Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-213-795/2021

Teisminio proceso Nr. 4-06-3-00158-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1; 21.11.10

 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 14 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Kristina Kakurinė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. gegužės 10 d. nutarties pakeitimo,

n u s t a t ė :

I.                      Bylos esmė

1. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2021 m. sausio 15 d. nutarimu A. M. pripažintas kaltu, padaręs Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 45 straipsnio 4 dalyje numatytą nusižengimą, ir jam paskirta 500 Eur bauda už tai, kad jis 2021 m. gruodžio 15 d., 21 val., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), karantino, paskelbto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas), laikotarpiu nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės, sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai ir tokiais veiksmais nesilaikė Nutarimo 2.1.5.2 punkto reikalavimų.

2. A. M. skundu apylinkės teismui prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Nutarimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatymui (toliau – ir ŽULKPĮ) ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymui (toliau – ir TPĮ) įvertinimo, panaikinti Institucijos 2021 m. sausio 15 d. nutarimą ir perkvalifikuoti nutarime nurodytą veiką pagal ANK 45 straipsnio 1 dalį, o už padarytą administracinį nusižengimą skirti A. M. ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinę nuobaudą – įspėjimą.  

3. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. gegužės 10 d. nutartimi konstatuota, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad A. M. padaryta veika atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 45 straipsnio 4 dalyje, sudėtį – karantino metu padarytas visuomenės sveikatos srities teisės aktų pažeidimas, sukėlęs pavojų išplisti ypač pavojingai užkrečiamajai ligai, todėl padaryta išvada, jog A. M. veikos perkvalifikuoti pagal ANK 45 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo. Nutartyje taip pat pažymėta, jog Institucija, pakankamai išsamiai atlikusi tyrimą, visapusiškai ir objektyviai įvertinusi byloje esančius įrodymus, priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, pripažindama A. M. padarius ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą bei skirdama jam minimalaus dydžio baudą. Taigi pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo tenkinti A. M. skundą dėl jame nurodytų motyvų ir panaikinti skundžiamą nutarimą.

II.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

4. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo A. M. prašo: 1) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir motyvuota nutartimi kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Nutarimo atitikties Konstitucijos 22 straipsniui, ŽULPKĮ ir TPĮ įvertinimo; 2) jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų netenkinti pirmojo prašymo, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. gegužės 10 d. nutartį pakeisti – perkvalifikuoti A. M. administracinį nusižengimą iš ANK 45 straipsnio 4 dalies į ANK 45 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam ANK 45 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą – įspėjimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais motyvais:

4.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl skundo argumentų, kad, vadovaujantis ŽULPKĮ 2 straipsnio 21 dalimi ir 20 straipsnio 1–4 dalimis, teritorijų karantinas gali būti nustatomas tik toje (-ose) teritorijoje (-ose), kuri (-ios) įstatymo yra paskelbtos užkrėstomis teritorijomis, o Lietuvos Respublikos teritorija niekada nebuvo ir iki šiol nėra paskelbta užkrėsta teritorija. Be to, skundžiamoje nutartyje nebuvo pasisakyta ir dėl to, jog, vadovaujantis ŽULPKĮ 2 straipsnio 2 ir 34 dalimis, karantininių užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę nustato tarptautinės teisės aktai, o vienas iš tokių teisės aktų yra Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. sausio 18 d. įstatymu Nr. ?-1430 ratifikuotos Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklės, kurios nustato, kad karantino režimo priemonės gali būti taikomos tik ligoniams ir asmenims, kurie yra įtariami, kad serga. ŽULPKĮ kontekste tie asmenys, kurie neprivalo būti hospitalizuojami ir / ar izoliuojami, nėra laikomi pavojingais asmenimis, o tai yra dar vienas argumentas, paneigiantis karantino režimo priemonių taikymo absoliučiai visiems asmenims proporcingumą ir teisėtumą. Galiausiais pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl to, kad, priimant Nutarimą, buvo pažeista imperatyvi TPĮ norma (15 straipsnio 1 dalis), įpareigojanti atlikti priimamo teisės akto numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą. Taigi apeliaciniame skunde padaryta išvada, jog šioje administracinio nusižengimo byloje buvo taikomas teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai ir kitiems įstatymams.

