Civilinė byla Nr. 2A-370-153/2014;

Teisminio proceso Nr. 2-19-3-01297-2012-5;

Procesinio sprendimo kategorijos: 75.4.2; 99.5; 114.11;

121.14;121.18. (S)

KAUNO  APYGARDOS  TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 5 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Albinos Rimdeikaitės ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės H. B. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-93-714/2013 pagal ieškovo V. A. B. ieškinį atsakovei H. B. dėl santuokos nutraukimo ir atsakovės H. B. priešieškinį ieškovui V. A. B. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir turto padalijimo.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. A. B. kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, dėl priteisimo atsakovei H. B. transporto priemonės „Alfa Romeo“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) , valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė H. B. su ieškovo reikalavimu nutraukti santuoką ir priteisti atsakovei transporto priemonę „Alfa Romeo“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sutiko, tačiau atsakovė prašė pripažinti, jog šalių santuoka nutrūko dėl ieškovo kaltės, o ne, kaip nurodė ieškinio pareiškime ieškovas, dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Priešieškiniu atsakovė H. B. prašė priteisti iš ieškovo ½ d. turto – 0,4785 ha ploto žemės sklypo, gyvenamojo namo, viralinės, šiltnamio, ūkinio pastato su tremperiu, garažo, kiemo statinių, esančių Jurbarko r., (duomenys neskelbtini). – vertės, įpareigojant ieškovą sumokėti atsakovei piniginę kompensaciją, atitinkančią jai priklausančio turto dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimu ieškinio ir priešieškinio reikalavimai patenkinti iš dalies. Teismas nutraukė ginčo šalių santuoką, įregistruota 2002-05-24 Jurbarko rajono civilinės metrikacijos skyriuje, dėl abipusės sutuoktinių kaltės. Po santuokos nutraukimo paliko šalims tas pačias pavardes: B. ir B..

Atsakovei  H. B. teismas pripažino asmeninės nuosavybės teises į transporto priemonę „Alfa Romeo“, VIN kodas(duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 8 000 Lt vertės.

Ieškinio reikalavimo dalį dėl atsakovės pavardės pakeitimo atmetė. Priešieškinio dalį dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir to turto padalijimo atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas prašė santuoką, sudarytą tarp jo ir atsakovės, nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, o atsakovė H. B. priešieškiniu prašė pripažinti, jog santuoka  nutraukta dėl ieškovo neištikimybės ir jo kaltės.

Iš šalių pareiškimų ir paaiškinimų teismas nustatė, kad sutuoktiniai pradėjo kartu gyventi 1997 sausio mėnesį, tuo metu ieškovas dar nebuvo nutraukęs savo pirmosios santuokos. Ginčo šalys apsigyveno name B. kaime, 2002-05-24 įregistravo santuoką, abu pripažįsta, kad jau treji metai kartu nebegyvena, iš šeimos pasitraukė atsakovė. Teismas, vertindamas santuokos iširimo aplinkybes, nustatė, kad piniginiai reikalai ginčo šalių šeimos gyvenime turėjo didelės reikšmės ir įtakos asmeniniams santykiams. Kad šeimos bendras gyvenimas tarp sutuoktinių iš esmės pablogėjus finansinei situacijai.

Teismas nustatė, kad šeimos iširimo aplinkybes abi šalys nurodo skirtingai. Ieškovo teigimu, atsakovei visą laiką rūpėjo tik turtas, pinigai, ji išėjo pas kitą partnerį.

Atsakovė nurodo, kad ieškovas buvo jai neištikimas, smurtavo prieš ją. Apklausiamas liudytojas P. K. parodė, kad buvo matęs atsakovę sumuštą, tada ji sakė, kad tai vyras ją sumušė.

Teismo nuomone, daugiau jokių įrodymų šalys ištuokos byloje dėl vienas kito neištikimybės, smurto ar kitų aplinkybių nepateikė. Visų šių aplinkybių visuma, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad ieškovo ir atsakovės šeimoje abiejų sutuoktinių nebuvo vykdomos tarpusavio pareigos remti vienas kitą, šeima iširo, santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės, taigi taikytinos tos pačios teisinės pasekmės, kaip ir nutraukiant santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (Lietuvos Respublikos CK 3.27 str., 3.61 str. 2 d., 3 d.).

Atsakovė nereiškia pageidavimo dėl jos pavardės pakeitimo. Todėl po santuokos nutraukimo teismas paliko šalims tas pačias pavardes B. ir B.(Lietuvos Respublikos CK 3.69 str. 1 d.). Nutraukus santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, teismo vertinimu, nėra pagrindo keisti atsakovės pavardės ieškovo prašymu (Lietuvos Respublikos CK 3.69 str. 2 d.).

Teismas nustatė, kad abi šalys pripažįsta, jog transporto priemonė „Alfa Romeo“, kurią jie įvertina 8 000 Lt, po santuokos nutraukimo turi atitekti vienai atsakovei asmeninės nuosavybės teise, ir ieškovas nereikalauja (Lietuvos Respublikos CPK 187 str., 182 str. 5 p.), todėl automobilį priteisė atsakovei.

