Baudžiamoji byla Nr. 1A-542-319/2015

                                                                Proceso Nr. 1-69-3-00106-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.14.; 2.4.7.; 2.4.9.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 3 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, Viktorijai Akelienei, dalyvaujant išteisintajam H. A. V., jo gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui, privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam V. N., jo atstovui advokatui Gyčiui Jaliniauskui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo V. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014-04-28 nuosprendžio, kuriuo H. A. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo V. N. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

H. A. V. privataus kaltintojo V. N. buvo kaltinamas tuo, kad per visuomenės informavimo priemones paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminusią V. N. ir pakirtusią kitų asmenų pasitikėjimą juo, apie tai, kad V. N. šaudė į gandrus ir juos nušovė:

dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistui H. A. V. teigė: „mačiau kaip V. N. išėjo į kiemą ir paleido į atklydėlius kelis šūvius“. Toks jo teiginys buvo paviešintas 2011-08-02 dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje „K....“ ir internetiniame portale www.(duomenys neskelbtini).lt;

dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistei H. A. V. teigė: „jis ne vieną kartą grasino, kad juos nušaus, jis nubėgo antrą kartą užtaisyti šautuvo, o ta moteris, kuri čia apsigyveno po jo antrosios žmonos išėjimo, mėgino baidyti gandrus. Jis grįžo ir šovė dar kartą“. Tokie jo teiginiai buvo paviešinti 2011-08-02 dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje „M...“;

dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistui H. A. V. teigė: ,,su žmona mačiau, kaip V. N. rugpjūčio 1-osios rytą šaudė į gandrus. Jis buvo nepatenkintas, kad paukščiai nutūpė ant jo namo stogo“. Toks jo teiginys buvo paviešintas 2012-02-13 dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje „G. m..“ ir internetiniame portale www.(duomenys neskelbtini).lt;

dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistei H. A. V., teigė: „aš savo akimis mačiau, kaip jis šovė į gandrus. Mačiau kaip nuėjo į garažą, užsitaisė šautuvą ir šovė antrą kartą“. Toks jo teiginys buvo paviešintas 2012-03-30 dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje „P......“;

dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistei H. A. V. teigė: „savo akimis mačiau, kad šovė V. N.“. Toks jo teiginys buvo paviešintas 2012-04-28 dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje „T...“;

dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistei H. A. V. teigė: „aš savo akimis mačiau, kaip šaudė V. N.. Jos girdėjosi tik džiaugsmingi šūksniai“, bei kad „lemtingą dieną esą V. N. nubėgo į garažą, o iš jo išbėgo su šautuvu ir ėmė šaudyti į paukščius“. Tokie jo teiginiai buvo paviešinti 2012-09-25 internetinio portalo www.(duomenys neskelbtini).lt straipsnyje „N....“;

Internetinio portalo www.(duomenys neskelbtini).lt žurnalistui H. A. V. teigė, kad „bet kieme jis buvo vienintelis su šautuvu rankose. Jis šaudė, o tos jo sugyventinės, dabar žmonos išvis kieme nebuvo. <...> Jis šaudė“. Tokie jo teiginiai buvo paviešinti 2012-09-25 internetinio portalo www.(duomenys neskelbtini).lt straipsnyje „D......“;

Televizijos kanalo TV3 2012-02-29 transliuotos laidos „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistams H. A. V. teigė: jisai paskutinį kartą šaudė, pačios pradžios aš nemačiau“. Žurnalistei paklausus „bet jį matėt šaudantį?“, H. A. V. pasakė: „taip, taip, taigi dėl ko aš liūdinčiau, viešpatie“. H. A. V. žurnalistams taip pat teigė: „mačiau N., paskui kaip jis išėjęs į juos šaudė“. H. A. V. žurnalistams taip pat teigė: „nesusižeidė, jį pašovė N.“.

Apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, jog byloje esančių įrodymų pagrindu nenustačius kaltinamojo veiksmuose pavojingos veikos ir tiesioginės tyčios apšmeižti nukentėjusįjį, negalima konstatuoti, jog yra visi privalomi nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 1 dalyje, 154 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai, būtini apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, todėl H. A. V. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Kauno apygardos teismas 2014-08-14 nutartimi atmetė V. N. ir H. A. V. apeliacinius skundus ir paliko galioti Kauno apylinkės teismo 2014-04-28 nuosprendį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-03-31 nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-10-22 nutarties dalį ir išteisintojo H. A. V. kasacinį skundą atmetė.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-08-28 nutarties dalis, kuria buvo atmestas privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. apeliacinis skundas dėl H. A. V. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, taip pat kuria privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, o prašymas dėl proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti atmestas ir iš jo išteisintajam H. A. V. priteista 1000 Lt (290 Eur) proceso išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, panaikinta ir perduota šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Esant šioms aplinkybėms šioje nutartyje bus pasisakoma tik dėl privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde privatus kaltintojas V. N. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014-04-28 nuosprendį ir H. A. V. patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje padarymą skiriant bausmes sankcijų ribose, jo civilinį ieškinį patenkinti ir iš H. A. V. priteisti 2420 Lt proceso išlaidų.

Skunde nurodoma, kad teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai konstatavo, kad kaltinimai H. A. V. dėl BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo nepasitvirtino, nes jo veiksmuose nenustatyta subjektyviojo požymio – H. A. V. tiesioginės tyčios apšmeižti nukentėjusįjį V. N.. Jo teigimu, teismas neįvertino esminių byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su H. A. V. tiesiogine tyčia. H. A. V. teismo posėdžio metu patvirtino, kad po įvykio pirmiausia paskambino V. N. ir paklausė, ar jis nušovė gandrą. V. N. nurodė, kad jis į gandrą tikrai nešovė, šios aplinkybės patvirtina, kad prieš skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją H. A. V. žinojo, kad V. N. į gandrus nešaudė, ir tai įrodo jog tikrovės neatitinkančią informaciją H. A. V. skleidė tyčia, suvokdamas savo veiksmų pobūdį ir norėdamas taip veikti. Nukentėjusiojo manymu, H. A. V. turėjo numatyti ir numatė galimus savo veiksmų padarinius ir jų norėjo.

Skunde apeliantas teigia, kad teismas išvadą dėl tiesioginės tyčios H. A. V. veiksmuose nebuvimo grindžia ir aplinkybe, kad kaltinamasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir nagrinėjant kitą baudžiamąją bylą Nr. 1-1005-634/2012, kurios medžiaga buvo prijungta, davė nuoseklius parodymus apie tai, jog matė, kaip V. N. nušovė gandrus, tupėjusius ant jo namo stogo. Tačiau iš prijungtoje byloje priimto ir įsiteisėjusio 2012-10-09 nuosprendžio matyti, kad tiek H. A. V., tiek ir jo sutuoktinė, davė prieštaringus parodymus apie tai, jog matė, kaip V. N. nušovė gandrus, jie nurodė skirtingas namo ir kiemo vietas, kur stebėjo įvykį. Nesutampant liudytojų parodymuose esminėms detalėms, teismas paskyrė eksperimentą, kad patikrintų, ar liudytojai pagal jų nurodytas aplinkybes galėjo atpažinti žmones, tačiau eksperimentą jie atsisakė atlikti, o tai leidžia teigti, kad H. A. V. per kieme esančius statinius negalėjo matyti įvykio, kurio metu buvo šaudoma į gandrus, tačiau sąmoningai ir tyčia šaudymu į gandrus apkaltino V. N., tretiesiems asmenims ir per visuomenės informavimo priemones paskleidė žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas išvadą dėl H. A. V. tiesioginės tyčios nebuvimo taip pat grindžia liudytojų L. G., D. K., V. T., bendravusių su kaltinamuoju įvykio dieną, parodymais, patvirtinančiais, kad H. A. V., pasakodamas apie V. N. pašautus gandrus, neatrodė, kaip žmogus, nesuvokiantis ką sako, tik atrodė susijaudinęs dėl pašautų gandrų. Nurodyti liudytojų parodymai patvirtina, kad H. A. V. tikrovės neatitinkančią informaciją apie V. N. skleidė kryptingai, visiškai suvokdamas savo veiksmus. Liudytojai D. K. ir V. T. patvirtino, kad jiems nekilo jokių abejonių dėl H. A. V. papasakotų aplinkybių tikrumo, priešingu atveju informacija per visuomenės informavimo priemones nebūtų paskleista. Minėti liudytojai taip pat patvirtino, kad H. A. V. žinojo bendraująs su žurnalistais. Taigi, kaltinamasis H. A. V., žurnalistams pasakodamas apie V. N. tariamai pašautus gandrus, visiškai kontroliavo savo veiksmus, juos suvokė, suprato, kad bendrauja su žurnalistais, žinojo, kad jo skleidžiama informacija bus paviešinta, ir to siekė. Apelianto įsitikinimu, liudytojos N. R. R. parodymai yra visiškai nereikšmingi byloje, N. R. R. parodymai atskleidžia tik jos subjektyvų požiūrį į kaltinamąjį H. A. V., tačiau niekaip nepatvirtina ar nepaneigia kaltinamojo veiksmų, taip pat kaltinamojo tyčios ar jos nebuvimo. Be to, skunde apeliantas nurodo, kad konfliktiški kaltinamojo ir nukentėjusio santykiai byloje yra pagrįsti ir rašytiniais įrodymais (t. 2, 39, b. l. 40–41).

