Baudžiamoji byla Nr. 1-12-373/2020

                                                                                      Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31999-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

1.1.7.2.5; 1.1.10.1; 1.2.3.4.3; 1.2.5.3; 2.3.6.4.5.1; 2.3.6.4.5.2

UTENOS APYLINKĖS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

              2020 m. vasario 18 d.                             

          Utena

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėja Laima Dumskienė,

sekretoriaujant Rasai Fedinienei,

dalyvaujant prokurorei V. C.,

kaltinamajam A. A.,

gynėjai advokatei R. V.,

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei N. V., nukentėjusiems J. V., G. V.,

        viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), romų tautybės, Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), nevedęs, pradinio išsilavinimo, bedarbis, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį, 144 straipsnį,

n u s t a t ė :        

A. A. 2015-06-06 apie 11.00 val., neturėdamas leidimo surinkti ir apdoroti eksploatuoti netinkamas transporto priemones, neleistinoje vietoje - (duomenys neskelbtini) kaime esančios A. Š. sodybos kieme, pažeisdamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-12-24 įsakymu Nr. 710 patvirtintų taisyklių “Dėl eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo”(2013-03-19 redakcija) 9 straipsnio nuostatas, kad eksploatuoti netinkamas transporto priemones gali surinkti ir apdoroti tik apdorojimo įmonės, turinčios leidimą ir kad surinkimas ir apdorojimas turi būti vykdomas negyvenamosios paskirties pastatuose bei panaudodamas savo automobilį krovinio kėlimui, t.y. ne pagal paskirtį, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2008-07-01 įstatymo redakcija) 2 straipsnį, kuriame nurodyta, kad automobilis yra motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti keliu, kroviniams ir (ar) keleiviams vežti arba kitoms transporto priemonėms vilkti, ardė netinkamą eksploatuoti automobilį VW Passat - pririšęs vieną virvės galą prie savo automobilio kablio, o kitą virvės galą prie ardomo automobilio vidurinio statramsčio, kėlė ir ant šono vertė ardomą automobilį, pasekmėje, trukus virvei, keliamas automobilis krito atgal ir prispaudė pavojingoje keliamo automobilio zonoje buvusį nukentėjusįjį A. V., kuris mirė nuo krūtinės ląstos sumušimo ir suspaudimo, pasireiškusio kraujosruvomis krūtinės minkštuosiuose audiniuose, daugybiniais abipusiais fragmentiniais šonkaulių lūžiais ir kairiojo plaučio sužalojimu, kas komplikavosi poodine emfizema ir ūmiu kvėpavimo nepakankamumu, tokiu būdu dėl nusikalstamo pasitikėjimo, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles dėl neatsargumo atėmė gyvybę A. V..

Be to, jis savo veiksmais sukėlęs pavojų nukentėjusiojo A. V. gyvybei, kuomet 2015-06-06 apie 11.00 val. (duomenys neskelbtini) esančios A. Š. sodybos kieme pririšęs vieną virvės galą prie savo automobilio kablio, o kitą virvės galą prie ardomo automobilio vidurinio statramsčio, kėlė ir ant šono vertė ardomą automobilį VW Passat, kuriam krentant atgal nukentėjusysis A. V. buvo prispaustas nukritusio automobilio kėbulu, suvokdamas, kad patyrus tokią traumą nukentėjusiojo gyvybei gresia pavojus, nepagelbėjo nukentėjusiajam, neiškvietė greitosios medicininės pagalbos, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą.

Įrodymai ir veikų kvalifikavimo motyvai 

Kaltinamasis A. A. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2015-06-06 jis su M. R. buvo nuvažiavęs į A. Š. sodybą pirkti metalo laužo. Reikėjo apversti ir išardyti A. Š. sodybos kieme buvusį automobilio kėbulą. Automobilį vertė jis, M. R., A. Š., R. A. ir A. V.. Automobilį vertė rankomis, virvės prie jo nebuvo pririšę. Jie rankomis išjudino kėbulą, jį truputį pakėlė, A. Š. po juo pakišo kaladę. Apvertus automobilį, nukentėjęs nuėjo į A. Š., kada išėjo nematė. Tą dieną ardė vieną automobilį ir jį ardant niekas nebuvo prispaustas. Jis įmonės įregistravęs nebuvo. Tą dieną M. R. dirbdamas vartojo alkoholį, bet nebuvo labai girtas, kad nesuprastų kas vyksta. Tokį automobilio pakėlimo būdą, kurį nurodo M. R., yra naudojęs, tačiau ne A. Š. sodyboje. Su M. R. nėra susipykę ir nežino kodėl šis galėtų jį apkalbėti. Civilinio ieškinio nepripažįsta.

