ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 18 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Aiba“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skardinukas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aiba“ dėl skolos, nuostolių ir delspinigių priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Aiba“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Skardinukas“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:  

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Skardinukas“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Aiba“: 8 738,77 Eur skolą; 3 798,88 Eur delspinigius; 3 128,00 Eur žalą už prarastus pastolius; 6,00 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo momento bei bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Atsakovė UAB „Aiba“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės UAB „Skardinukas“ atsakovės UAB „Aiba“ naudai 8 107 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei UAB „Skardinukas“ iš atsakovės UAB „Aiba“:  8 738,77 Eur skolą; 3 798,88 Eur delspinigius; 3 128,00 Eur žalą už prarastus pastolius; 6,00 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 15 665,65 Eur sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo (2019-03-14) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo momento bei bylinėjimosi išlaidas – 4 103,00 Eur. Atsakovės  UAB „Aiba“ priešieškinį atmetė.

4.       Teismas pažymėjo, kad ir anksčiau išrašytos ir atsakovės neginčijamos, jau apmokėtos sąskaitos buvo išrašomos taip pat ne už vieną, o už kelis mėnesius, jose nurodyta kaina - 3,00 Eur (iš tikrųjų yra kaina už tris mėnesius, pvz.: 2017-12-11 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) ). Teismas nurodė, kad atsakovė, neginčydama pastolių nuomos laikotarpio nenurodo – su kokia suma sutiktų būtent už tą laikotarpį, už kurį išrašytos jos ginčijamos trys paskutinės sąskaitos. Skolų suderinimo aktai atsakovei buvo siunčiami ir anksčiau, ir ne vieną kartą – tiek 2018, tiek 2019 metais, o juos gavusi atsakovė jokių prieštaravimų dėl skolos sumos niekada nereiškė. Atsakovei visos sąskaitos pateiktos, raginimai atsiskaityti su konkrečiomis skolos sumomis siųsti 2018 m. liepos 18 d., 2018 m. liepos 25 d., 2018 m. spalio 17 d.

5.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė nurodo, jog žiemos laikotarpiu buvo grąžinti visi pastoliai, tačiau tai paneigia liudininko A. B. parodymai, jog visi pastoliai buvo grąžinti tik pavasarį. Dalis pastolių tiesiai iš vieno objekto buvo pervežti į kitą. Be to, atsakovė yra apmokėjusi sąskaitas, išrašytas už ankstesnį žiemos laikotarpį (2018-03-26 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) yra už 2017-12-11 - 2018-03-26, 4 mėnesiai, tarp kurių - žiemos laikotarpis).

6.       Teismas konstatavo, kad atsakovė atliko dalinį 967,10 Eur mokėjimą, kuriuo buvo dengiama skola pagal seniausią PVM sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini). Likusi neapmokėta skola pagal šią sąskaitą sudaro 856,22 Eur sumą. Atsakovė nėra pilnai atsiskaičiusi už statybinių pastolių nuomą, pagal jai pateiktas PVM sąskaitas – faktūras, todėl ieškovės reikalaujama skola už pastolių nuomą –  8 738,77 Eur priteistina ieškovei iš atsakovės.

7.       Teismas sprendė, kad skolos atsakovė nemoka ilgiau nei du metai (neapmokėta sąskaita 2017 m. rugsėjo 13 d.). Atsakovei buvo siųstas ne vienas raginimas susimokėti susidariusią skolą. Atsakovė procesiniuose dokumentuose prašo taikyti netesybų senatį, tačiau, kadangi nėra įvykdyta pagrindinė prievolė, todėl netesybų senaties taikymo instituto taikyti negalima.

8.       Teismas vertino, kadangi atsakovė visų išsinuomotų pastolių negrąžino, todėl tiek pagal Sutarčių (3.8.1. p.) sąlygas, tiek pagal CK 6.499 str. 3 d., atsakovė turi atlyginti nuomotojui to daikto vertę. Negrąžintų pastolių ir jų priedų vertė buvo šalių iš anksto aptarta ir nurodyta pastolių perdavimo-priėmimo aktuose.  Teismas sprendė, kad, nesant duomenų, jog atsakovė būtų įvykdžiusi prievolę ir grąžinusi išnuomotus pastolius, ieškovei pageidaujant, kad atsakovė sumokėtų šio ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto vertę, ieškovei priteistina 3128,00 Eur už negrąžintus pastolius.

