Administracinė byla Nr. AS-505-1188/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06180-2023-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (dabar – prie Aplinkos ministerijos) (toliau – ir NŽT) 2021 m. gruodžio 6 d. įsakymą Nr. 1P-274-(1.3 E) (toliau – ir Įsakymas) ir 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 1SD-3830-(11.34.) (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti turtinę ir neturtinę žalą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 18 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti – pateikti įrodymus, patvirtinančius skundžiamų administracinių aktų jam įteikimo datą.

Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 18 d. nutartį, pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad apie skundžiamus administracinius aktus sužinojo apie 2022 m. sausio 4 d. Pareiškėjas dėl šių aktų teisėtumo su 2022 m. sausio 6 d. skundu kreipėsi į NŽT. NŽT 2022 m. kovo 15 d. sprendimu netenkino pareiškėjo skundo. Pareiškėjas dėl Įsakymo ir Sprendimo panaikinimo su 2022 m. kovo 21 d. skundu kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija), kuri 2022 m. kovo 25 d. sprendimu atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas dėl aktų teisėtumo su 2022 m. kovo 30 d. skundu kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją (toliau - ir Ministerija), kuri 2022 m. gegužės 2 d. sprendime nurodė nustačiusi procedūrinius pažeidimus pareiškėjo veiklos vertinimo eigoje bei nurodė, kad kreipsis į NŽT direktorių prašydama pakartotinai vertinti pareiškėjo veiklą. Tokie Ministerijos pažadai pareiškėją tenkino ir suteikė lūkestį. Nesulaukęs atsakymo pareiškėjas į Ministeriją kreipėsi pakartotinai. Pareiškėjui buvo atsakyta 2022 m. birželio 30 d. sprendimu, kuriame nurodyta, kad NŽT direktorius Ministeriją 2022 m. birželio 23 d. sprendimu informavo, jog atsisako atstatyti pareiškėjui matininko kvalifikaciją. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri nagrinėjo Ministerijos rašto teisėtumą. Pareiškėjas teigė, kad nagrinėjamu atveju dėl svarbių priežasčių praleido terminą pirminiams administraciniams aktams ginčyti, todėl terminams skundžiamiems aktams turėtų būti atnaujintas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 21 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Įsakymo ir Sprendimo panaikinimo paduoti, todėl atsisakė dalyje dėl šių aktų panaikinimo priimti skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 9 p.). 

Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių skundas dėl aktų paduotas praleidus ABTĮ 29 straipsnyje nustatytą terminą, negali būti laikomos objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis ir sutrukdžiusiomis nustatytu terminu paduoti skundą teismui. Teismas pažymėjo, kad skundžiamuose aktuose buvo aiškiai nurodyta apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjas pats savo valia tinkamai nerealizavo savo teisės paduoti skundą teismui. Teismas vertino, kad pareiškėjas savarankiškai pasirinko kitus aktų apskundimo būdus, o tai sudaro pagrindą pripažinti, jog skundo padavimo terminas buvo praleistas dėl subjektyvių priežasčių, dėl kurių jis negali būti atnaujintas.

Atsižvelgdamas į nustatytų faktinių aplinkybių visuma, teismas sprendė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą skundui dėl šių aktų paduoti dėl nuo jo priklausančių priežasčių, todėl prašymas atnaujinti terminą netenkintinas (ABTĮ 30 str. 1 d.), o skundas dalyje dėl Įsakymo ir Sprendimo panaikinimo atsisakytinas priimti.

III.

Pareiškėjas A. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutarties dalį, kuria atsisakytas atnaujinti terminas skundui dėl Įsakymo ir Sprendimo panaikinimo bei šioje dalyje atsisakyta priimti skundą, ir išspręsti šių reikalavimų priėmimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakymo sulaukimas iš institucijų ir tolesnis jų skundimas, negali būti laikomas termino praleidimu. Pareiškėjo vertinimu, šios aplinkybės lėmė, kad pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės realizuoti savo teisės apskųsti administracinius aktus.

Pareiškėjas nurodo, kad bylos duomenys patvirtina, jog jis tikėjosi, prieš kreipiantis į teismą, kad ginčas bus išspręstas, inicijuojant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytą akto panaikinimo procedūrą, kurios metu neteisėtą aktą panaikina pats jį priėmęs viešojo administravimo subjektas.

