Skundas Nr. II-125-1057/2021
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00155-2021-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.15; 21.10.4.
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
NUTARIMAS
2021 m. kovo 12 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Evelina Petraitienė,
sekretoriaujant Gretai Krukauskaitei,
dalyvaujant skundą padavusio asmens R. Č. atstovei advokatei M. B.,
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovams J. Ž., J. O.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal R. Č. skundą dėl 2020 m. gruodžio 17 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nutarimo dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nerašomas Nr. VMI- ANR_N-2159-2020 panaikinimo.
Teismas
nustatė:
R. Č. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) nutarimu dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nerašomas Nr. VMI-ANR_N-2159-2020 (toliau – institucijos nutarimas) buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 187 straipsnio 2 dalį, nes 2020 m. gruodžio 8 d., 10 val., (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktose PVM deklaracijose (RF0600), elektroniniame sąskaitų faktūrų posistemyje (i.SAF) už 2020 m. kovo mėn., rugpjūčio mėn. neteisingai deklaravo PVM apmokestinamų sandorių duomenis. Bendra deklaruotų sandorių suma sudarė (duomenys neskelbtini) Eur PVM apmokestinamų sandorių, (duomenys neskelbtini) Eur pardavimo PVM. Tuo už apskaitos organizavimą ir teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykus ir ūkines operacijas pateikimą atsakingas asmuo, bendrovės (duomenys neskelbtini) R. Č., pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - ir MAĮ) 40 straipsnio 1 punktą 4 punktą, 73 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ)14 straipsnio 2 dalį, 21 straipsnio 1 dalį. Už šio nusižengimo padarymą jam buvo paskirtas įspėjimas.
Nesutikdamas su priimtu nutarimu R. Č. atstovas M. L. teismui pateikė skundą, kuriame prašo patenkinti skundą, panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020-12-17 nutarimą dėl administracinio nusižengimo Nr. VMI- ANRN-2159-2020 ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Pareiškėjas nurodė, kad bendrovė užsiima nekilnojamojo turto (toliau – ir NT) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Per 2020 m. bendrovė sudarė dvi atskirų NT objektų pirkimo pardavimo sutartis: 2020-03-10 su A. K. (priedas Nr. 3) ir 2020-08-20 su A. K. (priedas Nr. 4). Abi šios 2020- 03-10 ir 2020-08-20 sutartys numatė atsiskaitymo už perleidžiamą turtą atidėjimą (mokėjimą dalimis) ir nuosavybės teisės į šį turtą perleidimą tik po galutinio atsiskaitymo. Kartu abejose sutartyse buvo numatyta pirkėjo teisė ir galimybė savo sąskaita, rizika ir atsakomybe (pirmiausia tuo atveju, jeigu turto įsigijimas taip ir nebūtų užbaigtas) įsigyjamuose NT objektuose pradėti jų apdailos darbus. Atsižvelgdama į sutarčių nuostatas ir sąlygas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - ir PVMĮ) 14 straipsnio 4 dalies nuostatomis, bendrovė už 2020-03-10 sutartimi perleistą turtą PVM sąskaitą faktūrą išrašė 2020-09-03, pasirašius turto priėmimo perdavimo aktą ir juo perleidus nuosavybės teises, ir pardavimo PVM deklaravo 2020 m. rugsėjo mėnesio PVM deklaracijoje. Už 2020-08-20 sutartimi perleistą turtą PVM sąskaita faktūra išrašyta 2020-10-30 taip pat po turto priėmimo perdavimo akto pasirašymo ir nuosavybės teises perleidimo, o pardavimo PVM deklaruotas 2020 m. spalio mėnesio PVM deklaracijoje. Šios sąskaitos atitinkami buvo įtrauktos į bendrovės 2020 m. rugsėjo mėnesio ir spalio mėnesio apskaitos ir PVM sąskaitų faktūrų registrus, taigi VMI nutarimo teiginys, kad neva bendrovė nedeklaravo sandoriu už (duomenys neskelbtini) EUR, yra netikslus, nes bendrovė juos deklaravo, tačiau vėlesniais laikotarpiais. Atlikusi bendrovės operatyvų patikrinimą VMI laikėsi pozicijos, kad, vadovaujantis PVMĮ 4 straipsniu, 14 straipsnio 2 dalimi ir 79 straipsnio 2 dalimi, pardavimo PVM nuo 2020-03-10 sutartimi perleisto turto turėjo būti deklaruotas anksčiau, t. y. 2020 m. kovo mėnesį, o už perleistą 2020-08-20 sutartimi - rugsėjo mėnesį. Pažymoje VMI pateikė rekomendaciją bendrovei įsivertinti deklaruotų duomenų teisingumą bei atitinkamai patikslinti PVM deklaracijas bei apskaitos registrus. Kartu už esą deklaruotus neteisingus duomenis pradėta administracinė teisena pagal ANK kodekso 187 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas mano, kad yra nepagrįstai nubaustas, nes, pareiškėjo nuomone, bendrovė tinkamai ir laiku PVMĮ nustatyta tvarka apskaičiavo ir deklaravo PVM nuo 2020-03-10 bei 2020-08-20 sutartimis įvykdytų nekilnojamojo turto pardavimo sandorių apskaičiuotą pardavimo PVM. Tariamas pažeidimas nėra nei įrodytas, nei nustatyta tvarka patvirtintas - šioje mokestinėje procedūroje (pažymoje) pati VMI pateikia tik rekomendaciją, o ne konstatuoja objektyviais duomenimis ir vienareikšmiškomis aplinkybėmis pagrįstą pažeidimo faktą. Visus šiuos motyvus ir paaiškinimus bendrovė jau yra išdėsčiusi ir savo pastabose (minėtas skundo 5 priedas), į kuriuos VMI niekaip neatsižvelgė ir jų nutarime net nepaminėjo, taip pažeisdama Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą