Civilinė byla Nr. 2A-1029/2013
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00778-2011-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.1; 44.5.1; 121.21.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. liepos 12 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Verkių ūkis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2891-178/2012 pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės „Deimantinė švara“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Verkių ūkis“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje ginčas kilo dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovo atžvilgiu.
Ieškovas bankrutavusi IĮ „Deimantinė švara“ 2011-03-21 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo UAB „Verkių ūkis“ 313 181,93 Lt skolą; 2) pripažinti atsakovo ieškovui išrašytas PVM sąskaitas faktūras už tarpininkavimo ir automobilio nuomos paslaugas 82 174,20 Lt sumai negaliojančiomis; 3) pripažinti negaliojančiu šių sąskaitų pagrindu pasirašytą Tarpusavio skolų suderinimo aktą; 4) priteisti iš atsakovo 6 procentų metines palūkanas. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovo tvirtinimu, šalys 2008 m. rugpjūčio 1 d. sudarė Valymo paslaugų teikimo sutartį Nr. 20/20008, kuria atsakovas jam pavedė atlikti namų valymo darbus. Pagal šios sutarties 4.6 punktą, atsakovas UAB „Verkių ūkis“ sąskaitas faktūras turėjo apmokėti per 45 kalendorines dienas nuo jų gavimo dienos, o pagal sutarties 4.7 punktą, atsakovas, laiku neatsiskaitęs su ieškovu, už kiekvieną praleistą dieną turi mokėti 0,02 procento delspinigius, tačiau atsakovas už šias paslaugas jam liko skolingas 322 701,93 Lt. Be kita ko, teigė ir tai, kad šalys 2008 m. rugsėjo 1 d. sudarė nekilnojamojo turto nuomos sutartį, pagal kurią ieškovas išsinuomojo biuro patalpas, esančias Jeruzalės g. 27, Vilniuje. Atsakovas ieškovui išrašė tris PVM sąskaitas faktūras už 9 520 Lt. Taigi, atlikus šio priešpriešinio reikalavimo užskaitymą, atsakovo skola ieškovui yra 313 181,93 Lt. Atsakovas 2009 m. ieškovui išrašė dvi PVM sąskaitas faktūras 33 320 Lt sumai už automobilio nuomą, tačiau nėra jokių duomenų (sutarties, kelionės lapų ir kt.) apie tokių paslaugų teikimą. Be to, 2008–2009 m. atsakovas išrašė ieškovui aštuonias PVM sąskaitas faktūras 48 854,70 Lt sumai už ieškovui teiktas tarpininkavimo paslaugas, tačiau taip pat nėra jokių duomenų, kad ir šios paslaugos ieškovui buvo teikiamos. Pabrėžė, kad ieškovo apskaitos dokumentuose nėra jokių tai patvirtinančių dokumentų (sutarties, darbų atlikimo aktų ir kt.), o atsižvelgiant įmonės veiklos specifiką (valymo paslaugų teikimas), tokios paslaugos nebuvo reikalingos. Kadangi, ieškovo vertinimu, minėti sandoriai laikytini sudarytais tik dėl akių, todėl jie niekiniai ir negaliojantys (CK 1.86 str.). Nesant paslaugų teikimo sutarčių, vien tik PVM sąskaitos faktūros neįrodo sutartinių santykių tarp šalių buvimo. Šalys 2010 m. gegužės 12 d. pasirašė Tarpusavio skolų suderinimo aktą, į kurį buvo įtrauktos PVM sąskaitos faktūros 82 174,20 Lt sumai, išrašytos už neva teiktas tarpininkavimo, automobilio nuomos paslaugas, todėl galutinė atsakovo skola – tik 108 674,07 Lt.