Kaltinamojo kaltė įrodyta kitais byloje surinktais įrodymais.

Liudytojas M. R. parodė, kad jis dirbo pas kaltinamąjį, surinkinėjo metalą. Jis su A. A. nuvažiavo į A. Š. sodybą ir ten atėjo neblaivūs A. V. bei R. A.. Norėjo apversti A. Š. sodyboje buvusį mašinos kėbulą ant stogo, kad galėtų jį supjaustyti. A. A. prie kėbulo statramsčio tarp priekinių ir galinių durelių pririšo virvę ir savo automobiliu, kuris stovėjo statmenai kėbului iš priešingo šono nei pririšta virvė, mėgino atversti kėbulą. Kai virvės pagalba kėlė kėbulą, jis buvo prie kėbulo galinės dalies, o A. V. ir R. A. - kėbulo priekyje A. A. savo mašina vieną kartą trūktelėjo stipriau, paskui iš lėto kėbulas atvirto, virvė trūko. Jis išgirdo riksmą bei pamatė po kėbulu A. V.. Kėbulas buvo pakeltas gal 45 laipsnių kampu, apie 50 - 70 cm nuo žemės, o virvei nutrūkus grįžo į tą pačią padėtį. A. V. buvo prispaustas kėbulo kampu įstrižai gulintis ant nugaros, kojos buvo išlindę kėbulo priekyje, o galva ir rankos iš šono. Jis nematė kaip A. V. pakliuvo po kėbulu. Jis su A. A. šiek tiek atkėlė kėbulą, o R. A. A. V. už rankų ištraukė. Pirmoje apklausoje įvykio aplinkybių nepasakojo, nes su A. A. buvo susitarę apie jį nutylėti. Jis neturi tikslo apkalbėti A. A., su juo nesipyksta.  

Liudytojas M. R. ikiteisminio tyrimo metu davė analogiškus parodymus. Jis  parodė, kad A. Š. sodyboje ardomas automobilis VW Passat stovėjo ant ratų (ar ant diskų, galėjo būti ir be ratų, nes nereikėjo jų atsukti), jį reikėjo atversti ant stogo arba ant šono. A. A., kuris vadovavo darbams, nurodė automobilį apversti. Automobilis buvo be variklio, kitų pagrindinių mechanizmų, buvo kėbulas bei važiuoklės tiltai. A. A. savo automobilį Audi privarė statmenai prie ardomo automobilio šono 5-6 m. atstumu ir vieną virvės galą pririšo prie savo automobilio kablio, o kitą galą, permetęs virvę per ardomo automobilio stogą, pririšo prie vidurinio statramsčio. Jis taip automobilius apversdavo pastoviai. A. A. sėdo į automobilį ir važiuodamas kėlė ardomą automobilį. Pradžioje jis keletą kartų staigiau savo automobiliu pradėdavo važiuoti iš vietos tam, kad truktelėjimu išjudintų į žemę įsmigusį ardomą VW Passat. Kai VW Passat išsijudino, jis tolygiai iš lėto važiavo ir tuo pačiu ant šono vertė ardomą automobilį. Kai automobilis buvo pakeltas 50-60 laipsnių kampu, truko virvė ties statramsčiu, kur ji trynėsi į metalą. Automobilis krito atgal ant ratų, t. y. dugnu žemyn. Tuo metu jis buvo prie atverčiamo automobilio galinės dalies, o kiti du vyriškiai, kurie buvo atėję padėti, buvo kitoje automobilio pusėje. Kai automobilis trukus virvei nukrito, išgirdo vyriškio riksmą. Tada užbėgo už ardomo VW Passat ir išvydo vyriškį, kuris buvo prispaustas priekine automobilio dalimi (vieta, kur montuojamas variklis), gulėjo kampu taip, kad link keleivio priekinių durelių buvo galva išlindus, o kojos kyšojo pro priekinę automobilio dalį. Šis vyras kažką sudejavo. A. A. atbėgęs kėlė automobilio kėbulą už priekinės dalies, jis kėlė paėmęs už galinio sparno, o prispaustojo draugas ištraukė prispaustą vyriškį suėmęs už riešų. Kai nukentėjęs buvo ištrauktas, klausė ar viskas gerai. Truputi jis pagulėjo, jam padėjo atsistoti, kad būtų blogai nesiskundė. Nebuvo jokių minčių, kad reikia kviesti greitąją pagalbą. Prispaustas vyras su namo šeimininku išgėrė alaus ir kažkur išėjo. Tą pačią dieną, vakare A. A. jam pasakė, kad jei kas klaus ar kas atsitiko, geriau neminėti, kad buvo prispaustas vyriškis (t. 2, b.l. 33-35).