Pareiškėjas teigia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi jam nepagrįstai apribota teisė pasinaudoti ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka nustatyta ABTĮ 23 straipsni 5 ir 6 dalyse.

Pareiškėjas akcentuoja, kad turėjo pagrindo manyti, kad ginčas bus išspręstas ne teismine tvarka, o koreguojant ar atšaukiant administracinius aktus. Tam neįvykus, pareiškėjas kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją, kuri savo atsakymuose pareiškėjui fiksavo atsakovo įvykdytus pažeidimus ir suteikė teisėtą lūkestį, kad teiks nurodymą aktą priėmusiam subjektui peržiūrėti ir ištaisyti pažeidimus ir inicijuos šių aktų pakeitimą. Pareiškėjo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad terminą aktams skųsti praleidimo dėl svarbių ir objektyvių priežasčių. Anot pareiškėjo, jis veikė sąžiningai, teisėtai ir aktyviai.

Komisija priėmė nagrinėti tik paskutinį pareiškėjo skundą ir tai yra įrodymai, kad pareiškėjui buvo trukdoma tinkamai įgyvendinti jo teisę į gynybą.

Pareiškėjo vertinimu, teismas paneigė pareiškėjo teisę į gynybą alternatyviais įstatymo numatytais būdais, ignoravo įstatymus, kuriais tokios teisės suteikiamos (ABTĮ 23 str. 5, 6 d.). Pareiškėjo įsitikinimu, jeigu ABTĮ 23 straipsnio norma suteikia teisę pareiškėjui pasirinktinai teikti skundą išankstine neteismine tvarka kompetentingai institucijai, tai teismas negali dėl pasinaudojimo šia teise pareiškėjui pritaikyti sankciją, fiksuojant praleistą terminą neva dėl netinkamo pasinaudojimo apskundimo teise.

Pareiškėjo įsitikinimu, nepriimti skundo reikalavimai yra nedalomi ir neatskiriami nuo žalos reikalavimo ir privalomi nagrinėti kompleksiškai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK)). Skundo nepriėmimas atmestų reikalavimų dalyje pažeidžia pareiškėjo teisę į teisingą teismą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai nustatė pareiškėjo reiškiamų reikalavimų pobūdį, atsižvelgdamas į tai teigia, kad Įsakymą ir Sprendimą ginčija „ieškinine teisena, o ne procesinio apskundimo tvarka“. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra pareikšti civilinio pobūdžio reikalavimai, t. y. pareikštiems reikalavimams dėl aktų pripažinimo negaliojančiais yra taikomi ne administracinių bylų teisenos, bet ieškinio senaties terminai, taikomi pagal CK (CK 1.3 str. 2 d.). Anot pareiškėjo, kadangi skundas teismui pateiktas nesuėjus 3 metų ieškininės senaties terminui, atsisakymas nagrinėti reikalavimus pirmosios instancijos nutartimi yra naikintinas.

Pareiškėjas teigia, kad pasirinko teisminės gynybos būdą – administracinių aktų pripažinimą negaliojančiais, todėl tokiu atveju taikomas CK 1.138 straipsnio 7 punktas. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju nebūtina taikyti vieno mėnesio terminą skundui pateikti. Pareiškėjas akcentuoja, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką žalos atlyginimo ir institucijų aktų pripažinimo negaliojančiais, kaip savarankiški teisių gynimo būdai, taikomi kartu.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų žalos, sukeltos administraciniais aktais, ieškinių bylose dėl termino taikymo ir aktų neteisėtumo konstatavimo. Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju jis nuolat skundė institucijų veiksmus, skundą padavė nepraėjus 3 metams, todėl nepraleido ieškinio senaties termino. Anot pareiškėjo, teismų praktika suformulavusi išaiškinimus, kad žalos atlyginimo bylose nustatomas administracinių aktų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Pareiškėjas nurodo, kad nepagrįsti teismo reikalavimai iš pradžių apskųsti sprendimus išankstine administracine tvarka, kadangi pareiškėjas turi teisę vieno proceso metu pateikti reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir reikalavimą panaikinti sprendimą.