išsamumo bei 9 dalyje įtvirtintą objektyvumo principus. Remiantis PVMĮ 4 straipsnio 1 dalimi prekių tiekimu laikomas prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas. PVMĮ 4 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad prekių tiekimu šiame įstatyme taip pat laikomas prekių perdavimas pagal nuomos sutartį ar kitą sutartį, kuri numato atlyginimo už perduodamas prekes atidėjimą ir (arba) atlyginimą dalimis, jeigu pagal sandorio sąlygas asmeniui, kuriam prekės perduotos, arba trečiajai šaliai perduodama didžioji dalis rizikos ir naudos, susijusios su turto nuosavybe, ir numatytas turto nuosavybės perdavimas. Pagal PVMĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatas tais atvejais, kai už prekes arba paslaugas visiškai ar iš dalies atlyginama prieš perduodant prekes ar suteikiant paslaugas, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai gaunamas toks visiškas ar dalinis atlygis, jeigu pagal sandorio sąlygas šios prekės bus perduotos arba visos paslaugos suteiktos ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo dienos. Bendrovės nuomone, NT tiekimas pagal sutartis įvyko tuomet, kai pagal atitinkamos sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties nuostatas buvo visiškai atsiskaityta už nekilnojamąjį turtą ir buvo surašytas turto priėmimo-perdavimo aktas. Tik nuo šio momento pirkėjai įgijo teisę visiškai laisvai disponuoti įgyti turtu, ko iki šio priėmimo-perdavimo momento negalėjo ir jokio šalių ketinimo, kad taip pagal sutartis faktiškai įvyktų - nebuvo. Tą pagrindžia šių sutarčių nuostatos. Bendrovei po sutarčių sudarymo liko visos pagrindinės savininko teisės, t. y. teisė parduoti, įkeisti, nuomoti ar kitaip disponuoti turtu, prieš tai raštu suderinus tokius veiksmus su pirkėjais (sutarčių 4.4. punktas), kas yra natūralus ir logiškas iš pačių 2020-03-10 bei 2020-08-20 sutarčių sudarymo fakto kylantis bendrovės įsipareigojimas. Pačios sutartys tikrai yra nuosavybės teisės išregistravimo teisinis pagrindas (nes jų pagrindu NT ir perleistas), tačiau nuosavybės teisė ir teisė laisvai disponuoti NT pirkėjams perėjo tik (kaip ir numatyta pačiose sutartyse) pasirašius atitinkamus priėmimo perdavimo aktus, o ne kaip nors retrospektyviai, nuo pačių sutarčių sudarymo momento ar pan. Bendrovei po sutarčių sudarymo išliko visos su NT pagerinimu susijusios teisės, naudos ir rizikos. Tuo atveju, jei pirkėjai būtų neatsiskaitę už turtą, ar atitinkama sutartis būtų nutraukta kitais pagrindais, visi pagerinimai be papildomų kompensacijų liktų bendrovei (sutarčių 4.6. punktas), t. y. pagal sutartis pirkėjai pagerinimus ar kitus darbus turte atliko dar ne kaip savo, o kaip bendrovės nuosavybėje. Kita vertus, lygiai taip pat bendrovei kaip turto savininkui prieš trečiuosius asmenis pirmiausia teko ir visos rizikos bei atsakomybės, susijusios su tuo, kad pirkėjai jiems perduotu naudotis (įsirengti ar kitaip prisitaikyti savo poreikiams) turtu naudotųsi tinkamai, laikydamasi teisės aktų reikalavimų. NT atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pirkėjams perleista susiejant ją, visų pirma, su suteikta teise vykdyti šiame turte atitinkamus remonto darbus - prisitaikyti perkamą turtą savo poreikiams (sutarčių 4.7 punktas su aiškia tiesiogine nuoroda į sutarties 4.6. punktą), tačiau šios rizikos perdavimas negali būti laikomas disponavimo teisės perdavimu nei PVM, nei civilinės teisės prasme, nes pirkėjai neįgijo teisės disponuoti turtu, tiesiog įgijo papildomą atsakomybę prieš bendrovę dėl galimos žalos jos turtui. Faktiškai po pirkimo-pardavimo sutarčių pasirašymo pirkėjai gavo tik teisę naudotis turtu (prisitaikyti savo kaip būsimo savininko poreikiams), t. y. tik vieną iš nuosavybės teisės elementų, bet ne teisę jį laisvai valdyti ar, juo labiau, juo disponuoti (įkeisti, nuomoti, vykdyti ten kokią nors ūkinę veiklą, jį parduoti ir t.t.). Tai, kad minėta sutartimi buvo apribota ir pačios bendrovės teisė šiuo turtu disponuoti (pvz., turtą perleisti, jį sunaikinti, kitaip keisti jo teisinę būklę) yra natūrali ir logiška pirkimo- pardavimo sutarties ir bendrovės įsipareigojimo parduoti nekilnojamąjį turtą pasekmė, bet jokiu būdu nereiškia, kad teisė disponuoti šių turtu taip buvo perduota pirkėjams. Taigi, akivaizdu, kad bendrovė tiek teisiškai, tiek ekonomiškai, tiek ir faktiškai pagal sutartis liko NT savininku iki tol, kol jis nustatyta tvarka buvo perduotas atitinkamu priėmimo-perdavimo aktu, o pirkėjams dėl praktinių sumetimų buvo perduota tik teisė ribotai naudotis turtu - atlikti jo dalinę apdailą pagal savo, kaip būsimu savininku, poreikius. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad bendrovė PVM prievoles, susijusias su pažymoje aprašomomis 2020-03-10 bei 2020-08-20 sutartimis, vykdė laiku ir tinkamai, todėl pažymoje daromos išvados negali būti pagrindu taikyti administracinę atsakomybę pareiškėjui ne tik dėl to, kad tariamas pažeidimas nėra nei įrodytas, nei nustatyta tvarka patvirtintas - šioje mokestinėje procedūroje (pažymoje) pati VMI pateikia tik rekomendaciją, tačiau pareiškėjo įsitikinimu, jos yra neteisingos ir savo turiniu, nes pareiškėja jokio pažeidimo nepadarė (administracinio nusižengimo b. 1. 1-4).
