ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 21 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gerilita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saurida“ dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. 

Teismas

n u s t a t ė:  

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Gerilita“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovės UAB „Saurida“ ieškovės naudai priteisti 24641,13 Eur skolą, 754,81 Eur palūkanų, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2.       Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2022 m. liepos 19 d. nutartimi prašymą tenkino – areštavo atsakovės UAB „Saurida“ nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą, ar kitą ilgalaikį materialųjį turtą, turtines teises, o jo nesant ar neužtekus ieškovės reikalavimams patenkinti, areštavo atsakovės pinigines lėšas, priklausančias atsakovei ir / ar esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, ar bet kurioje Lietuvos Respublikos kredito įstaigoje, neviršijant ieškovės ieškinio reikalavimų ribos, tai yra 25395,94 Eur sumos, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau leidžiant atsakovei iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį ir kitus privalomus mokėjimus valstybei, taip pat atsiskaityti su ieškove. Nurodė, jog ieškovės UAB „Gerilita“ 25395,94 Eur reikalavimas tenkinamas trečiąja eile.

3.       Teismas pažymėjo, kad CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje ši aplinkybė preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

4.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovės prašymas iš esmės grindžiamas tuo, jog atsakovė nuo 2021 m. rugsėjo mėnesio vengia geranoriškai ir sąžiningai vykdyti savo pareigas, siekia išvengti prievolių vykdymo, nereaguoja į prašymus gera valia padengti susidariusį įsiskolinimą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos nustatyta, kad 2022 m. atsakovės UAB „Saurida“ atžvilgiu buvo / yra nagrinėjama civilinių bylų, kuriuose yra ir priimtas galutinis įsiteisėjęs teismo sprendimas priteisti pinigines lėšas iš atsakovės UAB „Saurida“, pvz., civilinės bylos (duomenys neskelbtini). Todėl, atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog yra tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui 25395,94 Eur sumai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

5.       Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Saurida“ prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės UAB „Gerilita“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės UAB „Saurida“ turtui atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1.                      Teismo nutartis šioje dalyje naikintina, kaip neteisėta ir visiškai nepagrįsta, nes atsakovės UAB „Saurida“ turtinė ir finansinė padėtis visiškai užtikrina, kad teismui priėmus nepalankų sprendimą atsakovės atžvilgiu, atsakovė be jokių problemų šį sprendimą įvykdys visiškai. Vertinant atsakovės UAB „Saurida“ pateiktus duomenis akivaizdu, kad bendrovės turimo turto vertė bei vykdomos pardavimų apyvartos visiškai užtikrina ieškovės pareikštų reikalavimų įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovės turtui nėra ir nebuvo būtinas, nes bendrovei, esant nepalankiam teismo sprendimui, nekils jokių finansinių sunkumų šį sprendimą įvykdyti visiškai.

5.2.                      Vertinant ieškovės UAB „Gerilita“ pareikšto ieškinio sumą ir UAB „Saurida“ turtinę padėtį, šiuo atveju nėra (ir nebuvo) jokios rizikos, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįvykdomu, todėl teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemonės atsakovės turtui, priėmė visiškai nepagrįstą, o tuo pačiu ir neteisėtą nutartį.

5.3.                      Ieškovės UAB „Gerilita“ prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išreikšti kaltinimai UAB „Saurida“ atžvilgiu, kad atsakovė vengia geranoriškai ir sąžiningai vykdyti savo pareigas, siekia išvengti prievolių vykdymo ir pan., vertintini kritiškai, nes ieškovė nutyli faktines aplinkybes, lėmusias šį ginčą.

6.       Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Gerilita“ prašo atmesti atsakovės UAB „Saurida“ atskirąjį skundą ir Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. liepos 19 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo palikti nepakeistą, priteisti ieškovės už atsiliepimo į atskirąjį skundą paruošimą patirtas kartu su šiuo atsiliepimu patiriamas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

6.1.                      Ieškovės ieškinys paremtas faktinį pagrindą sudarančiais neginčijamais argumentais, t. y. jog šalis siejo pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė pardavė bei atsakovei perdavė nuosavybėn prekes, už kurias atsakovė neatsiskaitė, šios faktinės aplinkybės pagrįstos įrodymais – sąskaitomis faktūromis, Prekių krovinių važtaraščiais, tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktais bei kt. duomenimis. Ieškinys yra preliminariai pagrįstas.

6.2.                      Atsakovės atskirajame skunde išsakytas teiginys apie tai, kad Ieškovė iki šiol neva tai galinti įsigyti degalų atsakovės degalinių tinkle nagrinėjamu ginču jokios reikšmės neturi. Ieškovė nebeketina pirkti degalų atsakovei priklausančiame tinkle (apie ką atsakovė buvo ne kartą informuota), todėl ir reikalauja padengti dar nuo 2021 m. rugsėjo mėn. besikaupiantį įsiskolinimą. Manytina, kad būtent finansiniai sunkumai yra susiję su primygtiniu nuolatiniu siūlymu už parduotą medieną atsiskaityti ne pinigais, o degalais.

