Civilinė byla Nr. 3K-3-500/2013                                                                                                             

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.2; 73.2.6.1;  114.8.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS        

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE (UAB „BTA Draudimas“ teisių perėmėjas) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Transrevis“ dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo; tretieji asmenys – R. Š., I. Ž.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl to, ar išteisinamasis teismo nuosprendis, kai asmeniui buvo pareikšti kaltinimai pagal BK 281 straipsnio 3 dalį (Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), yra pagrindas išteisintojo asmens draudikui reikalauti grąžinti kitos eismo įvykyje dalyvavusios ir apgadintos transporto priemonės savininkui išmokėtą draudimo išmoką.

Ieškovas „BTA Insurance Company“ SE (toliau – ieškovas) sudarė su trečiuoju asmeniu           I. Ž. transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria nuo 2005 m. birželio 15 d. iki 2006 m. birželio 14 d. apdrausta trečiojo asmens civilinė atsakomybė. 2005 m. spalio 10 d. (duomenys neskelbtini) atkarpoje nuo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) link įvyko eismo įvykis, kurio metu I. Ž. vairuojamas jam priklausantis automobilis „Lancia Dedra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) susidūrė su automobiliu „Mercedes Benz 311“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančiu atsakovui UAB „Transervis“ (toliau – atsakovas) ir vairuojamu trečiojo asmens R. Š. Eismo įvykio metu abi transporto priemonės apgadintos, sužaloti žmonės. Atsakovas 2006 m. sausio 25 d. pateikė ieškovui prašymą atlyginti eismo įvykio metu automobiliui „Mercedes Benz 311“ padarytą žalą. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2006 m. spalio 3 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą    R. Š., nustačiusi, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 2006 m. lapkričio 3 d. I. Ž. surašytas kaltinamasis aktas dėl to, kad jis, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET), todėl įvyko eismo įvykis, per kurį vienam asmeniui buvo sunkiai, o kitiems keturiems asmenims – nesunkiai sutrikdyta sveikata. 2006 m. lapkričio 10 d. ieškovas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros buvo informuotas, kad baudžiamoji byla perduota nagrinėti Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui. Ieškovas 2006 m. lapkričio 29 d. draudžiamojo įvykio tyrimo aktu priėmė sprendimą išmokėti atsakovui 45 114,97 Lt draudimo išmoką ir 2006 m. gruodžio 7 d. mokėjimo nurodymu šią sumą pervedė atsakovui. 2007 m. spalio 8 d. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas priėmė nuosprendį, kuriuo išteisino    I. Ž. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, nustatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, požymių. Išteisinamasis nuosprendis įsiteisėjo 2008 m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos teismui išnagrinėjus prokuratūros apeliacinį skundą ir jį atmetus. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007 m. spalio 8 d. nutartimi informavo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiąjį prokurorą, kad R. Š., 2005 m. spalio 10 d. vairuodamas automobilį „Mercedes Benz 311“, pažeidė KET reikalavimus, todėl kilo eismo įvykis ir R. Š. veikoje yra nusikaltimo, nustatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, požymių. Ieškovas 2008 m. vasario 11 d. pareiškė atsakovui pretenziją dėl draudimo išmokos grąžinimo. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2009 m. spalio 29 d. nutarimu nutraukė R. Š. ikiteisminį tyrimą, nesurinkusi pakankamai duomenų dėl nusikaltimo, nustatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymo.

Ieškovas 2008 m. kovo 17 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo                     45 114,97 Lt nepagrįstai gautą draudimo išmoką, 163,72 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio procesines palūkanas, motyvuodamas tuo, kad, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. nuosprendžiu išteisinus I. Ž. ir nustačius, jog R. Š., vairavusio atsakovui priklausantį automobilį, veiksmai lėmė eismo įvykį, ieškovas, remiantis CK 6.1015 straipsnio 4 dalimi, 6.237 straipsnio 2 dalimi, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (toliau – Išmokos mokėjimo taisyklės) 65.2 punktu, įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti nepagrįstai gautą draudimo išmoką.

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. kovo 26 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Atsakovas pateikė prieštaravimus ir prašė preliminarų sprendimą panaikinti bei ieškinį atmesti; nurodė, kad pagal ginčo eismo įvykio metu galiojusią Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) įstatymo 23 straipsnio redakciją draudiko reikalavimu nukentėjęs trečiasis asmuo privalo grąžinti gautą draudimo išmoką tuo atveju, kai nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo atlyginta žala. Atsakovas ieškovo nesuklaidino, sprendimą išmokėti draudimo išmoką ieškovas priėmė savarankiškai; baudžiamojoje byloje trečiojo asmens I. Ž. civilinė atsakomybė nebuvo nustatinėjama, R. Š. joje nedalyvavo, todėl baudžiamojoje byloje nustatyti faktai neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje; ieškovas nepagrįstai remiasi CK 6.1015 straipsnio 4 dalimi, nes šalių teisiniai santykiai reglamentuojami specialiųjų teisės normų – TPVCAPD įstatymo; Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 65.2 punktas eismo įvykio metu negaliojo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. vasario 17 d. sprendimu teismo 2008 m. kovo 26 d. preliminarų sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė.

