Civilinė byla Nr. 2-1257/2012

                                          Procesinio sprendimo kategorija 110.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-3-577/2012 pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovei V. A. Ž. dėl skolos priteisimo. 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 240 000 Lt skolos pagal 2004 m. kovo 1 d. paskolos sutartį. Ieškinio įvykdymo užtikrinimui Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 22 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumai areštavo atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Atsakovės prašymu 2008 m. gruodžio 4 d. nutartimi teismas nustatė ieškovui terminą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 12 003,10 Lt arba pateikti banko garantiją nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Ieškovas per teismo nustatytą terminą nurodytos sumos nepervedė ir nepateikė banko garantijos, todėl Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 16 d. nutartimi panaikino pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

2012 m. kovo 28 d. ieškovas pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė areštuoti atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ieškinio sumos ribose. Ieškovas nurodė, kad civilinės bylos procesas pirmosios instancijos teisme yra užsitęsęs, atsakovė nėra sąžininga ir gali kliudyti vykdyti teisingumą. Ieškovo nuomone, tarp šalių susiklostę paskolos civiliniai santykiai, o atsakovė vengia vykdyti jai priklausančia prievolę – grąžinti skolą, todėl yra pagrindo manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė jai priklausantį turtą gali paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar įkeisti, dėl ko teismo sprendimas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Be to, ieškinio suma – 240 000 Lt - yra pakankamai didelė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 30 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, kad prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, o laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Teismas nurodė, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėti interesai ir nė vienam iš jų nesuteikiamas nepagrįstas prioritetas. Teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, jog teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Teismas nurodė, kad ieškinio suma - 240 000 Lt galėtų būti vertinama kaip didelė, tačiau pažymėjo, jog tai nėra absoliuti prezumpcija; kiekvienu atveju teismas turi vertinti, ar pareikšto ieškinio suma yra didelė konkrečiam atsakovui, ar ne, todėl ieškovas turi pareigą argumentuotai pagrįsti, jog ieškinio suma yra didelė atsakovui. Teismas, vadovaudamasis teismų suformuota praktika ir prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vertinimo kriterijais, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie teismui leistų daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovė gali bandyti jam priklausantį turtą paslėpti, parduoti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip vengti įvykdyti teismo sprendimą, jei ieškinys būtų patenkintas, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar tapti visiškai nebeįmanomas, sprendė, kad ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkintinas. Teismas pažymėjo, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bet esant ieškovui palankiam teismo sprendimui, ieškovas savo pažeistas teises galėtų apginti ir kitomis įstatymų leistinomis priemonėmis, pavyzdžiui, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas A. A. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui ieškovo prašymą nagrinėti iš naujo. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Skundžiamoje nutartyje pagrindinis motyvas atmesti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą buvo tai, kad laikinosios apsaugos priemonės jau buvo pritaikytos, tačiau dėl ieškovo kaltės jos buvo panaikintos, t.y. ieškovas laiku į teismo specialiąją sąskaitą nepervedė 12 003,10 Lt kaip atsakovės nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Su tokia teismo išvada negalima sutikti, kadangi teismas 2008 m. gruodžio 4 d. nutartimi įpareigodamas ieškovą įmokėti 12 003,10 Lt dydžio sumą nepagrįstai vadovavosi atsakovės pateiktu 2007 m. spalio 15 d. antstolio padėjėjo aprašu, kuriame nurodyta, kad areštuoto turto vertė sudaro 240 062 Lt sumą. Tikroji areštuoto turto vertė sudaro 53 996,52 Lt; nuo šios sumos 5 procentų metinės palūkanos (atsakovės galimai patiriami nuostoliai) sudarytų 2699,83 Lt sumą. Vadinasi, teismas 2008 m. gruodžio 4 d. nutartimi nepagrįstai reikalavo įmokėti 9303,27 Lt didesnę sumą.

2. Atsakovė, siekdama bet kokiomis priemonėmis panaikinti 2007 m. birželio 22 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, turėjo tikslą areštuotą turtą parduoti, įkeisti ar kitais būdais perduoti tretiesiems asmenims. Todėl skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovė gali jai priklausantį turtą paslėpti, parduoti ar perleisti tretiesiems asmenims. Be to, byloje yra daug rašytinių įrodymų ir atsakovės paaiškinimų, kad ji pageidauja areštuotą turtą parduoti, įkeisti.