9.       Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus – laiku neatsiskaitė už įrangos nuomą, ieškovės reikalavimą tenkino ir iš atsakovės priteisė 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme.

10.       Dėl atsakovės priešieškinio teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė, jog yra detalių sąraše pateiktų detalių savininkė. Atsakovės 2018 m. dokumente pateiktos – paliktos 2019 m. surastos ir teismui pateiktame detalių sąraše nurodytos kainos, kurias atsakovė teismo posėdžio metu nurodė 2019 metais prasidėjus teismui atrinkusi iš auto detalių svetainės. Teismas vertino, kad, tikėtina, atsakovei stengiantis dirbtinai pagrįsti nuosavybės teisę į teismui pateiktame sąraše nurodytas detales – kopijuojant detalių sąrašą į nuosavybės teises neva tai pagrįsti turėjusį dokumentą – atsakovė nusikopijavo tą patį 2019 metų sąrašą su 2019 m. kainomis. Teismas sprendė, jog nėra aišku, kas yra/buvo (duomenys neskelbtini) savininkas, kas detalių savininkas. Dėl nurodytų aplinkybių priešieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

11.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Aiba“ prašo: priimti į bylą prie šio apeliacinio skundo pridedamą garso įrašą ir jo rašytinį turinį ir šiuos įrodymus ištirti žodiniame bylos nagrinėjime apeliacinės instancijos teisme; panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4354-291/2019 ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti visiškai; priteisti iš ieškovės UAB „Skardinukas“ atsakovės UAB „Aiba“ naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Teismas, atmesdamas priešieškinį, jį atmetė iš esmės 2 motyvais – pirma, esą atsakovė neįrodė, kad yra/buvo (duomenys neskelbtini) savininkė, antra, kad tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo suderinta detalių kaina ir dėl to negali būti laikoma, kad tarp jų buvo sudaryta detalių pirkimo-pardavimo sutartis. Tačiau šie teismo motyvai yra nepagrįsti byloje esančiais įrodymais, taip pat įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė priimti, taip pat tarp šalių buvusiu susitarimu dėl detalių kainos nustatymo ir tarpusavio užskaitų.

11.2.                      Teismas teigia, kad iš tikrųjų nėra aišku, kas yra/buvo (duomenys neskelbtini) savininkas, kas detalių savininkas. Šiuo atveju teismas šią išvadą padarė nevertindamas atsakovės atstovo I. B. parodymų, taip pat liudytojų A. G. ir A. M. parodymų, jų pasirašyto patvirtinimo apie UAB „Aiba“ detalių perdavimą UAB „Skardinukas“ atstovui. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad neaišku, kas buvo ginčo detalių savininkas, tinkamai neįvertino įrodymų viseto.

11.3.                      Ieškovė, veikdama per A. B., nurodė, kad jokio susitarimo dėl detalių nebuvo, esą A. B. tiesiog paprašytas I. B. išvežė minėtas detales ir taip esą padarė tik geranorišką neatlygintiną paslaugą I. B.. A. B. taip pat nurodė, kad įsigyti minėtas detales nei ieškovė, nei jis pats neturėjo jokio intereso, nes esą neužsiima transporto priemonių verslu. Siekdama paneigti šią ieškovės atstovo dėstomą versiją, atsakovė per savo atstovą I. B. užfiksavo I. B. ir A. B. 2019-07-24 įvykusį pokalbį ir jo garso įrašą bei rašytinį turinį prašė prijungti teismo prie bylos. Tačiau teismas atsisakė priimti minėtą įrodymą į bylą motyvuodamas tuo, esą jis buvo gautas neteisėtu būdu. Šis teismo atsisakymas yra neteisėtas ir neatitinka teismų praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių.

11.4.                      Teismas netinkamai taikė ir aiškino pirkimo-pardavimo sutartį reglamentuojančias teisės normas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

11.5.                      Tenkindamas ieškinį pilna apimtimi, o ne ta dalimi, su kuria sutiko atsakovė, teismas taip pat netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino tarp šalių susiklosčiusių nuomos teisinių santykių abipusį vykdymą.

11.6.                      Teismas nesutiko su atsakovės nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl pastolių grąžinimo be aktų ir tokios praktikos toleravimo, nes nurodė, kad pastoliai iš ieškovės buvo nuomojami nuolat be jokių laiko tarpų iki pat paskutinės ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau šios teismo išvados nepatvirtina jokie įrodymai, išskyrus paties ieškovės atstovo vienašališkai surašytos skolų paskaičiavimo lentelės. Tuo tarpu nei byloje apklausti liudytojai, nei atsakovės atstovas tokių aplinkybių nepatvirtino. Todėl teismas neturėjo pagrindo remtis vien ieškovės atstovo parengtomis skolų skaičiavimo lentelėmis.

