Civilinė byla Nr. 2-1692/2014

                                                                          Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00232-2014-2

                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 20.3.1.; 110.6.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

  LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 15 d.

  Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dovirma“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 17 d. nutarties, kuria pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas civilinėje byloje Nr. 2-897-267/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dovirma“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Meliovesta“ dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais.

              Teisėja

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Dovirma“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti negaliojančiais nuo jų atlikimo momento ieškovo BUAB „Dovirma“ mokėjimus atsakovui UAB „Meliovesta“, sudarančius bendrą 400 721,28 Lt sumą, ir taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą UAB „Meliovesta“ grąžinti į ieškovo BUAB „Dovirma“ atsiskaitomąją sąskaitą 400 721,28 Lt, taip pat priteisti 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – už 400 721,28 Lt sumą areštuoti atsakovui UAB „Meliovesta“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises, o nesant šio turto pakankamai, areštuoti atsakovo turimas lėšas bei kitą turimą turtą, esantį pas atsakovą, trečiuosius asmenis, įskaitant turtą, bendrą su kitais asmenimis, uždraudžiant juo disponuoti, įkeisti, perleisti kitiems asmenims ar kitaip apsunkinti.

Šiaulių apygardos teismas 2014-06-04 nutartimi (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys) ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir areštavo atsakovui priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus už 400 721,28 Lt sumą, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti, o nesant nurodyto turto ar esant jo nepakankamai, areštavo atsakovui priklausančias pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis.

Šią nutartį atsakovas UAB „Meliovesta“ apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui (c. b. Nr. 2-1483/2014), teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, atskirasis skundas dar neišnagrinėtas.

Atsakovas UAB „Meliovesta“ Šiaulių apygardos teismui 2014-07-03 taip pat pateikė prašymą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir nuostolių atlyginimo užtikrinimo (b. l. 19-23), kuriame prašoma: 1) panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014‑06‑04 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones turtinėms teisėms ir piniginėms lėšoms, esančioms pas atsakovą ir trečiuosius asmenis; 2) įpareigoti ieškovą per teismo nustatytą terminą pateikti atsakovo 6 156 098,20 Lt dydžio nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą – įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą galimą nuostolių sumą arba šiai sumai pateikti banko garantiją. Prašyme nurodė, įmonės piniginių lėšų areštas  paralyžiuoja jo ūkinę finansinę veiklą, bendrovė negali išmokėti atlyginimų darbuotojams, sumokėti mokesčių valstybei, nusipirkti kuro, statybinių medžiagų, reikalingų vykdant statybos rangos darbus, kurių dauguma finansuojami savivaldybių, valstybės ir Europos Sąjungos lėšomis. Pažymėjo, kad šiuo metu vykdo statybos rangos sutartis, sudarytas su Pagėgių savivaldybės administracija ir UAB „Pagėgių komunalinis ūkis“, kurių vertė – 5 942 179,76 Lt. Atsakovo teigimu, dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių kyla reali grėsmė, jog bendrovė negalės įvykdyti pasirašytų statybos rangos sutarčių, taigi negaus už darbus sutartos kainos bei privalės sumokėti delspinigius. Todėl ieškovas turi būti įpareigotas pateikti atsakovo galimų nuostolių užtikrinimą 6 156 098,20 Lt sumai (5 942 179,76 Lt – darbų kaina, 213 918,44 Lt – delspinigiai).  