Teismui su R. Č. skundu buvo pateikti papildomi priedai: VMI 2020-12-17 nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas Nr. VMI-ANR_N-2159-2020 (administracinių nusižengimų b. 1. 5); VMI operatyvaus patikrinimo 2020-12-07 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (administracinių nusižengimų b. 1. 7-13); 2020-03-10 NT pirkimo – pardavimo su A. K. sutartis (administracinių nusižengimų b. 1. 20-53, 131-150); 2020-08-20 NT pirkimo-pardavimo sutartis su A. K. (administracinių nusižengimų b. 1. 54-88, 93-130); bendrovės 2020-12-16 atsakymas VMI (administracinių nusižengimų b. 1. 14-15); susitarimas su UAB „(duomenys neskelbtini)“; išrašas iš atstovavimo sutarties (administracinių nusižengimų b. 1. 168).
Institucijos atsiliepime į skundą nurodoma, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir netenkintinas. VMI, priimdama nutarimą pareiškėjo atžvilgiu administracinio nusižengimo byloje, rėmėsi visais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, teisingai taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą. Pareiškėjo kaltė dėl inkriminuojamo administracinio nusižengimo pilnai įrodyta visais administracinėje byloje surinktais įrodymais. VMI vyriausioji specialistė E. K. nutarimu pareiškėjui paskyrė administracinę nuobaudą - įspėjimą už tai, kad įmonė, kurios (duomenys neskelbtini) pareiškėjas, esantis atsakingas už įmonės veiklos organizavimą, pateiktose mokesčių administratoriui PVM deklaracijose už 2020 m. kovo mėn. ir 2020 m. rugpjūčio mėn. mokestinius laikotarpius nurodė neteisingus duomenis, t.y. nedeklaravo (duomenys neskelbtini) EUR PVM apmokestinamų sandorių ir (duomenys neskelbtini) EUR pardavimo PVM. Tuo pareiškėjas pažeidė MAĮ 40 straipsnio 1 punkto, 4 punkto, 73 straipsnio 1 dalies ir BAĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatas. 2020-12-07 operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atlikto įmonės operatyvaus patikrinimo užfiksuota, kad įmonė pagal 2020-03-10 nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė fiziniam asmeniui A. K. (duomenys neskelbtini), dalį (duomenys neskelbtini), pagalbinio (duomenys neskelbtini) ir dalį (duomenys neskelbtini) už (duomenys neskelbtini) EUR ir pagal 2020-08-20 nekilnojamųjų daiktų pirkimo- pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė fiziniam asmeniui A. K. (duomenys neskelbtini), dalį (duomenys neskelbtini), pagalbinio (duomenys neskelbtini) ir dalį (duomenys neskelbtini) už (duomenys neskelbtini) EUR. A. K. už įsigyjamą turtą sumokėjo įmonei sutarties pasirašymo dieną 2020-03-10 (duomenys neskelbtini) EUR, 2020-08-31 - (duomenys neskelbtini) EUR ir 2020-09-02 - (duomenys neskelbtini) EUR. A. K. už įsigyjamą turtą sumokėjo įmonei sutarties pasirašymo dieną 2020-08-20 (duomenys neskelbtini) EUR, 2020-09-07 - (duomenys neskelbtini) EUR, 2020-10-13 - (duomenys neskelbtini) EUR ir 2020-10-19 - (duomenys neskelbtini) EUR. Įmonė su A. K. turto priėmimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašė 2020-09-03 ir su A. K. turto perdavimo - priėmimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašė 2020-10-28. Įmonė 2020-03-10 ir 2020-08-20 pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo metu PVM deklaracijų neišrašė ir pateiktose mokesčių administratoriui PVM deklaracijose už 2020 m. kovo mėn. ir 2020 m. rugpjūčio mėn. mokestinius laikotarpius nedeklaravo (duomenys neskelbtini) EUR PVM apmokestinamų pajamų ir (duomenys neskelbtini) EUR pardavimo PVM. Įmonė dėl A. K. parduoto turto PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) EUR sumai išrašė 2020-09-03, apmokestinamas pajamas ir pridėtines vertes mokestį deklaravo pavėluotai, t. y. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2020 m. rugsėjo mėn. mokestinį laikotarpį. Įmonė dėl A. K. parduoto turto PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) EUR sumai išrašė 2020-10-30, apmokestinamas pajamas ir pridėtines vertes mokestį deklaravo pavėluotai, t. y. pateiktoje PVM deklaracijoje už 2020 m. spalio mėn. mokestinį laikotarpį. Įmonės sudarytose 2020-03-10 ir 2020-08-28 sutartyse su A. K. ir A. K. nustatyta, kad nuo sutarties sudarymo momento pardavėjas netenka teisės disponuoti parduotu turtu. Sutarties pasirašymo dieną pardavėjas perduoda pirkėjui (duomenys neskelbtini). Turto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pirkėjui pereina nuo šios sutarties sudarymo dienos. Nuo šios sutarties pasirašymo dienos pirkėjas įsipareigoja apmokėti visas išlaidas, susijusias su jo nuosavybėn įgyjamu turtu. Tai įrodo, kad A. K. ir A. K. nuo sutarčių sudarymo dienos disponavo įsigytu turtu. Iš Valstybės įmonės „Registrų centras“ 2020-12-01 duomenų bazės išrašo matyti, kad įmonei nuosavybės teisė į turtą išregistruota 2020-03-10 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, o ne 2020-09-03 priėmimo - perdavimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Taip