11.7.                      Remiantis atsakovės atliktu vidaus apskaitos patikrinimu, ieškinio pateikimo dienai atsakovė ieškovei buvo skolinga ne 8 738,77 Eur už pastolių nuomą, o 2 025,08 Eur. Tai patvirtina prie atsiliepimo pridedamas atsakovės atsiskaitymų su UAB „Skardinukas“ apyvartos žiniaraštis nuo 2016-01-01 iki 2019-04-17.

12.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Skardinukas“ prašo apeliantės UAB „Aiba“ apeliacinį skundą atmesti – 2019 m. lapkričio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4354-291/2019 palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Apeliantė savo nuosavybės teisę grindžia 2018 m. susitarimu tarp UAB „Aiba“ ir UAB „Monepa“, pagal kurį neva UAB „Monepa“ perleido savo nuosavybės teisę į minėtos transporto priemonės detales pagal susitarime nurodytą sąrašą. Tačiau teismas pagrįstai nesuteikė šiam dokumentui įrodomosios galios, kadangi abiejų įmonių sudariusių susitarimą direktorius yra I. B., t. y. bylos baigtimi suinteresuotas asmuo. Tikėtina, jog apeliantė tik dirbtinai siekė sukurti reikalavimą ieškovei.

12.2.                      Neįmanoma įrodyti ginčo detalių nuosavybės, kai nėra aiškiai įrodyta detalių komplektacija bei apimtis.

12.3.                      Apeliantės veiksmai paneigia jos poziciją, jog apeliantei neva pardavus detales šalys susitarė neva atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Tačiau, kaip matyti iš ieškovės pateiktų įrodymų, po apeliantės nurodyto detalių pirkimo-pardavimo 2018 m. sausį, vėliau apeliantė dar atliko dalinius mokėjimus ieškovei už pastolių nuomą. Taigi akivaizdu, jog tarp ieškovės ir apeliantės jokio pirkimo-pardavimo sandorio nebuvo sudaryta.

12.4.                      Apeliantė teigia, kad ieškovei neva buvo skolinga ne 8 738,77 Eur už pastolių nuomą, o 2 025,08 Eur. Tačiau apeliantė nepateikia jokių tai patvirtinančių ar ieškovės reikalavimą paneigiančių įrodymų, o tokį savo argumentą įrodinėja savo pačios parengtu žiniaraščiu. Apeliantė tik deklaratyviais teiginiais nurodo, jog PVM sąskaitos-faktūros išrašytos už neva netinkamą laikotarpį, neva neteisingomis kainomis ir pan. Tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės liudija priešingai.

12.5.                      Apeliantė apeliaciniame skunde savo poziciją, jog pastoliai neva ieškovei buvo grąžinti be trūkumų ir sugadinimų, grindžia tik liudytojo A. B. parodymais. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog liudytojas A. B. buvo apeliantės UAB „Aiba“ darbuotojas ((duomenys neskelbtini)), t. y. galimai bylos baigtimi suinteresuotas asmuo.

Teismas

k o n s t a t u o ja :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis)

14.       Byloje kilo ginčas dėl skolos bei žalos, atsiradusios iš turto nuomos, priteisimo, dėl skolos priteisimo pagal pirkimo pardavimo sutartį. 

Dėl naujų įrodymų priėmimo bei apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

15.       Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui I. B. ir A. B. 2019-07-24 įvykusį pokalbį ir jo garso įrašą, kurį prašo ištirti apeliacinį skundą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, t. y. prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. 

16.        CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba prisidėjime prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks apeliacinio skundo nagrinėjimo proceso teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinis skundas žodinio proceso tvarka yra nagrinėjamas tik tuomet, kai teismas nusprendžia dėl tokio nagrinėjimo būtinumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo konkrečiu atveju apeliantės skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį aiškiai išdėstytos visos aplinkybės ir argumentai, todėl asmeniškai išklausyti šalis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotiniai šalių paaiškinimai iš esmės pakeistų teismo išvadas dėl ieškinio pagrįstumo, todėl šis apeliantės prašymas netenkintinas.