Teismas nurodė, kad ginčas byloje kyla dėl 0,4785 ha ploto žemės sklypo, gyvenamojo namo, viralinės, šiltnamio, ūkinio pastato su tremperiu, garažo, kiemo statinių, esančių Jurbarko r., B. k. Į kitus atsakovo vardu registruotus žemės sklypus B. kaime atsakovė pretenzijų nereiškia.

Teismas nustatė, kad turtas, dėl kurio kyla ginčas (0,4785 ha ploto žemės sklypo, gyvenamojo namo, viralinės, šiltnamio, ūkinio pastato su tremperiu, garažo, kiemo statinių, esančių Jurbarko r., B. k.), buvo įtrauktas į dalijamo turto balansą civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui V. A. B. ir pagal atsakovo V. A. B. priešieškinį ieškovei H. B. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo (Civilinė byla Nr. 2A-1115-259/2007; 3K-3-139/2008). Minėtas turtas teismų buvo priteistas V. A. B. asmeninės nuosavybės teise. Galutinis teismų sprendimas tame ginče priimtas Lietuvos Aukščiausiame Teisme  2008-05-19. teismams pripažinus ginčo turtą bendrąją jungtine V. A. B. ir V. B. nuosavybe ir padalijus, šioje byloje, klausimas išspręstas iš esmės. Teismo vertinimu, nagrinėjamojoje byloje teismas jau nebegalėtų viso to paties turto pripažinti bendrąja jungtine V. A. B. ir H. B. nuosavybe.

Teismas nurodė, kad tarp V. B. ir V. A. B. teisminis procesas byloje prasidėjo daugiau kaip prieš dešimt metų, tęsėsi iki 2008-ųjų, visą tą laiką H. ir V. A. B. buvo susituokę. Todėl teismo nuomone, galima daryti išvadą, kad H. B. žinojo apie procesą, ji nepasinaudojo teise įstoti į procesą trečiuoju asmeniu, reiškiančiu savarankiškus reikalavimus, dėl jos nuosavybės teisių į turto dalį nustatymo. Vienas ir tas pats turtas negali būti pripažintas dviejų moterų nuosavybe, įgyta tuo pagrindu, kad jos buvo susituokusios su ieškovu. O bylas nagrinėję teismai pripažino, kad tas žemės sklypas su jame esančiais pastatais priklauso V. A. B. asmeninės nuosavybės teise.

Teismas sprendime vadovavosi viešo registro duomenimis, kuriame nurodyta, kad gyvenamasis namas ir kiti pastatai yra statyti daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų. Leidimas gyvenamojo namo rekonstrukcijai išduotas 2008-08-26 (o projektas parengtas 2000 metais), iš pateiktos nuotraukos teismas nustatė, kad jau 2008-06-01 namas  buvo perstatytas, sutvarkytas, sutvarkyta aplinka (b. l. 73). Todėl teismui pagrįstų abejonių kelia tai, ar nuo 2008 metų turtas galėjo būti tiek pagerintas, kad neabejotinai būtų galima pripažinti jį bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas nustatė, kad atsakovė gavo pajamas iki 2009 metų, šalių teigimu, jie jau treji metai kartu nebegyvena, tai yra nuo 2010 m. Teismo vertinimu, atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kurie leistų teismui padaryti neabejotiną išvadą, kuri gyvenamojo namo dalis, kuris ūkinis pastatas buvo žymiai pagerintas iš jos bendrų su ieškovu ar jos asmeninių lėšų po 2007-10-23 ir 2008-05-19, per laikotarpį nuo 2008-08-26 išduoto leidimo iki 2010 m., kokia suma padidėjo turto vertė atsakovei gyvenant kartu su ieškovu. Teismas sprendė, kad atsakovė nenurodė, kokią konkrečią sumą ji išleido ieškovo turto pagerinimui, pati pripažino, kad už laimėtus loterijoje bilietus buvo nupirktas džipas, vėliau parduotas, loterijos bilietas taip pat buvo pirktas gyvenant santuokoje (Lietuvos Respublikos CPK 178 str.). Abi šalys, taip pat liudytojas P. K., patvirtino, kad dalis namo remonto darbų buvo atlikta, „kai dar kartu dirbom“, liudytojo teigimu, iki 2002 metų.

Bylos nagrinėjimo metu reiškusi reikalavimą pripažinti visą turtą bendrąja jungtine nuosavybe ir priteisti kompensaciją, atsakovė savo reikalavimą pakeitė, prašė priteisti jai vieną antrąją dalį turto. Teismas atsakovės reikalavimą atmetė, kadangi nenustatė, kad visas nekilnojamas turtas po ankstesnių bylų išnagrinėjimo ir leidimo išdavimo buvo pagerintas atsakovės nurodyta  dalimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atasakovė skundžia apeliaciniu skundu Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-93-714/2013 dalį dėl kaltės nustatymo, dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir to turto padalijimo, prašė dalį teismo sprendimo panaikinti, priimti naują sprendimą – atsakovės patikslintą priešieškinį patenkinti. Priteisti atsakovės H. B. naudai iš ieškovo V. A. B. bylinėjimosi išlaidas pagal bylos eigoje pateiktus dokumentus.