pat iš Valstybės įmonės „Registrų centras“ 2020-12-01 duomenų bazės išrašo matyti, kad įmonei nuosavybės teisė į turtą išregistruota 2020-08-20 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, o ne 2020-10-28 priėmimo - perdavimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Iš prie administracinės bylos prijungtų įmonės įplaukų operacijų išrašų matyti, A. K. įmonei sumokėjo 2020-03-10 (duomenys neskelbtini) EUR, o A. K. įmonei sumokėjo 2020- 08-20 (duomenys neskelbtini) EUR, t. y. nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutarčių pasirašymo dieną. PVMĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prekių tiekimu laikomas prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas. PVMĮ 4 straipsnio 2 dalies nustatyta, kad prekių tiekimu šiame įstatyme taip pat laikomas prekių perdavimas pagal nuomos sutartį ar kitą sutartį, kuri numato atlyginimo už perduodamas prekes atidėjimą ir (arba) atlyginimą dalimis, jeigu pagal sandorio sąlygas asmeniui, kuriam prekės perduotos, arba trečiajai šaliai perduodama didžioji dalis rizikos ir naudos, susijusios su turto nuosavybe, ir numatytas turto nuosavybės perdavimas. PVMĮ 14 straipsnio 2 d. nustatyta: <...> kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą PVM sąskaita- faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam iš nurodytų įvykių, kuris įvyksta anksčiau, kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą. PVMĮ 79 straipsnio (Prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimas PVM sąskaita faktūra) 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta - nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, tačiau teikiant ilgalaikes paslaugas (t. y. paslaugas, kurios teikiamos tam tikrą tęstinį laikotarpį (telekomunikacijų, nuomos ar kt.)), taip pat ilgą laiką tiekiant elektros energiją, dujas, šilumos ir kitų rūšių energiją, PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos. PVMĮ 85 straipsnio (Mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo terminas) 1 dalyje nustatyta, jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. 2000-07-13 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 37 straipsnio 12 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą. Taigi, sutinkamai su PVMĮ reikalavimais ir atsižvelgiant į tai, kad A. K. ir A. K. įsigytų turtu disponavo nuo sutarčių pasirašymo dienos, dalį turto kainos įmonei buvo sumokėta sutarčių pasirašymo momentu, nekilnojamojo turto nuosavybės teisė iš įmonės perleista A. K. ir A. K. pirkimo -pardavimo sutarčių pagrindu, todėl įmonė privalėjo dėl A. K. ir A. K. parduoto nekilnojamojo turto PVM sąskaitas faktūras išrašyti nekilnojamojo turto pirkimo - padavimo sutarčių pasirašymo dieną ir sandorių sumas deklaruoti PVM deklaracijose už 2020 m. kovo mėn. ir 2020 m. rugpjūčio mėn. mokestinius laikotarpius. Atsižvelgdami į aukščiau išdėstytus motyvus bei vadovaudamiesi ANK 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu prašo palikti VMI nutarimą nepakeistą ir pareiškėjo skundo netenkinti (b. 1. 11-14).
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė advokatė M. B. nurodė, kad R. Č. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), įmonė užsiima nekilnojamo turto (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Kovo ir rugpjūčio mėnesiais buvo sudarytos dvi nekilnojamo turto pirkimo–pardavimo sutartys, pagal kurias šalys susitarė, kad kaip numato CK 6.393 straipsnio 4 dalis, kad nuosavybės teisė pereis nuo turto perdavimo momento. Taip pat šalys sutarė, kad tą turtą perduos tuomet, kai visiškai atsiskaitys už turtą pirkėjas. Pirkėjai už turtą atsiskaitė kaip buvo sutarta - atitinkamai rugsėjį ir spalį. Kai buvo pasirašyta sutartis, ten buvo sutarta atsiskaitymo tvarka, atsiskaitymas išdėstytas į ateitį, buvo sutarta, kad nuosavybės teisės perdavimas bus po visiško atsiskaitymo ir kai bus surašytas nuosavybės priėmimo - perdavimo aktas. Visiškas atsiskaitymas ir priėmimo –perdavimo aktas, šie aktai buvo pasirašyti rugsėjį ir spalį bei tada buvo pilnai atsiskaityta. Tai nuo to laiko laikytina, kad perėjo nuosavybės teisė pirkėjams. Vadovaudamiesi PVM įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kad prekių tiekimu laikomas prekių perdavimas kitam asmeniui, kai yra perduodama disponavimo teisė šiomis prekėmis. Pagal tai, bendrovė išrašė PVM sąskaitas – faktūras, deklaravo šiuos sandorius, sumokėjo nustatytą PVM atitinkamai rugsėjo ir spalio mėnesiais. Atstovė nurodo, kad tos sumos buvo sumokėtos tada, kai buvo perleista nuosavybės teisė ir galėjo registruoti registrų centre. Kai buvo notariškai surašytas priėmimo – perdavimo aktas ir notariškai perėjo nuosavybės teisė pagal sutartį. Notaras patvirtino priėmimo – perdavimo aktą ir sandoris buvo užbaigtas. Pati sutartis buvo sudaryta anksčiau, o priėmimo – perdavimo aktas vėliau. Sutartis buvo sudaryta pirkimo – pardavimo su atidėjimu.
