Civilinė byla Nr. 2A-81/2012

              Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01846-2009-6

              Procesinio sprendimo kategorijos:

              36.2.; 21.4.2.6. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1175-605/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovui T. N. dėl skolos priteisimo ir atsakovo T. N. priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „First autologistic company“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Ieškovas AB SEB bankas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo T. N. 612 452,48 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovas ir UAB „First autologistic company“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Kapratas“) 2005 m. liepos 29 d. sudarė sąskaitos kreditavimo sutartį (su tolimesniais jos pakeitimais ir papildymais), kuria iki 2009 m. liepos 25 d. UAB „First autologistic company“ buvo suteiktas 172 100 eurų kredito limitas. Tinkamam UAB „First autologistic company“ prievolės įvykdymui užtikrinti tarp ieškovo ir atsakovo 2008 m. liepos 28 d. buvo pasirašyta laidavimo sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo solidariai, ta pačia apimtimi atsakyti visu savo turtu ir lėšomis, jeigu UAB „First autologistic company“ nevykdys savo prievolių. UAB „First autologistic company“ savo įsipareigojimų ieškovui nebevykdo, kadangi Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartimi UAB „First autologistic company“ buvo iškelta bankroto byla. Bendras įsiskolinimas pagal sąskaitos kreditavimo sutartį yra 612 452,48 Lt. Ieškovas 2009 m. rugpjūčio 25 d. raštu įspėjo atsakovą, kad UAB „First autologistic company“ nebevykdo savo įsipareigojimų, ir pareikalavo įvykdyti UAB „First autologistic company“ prievolę – grąžinti susidariusį įsiskolinimą laidavimo sutartyje numatyta apimtimi, tačiau atsakovas neįvykdė prievolės ir tokiu būdu pažeidė laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

              Atsakovas su ieškiniu nesutiko, pareiškė priešieškinį, prašydamas 2008 m. liepos 28 d. laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinyje nurodyta, kad atsakovas po ieškovo ieškinio pateikimo pasikonsultavęs su teisininku suprato, jog savo suklydimo įtakoje tinkamam UAB „First autologistic company“ prievolės pagal sąskaitos kreditavimo sutartį įvykdymui užtikrinti sudarė ginčijamą laidavimo sutartį. Atsakovo teigimu, jis, būdamas UAB „First autologistic company“ savininku, manė, kad, pasirašydamas ginčijamą laidavimo sutartį, laiduoja pagal ankstesnius sąskaitos kreditavimo sutarties pakeitimus, kaip UAB „First autologistic company“ direktorius. Iš ieškovo atstovo paaiškinimų jis suprato, kad ginčijama laidavimo sutartis būsianti UAB „First autologistic company“ laidavimu. Nors ginčijamoje laidavimo sutartyje įrašyta atsakovo pavardė, tačiau, atsakovo tvirtinimu, jis manė, kad tai yra jo, kaip UAB „First autologistic company“ direktoriaus, rekvizitai, juolab, jog atsakovui buvo paaiškinta, kad laiduoja UAB „First autologistic company“ pagal ankstesnius sąskaitos kreditavimo sutarties pakeitimus. Atsakovo teigimu, jis laidavimo sutarties, kaip fizinis asmuo, nebūtų jokiais būdais sudaręs, kadangi laidavimo kiti bankai tuo metu ne visada reikalaudavo. Atsakovas negalėjo nurodyti, dėl kokių priežasčių ieškovas laiduotoju nurodė atsakovą, kaip fizinį asmenį, ar dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), ar dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), tačiau, atsakovo nuomone, abi aplinkybės daro ginčijamą laidavimo sutartį negaliojančia.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

              Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 612 452,48 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, o priešieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovas laidavimo sutartimi įsipareigojo ieškovui atsakyti visu savo turtu ir lėšomis, jei UAB „First autologistic company“ laiku ir tinkamai nevykdys visų savo prievolių ar dalies jų pagal sąskaitos kreditavimo sutartį, todėl padarė išvadą, jog ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti kreditą, nesumokėtas palūkanas, nuostolius ir netesybas. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai. Pasisakydamas dėl priešieškinio pagrįstumo, teismas nurodė, kad atsakovas buvo UAB „First autologistic company“ administracijos vadovas (direktorius), kuris, būdamas susipažinęs su CK 6.76 straipsnio nuostatomis, dėl tos pačios UAB „First autologistic company“ prievolės įvykdymo užtikrinimo iki ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo su ieškovu pasirašė keletą laidavimo sutarčių, kuriose aiškiai ir nedviprasmiškai laiduotoju, kaip fizinis asmuo, nurodomas būtent atsakovas. Dėl šių aplinkybių teismas nepagrįstu pripažino atsakovo aiškinimą, kad ginčijamą laidavimo sutartį atsakovas pasirašė, manydamas, jog laiduoja kaip UAB „First autologistic company“ direktorius. Laidavimo sutarties 5.5 punktas patvirtina, kad atsakovas suklysti negalėjo, nes UAB „First autologistic company“ nemokumo atveju sutiko tenkinti ieškovo reikalavimus pirmumo tvarka. Įvertinęs visas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog ginčijama laidavimo sutartis buvo sudaryta dėl suklydimo ar dėl apgaulės, kas darytų šią sutartį negaliojančia, todėl priešieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

              Apeliaciniu skundu atsakovas T. N. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl materialiųjų normų netinkamo taikymo. Ieškovas 2009 m. rugpjūčio 25 d. raštu įspėjo atsakovą, kad UAB „First autologistic company“ nebevykdo įsipareigojimų pagal sąskaitos kreditavimo sutartį ir pagal laidavimo sutartį pareikalavo iš atsakovo įvykdyti UAB „First autologistic company“ prievolę. Atsakydamas į šį raštą, atsakovas nurodė, kad jis nebėra laiduotojas, kadangi už UAB „First autologistic company“ atsako dabartinis UAB „First autologistic company“ direktorius. Šis atsakovo atsakymas jau tuo metu rodė, kad atsakovas laidavimo sutartį pasirašė suklydimo įtakoje. Teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė, o rėmėsi vien ieškovo pateiktais argumentais, dėl ko netinkamai taikė CK 1.90 straipsnio nuostatas. Pagal šį straipsnį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Šiuo atveju teismas nurodė, kad pagrindinis argumentas, įrodantis, kad atsakovas nesuklydo, yra tai, jog atsakovas sutiko tenkinti ieškovo reikalavimus pirmumo tvarka. Sandorį galima pripažinti negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu teismas konstatuoja, kad suklydimas buvo esminis, tačiau teismas dėl šių aplinkybių ne tik beveik nepasisakė, bet ir netinkamai įvertino. Be to, teismas klaidingai vertino CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi laidavimas yra pasibaigęs, nes pagrindinė sutartis baigėsi 2009 m. liepos 25 d., o ieškinys pareikštas 2009 m. lapkričio 11 d., t. y. praleidus trijų mėnesių terminą (pavėluotai).

2. Dėl procesinių teisės normų netinkamo taikymo. Teismas, vertindamas įrodymus, pasisakė labai trumpai, net nenurodydamas bylos lapų, kuriais rėmėsi. Dėl šios priežasties neaišku, kokiais įrodymais teismas rėmėsi, pagal ką sprendė apie suteikto kredito dydį, jo dalies grąžinimą. Teismas akivaizdžiai netinkamai taikė procesinės teisės normas vertinant įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pagal CPK 329 straipsnio nuostatas tai yra pagrindas sprendimui naikinti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB SEB bankas prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas laidavimo sutarties sudarymo metu buvo verslininkas, vienintelis UAB „First autologistic company“ akcininkas ir administracijos vadovas. Jis, vykdant UAB „First autologistic company“ ūkinę komercinę veiklą, yra sudaręs daug sandorių, todėl turi didelę sandorių sudarymo praktiką ir įgijo šioje srityje patirtį. Atsakovas dėl tos pačios UAB „First autologistic company“ prievolės įvykdymo užtikrinimo pasirašė ne vieną laidavimo sutarties patikslinimo ir naujos redakcijos tekstą. Visose laidavimo sutarties redakcijose aiškiai ir nedviprasmiškai laiduotoju nurodomas fizinis asmuo – atsakovas. Atsakovas yra raštu pareiškęs (pavyzdžiui, 2006 m. liepos 28 d. laidavimo sutarties 9 punktas), kad prieš pasirašant laidavimo sutartį yra susipažinęs su CK 6.76 straipsnio turiniu. Todėl teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas priešieškinyje apsiribojo CK 1.90 straipsnio nuostatų aprašymu, bet įtikinamų įrodymų, kad laidavimo sutartį sudarė suklydimo įtakoje, teismui nepateikė. Be to, nepateikė įrodymų, kad galėjo suklysti dėl ieškovo kaltės. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas klaidingai vertino CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes, apelianto teigimu, laidavimas yra pasibaigęs, o ieškinys pareikštas pavėluotai. Ginčijamos laidavimo sutarties 6.4 punkte nurodyta, kad laidavimo sutartis galioja iki skolininko (UAB „First autologistic company“) ir laiduotojo tinkamo prievolių pagal sąskaitos kreditavimo sutartį ir šią (laidavimo) sutartį įvykdymo. Prievolės pagal sąskaitos kreditavimo sutartį nėra įvykdytos, todėl laidavimas nėra pasibaigęs ir CK 6.88 straipsnio 1 dalis šioje byloje netaikytina.

2. Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai taikė procesinės teises normas, tačiau nenurodo konkrečių pažeidimų. Apeliantas kelia abejones dėl neįvykdytos prievolės ir jos dydžio. Įsiskolinimas aptariamas ieškovo pateiktoje pažymoje, pridėtoje prie ieškinio. Be to, UAB „First autologistic company“ bankroto byloje yra patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp kurių yra patvirtinti atsakovo ir ieškovo finansiniai reikalavimai. Nutartis, kuria patvirtinti šie reikalavimai, yra įsiteisėjusi, o pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

              Byloje nustatyta, kad ieškovas ir UAB „First autologistic company“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Kapratas“) 2005 m. liepos 29 d. sudarė sąskaitos kreditavimo sutartį (su tolimesniais jos pakeitimais ir papildymais), kuria iki 2009 m. liepos 25 d. UAB „First autologistic company“ buvo suteiktas 172 100 eurų kredito limitas. Pirminiame šios sutarties variante laidavimas, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, nebuvo numatytas (t. 1, b. l. 8-10). Naujas punktas dėl atsakovo laidavimo į sąskaitos kreditavimo sutartį buvo įtrauktas 2006 m. liepos 28 d. ieškovui ir UAB „First autologistic company“ pasirašius sąskaitos kreditavimo sutarties pakeitimą Nr. 1 (t. 1, b. l. 26-28). Tą pačią dieną, t. y. 2006 m. liepos 28 d., tarp ieškovo ir atsakovo buvo pasirašyta laidavimo sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo solidariai, ta pačia apimtimi atsakyti visu savo turtu ir lėšomis, jeigu UAB „First autologistic company“ nevykdys savo prievolių pagal sąskaitos kreditavimo sutartį (t. 1, b. l. 108-109). Vėliau ieškovas ir atsakovas pasirašinėjo minėtos laidavimo sutarties pakeitimus ir naujas redakcijas, iš kurių paskutinė yra pasirašyta 2008 m. liepos 28 d. (t. 1 b. l. 110-116). Kadangi UAB „First autologistic company“ nebevykdė savo įsipareigojimų, ieškovas pareikalavo iš laiduotojo (atsakovo) įvykdyti UAB „First autologistic company“ prievolę – grąžinti susidariusį įsiskolinimą.

              Apeliantas prašė pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia CK 1.90 straipsnyje nurodytu pagrindu, motyvuodamas tuo, kad ją sudarė savo suklydimo įtakoje. Apelianto suklydimas pasireiškė tuo, kad jis, pasirašydamas laidavimo sutartį, manė, jog pasirašo kaip UAB „First autologistic company“ direktorius, o ne kaip fizinis asmuo, kuris atsako visu savo turtu ir lėšomis, jeigu kredito gavėjas (UAB „First autologistic company“) neįvykdys savo prievolių pagal sąskaitos kreditavimo sutartį. Apelianto tvirtinimu, jo suklydimui turėjo įtakos ir ieškovo atstovų paaiškinimai, kad pagal laidavimo sutartį laiduotoju bus UAB „First autologistic company“.

              Teisėjų kolegija pažymi, kad               sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.

              Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo, ne kartą yra pažymėjęs, kad šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs sandorio tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Tai, ar asmuo suklydo, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu buvusią faktinę situaciją, be to, pripažinti sandorį negaliojančiu galima tik dėl esminio suklydimo, o vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005 ir kt.).

