Baudžiamoji byla Nr. 1A-106-116/2013

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00422-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

              2.4.; 1.2.14.3.2.2.; 1.1.8.1.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 7 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

kolegijos teisėjų Irenos Ivanovienės, Gražvydo Poškaus,

sekretoriaujant Audronei Peleckienei,

vertėjai Zitai Bajarūnienei,

dalyvaujant prokurorui Egidijui Timoniui,

gynėji advokatei Juanai Dumbliauskaitei,

civilinei ieškovei A. I.,

nuteistajam O. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. K. (O. K.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo O. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams.

Į bausmės laiką O. K. įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2011 m. lapkričio 10 d. 10.05 val. ir suėmimo laikas nuo 2011 m. lapkričio 10 d. iki nuosprendžio paskelbimo, t. y.  2012 m. lapkričio 14 d.  

Priteista iš O. K. civilinei ieškovei A. I. 460 Lt turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, apeliacinį skundą,

n u s t a t ė :

O. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 29 d., apie 20.30 val., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), ties įvažiavimu į sodų bendriją „(duomenys neskelbtini)“, netoli geležinkelio pervažos, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, panaudodamas peilį bei fizinį smurtą, t. y. vieną kartą smogdamas J. I. peiliu į smakro sritį, pastarajam nugriuvus ant žemės, du kartus spirdamas koja į veido dešinę pusę, dėl to J. I. prarado sąmonę, taip atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis, pagrobė J. I. priklausantį automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1000 litų vertės, kuriame buvo mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“, 70 litų vertės, piniginė, 10 litų vertės, kampinis šlifuoklis „FERM“, 90 litų vertės, vairuotojo pažymėjimas, įvairios nuolaidų kortelės, automobilio registracijos liudijimas, techninės apžiūros talonas bei draudimo polisas, tuo padarydamas J. I. 1170 litų turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis O. K. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir priimti jam naują sprendimą.

Skunde apeliantas nurodo, kad ikiteisminį tyrimą prokuroras E. Timonis atliko ydingai, byla buvo sufabrikuota, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir, remdamasis prokuroro pateiktais duomenimis, priėmė neteisingą, faktinių aplinkybių neatitinkantį nuosprendį bei paskyrė jam per griežtą bausmę.

Nuteistojo teigimu, liudytojų parodymai nesutampa, o tai rodo, kad jų parodymai yra melagingi. Anot apelianto, nesuvokiama, kaip liudytojais gali tapti žmonės, kurie buvo sulaikyti su vogtu automobiliu.

O. K. taip pat nurodo, kad liudytoja, kuri teigė, jog žmogus buvo šviesių plaukų, kad ji matė, kaip jis (O. K.) pavogė automobilį, nepagrįstai parodė, kad vyriškis ranka smogė į kaklą, o po to koja du kartus smogė į dešinę veido pusę. Kitą kartą duodama parodymus ši liudytoja nurodė, kad vyriškis sudavė vieną kartą į kaklą, sėdo į automobilį ir nuvažiavo. Taigi,  kitą kartą liudytoja dviejų smūgių koja nebenurodė.

Skunde taip pat teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo galima užduoti klausimų ekspertams, nors tai numato BPK 209 straipsnis ir BPK 211 straipsnis. Be to, nors ekspertizės akte nurodyta, kad galėjo būti peilis, tačiau tai neginčijamai nepatvirtinta. Apelianto teigimu, jei iš tikrųjų būtų buvęs peilis, juo nuo smūgio būtų buvusios sužalotos smegenys. Teigia, kad trauma galėjo atsirasti krintant ant žvyrkelio ir taip susitrenkiant bei prisikandant liežuvį dantimis. Užduoti šį klausimą ekspertams jam niekas neleido.

Nuteistojo įsitikinimu, prokuroras nepagrįstai nusprendė neatlikti DNR ir kvapų ekspertizės, nors taip neginčijamai būtų įrodyta, kad jo (O. K.) automobilyje nebuvo, jis nevažinėjo, taip būtų paneigti ir visi liudytojų parodymai. Teigia, kad su vogtu automobiliu sulaikyti žmonės nepagrįstai tapo liudytojais, o jis nuteistas už tai, ko nepadarė.

Be to, anot O. K., teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo parodymus ir palaikė prokuroro poziciją, tuo pažeisdamas BPK 6 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teigia, kad nebuvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad jis yra rusakalbis, ne visiškai supranta lietuvių kalbą. Jam buvo duodami pasirašyti dokumentai lietuvių kalba, jis buvo diskriminuojamas dėl tautybės.              

Apygardos teismo posėdyje  nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, civiline ieškovė, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

              Nuteistojo O. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus ir jam paskyrė teisingą bausmę.