17.       Apeliantė nurodo, kad šį įrodymą teikė pirmosios instancijos teismui, tačiau jis nepagrįstai atsisakė jį priimti, motyvuodamas tuo, kad esą jis buvo gautas neteisėtu būdu. Apeliantės teigimu padarytas garso įrašas atitinka visus leistinumo kriterijus, nes padarytas I. B. ir A. B. bendraujant atsakovės teritorijoje, siekiant išsiaiškinti priežastis, kodėl ieškovės atstovas teismui atsiliepime į priešieškinį nepripažįsta detalių įsigijimo aplinkybės iš atsakovės, taip pat siekiant šį garso įrašą panaudoti kaip įrodymą viešame teismo posėdyje priešieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių pagrindimui. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsisakęs prijungti šį įrodymą, pažeidė rungimosi principą, taip pat CPK 177 straipsnį ir tai sutrukdė teismui nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes.

18.       Ieškovės nuomone, kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apeliantės teikiamą pokalbio įrašą, o jokios būtinybės jį pateikti vėliau nebuvo, todėl, ieškovės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo apeliantės teikiami susitikimo pokalbio įrašai turėtų būti atmesti ir nepriimtini.

19.       Pažymėtina, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Taigi, apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paprastai sprendžiama turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą.

20.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų ribojimu apeliacijoje siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-286/2013).

21.       Draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019).

22.       Nagrinėjamu atveju apeliantė šį įrodymą pateikė pirmosios instancijos teismui, kuris atsisakė jį priimti, motyvuodamas tuo, kad įrodymas buvo gautas neteisėtu būdu.

23.       CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytos įrodinėjimo priemonės: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai, ekspertų išvados, nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų, ir kitos įrodinėjimo priemonės.

24.       Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).

25.       Nagrinėjamu atveju, nors į bylą pateiktas garso įrašas padarytas be ieškovės sutikimo, tačiau ieškovės ir atsakovės vadovų pokalbis buvo įrašinėjamas atsakovės teritorijoje, pokalbyje dalyvavo tik šalys, buvo kalbama apie dalykinius reikalus, šiuo atveju garso įrašas gali būti pripažintas leistinu įrodymu.

26.       Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti šį įrodymą. Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovės pateiktą įrodymą – garso įrašą, teisėjų kolegija priima atsakovės pateiktą garso įrašą – jo rašytinį turinį ir jį vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl UAB „Skardinukas“ ieškinio

27.       Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo sudaryta statybinių pastolių nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Pastolių buvimo vietos adresas: (duomenys neskelbtini). 2018 m. kovo 27 d. ieškovė ir atsakovė sudarė statybinių pastolių nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pastolių buvimo vietos adresas: (duomenys neskelbtini). Sutarčių 1.1. punktu ieškovė išnuomojo atsakovei statybinius pastolius. Perduodamų pastolių kiekis ir kiti duomenys buvo nurodomi priėmimo - perdavimo aktuose. Atsakovei už suteiktas nuomos paslaugos buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros - suderintos su UAB „Aiba“ direktoriumi, abiejų šalių pasirašytos. Abiejų sutarčių pagrindu priėmimo perdavimo aktais Nr. 1 atsakovei buvo perduoti įvairūs statybiniai pastoliai bei jiems priklausantys priedai. Ieškovė sutarčių pagrindu pateikė atsakovei apmokėti PVM sąskaitas faktūras: 2017 m. rugsėjo 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) - 1823,32 Eur sumai; 2017 m. gruodžio 11d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) - 1143,45 Eur sumai; 2018 m. kovo 26 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) - 1524,60 Eur sumai; 2018 m. kovo 26 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) - 526,35 Eur sumai; 2018 m. birželio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) - 1579,05 Eur sumai; 2018 m. birželio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) - 1143,45 Eur sumai; 2018 m. spalio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) - 1965,65 Eur sumai. Atsakovės vadovas pirmosios instancijos teisme sutiko, kad bendrovė skolinga ieškovei 2 025,00 Eur, nesutiko dėl trijų paskutinių PVM sąskaitų faktūrų, nurodant pagrindinį argumentą, kad nurodytos kainos netinkamos. Šalys byloje nurodė, jog sąskaitos nebuvo išrašomos kas mėnesį.