Teismo posėdyje ieškovas atsisakė dalies ieškinio reikalavimų ir nurodė, kad pagal ieškovo sąskaitas faktūras suteiktų paslaugų kaina yra 402 002 Lt, tačiau iš jos atskaičius atsakovo sumokėtas sumas, ieškovo atsakovui mokėtiną patalpų nuomos skolą, atsakovo jam išduotus vekselius, liko nesumokėta 230 697,93 Lt atsakovo skola, kuri ir yra šio ginčo dalyku.
Atsakovo teigimu, ieškovas nepagrįstai teigia, kad jam nebuvo išnuomotas automobilis. Pažymėjo, kad automobilis nuomos sutarties pagrindu buvo perleistas valdyti ir naudotis ieškovui. Atsakovas įgyvendino savo pareigą pateikti PVM sąskaitas faktūras už išnuomotą automobilį. Kadangi ieškovas minėtas sąskaitas faktūras priėmė, todėl mano, jog jis jas patvirtino kaip teisėtas ir pagrįstas. Atsakovo vertinimu, jis nėra atsakingas už tai, kad ieškovas aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą ir neįtraukė į ją duomenų apie naudojimąsi išnuomotu automobiliu. Ieškovas nepagrįstai prašo tarpininkavimo sutartį pripažinti negaliojančia, nes jo argumentai, susiję su sutarties ir darbų atlikimo aktų neturėjimu, nepagrindžia fakto, kad sutartis yra niekinė. Ieškovas, gavęs atsakovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras, nepareiškė pretenzijų dėl jų ar jų kainos pagrįstumo, todėl sąskaitos faktūros dėl tarpininkavimo paslaugų yra pagrįstos. Darbų atlikimo aktai yra surašomi tik rangos sutarčių, o ne paslaugų teikimo atveju. Reikalavimas pripažinti PVM sąskaitas faktūras negaliojančiomis nėra pagrįstas įrodymais, todėl sąžiningumo prezumpcija laikytina nepaneigta ir nėra pagrindo šias sąskaitas faktūras laikyti niekinėmis. Atsakovas skolos sumai išdavė ieškovui tris paprastuosius neprotestuotinus vekselius 133 284,27 Lt sumai, pagal kuriuos buvo išieškota 65 109,45 Lt suma. Ieškovas 2010 m. sausio 6 d. atsiėmė vykdomuosius dokumentus iš antstolio. Atsakovo manymu, jis yra atsiskaitęs su ieškovu, nes pagal pateiktus vekselius iš dalies atsiskaitė, o jie vėliau buvo perleisti tretiesiems asmenims. Ieškovas 2010 m. vasario 23 d. kreipėsi į policiją dėl jo atžvilgiu atliktos nusikalstamos veikos – vekselių pasisavinimo, dėl kurios buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, ieškinį patenkino iš dalies, t. y. iš atsakovo ieškovui priteisė 230 697,93 Lt skolą, 6 procentų metines procesines palūkanas, o kitą ieškinio dalį atmetė. Taip pat priėmė ieškovo atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų ir šioje dalyje bylą nutraukė.
Teismas nustatė, kad Tarpusavio suderinimo akte yra užfiksuota 108 674,07 Lt atsakovo skola ieškovui. Šalys neginčija, kad jų teiktos viena kitai PVM sąskaitos faktūros buvo šalių gautos ir apskaitytos finansinėje apskaitoje. Šį aktą pasirašė abiejų įmonių vadovai, t. y. dviejų juridinių asmenų kompetentingi asmenys. Tačiau byloje nėra duomenų, kad šiuo aktu ar kitaip, šalys (ar kuri nors iš šalių) būtų aiškiai pareiškusios viena kitai, kad įskaito priešpriešinius vienarūšius šiame akte nurodytus reikalavimus (CK 6.130, 6.131 str.). Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad Tarpusavio suderinimo aktas nevertintinas kaip sandoris, kuriuo kiekviena iš šalių įskaitė priešpriešinius reikalavimus, nes jame tik užfiksuota atsakovo ieškovui 108 674,07 Lt skola, apskaičiuota į aktą įtrauktų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu.
Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad su ieškovu buvo visiškai atsiskaityta atsakovo išduotais vekseliais, nes jie išduoti dar 2009 m., o atsakovo skolos ieškovui faktas minėtu aktu patvirtintas po metų nuo jų išdavimo, t. y. 2010 m. gegužės 12 d. Kadangi Tarpusavio suderinimo aktas nelaikytinas sandoriu, nes jis šalims nesukūrė jokių teisių ir pareigų, jų nepakeitė ir nepanaikino (CK 1.63 str. 1 d.), todėl ginčo atveju nėra pagrindo spręsti dėl jo pripažinimo negaliojančiu. Teismo nuomone, Aktas gali būti vertinamas tik tuo aspektu, ar jame nurodyti faktai teisingi ar neteisingi. Nustatęs, kad į Tarpusavio suderinimo aktą yra įtrauktos ne visos ieškovo sąskaitos arba kai kurios jų įtrauktos mažesnėmis sumomis, taip pat konstatavęs faktinį ieškovo suteiktų paslaugų kiekį bei vertę, teismas sprendė, kad šiame akte fiksuota atsakovo skola ieškovui nėra teisinga.
Remdamasis tuo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas paslaugas teikė netinkamai ar dalies jų apskritai nesuteikė, kad į Tarpusavio suderinimo aktą dėl nežinomų priežasčių nebuvo įtraukta visų atsakovui pateiktų sąskaitų arba kai kurias jų jis įtraukė sumažintomis kainomis, o ieškovo vadovas taip pat dėl nežinomų sumetimų į tai nereagavo, – teismas sprendė, kad nurodytos faktinės aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, jog ieškovas neturi teisės gauti atlyginimo už visą faktiškai atliktą darbą, nes atsakovas, remdamasis aktu, galėtų išvengti pareigos atlyginti už dalį paslaugų, kurias realiai gavo, bet jų neįtraukė. Taigi atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas eliminavo iš suteiktų paslaugų kainos savo 9 500 Lt skolą atsakovui už patalpų nuomą, kad 133 284,27 Lt sumą atsakovas yra apmokėjęs vekseliais ir 28 500 Lt pinigais, teismas sprendė, jog iš atsakovo ieškovui priteistina 230 697,93 Lt (402 002,20 - 9 500 - 133 284,27 - 28 500 = 230 697,93) (CK 6.256 str. 1, 4 d., 6.716 str. 1 d.).
Teismas, be kita ko, akcentavo, kad nagrinėjamu atveju neabejotinas faktas yra tai, kad ieškovas priėmė atsakovo išrašytas sąskaitas, apskaitė jas finansinėje apskaitoje, jos įtrauktos į Tarpusavio suderinimo aktą ir byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas kada nors ir kokia nors apimtimi jas būtų ginčijęs, tačiau, bet kuriuo atveju, konstatavus, kad tarp šalių aktu ar kitokiu būdu įskaitymas iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo apskritai nebuvo atliktas, o ją iškėlus – įskaitymai nebegalimi, teismas neturėtų pagrindo minėtą ieškovui priteisiamą sumą mažinti 82 174,70 Lt, t. y. atsakovo suteiktų ieškovui paslaugų vertės suma. Nurodė, jog tuo atveju, jei paslaugos realiai ir būtų suteiktos, ši suma galėtų būti svarstymo dalykas ieškovo bankroto byloje, jei atsakovas teiktų kreditorinį reikalavimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „Verkių ūkis“, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, padavė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo bankrutavusios IĮ „Deimantinė švara“ ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą pagrindė šiais argumentais:
- Teismas netinkamai aiškino ir vertino faktines bylos aplinkybes. Iš Tarpusavio suderinimo akto ir teismo konstatuotos faktinės aplinkybės, kad jame nebuvo nurodytos visos sąskaitos faktūros, akivaizdu, jog šalys atliko įskaitymą ir įskaitė atsakovo suteiktas paslaugas ieškovui už 82 174,70 Lt. Mano, kad remiantis aktu, kuriuo ir įvyko priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, teismui nusprendus, kad apeliantas yra skolingas, tuomet atsižvelgiant į suteiktų paslaugų vertę priteistina suma turėtų būti mažintina iki 148 523,23 Lt. Ieškovas jam nėra skolingas už suteiktas paslaugas, nes buvo atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, apsirašant aktą ir jame fiksuojant skolas.
- Teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl sandorių fiktyvumo, kuriuos ginčijo ieškovas, o tai leidžia teigti, kad sandoriai yra paliktini galioti.
Ieškovas bankrutavusi IĮ „Deimantinė švara“ su atsakovo UAB „Verkių ūkis“ paduotu apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir palikti teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą pagrindė šiais motyvais:
- Apeliantas neįrodė, kad teismas padarė materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimus, suteikiančius pagrindą pripažinti jo sprendimą neteisėtu bei nepagrįstu, nes teismas išsamiai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
- Įskaitomi reikalavimai turi būti vykdytini ir galiojantys, tačiau, ginčo atveju, jokie skolos įskaitymai atlikti nebuvo, o Tarpusavio suderinimo aktas negali būti pripažįstamas pirminio buhalteriniu dokumentu, nes jis nėra pagrįstas jį sudarančiais pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, kurie aiškiai leistų spręsti apie skolos dydį. Šiame akte šalys nenurodė skolos įskaitymo sumų.
- Vienašališkai išrašyta PVM sąskaita faktūra neįpareigoja kitos šalies, nes remiantis tik ja, negalima teigti, kad yra tinkamai išreikšta abiejų šalių valia dėl sąskaitoje nurodytų atsiskaitymo terminų ir kitų sutartinių santykių sąlygų.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo UAB „Verkių ūkis“ apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro jo faktinį ir teisinį pagrindą, ieškovo bankrutavusios IĮ „Deimantinė švara“ atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išaiškino bei pritaikė įrodinėjimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, teisingai įvertino surinktus įrodymus, nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su byloje dalyvaujančių asmenų teisiniais santykiais, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, ir iš dalies patenkinęs ieškovo bankrutavusios IĮ „Deimantinė švara“ bei priteisęs šiam iš atsakovo UAB „Verkių ūkis“ 230 697,93 Lt skolą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Naikinti šį teismo sprendimą atsakovo UAB „Verkių ūkis“ apeliacinio skundo motyvais teisėjų kolegija neturi pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Iš bylos medžiagos bei teismų informacinėje sistemoje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 16 d. nutartimi patenkinęs pareiškėjų kreditorių VSDFV Vilniaus skyriaus ir buvusios darbuotojos A. S. pareiškimus, gautus 2009-10-05 ieškovui IĮ „Deimantinė švara“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Administravimas ir auditas“. Nutartis nebuvo skundžiama. Atsakovas IĮ „Deimantinė švara“, atsiliepdamas į šios pareiškimus sutiko su prašymais. Nurodė, kad įmonės veikla nuo 2008 m. antro pusmečio buvo nuostolinga, dėl lėšų stokos negali atsiskaityti su darbuotojais, VSDFV Vilniaus skyriumi, nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams – yra nemoki ir tęsti jos veiklą toliau netikslinga dėl skolų bei delspinigių augimo (civilinė byla B2-2980-262/2013). Šio teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartimi IĮ „Deimantinė švara“ pripažinta bankrutavusia likviduotina dėl bankroto. Patvirtintas patikslintas įmonės kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašą, kurio bendra visų kreditorinių reikalavimų suma sudaro 363 091,40 Lt, iš jų vieno kreditoriaus – Allied Irish Banks p.l.c., 100 456,86 Lt reikalavimas užtikrintas hipoteka; 25 pirmos eilės kreditorių finansiniai reikalavimai 174 095,99 Lt sumai; dviejų antros eilės kreditorių – VSDFV Vilniaus skyriaus ir Vilniaus apskrities VMI reikalavimai 84 935,92 Lt sumai ir trijų trečios eilės kreditorių finansiniai reikalavimai 3 602,63 Lt sumai.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turi faktas, kad atsakovas yra bankrutavusi įmonė, o taip pat aplinkybė, kuria rėmėsi atsakovas UAB „Verkių ūkis“, nesutikdamas su ieškovo bankrutavusios IĮ „Deimantinė švara“ ieškininiu reikalavimu dėl skolos priteisimo – kad ginčo šalys yra atlikusios priešpriešinių vienarūšių reikalavimų užskaitymą.