Skunde teigiama, kad H. A. V. tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad V. N. šaudė gandrus ir juos nušovė, paskleidė per visuomenės informavimo priemones, todėl yra atsakingas už tokios informacijos paskleidimo teisines pasekmes. Paskleista informacija neatitinka tikrovės, nėra jokių ją patvirtinančių įrodymų. Pateikdamas žinomai klaidingus faktus jis apkaltino V. N. elgesiu, neabejotinai diskredituojančiu jį kaip fizinį asmenį ir kaip laikraščio vyriausiąjį redaktorių, jis buvo sumenkintas visuomenės akyse, sunkūs kaltinimai pakirto tiek jo pažįstamų, tiek ir visos visuomenės pasitikėjimą juo. Žeminančio pobūdžio tikrovės neatitinkančią informaciją paskleidė tyčia, neturėdamas jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie paskleistų žinių tikrumą, ir iš paties V. N. gavęs patvirtinimą, kad jis nešaudė. H. A. V. suvokė ar turėjo suvokti, kad tokios žinios paniekins jį ne tik kaip asmenį, bet ir kaip žurnalistą, laikraščio vyriausiąjį redaktorių, pakirs kitų asmenų pasitikėjimą juo ir neigiamai paveiks tolesnę jo veiklą.

Skunde teigiama, kad teismui priėmus nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, apelianto civilinis ieškinys buvo nepagrįstai paliktas nenagrinėtas. Jo ieškinys yra pagrįstas, todėl turi būti patenkintas. Skunde remiamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau– BPK) 105 straipsnio 1 dalimi, 106 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, jog už apeliacinio skundo parengimą ir atstovavimą apeliaciniame procese jis turėjo 2420 Lt dydžio išlaidas, kurios, pripažinus kaltinamąjį kaltu, nukentėjusiajam priteistinos iš kaltinamojo H. A. V..

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo ir jo atstovo prašymus apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo prašymus apeliacinį skundą atmesti, atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad V. N. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Apeliaciniame skunde ginčijamos teismo išvados, kuriomis patvirtintas faktas, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas vertino ne visus įrodymus, o tuos, kuriuos vertino, tai darė netinkamai, dėl ko H. A. V. atžvilgiu buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas išteisinamasis nuosprendis.

Siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 str. 6 d.). Apeliacinėje instancijoje išklausius nukentėjusiojo parodymų ir išteisintojo paaiškinimo, apklausus kai kuriuos liudytojus, faktinės aplinkybės, kurios buvo nustatytos skundžiamu nuosprendžiu, nepakito, todėl teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems motyvams dėl apelianto kaltės ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, BPK 20, 301 straipsnių nuostatos nepažeistos. Teismas tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą ir padarė pagrįstas išvadas, kad H. A. V. veiksmuose BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių nėra.

Šmeižimas, pagal BK 154 straipsnį, tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje numatytas veiką kvalifikuojantis požymis – kito asmens šmeižimas per visuomenės informavimo priemones ar spaudinyje. Objektyviai ši veika pasireiškia aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Šmeižimu laikoma tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas, t. y. tik žinomai melagingos informacijos skleidimas. Be to, skleidžiama informacija turi neatitikti tikrovės ir turi būti žeminanti. Šmeižiant skleidžiama tokia informacija, kuri gali pakirsti žmogaus reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo. Paskleidimas – įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl būtina  nustatyti ne tik tai, jog buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą ar yra įžeidžiančio pobūdžio, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją, t. y. ar asmens veiksmų tikslas buvo apšmeižti kitą asmenį. Tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra (LAT nutartis Nr. 2A-9/2012).

