Civilinė byla Nr. e2A-1012-657/2020

       Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10493-2019-9

       Procesinio sprendimo kategorijos:

        (S)

       2.4.2.8.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.4.

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 2 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-462-451/2020 pagal pareiškėjo V. P. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Kauno miesto savivaldybė, valstybės įmonė Turto bankas, valstybės įmonė Registrų centras, J. P., B. P., uždaroji akcinė bendrovė „T Optimus“, I. C., J. G., I. G., K. M., G. G., E. G..

Teismas 

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į 107/24,50 kv. m patalpą, esančią gyvenamojo namo, pažymėto lA2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirmajame aukšte, adresu (duomenys neskelbtini) ir ją valdo nuosavybės teise. 

2.       Nurodė, kad gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini) (buvęs (duomenys neskelbtini)) pirmajame aukšte esančiomis 2 patalpomis, kurios iki 1993 m. balandžio 5 d. kadastrinių matavimų atlikimo planuose buvo žymimos XIVa-l/18,00 kv. m. (dirbtuvės) ir XIVa- 2/6,25 kv. m. (sandėlis) 1955 metais pradėjo naudotis pareiškėjo šeima. Pareiškėjas minėtomis patalpomis, kaip pagalbinėmis, pradėjo naudotis 1988 metais, tai patvirtina Kauno savivaldybės įmonės „Santakos butų ūkis“ Senamiesčio butų ūkio tarnybos 2000 m. lapkričio 13 d. išduotas Pažymėjimas Nr. 3031. 1992 m. vasario 28 d. pirkimo – pardavimo sutartimi pagal Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymą Nr. 1-1374 pareiškėjas įsigijo butą su rūsiu (duomenys neskelbtini). 1993 m. balandžio 5 d. atlikus kadastrinius matavimus ginčo patalpos buvo sujungtos į vieną patalpą ir plane pažymėtos patalpa 107/24,50 kv. m, nors iki šiol faktiškai yra dvi patalpos, kurias skiria plytų siena ir kurios turi atskirus įėjimus iš skirtingų pusių. Yra visos būtinos sąlygos pripažinti, kad pareiškėjas jas įgijo įgyjamosios senaties būdu nuosavybės teise. 

3.       Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas negali įgyti ginčo turto įgyjamąja senatimi, kadangi neišpildo visų būtinųjų sąlygų viseto. Pareiškėjui iki kreipimosi į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo buvo žinoma apie kitų asmenų teises į ginčo patalpas ir norą jomis naudotis, kaip bendrojo naudojimo patalpomis.

4.       Suinteresuotieji asmenys J. P., UAB „T Optimus“, I. C., J. G., K. M., E. G. su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas nuo 1988 m. naudojasi viešosios nuosavybės pagrindu sukurtu turtu, kuris buvo valstybės objektas.

5.       Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras nurodė, kad klausimą palieka spręsti teismui.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškimą atmetė bei priteisė iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

7.       Teismas nurodė, kad 1992 m. rugsėjo 28 d. ieškovas su Kauno miesto valdyba sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovas nuosavybės teise įgijo butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 49,64 kv. m ploto, esantį (duomenys neskelbtini). Ginčo patalpos šios sutarties pagrindu pareiškėjui nebuvo perduotos.    

8.       Patalpos įrengimas nesukuria nuosavybės teisės teisių į ginčo patalpą. Byloje nepateikta įrodymų, kad D. Š. registruotas, kaip ginčo patalpos statytojas, pagal išduotą statybos leidimą jis ginčo patalpoje tik įrengė dirbtuves ir jas pritaikė savo reikmėms. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nekilnojamojo daikto – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), plane pažymėtos 1A2p, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), daiktinės teisės į pastatą neįregistruotos. Savivaldybės atstovė teismo posėdyje nurodė, kad jie neturi nuosavybės teises į ginčo turtą patvirtinančių dokumentų, kadangi dokumentų neperdavė savivaldybės butų ūkis, be to, kai vyko privatizacijos procesai, valstybė dėl didelio turto kiekio nesiėmė visų reikiamų priemonių savo nuosavybei įregistruoti registre. Iki 1992 m. rugsėjo 28 d. 3 kambarių butas, adresu (duomenys neskelbtini), su rūsiu priklausė valstybei ir tik pagal Privatizavimo įstatymą Nr. I-1374 pareiškėjas minėtą butą įsigijo. Pareiškėjo 2001 m. gruodžio 27 d. prašymas Nr. 44-3758 Kauno miesto merui ir Pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybos vedėjui bei 2001 m. sausio 9 d. ir 2014 m. gegužės 28 d. prašymai leisti pareiškėjui privatizuoti patalpas – sandėlį, esančias (duomenys neskelbtini), 1 aukšte, leidžia daryti išvadą, kad ginčo patalpa priklausė valstybei, tik ji nebuvo įstatymo nustatyta tvarka įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Analogiškas aplinkybes patvirtino liudytojos I. S. P. ir V. R., todėl byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog visi butai (patalpos) name, (duomenys neskelbtini), buvo valstybės nuosavybė. Vien tai, kad patalpos nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre valstybės nuosavybės teise, negali būti pripažįstama įrodymu, jog minėtos patalpos nepriklauso valstybei. Pareiškėjo prašymas pripažinti, jog jis įgijo nuosavybės teisę į minėtas patalpas įgyjamosios senaties pagrindu, negali būti tenkintas.    

