale, dar yra senas namas. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, padovanotą turtą laikydama vis dar savo nuosavybe, iš tikrųjų neturėjo valios jį padovanoti ir, tikėtina, galėjo nesuprasti, kad jį padovanojo atsakovui. Ieškovė taip pat negalėjo parodyti visiškai jokių dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybių, neprisiminė, kad iš viso būtų sudariusi kokį nors sandorį, negalėjo atsakyti, ką yra padovanojusi, tvirtino, kad pas notarą niekada nėra buvusi ir nieko nedovanojusi, dar daugiau, pasakė, kad jokios sutarties ji neturi, „aš savo turto niekam nedovanosiu, juk mano namai čia“ (2019 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdžio metu), o paklausta, ką padovanojo sūnui, nustebo – „ar aš jam padovanojau ką? Nepamenu. O kodėl aš jam turėjau? Po manęs visi vaikai susirinks ir susitvarkys“ (2019 m. lapkričio 19 d. teismo posėdžio metu). Taip pat ieškovė nurodė, kad tikriausiai yra kažką padovanojusi atsakovui, iš vaikų sužinojo, kad taip padarė, bet negalėjo paaiškinti, kodėl taip padarė, nurodė nesuprantanti, kodėl padovanojo vienam, nes turi keturis vaikus, ir, minėta, negalėjo nurodyti jokių sutarties sudarymo aplinkybių, neigė, kad atsakovas su ja kartu yra buvęs notarės biure, priešingai, paaiškino, kad jis buvo išvykęs į reisą, o paklausus, kodėl yra ir atsakovo parašas sutartyje, paaiškino, kad galbūt ji pati už jį pasirašė. Tuo tarpu, ieškovei priminus, kad yra padovanojusi žemės sklypą vaikaitei, abiejų teismo posėdžių metu ieškovė prisiminė šio sandorio aplinkybes, patvirtino, kad tikrai taip ir buvo, paaiškino, kad anūkė norėjo statyti namelį ir ieškojo žemės sklypo, todėl ji pati pasiūliusi „juk yra šalia, man dar geriau, nebereikės žolės pjauti“, paaiškino, kad vaikaitė jai labai gera, kad padovanojus žemės sklypą vaikaitei jis visada jos  ir bus, kad vaikaitė už tai neturi jai niekaip atsilyginti, „juk savam, nesvetimam“, o teismui paklausus dėl sūnaus (atsakovo), pasakė: „ai, kad pragertų... “ Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįsti ir apelianto argumentai, kad visi tretieji asmenys (jo seserys ir brolis bei ieškovės vaikaitė) jį nepagrįstai apšneka ir nepagrįsti jo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino trečiųjų asmenų parodymus apie tai, kad visa šeima žino, jog ieškovė yra nusprendusi savo turtą po mirties palikti visiems vaikams lygiomis dalimis niekam nieko iš anksto nedovanodama. Kaip minėta, dėl šios savo valios ieškovė davė nuoseklius paaiškinimus.

41.       Nepagrįsti apelianto argumentai, kad sandorio neginčijant CK 1.89 straipsnio pagrindu ir nepaskyrus teismo psichiatrinės ekspertizės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino medicinius dokumentus ir ieškovės psichinės sveikatos būklę. Vertinant, ar buvo suklysta, reikia atsižvelgti į teigiančio, kad jis suklydo, asmens amžių, sveikatos būklę, išsimokslinimą, sandorio sudarymo ir kitas bylai svarbias aplinkybes, t. y. vertinama bylai reikšmingų aplinkybių visuma, o ne pavienės aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011, 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2012, 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovei jau buvo diagnozuota organinė depresija, vidutinio sunkumo pažinimo sutrikimas, lėtinė galvos smegenų išemija ir kraujagyslinė demencija, 2018 m. gegužės 21 d. nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) lygis, didelių specialiųjų poreikių lygis, 2017 m. rugpjūčio 22 d. atlikus psichodiagnostinį tyrimą nurodyta, jog ieškovės psichinės veiklos tempas žemas, nepakankama dėmesio koncentracija, žemas protinis darbingumas, nepakankama trumpalaikė atmintis, galimybės įsiminti ir atgaminti informaciją ribotos, atmintis sutrikusi (e. bylos I t., b. l. 21–29). Apeliantas nepaneigė šių mediciniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių ir jokiais įrodymais nepagrįsti apelianto teiginiai, kad motina bijo dukterų ir anūkės, yra prigirdyta vaistų, todėl sako nieko neprisimenanti. Pažymėtina, jog ir notarė teismo posėdžio metu pripažino, kad nors ieškovė išoriškai sudarė sveiko asmens įspūdį ir patikrinus registrą, nenustatyta, kad būtų pripažinta neveiksnia ar ribotai veiksnia, tačiau žinodama sandorio sudarymo metu ieškovei diagnozuotas ligas ir sutrikimus, dovanojimo sandorio nebūtų tvirtinusi.