Atsakovės manymu, apylinkės teismas iki galo neišnagrinėjo esminių bylos aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, tokiu būdu priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių, todėl atsakovė mano, kad yra būtina nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės

Atsakovė nuo pat gyvenimo pradžios su ieškovu rūpinosi šeima. Dirbo pas ieškovą jo verslo įmonėje atlyginimą išleisdama namų gerovei. Slaugė ieškovo neįgalią motiną bei rūpinosi šeima. O ieškovas ėjo pas svetimas moteris. Ieškovui nenustojus „bendrauti“ su svetimomis moterimis, atsakovė, neturėdama vilties, kad ieškovas pasikeis, 2010 m. buvo priversta palikti ieškovą dėl jo neištikimybės. Atsakovės viltis kada nors turėti darnią šeimą sužlugdė tai, kad ieškovas pradėjo viešai draugauti su kitomis moterimis ir netgi išdrįsdavo jas parsivesti į judviejų namus. Atsakovei išėjus iš namų, ieškovas nieko nelaukdamas parsivedė į jų namus kitą moterį (R. K.), su kuria gyvena iki šiol. Todėl pagrindinė priežastis, dėl kurios iširo atsakovės ir ieškovo santuoka, yra jo neištikimybė.

Ieškovas ne tik buvo neištikimas, bet to ir neslėpė. Visame kaime visi žinojo apie jo neištikimybę. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas P. K., kuris nurodė, jog apie ieškovo neištikimybę yra girdėjęs „gandus“ ir kad pats yra matęs „B. kieme moteriškę, atvažiuojančią raudona mašina.“ Be to, ne kartą atsakovė rado kitų moterų žinučių ieškovo telefone. Tokiu savo elgesiu ieškovas akivaizdžiai demonstravo nepagarbą atsakovei, dėl ko atsakovė nebegalėjo toliau gyventi su ieškovu ir leisti jam toliau atsakovę žeminti. Dėl tokio ieškovo elgesio su ja apeliantė dar iki šiol labai išgyvena.

Ieškovas ne kartą yra pakėlęs prieš atasakovę ranką ir ją sumušęs. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas P. K. nurodydamas, kad „mačiau H. sudaužytą“. Ieškovo žiaurus elgesys su atsakove pasireiškė, kai ieškovas prarado firmą. Dėl to ieškovas labai graužė save ir tuo pačiu ir atsakovę, o savo pyktį išliedavo ant atsakovės – liepdavo kartu su juo gerti ir  ją mušė.

Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra visiškai akivaizdu, kad santuoka iširo išskirtinai dėl ieškovo kaltės, t. y. dėl jo neištikimybės, nepagarbos šeimai, nerėmimo jos moraliai, fizinio smurto. Tokiu savo elgesiu ieškovas iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir santuoka yra nutrauktina dėl ieškovo kaltės. O pirmosios instancijos teismo išvados, kad šeima iširo „pablogėjus finansinei situacijai, ieškovo ir atsakovės šeimoje abiejų sutuoktinių nebuvo vykdomos tarpusavio pareigos remti vienas kitą, šeima iširo, santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės“, yra visiškai nepagrįstos ir nėra paremtos jokiais įrodymais, nes santuokos iširimą nulėmė ieškovo elgesys atsakovės atžvilgiu, jo sutuoktinių pareigų nevykdymas.

Ieškovo kaltė yra preziumuojama, nes jis buvo neištikimas ir šios aplinkybės netgi neneigė.

Teismas nenurodė svarių argumentų, kodėl, darydamas išvadą dėl abiejų sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo, nesivadovavo liudytojo parodymais ir rėmėsi vien tik ieškovo parodymais. Dėl to aplinkybė, kad po sumušimo, atsakovė nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl ieškovo netinkamo elgesio ar kažkaip kitaip nesurinko įrodymų, turėjo būti vertinama ne apskirtai, bet atsižvelgiant į šios šeimos santykių ypatumus ir įvertinus visus kitus byloje esančius įrodymus bei visų įrodymų visumą.

Pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė LR CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos ieškovo, naudojusio fizinį smurtą prieš savo šeimos narius ir buvus neištikimo, kaltės prezumpcijos, kurios ieškovas nepaneigė.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir aiškino LR CK 3.60 straipsnio 3 dalies nuostatas bei nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šioje srityje, nes visų įrodymų visuma patvirtina, kad santuoka iširo išskirtinai dėl ieškovo kaltės.