Iš H. A. V. parodymų viso bylos nagrinėjimo metu matyti, kad jis neneigia, jog policijos darbuotojams, veterinarijos įstaigos darbuotojams bei jį apklausiusiems žurnalistams teigė, kad į gandrus šaudė V. N., tačiau tikslo apšmeižti nukentėjusiąją neturėjo, nes tvirtino tikrai matęs jį šaudant. Taigi, sprendžiant V. A. V. atsakomybės pagal BK 154 straipsnio 2 dalį klausimą, ginčo, kad būtent išteisintasis H. A. V. per visuomenės informavimo priemones – dienraščius, interneto portalus, televiziją paskleidė apie V. N. tikrovės neatitinkančią informaciją – kad jis šaudė į gandrus, nėra. Tačiau H. A. V. nurodyta informacija tik iš dalies atitiko tikrovę – jo nurodyti faktai, kad buvo šaudoma į gandrus ir šie buvo nušauti, pasitvirtino, tačiau jis neteisingai nurodė asmenį, atlikusį šiuos veiksmus, ir todėl buvo pripažinta, kad dėl H. A. V. paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos privatus kaltintojas ir nukentėjusysis V. N. buvo pažemintas, pakirstas pasitikėjimas juo, taip pažeidžiant jo garbę ir orumą.

Tačiau pažymėtina, kad vien objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas, taip pat ir per visuomenės informavimo priemonę, dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo, nes būtina, remiantis bylos įrodymų visuma, nustatyti, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes – neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį – ir norėjo paskleisti būtent tokią informaciją. Iš to išeina, kad jeigu asmuo buvo įsitikinęs dėl skleidžiamos informacijos teisingumo ir dėl to sąžiningai klydo, ši aplinkybė šalina jo atsakomybę.

Apylinkės teismas, nagrinėdamas privataus kaltintojo V. N. skundą, išsamiai patikrinęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visetą, padarė teisingą išvadą, kad nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių H. A. V. tikrovės neatitinkančią informaciją per visuomenės informavimo priemones paskleidus sąmoningai, tai yra suvokiant ir norint paskleisti tokią informaciją ir taip pažeminti nukentėjusiojo garbę ir orumą.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog apylinkės teismas neteisingai H. A. V. parodymus laikė nuosekliais, nes iš tiesų jie prieštaringi tiek šioje byloje, tiek ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-1005-634/2012. Apelianto teigimu, parodymų prieštaringumą patvirtina ir H. A. V. atsisakymas išnagrinėtoje byloje atlikti eksperimentą, išteisintasis iš tiesų negalėjo matyti įvykių V. N. kieme, nes matomumą ribojo pastatai.