M. R. parodymų patikrinimo vietoje metu manekeno pagalba parodė, kad po kėbulu prispausto A. V. kojos buvo išlindę pro priekinę automobilio dalį, galva ir rankos buvo išlindę ties keleivio priekinių durelių dalimi. Taip pat parodė, kad siekiant išlaisvinti prispaustą A. V., jis kėlė kėbulo galinę dalį, A. A. - priekinę dalį, o R. A. suėmęs jį už riešų traukė iš po kėbulo (t. 2, b.l. 37-39, 52-55).

Teismo medicinos ekspertizės akte konstatuota, kad A. V. mirė nuo krūtinės ląstos sumušimo ir suspaudimo, pasireiškusio kraujosruvomis krūtinės minkštuosiuose audiniuose, dauginiais abipusiais fragmentiniais šonkaulių lūžiais ir kairiojo plaučio sužalojimu, tai komplikavosi poodine emfizema ir ūmiu kvėpavimo nepakankamumu. Jis mirė  prieš 1-2 paras iki jo lavono tyrimo 2015-06-08. Neatmesta galimybė, kad A. V. po patirtų sužalojimų galėjo atlikti savarankiškus veiksmus, galėjo išgyventi kelių valandų laikotarpį. Sužalojimai padaryti mažiausiai 9 trauminiais poveikiais. Šonkaulių lūžiai ir kairiojo plaučio sužalojimas galėjo būti padaryti vienu trauminiu poveikiu suspaudus krūtinės ląstą tarp dviejų plokštumų iš priekio-kairės ir nugaros-dešinės. Kraujosruvos po galvos smegenų minkštaisiais dangalais atsirado nuo trauminio poveikio buku daiktu į galvą. Kraujosruvos žastuose ir riešuose galėjo būti padarytos keliant ar traukiant kūną, suėmus A. V. už rankų. Neatmetama galimybė, kad veido ir kojų sužalojimai buvo padaryti prispaudus A. V. kūną automobilio ar traktoriaus kėbulo dalimis prie žemės. Nubrozdinimai nugaros ir kairiojo sėdmens juosmens dalyje galėjo būti padaryti velkant kūną šiurkščiu ar nelygiu paviršiumi ar traukiant prispaustą kūną (t. 1, b.l. 167-178).

Ekspertas R. L, atlikęs teismo medicinos ekspertizę, paaiškino, kad A. V. šonkaulių lūžiai ir kairiojo plaučio sužalojimas galėjo būti padaryti suspaudus jo krūtinės ląsta tarp dviejų plokštumų. Vienu trauminiu poveikiu galėjo būti padaryti keli sužalojimai, jei jis buvo suspaustas tarp nelygaus, grublėto paviršiaus. A. V. nebuvo kojų sužalojimų, būdingų transporto priemonei partrenkus pėsčiąjį ar jį pervažiavus. A. V. galėjo būti sužalotas jį gulintį spaudžiant iš viršaus prie žemės. Kraujosruvos jo žastuose ir riešuose galėjo būti padarytos traukiant kūną suėmus už rankų arba galėjo būti sužalotas kėbulu. A. V. nustatyti fragmentiniai šonkaulių lūžiai šešiose anatominėse linijose abiejose krūtinės ląstos pusėse, būdingi kūno suspaudimui tarp dviejų plokštumų ir nebūdingi sužalojimui, kuris atsiranda transporto priemonei partrenkus pėsčiąjį ar žmogui griūnant.