Taip pat nurodo, kad po kurio laiko VMI atliko operatyvų patikrinimą bendrovės tų deklaruotų sandorių. Patikrinimo metu laikėsi nuomonės (pabrėžia, kad laikėsi nuomonės), kad tas sandoris turėjo būti deklaruotas iš tikrųjų kovo ir rugpjūčio mėnesiais, t. y. pagal sutarties sudarymo datą. Jie pateikė kitą įstatymo vertinimą. VMI nuomone, jie laikėsi, kad turi būti laikomasi PVM įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, t. y. nuo tada, kada perėjo nuosavybės teisė, o VMI nusprendė ir laikėsi tokios nuomonės, kad sandoris turėjo būti deklaruotas pagal sutarties sudarymo datą. Nurodė, kad turėtų būti taikoma PVM įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Tada buvo surašytas operatyvaus patikrinimo pažyma, surašyta gruodžio 7 d. Nori akcentuoti, kad toje pažymoje yra speciali grafa su „siūlymais, pastabomis ir rekomendacijomis mokesčių mokėtojui“. Joje buvo nurodyta viena iš rekomendacijų – per 5 d. d. pataisyti deklaracijas, perkelti iš rugsėjo ir spalio mėnesių, jas deklaruoti anksčiau, t. y. kovo ir rugpjūčio mėnesiais. Tuomet pagal nustatytą tvarką mokesčių mokėtojas pateikė paaiškinimą, kodėl jis nesutinka su tokiu įstatymo aiškinimu. Bendrovė ir jos (duomenys neskelbtini) laikosi pozicijos, kad sandoris buvo deklaruotas teisingai, mokesčiai buvo sumokėti teisingai ir jie nesutinka su ta rekomendacija. Mano, kad tai nebuvo privalomas nurodymas, tai tik nuomonė, tik rekomendacija. Pateikė išsamų paaiškinimą gruodžio 16 d., pateikė kaip priedą prie skundo teismui. Nurodė išsamius argumentus, kodėl turi būti taikoma PVM įstatymo 4 straipsnio 1 dalis. Remiasi tuo, kad nuosavybės teisės perleidimas įvyksta CK 6.393 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka, kai pardavėjas vis dar turėjo teisę disponuoti turtu, galėjo jį perleisti tik su pirkėjo leidimu. Bet kokie pagerinimai, į kuriuos pirkėjas įgijo teisę po sutarties sudarymo, pereina pardavėjui, jei sandoris neįvykęs. Tačiau pabrėžia, kad VMI, jiems pateikus gruodžio 16 d. paaiškinimą, gruodžio 17 d. tiesiog surašė nutarimą dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nėra surašomas. Jie visiškai nepaminėjo, kad buvo jiems pateiktas paaiškinimas mokesčių mokėtojo, kad gavosi išsiskyrimas nuomonės dėl įstatymo taikymo. Mano, kad nekorektiškai nurodė, kad jie išvis nedeklaravo sandorių, o sandoriai iš tiesų buvo deklaruoti pagal kitą įstatymo normą. Jie laikosi, kadangi tai buvo tik rekomendacija, pasiūlymas ir nuomonė, tad tai nėra privalomas nurodymas, turi teisę to nevykdyti. To neprivalomo pobūdžio rekomendacijos pažeidimas, jeigu galima taip įvardinti, tai nėra pažeidimas ANK prasme ir dėl to asmuo negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už tokį veiksmą. Todėl prašo nutraukti administracinę teiseną.
Atsakydama į proceso šalių klausimus pareiškėjo atstovė advokatė M. B. nurodė, kad bendrovė deklaravo rugsėjo ir spalio sandorius iki VMI patikrinimo, neįvardins tikslios datos. Pradėta buvo 2020 m. lapkričio 4 d., jie kaip suprato, taip ir deklaravo. Rekomendacija buvo nurodyta 2020 m. gruodžio 7 d. bendrovei pateiktame operatyvaus patikrinimo akte. Tame akte buvo nurodyta rekomendacija, buvo pasiūlyta per nustatytą terminą, per kurį jie atsakė VMI, pateikė išsamius argumentus, kodėl jie nesutinka su ta rekomendacija ir kodėl jie neplanuoja jos vykdyti. Iki šiol deklaravimas nėra pakeistas, yra deklaruota taip, kaip buvo. Susitarimas nutraukti sutartį iliustruoja pavyzdį, kad bendrovė taiko tokį modelį. Tačiau čia ne dėl šitų sandorių, o apskritai kai būna tokių atvejų, kad neįvyksta sandoris. Čia yra pavyzdys, kad negalima laikyti, kad sandoriai įvyko kovą ir rugpjūtį, kaip VMI sako. Nes sandoriai iš tikrųjų yra nutraukiami ir nebūna iki galo perduota nuosavybės teisė, jei nėra atsiskaitoma iki galo. Pagal CK nuosavybės teisė yra perduodama nuo nuosavybės perdavimo momento. Kaina nekito piniginiu atžvilgiu, vertinant tai, ką gavo valstybė mokesčių forma iš bendrovės. Jeigu bendrovė būtų deklaravusi mokesčius kovą ir rugpjūtį, tai tiesiog VMI būtų anksčiau gavusi pardavimo PVM, t. y. anksčiau būtų gavusi pinigus. Visos PVM sistemos esmė - tas pirkėjas, jeigu jis užsiima veikla, kaip matė įgijo tas (duomenys neskelbtini), tai jis turi teisę į apskaitą, tai tas pirkėjas iškart atsiima tą PVM iš biudžeto. Realiai, jeigu žiūrėti į šią bendrovę, taip, bendrovė būtų sumokėjusi anksčiau, bet lygiai taip ir pirkėjas būtų įgijęs tą teisę anksčiau atsiimti PVM iš biudžeto. Bendrąja prasme, biudžetui čia nėra skirtumo. Buvo sudaryti du atskiri sandoriai, jei yra susiję, nes A. K. ir A. K. pirko tas (duomenys neskelbtini).
Teismo posėdžio metu VMI atstovas J. Ž. nurodė, kad nesutinka su skundu, prašo palikti jų nutarimą. Pagrindiniai akcentai tai, kad įmonės sudarytose kovo 10 d. ir rugpjūčio 28 d. sutartyse su A. K. ir A. K. nustatyta, kad nuo sutarties sudarymo momento pardavėjas netenka teisės disponuoti parduotu turtu. Sutarties pasirašymo dieną pardavėjas atiduoda pirkėjui (duomenys neskelbtini), turto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pirkėjas derina nuo šios sutarties sudarymo dienos. Nuo šios sutarties pasirašymo dienos pirkėjas įsipareigoja apmokėti visas su jo nuosavybe susijusias išlaidas ir tai įrodo, kad A. K. ir A. K. nuo sutarčių sudarymo momento disponavo įsigytu turtu. Jie savo poziciją formuoja pagal 2020- 03-05 galiojusią PVM įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad prekių pirkimu yra laikomas prekių pardavimas kitam asmeniui, jei pagal sandorio sąlygą šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis, nes yra jų savininkas. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, prekių tiekimu šiame įstatyme taip pat laikoma, prekių pardavimas pagal nuomos sutartį arba kitą sutartį, kuri numato kartu atlyginimą už įsigijimą arba atlyginimą dalimis, jeigu pagal sandorio sąlygas asmeniui, kuriam prekės yra perduotos, arba trečiajai šaliai yra perduodama didžioji dalis rizikos ir naudos, susijusios su turto nuosavybe ir numatytos nuosavybės perdavimu. Tame pačiame įstatyme 14 straipsnyje nurodyta, apmokestinimo momentas nustatytas kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą PVM sąskaita-faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam iš nurodytų įvykiui, kuris įvyksta anksčiau, kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama, gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą. Šio įstatymo 79 straipsnio 2 dalyje 1 punkte sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant ir turi būti nedelsiant pateikta suteikus paslaugas, nurodomas terminas, per kurį tai turi pateikti. Svarbus ir to paties straipsnio 85 straipsnio 1 dalis, kurioje numatytas deklaracijos pateikimo terminas. Jei mokestinis terminas yra kalendorinis mėnuo, PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau, kaip iki kito mėnesio 25 d. VMI pozicija yra tokia, jog buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, mokestis buvo sudarytas su atidėjimu, mokėjimu dalimis. Kadangi didžioji turto nauda ir didžioji naudos bei rizikos dalis perėjo pirkėjams, taip pat buvo pirma įmoka. Tai jie laiko, kad nuo sutarties sudarymo dienos pagal PVM įstatymą turėjo būti išrašyta sąskaita – faktūra ir turėjo būti deklaruotas PVM. Atsižvelgiant į tai, kad A. K. ir A. K. įsigytu turtu disponavo nuo sutarčių pasirašymo dienos, dalis turto vertės bendrovei buvo sumokėta sutarčių pasirašymo momentu, nekilnojamo turto nuosavybės teisė perleista A. K. ir A. K. pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu. Todėl įmonė privalėjo deklaruoti A. K. ir A. K. parduoto turto PVM faktūrose nekilnojamo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dieną, t.y. sandorio sumą, nurodytą kovo ir rugpjūčio mėnesiais.