Dėl O. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą

BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo J. I. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, 2011 m. spalio 29 d. jis automobiliu „Audi 80“ atvažiavo į sodą, esantį sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, ir laukė, kol iš  T. D. į jo automobilį ateis A. K., nes pastarosios buvo prašęs cigarečių. Jam išlipus iš automobilio ir pasilenkus ieškoti nukritusio telefono, kažkas jam už nugaros sumurmėjo. Tuo metu, kai jis atsisuko, vyriškis smogė jam į kaklą ir jis nugriuvo ant žemės. Kuo jam buvo suduota, jis nematė, tačiau jam buvo perdurtas smakras. Nugriuvęs jis prarado sąmonę. Pagrobtą automobilį surado policijos pareigūnai, o praėjus savaitei po įvykio, O. K. atnešė jam automobilio raktelius ir dokumentus, kuriuos padavęs paklausė, ar jis (J. I.) galėtų atsiimti pareiškimą (3 t. 35–36 b. l.). Netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo, nes iš esmės analogiškai įvykio aplinkybes jis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), J. I. nurodė, kad vyriškis aštriu daiktu smogė jam į kaklo sritį, o tuo metu, kai jis nuo skausmo nugriuvo ant žemės, pajuto stiprų smūgį koja per dešinės pusės žandikaulį. Jam spyrė tas pats vyriškis, nuo smūgio jis (J. I.) prarado sąmonę. Atgavęs sąmonę, pamatė, kad nebėra jo automobilio. Lapkričio 8 d. pas jį atėjęs vyriškis padavė jam automobilio užvedimo raktelius, vairuotojo pažymėjimą, atsiprašė, kad jį užpuolė. Jam paklausus, kur yra jo piniginė ir telefonas, vyriškis atsakė, kad šių daiktų jau neturi ir pažadėjo juos atpirkti. Jis (J. I.) suprato, kad tai tas pats asmuo, kuris jį užpuolė ir pagrobė automobilį (1 t. 43–44, 46–47 b. l.).

Teisiamajame posėdyje liudytoja A. K. nurodė mačiusi, kaip jai einant iš kaimynės, pas kurią buvo nuėjusi cigarečių, jai iš paskos ėjęs nepažįstamas vyriškis prabėgo pro ją ir pribėgo prie J. I.. Tada ji pamatė J. I. krintantį ant žemės, o vyriškį – įsėdantį į nukentėjusiojo automobilį. Kai ji buvo užėjusi į kaimynės kiemą, kažkoks vyras jai pasakė: „Pirk, pirk, ko atėjai“. Vyriškis kalbėjo su rusišku akcentu. Ji matė, kaip vyriškis sudavė nukentėjusiajam į smakrą, ir po to nukentėjusysis nugriuvo ant žemės (3 t. 15–16 b. l.).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad J. I. nustatyti šie sužalojimai: nubrozdinimai kaktos dešinėje, kraujosruva dešinės akies apatiniame voke, kiaurinė smakro-apatinės lūpos durtinė žaizda su aplinkine kraujosruva. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2011 m. spalio 29 d., apie 19.30 val. Nubrozdinimai kaktos dešinėje, kraujosruva dešinės akies apatiniame voke padaryti kietu buku daiktu (daiktais), kiaurinė smakro-apatinės lūpos durtinė žaizda padaryta duriančiu daiktu (daiktais). Sužalojimai galėjo būti padaryti trimis ar daugiau trauminiais poveikiais: vienas – į kaktos dešinę pusę, padarant nubrozdinimus, vienas – į dešinę akies sritį, padarant kraujosruvą, vienas – į smakro sritį, padarant kiaurinę žaizdą. J. I. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t. 21 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad kiaurinė smakro-apatinės lūpos durtinė žaizda J. I. padaryta duriančiu daiktu (daiktais), tai galėjo būti ir peilis (1 t. 23 b. l.).