Atsakant į šiuos argumentus, pažymėtina, kad skunde nurodytos aplinkybės nėra pagrindas laikyti išteisintojo parodymus nenuosekliais, nes sprendžiant dėl parodymų patikimumo ir nuoseklumo, vertinamos ne atskiros vienos ar kitos apklausos metu nurodytos aplinkybės (kaip išskiriama skunde), tačiau jų visuma, atsižvelgiant į tas, kurios reikšmingos tiriant nusikalstamą veiką. Esminės aplinkybės, – kad H. A. V. žmona I. A. V. antrajame aukšte buvo pravėrusi langą ir išgirdo šūvį, tuomet pakvietė H. A. V., kuris užlipo į antrąjį aukštą, atsidarė stoglangį ir pamatė V. N. su ginklu rankose, kuris nuėjo į savo garažą, o po to išbėgęs į kiemą šaudė į du gandrus, kurie tupėjo ant V. N. namo stogo, – buvo nurodomos visuose išteisintojo parodymuose, taip pat šias aplinkybes iš esmės analogiškai H. A. V. nurodė ir baudžiamoje byloje Nr. 1-1005-634/2012 apklausiamas liudytoju. Šiuos savo parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo metu. Todėl tai, kad tam tikros detalės ( pvz., kur jis buvo iki šūvių – kieme ar pirmame namo aukšte, kt.) jo parodymuose nėra nurodytos visiškai analogiškai, nelaikytina aplinkybėmis, rodančiomis jo parodymų nenuoseklumą ir neduoda pagrindo parodymus laikyti prieštaringais. Pažymėtina ir tai, kad H. A. V. atsisakymas baudžiamosios bylos Nr. 1-1005-634/2012 nagrinėjimo teisme metu atlikti eksperimentą dėl V. N. kiemo matomumo dar savaime nepatvirtina skunde nurodytos aplinkybės, kad išteisintasis nematė paties šaudymo ir kas šaudė. Priešingai, aukščiau paminėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-1005-634/2012 medžiaga leidžia teigti, kad H. A. V. matė vietą, iš kurios buvo šaudyta. Įtariamosios parodymų patikrinimo vietoje A. L. parodė vietas, iš kurių ji šovė į pirmąjį ir antrąjį gandrus, jos parodymai užfiksuoti fotolentelėse (baudž. byla Nr. 1-1005-634/2012, t. 1, b. l. 154–159). Liudytojas H. A. V. parodymų patikrinimo vietoje parodė, pro kurį langą stebėjo įvykį, vaizdas pro langą fiksuotas liudytojo akių aukštyje (baudž. byla Nr. 1-1005-634/2012, t. 2, b. l. 11–16). Iš fotolentelių, kuriose A. L. rodo šaudymo vietą ir pro H. A. V. namo langą jo akių aukštyje matomą V. N. namo ir kiemo plotą, akivaizdžiai matyti, kad pro išteisintojo namo antro aukšto langą, pro kurį jis teigia žiūrėjęs, A. L. nurodytas namo kampas ir kiemo dalis prie šio kampo H. A. V. buvo matoma.

Kolegija laiko, kad skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nenustatyta aplinkybių, dėl kurių H. A. V. būtų suinteresuotas tyčia apšmeižti V. N. dėl jų ankstesnių nesutarimų, kaip teigiama privataus kaltintojo apeliaciniame skunde. Sprendžiant dėl būtinojo subjektyviosios pusės požymio – tyčios A. H. V. veiksmuose, buvimo, pirmosios instancijos teismas tyrė ir įvertino privataus kaltinamojo pateiktus duomenis: Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato Šilainių policijos nuovados vyr. postinės S. M. 2012-10-11 nutarimą, kuriuo nutarta nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos pagal V. N. pranešimą, jog 2012-09-06 H. A. V. trukdė atlikti aplinkos tvarkymo darbus, ir Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato tyrėjo G. S. 2012-08-23 nutarimu, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal V. N. pareiškimą dėl pavogto asfalto. Nustačius, kad šie ikiteisminio tyrimo pareigūnų nutarimai buvo priimti dėl V. N. jau po šio įvykio rašytų pareiškimų policijai, padarė teisingą išvadą, kad šie procesiniai dokumentai neįrodo kaltinamojo tikslo apšmeižti nukentėjusįjį.

Apeliacinės instancijos teisme privataus kaltintojo prašymu buvo apklausti liudytojai A. G. ir R. Š.. A. G. parodė, kad 2010 m. vasaros pradžioje jis talkino pas V. N., tvarkė žemės darbus, kai atėjo kaimynas Vailionis ir pradėjo gąsdinti, kad tai jam priklauso visa teritorija, chuliganiškais veiksmais bandė užstoti kelią traktoriui, bandė nustumti nuo traktoriaus, o kai atvyko V. N., tai H. A. V. jį užsipuolė tiesiogiai, H. A. V. nuėjo tik tada, kai pagrasino jam iškviesti policiją. R. Š. parodė, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį V. N. prašė atvykti su traktoriumi nuo įvažiavimo patraukti išpiltas asfalto atliekas. Kai pradėjo darbus, buvo atėjęs V., matė, kaip V. ir N. kažką aiškinasi, tačiau negirdėjo ką, jis mano, kad tarp V. N. ir H. A. V. vyko konfliktas. Kolegija laiko, kad šių liudytojų parodymai neturi įrodomosios galios, patvirtinančios H. A. V. veiksmų tyčią.  A. G. yra V. N. pavaldinys, todėl jo parodymai negali būti besąlygiškai vertinami kaip objektyvūs ir atitinkantys faktus, o R. Š. parodymai nepatvirtina V. N. teiginio dėl jo ir išteisintojo konfliktiškų santykių. V. N. yra nurodęs, kad dar jo namo statybų metu H. A. V. sargaujant jo name, buvo kilę nesutarimai dėl dingusių statybinių medžiagų, dėl ko jis atsisakė išteisintojo paslaugų. Tačiau H. A. V. kategoriškai paneigė tokius apelianto parodymus ir nurodė, kad tuo metu, kaip jis sargavo pas V. N., jų santykiai buvo geri, kaimyniški, nekonfliktiški. Byloje nėra įrodymų, galinčių patvirtini ar paneigti kurio nors iš šių asmenų nurodytas aplinkybes. Taigi, aptartų duomenų visetas nepagrindžia apelianto teiginio, kad konfliktiški H. A. V. ir V. N. santykiai iki įvykio galėjo įtakoti išteisintojo parodymus ir patvirtino jo siekį tyčia paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, t. y. jo veiksmų tikslas buvo apšmeižti kitą asmenį.