28.       Įvertinus byloje esančius įrodymus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog sąskaitos nebuvo išrašomos kas mėnesį, tai matyti iš ieškovės pateiktų sąskaitų detalizacijų, iš kurių matyti, kad sąskaitos nuosekliai už pastolių nuomą apima visą nuomos laikotarpį (be atskirų laiko tarpų), taip pat sąskaitų faktūrų kaina, laikotarpiai buvo aptartos ir suderintos su atsakove ir tik tada pasirašytos. Pažymėtina, jog anksčiau išrašytos ir atsakovės neginčijamos, jau apmokėtos sąskaitos buvo išrašomos taip pat ne už vieną, o už kelis mėnesius, jose nurodyta kaina - 3,00 Eur (kaina už tris mėnesius, pvz.: 2017-12-11 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip pat pažymėtina, kad skolų suderinimo aktai atsakovei buvo siunčiami ir anksčiau, ir ne vieną kartą - tiek 2018, tiek 2019 metais, o juos gavusi atsakovė jokių prieštaravimų dėl skolos sumos niekada nereiškė. Atsakovei visos sąskaitos pateiktos, raginimai atsiskaityti su konkrečiomis skolos sumomis siųsti 2018 m. liepos 18 d., 2018 m. liepos 25 d., 2018 m. spalio 17 d. Atsakovė niekada nei skolos susidarymo fakto, nei dydžio neginčijo, atsakovė niekuomet nereiškė pretenzijų dėl kainos, nuomos laikotarpio, visos PVM sąskaitos faktūros atsakovės patvirtintos. Atsakovė teigia, kad minimos sąskaitų detalizacijos yra nepagrįstos, tačiau jokių įrodymų, paneigiančių jose esančius duomenis, nepateikia.

29.       Atsakovė nurodo, jog, nesant pastolių poreikio 2016-2017 metų žiemos sezonu, visi pastoliai buvo grąžinti ieškovei. Pastolių priėmimo - perdavimo aktas nebuvo surašytas, nes tarp šalių buvo susiklostę geri pasitikėjimo santykiai. Tačiau pažymėtina, kad atsakovė yra apmokėjusi sąskaitas, išrašytas už ankstesnį žiemos laikotarpį (2018-03-26 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) yra už 2017-12-11 – 2018-03-26 (tarp kurių – ir žiemos laikotarpis). 

30.       Įvertinusi bylos įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovė nėra visiškai atsiskaičiusi už statybinių pastolių nuomą pagal jai pateiktas PVM sąskaitas faktūras, todėl pagrįstai iš atsakovės ieškovei priteisė 8738,77 Eur skolą už pastolių nuomą.

31.       Atsakovė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria patenkintas ieškinio reikalavimas dėl 3128,00 Eur nuostolių atlyginimo už prarastus pastolius, motyvuodama tuo, jog ieškovei buvo grąžinti visi pastoliai be trūkumų ir sugadinimų.

32.       Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės paaiškinimai byloje dėl pastolių grąžinimo yra prieštaringi – procesiniuose dokumentuose atsakovė nurodė, kad visi pastoliai yra grąžinti, tačiau teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme šį faktą dėl negrąžintų pastolių pripažino pats atsakovės atstovas, nurodydamas, kad jo kieme mėtosi pastolių dalys, gali būti, kad tai jų pačių, o gal ir atstovės. Atstovas nurodė, jog jis siūlė juos ieškovei pasiimti, tačiau ieškovė atsisakė, kad neims, nes vyksta teisminis ginčas. Byloje šalys ir liudytojai nurodė, jog, kadangi darbai vyko dviejuose objektuose, pastoliai buvo pervežti iš vieno objekto į kitą, negrąžinant jų ieškovei, o pastolių trūkumą ieškovė galėjo užfiksuoti tik grąžinus jai visus pastolius pagal abi sutartis. Į bylą pateiktas 2018-10-17 pastolių grąžinimo aktas, kuriame fiksuojami trūkumai tą pačią dieną, kai visi pastolių likučiai pagal abi sutartis, pasak atsakovės, buvo grąžinti.

33.       CK 6.499 straipsnio 1 dalies normoje nuomininkui nustatyta pareiga grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą. Be nurodytų CK normų, atsakovės prievolė grąžinti ieškovei pastolius tokios kokybės ir būklės, kokios buvo perduota atsakovei, atsižvelgiant į objektyvią amortizaciją, užfiksuota sutarčių - 3.3. p. ir 3.7. p., kuriuose nurodyta, kad: „Sutarčiai arba nuomos laikotarpiui pasibaigus bet kokiu pagrindu, pagal priėmimo - perdavimo aktą Nr. l, grąžinti Nuomotojui pastolius tokios kokybės ir būklės, kokios buvo perduota Nuomininkui, atsižvelgiant į objektyvią amortizaciją“. Taigi būtent nuomininko (atsakovės) pareiga grąžinant pastolius jų grąžinimą fiksuoti priėmimo - perdavimo aktu. Atsakovė savo pareigos neįvykdė.

34.       Kadangi atsakovė visų išsinuomotų pastolių negrąžino, todėl atsakovė turi atlyginti nuomotojui to daikto vertę. Negrąžintų pastolių ir jų priedų vertė buvo šalių iš anksto aptarta ir nurodyta pastolių perdavimo-priėmimo aktuose. Ieškovė prašo priteisti negrąžintų pastolių vertę, paskaičiuotą pagal pateiktą pastolių trūkumo aktą ir pastolių perdavimo aktuose nurodytas sumas.

35.       Byloje nesant įrodymų, kad atsakovė grąžino visus išsinuomotus pastolius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė ieškovei iš atsakovės priteisti 3 128,00 Eur už negrąžintus pastolius.

Dėl UAB „Aiba“ priešieškinio

36.       Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 8107,00 Eur skolą; 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad skola susidarė už ieškovei parduotą visą dalimis transporto priemonę (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini). Ieškovė teigia, kad jokių detalių iš atsakovės niekada nepirko, jai jų nereikia, tarp šalių nebuvo jokių pirkimo - pardavimo teisinių santykių. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra aišku, kas yra/buvo (duomenys neskelbtini) savininkas, kas detalių savininkas. Dėl nurodytų aplinkybių priešieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

37.       Apeliantės teigimu, nuosavybė į ginčo detales priklausė būtent jai, tai patvirtina visuma įrodymų. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino pirkimo-pardavimo sutartį reglamentuojančias teisės normas.

38.       Kasacinis teismas yra nurodęs, jog tam, kad teismas patvirtintų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, būtina nustatyti, jog buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo ir pardavimo, daiktas buvo perduotas pirkėjui valdyti, taip pat nustatyti, ar buvo sumokėta jo kaina ar jos dalis. Pažymėtina, kad pirkimo-pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise. Nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-687/2016).

39.       Nagrinėjamu atveju atsakovė, įrodinėdama, kad buvo sudaryta detalių pirkimo-pardavimo sutartis ir kad jai priklausė nuosavybės teise automobilio detalės įrodinėja liudytojų parodymais, detalių suvestine, pateikė garso įrašo tarp šalių rašytinį turinį. Atsakovė savo nuosavybės teisę grindžia 2018 m. susitarimu tarp UAB „Aiba“ ir UAB „Monepa“.

40.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė yra juridinis asmuo – verslininkė, todėl ji savo atliktas ūkines operacijas privalo įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. buhalterinės apskaitos dokumentais. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais ir (arba) surašant buhalterinę pažymą. Buhalterinę pažymą pasirašo asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus (BAĮ 12 straipsnio 2 dalis).

41.       Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė teismui buhalterinių dokumentų, kurie patvirtintų, kad minimos detalės buvo atsakovės nuosavybė. Atsakovės pateikta detalių suvestinė nepatvirtina fakto, kad joje nurodytos detalės tikrai buvo atsakovės nuosavybė. Atsakovės pateiktas garso įrašo rašytinis turinys nei patvirtina, nei paneigia aplinkybių, kad detalės buvo atsakovės nuosavybė ir kad šalys buvo sudariusios minėtų detalių pirkimo-pardavimo sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje apklaustų liudytojų parodymai taip pat nepatvirtina nei detalių atsakovės nuosavybės fakto, nei pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo fakto.  

42.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė neįrodė, kad yra ginčo detalių savininkė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės priešieškinį atmetė.

43.       Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog vien tai, kad teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir pagrįstai ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė.  

44.       Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

45.       Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teismų praktika, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl naikinti skundžiamą sprendimą pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

46.       CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). 

47.       Ieškovė byloje patytė 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, paruošto dokumento turinį ir apimtį, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, sprendžia, kad prašoma priteisti suma nėra per didelė, todėl yra pagrindas ieškovei iš atsakovės priteisti 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „Skardinukas“, į. k. 303065515, iš atsakovės UAB „Aiba“, į. k. 301425726, 907,50 Eur (devynis šimtus septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.

          Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.