Teismas, ištyręs bylos duomenis, konstatavo, kad eismo įvykyje dalyvavusiems tretiesiems asmenims I. Ž. ir R. Š. nepriimta apkaltinamųjų nuosprendžių ar nutarimų dėl administracinių teisės pažeidimų, tai reiškia, jog vairuotojų kaltė galutiniu procesiniu dokumentu nenustatyta. Teismo vertinimu, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. išteisinamasis nuosprendis trečiajam asmeniui I. Ž. neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje, nes įrodinėjimo dalykai, kaltės ir neteisėtumo sampratos baudžiamojoje bei civilinėje bylose skiriasi. Teismas, ištyręs ir įvertinęs ekspertų išvadas, trečiųjų asmenų bei liudytojų parodymus, pateiktus ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, taip pat rašytinius įrodymus, sprendė, kad tiek I. Ž., tiek R. Š. atliko neteisėtus veiksmus (pažeidė KET reikalavimus) ir yra kalti dėl eismo įvykio: I. Ž., važiuodamas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) link ir vairuodamas automobilį „Lancia Dedra“, matė iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) įvažiavusį ir jam iš paskos važiuojantį atsakovo mikroautobusą „Mercedes Benz 311“, vairuojamą R. Š.; pavažiavęs (duomenys neskelbtini) ir norėdamas apsisukti per ištisinę kelio ženklinimo liniją (vėliau tvirtino, kad norėjo persirikiuoti arčiau važiuojamosios dalies kairiojo krašto), įjungė kairiojo posūkio įspėjamąjį signalą, tačiau neįsitikino, kad jo manevras bus saugus ir nedavė kelio iš paskos didesniu greičiu arčiau važiuojamosios dalies vidurio važiuojančiam R. Š. vairuojamam automobiliui; staiga pasukdamas į kairę didesniu nei 16? kampu, pažeidė KET 50, 52 punktuose nustatytą bendrą eismo dalyvio pareigą elgtis atsargiai, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, 145 punkte įtvirtintą reikalavimą prieš pradedant važiuoti, prieš persirikiuojant ir kitaip keičiant važiavimo kryptį, įsitikinti, jog tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, taip sudarydamas netikėtą kliūtį ir sukliudydamas R. Š. vairuojamam mikroautobusui „Mercedes Benz 311“, todėl įvyko eismo įvykis; R. Š. matė priekyje lėtai važiuojantį ir kairiojo posūkio įspėjamąjį signalą įjungusį I. Ž. vairuojamą automobilį, tačiau toliau važiavo nestabdydamas, nerūpestingai tikėdamasis, kad automobilio „Lancia Dedra“ vairuotojas jį praleis; laiku nesulėtino greičio ir automobilio nesustabdė; siekdamas išvengti susidūrimo, staigiai suko į kairę, tačiau susidūrimo neišvengė, nesuvaldė automobilio, todėl išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, užvažiavo ant šaligatvio ir trenkėsi į akmeninę sienelę, taip pažeidė KET 50, 52 punktuose nustatytą bendrą eismo dalyvio pareigą elgtis atsargiai, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat 172, 173 punktų reikalavimus, pagal kuriuos vairuotojas privalo pasirinkti saugų greitį, atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, ir jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Teismas, remdamasis ištirtomis eismo įvykio aplinkybėmis, sprendė, kad R. Š. kaltė dėl eismo įvykio yra mažesnė. Nors dėl R. Š. veiksmų kilo eismo įvykis ir jo padariniai – apgadintos transporto priemonės – tačiau, teismo vertinimu, R. Š. veiksmai nebuvo tokie pavojingi, kaip I. Ž. atlikti veiksmai – ketinimas apsisukti draudžiamoje vietoje per ištisinę skiriamąją liniją ir neįsitikinimas prieš pradedant persirikiuoti ir kitaip keisti važiavimo kryptį, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Teismas konstatavo, kad R. Š. kaltės dėl eismo įvykio yra 20 proc., I. Ž. – 80 proc., todėl galėtų būti laikoma, jog atsakovas be pagrindo įgijo 20 proc. ieškovo jam išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 9023 Lt.