4.2. Kvalifikuojant asmens padarytą veiką pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, būtina nustatyti ne tik, kad buvo padarytas ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas, tačiau byloje surinktais įrodymais ir kitais objektyviais duomenimis turi būti įrodyta, kad šių teisės aktų pažeidimas sukėlė pavojų išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai. 2020 m. (duomenys neskelbtini) universiteto atliktame tyrime „COVID-19 pandemijos metu priimtų sprendimų vertinimas teisiniu, vadybiniu ir ekonominiu požiūriu“ nurodyta, kad „ANK 526, 45, 46 straipsnių dispozicijos yra blanketinės, t. y. nukreipiančios į kitus teisės aktus, o nusižengimų sudėtys formalios, nereikalaujančios padarinių <...>, kvalifikuojant administracinį nusižengimą pagal ?NK 45 straipsnio 4 dalį, turi būti nustatyta, jog, pažeidus nurodytus teisės aktus, buvo sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms. Nenustačius šių aplinkybių, administracinis nusižengimas perkvalifikuotinas iš ANK 45 straipsnio 4 dalies į ANK 45 straipsnio 1 dalį“. Antra, anot apelianto, sveikatos srities teisės aktų pažeidimo faktas pats savaime nereiškia, kad toks pažeidimas sukelia realų pavojų išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai, kadangi: 1) asmuo (pažeidėjas) nesukelia (negali sukelti) pavojaus išplisti užkrečiamajai ligai, t. y. jis negali užkrėsti kito asmens ir tuo sukelti pavojų išplisti ligai, jeigu jis pats (pažeidėjas) pažeidimo padarymo metu nebuvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotoju; 2) asmuo (pažeidėjas) nesukelia (negali sukelti) pavojaus išplisti užkrečiamajai ligai, t. y. pažeidėjas negali užsikrėsti pats ir tuo sukelti pavojų išplisti ligai, jeigu tariamo pažeidimo metu su pažeidėju pažeidimo vietoje buvę kitę asmenys nebuvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotojais.

4.3. A. M. nuomone, kvalifikuojant asmens padarytą veiką pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, būtina nustatyti ir įrodyti, jog tuo atveju, jei pažeidimas nebūtų buvęs padarytas, pavojus išplisti užkrečiamajai ligai nebūtų kilęs. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas ignoravo ANK 567 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisės normą, draudžiančią įrodinėjimo pareigą perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo apeliuojama į tai, kad A. M. negalėjo žinoti, ar nusižengimo padarymo jis yra (ar nėra) COVID-19 ligą sukeliančio viruso nešiotoju. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi prielaida, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pažeidimo padarymo metu galėjo būti COVID-19 ligą sukeliančio viruso nešiotoju. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog asmens kaltė, padarius administracinį nusižengimą, turi būti įrodyta bylos nagrinėjimo metu surinktais patikimais ir objektyviais duomenimis, o sprendimas byloje negali būti priimtas, remiantis prielaidomis ir (ar) spėlionėmis.

5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) V. S. prašo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens A. M. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. gegužės 10 d. nutartį nepakeistą.

5.1. Atsiliepime nurodoma, jog vaizdo įrašuose, esančiuose byloje, aiškiai užfiksuota ir matosi, kad A. M. prekybos vietoje buvo be burną ir nosį dengiančios kaukės. Surinkti įrodymai patvirtina, kad pažeidėjas padarė administracinį nusižengimą. Nusižengimo padarymo metu aktuali Nutarimo 2.1.5.2 punkto redakcija įpareigojo vyresnius nei 6 metų asmenis, kurie nepateko į asmenų, kuriems šis įpareigojimas netaikomas, sąrašą, viešose vietose dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones), kurios priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį ir burną. A. M. kaltės nepripažino, tačiau neginčijo, jog, būdamas parduotuvėje, nedėvėjo nosį ir burną dengiančios kaukės. Šį faktą patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai: apsaugos darbuotojo paaiškinimas, vaizdo įrašas iš prekybos centre esančių kamerų. Vis dėlto administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nesutinka, kad toks jo elgesys sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai.