9.       Pareiškėjo 2019 m. birželio 28 d. skundas Kauno miesto Centro policijos komisariatui patvirtina, kad yra kitų asmenų, prieštaraujančių dėl pareiškėjo naudojamų ginčo patalpų. Be to, kitų asmenų prieštaravimai dėl patalpos valdymo jau buvo reiškiami civilinėje byloje Nr. e2-2084-921/2018. Taigi, pareiškėjas, norėdamas įgyti ginčo patalpą įgyjamosios senaties būdu, į teismą kreipėsi, žinodamas, kad yra kitų asmenų,  siekiančių naudotis ginčo patalpa.  

10.       Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje e2-2084-921/2018 sprendime konstatavo, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė, kad ginčo patalpa naudojosi teisėtai ir kad jis turėjo teisę ginčo patalpą privatizuoti, nei tai, kad privatizuojant butą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo nuosavybės teisę į ginčo patalpą. Šios nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjant pareiškėjo reikalavimus dėl nuosavybės įgijimo įgyjamosios nuosavybės būdu. Be to, kad pareiškėjas teisėtu pagrindu naudojosi ginčo patalpa, nepatvirtino ir liudytojos V. M. ir I. S. P.. Šios liudytojos nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini), jos gyveno iki 1958 m. ir 1963 m. ir matė, kaip pareiškėjas ginčo patalpoje laikė malkas, tačiau nenurodė, kokiu pagrindu pareiškėjas ar jo šeima naudojosi ginčo patalpa.

11.       Byloje nepakanka įrodymų, kad pareiškėjas elgėsi, kaip patalpų savininkas, ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą. Byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog nėra kito asmens, kuris yra patalpų savininkas. Todėl pareiškėjo prašymas negali būti tenkintas ir dėl to, jog byloje neįrodyta, kad pareiškėjas sąžiningai valdė patalpas (duomenys neskelbtini). 

12.       Nenustačius visų nekilnojamojo turto nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties tvarka sąlygų, pareiškėjo prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestinas.

13.       Kadangi  suinteresuotų asmenų turėtų ir prašomų priteisti iš pareiškėjo išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma – 890,00 Eur neviršija Rekomendacijose įtvirtintų maksimalių dydžių, todėl pareiškimą atmetus suinteresuotų asmenų teisinės pagalbos išlaidos priteistinos iš pareiškėjo.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

14.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas V. P. prašė panaikinti Kauno  apylinkės teismo 2020 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:  