Teismas sprendė, kad dėl to, jog ieškovas norėjo išvengti prievolės neįvykdymo teisinių padarinių (delspinigių mokėjimo, neigiamos įtakos jo, kaip juridinio asmens bei profesionalaus draudiko, reputacijai, sankcijų už draudimo sutarties sąlygų netinkamą vykdymą taikymo) ir vienašališku sprendimu išmokėjo draudimo išmoką atsakovui, šis neturėtų patirti neigiamų padarinių (CK 6.241 straipsnis). Ieškovas neturėtų perkelti savo kaip profesionalios draudimo įmonės veiklos rizikos sąžiningam atsakovui. Pagal galiojusią TPVCAPDĮ 19 straipsnio redakciją teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą ieškovas turėjo teisę išmokėti draudimo išmoką per keturiolika dienų nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo dienos. Kadangi ieškovas neįrodė, kad draudimo išmokos išmokėjimą lėmė atsakovo elgesys, kad jis buvo nesąžiningas, tai teismas sprendė, jog dėl ieškovo suklydimo perduotas turtas negali būti išreikalautas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju netaikytina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-81/2008, suformuota praktika, nes iš esmės skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. vasario 27 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais; konstatavo, kad jis tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas (CK 6.237 straipsnį, 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 6.242 straipsnio 3 dalį) ir pagrįstai atmetė ieškinį.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį (prisidėjimo prie jo) teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas „BTA Insurance Company“ SE prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartį ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, netinkamai aiškino ir taikė prejudicinio fakto institutą. Kasatoriaus teigimu, baudžiamojoje byloje, kurioje buvo pareikšti kaltinimai I. Ž., nustatyti faktai (KET pažeidimai ir neteisėtų veiksmų bei eismo įvykio priežastinis ryšys) įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį šioje civilinėje byloje. Baudžiamojoje byloje buvo tiriami ir nustatinėjami ne tik I. Ž. baudžiamosios atsakomybės pagrindų buvimo klausimai, bet ir abiejų įvykyje dalyvavusių vairuotojų KET pažeidimai ir jų bei eismo įvykio padarinių priežastinis ryšys. Kasatoriaus nuomone, ta aplinkybė, kad nusikalstamos veikos padarymu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas tik vienas vairuotojas – I. Ž., o antrajam eismo įvykio dalyviui R. Š. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, apribojo teismo galimybę nustatyti tiesą ir pasiekti BK įtvirtintus tikslus, tačiau netrukdė ištirti, įvertinti ir konstatuoti kiekvieno įvykyje dalyvavusių vairuotojų veiksmus ir jų ryšį su eismo įvykiu. Kasatoriaus įsitikinimu, KET pažeidimų faktų nustatymas ir vairuotojų neteisėtų veiksmų bei eismo įvykio priežastinis ryšys yra reikšmingi tiek baudžiamojoje, tiek ir civilinėje teisenoje (CK 6.246–6.247 straipsniai), t. y. sudaro įrodinėjimo dalyką. Baudžiamojoje byloje konstatuota, kad I. Ž. nekaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Dėl to, kasatoriaus teigimu, nelogiška, kad civilinę bylą nagrinėję teismai, tirdami tas pačias faktines aplinkybes ir tuos pačius įrodymus (ekspertų išvadas, liudytojų parodymus ir kt.), kurie buvo surinkti baudžiamojoje byloje, padarė visiškai priešingas išvadas nei baudžiamąją bylą nagrinėję teismai, t. y. konstatavo, kad avarinė situacija susidarė dėl I. Ž. kaltų veiksmų, o dėl vairuotojo R. Š. padarytų KET pažeidimų neigiamų padarinių padidėjo. Baudžiamojoje byloje teismas, vertindamas tuos pačius įrodymus ir faktines aplinkybes, nustatė, kad neįrodyta, jog I. Ž. būtų daręs apsisukimo manevrą ar keitęs važiavimo kryptį staigiai atsiradus kliūčiai, t. y. būtų pažeidęs KET 145, 148 punktų reikalavimus. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 8 d. nutartimi atmetė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą bei padarė išvadą, kad nėra vairuotojo I. Ž. veiksmų, manevruojant į kairę, ir eismo įvykio bei dėl to atsiradusių padarinių tiesioginio priežastinio ryšio. Teismas priėjo prie išvados, kad R. Š. neįvykdė KET 171, 172 punktų reikalavimų. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pakartojo pirmosios instancijos teismo motyvus, jų nevertindamas pagal apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, visiškai nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo veiksmų, kuriais jis iš naujo ištyrė ir peržiūrėjo baudžiamąją bylą, kurioje priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis (ultra vires doktrina). Kaip nurodyta teismų praktikoje, teismas turi teisę netirti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas juos tirti turi būti motyvuotas. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek teisiniai apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr.3K-3-215/2008; kt.).