42.       Kaip matyti iš ieškovės paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, kontaktas su ja įmanomas, reakcija adekvati, ji supranta klausimus, tačiau, kaip minėta, painioja įvairius įvykius ir aplinkybes, atsakymus, nesupranta, kas ir kokiu tikslu buvo atvykęs į jos namus, nurodo, kad teisėjas, notaras, dvi moterys, visiškai neprisimena ginčijamos sutarties sudarymo ir asmens tapatybės kortelės išdavimo aplinkybių, nurodo niekada notaro kontoroje ir Migracijos skyriuje nebuvusi ir nieko nerašiusi, nurodo nežinanti, kad sudarė ginčijamą sutartį, bet taip pat ir pripažįsta, kad sudarė, tačiau gailisi, su ilgokomis pauzėmis ir padedama išvardija jai priklausantį turtą, padovanotą turtą vis dar laiko savo nuosavybe, rišliai ir nuosekliai nurodo, kur gyvena, aiškiai paaiškina žemės sklypo dovanojimo sutarties vaikaitei sudarymo aplinkybes, aiškiai išreiškia savo valią po mirties vaikams palikti savo turtą lygiomis dalimis, žino, kad jos atmintis labai bloga, kad „užeina, pradedu svaičioti, paskui nesuprantu, kaip čia taip“, negali paaiškinti, ką yra padovanojusi, abejoja, ar iš viso yra ką nors padovanojusi, bet sutinka, kad galėjo taip padaryti, prašo teismo „atstatyti teisybę“, vėliau prašo palikti, kaip yra, nurodo, kad džiaugiasi, jog žemę iš jos pasiėmė, nebereikės žolės pjauti, rūpintis „o kam jis man bereikalingas?“ ir čia pat priduria: „ar aš čia vėl be mąstymo šneku?“. Taigi, atsakovui argumentuojant, kad teismo posėdžių metu ieškovė rišliai ir logiškai atsakė į klausimus, aktyviai dalyvavo teismo posėdžiuose, viską suprato, iš aptartų ir kitų teismo posėdžių metu ieškovės duotų paaiškinimų darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis medicininiais dokumentai, teisingai ir pagrįstai įvertino ieškovės sveikatos būklę, o būtent, jog dėl jai diagnozuotų ligų ir sutrikimų galėjo nesuprasti sudaromo sandorio reikšmės ir pasekmių, galėjo suklysti dėl dovanojamo objekto, parodžius jai daugiau dėmesio valią buvo galima paveikti, o faktinių bylos aplinkybių kontekste įvertinęs atsakovo ir jo sutuoktinės aktyvius veiksmus gaunant ieškovei naują asmens tapatybės kortelę skubos tvarka, nors dar buvo galiojanti seniau išduota tapatybės kortelė, nurodžius skubos priežastį – 2018 m. spalio 12 d. turi išvykti, nors ieškovė niekur neketino vykti ir nevyko, o priešingai, iš karto po sandorio turėjo išvykti atsakovas, bei laiko tarpą tarp naujos tapatybės kortelės išdavimo (2018 m. spalio 3 d.) ir sandorio sudarymo taip pat skubos tvarka (2018 m. spalio 10 d.), pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad dovanojimo sandoris įvyko būtent atsakovo ir jo sutuoktinės iniciatyva, o ne dovanotojos valia. Tą iš esmės patvirtino ir pati ieškovė paaiškinusi, kad kažkas, nežino, kas, gal I., pasakė, jog reikia pas notarą važiuoti. Taigi nepagrįsti apelianto argumentai, kad motinos valia buvo jam padovanoti turtą, tačiau pasikeitė vėliau dėl seserų ir brolio įtakos.