Atsakovas NŽT atsiliepime į atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas daugiau kaip metus nuo Įsakymo išsiuntimo dienos nepasinaudojo teise ABTĮ nustatyta tvarka ir terminais apskųsti Įsakymo, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad jis pats savo valia pasirinko alternatyvius pažeistų teisių gynybos būdus ir tik dėl subjektyvių priežasčių praleido skundo padavimo teismui terminą, kuris negali būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti dėl to, kad praleistas jo padavimo terminas ir šis terminas neatnaujintinas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai (ABTĮ 30 str. 2 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas, gavęs ginčijamus administracinius aktus, pirmiausia kreipėsi į NŽT su 2022 m. sausio 6 d. skundu. NŽT 2022 m. vasario 4 d. raštu Nr. 1SS-199-(5.59 E.) atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti skundžiamus aktus. 2022 m. vasario 10 d. pareiškėjas pateikė NŽT pakartotinį skundą į kurį NŽT atsakė 2022 m. kovo 15 d. raštu Nr. 1SS-400-(5.59 E.), atsisakydama tenkinti skundą. Pareiškėjas 2022 m. kovo 21 d. išsiuntė skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijai, kuri 2022 m. kovo 25 d. sprendimu atsisakė priimti skundą, konstatavusi, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti. Tuomet pareiškėjas su 2022 m. kovo 30 d. skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją, kuri nurodė, kad nustatė galimus procedūrinius teisės aktų pažeidimus, įpareigodama pakartotinai įvertinti Įsakymo teisėtumą ir spręsti dėl šio administracinio sprendimo pripažinimo netekusiu galios. Žemės ūkio ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2022 m. birželio 2 d., skundą kitu raštu informavo pareiškėją, kad kreipėsi į NŽT, tačiau NŽT informavo, kad neturi pagrindo pripažinti Įsakymo negaliojančiu, taip pat Žemės ūkio ministerija informavo, kad neturi teisės aktais suteiktų įgaliojimu spręsti ginčus tarp fizinių asmenų ir NŽT, įpareigoti NŽT atlikti tam tikrus veiksmus, vertinti NŽT darbuotojų veiksmus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas reikalauja, jog privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka būtų aiškiai numatyta įstatyme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-434/2006, 2011 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-116/2011). Su teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje glaudžiai siejamas teisminės gynybos prioriteto principas, kuris reiškia, kad ginčas gali būti priskiriamas spręsti kitų institucijų, o ne teismo kompetencijai tik tais atvejais, kai tai aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta įstatymuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, 2011 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-116/2011). Tai suponuoja, kad privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta įstatyme, o įstatymo nuostatos, nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, 2010 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia panaikinti NŽT priimtus administracinius aktus, kuriais panaikintas pareiškėjui išduoto matininko kvalifikacinio pažymėjimo galiojimas. Minėto pažymėjimo išdavimą ir panaikinimą reglamentuojantys Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymas bei Matininko kvalifikacijos pažymėjimų išdavimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo panaikinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1805, nenumato privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos.

ABTĮ 23 straipsnio 6 dalis numato, kad kitu atveju (jei nėra privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos) skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti paduodamas pasirinktinai: administracinių ginčų komisijai arba tiesiogiai administraciniam teismui.

Nors pareiškėjas atskirajame skunde tvirtina, kad pareiškėjui užkirsta teisė pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, tačiau tokie argumentai niekuo nepagrįsti. Priešingai, iš bylos duomenų akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjas tokia teise bandė naudotis, tačiau praleido ABTĮ 28 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintą 1 mėnesio apskundimo terminą ir Lietuvos administracinių ginčų komisija 2022 m. kovo 25 d. sprendimu atsisakė priimti skundą. Byloje nėra duomenų, kad minėtas sprendimas būtų nuginčytas. Šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra minėto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu (ar pareiškėjui buvo nepagrįstai užkirsta teisė pasinaudoti šia ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka) nepasisakys. Tai, kad pareiškėjas papildomai kreipėsi ir į kitas institucijas, nesudaro pagrindo vertinimui, kad pareiškėjas naudojosi galimybe išspręsti ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka įtvirtinta ABTĮ.