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo

V. B. ir V. A. B. santuoka buvo nutraukta 1997 m. birželio 7 d., o atsakovė su ieškovu pradėjo gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį nuo 1997 m. sausio mėn. Šias aplinkybes patvirtina tiek ieškovas, tiek ir byloje esantys rašytiniai įrodymai: Jurbarko rajono savivaldybės administracijos S. seniūnijos duomenimis, ūkinėse knygose (1991–1998 m.) Nr. 21 namų ūkio sąskaitos Nr. 884 įrašu Jurbarko r., B. k. 1997 10 28 pirktuose pastatuose H. D. (B.) 1997-10-28 įrašyta kaip A. V. B. sugyventinė (b. l. 66).

Atsakovė ir ieškovas, gyvendami faktinėje santuokoje, 1997-09-30 pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 0,4785 ha ploto žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Jurbarko r. sav., (duomenys neskelbtini)., gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , pastatą - viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - ūkinį pastatą su tremperiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (šulinys, rūkykla), unikalus Nr(duomenys neskelbtini)., esančius Jurbarko r. sav., (duomenys neskelbtini). (toliau – ginčo turtas). Be to, tiek gyvenant faktinėje santuokoje, tiek ir po santuokos užregistravimo, ginčo turtas buvo iš esmės pagerintas. Šias aplinkybes patvirtina tiek ir ieškovas, liudytojas, tiek ir byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Viešo registro duomenimis, gyvenamasis namas ir kiti pastatai yra statyti daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų. Sodyba buvo labai apleista ir ją reikėjo rekonstruoti, todėl pastatas buvo nugriautas ir šalys kartu statė naują, gražų, erdvų namą, taip pat pasistatė naują garažą, suremontavo ūkinius pastatus ir tvarkė sodybos aplinką, kiemą išgrindė akmenimis. Šalys naujus statinius statė, senus remontavo ir aplinką tvarkė savo jėgomis ir pasikvietę talkininkų. Naujo gyvenamojo namo, garažo statybai, ūkinių pastatų remontui atsakovė išleido visas savo turėtas santaupas, visą tą darbo užmokestį, kurį gavo dirbdama ieškovo verslo įmonėje administratore, negana to, įdėjo ir 26 227 Lt laimėtą prizą olimpinėje loterijoje „Perlas“ (b. l. 67) bei V. V. perduotus 5 000 Lt atsakovei. Kad atsakovė ir ieškovas iš esmės pagerino ginčo turtą, patvirtina byloje rašytiniai įrodymai. Pasakytina, jog projektas namo rekonstrukcijai buvo parengtas 2000 metų liepą (b. l. 102–110). Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyrius 2000-08-18 išdavė projektavimo sąlygų sąvadą (b. 1. 99–101). Pastatų rekonstrukcijai šalys buvo gavusios statybos leidimą Nr. 08-111G/R (b. l. 125). Leidimas gyvenamojo namo rekonstrukcijai išduotas 2008-08-26 (projektas parengtas 2000 metais). Taip pat liudytojas P. K. patvirtino, kad „tą namą dalim statė, griovė ir statė. Šitas yra didesnis už tą, kuris buvo. <...> Buvo pamatai net naujai liejami. <....> Anksčiau namo laiptai buvo tiesiai, dabar iš šono. <...> Apželdinimas visas pasikeitęs, aišku, kad tuo pasirūpino D..“ Ieškovas pats teismo 2013-10-07 posėdžio metu nurodė, kad „gerbūvis buvo gerinamas nuolatos“ – daryta rekonstrukcija, uždengtas stogas, buvo vykdomi eiliniai remontai nuolatos. Taigi, iki atsakovei gyvenant kartu su ieškovu, namas buvo perstatytas, sutvarkytas, sutvarkyta aplinka (b. l. 73). Iki 2010 m. balandžio, kada šalys pradėjo gyventi atskirai, jie jau buvo pragyvenę ginčo turte trylika metų, todėl yra visiškai akivaizdu, kad ginčo turtas buvo įgytas ir iš esmės pagerintas atsakovės ir ieškovo lėšomis bei darbu. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino ginčo turto bendra jungtine nuosavybe ir jo nepadalino. Ieškovas ir atsakovė ,gyvendami faktinėje santuokoje, atitinkančioje santuokos teisinius santykius, dar nuo 1997 metų sausio mėn., bendrai tvarkė bendrą ūkį, gautas pinigines lėšas, rūpinosi tiek atsakovės, tiek ir ieškovo vaikais ir ieškovo senyvo amžiaus motina. 1997 metais ieškovo ir atsakovės gyvenimas drauge, nors ir jie nebuvo susituokę, bendro ūkio vedimas, bendro turto kūrimas, asmeninių lėšų bendras panaudojimas, ir buvo ieškovo ir atsakovės siekis sukurti bendrąją nuosavybę.