Liudytojas A. P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad iš J. I. sužinojęs, jog pastarajam buvo suduota į veidą ir pagrobtas jo automobilis, po kurio laiko (duomenys neskelbtini) sutikęs 2 ar 3 jaunuolius, kuriuos žinojo kaip „vagiukus“, jiems pasakė, kad, jei pamatytų O., perduotų jam, jog ieškotų automobilio ir teisių. Po dienos ar dviejų jis sutiko O., kuris jam pasakė, kad rado nukentėjusiojo dokumentus ir neša juos pastarajam atiduoti (3 t. 16 b. l.). Liudytoja T. D. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad 2011 m. spalio 29 d. pas ją buvo atėjusi A. K., kuriai ji davė pakelį cigarečių. Taip pat nurodė, kad po kurio laiko pas ją atėjęs nukentėjusysis pasakė, kad prie jos kiemo vartelių buvo užpultas, jam perdūrė smakrą ir liežuvį, atėmė automobilį. Nukentėjusysis pasakė, kad taip padarė iš jos kiemo išėjęs šviesių plaukų, aukštas, stambaus kūno sudėjimo vyriškis. Po kelių dienų nukentėjusysis jai pasakė, kad jį užpuolė O., klausė, ar ji šį vyriškį pažįsta. O. K. pas ją buvo užėjęs, klausė, kur gyvena asmuo, kuris nukentėjo prie jos vartelių, sakė, kad nori jam atiduoti automobilio raktelius ir dokumentus (3 t. 34–35 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu T. D. iš jai pateiktų fotonuotraukų atpažino O. K. kaip asmenį, vardu O., nurodė, kad jį atpažįsta iš bendrų veido bruožų, su juo yra ne kartą bendravusi (1 t. 124–128 b. l.).

Nuteistojo O. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą patvirtina ir liudytojų M. A. bei B. S. parodymai.

Liudytojas M. A. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad sėdėdamas pavėsinėje maždaug iš 200 m atstumo matė, kaip O. K. ranka smogė ar dūrė vyriškiui, išlipusiam iš automobilio. Nuo smūgio nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, o O. K. įsėdo į nukentėjusiojo automobilį „Audi 80“ ir nuvažiavo. Kai jis pamatė, kad O. K. įsėda į nukentėjusiojo automobilį, suprato, kad įvyko apiplėšimas. Įvykis buvo sodų bendrijoje, šią vietą jis nurodė tyrėjai. Jis kartu su O. K. nuvyko į (duomenys neskelbtini)  pasiimti B. S. su drauge, po to visi kartu nuvyko pas O. K. į namus, ten išgėrė, ir jis (M. A.) paprašė O. K. leisti jiems grįžti į namus minėtu automobiliu. Iki pagrindinio kelio automobilį nuvairavo O. K., po to jį vairavo B. S., nes O. K. su jais nebebuvo, išėjo. Prie (duomenys neskelbtini) mokyklos už automobilio vairo sėdo jis (M. A.). Paskui automobilį jie paliko prie (duomenys neskelbtini) senelių namų (3 t. 33–34 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojo M. A. parodymai yra nuoseklūs, iš esmės tokias pat įvykio aplinkybes jis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 172–174, 189–190 b. l., šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Savo parodymus liudytojas M. A. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 180–187 b. l.). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu M. A. iš bendrų veido bruožų atpažino O. K. kaip asmenį, apie kurį jis davė parodymus (1 t. 175–179 b. l.).

Kaip liudytojas apklaustas B. S. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė (šie parodymai ištirti teisiamajame posėdyje, 3 t. 158, 194 b. l.), kad O. jį ir jo draugę pavežė vyšninės spalvos automobiliu „Audi 80“. Automobiliu važiavo ir M. A.. Nuvežę jo (B. S.) draugę iki stotelės jie visi trys nuvažiavo pas O. O. automobilį paliko prie keliuko netoli savo namo. Į jo klausimą, iš kur jis gavo šį automobilį, O. jam atsakė, kad pasiskolino iš draugo. O. namuose jie apie valandą girtavo, po to sugalvojo nuvažiuoti atgal į (duomenys neskelbtini). O. jiems išvarė automobilį iki kelio, o pats nuėjo atgal į namus. O. jiems paliko automobilio užvedimo raktelius ir pasakė automobilio nelaikyti soduose, jį kur nors nuvaryti, iš ten jis automobilį ir pasiims. Pirmiausia už automobilio vairo sėdo jis (B. S.), po to jį vairavo M. A.. Sprogus automobilio padangai, jie padangą pakeitė, automobilį paliko stovėti (duomenys neskelbtini) ant kalno netoli statomų naujų senelių namų. Kitą dieną jie vėl važinėjosi minėtu automobiliu, o pasibaigus kurui, automobilį paliko ant to paties kalno. Po kelių dienų jam paskambinęs O. paprašė, kad jis atiduotų automobilio užvedimo raktelius. Jiems susitikus, O. minėjo, kad automobilis yra pas savininką, tačiau daugiau nieko neaiškino. To, kad automobilis buvo vogtas, jis nežinojo, O. buvo sakęs, kad automobilis – jo draugo (1 t. 147–149, 161–162 b. l.). Liudytojas B. S. ikiteisminio tyrimo metu pagal nuotrauką  atpažino O. K. kaip asmenį, kuris kartu gėrė, o vėliau atvažiavo jo paimti automobiliu „Audi 80“ (1 t. 150–154 b. l.). Savo parodymus B. S. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 155–160 b. l.).