1.1.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, jog 107/24,50 kv. m patalpa, esanti gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), pirmajame aukšte, priklauso viešajai nuosavybei. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįrodė nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygų. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, neatsižvelgė į prijungtoje Archyvinėje kadastrinėje byloje (duomenys neskelbtini) esamus dokumentus dėl ginčo patalpos, neteisingai vertino liudytojų parodymus, neatsižvelgė į paties suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės atstovės aiškinimus apie nebuvimą įrodymų dėl ginčo patalpos priklausymo valstybei. Regioninio valstybinio archyvo dokumentuose nėra jokių duomenų apie dirbtuvių nacionalizavimą gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). LR Vyriausybė 1999 m. sausio 25 d. nutarimu Kauno apskrities viršininko administracijai perdavė patikėjimo teise valdyti ir naudotis valstybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), tarp kurių ginčo patalpos nėra. Šios patalpos nėra ir Kauno apskrities viršininko administracijai patalpas (duomenys neskelbtini), 1999 m. kovo 8 d. aktu, perduodant VšĮ Aklųjų ir silpnaregių paramos užimtumo centrui. Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyrius 2014 m. birželio 11 d. rašte Nr. 53-5-1888 nurodė, jog Kauno miesto savivaldybė neturi jai nuosavybės teise priklausančių patalpų (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro 2014 m. liepos 18 d. rašte ir 2019 metais nurodė, kad ginčo patalpa nėra priskirta nei vienam iš nekilnojamojo turto objektų, adresu (duomenys neskelbtini). Kauno miesto savivaldybės administracijos Dokumentų skyrius 2019 m. gegužės 29 d. rašte Nr. 24-2-1350 taip pat patvirtino, kad valstybei ar Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausytų patalpos (duomenys neskelbtini), duomenų nėra. Teismas nevertino, jog šią aplinkybę Kauno miesto savivaldybės atstovė patvirtino ir teismo posėdyje. VĮ Turto bankas nurodė, jog patalpos, (duomenys neskelbtini) buvo parduotos 2012 m. rugpjūčio 10 d. viešajame aukcione ir ginčo patalpos 107/24,50 kv. m patikėjimo teise nevaldo. Archyvinėje kadastrinėje byloje jokių duomenų, kad ginčo patalpa galėjo priklausyti valstybei ar savivaldybei, taip pat nėra. Liudytoja V. R. nurodė, jog jos surašytas 2000 m. lapkričio 13 d. Pažymėjimas Nr. 3031 visiškai nepatvirtina, jog ginčo patalpa priklauso savivaldybei. Jai dirbant Senamiesčio butų ūkio tarnyboje, į tarnybą niekas nesikreipė dėl V. P. naudojimosi ginčo 107/24,50 kv. m patalpa.     

1.2.                      Teismas nepagrįstai darė išvadą, jog nenustatyta, kad visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. 1955 metais patalpomis XIVa-l/18,00 kv.m. (dirbtuvės) ir XIVa-2/6,25 kv.m. (sandėlis) pradėjo naudotis pareiškėjo šeima – jo mama, senelis. Nuo 1955 metų niekas jo šeimai pretenzijų nereiškė. Aplinkybes, jog pareiškėjo šeima naudojosi ginčo patalpomis ir tai tęsėsi žymiai ilgiau, nei 10 metų, teismo posėdžio metu patvirtino buvusios (duomenys neskelbtini) gyventojos I. S. P. ir V. M.. Teismas jų paaiškinimus vertino netinkamai. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kad jo šeima ir pats V. P. ginčo patalpą valdė slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus.  

1.3.                      Teismas darė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas, kaip savas. Suinteresuoti asmenys nepateikė jokių įrodymų, kad nuo 1955 metų V. P. šeimai pats patalpų savininkas D. Š., jo giminaičiai ar gyvenamojo namo  (duomenys neskelbtini) butų/patalpų savininkai yra pareiškę pretenzijas. Pretenzijos į ginčo patalpą pradėtos reikšti tik 2018 metais V. P. pateikus ieškinį teismui dėl ginčo patalpos pripažinimo buto, (duomenys neskelbtini), priklausiniu. Teismas nevertino J. G. ir E. G. neteisėtų veiksmų, reiškiant pretenzijas. Teismas taip pat nevertino ir į bylą pateiktų dokumentų, patvirtinančių, jog J. G. ir E. G. sužinojus apie V. P. teismui pateiktą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, jie ir jų samdyti darbuotojai nuniokojo ginčo patalpas. 

1.4.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-2084-921/2018 turi prejudicinį ryšį su nagrinėjama civiline byla. Civilinėje byloje Nr. e2-2084-921/2018 buvo sprendžiamas klausimas dėl ginčo patalpos pripažinimo 4-ojo buto, (duomenys neskelbtini), kurį pareiškėjas įsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymą, priklausiniu. Toje byloje teismas nenagrinėjo, kam ginčo patalpa priklauso nuosavybės teise. Nors civilinėje byloje dėl ginčo patalpos pripažinimo 4-ojo buto priklausiniu dalyvavo tie patys asmenys, tačiau šiose bylose buvo nagrinėjamos skirtingos faktinės aplinkybės bei reikalavimai.  