Pasak apelianto, tyčios išteisintojo veiksmuose buvimą patvirtina ta aplinkybė, kad prieš paskleisdamas informaciją, H. A. V. paskambino V. N., kuris paneigė šiuos kaltinimus, taigi informaciją paskleidė jau žinodamas, kad nukentėjusysis šių veiksmų neatliko. Šios skunde nurodytos aplinkybės neneigia nei viena ginčo šalis, tačiau ir nepatvirtina H. A. V. veikus tyčia.

Kolegijos vertinimu, iš viso bylos duomenų analizės viseto ši aplinkybė taip pat neleidžia tvirtini tyčios buvimą išteisintojo veiksmuose. H. A. V. parodė, kad po šūvių pievoje matė tūpčiojantį gandrą, jis ėjo link jo, bet paukštis nuskrido, netoliese dirbę darbininkai ant rankų atnešė tą gandrą, svarstydami, kad jis susižeidė, tačiau jis pasakė darbininkams, kad „ne, vyrai, čia N. jį nušovė.“ Jis pats pasiėmė ant rankų gandrą ir paskambino V. N.. Paklausus, ar tu nušovei gandrą, V. N. atsakė, kad tikrai nešovė. H. A. V. grįžus namo, žmona paskambino Gyvūnų globos ir kontrolės tarnybai, o ši tarnyba iškvietė televiziją ir policiją. Kitos dienos ryte rado nebegyvą iš gandralizdžio iškritusį gandrą, paskambino „(duomenys neskelbtini)“ ir šie gandrą išsivežė. Jis pats asmeniškai jokių žurnalistų ir televizijų nekvietė, tačiau neneigia davęs interviu kaltinime nurodytiems dienraščiams, žurnalistams ir televizijoms. Duodamas interviu tiesiog paaiškino žurnalistams, ko jie klausė ir kaip viskas buvo, tikslo apšmeižti V. N. neturėjo.

Liudytoja L. G., parodė, kad dirba Gyvūnų globėjų asociacijoje vyr. specialiste. Telefonu buvo pranešta, kad šaudė į gandrus, su kolega M. B. išvyko į Romainius. Juos pasitiko H. A. V., buvo labai susijaudinęs, sakė, kad kaimynas N. šovė į gandrus. Nekilo minčių, kad H. A. V. nesuprastų ką sako. Vienas gandras buvo parneštas į H. A. V. namus, kitas dar tupėjo lizde. Ji užpildė reikalingą dokumentaciją dėl gandro atidavimo tarnybai, pildant prašymą, H. A. V. gyvūno atidavimo priežastį nurodė, kad pašovė kaimynas V. N.. Kitą dieną H. A. V. juos vėl išsikvietė, nes iš lizdo iškrito negyvas antras gandras.