Atsakydamas į proceso šalių klausimus atstovas J. Ž. nurodo, kad jie vadovaujasi PVM įstatymu 4 straipsnio 2 dalimi, ne CK 4.49 straipsnio 2 dalimi. Šiuo atveju, asmenys pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį, jie realiai jau galėjo naudotis tiekiama (duomenys neskelbtini) nauda. Pardavėjas tik pasiliko teisę, kad gali kitiems asmenims perduoti. Tai nelaikytina, kad jis dar yra pagrindinis pardavėjas, nes turėjo disponavimo teisę toms (duomenys neskelbtini). Jie vadovaujasi tuo, kada turėjo būti išrašyta sąskaita - faktūra. Jų manymu, ji turėjo būti išrašyta nuo sandorio sudarymo dienos. Nes pagal PVM įstatymą, jiems perėjo didžioji rizikos ir naudos iš (duomenys neskelbtini) dalis. Tą dieną pardavėjas gavo pirmą dalį įmoką. Toks sandoris turėjo būti deklaruotas. Jei nuolaida būtų buvusi padaryta ar jeigu pasikeistų sandorio sąlygos, tai jie yra turėję tokių atvejų. Tokiais atvejais mokestine prasme yra daroma taip, kad numatyta sąskaita - faktūra, kuri išrašoma, kai keičiasi sandorio suma, tokią sąskaitą deklaravus ją galima ir susimažinti. Yra tokia „nulinė“ faktūra, kai pasikeitus sąlygoms pardavėjas išrašo sąskaita - faktūra, jis gali išrašyti neigiamą sumą. Pardavėjas turi tokią teisę. Jei padidėtų, tai papildomai turėtų. Be formalaus pažeidimo, materialinės žalos nepatyrė niekas. Pats straipsnis nenurodo, kad turi būti materialinės pasekmės. Laikosi pozicijos, kad nustatyta tvarka buvo pažeista. Deklaruotos sumos nuo sandorio buvo vėliau. Neskyrė nei baudos, skyrė tik įspėjimą, t .y. pačią lengviausią bausmę. Laikosi minėtos straipsnio nuostatos, kad turėjo būti apmokestintas ir pagal tai buvo išrašytas protokolas su, kaip minėjo advokatė, jų pateikta rekomendacija. Rekomendacija buvo skirta pataisyti deklaravimo klaidas. Galėjo į tai atsižvelgti, pripažinti lengvinančia aplinkybe. Bausmės jis negali pakomentuoti, nes ne jis išrašė tą aktą, tai padarė tą pažeidimą tyrusi specialistė. Nustatė, kad įspėjimas yra tinkama nuobauda šiuo atveju.
Pirkėjams perėjo visa nauda ir rizika, nes turto sugedimo ir atsitiktinio žuvimo rizika pereina pirkėjui nuo sutarties sudarymo dienos. Pagal 4 straipsnio 2 dalį jų nuomone didžioji dalis naudos pagal sutartį perėjo pirkėjui, todėl turėjo būti deklaruojama. Įvardinant kokia konkrečiai nauda ir rizika, laiko tai, kad pirkėjas galėjo naudotis kaip jam reikia. Paties fakto jie neginčija. Teisė, sutikimas naudotis yra tas pats, analogija, kaip teisės disponuoti perdavimas mokestine prasme tai jie šiuo atveju laikosi pozicijos, kad pakanka ir teisė perėjo nuo sutarties sudarymo momento disponuoti turtu. Jis sutinka, kad pilnai neperėjo. Bet mano, kad perėjo pakankamai ir dėl to sandoris turėjo deklaruotas sutarties sudarymo metu. A priori mano, kad yra padarytas pažeidimas. Laikosi pozicijos, kad pavėlavo pateikti deklaraciją, jos turi būti pateiktos iki kito mėnesio 25 d. Kadangi tie mokėjimai buvo atlikti ir pateikti po pusės metų. Rekomendacija buvo parašyta, kad nebūtų kartojamos klaidos. Ginčas tame, kurią straipsnio nuostatą turėjo taikyti. Jis supranta, ką nori pasakyti, kad (duomenys neskelbtini) lizingo pirkimo atveju ten yra nuo paskutinės įmokos yra atskaičiuojama. Jie laikosi, kad čia yra kita sutartis - prekės mokėjimas, atlyginimas dalimis. Lizingo sutartyje yra kitokie papildomi ribojimai, tai nebuvo įforminta kaip lizingo sutartis. Jų poziciją, kad čia yra 4 straipsnio 2 dalis, pagal tai yra kitokia sutartis su mokėjimo atidėjimais ir tokiu atveju turėjo nuo sutarties sudarymo.