2.  Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.237 straipsnio, 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 6.242 straipsnio 3 dalies nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas, šių pažeidimų neištaisęs, nesilaikė CPK 320 straipsnio reikalavimų. Kasatoriaus nuomone, sistemiškai aiškinant nepagrįsto praturtėjimo institutą ir atsižvelgiant į CK 6.237 straipsnio 2 dalyje išdėstytą normą, darytina išvada, kad įgytas turtas turi būti grąžinamas ir tuo atveju, kai jis buvo perduotas esant pagrindui, tačiau toks pagrindas išnyksta vėliau. Šioje byloje kasatorius, pateikdamas atsakovui reikalavimą grąžinti jam sumokėtą draudimo išmoką, rėmėsi CK 6.237 straipsnio 2 dalimi, kuri taikytina susidėjusioms faktinėms aplinkybėms: 1) atsakovas 2006 m. sausio 25 d. pateikė kasatoriui prašymą atlyginti jo patirtą žalą dėl 2005 m. spalio 10 d. eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintas atsakovui priklausantis automobilis „Mercedes Benz 311“; 2) Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2006 m. spalio 3 d. nutraukė ikiteisminį tyrimą R. Š., o I. Ž. surašė kaltinamąjį aktą ir 2006 m. lapkričio 10 d. informavo kasatorių, kad byla perduota Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui. Kasatoriaus teigimu, jis, administruodamas eismo įvykį ir surinkęs pakankamai duomenų, kad įsitikintų, jog eismo įvykis draudžiamasis, atsižvelgdamas į užsitęsusį įvykio tyrimą teisėtvarkos institucijose, priėmė sprendimą patenkinti atsakovo prašymą ir 2006 m. gruodžio 7 d. išmokėjo jam draudimo išmoką. Kasatoriaus teigimu, jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad I. Ž. bus išteisintas, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms ir išnykus išmokos mokėjimo pagrindui, buvo pareikalauta iš atsakovo išmoką sugrąžinti. CK 6.241 straipsnyje nustatytos 6.237 straipsnio išimtys, kada negalima išreikalauti kaip be pagrindo įgyto turto. Nors nė viena nurodytų išimčių neatitinka ginčo faktinių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.241 straipsnio l dalies 3 punktą, neturėdamas jokių įrodymų apie tai, kad draudikas, pateikęs reikalavimą sugrąžinti draudimo išmoką, žinojo, t. y. suvokė, jog jis neprivalo vykdyti prievolės ir, neprivalėdamas to daryti, sąmoningai savanoriškai sumokėjo pinigus, kurie gali būti kvalifikuojami kaip dovana. Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai sprendė, kad jo sprendimas išmokėti draudimo išmoką yra savanaudiškas ir nuostolių dėl draudimo išmokos išmokėjimo kasatorius patyrė dėl savo kaltės, nes nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, jog nuostolių būtų išvengta (CK 6.242 straipsnio 3 dalis), todėl atsakovui neturi kilti neigiamų padarinių. Kasatoriaus nuomone, jo elgesys pagal faktines aplinkybes ne tik atitiko bonus pater familias standartus, bet ir draudimo santykius reglamentuojančių teisės aktų numatytas draudiko pareigas, tarp jų ir fiduciarines. Teismai neatsižvelgė į draudiko sampratą ir jo veiksmų reikšmę viešajam interesui, todėl nepagrįstai sprendė, kad, išnykus draudimo išmokos mokėjimo pagrindui, ši išmoka negali būti išreikalaujama iš atsakovo. Be to, kasatoriaus teigimu, ieškinio padavimo metu galiojusių (įsigaliojo nuo 2008 m. vasario 24 d.) Išmokos mokėjimo taisyklių 65.2 punkte nurodyta, kad, išmokėjęs draudimo išmoką, atsakingas draudikas ar Draudikų biuras turi teisę reikalauti, jog draudimo išmoką gavęs asmuo grąžintų gautą išmoką ar jos dalį, jeigu paaiškėja, kad atsakingas už padarytą žalą asmuo yra nukentėjęs trečiasis asmuo, o ne tas asmuo, už kurį atsakingas draudikas ar Draudikų biuras turėjo išmokėti ir išmokėjo draudimo išmoką.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo trečiasis asmuo I. Ž. prašo jį tenkinti. Trečiasis asmuo pritaria kasaciniame skunde nurodytiems motyvams ir papildomai pateikia tokius teisinius argumentus:

Trečiojo asmens teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 182 straipsnio (atleidimo nuo įrodinėjimo – prejudicinio fakto instituto) nuostatas ir dėl to priėjo prie nepagrįstų išvadų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad civilinę bylą dėl teisiamojo veiksmų kilusių civilinių teisinių padarinių nagrinėjantis teismas nenustatinėja nuosprendžiu nustatytų faktų, t. y. civilinę bylą nagrinėjantis teismas nėra saistomas teismo nuosprendžio būtent tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas dėl faktų, kurie baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo nebuvo nagrinėti ir vertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. ir kt. v. D. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-874/2001). Ši nuostata reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas ne tik iš naujo nenagrinėja, tačiau iš naujo nevertina faktų, kurie jau buvo nustatyti ir įvertinti teismo baudžiamojoje byloje. Trečiojo asmens teigimu, šią civilinę bylą nagrinėja abiejų instancijų teismai nurodytą taisyklę pažeidė, nes ne tik iš naujo įvertino tuo pačius faktus, kurie jau buvo įvertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, tačiau tų pačių baudžiamoje byloje nustatytų faktų pagrindu, juos interpretuodami kitaip, padarė priešingas išvadas ir taip paneigė įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl trečiojo asmens I. Ž. veiksmų bei šių veiksmų atitikties KET reikalavimams, atitinkamai jo kaltės dėl 2005 m. spalio 10 d. eismo įvykio. Trečiojo asmens nuomone, jeigu civilinėje byloje abiejų instancijų teismų padarytos išvados, susijusios su trečiojo asmens veiksmų vertinimu, būtų pagrįstos, tai jam turėjo būti priimtas ne išteisinamasis, o apkaltinamasis nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nurodė, kad kiti faktai, nesusiję su nusikalstamais veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą gali būti ginčijami ir teismas turi teisę juos kitaip nustatyti, tačiau faktų, susijusių su baudžiamojoje byloje tirtais trečiojo asmens galbūt nusikalstamais veiksmais, neatskyrė nuo kitų veiksmų (trečiojo asmens nuomone, tokių ir nėra), kurių pagrindu galėtų jam kilti civilinė atsakomybė ir taip trečiojo asmens veiksmus, kurie baudžiamojoje byloje buvo įvertinti, kaip teisėti, atitinkantys visus KET reikalavimus, civilinėje byloje pripažino kaltais, t. y. neteisėtais. Šią civilinę bylą nagrinėję teismai neatskyrė, kokios aplinkybės ir kokia apimtimi yra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, t. y. negalima kitaip vertinti tų pačių faktų, kurie buvo ištirti bei nustatyti įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Trečiojo asmens įsitikinimu, šiuo atveju baudžiamosios bylos dalykas ir civilinės bylos dalyko dalis dėl eismo įvykio dalyvio I. Ž. veiksmų vertinimo yra visiškai tapatūs ir negali būti vertinami skirtingai. Tiek baudžiamojoje, tiek civilinėje byloje buvo sprendžiama, ar trečiojo asmens veiksmai 2005 m. spalio 10 d. eismo įvykio metu vairuojant jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Lancia Dedra“ atitiko KET reikalavimus.