Atsakovė, rūpindamasi turto priežiūra ir įrengimu, elgėsi kaip turto savininkė. Ieškovo ir atsakovės jungtinės veiklos sutartis sukurti bendrąją nuosavybę sudaryta realiais veiksmais ją įgyvendinant. Prie bendro turto kūrimo tiek ieškovas, tiek atsakovė prisidėjo lygiomis dalimis: tiek asmeninėmis lėšomis, tiek ir bendru darbu, todėl šis turtas pripažintinas bendra jungtine nuosavybe ir dalintinas santuokos nutraukimo byloje.

Todėl teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei argumentus, padarė nepagrįstų išvadų, dėl ko liko neatskleista bylos esmė.

Teismas nepagrįstai nurodė ir tai, jog atsakovė nepateikė įrodymų, kokią konkrečią sumą atsakovė išleido turto pagerinimui. Atsakovė su ieškovu nuo 1997 metų sausio mėn. vedė bendrą ūkį, civilinėje byloje dėl turto pasidalinimo tarp ieškovo ir jo buvusios sutuoktinės „ekspertų nustatyta, kad gyvenamojo namo vertė yra 8800 Lt“, o atsakovės ir ieškovo santuokos nutraukimo metu ginčo turto vertė yra 111 574 Lt. Todėl visiškai akivaizdu, kad ginčo turtas buvo iš esmės pagerintas atsakovei ir ieškovui gyvenant kartu. Nesuprantama, kodėl teismas vertino tik dalį teismų procesinių sprendimų byloje tarp V. B. ir V. A. B., t. y. tik tas aplinkybes, kurios yra naudingos ieškovui, o tų, kurios yra naudingos atsakovei, visiškai nevertino. Mano, kad toks teismo elgesys patvirtina teismo šališkumą ieškovo atžvilgiu.

Atsakovė nebuvo V. B. ir V. A. B. šalimi teismų procesuose dalinant turtą. Apie aplinkybę, kad teismų procesuose tarp V. B. ir V.A. B. yra sprendžiamas klausimas dėl šios bylos ginčo turto, atsakovei nebuvo žinoma. Atsakovei buvo ieškovo paaiškinta, jog byloje tarp sutuoktinių yra sprendžiamas klausimas tik dėl įmonės pasidalinimo bei kito turto, kurį V. B. ir ieškovas įgijo gyvendami kartu. Aplinkybę, kad ginčo turtas, kurį atsakovė ir ieškovas įsigijo kartu ir kartu pagerino, ieškovas nuslėpė. Todėl teismo argumentas, kad atsakovė nepasinaudojo teise įstoti į procesą trečiuoju asmeniu, yra visiškai nepagrįstas, nes tokia teisė atsakovei nebuvo suteikta.

Ginčo turtas buvo įgytas jau po V. B. ir V. A. B. santuokos nutraukimo (1997 m. birželio 17 d.), todėl visiškai akivaizdu, kad ginčo turtas negalėjo būti dalinamas bylose dėl V. B. ir V. A. B. turto padalinimo. Aplinkybes, kad ginčo turtas nebuvo V. B. ir V. A. B. bendras turtas, patvirtina ir tai, jog V. B. prašė ginčo turtą priteisti ieškovui.

Ieškovas kasaciniame skunde byloje su V. B. nurodė, jog „pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, pagal kurią gyvenamasis namas kaime pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe, neteisėta, nes šis namas įgytas atsakovo 1997 m. rugsėjo 30 d., o žemė – 1998 m. spalio 30 d., t. y. po to, kai teismo 1997 m. birželio 17 d. sprendimu nutraukta santuoka su ieškove, <...>. Tokiu būdu visiškai akivaizdu, kad ginčo turtas negalėjo būti dalinamas minėtoje byloje, o ieškovas neteisėtai nuslėpė nuo teismo faktą, kad ginčo turtas yra ir atsakovės turtas.

Atsakovei sužinojus, kad dėl ginčo turto yra nuspręsta bylose sprendžiant V. B. ir V. A. B. turtinius klausimus, ji pradėjo ruošti procesinius dokumentus dėl proceso atnaujino, nes teismai neturėjo jokios teisės nuspręsti dėl atsakovės turto, t. y. nuspręsti dėl atsakovės teisių ir pareigų atsakovei nedalyvaujant teismo procesuose.