5.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, reaguodama į COVID-19 keliamą itin didelį pavojų visuomenės sveikatai, siekdama apsaugoti visuomenę, dar 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad parduotuvėje be A. M. buvo ir daugiau žmonių, o tai leidžia teigti, jog, esant tiesioginiam kontaktui tarp asmenų, A. M. nedėvint nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės (veido kaukės, respiratoriaus ar kitos priemonės), pavojus išplisti ypač pavojingai užkrečiamajai ligai ??VID-19 buvo realus, o ne tik tariamas.?

5.3. Atsiliepime su A. M. apeliaciniu skundu nesutinkama, kadangi pareigūnas, atlikęs administracinio nusižengimo tyrimą, surinko pakankamai objektyvių duomenų apie A. M. nusižengimą ir nėra pagrindo abejoti policijos pareigūnų užfiksuotomis aplinkybėmis, todėl byloje surinkti duomenys vertinami kaip objektyvūs ir pakankami A. M. padaryto administracinio nusižengimo įrodymai. Pareigūnai atsižvelgė į ANK 45 straipsnio 4 dalies reikalavimus ir išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, todėl atsiliepime nurodoma, jog nėra pagrindo naikinti priimtą nutarimą ir nutraukti administracinio nusižengimo teiseną.

6. Pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens A. M. apeliacinis skundas netenkintinas.

8.        Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis), tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo apeliacinės instancijos teismui pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. ANK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog pagal šį kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekse nustatytus administracinio nusižengimo požymius. Administracinio nusižengimo byloje privalo būti surinkta tiek duomenų, kad pakaktų padaryti motyvuotas ir pagrįstas išvadas apie administracinio nusižengimo sudėties požymių visumos buvimą asmens veiksmuose (neveikime). Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

9. 2021 m. sausio 15 d. nutarimu A. M. paskirta administracinė nuobauda pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, kurios nuostatos numato atsakomybę už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimus, sukėlusius pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, padaryti karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs rašytinę bylos medžiagą, įvertinęs administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens skundo argumentus ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, sprendžia, kad (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato 2021 m. sausio 15 d. nutarimas priimtas teisėtai ir pagrįstai, ištyrus visas svarbias aplinkybes bei atlikus visus būtinus procesinius veiksmus, siekiant priimti teisingą sprendimą.

10. A. M. apeliacinės instancijos teismo, kaip ir pirmosios instancijos teismo, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nurodydamas, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226 prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatymui ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymui.

10.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, kad žmogaus teisė į asmens neliečiamybę, esant būtinybei, gali būti ribojama. Tai gali būti daroma tik įstatymuose nustatytais pagrindais bei tvarka (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Vyriausybė karantiną Lietuvoje paskelbė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 11 dalimi ir 3 dalies 1 punktu, taip pat atsižvelgdama į nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) situaciją Lietuvos Respublikos teritorijoje, sveikatos apsaugos ministro teikimą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. lapkričio 4 d. pasiūlymą. Būtent Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnis numato karantino metu taikomas priemones ir ribojimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nustatė Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnyje numatytų ribojimų įgyvendinimo tvarką. Taigi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 paskelbto karantino metu žmogaus teisės ir laisvės buvo ribojamos įstatymo pagrindu. Apygardos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog abejonių dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 atitikties Konstitucijai ir ŽULKPĮ nekyla, todėl nėra ir pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šis teisės aktas atitinka Konstituciją ir kitus įstatymus.