BK 281 straipsnyje nustatytų veikų būtinasis objektyvusis požymis yra kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimas vairuojant transporto priemonę ir jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, o veikų kvalifikavimas pagal skirtingas šio straipsnio dalis atliekamas atsižvelgiant į atsiradusius padarinius asmens sveikatai, gyvybei, turtui, taip pat į tai, ar buvo vairuojama apsvaigus. Taigi, trečiojo asmens nuomone, asmenį traukiant baudžiamojon atsakomybėn už veikų, nustatytų BK 281 straipsnyje padarymą, įvertinami visi galimi jo kaltais veiksmais padaryti KET pažeidimai, dėl kurių kilo eismo įvykis ir atsirado neigiamų padarinių, tarp jų – buvo padaryta žalos kitų asmenų turtui. Civilinę bylą nagrinėję teismai sprendė, ar kasatorius pagrįstai atsakovui sumokėjo draudimo išmoką už eismo įvykio metu atsakovo turtui – automobiliui, kurį vairavo trečiasis asmuo R. Š., padarytą žalą. Tai, kasatoriaus teigimu, reiškia, kad civilinę bylą nagrinėję teismai turėjo vadovautis baudžiamojoje byloje nustatytomis ir įvertintomis aplinkybėmis dėl eismo įvykio dalyvių veiksmų ir atsiradusių padarinių, nes šioje byloje netiriami jokie kiti KET pažeidimai, dėl kurių nebuvo pasisakyta baudžiamojoje byloje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Transrevis“ prašo skundžiamus procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl CPK 182 straipsnio 3 punkto aiškinimo ir taikymo. Atsakovo pastebėjimu, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. nuosprendyje nurodyta, kad negalima vienareikšmiškai nustatyti, ar I. Ž. veiksmais buvo pažeisti KET reikalavimai, bet nepasakyta, jog jie nebuvo pažeisti. Tai, kad abu vairuotojai, t. y. tiek I. Ž., tiek R. Š., pažeidė KET reikalavimus, yra nurodyta Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nutartyje, kuria jis informavo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiąjį prokurorą, kad R. Š. veiksmuose yra nusikaltimo, nustatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, požymių. Be to, atsakovo teigimu, Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 8 d. nutartyje yra nurodęs, kad nebuvo vairuotojo I. Ž. veiksmų, manevruojant į kairę, ir eismo įvykio bei dėl jo atsiradusių padarinių tiesioginio priežastinio ryšio. Tai reiškia, kad, Vilniaus apygardos teismo manymu, I. Ž. veiksmai, nors ir netiesiogiai, lėmė eismo įvykį. Taigi, atsakovo nuomone, teismams nagrinėjant baudžiamąją bylą, nepakako įrodymų, iš kurių vienareikšmiškai būtų galima nustatyti, kad I. Ž. pažeidė KET, ir pripažinti jį kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Dėl šios priežasties I. Ž. buvo išteisintas, tačiau tai nereiškia, kad jam neatsirado deliktinės civilinės atsakomybės. CK 6.270 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinių valdytojams dėl šių šaltinių sąveikos padaryta žala atlyginama bendraisiais pagrindais. Dėl to teismai, nagrinėję civilinę bylą, turėjo nustatyti kiekvieno eismo įvykyje dalyvavusio didesnio pavojaus šaltinių valdytojo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę ir nuostolius. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nustatę, kada nei I. Ž., nei R. Š. nepriimta apkaltinamųjų nuosprendžių ar nutarimų dėl administracinių teisės pažeidimų bei nenustatyta abiejų vairuotojų kaltė, turėjo įvertinti I. Ž. ir R. Š. veiksmus, siekiant nuspręsti dėl jų civilinės atsakomybės dėl 2005 m. spalio 10 d. eismo įvykio. Atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. spalio 8 d. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nuosprendis prejudicinės galios šioje civilinėje byloje neturėjo, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nebuvo saistomi jame nustatytų aplinkybių, todėl nustatinėdami I. Ž. ir R. Š. civilinės atsakomybės sąlygas pažeidimų nepadarė.