Ieškovas V. A. B. atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodė,kad Jurbarko rajono apylinkės teismas išsamiai ir iš esmės išnagrinėjęs byloje Nr. 2-93-714/2013 pateiktus dokumentus priėmė teisišką ir teisingą sprendimą dėl kito sutuoktinio kaltės nustatymo ir turto padalijimo. Nuo skyrybų bylos 2013-01-03 iškėlimo iki 2013-10-18 teismo sprendimo buvo išnagrinėtos visos su byla susijusios aplinkybės. Atskleista esminė skyrybų priežąstis t. y. ieškovo turtas. Atsakovė, gyvendama kartu su dviem vaikais iš pirmos santuokos, visuomet pretendavo į ieškovo nekilnojamą turtą. Ieškovas prašė Kauno apygardos teismo palikti Jurbarko rajono apylinkės teismo sprendimą nepakeistą. Bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Ieškovas buvo ištikimas, tačiau žlugo ieškovo verslas todėl piniginiai reikalai dar pablogino asmeninius santykius, o atsakovė, sakydama turinti kitą, turtingesnį, išvyko į užsienį. Tai jau buvo antras kartas, kai atsakovė paliko ieškovą. Treji metai ieškovas gyvena vienas su nusenusia, reikalaujančia slaugos savo motina. Atsakovas neužsiima paskalomis apie kitas moteris, kurias H. B. teikia teismams. Jurbarko rajono apylinkės teismas įrodė, kad šalių šeimoje nebuvo vykdomos abiejų sutuoktinių tarpusavio pareigos remti vienas kitą, o piniginiai reikalai šeimos gyvenime taip pat turėjo didelės reikšmės, todėl šeima iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Santuokoje gyvendamos šalys nesukūrė nekilnojamo turto, o įgytas turtas – tai transporto priemonė „Alfa Romeo“, Nr. (duomenys neskelbtini), nupirkta H. B. vardu, ir mašinos vertė 8 000 Lt, ji atitenka atsakovei.

Byloje kilęs su atsakove ginčas dėl ieškovui nuosavybės teise priklausančio turto, t. y. 0,4785 ha ploto žemės sklypo, gyvenamojo namo, viralinės, šiltnamio, ūkinio pastato su tremperiu, garažo ir kiemo statinių, esančių Jurbarko raj., B. k. Šis turtas jau buvo dalijamas civilinėje byloje su pirmąja žmona V. B. (byla Nr. 2A-l 15-259/2007; 3K-3-139/2008), kur teismų buvo priteistas ieškovui V. A. B. asmeninės nuosavybės teise. Todėl šis turtas nepripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe su atsakove ir nėra dalintinas. Jurbarko apylinkės teisme. Atsakovė vis keisdama priešieškinį nežinojo, ko iš esmės norinti, kadangi po metų grįžusi iš užsienio iš namų išsivežė tiek, kiek ir ko pati norėjo, ieškovas dėl to neprieštaravo.

Jurbarko rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą. Iš teismo protokolų bei pačios bylos matyti, jog atsakovė H. B. stengiasi vilkinti skyrybų procesą apskųsdama Kauno apygardos teismui Jurbarko apylinkės teismo sprendimą. Atsakovė nuo pat bylos pradžios, kaip ir gyvenime, visais įmanomais būdais siekė praturtėjimo ieškovo (sutuoktinio) sąskaita.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Apeliantės atstovė advokatė Brigita Pauliukevičienė (b. l. 181) prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Proceso šalių paaiškinimai kolegijos posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų nepagrįstų išlaidų. Kolegija taip pat pažymi, kad šalys pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausytos, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apeliantės atstovės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl šalių santuokos nutraukimo pagrindo ir ieškovui asmeninės nuosavybės teise įregistruoto turto, t. y. 0,4785 ha ploto žemės sklypo, gyvenamojo namo, viralinės, šiltnamio, ūkinio pastato su tremperiu, garažo ir kiemo statinių, esančių B. k., Jurbarko raj., pripažinimo bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybę.

Ieškovas V.A. B. procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje paaiškino, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kadangi 2010 m. atsakovė paliko ieškovą, išvyko į užsienį, turi kitą gyvenimo partnerį. Nesutarimai šeimoje prasidėjo dėl to, kad ieškovas neturėjo pinigų, nes 2010 m. žlugo ieškovo verslas.

Atsakovė priešieškinio pareiškime ir teismo posėdyje nurodė, kad šalių santuoka iširo dėl ieškovo neištikimybės, dėl to, kad ieškovas buvo nelojalus ir nepagarbus atsakovės atžvilgiu. Atsakovė pripažino, kad 2010 m. paliko ieškovą. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad šeima iširo išskirtinai dėl ieškovo kaltės, dėl ieškovo neištikimybės, nepagarbos šeimai, nerėmimo atsakovės moraliai, panaudojimo prieš atsakovę fizinio smurto.

Šalys vienodai aiškina apie santuokos pabaigą, kad atsakovė 2010 m. paliko ieškovą, išėjo gyventi kitur. Tačiau byloje nesutampa šalių paaiškinimas dėl šalių elgesio gyvenant kartu santuokoje.

Ieškovo nurodyta šeimos iširimo aplinkybė yra įrodyta atsakovės paaiškinimu (b. l. 161–162), atsakovė neneigia, kad 2010 m. paliko ieškovą, išvyko į užsienį ir santuokoje gyventi kartu nenori. Taip pat tai, kad nesutarimai šeimoje tarp šalių prasidėjo, kai ieškovas 2010 m. neteko verslo.

Kaip nustatyta byloje, atsakovė gyveno ieškovo sodyboje su dviem savo vaikais, šiuo metu vaikai yra pilnamečiai, gyvena atskirai. Tą faktą, jog sodyboje gyveno sutuoktiniai ir atsakovės vaikai bei ieškovo mama, patvirtino ne tik šalys, bet ir apklaustas byloje liudytojas P. K. (b. l. 162–163). Atsakovė teismo posėdyje nurodė, kad ieškovas parnešdavo pinigus, padėdavo į komodą, atsakovė pati pinigų neėmė, tačiau ieškovas būdavo atsakovei geras, kai sakydavo „pirkis rūbus, kol turim, tol naudokime“ (b. l. 161–162).Visus darbus šeima dirbo kartu, atsakovė dirbo ieškovo įmonėje ir gaudavo algą, kurią išleisdavo šeimos poreikiams. Visos nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina atsakovės nurodytų aplinkybių dėl ieškovo nelojalumo, nesirūpinimo ir nerėmimo šeimos.

Atsakovė aplinkybę, kad ieškovas prieš atsakovę tariamai vartojo smurtą, įrodinėjo vien savo pačios paaiškinimu. Tai, kad atsakovė sumušė vyras, atsakovė papasakojo ir liudytojui P. K., šią aplinkybę minėtas liudytojas teismo posėdyje patvirtino, nurodęs, kad matė atsakovę sužalotą, atsakovė paaiškino, kad ją sumušė vyras.

Atsakovė taip pat teigė byloje, jog ieškovas buvo neištikimas, nes atsakovė pastebėjo sodyboje moterišką avalynę ir rado ieškovo telefone kitų moterų žinučių.

Žinučių turinio atsakovė teismo posėdyje nenurodė, tačiau teigė, kad būtent tai paskatino atsakovę 2010 m. išvykti ir palikti ieškovą.

Apie ieškovo tariamą bendravimą su kitomis moterimis teismo posėdyje paaiškino liudytojas P. K., kuris pasakė, kad jokių konkrečių žinių neturi, tačiau girdėjo gandus apie ieškovo neištikimybę ir matė moterį, atvažiavusią automobiliu į ieškovo sodybą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, jog šeima iširo išskirtinai dėl netinkamo ieškovo elgesio, taip pat ir dėl ieškovo neištikimybės. Atsakovės ir liudytojo P. K. parodymai dėl netinkamo ieškovo elgesio šeimoje yra labai abstraktūs, todėl nesudaro pagrindo padaryti vienareikšmę išvadą dėl ieškovo smurtavimo ir neištikimybės šeimoje. Todėl atsakovės argumentas apie tai, jog šalių šeima iširo dėl ieškovo kaltės, laikomas neįrodytu, todėl atmestinas (CPK 12, 178, 185 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šalių šeimos išrimo priežastį, konstatavęs jog šeima iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra daugiau įrodymų, kurie patvirtina, kad šalių šeima iširo dėl to, kad atsakovė 2010 metais paliko ieškovą, o ne dėl kitų atsakovės nurodytų priežasčių. Bylos duomenimis, po atsakovės išvykimo 2010 m. į užsienį nei viena iš šalių nebandė realiai atkurti šeimos santykių, ieškoti kompromiso ir susitaikymo, todėl šeima tapo formali,  ieškovas 2012 m. (b. l. 2) kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Tad atsakovės atstovės apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime netinkamai nustatytos šeimos iširimo priežasties atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 12, 178, 185 str.).

Atsakovė priešieškinio pareiškimu prašė pripažinti bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę  į asmeninės nuosavybės teise įregistruota  ieškovo vardu turtą – 0,4785 ha ploto žemės sklypą, gyvenamąjį namą, viralinę, šiltnamį, ūkinį pastatą su tremperiu, garažą ir kiemo statinius, esančius Jurbarko raj., B. k., šį turtą padalinti tarp šalių ir priteisti atsakovei už ½ d. turto vertės piniginę kompensaciją, atsakovės apskaičiavimu, apie 50 000 Lt. Atsakovė neginčija, kad ieškovas bylinėjosi iki 2007 m. su buvusia žmona, tačiau atsakovė nežinojo, kad šis turtas jau buvo dalijamas civilinėje byloje su ieškovo pirmąja žmona V. B. (byla Nr. 2A-l 15-259/2007; 3K-3-139/2008) ir kad ginčo turtas buvo priteistas ieškovui V. A. B. asmeninės nuosavybės teise. Atsakovės manymu, po santuokos nutraukimo ir turto padalinimo su pirmąja ieškovo žmona, ginčo šalys iš naujo sukūrė nekilnojamąjį turtą, pastatė naujus pastatus, pagerino senų pastatų būklę, sutvarkė namų aplinką, todėl tai, kad ginčo turtas jau buvo pripažintas ieškovo ir V. B. bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, nėra teisiškai reikšmingas, kadangi ieškovas ir atsakovė gyvendami santuokoje, atsakovės manymu, sukūrė visiškai naują objektą o tai patvirtina pasikeitusi ginčo turto vertė, kuri, atsakovės skaičiavimu, apytiksliai padidėjo iki 100 000 Lt nuo 8 000 Lt, ir liudytojo P. K. parodymai apie atliekamus sodyboje statybos darbus, aplinkos tvarkymo darbus, prie kurių atsakovė prisidėjo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo turto (t. y. 0,4785 ha ploto žemės sklypo, gyvenamojo namo, viralinės, šiltnamio, ūkinio pastato su tremperiu, garažo ir kiemo statinių, esančių B. km. Jurbarko raj.) nėra pagrindo pripažinti bendrąją jungtine  sutuoktinių ieškovo ir atsakovės H. B. nuosavybe, kadangi turtas jau buvo padalintas kitoje civilinėje byloje (b. l. 130–153) ir nustatyta, kad ginčo turtas yra ieškovo ir V. B. bendroji jungtinė nuosavybė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė šią aplinkybę nustatyta teismo sprendimu, teisėjų kolegija su šia išvada sutinka (CPK 182 str. 1 d. 2 p., 178, 185 str.).

Atsakovės argumentas, kad  pastatai tariamai sukurti iš naujo, visiškai renovuoti, atsakovės lėšomis ir darbu bendros vertės 50 000 Lt sumoje, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje yra neįrodytas. Vien tas faktas, kad atsakovė gavo laimėjimą loterijoje, tvarkė aplinką, dirbo įvairius darbus ieškovo įmonėje, nesudaro pagrindo pripažinti, kad laimėti 26 277 Lt , kitos atsakovės pajamos (b. l. 67), buvo panaudotos ginčo turtui pagerinti ir atitinka atsakovės prašomus priteisti iš ieškovo 50 000 Lt. Pateikti byloje rašytiniai įrodymai apie ginčo turto vertę (NTRCDB išrašai, b. l. 14–25 ) patvirtina, kad ginčo pastatai, išskyrus viralinę, un. Nr. (duomenys neskelbtini) (pastatytas 1985 m., pastato vidutinė rinkos vertė 4357 Lt), B. km. Jurbarko raj., pastatyti iki santuokos sudarymo su atsakove, pastatų vertė nustatyta 1997-07-19 ir nuo to laiko nepasikeitė. NTRCDB duomenys apie pastatų statybą, žemės sklypų, pastatų vertę, registraciją asmens vardu laikomi teisingi, teisėjų kolegija vadovaujasi šiais rašytiniais įrodymais byloje (CPK 197 str. 2 d.), kurie patvirtina, kad pastatai  įregistruoti asmeninės nuosavybės teise ieškovo vardu (b. l. 22). NTRCDB duomenis byloje neginčijami, ginčo turtas teismo 2007-10-23 sprendimu pripažintas ieškovo bei jo buvusios sutuoktinės V. B. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (b. l. 115). Atsakovės argumentas, kad apeliantė nežinojo apie turto dalybas tarp ieškovo ir V. B., kad atsakovė šiuo metu rūpinasi proceso atnaujinimu ieškovo ir jo buvusios sutuoktinės turto padalijimo civilinėje byloje, skundžiamam sprendimui teisinės reikšmės neturi, todėl nesudaro pagrindo apeliacinį skundą patenkinti.

Atsakovės argumentas, jog jos prisidėjimą dėl nekilnojamo turto vertės pakeitimo patvirtina išduotas ieškovui leidimas statybai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįstas. Bylos duomenimis, ieškovui leista atlikti statybos darbus (b. l. 80–114, 125), tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovas atliko rekonstrukcijos darbus tokios vertės, kaip teigia apeliantė, ir kad pusę lėšų investuotų į pastatus priklauso atsakovei.

Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė sprendime, kad atsakovė nepateikė byloje įrodymų, kad gyvendama kartu su ieškovu pagerino senų pastatų būklę, sutvarkė namų aplinką bendrai sumai 100 000 Lt (įsigijo) Jurbarko raj., B. k. nekilnojamą turtą, kurį prašo pripažinti ieškovo ir atsakovės bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Vien tas faktas, kad atsakovė nuo 1997-10-28 apsigyveno Jurbarko raj., B. k. ginčo pastatuose kaip sugyventinė, taip pat tai, kad atsakovė savo darbu prisidėjo prie aplinkos (0,4785 ha ploto žemės sklypo), ir ten pat esančių pastatų tvarkymo, nesudaro pagrindo patenkinti apeliantės skundą ir priteisti 50 000 Lt piniginę kompensaciją už ginčo turtą iš ieškovo, nes atsakovės reikalavimas yra neįrodytas (CPK 185 str.).

Esant tokioms aplinkybėms teismo sprendimas nekeistinas, apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

n u t a r i a :

              Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimo nekeisti.

Teisėjai                                                                       Galina Blaževič                           

                                                                      Albina Rimdeikatė

                                                                      Arvydas Žibas