10.2. Atsakant į skundo argumentus, susijusius su Nutarimo teisėtumu, t. y. dėl karantino paskelbimo ir reikalavimo viešose vietose dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones, pažymėtina, jog tai nėra administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo dalykas. Klausimai, susiję su Vyriausybės nutarimo ir jame nurodytų konkrečių punktų, papunkčių teisėtumu, gali būti sprendžiami tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pagrindu (Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-43-354/2021). Kadangi šiuo metu nei Vyriausybės nutarimas, nei atskiri jo punktai, papunkčiai nėra pripažinti neteisėtais įsiteisėjusiu teismo sprendimu, apygardos teismas minėtu Nutarimu nustatytos tvarkos nekvestionuoja ir plačiau dėl skundo argumentų, susijusių su minėto Vyriausybės nutarimo teisėtumu bei pagrįstumu, ANK 45 straipsnio 4 dalies kontekste, nepasisako.

11. Administracinio nusižengimo tyrimo metu, teisminio bylos nagrinėjimu metu ir apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo A. M. iš esmės neneigia, jog paskelbto karantino metu, protokole nurodytoje vietoje ir laiku, jis buvo be nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės, tačiau, jo įsitikinimu, jis jokio pavojaus aplinkiniams nesukėlė, kadangi nesirgo COVID-19, be to, nesama duomenų, jog būtų sirgę toje pačioje vietoje buvę kiti asmenys. A. M. vertinimu, tokiu savo elgesiu jis jokio pažeidimo nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens A. M. argumentais neturi pagrindo sutikti. Nusižengimo padarymo metu aktuali Nutarimo 2.1.5.2 punkto redakcija įpareigojo vyresnius nei 6 metų asmenis, kurie nepateko į asmenų, kuriems šis įpareigojimas netaikomas, sąrašą, viešose vietose dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones), kurios priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį ir burną. Įpareigojimas viešosiose vietose dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) buvo reglamentuotas nurodytame teisės akte, kuris privalomas visiems asmenims (su nustatytomis išimtimis, kurios nagrinėjamu atveju nėra aktualios), todėl šio teisės akto reikalavimų privalėjo laikytis ir A. M.

11.1. A. M. kaltės nepripažino, tačiau neginčijo, jog, būdamas parduotuvėje, nedėvėjo nosį ir burną dengiančios kaukės. Šį faktą patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. UAB „P.“ (duomenys neskelbtini) darbuotojo A. P. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad asmuo parduotuvėje nedėvėjo kaukės, ir pardavėjai paprašius ją užsidėti, atsakė, jog jos neturi, o veidą užsidengė megztiniu ir toliau reikalavo jį aptarnauti (b. l. 11). Vaizdo įraše užfiksuota, kad A. M. paaiškino, jog jis parduotuvėje iš terminalo norėjo išsiimti pinigų, tačiau pardavėja atsisakė jį aptarnauti, nes jis nebuvo užsidėjęs kaukės. Vaizdo įraše matyti, kad A. M., ir bendraudamas su policijos pareigūnais, kaukės nedėvėjo, veidą dengėsi apykakle. Taip pat parduotuvės vaizdo kamerų įrašas patvirtino, kad A. M., stovėdamas prie prekystalio, veidą dengėsi sulenkta ranka (b. l. 19). Nors administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nesutinka, kad toks jo elgesys sukėlė pavojų išplisti COVID-19 virusui, kadangi jis nosį ir burną dengėsi sulenkta ranka, be to, nebuvo nustatyta, kad jis sirgo COVID-19, o aplinkui arti kitų asmenų nebuvo, vis tik, veiką kvalifikuojant pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, pakanka nustatyti, jog asmuo padarė Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimą. Šiuo atveju nustatyta, kad A. M. nesilaikė vieno iš Nutarime nustatytų įpareigojimų, būtent 2.1.5.2 punkto reikalavimų, nepriklausomai nuo to, ar buvo nustatyta, kad tai realiai sukėlė kokias nors konkrečias pasekmes kitiems asmenims, t. y. ar asmuo užkrėtė, ar galėjo užkrėsti kitus COVID-19 virusu ar ne.