              Bylos duomenys laidžia pagrįstai manyti, kad atsakovas nesuklydo sudarydamas ginčijamą laidavimo sutartį. Pažymėtina, kad atsakovas buvo kredito gavėjo UAB „First autologistic company“ vienintelis akcininkas ir administracijos vadovas, kuris vykdant įmonės ūkinę komercinę veiklą yra sudaręs ne vieną sandorį. Šią aplinkybę atsakovas patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje, nurodydamas, kad „Turėjau ne vien šitą sutartį. Tai buvo pastoviai, tiesiog eini pas notarą, rašaisi. Vieno banko pasibaigia, rašaisi kito ir t. t.“. Be to, apeliantas procesiniuose dokumentuose yra nurodęs, kad kiti bankai tuo metu nereikalavo laidavimo. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliantas turėjo didelę sandorių sudarymo praktiką ir buvo įgijęs šioje srityje patirtį, domėjosi kreditų suteikimo sąlygomis ir tvarka, kas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog apeliantas suprato savo prievoles, kylančias iš laidavimo sutarties.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas su ieškovu buvo pasirašęs ne vieną laidavimo sutarties pakeitimo ir naujos redakcijos tekstą dėl tos pačios kredito gavėjo UAB „First autologistic company“ prievolės pagal sąskaitos kreditavimo sutartį užtikrinimo. Visose laidavimo sutarties redakcijose (pakeitimuose) laiduotoju buvo nurodytas T. N. (atsakovas), kaip fizinis asmuo. T. N. (atsakovo) vardu pasirašinėdavo pats atsakovas, nenurodydamas savęs kaip įmonės direktoriaus ir neuždėdamas įmonės antspaudo. Tuo tarpu, minėtą sąskaitos kreditavimo sutarties pakeitimą, kuriame atsirado punktas dėl atsakovo laidavimo, kredito gavėjo UAB „Kapratas“ (dabartinis pavadinimas - UAB „First autologistic company“) vardu pasirašė atsakovas, nurodydamas save šios įmonės direktoriumi ir uždėdamas įmonės antspaudą. Tai patvirtina, kad atsakovas pasirašydamas šias sutartis aiškiai atskyrė, kurią sutartį pasirašo kaip įmonės direktorius, o kurią – kaip fizinis asmuo. Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad jis manė, jog pasirašo laidavimo sutartį kaip įmonės direktorius. Apelianto teiginys, kad ieškovo atstovai jam išaiškino, jog laidavimo sutartį jis pasirašo kaip įmonės direktorius ir laidavimas yra įmonės, o ne jo asmeninis, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes dėl atsakovo turimos patirties kreditavimo srityje, laikytinas nepagrįstu ir deklaratyviu. Apeliantas, būdamas verslininku ir turėdamas patirtį kreditavimo srityje, turėjo suprasti, kad kredito gavėjas negali laiduoti už save, nes tokiu atveju laidavimas, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, taptų beprasmis. Be to, privataus juridinio asmens, kuriam suteikiamas kreditas, vadovo laidavimas yra įprasta bankų taikoma kreditų grąžinimo užtikrinimo priemonė ir nagrinėjamu atveju atsakovo atžvilgiu ji nevertintina kaip išskirtinė.

              Apeliantas taip pat nurodo, kad jis nebūtų pasirašęs laidavimo sutarties kaip fizinis asmuo, nes tuo metu kituose bankuose buvo galima gauti paskolą be laidavimo. Teisėjų kolegija kritiškai vertina šį apelianto teiginį. Visų pirma, apeliantas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo metu kiti bankai, suteikdami kreditus privatiems juridiniams asmenims, nereikalavo jų vadovų laidavimo. Antra, jau minėta, kad privataus juridinio asmens, kuriam suteikiamas kreditas, vadovo laidavimas yra įprasta bankų taikoma kreditų grąžinimo užtikrinimo priemonė ir nagrinėjamu atveju atsakovo atžvilgiu ji nevertintina kaip išskirtinė. Trečia, apeliantas, teigdamas, kad kiti bankai nereikalavo laidavimo, tik patvirtina, jog jis domėjosi kredito suteikimo sąlygomis kitose bankuose, o tai įrodo, kad šioje srityje atsakovas turėjo patirties ir suprato savo prievoles, kylančias iš laidavimo sutarties.