Taigi, ekspertizės akte A. V. konstatuotų kūno sužalojimų lokalizacija, galimas jų padarymo būdas sutampa su liudytojo M. R. parodymais, kad jis buvo prispaustas automobilio kėbulo. Pagal M. R. parodymus A. V. kūnas gulėjo po kėbulu, o jo galva, rankos ir kojos buvo išlindę iš po kėbulo, nebuvo prispaustos. Sužalojimai, sukėlę A. V. mirtį rasti būtent jo krūtinės ląstos srityje, kurią automobilio kėbulas buvo prispaudęs prie žemės, t. y. šonkaulių lūžiai ir kairiojo plaučio sužalojimas galėjo būti padaryti suspaudus jo krūtinės ląstą tarp dviejų plokštumų. M. R. ir kaltinamasis parodė, kad jie nėra susipykę ir nėra pagrindo liudytojui apkalbėti kaltinamąjį.

Įvykio vietoje buvęs liudytojas R. A. davė priešingus parodymus nei liudytojas M. R..

Liudytojas R. A. parodė, kad 2015-06-06 ryte jis su A. V. nuėjo pas A. Š. ir jie abu bei kaltinamasis ir M. R. vertė ant šono automobilio VW Passat kėbulą. Jo teigimu A. A. tam, kad apversti kėbulą, virvės prie jo nerišo ir savo mašina jo netempė. Verčiant kėbulą jis ir A. V. stovėjo kėbulo priekyje, o kaltinamasis ir M. R. gale. Kėbulą pavertė ant šono ir pjaustė. A. V. automobilio kėbulas neprispaudė ir jis jo iš po kėbulo netraukė.

Liudytojas R. A. ikiteisminio tyrimo metu davė nevienodus parodymus. Jis vienų apklausų metu teigė, kad automobilio kėbulą vertė rankomis, virvė nebuvo naudojama ir A. V. nebuvo prispaustas  (t. 2, b.l. 62-63, 78-79). Kitoje apklausoje parodė, kad kai kėbulą pavertė ant šono virvė kažkokia buvo, bet ką su ja darė pasakyti negali, nes nepamena.  Žino, kad pakėlus automobilį  A. Š. pakišo medžio kaladę, kad neapvirstų, bet ar virve  jie tempė automobilį ar jį vartė nepamena (t. 2, b.l. 84). Kitoje apklausoje parodė, kad automobilis, kurį vertė, buvo be ratų, todėl negalėjo rankomis paimti už automobilio dugno. Kiek pamena, automobilio vertimui buvo naudojama kažkokia virvė, ji buvo gal 2 cm storio. Ją pririšo prie automobilio statramsčio, kodėl ji buvo pririšta - ar dėl to, kad už jos versti automobilį ant šono, ar dėl to, kad buvo surištos durelės, kad jos neatsidarytų - tiksliai pasakyti negali. Kaip automobilį atvertė ant šono pasakyti negali, tik pamena, kad A. A. su M. R. ir jis su A. V. paėmę už posparnių bandė jį atversti ant šono. Ar pavyko nepamena, todėl mano, kad galėjo versti tempiant automobiliu, bet to garantuoti negali. Pamena, kad jis kėlė už posparnio, o jam iš dešinės stovėjo ir kėlė A. V.. Automobilis buvo atverstas dugnu į tvartą ir stovėjo statmenai, tačiau kas ir kokiu būdu jį taip atvertė nežino, nepamena, nes daug vartoja alkoholio. Ar galėjo verčiamas automobilis prispausti A. V. nežino, nepamena (t. 2,  b.l. 85-86).

R. A. teismo posėdyje kategoriškai neigė, kad A. A. kėbulą vertė pririšęs jį virve prie savo automobilio ir tempdamas. Tuo tarpu, apklausiamas ikiteisminiame tyrime tiksliai prisiminti šio įvykio negalėjo dėl, jo teigimu, didelio suvartoto alkoholio kiekio. Tokie nenuoseklūs ir jokiais kitais įrodymais nepatvirtinti jo parodymai negali paneigti liudytojo M. R. parodymų, kurie sutampa su teismo medicinos ekspertizės duomenimis ir eksperto paaiškinimais apie A. V. padarytų sužalojimų pobūdį ir jų padarymo mechanizmą. 

Liudytojo A. Š. parodymai nevertinami kaip įrodymai ir neanalizuojami dėl jo psichinės sveikatos būklės. Jis nuo 2001-01-04 dispanserizuotas, diagnozė - paranoidinė šizofrenija (t.2, b.l.140-141, 147).

Liudytoja. R. V, kaltinamojo sugyventinė, parodė, kad ji buvo A. Š. sodyboje su A. A.. Matė kaip A. A., M. R., A. Š., A. V. ir R. A. vertė mašiną ant šono. Prie mašinos virvė nebuvo pririšta, ją vertė rankomis.