Nepasinaudojus išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir norėdamas skųsti ginčijamus administracinius aktus teismui, pareiškėjas taip pat turėjo tai padaryti per teisės aktuose įtvirtintus terminus (ABTĮ 29 str. 1 d.). Kaip minėta, teisė kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos nėra absoliuti. Ši teisė neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisyklės, inter alia (be kita ko) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad pareiškėjas ginčijamą Įsakymą ir Sprendimą gavo 2022 m. sausio mėnesį, tačiau su skundu į teismą kreipėsi tik 2023 m. gegužės 10 d., taigi ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas jų apskundimo terminas taip pat akivaizdžiai buvo pasibaigęs daugiau nei prieš metus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).

Pareiškėjas atskirajame skunde neginčija aplinkybės, kad jis į teismą kreipėsi praleidęs skundo padavimo terminą, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad jo nurodytos termino Įsakymą ir Sprendimą apskųsti praleidimo priežastys nėra objektyvios, kadangi jis siekė pasinaudoti teisės aktuose įtvirtinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nepasinaudojo per teisės aktuose nustatytą terminą, todėl skundas atsisakytas priimti. Tai, kad pareiškėjas, norėdamas išspręsti ginčo klausimą kreipėsi ir į kitas institucijas, be kita ko į NŽT bei Žemės ūkio ministeriją, skundė jų veiksmus, negali būti pripažinta, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. To nepaneigia ir pareiškėjo nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai administracinėje byloje Nr. P-67-556/2016. Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodo proceso atnaujinimo bylą, kurioje buvo nagrinėtas proceso atnaujinimo pagal ABTĮ IV dalį klausimas, o ne kaip šiuo atveju skundo priėmimo klausimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjo veiksmai yra jo valia pasirinktas jo teisių gynybos būdas, kuris negali būti vertinamas kaip objektyvi termino skundui paduoti praleidimo priežastis. Pareiškėjas subjektyviai vertindamas situaciją apsisprendė elgtis tam tikru būdu ir tai negali būti laikomos objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis, priežastimis. Pareiškėjo lūkestis, kad ginčą pavyks išspręsti kitu būdu, taip pat nėra vertintinas kaip objektyvi aplinkybė, lėmusi termino skundui paduoti praleidimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas, pasirinkdamas laukti ir galimai susitarti kitu būdu (taikiai), iš esmės prisiėmė riziką ir iš to kylančias pasekmes.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo argumentus, kad nagrinėjamu atveju (dėl to, kad reikalaujama kartu ir žalos atlyginimo) ginčijamų administracinių aktų apskundimui turėtų būti taikomas 3 metų senaties terminas. Pažymėtina, kad ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje expressis verbis (iš lot. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinti terminai skųsti individualius administracinius aktus. Pareiškėjas nepagrįstai plečiamai aiškina su žalos atlyginimu susijusį 3 metų senaties terminą, priskirdamas šį terminą ir administraciniams aktams iš kurių šią žalą kildina. Pareiškėjo alternatyvios aiškinimo versijos nepatvirtina atskirajame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nei vienoje iš pareiškėjo nurodytų bylų nebuvo paneigtas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas apskųsti ginčijamus aktus. Be kita ko, nurodytų bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos ar labai panašios, todėl sprendžiant skundo priėmimo klausimą nėra pagrindo vadovautis minėta praktika, ją aptarti ir plačiau pasisakyti dėl jose suformuluotų teisės aktų aiškinimo taisyklių.

Papildomai pažymėtina, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados neprieštarauja nuosekliai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, kad valdžios institucijos akto neteisėtumas deliktinės atsakomybės, t. y. CK 6.271 straipsnio, taikymo prasme nėra tapatus su administracinio akto (sprendimo) neteisėtumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1591/2010), o sprendžiant žalos atlyginimo klausimą teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nežiūrint to, kad tas pagrindas atskira tvarka ir nenuginčytas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-1030/2006).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai pareiškėjui neatnaujino termino skundui paduoti bei atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Įsakymo ir Sprendimo panaikinimo. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. S. skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

        Beata Martišienė

        Egidijus Šileikis