15.       Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

16.       Atsiliepime nurodė, kad apelianto argumentai, jog aplinkybė, jog byloje nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad būtų įregistruota valstybės ar savivaldybės nuosavybės teisė į ginčo patalpą, patvirtina, kad ginčo patalpa nėra viešoji nuosavybė, prieštarauja CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatai. Skunde nurodyti įvairių įstaigų dokumentai neįrodo aplinkybės, kad ginčo patalpa nėra valstybės nuosavybė. Apeliantas klaidingai interpretuoja Kauno miesto savivaldybės atstovės 2020 m. vasario 19 d. teismo posėdyje duotus paaiškinimus. Teismas tinkamai vertino liudytojų V. R., patvirtinusios, kad visas turtas tuo metu buvo valdiškas, ir analogiškas aplinkybes patvirtinusios liudytojos I. S. P. paaiškinimus. Teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį, vadovavosi kasacinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, išsamiai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus ir paaiškinimus ir padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo patalpa yra valstybės nuosavybė. Teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas neįrodė visų įgyjamosios senaties būtinųjų sąlygų viseto egzistavimo.

17.       Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas nepateikė neginčijamų įrodymų, kad jis sąžiningai valdė daiktą, kad jam nebuvo žinoma apie kitų asmenų teises į ginčo patalpas iki jo kreipimosi į teismą dėl fakto pagal įgyjamąją senatį nustatymo dienos. Teismas pagrįstai rėmėsi Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-2084-921/2018 priimtu sprendimu, kuris turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Byloje nepakanka įrodymų, kad pareiškėjas elgėsi, kaip patalpų savininkas, ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą. Byloje pateikti rašytiniai dokumentai pagrindžia aplinkybę, kad pareiškėjui iki kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, buvo žinoma apie kitų asmenų teises į ginčo patalpas ir norą jomis naudotis, kaip bendrojo naudojimo patalpomis.

18.       Suinteresuotieji asmenys  J. P., UAB „T Optimus“, I. C., J. G., K. M., E. G. su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19.       Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškimą dėl ginčo patalpos įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, nes patalpos įrengimas nesukuria nuosavybės teisių į ją. Pagal išduotą statybos leidimą D. Š. ginčo patalpoje tik įrengė dirbtuves ir jas pritaikė savo reikmėms. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog D. Š. turėjo nuosavybės teisę į ginčo patalpą, tik įstatymų nustatyta tvarka nebuvo jos realizavęs, ir kad statybos leidimas įsirengti dirbtuves buvo teisinis pagrindas nuosavybės teisei į ginčo patalpas įgyti ir jas registruoti. Pareiškėjui buvo suteikta teisė naudotis valstybiniu turtu – butu su rūsiu. Aplinkybes, kad pareiškėjas iki 1992 m. rugsėjo 28 d. naudojosi valstybiniu turtu, patvirtina Privatizavimo įstatymo pagrindu pareiškėjo su Kauno miesto valdyba 1992 m. rugsėjo 28 d. sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią butas su rūsiu tapo pareiškėjo nuosavybe. Aplinkybė, jog 2019 m. spalio 7 d. Pažymoje dėl Ch. F. turto nacionalizavimo nėra duomenų apie dirbtuvių nacionalizavimą nepaneigia, jog ginčo patalpa, kaip viena iš pagalbinių namo patalpų, kartu su visu gyvenamuoju namu nebuvo nacionalizuota. Pareiškėjas tik gavęs archyvinės bylos medžiagą ėmė nurodinėti naujas aplinkybes apie D. Š. perleidimą ginčo patalpos pareiškėjo šeimai, nors ankstesnėje civilinėje byloje, įrodinėdamas ginčo patalpos valdymo teisėtumą, šių aplinkybių nebuvo nurodęs.

20.       Pareiškėjas 2000 m., 2009 m. sausio 9 d. ir 2014 m. gegužės 28 d. kreipėsi į Kauno miesto merą ir Senamiesčio butų ūkio tarnybos viršininką leisti jam įteisinti ginčo patalpas. Šie pareiškėjo veiksmai rodo, jog pareiškėjas kreipdamasis į minėtus subjektus aiškiai suprato, jog ginčo patalpa yra viešoji nuosavybė. Kauno miesto savivaldybės administracija 2014 m. birželio 11 d. atsakymu pareiškėją informavo, kad ginčo patalpa yra namo bendro naudojimo patalpa, kuri nuosavybės teise priklauso visiems bendraturčiams. Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-154-254/2019, išnagrinėjęs Kauno apylinkės teismo civilinę bylą Nr. e2-2084-921/2018 apeliacine tvarka, nurodė, kad apelianto argumentai, jog byloje yra duomenys, jog Kauno miesto savivaldybė ar VĮ Turto bankas nuosavybės ar patikėjimo teise ieškovo gyvenamajame name neturi turto, nesudaro pagrindo ginčo negyvenamosios patalpos nuosavybės teisę pripažinti tik ieškovui.