 Liudytojos R. V. parodymai vertinami kaip jos bandymas padėti kaltinamajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jie prieštarauja tarpusavyje sutampantiems aukščiau aptartiems liudytojo M. R. parodymams, teismo medicinos ekspertizės išvadoms bei eksperto paaiškinimams.

Tokiu būdu liudytojo M. R. parodymais, kurie sutampa su teismo medicinos ekspertizės išvadomis apie A. V. padarytų sužalojimų pobūdį ir jų padarymo mechanizmą, t.y., kad A. V. mirė nuo krūtinės ląstos sumušimo ir suspaudimo, pasireiškusio kraujosruvomis krūtinės minkštuosiuose audiniuose, dauginiais abipusiais fragmentiniais šonkaulių lūžiais ir kairiojo plaučio sužalojimu, tai komplikavosi poodine emfizema ir ūmiu kvėpavimo nepakankamumu ir kad mirtį sukėlę sužalojimai buvo padaryti suspaudus jo krūtinės ląstą tarp dviejų plokštumų, eksperto paaiškinimais patikimai nustatytos kaltinime nurodytos aplinkybės, sukėlę A. V. mirtį.

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad kaltinamasis kaip metalo laužą iš A. Š. pirko neeksploatuojamo automobilio VW Passat kėbulą. Jis šio kėbulo ardymui buvo pasikvietęs M. R. bei kaltinime nurodytu būdu prie kėbulo pririšęs virvę jį vertė šalia būnant A. V. ir R. A.. Kaltinamasis šiuos darbus atliko neteisėtai, nes pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-12-24 įsakymu Nr. 710 patvirtintų taisyklių “Dėl eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo” (2013-03-19 redakcija) 9 straipsnio nuostatas eksploatuoti netinkamas transporto priemones gali surinkti ir apdoroti tik apdorojimo įmonės, turinčios leidimą ir surinkimas bei apdorojimas turi būti vykdomas negyvenamosios paskirties pastatuose.

Kaltinamasis leidimo ardyti eksploatuoti netinkamas transporto priemones neturėjo, VW Passat kėbulą ardė A. Š. sodybos teritorijoje. Jis naudojo savo automobilį ardomo automobilio kėbulo pakėlimui, t.y. ne pagal paskirtį, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2008-07-01 įstatymo redakcija) 2 straipsnio nuostatas, kad automobilis yra motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti keliu, kroviniams ir (ar) keleiviams vežti arba kitoms transporto priemonėms vilkti.

Kaltinamasis pririšęs vieną virvės galą prie savo automobilio kablio, o kitą prie ardomo automobilio kėbulo vidurinio statramsčio, kėlė ir vertė ardomą automobilį ir pasekmėje trūkus virvei keliamo automobilio kėbulas krito atgal ir prispaudė A. V., kuris nuo patirtų sužalojimų mirė.

Kaltinamasis tokiu būdu ardydamas eksploatuoti netinkamą automobilį pažeidė aukščiau nurodytų teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles ir dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui.

Kaltinamojo veika sudaro nusikaltimo, numatyto BK 132 straipsnio 3 dalyje sudėtį.

A. A. taip pat kaltinamas, kad savo veiksmais sukėlęs pavojų A. V. gyvybei, kai šis buvo prispaustas automobilio kėbulu, suvokdamas, kad patyrus tokią traumą nukentėjusiojo gyvybei gresia pavojus, nepagelbėjo nukentėjusiajam, neiškvietė greitosios medicininės pagalbos, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. 

Kaltinamasis neigia, kad A. V. buvo prispaustas automobilio kėbulu, todėl nedavė parodymų apie tai kaip jis suvokė nukentėjusiajam kilusį pavojų.

Liudytojas M. R. parodė, kad kai A. V. prispaudė automobilio kėbulas, nepagalvojo, kad bus tokios pasekmės, nes jis išėjo, atrodė jam viskas gerai.

M. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kai nukentėjęs buvo ištrauktas iš po kėbulo, jo klausė ar viskas gerai. Jis pagulėjo, jam padėjo atsistoti, kad būtų blogai nesiskundė. Nebuvo jokių minčių, kad reikia kviesti greitąją pagalbą. Tą pačią dieną, vakare A. A. jam pasakė, kad jei kas klaus ar kas atsitiko, geriau neminėti, kad buvo prispaustas vyriškis (t. 2, b.l. 33-35).