11.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad aplinkybę, jog konkretus asmuo užsikrėtė nuo konkretaus asmens, įrodyti yra praktiškai neįmanoma. Be to, ne visais atvejais įmanoma nustatyti, kad konkretus asmuo konkrečiu metu serga (sirgo) COVID-19, ar yra (buvo) šio viruso nešiotojas (dėl testo neatlikimo, dėl testų ribotos galimybės nustatyti užsikrėtusį asmenį tam tikrose ligos stadijose ir kt.). Lygiai taip pat A. M. veiksmų vertinimui ir kvalifikavimui reikšmės neturi jo svarstymai apie tai, kad kaukės jis neturėjo dėvėti, kadangi buvo viešoje vietoje, kurioje žmonės nesibūriavo, ir negalėjo kitų asmenų užkrėsti, nes COVID-19 virusu nesirgo. Visų pirma, atsižvelgiant į dabar jau oficialiai patvirtintus duomenis apie minimą infekciją (galimi besimptomiai ligos atvejai), jei asmuo tuo metu nebuvo pasidaręs testo, jis negalėjo būti užtikrintas, jog pats nebuvo užsikrėtęs COVID-19 virusu. Antra, svarbu, kad aptartame Vyriausybės nutarimo 2.1.5.2 punkte yra imperatyviai įtvirtinta, jog visi asmenys viešose vietose privalo dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones, t. y. nutarimas nenumato išimčių, kurios nagrinėjamu atveju būtų aktualios ir kuriomis A. M. galėtų objektyviai pagrįsti nosį ir burną dengiančios priemonės nedėvėjimą viešoje vietoje. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptarti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens A. M. veiksmai – nosį ir burną dengiančios veido kaukės ar kitokių apsaugos priemonių nedėvėjimas, būnant viešoje vietoje – parduotuvėje, esant pašaliniams asmenims, sukėlė pavojų kitiems asmenims užsikrėsti koronaviruso infekcija ir atitinka ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį.

11.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, reaguodama į COVID-19 keliamą itin didelį pavojų visuomenės sveikatai, siekdama apsaugoti visuomenę, dar 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės. Imdamasi priemonių grėsmei dėl COVID-19 suvaldyti, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustatė ribojimus ne tik sergantiems COVID-19, bet ir šiuo virusu dar neužsikrėtusiems asmenims, ir tai, kad asmuo tam tikru metu neserga ar nesijaučia sergantis, nereiškia, kad jis turi teisę nesilaikyti šalyje ar tam tikroje jos dalyje tam tikru metu nustatytų ribojimų. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atskleidė reikšmingas aplinkybes, kad parduotuvėje, be A. M., buvo pardavėja ir apsaugos darbuotojas, galbūt ir daugiau asmenų, vėliau dėl iškvietimo atvyko (duomenys neskelbtini) tarnybos „E.“ darbuotojai bei policijos pareigūnai, o tai leidžia teigti, kad, esant tiesioginiam kontaktui tarp asmenų, A. M. nedėvint nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės (veido kaukės, respiratoriaus ar kitos priemonės), pavojus išplisti ypač pavojingai užkrečiamajai ligai COVID-19 buvo realus, o ne tik tariamas. Apygardos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ANK 45 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėties objektyviosios pusės požymis yra pavojaus sukėlimas išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, o ne asmens sirgimas tokiomis ligomis. Šis požymis yra vienas iš kertinių, atskiriant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už panašias veikas. Asmeniui, kuris būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, sukėlė pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga, numatyta baudžiamoji atsakomybė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 277 straipsnio 1 dalyje. Taigi A. M. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės administracinio nusižengimo kvalifikavimui pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį reikšmės neturi.

12. Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ANK 567 straipsnis), tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens A. M. veiksmuose yra visi administracinio nusižengimo, numatyto ANK 45 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymiai. Pirmosios instancijos teismo nutartis, patikrinus ją, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ar pakeisti teismo nutartį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. gegužės 10 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens A. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja                                                                              Kristina Kakurinė