6.3.                      Atsakovė savo atskirajame skunde akcentuoja, kad jai ieškinio suma nėra didelė ir ją padengti nesudarytų finansinių sunkumų. Tačiau tuo pačiu metu, pripažindama skolą, jau beveik metus laiko jos niekaip nepadengia.

6.4.                      Iš Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtos nutarties matyti, kad atsakovė taip pat ilgą laiką vengė atsiskaityti ir su kitais tokiais pat kaip ir ieškovė mediena prekiaujančiais pardavėjais. Tai parodo, kad vengimas atsiskaityti su pardavėjais jau yra įgavęs sisteminį pobūdį. Nurodytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina tiek tai, kad atsakovė pastaruoju metu susidūrusi su finansiniais sunkumais, jau kurį laiką vengia atsiskaityti tiek su ieškove, tiek ir su kitais tokiais pat pardavėjais, kas akivaizdžiai patvirtina, jog atsakovės finansinė padėtis, priešingai jos deklaratyviems teiginiams, šiuo metu nėra gera. Tai, kad atsakovė šiuo metu susiduria su finansiniais sunkumais, yra raštu patvirtinusi VMI.

Teismas

k o n s t a t u o ja :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

8.       Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų apeliacinėje instancijoje

9.       Atsakovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – duomenis apie finansinę padėtį. Taip pat papildomus įrodymus pateikė ir ieškovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei buvo nagrinėjamas nepranešus atsakovei, atsakovė neturėjo galimybės atsikirsti į tokį prašymą ir teikti įrodymus, apeliacinės instancijos teismas priima šalių teikiamus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

10.       Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės.

11.       Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

12.       Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo preliminarų vertinimą. Pažymėtina, kad teismas nagrinėjamu atveju sprendžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tačiau nesprendžia tarp šalių kilusio ginčo iš esmės. Siekiant nustatyti, ar buvo pagrindas byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia teismas privalo preliminariai įvertinti, ar pateiktas ieškinys gali būti tenkinamas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1131-516/2017). Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, nenustatė akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą jau šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teigti, kad pateiktas ieškinys negalėtų būti tenkinamas.

13.       Antroji sąlyga, būtina taikant laikinąsias apsaugos priemones, tai – nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodo, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė bei kad atsakovės finansinė padėtis yra bloga. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones taip pat vertino, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė ir kad atsakovės finansinė padėtis yra bloga.

14.       Pažymėtina, jog nuosekliai suformuotoje teismų praktikoje, susijusioje su grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimu bei jos nustatymu, didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo paties ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios turto arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas nutarti dėl tokios grėsmės buvimo. Ne kartą išaiškinta ir tai, kad šio išimtinio, itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti būtent to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Kitaip tariant, su tokiu prašymu turi būti pateikta duomenų, kad atsakovas ėmėsi ar gali imtis veiksmų savo turto masei sumažinti, nuslėpti, apsunkinti turtą kitomis prievolėmis. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018, 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019).

15.       Ieškovės ir pirmosios instancijos teismo akcentuojama sunki atsakovės turtinė padėtis taip pat nepatvirtina antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1593-464/2017). Esant abejonių dėl skolininko mokumo kreditorius savo teises turi ginti nemokumo procesu, kaip užtikrinančiu visų kreditorių lygias galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą, o ne laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kurios, be kita ko, suvaržo ir kitų sąžiningų kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į atsakovo turtą.

16.       Pažymėtina, jog, asmens finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Kitu atveju, t. y. jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-908-464/2019).

17.       Iš atsakovės pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovė yra veikianti įmonė. Apeliantė pateikė įrodymus apie savo finansinę padėti, iš jų nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės finansinė padėtis yra bloga. 

18.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Šio išimtinio ir antrosios ginčo šalies interesus labai varžančio procesinio instituto taikymas galimas tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus bei galimus ketinimus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018; 2018 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-350-464/2018).

19.       Laikinųjų apsaugos priemonių siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Nagrinėjamu atveju ieškovė jokių įrodymų apie atsakovės nesąžiningumą (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) nepateikė. Vien aplinkybė, kad atsakovė su ieškove iki šiol nėra atsiskaičiusi, ar kad buvo teisme bylų, kuriose iš atsakovės yra priteistos skolos, nėra pagrindas spręsti, kad atsakovė yra nesąžininga.

20.       Įvertinęs aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė antrosios būtinos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo, todėl ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalėjo būti tenkinamas.

Dėl procesinės bylos baigties

21.       Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės UAB „Gerilita“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22.       Šalys prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tarpiniu procesiniu klausimu (pvz., nutarties sustabdyti bylą ar nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones), kol bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, neturi pagrindo skirstyti bylinėjimosi išlaidas remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi. Šis klausimas spręstinas teismui priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021). Atsižvelgiant į tai, šalių prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas nespręstini. Jie bus išspręsti pirmosios instancijos teismui priimant galutinį sprendimą byloje.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2  punktu, 

n u t a r i a :

panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. liepos 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės UAB „Gerilita“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                         Lina Muchtarovienė