 Teismo medicinos ekspertizės akte nurodyta, kad neatmetama galimybė, jog A. V. po patirtų sužalojimų galėjo atlikti savarankiškus veiksmus, galėjo išgyventi kelių valandų laikotarpį (t. 1, b.l. 167-178).

Ekspertas R. L. paaiškino, kad A. V. dėl patirto kairiojo plaučio sužalojimo, kuris komplikavosi poodine emfizema ir ūmiu kvėpavimo nepakankamumu, galėjo judėti, nes jo kojos, nugaros smegenys nebuvo sužaloti, nervai nepažeisti. Jis po sužalojimo galėjo išgyventi keletą valandų.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 144 straipsnį kyla tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą.

BK 144 straipsnyje įtvirtintas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltės turinys apibrėžiamas tuo, kad kaltininkas supranta, jog kito asmens gyvybei gresia pavojus ir kad jam būtina pagalba, kad gali pagelbėti, tačiau sąmoningai jos nesuteikia (kasacinė nutartis Nr. 2K-148-303/2018).

Kaltinamasis ardė eksploatuoti netinkamą transporto priemonę neleistinu būdu ir neleistinoje vietoje. Jo neteisėti veiksmai sukėlė pavojų A. V. gyvybei. Automobilio kėbulas krisdamas dideliu svoriu prispaudė A. V. kūną prie žemės. Kėbulą, siekdami išlaisvinti A. V., nuo jo atkėlė du vyrai, jam buvo padaryti daugybiniai abipusiai šonkaulių lūžiai. A. V. rankos, kojos ir galva buvo išlindę iš po kėbulo, o kita kūno dalis buvo prispausta. Kėbulas ant A. V. užkrito iš 50 – 70 cm aukščio ant jo kūno dalies, kurioje daug gyvybei svarbių organų. Kaltinamasis, matydamas kaip buvo prispaustas A. V., turėjo suprasti, kad jo gyvybei sukeltas realus pavojus, kad prispaudus dideliu svoriu gali būti sužaloti jo vidaus organai ir kad jam būtina pagalba. Jis galėjo pagelbėti nukentėjusiajam iškviesdamas greitąją medicinos pagalbą pats jį pristatydamas į gydymo įstaigą ar kitais būdais, tačiau sąmoningai nesuteikė jam jokios pagalbos. Šioje situacijoje tam, kad suvokti galimas sunkias pasekmes žmogaus sveikatai, specialiosios žinios ar įgūdžiai nėra būtini. Be to, kaltinamasis matė, jog nukentėjęs yra neblaivus ir pats gali tinkamai neįvertinti savo būklės. Tai, kad kaltinamasis suvokė A. V. sveikatai ir gyvybei kilusi pavojų patvirtina ir ta aplinkybė, kad jis tos pačios dienos vakare pasakė liudytojui M. R., jog jei kas klaus ar kas atsitiko, geriau neminėti, kad buvo prispaustas vyriškis (t. 2, b.l. 33-35).

Šios aplinkybės leidžia padaryti neginčytiną išvadą, kad kaltinamasis, sukėlęs pavojų nukentėjusiajam ir turėdamas galimybę suteikti pagalbą, jam nepagelbėjo, o paliko jį gyvybei pavojingoje padėtyje.

Toks kaltinamojo neveikimas sudaro nusikaltimo, numatyto BK 144 straipsnyje sudėtį.

Bausmės skyrimo motyvai

Skiriant bausmę kaltinamajam atsižvelgiama į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Jis neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, registruojasi Užimtumo tarnyboje.

A. A. teisiamas pirmą kartą už neatsargų ir tyčinį nesunkų nusikaltimus. BK 55 straipsnis numato, kad tokiais atvejais paprastai skiriamos su terminuotu laisvės atėmimu ar areštu nesusijusios bausmės. Skirdamas šias bausmes teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.

BK 132 straipsnio 3 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą, todėl ši bausmė ir skirtina kaltinamajam. BK 144 straipsnio sankcijoje numatytos kelios bausmių rūšys. Parenkant bausmę kaltinamajam atsižvelgiama į tai, kad jis ardė transporto priemonę grubiai pažeisdamas šiai veiklai keliamus reikalavimus ir tokių jo veiksmų pasekmėje buvo sužalotas ir mirė žmogus. Kaltinamasis pagal įvykio aplinkybes esant akivaizdžiam pavojui nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, paliko jį be pagalbos.  Toks jo elgesys vertinamas kaip labai pavojingas ir jam pagal  BK 144 straipsnį taip pat skirtina laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į teigiamus kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis, jam skirtinų bausmių dydis skaičiuotinas nuo sankcijose numatyto šių bausmių vidurkio iki minimumo (BK 60 straipsnis).