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014-07-17 nutartimi (b. l. 60-62), kurią išaiškino 2014-08-04 nutartimi (b. l. 83-84), atsakovo prašymą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir nuostolių atlyginimo užtikrinimo patenkino iš dalies. Teismas pakeitė Šiaulių apygardos teismo 2014-06-04 nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo UAB „Meliovesta“ piniginėms lėšoms ir leido atsakovui iš areštuotų lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei kitus privalomuosius mokėjimus, taip pat areštuotas lėšas naudoti būtiniausioms išlaidoms ūkinei veiklai vykdyti. Atsakovo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo teismas atmetė. Įvertinęs atsakovo argumentus dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neatitikimo ekonomiškumo ir proporcingumo principams, teismas sprendė, jog Šiaulių apygardos teismo 2014-06-04 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas gali neproporcingai riboti atsakovo vykdomą ūkinę veiklą ir tokiu būdu sukelti atsakovui itin neigiamus padarinius, įskaitant ir didelius praradimus, todėl jis turi būti sumažintas. Spręsdamas klausimą dėl prašymo įpareigoti ieškovą pateikti galimų atsakovo nuostolių užtikrinimą, teismas padarė išvadą, jog leidus atsakovui areštuotas lėšas naudoti būtiniausioms ūkinės veiklos išlaidoms, reikalingoms vykdant atsakovo pasirašytas rangos sutartis, neegzistuoja objektyvi tikimybė, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas gali patirti nuostolių, kurie, be kita ko, nepagrįsti rašytiniais įrodymais.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas BUAB “Dovirma“ atskirajame skunde (b. l. 72-79) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014-07-17 nutarties dalį, kuria atsakovui leista areštuotas lėšas naudoti būtiniausioms išlaidoms ūkinei veiklai vykdyti. Nurodo, kad toks teismo procesinis sprendimas neatitinka Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos šiuo aspektu (c. b. Nr. 2-70/2012), kurioje laikomasi pozicijos, kad leidus atsakovui atlikti mokėjimus, būtinus normalios bendrovės ūkinės komercinės veiklos funkcionavimui palaikyti, faktiškai būtų panaikintas piniginių lėšų areštas, o tai neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių tikslų. Pažymi, kad atsakovui neturint jokio kito hipoteka neįkeisto ir neareštuoto turto, išskyrus pinigines lėšas ir turtines teises, egzistuoja reali grėsmė, kad šis itin likvidus turtas, nesant jokių disponavimo juo apribojimų, gali būti perleistas. Ieškovas neturi galimybės stebėti ir kontroliuoti atsakovo atliekamų būtinų mokėjimų, todėl realiai lieka be jokios jo teisių ir interesų apsaugos, kas neatitinka ekonomiškumo, proporcingumo ir kitų bendrųjų teisės principų. Nesant adekvačių ieškinio užtikrinimo būdų (laidavimas, banko garantija, ieškiniu reikalaujamos sumos įmokėjimas į teismo depozito sąskaitą, turimo turto įkeitimas ieškovo naudai ir pan.), skundžiama nutartimi įvykdytas visiškas piniginių lėšų arešto panaikinimas ir tuo pažeistas ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyros principas, taip pat bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisės ir interesai, juolab, kad atsakovo nurodomų tikėtinų nuostolių dydis nėra pagrįstas, o jų susidarymo mechanizmas nesusijęs priežastiniu ryšiu su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.  

Atsakovas UAB „Meliovesta“ atsiliepime į atskirąjį skundą (b. l. 85-87) prašo skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovo veiksmai sukelia grėsmę ieškinio reikalavimų įvykdymui. Bendrovė turi pakankamai turto, kurio įkeitimas nesuteikia pagrindo išvadai, jog atsakovas neturės galimybės ar vengs įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą. Priešingai, už darbų atlikimą pagal sudarytas sutartis atsakovo įmonė gaus ženklių pajamų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad 400 721,28 Lt dydžio ieškinio reikalavimas atsakovui yra didelė suma. Atskirojo skundo argumentą, jog skundžiamu teismo sprendimu buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės piniginėms lėšoms, paneigia Šiaulių apygardos teismo 2014-08-04 nutartis, kurioje išaiškinta, kas yra būtinosios išlaidos, kokius mokėjimus atsakovas gali atlikti vykdydamas rangos sutartis. Atsakovo teigimu, pateikdamas atskirąjį skundą ieškovas siekia daryti atsakovui poveikį, kad šis sudarytų ieškovui palankią taikos sutartį ir sumokėtų reikalaujamą pinigų sumą, nelaukdamas galutinio teismo sprendimo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentus, nustatančius bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sprendžiamas klausimas tik dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria UAB „Meliovesta“ leista Šiaulių apygardos teismo 2014-06-04 nutartimi areštuotas pinigines lėšas naudoti būtiniausioms išlaidoms ūkinei veiklai vykdyti, teisėtumo bei pagrįstumo (CPK 320 str., 338 str.). Kadangi teismo nutarties dalis, kuria atsakovui leista iš areštuotų lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei kitus privalomuosius mokėjimus, o atsakovo prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 str.) atmestas, atskiruoju skundu neskundžiama, apeliacinės instancijos teismas šios nutarties dalies pagrįstumo nevertina.  Aktualu pažymėti ir tai, kad Šiaulių apygardos teismo 2014-06-04 nutarties, kuria UAB „Meliovesta“ buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas taip pat yra ne šios, yra kitos apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas (Lietuvos apeliacinio teismo c. b. Nr. 2-1483/2014), todėl nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nesprendžia ir laikinųjų apsaugos priemonių pagrindų (ne)buvimo klausimų. 

Teismas, remdamasis CPK 148 straipsnio 1 dalimi, turi diskrecijos teisę pagal dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstą prašymą pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą. Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto, teismas turi atsižvelgti ne tik į pareikšto ieškinio dydį bei pobūdį, bet ir įvertinti, ar nustatytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeis ekonomiškumo principo. Šis principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui užtikrinti. Ekonomiškumo principas teismų praktikoje aiškinamas sistemiškai su teisingumo bei šalių lygiateisiškumo principais, nurodant, kad turi būti išlaikoma proceso šalių interesų pusiausvyra, o laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti atsižvelgiama ne tik į ieškovo, bet ir į pagrįstus atsakovo interesus, jo turtinę padėtį, užtikrinimo priemonių taikymo padarinius atsakovui ir su jo veikla susijusiems asmenims.

Pirmosios instancijos teismo taikytų atsakovo turto atžvilgiu apribojimų mastas yra lygus ieškinio reikalavimų sumai, t. y. 400 721,28 Lt. Antstoliui nustačius, kad atsakovui priklausantis turtas yra apsunkintas hipoteka, buvo areštuotos ne tik visas turimas įmonės turtas, bet ir piniginės lėšos, esančios įmonės atsiskaitomojoje sąskaitoje, kasoje bei esančios pas trečiuosius asmenis. Pastarasis suvaržymas neabejotinai trikdo atsakovo prievolių pagal sudarytas rangos sutartis, o tuo pačiu ir ūkinės veiklos vykdymo galimybę, kadangi areštavus įmonės sąskaitoje (kasoje) esančias lėšas, nepriklausomai nuo jas sudarančios sumos dydžio, kuri, be kita ko, gali padidėti įmonės debitoriams atlikus pavedimus už atliktus darbus, atsakovas visiškai negali atlikti jokių atsiskaitymų, o kartu ir įgyvendinti prisiimtų įsipareigojimų pagal jo įvardijamas rangos sutartis. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad tokia situacija neatitinka ginčo šalių interesų derinimo principo, taip pat ekonomiškumo, pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo principų, lemiančių aiškinimą, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės ūkinės veiklos, t. y. įmonės komercinė ūkinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų. Stabilus įmonės veikimas, netrukdomas pajamų gavimas sudaro geresnes galimybes įvykdyti ir teismo sprendimą dėl piniginių reikalavimų, jeigu jis nagrinėjamoje byloje būtų priimtas ieškovo (apelianto) naudai.

Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas nuostatas bei įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, patvirtinančias atsakovo UAB „Meliovesta“ prisiimtų sutartinių įsipareigojimų pobūdį, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo nutartis leisti atsakovui naudoti areštuotas pinigines lėšas būtiniausioms išlaidoms ūkinei veiklai vykdyti buvo priimta nepažeidžiant procesinių teisės normų, reglamentuojančių taikomų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį. Apeliacinės instancijos teismas teisės normų aiškinimo ar taikymo klaidų arba kitų aplinkybių, leidžiančių konstatuoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo pakeista atsakovui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtis (t. y. suteikta galimybė iš dalies disponuoti piniginėmis lėšomis) nepagrįstumą nenustatė. Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismo 2014-08-04 nutarties (b. l. 83-84), kuria teismas išaiškino skundžiamą nutartį, turinys patvirtina, kad areštuotas lėšas atsakovas turi teisę naudoti tik tokiai ūkinei veiklai, kuri susijusi išimtinai su rangos sutarčių, sudarytų su skundžiamoje nutartyje nurodytais trečiaisiais asmenimis (Pagėgių savivaldybės administracija, UAB „Pagėgių komunalinis ūkis“), vykdymu ir tik būtiniausioms šios veiklos išlaidoms – kuro ir statybai bei remontui reikalingų medžiagų, gaminių pirkimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia atsakovo vykdomos veiklos, generuojančios pajamas, iš kurių bendrovė galėtų atsiskaityti su kreditoriais, tęstinumo užtikrinimą suponuojanti priemonė atitiko ne tik atsakovo, bet ir apelianto atstovaujamos įmonės, jos kreditorių interesus. Taigi esant tokiai skundžiamos nutarties priėmimo metu susiklosčiusiai situacijai, atsakovui pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kurių vykdymą ir kontrolę ieškovas yra pavedęs jo pasirinktam antstoliui, mastas pirmosios instancijos teismo buvo parinktas tinkamai.

Kita vertus, iš bylos medžiagą bei teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotų duomenų nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teisme pagal atsakovo UAB „Meliovesta“ kreditoriaus 2014-08-18 pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo (c. b. Nr. B2-1510-513/2014) yra prasidėjęs teisminis procesas. Nors procesinis sprendimas dėl bankroto bylos jam iškėlimo/neiškėlimo dar nėra priimtas, tačiau 2014-08-21 teismo nutartimi, siekiant užtikrinti visų UAB „Meliovesta“ kreditorių reikalavimų įvykdymą, bendrovės atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas įmonei priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, piniginės lėšos ar turtinės teisės, priklausančios atsakovui ir esančios pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti kitiems asmenims, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę. Šios nustatytos aplinkybės sąlygoja apeliacinės instancijos teismo pareigą įvertinti apelianto skundžiamą teismo nutartį ir Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintų teisės normų aspektu.

Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas pasirengimo bankroto bylos nagrinėjimui stadijoje gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai arba kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai CPK nustatyta tvarka duoti antstolio, kitų institucijų ar pareigūnų nurodymai areštuoti, nurašyti lėšas arba nutraukti lėšų išmokėjimą iš įmonės sąskaitos, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus ir nurodymus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Tiek pagal Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tiek šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostata vertintini kaip imperatyvieji ribojimai. Jie turi būti taikomi nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Nuo šio momento visi vykdymo veiksmai, susiję su išieškojimu iš įmonės, kuriai pareikštas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, turto, išskyrus įmonės turto areštą, pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus yra sustabdomi. Ši nuostata taikoma net ir tada, jei turto išieškojimo ar realizavimo procedūros, įskaitant skolininko turto paiešką, areštą, jau prasidėjusios.

Įvardytų nuostatų paskirtis yra užtikrinti, kad galima bankroto procedūra bus įvykdyta įstatymo nustatyta tvarka ir kad bus pasiektas vienas iš pagrindinių įmonės bankroto instituto tikslų – apsaugoti įmonės kreditorių teises ir teisėtus interesus, t. y. realiai užtikrinti galimybę kreditorių reikalavimus tenkinti laikantis Įmonių bankroto įstatyme nustatytų šių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir tvarkos (ĮBĮ 35 str.), kartu užkirsti kelią vieno kurio nors kreditoriaus reikalavimų patenkinimui pažeidžiant kitų kreditorių teisėtus ir įstatymo saugomus interesus, kol bankroto byla skolininkui dar nėra iškelta, bet jau yra kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Remdamasis išdėstytu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog iki nebus priimtas galutinis procesinis sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo (ji arba bus iškelta, arba ne), skundžiama teismo nutartis leisti atsakovui naudoti areštuotas pinigines lėšas pagal rangos sutartis vykdomai veiklai tęsti reiškia atsiskaitymus, prieštaraujančius aptartų Įmonių bankroto įstatymo draudžiamųjų teisės normų tikslams bei bankroto byloje taikytoms laikinosios apsaugos priemonėms.  Tai sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą nutartį dalyje, kuria atsakovui leista areštuotas lėšas naudoti būtiniausioms išlaidoms ūkinei veiklai vykdyti, tokį leidimą panaikinant.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį, panaikinant UAB „Meliovesta“ leidimą naudoti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartimi areštuotas pinigines lėšas būtiniausioms išlaidoms ūkinei veiklai vykdyti.

Kitą teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėja               Dalia Kačinskienė