3. Teismas nurodė penkias Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuriomis grindžia atsisakymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau nenurodė, kokia apimtimi jos gali būti taikomos ieškovo atžvilgiu. Be to, teismas nurodė teiginius, kurie leidžia teigti, jog teismas dar nenagrinėjęs bylos iš esmės išsakė savo išankstinę nuomonę apie jos baigtį.

4. Ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitinka ieškinio sumą, todėl nesuprantama, kodėl teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo principu, atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nesutiktina ir su teismo teiginiu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų proporcingumo principą.

5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškinio suma - 12 003,10 Lt – negali būti įvardijama kaip pakankamai didelė. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-556/2007 nurodė, kad dėl didelės ieškinio sumos (240 000 Lt) yra preziumuojama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, todėl kitų įrodymų šiai prezumpcijai patvirtinti nereikalaujama.

Atsakovė V. A. Ž. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad ieškovo argumentai dėl neteisingai apskaičiuotų galimų nuostolių sumos, taip pat dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo buvo ištirti ir įvertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartyse, kurios yra įsiteisėjusios. Atsakovė pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės atsakovės turtui netaikomos daugiau kaip 3 metus, per šį laikotarpį atsakovės turtinė padėtis, taip pat turimo turto sudėtis nepasikeitė, atsakovė nebandė nei perleisti, nei slėpti turimo turto, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas. Be to, atsakovei pareikštas ieškinys dėl 240 000 Lt sumos priteisimo yra visiškai nepagrįstas.

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis ieškovo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tenka ieškovui. Ieškovo nurodyta aplinkybė, jog atsakovės nesąžiningus veiksmus patvirtina jos siekis panaikinti 2007 m. birželio 22 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, turint tikslą areštuotą turtą parduoti, įkeisti ar kitais būdais perduoti tretiesiems asmenims, atmestina kaip nepagrįsta. Atsakovės turto areštas, taikytas 2007 m. birželio 22 d. nutarties pagrindu, buvo panaikintas ieškovui neįvykdžius teismo įpareigojimo pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, o ne dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytas nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dydis nėra šios bylos dalykas ir dėl jo teisėjų kolegija nepasisako. Civilinė byla pagal ieškovo ieškinį nagrinėjama nuo 2007 metų, atsakovė nuo 2009 m. gegužės 21 d. (įsiteisėjus 2009 m. kovo 16 d. nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo) gali laisvai disponuoti jai priklausančiu turtu, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovė per trejų metų laikotarpį savo veiksmais mažintų turimo turto vertę ar atliktų kitus veiksmus, kurie sunkintų ar darytų neįmanomu teismo sprendimo įvykdymą. Pagal galiojančius įstatymus atsakovės nesąžiningumas nėra preziumuojamas. Ieškovo nurodomi deklaratyvūs teiginiai apie atsakovės nesąžiningumą nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų. Užsitęsęs bylos nagrinėjimas taip pat savaime nesudaro pagrindo teigti, kad kyla grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nesant duomenų apie atsakovės veiksmus, kuriais būtų mažinama turto vertė.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad ieškinio suma – 240 000 Lt – fiziniam asmeniui laikytina didele, ir paneigti šią prezumpciją yra atsakovės, o ne ieškovo pareiga. Tačiau didelės ieškinio sumos prezumpcija nėra absoliuti, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumui būtini ir kiti pagrindai. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismui nenustačius jokių aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovės nesąžiningumą, taip pat atsižvelgiant į tai, kad atsakovė bylos nagrinėjimo laikotarpiu, turėdama galimybę laisvai disponuoti turtu, jo vertės nesumažino, laikinosios apsaugos priemonės buvo pagrįstai netaikytos. Teisėjų kolegijos nuomone, tuo atveju, kai nėra grėsmės, kad turtas bus perleistas ar sumažinta jo vertė, didelė ieškinio suma pati savaime nepasunkina ir nepadaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymo.

Be to, pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, preliminariai patikrina, ar tuo atveju, jeigu pasitvirtintų ieškovo nurodomos aplinkybės, ieškinys galėtų būti patenkintas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Nors šis sprendimas ir neįsiteisėjo, tačiau patvirtina, kad nėra pagrindo manyti, jog ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą, kaip tai nustato CPK 144 straipsnio 1 dalis. Todėl ir dėl šios aplinkybės nėra pagrindo taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl kitų atskirojo skundų argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako kaip teisiškai nereikšmingų.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamoje byloje buvo pagrįstai netaikytos, todėl skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.