Liudytoja D. K. parodė, kad dirba žurnaliste ,,(duomenys neskelbtini)“. L. G. pranešė, kad Gyvūnų globos asociacijoje yra gandras, ir ji 2011-08-01 ryte, apie 9–10 val. su fotografu važiavo. Gyvūnų globos asociacijoje sužinojo adresą, kur įvyko įvykis, ir todėl su fotografu važiavo į Romainius. Ką pasakojo H. A. V., ji parašė straipsnyje ,,M... nepavyko“, H. A. V. žodžių neiškraipė, citatos buvo išimtinai tikslios. Vėliau kaip žurnalistė stebėjo šios bylos teismo procesą, rašė straipsnius ,,Kauno dienoje“, per visą procesą H. A. V. nuomonė, kas nušovė gandrus, nepasikeitė. Rašant visus straipsnius, jai nepasirodė, kad H. A. V. apkalba V. N., ji juo patikėjo, o iš V. N. jautėsi neigiama nuomonė apie H. A. V., jis H. A. V. negražiai apibūdino.

Liudytojas V. T. parodė, kad yra ,,(duomenys neskelbtini)“ korespondentas, apie nušautą gandrą sužinojo iš Lietuvos televizijos kolegų ir Gyvūnų globos institucijos. Buvo nuvykęs į įvykio vietą, su H. A. V. buvo susitikęs, kalbėjo, jam pasirodė, kad žmogus suvokia ką sako, tačiau buvo susijaudinęs, su V. N. kalbėjosi telefonu. Šių žmonių komentarus jis išdėstė ,,(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje ,,K.....“.

Iš 2011-08-01 Gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos „(duomenys neskelbtini)“ prašymo dėl gyvūno atidavimo matyti, kad 10.30 val. H. A. V. prašo paimti gandrą ir nurodė atidavimo priežastį – pašovė kaimynas V. N. (t. 2, b. l. 42).

Ne tik iš H. A. V. parodymų šioje byloje ir baudžiamoje  byloj Nr. 1-1005-634/2012, kur jis buvo apklaustas kaip liudytojas, bet ir iš bylose esančių duomenų iš spaudinių, internetinių portalų, televizijos laidų, matyti, kad H. A. V., pasakodamas apie įvykį, visur nuosekliai tvirtina, kad pats matė, kaip į gandrus šovė V. N.. Šie duomenys patvirtina, kad išteisintasis neabejojo tuo, ką teigė matęs. Būdamas tikras, kad į gandrus šovė ir juos pašovė V. N., jis vis tiek paskambino pastarajam ir apkaltino nušovus gandrus, ką šis paneigė, nurodydamas, kad nieko nešovė ir nieko nežino. Tačiau nepaisant tokio V. N. atsakymo, atvažiavusiems Gyvūnų globėjų asociacijos atstovams H. A. V. pasakė, kad šovė kaimynas V. N., ir vėliau, rašydamas pareiškimą policijoje, duodamas interviu įvairių masinių informavimo priemonių atstovams,  jis ir toliau tvirtino, jo įsitikinimu, tikrovę atitinkančius teiginius. Vertinant H. A. V. parodymų nuoseklumą, jo įsitikinimą, kad šovė tikrai V. N., aptartą jo veiksmų seką – kad paskambinęs V. N., po to jo žmona paskambino tik Gyvūnų globėjų asociacijai, iš kurios darbuotojų apie įvykį sužinojo ir žurnalistai. Nei vienas straipsnis nebuvo publikuotas H. A. V. prašymu, jis tik atsakinėjo į žurnalistų klausimus. Pats H. A. V. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų ir priemonių, turėdamas aiškiai išreikštą tikslą per visuomenės informavimo priemones paskleisti V. N. žeminusią tikrovės neatitinkančią informaciją.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai liudytojos N. R. R. parodymus laikė įrodymais, patvirtinančiais H. A. V. tyčios veiksmuose nebuvimą, nes jos parodymai yra nereikšmingi, ji nesusijusi su įvykiu ir jokių reikšmingų aplinkybių nežino, priešingai, jos parodymai tik atskleidžia subjektyvų požiūrį į išteisinamąjį ir nei paneigia, nei patvirtina jo veiksmų tyčią. Kolegija sutinka, kad liudytojos N. R. R. parodymuose jokių aplinkybių, tiesiogiai susijusių su kaltinimu, nėra. Apklausta apeliacinės instancijos teisme liudytoja taip pat patvirtino pirmosios instancijos teisme jos nurodytas aplinkybes apie H. A. V. asmenybę, jo santykius su kitais Romainių gyventojais ir patvirtino, kad apie jo ir V. N. santykius jai nėra žinoma, išskyrus tik apie teisme nagrinėjamas bylas. Tačiau pažymėtina, kad teismas visus įrodymus vertina ne atskirai, bet kaip visumą, juos lygindamas ir analizuodamas tarpusavyje. Ir šiuo atveju teismas pagrįstai laikė, kad liudytojos parodymai paneigė nukentėjusiojo V. N. nurodytą aplinkybę, jog H. A. V. yra konfliktiška asmenybė, nesutarianti su visa Romainių bendruomene, nes be to, kad ji pati išimtinai gerai atsiliepia apie H. A. V., byloje esantis kreipimasis į teismą, kuriame H. A. V. taip pat apibūdinamas tik gerai ir kurį patvirtino 127 Romainių bendruomenės nariai, pasirašydami ant jo, patvirtina jos išreikštą nuomonę. Sunkiai įtikima, kad išteisintajam esant konfliktiškam, nesutariančiam su Romainių bendruomene, N. R. R. būtų įkalbėjusi tiek gyventojų pasirašyti tikrovės neatitinkantį kreipimąsi. Taigi, šios liudytojos parodymai, vertinant juos kitų bylos duomenų kontekste, laikytini įrodymu byloje.

Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Ta aplinkybė, kad apeliantas yra kitokios nuomonės, negu skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, nėra pagrindas aukštesnės instancijos teismui pagrįstai suabejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, o išvadas dėl H. A. V. nekaltumo grindė betarpiškai teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pabrėžęs, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismai privalo nustatyti ne tik tai, jog buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitikimą tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją, t. y. ar asmens veiksmų tikslas buvo apšmeižti kitą asmenį (LAT nutartys Nr. 2K-7-437/2008, Nr. 2A-9/2012). Taigi tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra, kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje nurodytiems motyvams, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad H. A. V. būtų siekęs sąmoningai paniekinti ar pažeminti V. N.. Kaip jau minėta, H. A. V., nurodydamas gandrų nušovimo aplinkybes, buvo įsitikinęs, kad jos yra teisingos, pagrįstos realiais faktais, todėl negalima daryti kategoriškos išvados, kad tuo jis siekė pažeminti V. N. ar kitaip jį paniekinti. Aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad H. A. V., nurodydamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie V. N., sąžiningai klydo. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo veiksmuose nėra būtinų šmeižto subjektyviosios pusės požymio – tyčios.

Kolegija konstatuoja, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra įstatyminio pagrindo, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir H. A. V. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra. Kadangi H. A. V. buvo išteisintas, nes nepadarė nusikalstamų veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo V. N. civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

V. N. apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti iš H. A. V. 2420 Lt jo turėtas proceso išlaidas už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje. Teismas neturi pagrindo patenkinti tokio V. N. prašymo. BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų, gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šioje byloje dėl privataus kaltinimo tvarka pareikštų kaltinimų H. A. V. yra išteisintas. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, todėl šiuo atveju asmenį išteisinus, toks prašymas negali būti patenkintas.

Pagal BPK 105 straipsnio 6 dalį, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas baudžiamasis procesas. Ši baudžiamoji byla buvo pradėta privataus kaltinimo tvarka pagal nukentėjusiojo V. N. pareiškimą. H. A. V., kuris pirmosios instancijos teisme buvo pagrįstai išteisintas, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pateikė prašymą iš nukentėjusiojo priteisti 1000 Lt, kas šiuo metu atitinka 289,62 Eur, jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (t. 2, b. l. 89). BPK 105 straipsnio 6 dalies prasme išteisintojo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra proceso išlaidos ir jos priteistinos iš privataus kaltintojo nukentėjusiojo V. N..

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma (t. 3, b. l. 42) apie  nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos H. A. V., turėtas išlaidas, kurias sudaro 149,65 Eur dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas palieka galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo H. A. V. išteisintas, todėl atsižvelgiant į tai, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtos išlaidos gali būti priteistos tik iš nuteisto asmens bei įvertinus BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatytą normą, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš išteisintojo H. A. V. nepriteistinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. N. apeliacinį skundą atmesti.

priteisti iš Vytenio N. H. A. V. 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 62 centus) turėtų proceso išlaidų už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkas                                                                                   Rimas Švirinas

Teisėjai                                                                                       Danguolė Šiugždinytė

                                                                                               Algerdas Urbšys