Apeliantui argumentuojant, jog neprivalėjo informuoti notarės apie motinos sveikatos būklę, nes ji nebuvo ir nėra pripažinta neveiksnia ar ribotai veiksnia, bei neprivalėjo informuoti apie dovanojamo ūkinio pastato naudojimą, todėl nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, kaip minėta, sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnyje numatytu pagrindu ir jame įtvirtintų teisinių pasekmių taikymą lemia ne teisės aktų reikalavimų pažeidimai, bet sandorio šalies elgesio sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų neatitikimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, sąžiningas asmuo vykdo įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus ir sąmoningai nesiekia jų išvengti.  Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog aplinkybių apie sandorio šalies sveikatą ir dovanojamo turto reikšmę dovanotojui (vienintelė gyvenamoji vieta) neatskleidimas notarei, ypač įvertinus tai, jog šios aplinkybės atsakovui sandorio sudarymo metu buvo žinomos, neatitinka sąžiningo, teisingo ir protingo asmens elgesio standartų. Tuo tarpu teisiškai nereikšmingi apelianto argumentai, kad sudarius dovanojimo sutartį motinai jokių teisinių pasekmių nekilo, nes ji vis dar gyvena ir gyvens padovanotame turte. Priešingai, teisinės pasekmės dovanotojai kilo – ji prarado nuosavybę ir gyvenamąjį būstą ir tokiu būdu tapo priklausoma nuo apelianto.

43.       Pažymėtina, jog atsakovo paaiškinimai, kad motinos asmens tapatybės kortelės reikėjo motinos gyvenamosios vietos deklaravimui, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu tvirtino, kad tapatybės kortelės reikėjo deklaruoti motinos gyvenamąją vietą, todėl motinai išdavus naują tapatybės kortelę, kitą dieną jis nuvyko į seniūniją deklaruoti jos gyvenamosios vietos, tačiau ji buvo deklaruota prieš dieną. Tačiau nustatyta, kad ieškovės gyvenamoji vieta deklaruota 2018 m. birželio 7 d. (e. bylos II t., b. l. 106), o prašymas dėl naujos tapatybės kortelės išdavimo skubos tvarka pateiktas tik 2018 m. spalio 3 d. ir tą pačią dieną tapatybės kortelė išduota (e. bylos II t., b. l. 136–138, 133–134).

44.       Teisiškai nepagrįsti ir nesusiję su ginčo dalyku apelianto argumentai, kad sesuo turi prisiimti neigiamas pasekmes dėl to, kad ilgiau kaip penkerius metus nepasirūpino pakeisti patalpų paskirtį į gyvenamąsias. Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, yra kilęs turtinis ginčas tarp atsakovo ir jo seserų bei brolio, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog ginčas turi būti sprendžiamas ne šioje byloje ir ne motinos turto sąskaita. 

45.       Vertindama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Apeliantas apeliaciniame skunde privalo nurodyti, kokioms bylos aplinkybėms, jo manymu, prieštarauja priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir kokias materialines ar proceso teisės normas jis pažeidžia. Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė teisinių argumentų, sudarančių pagrindą naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o faktines bylos aplinkybes interpretuoja kitaip, nei jas nustatė ir vertino bylą išnagrinėjęs teismas. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, kurie būtų esminiai ir turėtų esminės reikšmės sprendimo teisėtumui, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesutikdamas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

46.       Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinį tenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

47.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48.       Atsakovo (apelianto) apeliacinis skundas atmestas, todėl jam nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

49.       Apeliantui Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartimi atidėtas 500 Eur dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, todėl iš apelianto priteistinas 500 Eur žyminis mokestis valstybei (CPK 84, 96 straipsniai).

50.       Iš pateiktų duomenų matyti, kad už ieškovę J. B. S. advokatei už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme B. J. sumokėjo 600 Eur, šios išlaidos yra pagrįstos ir ieškovei priteistinos iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei J. B. S. 600 Eur (šešis šimtus eurų) iš atsakovo E. S. bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme,  atlyginimą.

Priteisti valstybei iš atsakovo E. S. 500 Eur (penkis šimtus eurų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Teisėjos                                                                                   Raimonda Andrulienė 

                                                                                                                                                                                                                                                                     Irma Čuchraj       

Erika Misiūnienė