2. Dėl CK 6.237, 6.241, 6.242 straipsnių aiškinimo ir taikymo. CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, jog jis neprivalo vykdyti prievolės, negali būti išreikalautas kaip įgytas be pagrindo. Kasatoriaus prievolė mokėti draudimo išmoką kyla iš draudimo sutarties bei draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų. Jam tenka pareiga įvertinti draudimo išmokos mokėjimo pagrįstumą, kartu ir riziką dėl nepagrįsto draudimo išmokos išmokėjimo. Kasatoriaus sprendimo išmokėti draudimo išmoką priėmimo metu galiojusios TPVCAPD įstatymo redakcijos 19 straipsnio 2 punkte buvo nustatyta, kad jei per šio straipsnio         1 dalyje nurodytą terminą neįmanoma ištirti aplinkybių, būtinų draudžiamojo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti, išmoka mokama per keturiolika dienų, skaičiuojant nuo dienos, kai šias aplinkybes būtų įmanoma baigti tirti dedant reikiamas pastangas, tačiau ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos (išskyrus atvejus, kai žalos atlyginimo nustatymas priklauso nuo sprendimo baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje). Jei išmoka mokama priėmus sprendimą baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje, ji turi būti sumokama per keturiolika dienų nuo įsiteisėjusio sprendimo, nuosprendžio ar nutarimo gavimo dienos. Kasatorius Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2006 m. lapkričio 10 d. raštu buvo informuotas, kad, surašius kaltinamąjį aktą I. Ž., baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui. Taigi, kasatorius žinojo, kad I. Ž. iškelta baudžiamoji byla, ir pagal TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 2 punktą jis turėjo teisę palaukti, kol ši byla bus išnagrinėta ir tik po to, jei bus tam pagrindas, išmokėti draudimo išmoką per keturiolika dienų. Atsakovo teigimu, kasatoriui, verslininkui, vykdančiam tik draudimo veiklą, taikomi aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, nustatyti įstatymo. Neturėdamas teismo nuosprendžio, kasatorius neturėjo pagrindo pripažinti, kad įvyko draudžiamasis įvykis, dėl kurio kasatoriui atsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką. Dėl to, atsakovo nuomone, kasatorius išmokėjo draudimo išmoką veikdamas nerūpestingai ir išimtinai savo rizika. Dėl šių priežasčių, atsakovo įsitikinimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai taikė CK 6.242 straipsnio 3 dalį. TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad draudikas ar Draudikų biuras turi teisę reikalauti išmokėtos išmokos tik tuo atveju, jeigu paaiškėja, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisingai apskaičiuota bei neteisėtai išmokėta išmoka ir atlyginta žala, arba nukentėjęs trečiasis asmuo gavo žalos atlyginimą iš atsakingų už žalos padarymą asmenų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ieškovas draudimo išmoką išmokėjo dėl to, kad buvo suklaidintas atsakovo. Atsakovo nuomone, Išmokos mokėjimo taisyklių 65.2 punktas šiuo atveju netaikytinas, nes jame reglamentuojami draudimo išmokų grąžinimo atvejai prieštarauja TPVCAPD įstatymo 22, 23 straipsniuose nustatytiems draudimo išmokų grąžinimo atvejams ir sąlygoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo nuosprendžio prejudicinės reikšmės civilinėje byloje ir eismo įvykio dalyvių kaltės

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas nustato bendrąsias įrodinėjimo pareigos paskirstymo civilinės bylos nagrinėjimo metu taisykles: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti, reglamentuoja CPK 182 straipsnis. Jo 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant šią normą bei jos taikymo ypatumus, pažymėta, kad prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatyti nusikalstamų veiksmų padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje                                J. B.–W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009; 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2010). Kartu išaiškinta, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B.–W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009; 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2010; kt.), nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Tik tam tikrais atvejais į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėse bylose įeina faktai, nustatyti baudžiamosiose bylose. Tokių faktų pavyzdžiai gali būti nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginiai padariniai (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2010).

Šioje byloje aktualus išteisinamajame teismo nuosprendyje konstatuotų faktų reikšmės civilinėje byloje aiškinimo ir taikymo klausimas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2005 m. spalio 10 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė trečiųjų asmenų I. Ž. ir R. Š. vairuojamos transporto priemonės. Kadangi buvo sužalotų asmenų, tai transporto priemonių vairuotojams pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 218 straipsnio 3 dalį (Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata). Atsakovas (R. Š. darbdavys) 2006 m. sausio 25 d. pateikė ieškovui (I. Ž. draudikui) prašymą atlyginti eismo įvykio metu automobiliui „Mercedes Benz 311“ padarytą žalą. 2006 m. spalio 3 d. ikiteisminis tyrimas R. Š. nutrauktas, o I. Ž. surašytas kaltinamasis aktas ir kartu su ikiteisminio tyrimo duomenimis perduotas teismui. Ieškovas 2006 m. lapkričio 29 d. draudžiamojo įvykio tyrimo aktu priėmė sprendimą išmokėti atsakovui 45 114,97 Lt draudimo išmoką ir 2006 m. gruodžio 7 d. mokėjimo nurodymu šią sumą pervedė atsakovui. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. nuosprendžiu I. Ž. išteisintas (sprendimas apskųstas, tačiau nepakeistas, ir įsiteisėjo 2008 m. vasario 8 d.). Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007 m. spalio 8 d. nutartimi informavo prokurorą, kad R. Š. veikoje yra nusikaltimo, nustatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, požymių. R. Š. pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris 2009 m. spalio 29 d. nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų dėl nusikaltimo, nustatyto pirmiau nurodytame straipsnyje, padarymo. Byloje taip pat nėra duomenų ir bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad tretieji asmenys (vienas jų) buvo patraukti (patrauktas) administracinėn atsakomybėn bei nubausti (nubaustas) administracine tvarka. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad, pradedant nagrinėti šią civilinę bylą, nebuvo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar nutarimo dėl administracinio teisės pažeidimo, kuriuose būtų nustatytas kaltas dėl 2005 m. spalio 10 d. įvykusio eismo įvykio asmuo.