Skundas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (suvestinė redakcija nuo 2020-07-04 iki 2020-12-31) numato, kad prekių tiekimu laikomas prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad prekių tiekimu šiame įstatyme taip pat laikomas prekių perdavimas pagal nuomos sutartį ar kitą sutartį, kuri numato atlyginimo už perduodamas prekes atidėjimą ir (arba) atlyginimą dalimis, jeigu pagal sandorio sąlygas asmeniui, kuriam prekės perduotos, arba trečiajai šaliai perduodama didžioji dalis rizikos ir naudos, susijusios su turto nuosavybe, ir numatytas turto nuosavybės perdavimas.
To paties įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad neatsižvelgiant į šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatas, tais atvejais, kai už prekes arba paslaugas visiškai ar iš dalies atlyginama prieš perduodant prekes ar suteikiant paslaugas, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai gaunamas toks visiškas ar dalinis atlygis, jeigu pagal sandorio sąlygas šios prekės bus perduotos arba visos paslaugos suteiktos ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo dienos (toliau šiame Įstatyme visiškas arba dalinis atlygis, mokamas prieš prekės perdavimą arba paslaugos suteikimą, vadinamas avansu). Jeigu avansas gaunamas, kai pagal sandorio sąlygas prekės bus perduotos arba visos paslaugos suteiktos anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo dienos, apmokestinamasis asmuo turi teisę pasirinkti prekių tiekimo arba paslaugų teikimo apmokestinamuoju momentu laikyti avanso gavimo momentą ir nuo gauto avanso skaičiuoti PVM šiame Įstatyme nustatyta tvarka. Šios dalies nuostatos netaikomos tais atvejais, kai apmokestinamoji vertė yra marža, apskaičiuota šio Įstatymo 102 ir 107 straipsniuose nustatyta tvarka.
PVMĮ 79 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta: 1) nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, tačiau teikiant ilgalaikes paslaugas (t. y. paslaugas, kurios teikiamos tam tikrą tęstinį laikotarpį (telekomunikacijų, nuomos ar kt.), taip pat ilgą laiką tiekiant elektros energiją, dujas, šilumos ir kitų rūšių energiją, PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos; 2) ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 15 dienos tais atvejais, kai vykdomas prekių į kitą valstybę narę tiekimas, kuriam taikomos šio Įstatymo VI skyriaus nuostatos arba iš esmės joms tolygios kitos valstybės narės teisės aktų nuostatos, arba teikiamos paslaugos, už kurias prievolė PVM pagal šio Įstatymo 95 straipsnio nuostatas arba joms tolygias kitų valstybių narių teisės aktų nuostatas, atitinkamai šalies teritorijoje ar kitoje valstybėje narėje apskaičiuoti ir sumokėti tenka jų pirkėjui (arba tektų jų pirkėjui, jeigu prekės nebūtų neapmokestinamos PVM ar apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą). Už šiame punkte nurodytas prekes, tiekiamas ilgiau negu vieną kalendorinį mėnesį, PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo patiektos prekės, 15 dienos. Už šiame punkte nurodytas ilgalaikes paslaugas PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos, 15 dienos.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6. 393 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Šis faktas turi būti įformintas šio kodekso 6.398 straipsnio nustatyta tvarka. CK 6.398 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo- perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu. Jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, pardavėjo prievolė perduoti nekilnojamąjį daiktą laikoma įvykdyta nuo daikto perdavimo pirkėjui ir atitinkamo dokumento apie jo perdavimą pasirašymo (CK 6.398 straipsnio 2 dalis).
MAĮ (suvestinė redakcija nuo 2020-09-10 iki 2020-12-31) 40 straipsnio 1 punktas numato, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, o šio straipsnio 4 punktas numato teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. O Šio įstatymo 73 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi.
BAĮ (suvestinė redakcija nuo 2019-07-27) 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui, arba biudžetinei įstaigai, kuri viešojo sektoriaus subjekto apskaitą tvarko centralizuotai. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas.
Byloje nėra ginčo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandorius už (duomenys neskelbtini) Eur sumą deklaravo, ginčas tik dėl prievolės deklaruoti atsiradimo momento.
Byloje taip pat nėra ginčo, jog A. K. už įsigyjamą turtą sumokėjo įmonei sutarties pasirašymo dieną 2020-03-10 (duomenys neskelbtini) EUR, 2020-08-31 - (duomenys neskelbtini) EUR ir 2020-09-02 - (duomenys neskelbtini) EUR. A. K. už įsigyjamą turtą sumokėjo įmonei sutarties pasirašymo dieną 2020-08-20 (duomenys neskelbtini) EUR, 2020-09-07 - (duomenys neskelbtini) EUR, 2020-10-13 - (duomenys neskelbtini) EUR ir 2020-10-19 - (duomenys neskelbtini) EUR. Įmonė su A. K. turto priėmimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašė 2020-09-03 ir su A. K. turto perdavimo - priėmimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašė 2020-10-28.
Institucijos, surašiusios skundžiamą nutarimą atstovas laikosi nuomonės, jog didžioji dalis naudos pagal sutartį perėjo pirkėjui be to iš Valstybės įmonės „Registrų centras“ 2020-12-01 duomenų bazės išrašo matyti, kad įmonei nuosavybės teisė į turtą išregistruota 2020-08-20 pirkimo- pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, o ne 2020-10-28 priėmimo - perdavimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, todėl turėjo būti deklaruojama.
Nors ne šios bylos dalykas yra Nekilnojamojo turto pirkimo– pardavimo sutarties sąlygų aiškinimas, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo pareigas pagal sutartį ir kai neįmanomąją nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalį, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, be kita ko, reiškia, kad asmenys laisvi ne tik sudaryti sutartį ar jos nesudaryti, bet ir susitarti dėl jos sąlygų, sutartimi sukuriamų teisių ir pareigų. Šalys turi teisę sudaryti sutartis, nenustatytas CK normų, taip pat sutartis, turinčias kelių sutarčių rūšių elementų, jei tai neprieštarauja įstatymams. Taigi sutarties laisvės principas suteikia šalims teisę laisva valia susitarti dėl sutarties ir jos sąlygų, jei sutartis ar jos sąlygos neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, gerai moralei, viešajai tvarkai ar teisės principams.