              Apeliantas ginčijamą laidavimo sutartį taip pat prašė pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl apgaulės, tačiau nei priešieškinyje, nei apeliaciniame skunde konkrečių aplinkybių, kurios, apelianto manymu, patvirtina, kad ieškovas, sudarydamas su atsakovu ginčijamą laidavimo sutartį, būtų panaudojęs apgaulę, nenurodė. Apeliantas tik nurodė, kad jis negali paaiškinti, dėl kokių priežasčių ieškovas sąskaitos kreditavimo sutartyje laiduotoju nurodė atsakovą, kaip fizinį asmenį. Apeliantas iškėlė versiją, kad ieškovas tai galėjo padaryti dėl apgaulės. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovui nenurodžius, kokie konkrečiai ieškovo veiksmai laikytini apgaulės panaudojimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo reikalavimą pripažinti ginčijamą laidavimo sutartį negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį.

              Įvertinusi išdėstytas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė, jog ginčijama laidavimo sutartis buvo sudaryta dėl suklydimo ar apgaulės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė atsakovo priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

              Dėl įsiskolinimo priteisimo

              Apeliantas nesutinka su priteistu iš jo įsiskolinimu dėl dviejų priežasčių. Apeliantas nurodo, kad ieškovas jokiais įrodymais nepagrindė įsiskolinimo dydžio, be to, yra praleidęs terminą reikšti atsakovui reikalavimą dėl įsiskolinimo priteisimo, nes laidavimas yra pasibaigęs.

              Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiskolinimo dydį pagal sąskaitos kreditavimo sutartį patvirtina ieškovo pirmosios instancijos teismui pateikta 2009 m. lapkričio 11 d. pažyma (t. 1, b. l. 81). Iš šios pažymos matyti, kad bendrą įsiskolinimo dydį sudaro: 171 826,25 EUR panaudotas ir negrąžintas kreditas, 2 038,50 EUR priskaičiuotos palūkanos, 76,92 EUR priskaičiuoti delspinigiai, 3 346,53 EUR bauda ir 0,30 EUR įsipareigojimo mokestis, iš viso 177 378,50 EUR arba 612 452,48 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, minėta pažyma yra pakankamas įrodymas įsiskolinimo dydžiui pagal sąskaitos kreditavimo sutartį pagrįsti (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo pateiktą įsiskolinimo paskaičiavimą, pats nepateikė teismui duomenų ir argumentų, kurių pagrindu būtų galima abejoti byloje pateiktu įsiskolinimo paskaičiavimu (CPK 178 straipsnis), neprašė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš ieškovo paskolintų lėšų panaudojimo ataskaitos ir pan. (CPK 198 straipsnio 1 dalis). Todėl apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas vertinant įrodymus, atmestinas kaip nepagrįstas.

              Apeliantas teigia, kad laidavimas yra pasibaigęs pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį, nes pagrindinė sutartis baigėsi 2009 m. liepos 25 d., o ieškinys pareikštas 2009 m. lapkričio 11 d., t. y. praleidus trijų mėnesių terminą. Teisėjų kolegija nesutinka su šia apelianto pozicija. Pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinama prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį, kai laidavimu buvo užtikrinta terminuota prievolė (nagrinėjamu atveju pagrindinis skolininkas suteiktą kreditą turėjo grąžinti iki 2009 m. liepos 25 d.), laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Ieškovo ieškinys laiduotojui teisme gautas 2009 m. lapkričio 11 d., t. y. praėjus trims mėnesiams nuo kredito gražinimo termino pabaigos (t. 1, b. l. 3). Tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytą terminą, t. y. dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009). Nagrinėjamoje byloje ginčijamos laidavimo sutarties 6.4 punkte nurodyta, kad ši sutartis galioja iki kredito gavėjo ir laiduotojo tinkamo prievolių pagal sąskaitos kreditavimo sutartį ir šią (t. y. laidavimo) sutartį įvykdymo. Toks susitarimas, minėta, neprieštarauja laidavimą reglamentuojančioms CK teisės normoms. Kredito gavėjas UAB „First autologistic company“ prievolių pagal sąskaitos kreditavimo sutartį tinkamai neįvykdė. Tokiu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos trijų mėnesių terminas netaikytinas, laidavimas galios tol, kol bus grąžintas visas kreditas, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių.

              Įvertinusi išdėstytas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas pagrindė įsiskolinimo dydį. Kadangi laidavimas nėra pasibaigęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai patenkino ieškinį dėl įsiskolinimo priteisimo.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

              Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.