Ieškovas 2008 m. vasario 11 d. pareiškė atsakovui pretenziją dėl draudimo išmokos grąžinimo, tačiau atsakovas jos netenkino, todėl ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas jam priteisti išmokėtą draudimo išmoką. Reikalavimas priteisti draudimo išmoką buvo grindžiamas tuo, kad, priėmus I. Ž. išteisinamąjį nuosprendį, pripažinta, jog jis nekaltas dėl eismo įvykio, todėl ieškovui (I. Ž. civilinės atsakomybės draudikui) nekyla pareigos sumokėti atsakovui draudimo išmokos ir todėl ši turi būti ieškovui grąžinta.

Sprendžiant dėl to, ar tam tikri I. Ž. priimtame išteisinamajame teismo nuosprendyje konstatuoti faktai gali būti vertinami kaip prejudiciniai nagrinėjamoje civilinėje byloje, būtina nustatyti, koks buvo įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje ir koks jis yra šioje byloje. Baudžiamojoje byloje buvo pareikšti kaltinimai I. Ž. dėl to, kad jis, 2005 m. spalio 10 d., vairuodamas jam priklausantį automobilį, pažeidė KET 145, 148, 173 punktų reikalavimus, todėl kilo eismo įvykis ir buvo sutrikdyta žmonių sveikata, t. y. padaryta BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatyta nusikalstama veika. Taigi baudžiamojoje byloje buvo nustatinėjama, ar I. Ž. pažeidė kaltinimuose nurodytuose KET punktuose įtvirtintus reikalavimus, t. y. įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje buvo konkrečių KET punktų pažeidimas. Išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, kad neįrodyta, jog I. Ž. pažeidė KET punktų 145, 148 straipsnių reikalavimus. Kaip matyti iš šią civilinę bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų, civilinėje byloje buvo sprendžiama dėl trečiųjų asmenų deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo ir bylos aplinkybių tyrimas ir vertinimas nebuvo apribotas konkrečių KET nuostatų, t. y. civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas buvo platesnis. Pažymėtina, kad taikant deliktinę atsakomybę asmens veiksmų neteisėtumas ir kaltė gali būti konstatuojama ne tik dėl konkrečios normos pažeidimo, bet ir dėl asmens nepakankamai atidaus, atsargaus elgesio, šiuo atveju – dalyvaujant su transporto priemone eisme. Civilinę bylą nagrinėję teismai, konstatavo, kad trečiasis asmuo I. Ž., be kita ko, pažeidė bendrąją eismo dalyvio pareigą elgtis atsargiai, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo (KET 50, 52 straipsniai). Šie KET punktai nebuvo baudžiamosios bylos tyrimo objektas ir išteisinamajame teismo nuosprendyje dėl jų nepasisakyta. Dėl to nėra teisinio pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad išteisinamajame nuosprendyje ir šioje civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas sutampa, t. y. neįrodyti kasatoriaus neteisėti veiksmai eismo įvykio metu, todėl kasatoriui negali kilti deliktinės atsakomybės. Išteisinamajame teismo nuosprendyje nepaneigta, kad I. Ž. dalyvavo eisme ir kad įvyko eismo įvykis, kurio metu tiek transporto priemonių valdytojams, tiek kitiems asmenimis padaryta žalos. Šiuo atveju civilinę bylą nagrinėję teismai, neturėdami įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar administracinio nutarimo dėl kalto dėl eismo įvykio asmens, turėjo teisę iš naujo vertinti tiek šioje, tiek baudžiamojoje byloje, kurioje buvo pareikšti kaltinimai I. Ž., pateiktus įrodymus ir spręsti dėl deliktinės atsakomybės sąlygų tiek I. Ž., tiek R. Š. buvimo. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos duomenis, konstatavo, kad dėl eismo įvykio yra tiek I. Ž., tiek R. Š. kaltės, tačiau ji yra nevienodo dydžio. Pirmosios instancijos teismo nuomone, nors dėl R. Š. veiksmų kilo eismo įvykis ir jo padariniai – apgadintos transporto priemonės, tačiau jie nebuvo tokie pavojingi, kaip I. Ž. atlikti veiksmai – ketinimas apsisukti draudžiamoje vietoje per ištisinę skiriamąją liniją ir neįsitikinimas, prieš pradedant persirikiuoti ir kitaip keisti važiavimo kryptį, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Teismas konstatavo, kad R. Š. kaltės dėl eismo įvykio yra 20 proc., I. Ž. – 80 proc., todėl galėtų būti laikoma, jog ieškovas atsakovui nepagrįstai išmokėjo 20 proc. draudimo išmokos, t. y. 9023 Lt. Apeliacinės instancijos teismas tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritarė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasaciniame skunde I. Ž. kaltės dėl eismo įvykio kilimo nebuvimo klausimas buvo grindžiamas tik tuo aspektu, jog I. Ž. priimtas išteisinamasis nuosprendis, t. y. bylą nagrinėję teismai apskritai neturėjo teisės spręsti dėl I. Ž. kaltės kaip vienos deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo, tačiau nepateikiama argumentų dėl to, kad teismai I. Ž. kaltės nustatymo aspektu netinkamai tyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus ir todėl nepagrįstai nustatė jo kaltę, taip pat atsiliepime į kasacinį skundą pateiktus argumentus, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo abejoti teismų išvados, kad dėl eismo įvykio kilimo yra tiek I. Ž., tiek R. Š. kaltės, teisėtumu. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktų įrodymų visuma ir teismų atliktas jų įvertinimas kelia pagrįstų abejonių dėl to, ar teisingai buvo nustatytas I. Ž. ir R. Š. kaltės dydis. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis byloje teismų nustatytomis eismo įvykio aplinkybėmis ir ištirtais jas patvirtinančiais įrodymais, nėra pagrindo daryti išvadą, kad vieno eismo įvykyje dalyvavusio vairuotojo kaltė yra didesnė nei kito. Dėl to ši aplinkybė turėtų būti teismo iš naujo nustatinėjama, pakartotinai tiriant ir vertinant jai nustatyti reikšmingus įrodymus.