Atmesdama apelianto argumentus, susijusius su 2010-05-12 Tarpusavio skolų suderinimo akto vertinimu (1 t., 76 b. l.), teisėjų kolegija sprendžia, jog, priešingai nei teigia apeliantas, teismas išsamiai išnagrinėjęs faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasis CK 6.130 straipsnio, 6.131 straipsnio, 1.63 straipsnio normų nuostatomis, taip pat aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teisingai konstatavo, kad minimame tarpusavio prievolinių reikalavimų suderinimo akte šalys yra užfiksavusios atsakovo 108 674,07 Lt skolą ieškovui, apskaičiuotą pagal PVM sąskaitų-faktūrų, įtrauktų į šį aktą, duomenis, tačiau nėra pagrindo tokį dokumentą vertinti kaip sandorį, kuriuo, kaip teigia apeliantas, kiekviena iš šalių įskaitė priešpriešinius reikalavimus (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1326/2000; 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1321/2000; 2000 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1214/2000; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008;2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2006).
Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad abi šio ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kurių buhalterinę apskaitą reglamentuoja imperatyvaus pobūdžio teisės normos, šį Tarpusavio skolų suderinimo aktą pasirašė abiejų įmonių administracijos vadovai, taigi akivaizdu, kad jiems buvo/privalėjo būti žinomi sandorių sudarymo, pakeitimo, atsiskaitymo, be kita ko, ir tarpusavio reikalavimų įskaitymo būdu, pirminių buhalterinės apskaitos veiksmų, etc. – įforminimo, apskaitos tvarka, taip pat šios tvarkos reikalavimų nepaisymo rizika (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių 37 str., CK 2.87 str., CPK 185 str.).
Taip pat atmetami apeliacinio skundo argumentai, susiję sandorių fiktyvumo nustatymu. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo tarp šalių nebuvo atliktas įskaitymas, o iškėlus tokią bylą įskaitymai nebegalimi, išnagrinėjo ieškovo reikalaujamos priteisti iš atsakovo skolos pagrįstumo klausimą, tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, iš esmės nenagrinėjo atsakovo atsikirtimų, grindžiamų automobilio nuomos, tarpininkavimo paslaugų sutarties ir kt. vykdymo aplinkybėmis bei atitinkamų ieškovo argumentų (sandorių fiktyvumas, etc.). Teismas šiuo klausimu teisingai nurodė, kad priimtas teismo sprendimas nepaneigia atsakovo teisės ieškovo bankroto byloje kelti klausimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, todėl apelianto argumentai dėl ieškovui jo suteiktų paslaugų ir kt. bei atsiskaitymo už tai, ieškovo argumentai apie šių paslaugų suteikimo realumą ir kt. – galėtų būti nagrinėjimo dalykas sprendžiant tokio reikalavimo patvirtinimo klausimą (CPK 185 str.).
Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija atsakovo UAB „Verkių ūkis“ apeliacinio skundo netenkina, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjos Virginija Čekanauskaitė
Rasa Gudžiūnienė
Egidija Tamošiūnienė