Iš liudytojų parodymų akivaizdu, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa, todėl apelianto skundo argumentas, kad liudytojų parodymai nesutampa, jie yra melagingi, atmetamas kaip nepagrįstas. Tai, kad asmuo buvo sulaikytas vairuojantis pagrobtą automobilį, neįrodo, jog būtent jis šį automobilį ir pagrobė. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad automobilį vairavę asmenys būtų buvę sulaikyti būtent vairuodami jį. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys liudija, kad J. I. automobilis buvo rastas ant (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės priešais senelių globos namus (1 t. 90–97), o tai taip pat patvirtina liudytojų  M. A. ir B. S. parodymų teisingumą.

Atsakant į apelianto skundo argumentą, kad liudytoja (šios liudytojos pavardės pastarasis skunde nenurodė) vieną kartą parodė, kad jis (O. K.) spyrė nukentėjusiajam į dešinę veido pusę, o kitos apklausos metu šių smūgių koja nebenurodė, atkreipiamas dėmesys, kad tai, jog J. I. nuteistasis du kartus spyrė koja į dešinę veido pusę, patvirtina ne tik paties nukentėjusiojo parodymai, bet ir anksčiau minėtos specialisto išvados.

Skunde apeliantas taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis negalėjo užduoti klausimų ekspertams, nors BPK 209 straipsnio ir BPK 211 straipsnio nuostatos tokią teisę suteikia. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, jog O. K. būtų pateikęs tokį prašymą ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar prokurorui. Priešingai, susipažinęs su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, jis nurodė prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą neturintis (2 t. 172–173 b. l.). Aplinkybė, kad prokuroras ikiteisminio tyrimo metu nepriėmė sprendimo atlikti byloje DNR ir kvapų ekspertizes, nėra pagrindas teigti, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai. Pažymima, kad prokuroras su pareiškimu į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl ekspertizės skyrimo kreipiasi tik pripažinęs, jog skirti ekspertizę yra būtina. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje atsakydama į kaltinamojo gynėjo klausimus tyrėja A. B. paaiškino, kad, prokuroro įsitikinimu, byloje pakako įrodymų, todėl buvo nuspręsta ekspertizės neatlikti (3 t. 157–158 b. l.).

Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad  O. K. padarė BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Kaip jau minėta, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad J. I. kiaurinė smakro-apatinės lūpos durtinė žaizda padaryta duriančiu daiktu (daiktais), tai galėjo būti ir peilis, todėl apelianto skundo argumentas, kad nukentėjusysis traumą galėjo patirti krisdamas ant kelio ir taip susitrenkdamas bei prisikąsdamas liežuvį dantimis, vertinamas kaip jokiais duomenimis nepagrįsta prielaida.

Apelianto skundo argumentų, kad ikiteisminį tyrimą prokuroras atliko ydingai, byla yra sufabrikuota, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo parodymus, palaikė prokuroro poziciją ir tuo pažeidė BPK 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, taip pat nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvius ir juos atmeta.

Kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su O. K. skundo teiginiu, kad jis buvo diskriminuojamas dėl tautybės, jam buvo duodami pasirašyti dokumentai lietuvių kalba. Bylos duomenys liudija, kad su visa bylos medžiaga O. K. susipažino dalyvaujant vertėjai (3 t. 172–173 b. l.), bylos dokumentai, kurie BPK nustatytais atvejais O. K. buvo įteikiami, buvo išversti į jo gimtąją kalbą. Taigi, BPK 8 straipsnio nuostatos, o drauge ir apelianto teisės pažeistos nebuvo.

Dėl O. K. paskirtos bausmės

Pažymima, kad BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, jog teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas   O. K. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į tai, kad O. K. padarė sunkų nusikaltimą (BK 180 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), anksčiau yra ne kartą teistas (2 t. 131–134 b. l.), naują nusikalstamą veiką padarė praėjus vos penkioms dienoms po jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, ir tai rodo pastarojo nenorą laikytis įstatymų bei patvirtina, kad O. K. išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, taip pat atsižvelgė ir į tai, kad O. K. nedirba, tačiau yra registruotas darbo biržoje (2 t. 129 b. l.), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Kolegija sprendžia, kad įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus O. K. už padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui bausmė paskirta pagal BK 180 straipsnio 2 dalies sankciją, ji nėra aiškiai per griežta ir nėra pagrindo jos švelninti. Pastebėtina, kad O. K., nurodydamas, jog teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, šio savo teiginio visiškai neargumentavo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

n u t a r i a:

atmesti nuteistojo O. K. (O. K.) apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                              Vaclovas Iždonas

Teisėjai                                                                                                                               Irena Ivanovienė

                                                                                                                                            Gražvydas Poškus