21.       Teismas pagrįstai sprendė, kad nenustatyta, jog pareiškėjas visą laiką daiktą valdė teisėtai. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėse bylose e2-2084-921/2018 ir e2A-154-254/2019 konstatuota, jog pareiškėjas neįrodė, kad ginčo patalpa naudojosi teisėtai. Todėl šios aplinkybės šioje byloje iš naujo neįrodinėtinos, teismas pagrįstai jomis vadovavosi. Pareiškėjas jokių naujų įrodymų, argumentų, pagrindžiančių jo teisėtą ginčo patalpos valdymą nepateikė. 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-2084-921/2018 teismas konstatavo, jog liudytojų V. M. ir I. S. P. parodymai nepatvirtina, jog pareiškėjas teisėtu pagrindu naudojosi ginčo patalpa. Nagrinėjamoje byloje šių liudytojų duotų paaiškinimų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs faktiniai duomenys. Be to, nei viena jų teisme nepatvirtino, jog ginčo patalpos D. Š. priklausė nuosavybės teise. Todėl nekyla abejonių, jog ginčo patalpa buvo viešoji nuosavybė. Pareiškėjas ja ėmė naudotis savavališkai, negalėdamas naudotis jo butui priklausančiu rūsiu. Pareiškėjas į teismą kreipėsi, žinodamas, jog yra ir daugiau asmenų, turinčių teisę į ginčo patalpą.

Teismas 

k o n s t a t u o j a : 

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).   

23.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjas V. P. 1992 m. rugsėjo 28 d. įsigijo 3 kambarių butą su rūsiu, esantį adresu  (duomenys neskelbtini) (pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 3-13465). Kauno savivaldybės „Santakos butų ūkis“ 2000 m. lapkričio 13 d. išdavė pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad V. P. bute gyvena nuo 1955 metų. Pareiškėjas 2009 m. sausio 9 d. ir 2014 m. gegužės 28 d. kreipėsi į Kauno miesto merą ir Senamiesčio butų ūkio tarnybos viršininką, prašydamas leisti jam įteisinti/privatizuoti negyvenamas patalpas – sandėlį, esančias pastate 1A2p, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pirmame aukšte, po pareiškėjui priklausančiu butu. Kauno miesto savivaldybė 2014 m. birželio 11 d. rašte nurodė, kad savivaldybė negali parduoti turto, kurio nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos jos vardu.  

24.       Dėl ginčo patalpos, plane pažymėtos 107/24,50 kv. m pripažinimo buto priklausiniu pareiškėjas kreipėsi į Kauno apylinkės teismą. 2018 m. rugsėjo 17 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2084-921/2018 pareiškėjo ieškinys atmestas. VĮ Registrų centras 2014 m. liepos 18 d. rašte Nr. (3.4.5.) KAS-1792 nurodyta, kad kadastro ir registro duomenų byloje nėra informacijos kokiai paskirčiai naudojama ginčo patalpa 107 ir kas yra naudotojas. VĮ Turto bankas 2014 m. rugpjūčio 28 d. rašte Nr. (30)3R-1589 nurodė, kad jis ginčo patalpų patikėjimo teise nevaldo. SĮ „Santakos butų ūkis“ taip pat neturi informacijos, kam nuosavybės teise priklauso ginčo patalpos.

25.       Byloje sprendžiamas ginčas dėl nuosavybės teisės nustatymo įgyjamąja senatimi teisinių pagrindų (CK 4.68 – 4.71 str.). Pareiškėjo prašymas nustatyti nuosavybės teisės į ginčo patalpas  grindžiamas įgyjamąja senatimi. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 str. 1 d.). Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos.

26.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, t. y. teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 str. 2 d., 3 d.), teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.), daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018).

27.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios bylos faktines aplinkybes bei paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog šiuo atveju pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teises į ginčo patalpą  įgyjamosios senaties pagrindu.

28.       Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į ginčo patalpas (sandėlį) kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, kad daiktas būtų įregistruotas viešame registre kito asmens vardu. Tačiau šalys nesutaria dėl to, ar daiktas visą valdymo laiką buvo valdomas teisėtai ir sąžiningai, t. y. įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė ir kitaip nepažeisti teisės aktų reikalavimai, ir ar patalpos yra valstybės ar savivaldybės nuosavybė.