Kaltinamasis teisiamas pirmą kartą, registruojasi Užimtumo tarnyboje, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, t. y. remiantis BK 75 straipsniu atidedant bausmės vykdymą ir skiriant pareigas, kurios taisomai veiktų jo elgesį. 

Civilinis ieškinys

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė N. V. pareiškė civilinį ieškinį dėl 3063,00 eurų turtinės ir 15000,00 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

 Turtinę žalą sudarančių laidojimo ir kapavietės sutvarkymo išlaidų dydis pagrįstas dokumentais (t.4, b.l.45-50). Ši žala atitinka protingumo kriterijų ir priteistina visa apimtimi (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į nukentėjusios N. V. dėl tėvo mirties patirtus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, tai, kad ji prarado artimą žmogų, su kuriuo palaikė nuolatinį ryšį bei į tai, kad žala padaryta dėl neatsargumo, nesiekiant mirtinų padarinių, į kaltinamojo turtinę padėtį – nedirba, registruojasi Užimtumo tarnyboje, nekilnojamojo ir kito registruojamojo turto neturi, taip pat atsižvelgiama į padarytos turtinės žalos dydį.  

Pagal teismų praktiką panašiais atvejais neturtinė žala vertinama nuo 7000 eurų iki 15000 eurų (kasacinės nutartys Nr. 2K-327-788/2017, 2K-181-489/2017).

Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, aukščiau aptartus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, nukentėjusiajai N. V. priteistina 7000 eurų neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnis). 

Proceso išlaidos

Nukentėjusiajai N. V. priteistinos advokato padėjėjos, rengusios civilinį ieškinį, darbo apmokėjimo išlaidos.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 106 straipsnio 2 dalis numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2011, Nr. 2K-418-222/2016).

Nukentėjusios išlaidos už ieškinio parengimą sudaro 600,00 eurų (t.4, b.l.45). Advokato padėjėja, rengdama ieškinį, susipažino su bylos medžiaga, rinko turtinės žalos dydį pagrindžiančius dokumentus, analizavo teismų praktiką (t.4, b.l.37-50).

Atsižvelgiant į advokato padėjėjos darbo sąnaudas rengiant ieškinį bei išlaidas jos darbui apmokėti lyginant su  Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pateikiamais orientacinio pobūdžio advokato padėjėjo darbo įkainių dydžiais, vertinant kaltinamojo turtinę padėtį (nedirba, nekilnojamojo ir kito registruojamojo turto neturi, tačiau yra jaunas ir darbingas), nėra pagrindo konstatuoti, kad atstovavimo išlaidų suma yra per didelė ir priteistina visa apimtimi.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

A. V. drabužiai, supakuoti dėžėje Nr. 1, DNR mėginiai, įvykio vietų apžiūrų metu paimti daiktai, supakuoti dėžėje Nr. 2, saugomi Utenos apskrities vyriausiajame policijos komisariate (t. 2, b.l. 9-13), kaip menkaverčiai, sunaikintini vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

Kardomoji priemonė

A. A. iki bausmės vykdymo pradžios paliktinos kardomosios priemonės: įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t.3, b.l.148-150).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 304 – 305 straipsniais, 307 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

A. A. pripažinti kaltu:

pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir paskirti laisvės atėmimą trejiems metams,

pagal BK 144 straipsnį ir paskirti laisvės atėmimą dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams.

Remiantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Priteisti iš A. A. nukentėjusiajai N. V. 3063,00 Eur turtinei ir 7000 Eur neturtinei nusikaltimu padarytai žalai atlyginti bei 600,00 Eur atstovavimo išlaidų.

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu, A. V. drabužius, supakuotus dėžėje Nr. 1, DNR mėginius, įvykio vietų apžiūrų metu paimtus daiktus, supakuotus dėžėje Nr. 2, saugomus Utenos apskrities vyriausiajame policijos komisariate, sunaikinti.

A. A. iki bausmės vykdymo pradžios palikti kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.

Teisėja                                                                                    Laima Dumskienė