Dėl draudimo išmokos grąžinimo

Kasatorius reikalavimą grąžinti draudimo išmoką grindžia nepagrįsto praturtėjimo institutą reglamentuojančiomis teisės normomis, kurių, jo nuomone, bylą nagrinėję teismai šiuo atveju nepagrįstai netaikė.

Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos kasacinio skundo argumentus, pažymi, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rolvika“ v. BUAB „LVS“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-90/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Utvilsta“ v. IĮ ,,Utenos stogai“, bylos Nr. 3K-3-140/2010). Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos tokios sąlygos, kurios būtinos nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisiniams santykiams atsirasti: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rolvika“ v. BUAB „LVS“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-90/2010; 2010 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-276/2010).

Šioje byloje kasatoriaus reikalavimas grąžinti sumokėtą draudimo išmoką atsirado ne iš nepagrįsto praturtėjimo, bet iš draudimo teisinių santykių, konkrečiai – iš ieškovo ir I. Ž. sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties. Tokių sutarčių sudarymo ir vykdymo sąlygos nustatytos draudimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Draudimo įstatymo (redakcijos, galiojusios draudimo išmokos išmokėjimo metu) 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad  atsakingas draudikas, jo atstovas pretenzijoms nagrinėti arba Biuras per 30 dienų (arba šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju – per 3 mėnesius) nuo pretenzijos pateikimo dienos turi pateikti motyvuotą pasiūlymą dėl išmokos mokėjimo arba privalo pateikti pagristą atsakymą bei įrodymus, atleidžiančius nuo išmokos išmokėjimo ar suteikiančius teisę sumažinti išmoką. Remiantis šia nuostata, darytina išvada, kad draudiko pareiga sumokėti draudimo išmoką, kai jam pateikiama pretenzija atlyginti žalą neturi būti vykdoma visais atvejais arba gali būti vykdoma tik dėl dalies pareikšto reikalavimo. Šiuo konkrečiu atveju draudikas patenkino visą jam pretenzijoje pareikštą reikalavimą, t. y. išmokėjo 45 114,97 Lt draudimo išmokos, nors, bylą nagrinėjusiems pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nustačius, kad dėl eismo įvykio yra kalti abu eismo įvykyje dalyvavę vairuotojai, turėjo teisę ją sumažinti. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju draudikas turi teisę reikalauti grąžinti jam per daug sumokėtos draudimo išmokos dalį, apskaičiuotiną proporcingai apdraustojo asmens (I. Ž.) kaltei dėl eismo įvykio. Kasatoriaus argumentas, kad ieškinio padavimo metu galiojusių (įsigaliojo nuo 2008 m. vasario 24 d.) Išmokos mokėjimo taisyklių 65.2 punkte nurodyta, kad, išmokėjęs draudimo išmoką, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, jog draudimo išmoką gavęs asmuo grąžintų gautą išmoką ar jos dalį, jeigu paaiškėja, kad atsakingas už padarytą žalą asmuo yra nukentėjęs trečiasis asmuo, o ne tas asmuo, už kurį atsakingas draudikas turėjo išmokėti ir išmokėjo draudimo išmoką, netaikytinas kilusiam ginčui išspręsti, nes negaliojo draudimo išmokos mokėjimo metu, tačiau jis patvirtina įstatymo leidėjo valią ir šioje byloje padarytą išvadą, kad draudikas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtos draudimo išmokos dalį, nustatęs, jog dėl eismo įvykio yra abiejų jame dalyvavusių vairuotojų kaltės.

Teisėjų kolegija, remdamasi atsižvelgiant į šios bylos faktinę situaciją pateiktais išaiškinimais, konstatuoja, kad byloje būtina iš naujo įvertinti įrodymus, kuriuose yra duomenų, pagrindžiančių eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų (trečiųjų asmenų) kaltę ir jos dydį, ir, nustačius šią faktinę aplinkybę, spręsti dėl dalies atsakovui priteistos draudimo išmokos grąžinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nepateikta ir bylą nagrinėjusių teismų nevertinta ieškovo ir I. Ž. sudaryta transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuri yra vienas įrodymų, sprendžiant dėl pagrindo grąžinti išmokėtą draudimo išmokos dalį buvimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinės instancijos teismas turėjo 68,56 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų ir bylos dalyvių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pasisakys šis teismas, išnagrinėjęs byla pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Algis Norkūnas

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas