Baudžiamoji byla Nr. 1A-465-954/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50812-2018-0
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.4,2
(S)
Kauno apygardos teismas
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 28 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Paštuolio ir Jurgos Vasiliauskienės,
sekretoriaujant Dianai Vorvul,
dalyvaujant prokurorui Juozui Aurylai,
nuteistajam R. A., jo gynėjui advokatui Arūnui Sakalauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2019 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. R. A. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad grasindamas tuo pat panaudoti smurtą pagrobė svetimą turtą, būtent: 2018 m. spalio 21 d. apie 13.30 val. (duomenys neskelbtini), esančioje uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą prieš pardavėją nukentėjusiąją I. A. pagrobė 9,99 euro vertės vieną 0,7 l talpos butelį brendžio „Renaissance“, 9,99 euro vertės vieną 0,7 l talpos butelį degtinės „Auksinė“, 0,49 euro vertės vieną 1,5 l talpos butelį mineralinio vandens „Vytautas“, 1,98 euro bendros vertės du po 1 l talpos pakus bananų sulčių ir 0,25 euro vertės pirkinių krepšelį su rankenomis, viso svetimo uždarosios akcinės bendrovės „Srovė“ turto už 22,70 euro.
2. Marijampolės apylinkės teismas ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, konstatavo, kad R. A. veika atitinka BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.
3. Nuteistasis R. A. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. kovo 14 d. nuosprendį ir priimti jį išteisinantį nuosprendį.
3.1. Skunde nurodo, kad nukentėjusioji I. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad parduotuvėje įvykio metu turėjo pagalbos mygtuką, tačiau juo nepasinaudojo. Taip pat tuo momentu, kai jis apie penkias minutes buvo išėjęs parūkyti, ji turėjo galimybę užsirakinti parduotuvės duris iš vidaus bei telefonu iškviesti policiją arba kai užėjo į parduotuvę žmonės - o jie tuo tarpu buvo užėję - galėjo šauktis žmonių pagalbos, tačiau to nukentėjusioji nepadarė, o kodėl - logiškai negalėjo paaiškinti. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji, jam su prekėmis išėjus iš parduotuvės, neskambino pagalbos numeriu, nekvietė policijos, o skambino iš pradžių bendradarbėms, o po to parduotuvės vadovams. Tai darė tik dėl to, jog bijojo, kad jis negrąžins skolos. O policijai paskambino tik todėl, kad liepė vadovai. Vertinant nukentėjusiosios I. A. parodymus akivaizdu, kad jis neatliko jokių veiksmų, atitinkančių nusikalstamos veikos - plėšimo sudėtį. Nukentėjusioji apie neva įvykdytą nusikalstamą veiką policijai pranešė tik taip nurodžius parduotuvės vadovams ir jo neva išsigando (bijojo) tik todėl, kad kolegės buvo kalbėjusios apie jį, kaip apie grįžusį iš įkalinimo įstaigos ir galimai nestabilios psichikos.
3.2. Apelianto nuomone, byloje nėra nustatyta, kad jo tikslas buvo svetimo turto užvaldymas. Anot apelianto, jis neturėjo tikslo pagrobti prekių - norėjo gauti į skolą, kurią žadėjo atnešti vėliau. Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas plėšimo požymių nepagrindus abejonių nekeliančiais įrodymais. Šiuo atveju nusikalstamos veikos požymiai - svetimo turto pagrobimas ir tai, kad jis turėjo tyčią pagrobti svetimą turtą naudodamas psichinę prievartą - nepagrįsti patikimais, abejonių nekeliančiais, neprieštaringais įrodymais.
3.3. Taip pat apeliantas nurodo, kad jis prieš nukentėjusiąją pripažintą pardavėją I. A. nenaudojo nei fizinio ar psichinio smurto, nei grasino tuoj pat panaudoti smurtą. Vien tai, kad jis yra anksčiau teistas ir yra atlikęs laisvės atėmimo bausmę (“buvęs kalėjime”), negali būti priežastis manyti, kad jis gali kažką blogo padaryti. Nenustatyta, kad jis būtų atlikęs bent dalį plėšimo objektyviųjų požymių. Ne jis įbaugino nukentėjusiąją, o nukentėjusioji apie jį turėjo išankstinę nuomonę, labiau buvo įbauginta kitų savo bendradarbių, kurios, kaip teisiamojo posėdžio metu teigė nukentėjusioji, buvo ją perspėję, kad iš įkalinimo įstaigos grįžęs „(duomenys neskelbtini)“, todėl jeigu ateitų į parduotuvę, tai su juo geriau gražiuoju, nesiginčyti, jam neprieštarauti.
3.4. Skundo autoriaus nuomone, iš nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų bei kitų teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų akivaizdu, kad jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, tai yra nei plėšimo, nei atvirosios vagystės, nes teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad praktika duoti į skolą prekių asmenims šioje parduotuvėje buvo, jis tuo pasinaudojo - už paimtas prekes atnešė pinigus tada, kaip ir žadėjo. Apelianto teigimu, jeigu byloje esančių duomenų nepakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti, kylančių prieštaravimų Baudžiamojo proceso kodekso numatytomis priemonėmis pašalinti negalima, vertinant visas abejones kaltinamojo naudai, pagrįstai ir teisėtai turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis R. A. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.
5. Nuteistojo R. A. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl R. A. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, prašoma jį išteisinti, kadangi šio nusikaltimo jis nepadarė.
7. Pagal Baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas pripažino R. A. kaltu padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, ištyręs ir įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus: paties nuteistojo parodymus, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, taip pat teisiamajame posėdyje ištirtus rašytinius įrodymus.
8. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Plėšimui būdinga tai, kad svetimas turtas pagrobiamas panaudojant smurtą arba grasinant jį tuoj pat panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, t. y. šiuo nusikaltimu kėsinamasi ne tik į konkrečią nuosavybę, kaip į pagrindinį objektą, bet ir į asmens sveikatą, jo veiksmų laisvę, kaip į papildomus objektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K-488/2011).
9. Iš bylos matyti, kad nuteistasis R. A. kaltu dėl plėšimo neprisipažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu. Nuteistasis R. A. parodė, kad jokio plėšimo neįvykdė, prekes paėmė skolon, pati pardavėja jo nurodytas prekes sudėjo į maišėlį ir pasakė jų kainą, o pinigus už prekes grąžino sekančią dieną. Anot nuteistojo, pardavėja nekvietė jokios pagalbos, į policiją kreipėsi tik sekančią dieną. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone tokius nuteistojo R. A. parodymus paneigia nuoseklūs nukentėjusiosios I. A., liudytojų J. R. bei O. V. parodymai.
9.1. Nukentėjusiosios I. A. nuosekliais parodymais nustatyta, kad 2018 m. spalio 21 d. apie 13.30 val. jai dirbant pardavėja, į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, užėjo jai iš matymo pažįstamas vyriškis. Jis prisistatė pravarde „(duomenys neskelbtini)“, sakė yra atlikęs bausmę bei yra neprognozuojamas, todėl gali padaryti bet ką, todėl ji, jo turi klausyti, nes priešingu atveju jai „paleis žarnas“. Po šių žodžių jis išėjo, bet netrukus grįžo. Vyriškis buvo grėsmingai nusiteikęs bei grasino prieš ją pavartoti fizinį smurtą, tuo labiau, kad parduotuvėje kitų asmenų nebuvo, be to, apie jį buvo girdėjusi ir iš kitų pardavėjų, jo nurodymu padavė jo prašomus gėrimus. Taip pat tas vyriškis piktu tonu viską liepė sudėti į maišelį. Kadangi į parduotuvę tuo metu atėjo kitų pirkėjų, vyriškis taręs, kad ima į skolą, pasišalino iš parduotuvės. Po to, ji paskambino bendradarbei bei parduotuvės savininkams, kurie liepė kreiptis į policijos pareigūnus. Pagalbos mygtuko nepaspaudė, nes buvo pasimetusi, o pagalbos telefonu paskambino tą pačią įvykio dieną. Taip pat nukentėjusioji kategoriškai parodė, kad jokiems pirkėjams parduotuvėje prekės neduodamos skolon. Analogišką aplinkybę patvirtino ir liudytojos J. R. bei O. V.. Kas paneigia nuteistojo versiją, kad jis gėrimus iš parduotuvės išsinešė skolon ir sekančią dieną ją grąžino. Byloje esantis asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas patvirtina, kad nukentėjusioji I. A. atpažino R. A. kaip asmenį jai grasinusį ir išsinešusį jo nurodytus gėrimus.
9.2. Byloje esančių įrodymų visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad nuteistasis R. A., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, atėjęs į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, pardavėjai I. A. grasindamas panaudoti fizinį smurtą – prisistatydamas pravarde, nurodydamas, kad neseniai yra paleistas iš įkalinimo įstaigos bei, kad yra neprognozuojamas ir galintis bet kam „paleisti žarnas“, todėl ji turi jo klausyti, pasinaudojęs sukurta bauginančia situacija, liepė pardavėjai sukrauti jo nurodytus gėrimus į maišelį, taip pagrobė svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 22,70 Eur vertės turtą.
9.3. Teisėjų kolegija pažymi, kad pinigus už prekes R. A. grąžino tik po to, kai buvo paleistas iš policijos įstaigos. Nors nuteistasis R. A. tvirtino, kad skolos anksčiau negalėjo atiduoti, nes 8 val. ryto buvo sulaikytas policijos, tačiau byloje esantis protokolas – pareiškimas patvirtina, kad nukentėjusioji I. A. apie jos atžvilgiu įvykdytą nusikalstamą veiką policijos įstaigai pranešė tik 2018 m. spalio 22 d. apie 11 val. Šios aplinkybės tik dar labiau sustiprina teismo vidinį įsitikinimą, kad nuteistojo parodymai yra nenuoširdūs, ir kad neigdamas atlikęs jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, jis tik siekia sušvelninti savo teisinę padėtį. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo R. A. nusikalstamų veiksmų nepaneigia ir ta aplinkybė, kad nukentėjusioji I. A. nepaspaudė pagalbos mygtuko bei, kad pareiškimą policijoje parašė sekančią dieną, kadangi, kaip pati nukentėjusioji I. A., parodė, po R. A. grasinimų buvo pasimetusi ir išsigandusi, todėl ir nepaspaudė pagalbos mygtuko.
9.4. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje jokių pagrįstų abejonių dėl R. A. kaltės padarius plėšimą nekyla. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai aprašyti visi įrodymai, kuriuos teismas betarpiškai ištyrė teisiamajame posėdyje, pateiktas jų teisinis vertinimas. Išvados dėl R. A. kaltės argumentuotos ir pagrįstos. Apeliantas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesutinka, tačiau iš pirmiau paminėtų, byloje surinktų ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo ištirtų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, jog tokie skundo argumentai paneigti objektyviais bylos duomenimis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nuteistojo R. A. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai ar tai, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas netinkamais įrodymais.
10. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes.
11. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
12. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje padarymą, R. A. skirtina bausmė – laisvės atėmimas, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismo nustatytas laisvės atėmimo bausmės dydis – du metai, yra aiškiai per didelis. BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio, tačiau pažymima, jog tai yra tik bausmės skyrimo taisyklė, kuria gali būti remiamasis, bet tai nėra reikalavimas skirti griežtesnę ar švelnesnę negu bausmės vidurkis bausmę.
12.1. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad bene svarbiausias iš bausmės tikslų yra bausmės teisingumo užtikrinimas, pagal kurį asmeniui paskirta bausmė turi būti proporcinga asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir kaltininko asmenybei (kasacinė nutartis Nr. 2K-420/2006). Teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje numatytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį. Atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, būtina vertinti ne tik kiekvieną iš jų, bet ir jų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2/2007).
12.2. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs skundžiamo nuosprendžio argumentus dėl laisvės atėmimo bausmės trukmės nustatymo, sprendžia, kad nuteistajam R. A. už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis neatspindi bausmės individualizavimui šioje byloje turinčių reikšmės bylos duomenų, prieštarauja teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose bei prieštarauja BK 41 straipsnyje įtvirtintiems bausmės tikslams bei proporcingumo principui.
12.3. Iš skundžiamos nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės trukmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis R. A. atlygino padarytą žalą, ką pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę. Taip pat apylinkės teismas atsižvelgė ir į nuteistojo R. A. asmenybę, kad jis anksčiau teistas, nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas, be to, nusikalto praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po to, kai buvo paleistas iš pataisos namų. Teisėjų kolegijos manymu, negalima nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad išvardintos pastarosios aplinkybės neigiamai charakterizuoja R. A., kaip linkusį nusikalsti asmenį, kurio nusikalstamiems polinkiams pakeisti švelnesnės rūšies bausmių nepakanka. Tačiau sprendžiant dėl nagrinėjamoje byloje už padarytą nusikalstamą veiką skirtinos bausmės trukmės, negalima neįvertinti pačios nusikalstamos veikos dalyko, jos padarymo būdo ir pavojingumo. Nors R. A. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, tačiau pagrobto turto vertė yra labai nedidelė, nesiekia net 1 MGL. Jeigu neegzistuotų nusikalstamos veikos objektyviosios pusės aplinkybė – grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, veika apskritai negalėtų būti laikoma nusikalstama, nes jos dalyko vertė nesiektų BK 190 straipsnio 1 dalyje numatyto nedidelės vertės dydžio. Be to, nusikalstama veika padaryta žala atlyginta sekančią dieną po padaryto nusikaltimo.
13. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistajam R. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis neatitinka jo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumo bei bausmės teisingumo principo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmenybė turi būti teikiama bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne nubaudimo funkcijai. Bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti ir teisingumo principo įgyvendinimas užtikrintas sušvelninus nuteistajam R. A. pirmosios instancijos teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki vienerių metų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, tik tokia laisvės atėmimo bausmė gali būti laikoma atitinkančia teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus ir adekvati padarytai nusikalstamai veikai.
14. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. kovo 14 d. nuosprendis keičiamas dėl nuteistajam R. A. neteisingai paskirtos bausmės.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Nuteistojo R. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2019 m. kovo 14 d. nuosprendį pakeisti.
R. A. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėjai Algirdas Giedraitis
Arūnas Paštuolis
Jurga Vasiliauskienė