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Teismas neturi pagrindo išvadai, jog Sutarties sąlygos prieštarauja imperatyvioms sutarčių teisės normoms, gerai moralei ar viešajai tvarkai; byloje nėra duomenų, kad pačios Šalys ginčija Sutarties sąlygas.
Iš 2020-03-10 NT pirkimo – pardavimo su A. K. sutarties 4.1 punkto matyti, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo; 42. punkte numatyta, kad pirkėjui sumokėjus visą kainą ir šalims sudarius turto priėmimo ir perdavimo aktą pirkėjas įgis nevaržomą teisę valdyti, naudotis ir disponuoti įgytu turtu pagal jo paskirtį (administracinių nusižengimų b. 1. 27-28). Sutarties 3.1. punkte yra susitarta dėl nekilnojamojo turto pardavimo kainos; Sutarties 3.1.1. punkte numatyta, jog (duomenys neskelbtini) Eur sumokėti prieš pasirašant Sutartį; Sutarties 3.1.2. punkte numatyta, jog (duomenys neskelbtini) Eur Pirkėjas įsipareigojo sumokėti iki 2020 m. rugsėjo 10 d.
Iš 2020-08-20 NT pirkimo – pardavimo sutarties su A. K. matyti, kad 4.1 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo; 42 punkte numatyta, kad pirkėjui sumokėjus visą kainą ir šalims sudarius turto priėmimo ir perdavimo aktą pirkėjas įgis nevaržomą teisę valdyti, naudotis ir disponuoti įgytu turtu pagal jo paskirtį (administracinių nusižengimų b. 1. 62). Sutarties 3.1. punkte yra susitarta dėl nekilnojamojo turto pardavimo kainos; Sutarties 3.1.1. punkte numatyta, jog (duomenys neskelbtini) Eur sumokėti prieš pasirašant Sutartį; Sutarties 3.1.2. punkte numatyta, jog (duomenys neskelbtini) Eur Pirkėjas įsipareigojo sumokėti atitinkamomis dalimis ir terminais: (duomenys neskelbtini) Eur iki 2020 m. rugsėjo 15 d., (duomenys neskelbtini) Eur iki 2020 m. spalio 15 d., (duomenys neskelbtini) Eur iki 2020 m. lapkričio 15 d.
VMI atstovo teiginys, jog pirkėjams didžioji dalis naudos pereina dar nesumokėjus visos sumos ir nesant turto priėmimo ir perdavimo akto akivaizdžiai prieštarauja Sutartyje įtvirtintai šalių valiai dėl nekilnojamojo turto nuosavybės perėjimo momento ir pažeidžia CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarties laisvės principą. Minėta, jog pagal Sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo nuosavybės perėjimo momentas yra siejamas būtent su faktiniu visišku atsiskaitymu su pardavėju pagal Sutartį (su visos Sutarties kainos sumokėjimo momentu). CK 6.349 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyti, kad nuosavybės teisė į perduotus pirkėjui daiktus išlieka pardavėjui iki tol, kol už juos bus visiškai sumokėta arba įvykdytos kitokios sąlygos. Ši galimybė kildinama iš sutarčių sudarymo laisvės principo (CK 1.2,6.156 straipsnio 1 dalis), pagal kurį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams.
Taigi, darytina išvada, jog visgi negalima vienareikšmiškai traktuoti, jog pirkėjams didžioji dalis naudos pereina dar nesumokėjus visos sumos ir nesant turto priėmimo ir perdavimo akto.
Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties tikslas yra pardavėjui parduoti nekilnojamąjį turtą, o pirkėjui – nupirkti ir savo nuosavybėn įgyti nekilnojamąjį turtą, kurį būtų galima savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti ir juo disponuoti.
Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką, kad nuosavybės teisės atsiradimas negali būti siejamas su daikto ar teisių į jį teisine registracija: „CK 4.47 straipsnyje nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, paveldint, pagaminant naują daiktą, kitais šiame straipsnyje ir kituose įstatymuose nustatytais pagrindais. Įstatymuose nustatytais pagrindais įgyta nuosavybė į nekilnojamąjį daiktą registruojama Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatyta tvarka. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, ne kartą yra nurodęs, kad nekilnojamojo daikto teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos paštas“ v. Susisiekimo ministerija, AB „TEO LT“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-116/2008; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ( Nr. 3K-3-1158/2003); 2000 m. spalio 9 d. d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Orestas“ v. UAB „Pramoninis servisas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-977/2000; kt.). Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus“ ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010).
Todėl atmestinas Institucijos, surašiusios skundžiamą nutarimą atstovo teiginys, jog registracija Valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenų bazėje sudaro pagrindą manyti, kad nuosavybė perėjo pirkėjams nuo Sutarčių sudarymo.
Pareiškėjas išreiškė valią išrašydamas PVM sąskaitas faktūras atitinkamai 2020-09-03 (duomenys neskelbtini) Eur sumai ir 2020-10-30 (duomenys neskelbtini) Eur sumai, taigi, akivaizdu, jog pasirinko PVMĮ 14 straipsnio 4 d. nustatytą apmokestinimo momentą – prekių tiekimo arba paslaugų teikimo apmokestinamuoju momentu laikyti avanso gavimo momentą ir nuo gauto avanso skaičiuoti PVM šiame Įstatyme nustatyta tvarka.
Dėl to skundžiamas 2020 m. gruodžio 17 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nerašomas Nr. VMI-ANR_N-2159-2020 naikintinas ir administracinio nusižengimo teisena nutrauktina.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4, 5 ir 6 dalimis,
nutaria:
R. Č. skundą tenkinti.
2020 m. gruodžio 17 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nutarimą dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nerašomas Nr. VMI-ANR_N- 2159-2020 panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.
Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Evelina Petraitienė