29.       Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškimą, konstatavo, kad sąžiningai valdė patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kadangi byloje surinkti įrodymai (pareiškėjo 2019 m. birželio 28 d. skundas Kauno miesto Centro policijos komisariatui, civilinės bylos Nr. Nr. e2-2084-921/2018 duomenys) patvirtina, kad ir kiti asmenys pretenduoja į šias patalpas.   

30.       CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus ir į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šiais dviem atvejais CK nustato imperatyvų draudimą įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę. Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).  

31.       Nagrinėjamos bylos duomenimis, pastatas 1A2p, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuriame yra ginčo patalpos, pastatytas 1922 m. Kaip matyti iš Kauno regioninio valstybės archyvo 2019 m. spalio 7 d. pažymos Nr. (10.6) V10-2502 buvo nacionalizuoti keturi C. F. ir įpėdiniams priklausę gyvenamieji namai (1941 m. vasario 13 d. nacionalizavimo aktas Nr. 1138. Be to, archyvinėje namo byloje esantys duomenys patvirtina, jog namų valda, kuriame yra ginčo patalpa, Kauno m. Vykdomojo komiteto 1952 m. spalio 10 d. Sprendimu Nr. 609 buvo įregistruotina į vietos tarybų fondą. Ta aplinkybė, kad D. Š. pagal 1930 m. spalio 24 d. išduotą statybos leidimą galimai ginčo patalpoje įsirengė stalių dirbtuves ir jas pritaikė savo reikmėms, nepaneigia to fakto, kad visas namas buvo nacionalizuotas ir tapo valstybės nuosavybe.

32.       Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97 ir 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymu, vėliau priimtais įstatymais, suteikė teisę asmenims, gyvenusiems name, esančiame (duomenys neskelbtini), patalpas privatizuoti. Byloje pareiškėjas nėra pateikęs jokių įrodymu, jog ginčo patalpas jis privatizavo Butų privatizavimo ar kurio kito teisės akto pagrindu. Priešingai, byloje surinkti įrodymai – pareiškėjo 2001 m. gruodžio 27 d. prašymas Kauno miesto merui ir Pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybos vedėjui, 2001 m. sausio 9 d. ir 2014 m. gegužės 28 d. prašymai – leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas siekė privatizuoti valstybei priklausantį turtą.  

33.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 str.) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačiąją nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačiosios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-41/2011). 

34.       Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; Teismų praktika, 2011 m. Nr. 35).

35.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad nurodytu adresu esantis turtas nėra ir nebuvo privati D. Š. ar kurio nors kito asmens  nuosavybė, o yra valstybės nuosavybė. Taigi, šiuo metu susidarė situacija, kai valstybės turtas – ginčo patalpos nebuvo privatizuotas, ir nėra perleistos / įtrauktos / apskaitytos Kauno miesto savivaldybės buhalterinėje apskaitoje (CPK 12 str., 178 str., 197 str.). Jau minėta, kad kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Minėtas teisinis reguliavimas leidžia konstatuoti, kad nepaisant to, kad pareiškėjas ginčo patalpas  valdo atvirai, nepertraukiamai daugiau nei 10 metų, imperatyvus draudimas (valstybei priklausančio daikto) eliminuoja galimybę nuosavybės teise įgyti ginčo patalpas įgyjamąja senatimi (CK 4.68 – 4.71 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo V. P. pareiškimo netenkino.

36.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-252/2010).

37.       Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.), kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

38.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Apeliacinį skundą atmetus, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

39.       Suinteresuotieji asmenys J. P., UAB „T Optimus“, I. C., J. G., K. M., E. G., kuriuos procese atstovavo advokatė D. D., nurodė jog nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme patyrė 450,00 Eur  išlaidų už suteiktas teisines paslaugas, ir pateikė jas patvirtinančius įrodymus – ataskaitą, 2020 m. gegužės 4 d. sąskaitą faktūrą Nr. DD-326, ir atliktą mokėjimą patvirtinantį J. G. sąskaitos išrašą. Kadangi  prašomų priteisti iš pareiškėjų išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Rekomendacijose įtvirtintų maksimalių dydžių, todėl apeliacinį skundą atmetus, šios teisinės pagalbos išlaidos priteistinos iš apelianto.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) suinteresuotam asmeniui J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                                  Žibutė Budžienė